9.5.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 133/16

1.1

EESRK pažymi, kad visose šalyse didieji mažmeninės prekybos tinklai sudaro oligopolį. Statistikos duomenys apie užimamą rinkos dalį rodo, kad visur nedidelė dalis mažmenininkų kontroliuoja didžiąją dalį rinkos. EESRK mano, kad toks oligopolis suteikia jam priklausančioms įmonėms labai stiprias derybines pozicijas tiekėjų atžvilgiu ir tai sudaro joms galimybę tiekėjams primesti toli gražu nesubalansuotas prekybos sąlygas.

1.2

EESRK pažymi, kad oligopolį sudarantys prekybos tinklai tarpusavyje konkuruoja tik dėl vartotojų. Jie varžosi tarpusavyje siekdami vartotojų palankumo, tačiau nekonkuruoja dėl tiekėjų. Vis dėlto prekybos tinklų konkurencija dėl vartotojų visų pirma vyksta pardavimo kainos lygmeniu, deramai neatsižvelgiant į įvairius socialinius ir aplinkos apsaugos aspektus, kurie lemia bendrą kokybę (1).

1.3

EESRK pabrėžia, kad labai neaišku, kaip įvairūs rinkos dalyviai nustato kainas ir pelno maržas. Dėl tiekėjų didiesiems mažmeninės prekybos tinklams mokamų „komisinių“ tiekėjui sumokėta pirkimo kaina neatspindi realių jo už produktus gaunamų pajamų.

1.4

EESRK yra įsitikinęs, kad, jei viena iš susitariančiųjų šalių gali prekybos partneriams primesti savo sąlygas, nėra jokios laisvės sudaryti sutartis. EESRK mano, kad didžiųjų mažmeninės prekybos tinklų maisto produktų tiekėjų atžvilgiu taikoma piktnaudžiavimo ir antikonkurencinė praktika rodo, jog nėra tikros laisvės sudaryti sutartis. Piktnaudžiavimas kenkia ne tik gamintojams, bet ir vartotojams (ypač ilgalaikės trukmės laikotarpiu). Apskritai dabartinis piktnaudžiavimo reiškinio mastas kenkia viešajam interesui, konkrečiai – ekonominiam valstybių narių interesui.

1.5

EESRK manymu, ypač didelį nerimą keliantis piktnaudžiavimas būdingas tik didžiųjų mažmeninės prekybos tinklų ir maisto produktų tiekėjų santykiams. Tokios praktikos netaiko nei maisto pramonė ūkininkų atžvilgiu, nei didieji mažmeninės prekybos tinklai kitų tiekėjų, t. y. ne maisto produktų tiekėjų, atžvilgiu.

1.6

EESRK pažymi, kad kai kuriose valstybėse narėse nacionalinės konkurencijos institucijos nubaudė ūkininkus ir perdirbėjus už mėginimą steigti gamintojų grupes, kadangi šių grupių reikšmę šios institucijos vertino atsižvelgdamos tik į nacionalinę produkciją.

1.7

EESRK konstatuoja rinkos bejėgiškumą, kadangi nepakankamai reguliuojamoje sistemoje padėtis ir toliau blogėja.

1.8

EESRK mano, kad savireguliacijos nepakanka norint išspręsti šią rinkos iškreipimo problemą. Etikos kodeksai nepadės atkurti nagrinėjamų prekybos santykių pusiausvyros. Pats piktnaudžiavimo praktikos pobūdis rodo, kad tokią praktiką pagrįstai reikia uždrausti įstatymu.

1.9

EESRK ragina Europos Komisiją pradėti nagrinėti oligapolių klausimą, ištirti tikrą jų reikšmę ir įtaką, nustatyti, ar jų poveikį galima palyginti su monopolių poveikiu, ir atitinkamai pakeisti konkurenciją reguliuojančių teisės aktų principus.

