2010 m. sausio 29 d. pareikštas ieškinys byloje Bank Melli Iran prieš Tarybą

(Byla T-35/10)

2010/C 100/72

Proceso kalba: anglų

Šalys

Ieškovė: Bank Melli Iran (Teheranas, Iranas), atstovaujama advokato L. Defalque

Atsakovė: Europos Sąjungos Taryba

Ieškovės reikalavimai

Ieškinio pagrindai ir pagrindiniai argumentai

Šioje byloje ieškovė prašo iš dalies panaikinti 2009 m. lapkričio 17 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1100/2009 (1), įgyvendinantį Reglamento (EB) Nr. 423/2007 dėl ribojančių priemonių Iranui (2) 7 straipsnio 2 dalį ir panaikinantį Sprendimą 2008/475/EB (3), tiek, kiek pagal jo nuostatas ieškovė yra įtraukta į fizinių ir juridinių asmenų, subjektų ir organizacijų, kurių lėšos ar ekonominiai ištekliai yra įšaldomi, sąrašą.

Ieškovė prašo panaikinti priedo B dalies 4 punktą tiek, kiek jis su ja susijęs, ir grįsdama savo reikalavimus nurodo tokius pagrindus.

Pirma, ieškovė teigia, kad ginčijamas reglamentas ir sprendimas buvo priimti pažeidžiant jos teisę į gynybą ir visų pirma jos teisę į teisingą teismo procesą, nes ji negavo jokių Tarybos tvirtinimus pagrindžiančių įrodymų ar dokumentų. Ji taip pat nurodo, kad papildomi tvirtinimai dėl 2008 m. sprendimo yra migloti, neaiškūs ir į juos ieškovė negali atsakyti, nes ji negalėjo pasinaudoti teise būti išklausytai.

Ieškovė taip pat teigia, kad atsakovė pažeidė savo pareigą pateikti pakankamus motyvus.

Antra, ieškovė tvirtina, kad Taryba nenurodė konkrečių ir specifinių priežasčių, dėl kurių buvo priimti ginčijami aktai, ir pažeidė Reglamento Nr. 423/2007 15 straipsnio 3 dalį.

Trečia, ieškovė tvirtina, kad atsakovė padarė teisės klaidą aiškindama Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnio 2 dalies a, b ir c punktus, nes, ieškovės nuomone, Taryba nepaaiškino, kaip ieškovės įprasta bankinė veikla įrodo, kad ji dalyvavo Irano branduolinėje veikloje, susijusioje su padidinta platinimo rizika, ar buvo su ja tiesiogiai susijusi.

Be to, ieškovė ginčija 2009 m. spalio 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo (4), kurį ieškovė apskundė Teisingumo Teisme (5), kuriuo Pirmosios instancijos teismas atmetė jos prašymą panaikinti 2008 m. birželio 23 d. Tarybos sprendimą 2008/475/EB (6), teisėtumą. Šiuo atžvilgiu ieškovė teigia, kad Teismas padarė teisės klaidą, nuspręsdamas, jog Reglamentas Nr. 423/2007 ir Sprendimas 2008/475/EB buvo teisėtai priimti kvalifikuota balsų dauguma, o ne vieningu pritarimu. Ieškovės nuomone, kadangi Reglamentas Nr. 423/2007 sudaro teisinį šiame ieškinyje ginčijamų reglamento ir sprendimo priėmimo pagrindą, pirmiau išdėstyti argumentai taikytini šiam ieškiniui. Todėl ieškovė teigia, kad Taryba pažeidė esmines procedūrines taisykles, nustatytas Sutartyje, su jos įgyvendinimu susijusiose teisės normose ir Bendrosios pozicijos 2007/140/BUSP (7) 7 straipsnio 2 dalyje.

Be to, ieškovė ginčija Pirmosios instancijos teismo sprendimą tiek, kiek Teismas nusprendė, kad Tarybos diskrecija, grindžiama Reglamento Nr. 423/2007 7 straipsnio 2 dalimi, yra autonominė ir todėl atmetė Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos sprendimų svarbą, pažeisdama proporcingumo principą ir teisę į nuosavybę. Ieškovė teigia, kad tokie patys argumentai gali būti taikomi šiame ieškinyje ginčijamiems reglamentui ir sprendimui, nes Taryba neatsižvelgė į Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos sprendimus ir todėl pažeidė proporcingumo principą ir teisę į nuosavybę.

(1)  OL L 303, 2009, p. 31.

(2)  2007 m. balandžio 19 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 423/2007 dėl ribojančių priemonių Iranui (OL L 103, 2007, p. 1).

(3)  2008 m. birželio 23 d. Tarybos sprendimas, įgyvendinantis Reglamento (EB) Nr. 423/2007 dėl ribojančių priemonių Iranui 7 straipsnio 2 dalį (OL L 163, 2008, p. 29).

(4)  2009 m. spalio 14 d. Sprendimas Bank Melli Iran prieš Tarybą, T-390/08, dar nepaskelbtas Rinkinyje.

(5)  C-548/09 P, Bank Melli Iran prieš Tarybą.

(6)  OL L 163, 2008, p. 29.

(7)  2007 m. vasario 27 d. Tarybos bendroji pozicija 2007/140/BUSP dėl ribojančių priemonių Iranui (OL L 61, 2007, p. 49).