1.10

EESRK norėtų, kad ir Europos Komisija pripažintų, jog didžiųjų mažmeninės prekybos tinklų ir maisto produktų tiekėjų santykiai nėra grindžiami laisve sudaryti sutartis.

1.11

EESRK prašo Europos Komisijos pateikti pasiūlymų, kurie padėtų užtikrinti didesnį sistemos skaidrumą. Geriausia būtų, jeigu didieji mažmeninės prekybos tinklai „komisinius“ nustatytų iš anksto, t. y. prekybos tinklai būtų įpareigoti į prekės pirkimo kainą įtraukti įvairių paslaugų, už kurias moka tiekėjai, kainas. Tai leistų įvertinti, kiek realiai už savo produktą gavo tiekėjas.

1.12

EESRK prašo Europos Komisijos nacionalinėms konkurencijos institucijoms pateikti aiškias instrukcijas, kad vertindamos gamintojų grupių derybinę galią jos atsižvelgtų į susijusią rinką, t. y. į visus tam tikros valstybės rinkoje siūlomus tos pačios kategorijos maisto produktus, o ne tik į pagamintus toje šalyje.

1.13

EESRK ragina Europos Komisiją atsisakyti savireguliavimo idėjos ir pasiūlyti privalomo pobūdžio teisinį dokumentą siekiant pagerinti žemės ūkio maisto produktų grandinės padėtį ir paskatinti neiškreiptą konkurenciją. Rengiant teisės aktą didžiausią dėmesį reikėtų skirti ne konkurencijos apsaugai, o sudaryti galimybę valstybei narei, kurios ekonominiam interesui kyla grėsmė, kaip ieškovei imtis veiksmų pagal administracinę ir teisminę tvarką.

1.14

Galiausiai EESRK mano, kad būtina teisės aktus rengti atsižvelgiant ne tik į rinkos dėsnius, bet ir į visuomenės pasirinkimą siekiant pažaboti vis daugiau galios įgyjančių didžiųjų mažmeninės prekybos tinklų telkimosi tendenciją ir skatinti kitas prekybos formas, pavyzdžiui, mažas nepriklausomas parduotuvėles, vietos turgų ar tiesioginį gamintojo pardavimą vartotojui.. Atsižvelgdamas į tai, EESRK prašo Komisijos tuose dokumentuose, kuriuos ji rengia kovos su maisto švaistymu srityje, atkreipti ypatingą dėmesį į trumpiausias tiekimo grandines.

2.2.1

Didieji mažmeninės prekybos tinklai pradėjo sparčiai vystytis prieš beveik 30 metų, ši raida buvo glaudžiai susijusi su globalizacijos procesu. Šiuo metu dauguma didžiųjų prekybos įmonių, kontroliuojančių mažmeninę rinką, yra daugiašalės įmonės. Jos gali kur kas geriau negu MVĮ pasinaudoti naujomis globalizacijos lemiamomis sąlygomis.

2.2.2

Daugiašalių įmonių (tarp jų ir didžiųjų mažmeninės prekybos tinklų įmonių) augimas dažnai yra nepalankus MVĮ. Daugelyje sričių keletas didelių tarptautinių įmonių valdo didžiąją atitinkamos rinkos dalį. Be mažmeninės prekybos įmonių tai pasakytina ir, pavyzdžiui, apie farmacijos ir maisto pramonę, sėklų augintojus (4), naftos perdirbimo įmones, bankų sektorių ir kt. Šios daugiašalės įmonės nėra monopoliai; daugeliu atveju joms toje pačioje rinkoje tenka konkuruoti su kitomis daugiašalėmis įmonėmis ar net MVĮ; dėl šios priežasties nėra manoma, kad jos užima dominuojančią padėtį (5).

2.2.3

Europos didžiosios mažmeninės prekybos įmonės aktyviai stengiasi užkariauti pasaulio rinką. Jungtinės Karalystės įmonė Tesco, Prancūzijos mažmenininkai Auchan ir Carrefour, Vokietijos ir Austrijos daugiašalės įmonės Kaufland, Lidl, Metro arba Billa, Nyderlandų bendrovė Ahold veikia daugelyje šalių.

2.2.4

Rezultatas – keletas mažmeninės prekybos įmonių veiksmingai kontroliuoja įvairių šalių mažmeninę maisto produktų rinką. Pavyzdžiui, Vokietijoje keturios įmonės kontroliuoja 85 proc. rinkos, Jungtinėje Karalystėje taip pat keturios įmonės kontroliuoja 76 proc. rinkos, Austrijoje trys mažmenininkai kontroliuoja 82 proc. rinkos, Prancūzijoje ir Nyderlanduose penkios bendrovės kontroliuoja 65 proc. rinkos ir t. t. (6). Ši padėtis rodo, kad, viena vertus, apie jokį mažmenininką negalima oficialiai pasakyti, kad jis užima dominuojančią padėtį, bet, antra vertus, trys–penkios prekybos įmonės kontroliuoja didžiąją rinkos dalį ir sudaro oligopolį.

2.2.5

Šių oligopolių nariai neginčijamai konkuruoja tarpusavyje, bet tik dėl vartotojų. Mažmeninės prekybos įmonės beveik nekonkuruoja dėl tiekėjų, ypač MVĮ. Kitaip nei tiekėjai, kurių yra daug daugiau, pirkėjai (mažmeninės prekybos įmonės) turi milžinišką pasirinkimą. Kitaip tariant, tiekėjai turi labai stengtis ir daryti daug nuolaidų, kad galėtų tiekti prekes, tuo tarpu pirkėjai renkasi „lanksčiausius“ tiekėjus, geriausiai atitinkančius jų keliamas sąlygas.

2.2.5.1

Vis dėlto, jeigu palaikydami sąžiningus ir sveikus prekybos santykius su mažmeninės prekybos tinklais gamintojai teisėtai nori pasiimti sąžiningą dalį pelno, jie turi būti dėmesingi ir prekybos tinklų perduodamai informacijai apie vartotojų poreikius. Gamintojai užims stipresnę derybinę poziciją, jeigu gebės diegti inovacijas ir savo prekės parengimą ir pristatymą pritaikyti prie vartotojų poreikių.

2.3.1

Turėdami didelę pirkėjo galią didieji mažmeninės prekybos tinklai gali diktuoti sutarčių sąlygas, kurias dažnai galima vadinti piktnaudžiavimu savo pirkėjo galia. Šias sutarčių sąlygas taip pat galima vadinti „piktnaudžiavimu“ arba „nesąžininga prekyba“. Ne kartą buvo sudaromi neišsamūs tokios praktikos pavyzdžių sąrašai. Nekalbant apie nuolatinį spaudimą dėl pirkimo kainų (jų mažinimo), pavėluotų mokėjimų ar nepragrįstai ilgų mokėjimo terminų, dėl piktnaudžiavimo didžiuosiuose mažmeninės prekybos tinkluose iš esmės pasikeitė klasikinis pirkėjo ir tiekėjo bendradarbiavimo modelis. Kalbant paprasčiau, būtų galima pasakyti, kad seniau susitariančiosios šalys susitardavo dėl pristatomų prekių kiekio ir kainos bei dėl kitų būtinų sąlygų, tada tiekėjas pristatydavo prekes, o pirkėjas jam sumokėdavo. Atsiradus didiesiems mažmeninės prekybos tinklams šis modelis buvo radikaliai pakeistas. Dabar tiekėjai, kuriems už prekes mokama vis mažiau, turi mokėti vis brangiau arba sutikti su kitomis kompensavimo formomis už naudojimąsi pirkėjo paslaugomis. Tokiu būdu tie, kurie turėtų gauti pinigus, gauna sąskaitas. Reikia pabrėžti, kad didiesiems mažmeninės prekybos tinklams pavyko primesti šį naują modelį. Šiuo metu su juo visi sutinka ir jis nieko, pradedant kompetentingomis valdžios institucijomis, nestebina.

2.3.2

Apskritai galima sakyti, kad dažniausiai piktnaudžiaujama dėl dviejų tiekėjų ir pirkėjų santykių aspektų (7). Pirma, komercinės išlaidos, t. y. reklamos ir marketingo išlaidos, parduotuvių įrangos sąnaudos, platinimo ir atskirų parduotuvių administravimo išlaidos perkeliamos iš pirkėjo tiekėjui. Mažmenininkai šio tikslo siekia per įvairius tiekėjams nustatomus „mokėjimus“, pavyzdžiui, už įtraukimą į prekybos sąrašą, reklaminius leidinukus. Antra, prekybos tinklai tiekėjui perkelia verslo rizikos sąnaudas. Praktikoje tai reiškia, kad pirkimo kaina yra pakoreguojama vėliau, atsižvelgiant į konkrečios prekės pardavimą galutiniams vartotojams, kad visus pageidaujamo pardavimo kiekio skirtumus padengtų tiekėjas. Antrojo tikslo siekiama taikant sudėtingą galutinės grynosios kainos nustatymo sistemą (įvairias grąžinimo priemokos formas). Abu mechanizmai iškreipia paprastą prekybos formulę, pagal kurią gamybos išlaidos tenka gamintojui, o komercinės išlaidos – prekybininkui.

2.3.3

Šis naujas mažmenininkų ir tiekėjų santykių modelis įvestas teigiant, kad dėl konkurencijos mažmeninės prekybos rinkoje padidėjimo būtina glaudžiau bendradarbiauti prekybos srityje. Prekybos tinklų nuomone, tiekėjai turėtų būti suinteresuoti parduoti kuo daugiau savo prekių, todėl visiškai pagrįstai jie turėtų finansiškai prisidėti prie prekybos sąnaudų. Nors šiam požiūriui pritaria toli gražu ne visi, tiekėjai priversti su juo susitaikyti. Vis dėlto didieji mažmeninės prekybos tinklai tuo neapsiriboja, šiam glaudesniam bendradarbiavimui prekybos srityje būdingi dar skandalingesni piktnaudžiavimo atvejai: už iš tiesų suteiktas paslaugas pateikiamos akivaizdžiai daug didesnės sąskaitos, arba prekybos tinklai pateikia sąskaitas už visiškai fiktyvias paslaugas. Pastaroji praktika vadinama „nepagrįstu sąskaitų išrašymu“, nes visiškai nieko neduodama mainais. Pavyzdžiu pakanka nurodyti sąskaitas, išrašytas už „stabilų bendradarbiavimą“, „sąskaitos išrašymą“, „sąskaitos apmokėjimą“ arba net už „dalį įmonės šventės išlaidų“. Kaip neįtikėtinai tai beatrodytų, tokias sąskaitas prekybos tinklai iš tiesų siuntė savo maisto produktų tiekėjams.

2.3.3.1

Prancūzijos Nacionalinės Asamblėjos nariai nustatė daugiau kaip 500 priežasčių, kurias nurodė centrinės perkančiosios organizacijos, reikalaudamos iš savo tiekėjų papildomų privilegijų (8).

2.3.3.2

Kaip teigia Europos Sąjungos maisto ir gėrimų pramonės konfederacija (FoodDrinkEurope) ir Europos prekių ženklų asociacija (AIM), 2009 m. 84 proc. didžiųjų mažmeninės prekybos tinklų tiekėjų Europoje nukentėjo dėl su jais pasirašytų sutarčių nesilaikymo, 77 proc. jų buvo grasinta juos išbraukti iš prekybos sąrašų, jei jie prekybos tinklams nesuteiks nepagrįstų privilegijų, 63 proc. tiekėjų be svarios komercinės priežasties buvo sumažintos jų sąskaitose faktūrose nurodytos kainos, 60 proc. jų buvo priversti atlikti mokėjimus, už kuriuos jie realiai nieko negavo mainais.

2.3.4

Dėl didžiųjų mažmeninės prekybos tinklų tiekėjams pateikiamų sąskaitų, kitaip tariant prekybos tinklams tiekėjų mokamų „komisinių“, kainų sistema tampa visiškai neskaidri. Tuomet nei tiekėjas, nei joks išorės stebėtojas negali žinoti tikrosios pirkinio kainos. „Dvigubos pelno maržos“ metodu grindžiama verslo politika kelia rimtų problemų vartotojams ir tiekėjams (9). Reikėtų įvesti skaidresnę sistemą.

2.4.1

Tiekėjai sutinka su šia jiems išties nepalankia sistema todėl, kad neturi pasirinkimo. Norėdami parduoti savo gaminius jie negali išsiversti be didžiųjų mažmeninės prekybos tinklų, todėl ir toliau pasirašo pirkimo–pardavimo sutartis, kol šis bendradarbiavimas jiems užtikrina minimalią pelno maržą. Iš tiesų, skirtingi prekybos tinklai taiko beveik vienodą piktnaudžiavimo praktiką, todėl negalima teigti, kad būtų palankiau bendradarbiauti su vienu ar kitu iš jų. Net oficialiuose dokumentuose (10) pripažinta, kad prekybos santykiuose atsispindi baimė (būti išbrauktiems iš prekybos sąrašų).

2.4.2

Nesąžiningų sutarčių sąlygų nustatymas paprastai laikomas neetišku. Tačiau turint omenyje pirmiau nurodytą praktiką, atrodytų, kad šis apibūdinimas per švelnus. Esant tokiai padėčiai, kai verslo sąlygas diktuoja stiprioji šalis ir kai kita šalis praktiškai negali su jomis nesutikti, veikiau reikėtų kalbėti apie šantažą arba reketą. Šiomis aplinkybėmis taip pat vargu ar įmanoma kalbėti apie laisvę sudaryti sutartis, kurią dažnai nurodo mažmenininkai ir kompetentingos valdžios institucijos. Taip kaip laisvė sudaryti sutartis neįmanoma kalbant apie natūralių monopolijų (elektros arba dujų tiekėjų ir pan.) ir vartotojų santykius, būtų naivu su ja sieti tikruosius didžiųjų mažmeninės prekybos tinklų ir maisto produktų tiekėjų santykius.

2.5.1

Didžiųjų mažmeninės prekybos tinklų piktnaudžiavimas daro neigiamą poveikį ne tik tiekėjams, bet ir vartotojams. Tiekėjai, visų pirma mažos ir vidutinės gamybos įmonės, dažnai atsiduria labai sunkioje ekonominėje padėtyje, kuri gali lemti įmonės likvidavimą, ir tai kartais nutinka. Stambios maisto pramonės įmonės tokiomis aplinkybėmis nukenčia gerokai mažiau, kadangi jos už gaminį gaunamas mažesnes pajamas gali kompensuoti tiekdamos didelius gaminių kiekius. Be to, tokios daugiašalės maisto pramonės įmonės taip pat turi gana didelę derybinę galią: didieji mažmeninės prekybos tinklai nenori atsisakyti jų gaminių, todėl jie negali su jomis elgtis taip, kaip su MVĮ. Tai lemia tokią padėtį, kad, pavyzdžiui, Prancūzijoje, dvidešimties stambių daugiašalių įmonių grupių tiekiami gaminiai sudaro nuo 70 iki 80 proc. prekybos centrų apyvartos (11).

2.5.2

Kompetentingos institucijos teigia, kad vartotojams ši sistema labai naudinga, tačiau tikroji jų padėtis toli gražu nėra tokia puiki, kaip norima įtikinti. Iš tiesų daugelis aspektų leidžia daryti prielaidą, kad piktnaudžiavimas tiekėjų atžvilgiu daro neigiamą poveikį ir vartotojams. Pirma, jie ne visada gali pasinaudoti nedidele pirkimo kaina (12), o antra, sumažėja pasirinkimas, vykdoma mažiau inovacijų, dėl pirkimo kainai daromo nuolatinio spaudimo suprastėja daugelio maisto produktų kokybė ir, galiausiai, taip pat išauga mažmeninė kaina (13).

2.5.2.1

Didieji mažmeninės prekybos tinklai taip pat daro nemenką socialinį poveikį, kadangi jų veikla iš esmės pakeitė kai kurias visuomenėje įsišaknijusias tradicijas. Pavyzdžiui, sekmadienis nebėra vien tik poilsiui skirta diena, kaip tai buvo anksčiau, kadangi didieji ir kiti prekybos centrai dirba visomis savaitės dienomis, kartais netgi ištisą parą, ir tai turi atitinkamą poveikį darbo sąlygoms.

2.5.3

Didžiųjų mažmeninės prekybos tinklų reiškinys yra susijęs ne tik su maisto produktų sektoriumi, bet ir su daugeliu kitų sričių. Tačiau nuo piktnaudžiavimo labiausiai nukenčia maisto produktų gamintojai. Veikiausiai šią problemą lemia keletas priežasčių, bet nėra abejonių, kad viena jų yra ta, kad ne maisto produktų gamintojai turi daugiau galimybių parduoti savo gaminius. Drabužių, įvairios buitinės įrangos, knygų ar sporto priemonių gamintojai be prekybos centrų dar turi specializuotų parduotuvių tinklus. Todėl pagrįstai didžiausias dėmesys skiriamas didžiųjų mažmeninės prekybos tinklų ir maisto produktų tiekėjų santykiams.

2.5.4

Minėtas piktnaudžiavimas taip pat yra gerokai retesnis ūkininkų ir maisto pramonės santykių atveju, nors šio sektoriaus įmonės taip pat turi didelę pirkėjo galią. Nors derybos dėl supirkimo kainos dažnai yra gana įtemptos, pramonės įmonė paprastai neprašo savo žaliavų tiekėjo prisidėti prie naujos išpilstymo linijos įsigijimo, skirtingai nuo didelio mažmeninės prekybos tinklo, kuris tiekėjui nuolat pateikia sąskaitas už savo parduotuvės modernizavimą arba naujos parduotuvės atidarymą.

2.5.5

Taigi, dauguma atvejų minėtas piktnaudžiavimas būdingas tik prekybos centrų ir maisto produktų tiekėjų santykiams. Vis tik, turint omenyje tokios praktikos pasekmes ir jos taikymo mastą, nuo jos nukenčia ir trečias subjektas – valstybės ekonominis interesas. Iš tiesų tai, kad dalis tiekėjų negali patenkinti didžiųjų mažmeninės prekybos tinklų reikalavimų ir kad dėl to patiriama ekonominių sunkumų, lemia viso žemės ūkio ir maisto produktų sektoriaus nuosmukį ne vienoje šalyje. Kai kurios valstybės narės, kurios anksčiau pačios apsirūpindavo maisto produktais, taip prarado apsirūpinimo maistu saugumą, o tai šiandien yra ypač pavojinga.

2.6.1

Jau kuris laikas ir skirtingų valstybių narių valdžios institucijos, ir Europos Sąjungos institucijos vis plačiau kritikuoja didžiųjų mažmeninės prekybos tinklų piktnaudžiavimą tiekėjų atžvilgiu. Pirmą kritiškos negailintį dokumentą 2005 m. priėmė Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas (14). Bet tikras diskusijas šiuo klausimu sukėlė 2008 m. sausio mėn. daugumos Europos Parlamento narių pasirašytas rašytinis pareiškimas (15). Priėmus pareiškimą Komisija, Parlamentas ir EESRK paskelbė keletą dokumentų ir tyrimų (16).

2.6.1.1

Europos Komisiją ir 27 valstybių narių nacionalines konkurencijos institucijas vienijantis Europos konkurencijos tinklas (EKT) paskelbė ataskaitą, kuri tapo Komisijos komunikato dėl veiksmingesnės maisto produktų tiekimo grandinės tęsiniu. Komunikate konkurencijos institucijos raginamos laikytis bendro požiūrio plėtojant EKT veiklą siekiant veiksmingiau nustatyti konkrečių vietovių maisto produktų rinkoms būdingas problemas ir užtikrinti spartų būsimos veiklos koordinavimą. Komisija įsteigė veiksmingesnės maisto produktų tiekimo grandinės aukšto lygio forumą, kurio veiklos pagrindą sudaro kelių ekspertų grupių darbas. Pavyzdžiui, viena iš jų nagrinėja įmonių tarpusavio (angl. business to business) santykius sutarčių srityje ir jai pavesta nustatyti metodą, kuris būtų tinkamiausias siekiant užkirsti kelią nesąžiningai praktikai. Kadangi visi žemės ūkio ir maisto produktų grandinės suinteresuotieji subjektai pritarė pagrindiniams principams, grupei suteikti įgaliojimai pasiekti bendrą sutarimą dėl jų įgyvendinimo. Iki šiol suinteresuotiesiems subjektams nepavyko rasti priimtino kompromiso dėl savanoriško kodekso.

2.6.2

Padėtis tapo sudėtinga politiniu požiūriu ir valdžios institucijos primygtinai raginamos imtis veiksmų. Vis tik reguliavimo patikėjimas vien rinkos jėgoms nepasiteisino ir ši išeitis šiuo metu retai vis dar laikoma geriausia, kadangi per pastaruosius dešimtmečius, kol veikė nereglamentuotų prekybos santykių sistema, problemos dar labiau paaštrėjo. Minimos tokios galimos išeitys kaip reglamentavimas, savireguliacija ar gamintojų ir perdirbėjų grupių, kurių jėga galėtų atsverti didžiųjų mažmeninės prekybos tinklų pirkėjo galią, kūrimas.

2.6.3

Etikos kodeksai yra vadinamoji švelnioji išeitis. Tai būtų savanoriškas įsipareigojimas netaikyti atitinkamos praktikos. Jungtinė Karalystė, Ispanija ir Belgija pasirinko savireguliaciją. Tenkinančių ir įtikinančių rezultatų nepasiekta. Negana to, kad savireguliacija neduoda teigiamų rezultatų, dėl etikos kodeksų taip pat kyla filosofinio pobūdžio klausimas. Kieno etika bus pasirinkta daugiašalės įmonės atveju? Vadovų, akcininkų ar pačios įmonės? Iš tikrųjų daugiašales įmones valdo akcininkai, kurie dažnai yra nežinomi ir kuriems turimos akcijos dažnai yra tik grynai finansinio pobūdžio investicija. Jie nėra asmeniškai atsakingi už įmonės elgesį ir galimą piktnaudžiavimo praktikos taikymą. Dėl šios priežasties didžiųjų mažmeninės prekybos tinklų atveju etiką sunku laikyti tinkamu atskaitos tašku.

2.6.4

Europos Komisija ir kitos valdžios institucijos ūkininkams ir mažoms bei vidutinėms įmonėms primygtinai rekomenduoja burtis į grupes siekiant įgyti daugiau derybinės galios verslo susitikimuose su prekybos tinklų pirkėjais. Vis tik kai kuriose valstybėse narėse, kur įmonės susibūrė į tokias grupes, nacionalinės konkurencijos institucijos nubaudė už šią iniciatyvą teigdamos, kad tai kartelinio susitarimo sudarymas. Pasak vietos valdžios institucijų, šios gamintojų grupės kontroliavo pernelyg didelę rinkos dalį, tačiau buvo atsižvelgta tik į vietos gamybą paliekant nuošalyje iš kitų šalių tiekiamus produktus. Dėl sunkiai suprantamų priežasčių nustatydamos tam tikro ekonominės veiklos vykdytojo valdomą rinkos dalį minėtos valdžios institucijos paprastai neatsižvelgia į visus į nacionalinę rinką tiekiamus produktus.

2.6.5

Daugelyje valstybių narių būta daugiau ar mažiau drąsių bandymų reguliuoti. Kai kurios šalys uždraudė tam tikrą praktiką (pavyzdžiui, pusėje valstybių narių uždraustas sąmoningai nuostolingas pardavimas); kitos – Vengrija, Italija, Čekija, Rumunija, Slovakija ir Lenkija – priėmė konkrečius teisės aktus dėl tam tikrų sektorių arba – Latvija ir Prancūzija – iš dalies pakeitė savo standartus. Pastaraisiais metais už didžiųjų mažmeninės prekybos tinklų piktnaudžiavimą baudžiantys įstatymai visų pirma priimti keliose postkomunistinėse Centrinės ir Rytų Europos šalyse, veikiausiai dėl to, kad padėtis šiame regione kelia ypač didelį susirūpinimą. Vienas iš aspektų yra tai, kad, skirtingai negu Vakarų Europoje, čia beveik visi didieji mažmeninės prekybos tinklai priklauso užsienio bendrovėms, kurios palaiko išskirtinius ryšius su savo kilmės šalies arba šalies, kurioje jos įsikūrė anksčiau, tiekėjais. Tai lėmė regiono žemės ūkio ir maisto produktų sektoriaus nuosmukį.

2.6.6

Iš tiesų šiuos įstatymus įgyvendinti nėra paprasta, visų pirma todėl, kad nuo piktnaudžiavimo nukenčiantys tiekėjai norėdami išgyventi bijo skųstis. Nepaisant to, šie įstatymai vis tik yra tinkamesnis sprendimas negu etikos kodeksai, visų pirma dėl to, kad piktnaudžiavimas ne tik prieštarauja etikai, bet ir yra nesuderinamas su pagrindiniais teisingumo principais. Nepaisant su taikymu susijusių sunkumų, vien šio argumento pakanka, kad tokia praktika būtų uždrausta įstatymais. Antra, nuoseklios teisėkūros pastangos Prancūzijoje jau davė tam tikrų rezultatų (17).

2.6.7

Komisija pripažįsta, kad yra problemų, bet šiuo metu pirmenybę teikia savireguliacijai ir kritikuoja Europos teisminės erdvės susiskaidymą. Iš tiesų, skirtingose valstybėse narėse priimami įstatymai nelabai dera tarpusavyje. Tačiau vienintelis būdas šiam susiskaidymui ir nesuderinamumui įveikti būtų priimti privalomas Europos Sąjungos taisykles. EESRK primygtinai rekomenduoja Europos Komisijai imtis reikiamų veiksmų šia linkme. Dėl praktinių priežasčių galimų Europos Sąjungos taisyklių pagrindu nereikėtų pasirinkti konkurencijos apsaugos principo, pagal kurį tiekėjai, kaip nukentėjusieji, būtų priversti teismuose bylinėtis su didžiųjų mažmeninės prekybos tinklų bendrovėmis. Sekant Prancūzijos koncepcija, ieškovo vaidmenį turėtų atlikti valstybė, kadangi tai taip pat susiję su jos ekonominiu interesu. Tai leistų išvengti gerai žinomų problemų, kylančių dėl to, kad tiekėjai bijo pateikti ieškinį.

2.6.7.1

Šios taisyklės turėtų įpareigoti sudaryti rašytines sutartis, kuriose būtų nurodyta trukmė, parduodamo produkto kiekis ir pobūdis, kaina ir tiekimo bei apmokėjimo sąlygos, priešingu atveju sutartis būtų laikoma negaliojančia. Apmokėjimas turėtų būti atliekamas per teisės aktais numatytą 30 dienų terminą gendančių produktų atveju ir 60 dienų terminą kitų produktų atveju, o už šio termino nesilaikymą turėtų būti skiriama bauda. Visų pirma reikėtų uždrausti: