21.1.2011

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 21/39

---

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl darbo namų ūkyje profesionalizacijos (papildomoji nuomonė)

2011/C 21/07

Pranešėja Béatrice OUIN

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas, vadovaudamasis Darbo tvarkos taisyklių įgyvendinimo nuostatų 29 straipsnio a dalimi, 2010 m. vasario 16 d. nusprendė parengti papildomąją nuomonę dėl

Darbo namų ūkyje profesionalizacijos.

Užimtumo, socialinių reikalų ir pilietybės skyrius, kuris buvo atsakingas už Komiteto darbo šiuo klausimu organizavimą, 2010 m. gegužės 5 d. priėmė savo nuomonę.

463-iojoje plenarinėje sesijoje, įvykusioje 2010 m. gegužės 26–27 d. (gegužės 26 d. posėdis), Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas priėmė šią nuomonę 133 nariams balsavus už, 7 – prieš ir 11 susilaikius.

1.   Rekomendacijos

TDO administracinė taryba savo 301-ojoje sesijoje, kuri įvyko 2008 m. kovo mėn., į Tarptautinės darbo konferencijos 99-osios sesijos, numatomos 2010 m. birželio mėn., darbotvarkę nusprendė įtraukti „namų ūkyje dirbančių asmenų orumo nežeminantį darbą“, kad būtų surengta dviguba diskusija šiuo klausimu. Siekiama nustatyti geriausią būdą užtikrinti šiai kategorijai priklausančių dirbančių asmenų teises ir jiems tinkamas darbo sąlygas. TDO jau inicijavo valstybių ir socialinių partnerių diskusiją dėl tinkamiausios priemonės. EESRK taip pat norėtų, kad būtų priimta tokio darbo ypatumus atitinkanti veiksminga priemonė. Be to, visus Europos suinteresuotuosius subjektus, valstybes nares ir socialinius partnerius Komitetas ragina:

1.1

toliau vykdyti mokslinius tyrimus siekiant gauti duomenų apie galiojančias nuostatas, susijusias su reglamentavimu, namų ūkyje dirbančių asmenų darbo ir įsidarbinimo sąlygomis bei socialine apsauga, ir apie tokių nuostatų taikymą ES valstybėse narėse. Šiuo metu vykdomi tyrimai nėra visapusiški ir neleidžia palyginti duomenų Europos šalyse, nors padėtis jose labai skiriasi;

1.2

valstybėse narėse įgyvendinti teisinius sprendimus, kurie apimtų mokesčių, socialinės apsaugos, taip pat darbo ir civilinės teisės nuostatas ir kurie labiau skatintų namų ūkius oficialiai įdarbinti namų ūkio darbuotojus, o potencialius namų ūkio darbuotojus – pasirinkti darbą pagal teisėtas darbo sutartis;

1.3

parengti ir plačiai skleisti patarimus ir rekomendacijas privatiems asmenims, kurie yra darbdaviai, ir jų namų ūkyje įdarbintiems darbuotojams, plačiau informuoti ir (arba) skatinti mokymus apie darbdavių ir darbuotojų teises ir pareigas, visų pirma tuo atveju, kai darbdaviams taikomos subsidijavimo ar mokesčių atskaitos priemonės;

1.4	toliau pildyti jau sukurtus informacinius vadovus, kuriuose aprašomos užduotys, atsakomybė, gebėjimai ir įgūdžiai, reikalingi kokybiškam darbui namų ūkyje ir šeimoje atlikti, ir palyginti įvairiose valstybėse narėse susiklosčiusią padėtį; skatinti Europos sektorių dialogą apie šią veiklą;

1.5	palyginti įvairius organizacijų tipus (viešosios įstaigos, bendrovės, asociacijos, kooperatyvai, tiesioginiai darbo santykiai) darbuotojų teisių ir teikiamų paslaugų kokybės požiūriu;

1.6

stengtis užtikrinti tokį darbo organizavimą, kuris leistų darbdavių arba klientų namuose vienus darbuotojus pakeisti kitais (nesant tokios galimybės nebus galima užtikrinti teisės į atostogas, nedarbingumą dėl ligos, motinystės išmokos ir mokymą) ir numatytų užmokestį už laiką, praleistą keliaujant iš vieno darbdavio namų į kito. Be to, būtina suteikti darbuotojams (vyrams ir moterims) galimybę organizuotai ginti savo teises, įveikti izoliaciją ir derėtis su darbdaviais dėl tokių pat teisių, kurias turi įmonių ir valdžios institucijų darbuotojai;

1.7	numatyti įgytos patirties patvirtinimą ir mokymosi visą gyvenimą galimybes, kad būtų pripažinta šio darbo vertė, o darbdaviams arba klientams būtų garantuojama darbuotojų (vyrų ir moterų) profesinė kvalifikacija;

1.8	skatinant eksperimentuoti novatoriškomis idėjomis ir plėtojant naujas darbo organizavimo bei partnerysčių formas sudaryti sąlygas diegti naujoves šio sektoriaus organizacinėje struktūroje, kad būtų galima veiksmingiau ir sėkmingiau siekti tikslų;

1.9	nustatyti ir sumažinti darbui namų ūkyje būdingą profesinę riziką bei užkirsti jai kelią, garantuoti ne mažiau palankias sąlygas nei kitiems darbuotojams saugos ir sveikatos bei socialinio draudimo išmokų požiūriu, įskaitant motinystės atostogas ir senatvės pensijas;

1.10

kovoti su nelegaliu darbu, kurio lygis šiame sektoriuje aukštas, ir apsaugoti nelegaliai ES gyvenančias ir dirbančias imigrantes, kurios tampa neteisingo elgesio aukomis: panaikinti taikomą dvigubą sankciją moterims, kurios kreipiasi į policiją dėl patirto smurto ar net seksualinio išnaudojimo arba nesumokėto darbo užmokesčio ir yra išsiunčiamos į savo kilmės šalį. Joms apsaugoti turi būti taikomos tarptautinės konvencijos (1).

2.   Bendrosios pastabos

2.1   Teiginiai

2.1.1   Valymas, vaikų priežiūra, ligonių slaugymas, pagalba namų ūkyje ir pan. – tai darbai, kuriuos atlieka tik moterys ir kurie vis dar nelaikomi tikra profesija, iš dalies dėl to, kad juos nemokamai dirba namų šeimininkės. Tarptautinei darbo organizacijai nagrinėjant „namų ūkio darbuotojų orumo nežeminančio darbo“ klausimą, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas norėtų toliau gvildenti 2009 m. spalio mėn. priimtoje nuomonėje iškeltus klausimus dėl lyčių lygybės, ekonomikos augimo ir užimtumo lygio sąsajų (2). Šioje nuomonėje pabrėžiama, kad vyrų ir moterų lygybės ir ekonomikos augimo požiūriu labai svarbu profesionalizuoti paslaugų asmenims sektoriuje atliekamus darbus.

2.1.2   Europos valstybės narės paslaugas asmenims laiko užimtumo šaltiniu, kurio neįmanoma perkelti į kitą vietą. Daugelis jų siūlo atleisti nuo mokesčių arba skirti subsidijas, kuriomis siekiama legalizuoti neteisėtą darbą, paskatinti kurti naujas darbo vietas ir padėti paslaugų gavėjams geriau suderinti profesinę veiklą ir šeiminį gyvenimą.

2.1.3   Kaip nurodoma 2010 m. birželio mėn. vyksiančiai konferencijai (3) TDO parengtame pranešime, pramoninėse valstybėse darbas namų ūkyje sudaro 5–9 proc. visų darbo vietų. Įžanginėje pranešimo dalyje nurodoma, kad „apmokamas darbas namų ūkyje daugelyje šalių vis dar yra vos pastebima užimtumo forma. Jis atliekamas ne gamykloje ar biure, o privataus asmens namuose. Įdarbinami ne šeimą išlaikantys vyrai, o absoliučia dauguma atvejų – moterys. Jos dirba ne su kitais asmenimis, bet vienos tarp keturių sienų. Jų darbo tikslas – ne sukurti pridėtinę vertę, bet milijonams namų ūkių teikti paslaugas ir priežiūrą. Darbas namų ūkyje – tai dažniausiai tos neapmokamos kasdienės užduotys, kurias tradiciškai savo namuose atlieka moterys. Dėl šios priežasties šis darbas nepakankamai finansiškai įvertinamas ir dažnai atliekamas neoficialiai ir nesilaikant teisinių reikalavimų. Šios darbo vietos nelaikomos tikru užimtumu, kuriam taikomos darbo teisės nuostatos, o jų ištakos – „šeimininko ir tarno“ santykiai. Dėl šių priežasčių daugelyje teisinių nuostatų neatsižvelgiama į namų ūkio darbo santykių ypatumus, todėl šios srities darbuotojai patiria diskriminaciją, neteisingumą ir dažnai yra išnaudojimi“  (4).

2.1.4   Dokumente taip pat nurodoma, kad „žiniasklaidoje dažnai pasirodo pranešimų apie netinkamą elgesį ir piktnaudžiavimą, įskaitant seksualinę prievartą ir net vergiją, kurią visų dažniausiai patiria darbdavio namuose gyvenančios ir jų namų ūkyje dirbančios darbuotojos imigrantės“. Nors šiame sektoriuje dirbančių asmenų daugėja, darbas namų ūkyje vis dar yra nepastoviausia, mažiausiai apmokama ir menkiausiai apsaugota darbo forma, kuri, be to, yra ir viena iš pavojingiausių. Kadangi šio ypatingo pobūdžio darbui netaikomi tarptautiniai teisiniai reikalavimai, TDO nuo 1948 m. stengiasi šiuos reikalavimus atitinkamai pataisyti.

2.1.5   Šioje nuomonėje nagrinėjamas mokamas darbas namų ūkyje, atliekamas privačiuose būstuose, įskaitant namų ruošą, vaikų priežiūrą ir kitas asmenims teikiamas paslaugas. Joje nagrinėjami ne socialinių paslaugų ar privačių įmonių klausimai, o privačių asmenų įdarbintų namų ūkio darbuotojų profesinė padėtis. Kadangi su tokiais darbo santykiais susiję vis daugiau asmenų – tie, kurie darbą atlieka, ir tie, kurių naudai darbas atliekamas, – ir kadangi šio darbo pobūdis ypatingas, būtina nustatyti teisinį pagrindą, kad būtų atsižvelgta į šiuos jo ypatumus.

2.1.6   Europoje dauguma dirbančiųjų (vyrų ir moterų) namų ūkyje turi ne vieną darbdavį. Tik nedidelė moterų dalis, paprastai imigrantės, gyvena darbdavio namuose. Labai dažnai darbas yra neoficialus. Namų ūkyje dažnai dirba moterys, kurios yra lengvai pažeidžiamos, menkai žino savo teises, yra kilusios iš kaimo, žemos kvalifikacijos, arba imigrantės, prastai kalbančios priimančiosios šalies kalba.

2.1.7   Nepaisant skirtingų šalių reglamentavimo, darbo teisė kurta įmonėms ir dažniausiai praktiškai netaikoma namuose atliekamam darbui, kurį sunku arba neįmanoma kontroliuoti. Beje, taip pat netaikomos atlyginamą, pelno duodančią veiklą reglamentuojančios taisyklės. Šį darbą Adam Smith (5) netgi laiko neproduktyviu. Jo vertė nepripažįstama, nors jis būtinas, kad visuomenė galėtų funkcionuoti.

2.1.8   „Kadangi daugeliu atvejų darbo teisės aktai aiškiai neapibrėžia namų ūkyje dirbančiųjų statuso, jiems dažniausiai nei teoriškai, nei faktiškai netaikomos galiojančios taisyklės“ (6). Nepaisant to, kad namų ūkiuose dirbantiems asmenims nenumatytos ES valstybėse narėse galiojančių bendrųjų darbo teisės nuostatų išimtys, iš tikrųjų šios normos jiems taikomos labai retai. Privatūs darbdaviai menkai išmano savo pareigas ir įsipareigojimus. Namų ūkio darbuotojai dirba atskirti vienas nuo kito, todėl jiems sunku burtis į organizacijas.

2.2   Profesionalizacijos apibrėžtis

2.2.1   Atlikti užduotis, kurias apima sąvoka „darbas namų ūkyje ir šeimoje“, išmokstama savimokos būdu. Skirtingos kartos mokosi skirtingų dalykų. Europoje vilnos verpimą ir gyvulių šėrimą pakeitė skalbyklių ciklai ir maisto produktų, kurių galiojimo laikas nepasibaigęs, paieškos prekybos centrų šviežio maisto lentynose. Tokią savimoką būtina pripažinti ir apibrėžti išmoktų dalykų ir būtinų įgūdžių turinį. Taip pat būtina įvesti mokymąsi visą gyvenimą. Kaip ir kituose, šiame sektoriuje turi būti taikomos technologinės naujovės ir atsižvelgiama į naujas mokslo žinias mitybos srityje ir naujus aplinkos apsaugos reikalavimus.

2.2.2   Norint sukurti geresnes tokio darbo sąlygas, reikia išsamiai apibrėžti atliktinas užduotis, prisiimtus įsipareigojimus ir reikiamą kvalifikaciją, kartu savišvietos būdu įgyti žinių, būtinų teisingai atlikti bet kurio kliento užduotis arba patvirtinti įgytą patirtį. Mokymasis ir įgyta patirtis turėtų būti patvirtini gebėjimus patvirtinančia pažyma. Galimybė įdarbinti asmenis, kurių įgūdžiai patvirtinti pažyma, tenkina būtent darbdavių ir klientų interesus.

2.2.3   Profesionalizuoti reiškia užtikrinti darbuotojams tokias pačias teises ir apsaugą, kokias turi biuruose ar gamyklose dirbantys asmenys: deramą atlyginimą, į kurį būtų įskaitytas kelionės laikas nuo vieno iki kito darbdavio namų, nustatytas savaitės darbo valandas, teisę į mokamas atostogas, sveikatos ir saugos taisyklių paisymą, deramą pensiją, motinystės apsaugą (7), mokamas atostogas dėl ligos, kompensaciją negalios atveju, atleidimą iš darbo ar darbo sutarties nutraukimą reglamentuojančias taisykles, galimybę pateikti skundą piktnaudžiavimo atveju, realią galimybę gauti profesinį mokymą ir siekti karjeros, kaip ir kitose profesijose. Darbo sutarties visuotinis taikymas leistų apsaugoti ir darbuotojus, ir darbdavius.

2.2.4   Profesionalizuoti – tai šį darbą įvaldyti kaip profesiją ir kovoti su stereotipais, kurie šiandien tokias užduotis priskiria moterims. Darbo namų ūkyje profesionalizacijos pažanga galėtų būti įvertinta pagal šio sektoriaus lyčių pusiausvyros pažangą.

2.3   Darbo namų ūkyje apibrėžtis

2.3.1   Svarbiausia darbo namų ūkyje ypatybė – jo nematomumas. Namų ūkyje dirbančių vyrų ir moterų užduotys ir visų pirma jų pareigos retai kada įvardijamos ar išvardijamos. Darbdaviai patiki savo namus ir vaikus asmenims, kurių kompetencijos patikrinti jie negali (8). Straipsniuose (9), kuriuose nagrinėjama namų ūkyje atlikto darbo, palengvinančio kasdienį šeimų gyvenimą (biudžeto ir laiko požiūriu), vertė, pabrėžiama, kad be jo visuomenė negali funkcionuoti. Šią vertę būtina pripažinti.

2.3.2   Darbus namų ūkyje ir šeimoje gali atlikti viešųjų socialinių tarnybų įdarbinti asmenys, valdžios institucijų remiamos asociacijos, privačios įmonės arba namų ūkyje dirbantys darbuotojai pagal privačius susitarimus (oficialius arba neoficialius), jei darbdavys yra privatus asmuo. Nors visais šiais atvejais darbus namų ūkyje beveik visada atlieka tik moterys, darbo ir įsidarbinimo sąlygos paprastai yra geresnės viešosiose socialinėse tarnybose ir įmonėse, kuriose darbuotojai gali burtis į organizacijas, socialiniai partneriai derasi dėl kolektyvinių sutarčių ir atliekamos oficialios patikros.

2.3.3   TDO pranešime nurodoma (10), kad „remiantis Tarptautinio darbo biuro tarptautiniu standartiniu profesijų klasifikatoriumi (TSPK), darbas namų ūkyje klasifikuojamas dviejose pagrindinėse grupėse (penktoje ir devintoje), kurioms priskiriamos tam tikros užduotys ir atitinkamas kvalifikacijos lygis. Penktai pagrindinei grupei priklauso prekybos įmonės, įstaigos ir privatūs namų ūkiai. Joje nurodytos dvi didelės kategorijos: ūkvedžiai ir maitinimo įmonių darbuotojai (512 pogrupis), kuriam priklauso namų bendrosios priežiūros personalas, kitur nepriskirti panašaus pobūdžio darbuotojai ir virėjai, slaugos ir kitur nepriskirti panašaus pobūdžio darbuotojai, įskaitant už vaikų priežiūrą atsakingus asmenis ir gyvenamojoje vietoje paslaugas asmenims teikiantys darbuotojai (513 pogrupis). Į 5121 pogrupį įtrauktus darbus visų pirma atlieka paslaugas namų ūkyje teikiantis personalas. Nurodoma, kad į 5131 pogrupį įtraukti vaikų priežiūros darbuotojai – tai asmenys, kurie „prižiūri darbdavio vaikus ir stebi jų kasdienę veiklą“, ir kad jie privalo atlikti šias užduotis:

—	padėti vaikams susitvarkyti (nusiprausti), apsirengti ir pavalgyti,

—	nuvesti vaikus į mokyklą ir parvesti juos namo, būti kartu laisvalaikio išvykų metu,

—	žaisti su vaikais ir juos užimti, skaityti jiems ar sekti pasakas,

—	tvarkyti vaikų miegamuosius ir žaidimų vietą,

—	rūpintis vaikais mokykloje pietų pertraukos metu ar kitu metu, kai nevyksta pamokos,

—	rūpintis vaikais mokykloje jiems vykstant į ekskursijas, muziejus ar kitas panašias išvykas,

—	atlikti kitas susijusias funkcijas,

—	prižiūrėti kitus darbuotojus.

Panašiai asmens priežiūros namuose darbuotojai (5133 grupė) „tenkina tam tikrus asmeninius poreikius ir, apskritai, namų aplinkoje slaugo asmenis, kuriems slauga būtina, nes jie serga fizine ar psichine liga, yra neįgalūs arba kenčia nuo senstančiam žmogui būdingų sveikatos sutrikimų“. Nurodomos tokios šios kategorijos darbuotojų, įskaitant „slaugytojus namuose“, užduotys:

—	padėti asmenims atsigulti ir atsikelti, taip pat persirengti,

—	pakeisti lovos skalbinius ir padėti asmenims išsimaudyti ir susitvarkyti,

—	pateikti valgį – pagamintą paties ar kitų asmenų – ir pamaitinti asmenis, kuriems reikia pagalbos,

—	sugirdyti (leisti) gydytojo paskirtus vaistus arba užtikrinti, kad asmuo juos išgertų,

—	stebėti bet kokius sveikatos būklės pablogėjimus ir pranešti apie juos gydytojui ar atsakingoms socialinėms tarnyboms,

—	atlikti kitas susijusias pareigas,

—	prižiūrėti kitus darbuotojus.

913 pogrupiui priskiriami namų tvarkytojai ir kiti pagalbininkai, valytojai ir skalbėjai. Jis skirtas darbams, atliekamiems privačių asmenų gyvenamojoje vietoje, viešbučiuose, biuruose, ligoninėse ir kitose įstaigose, taip pat visų rūšių transporto priemonėse, siekiant užtikrinti patalpų vidaus ir baldų švarą. Šis pogrupis apima namų valytojus ir pagalbininkus, skalbėjus ir lygintojus (rankomis). Pagalbininkai ir namų valytojai, įtraukti į 9131 pogrupį, „šluoja, siurbia dulkių siurbliu, plauna ir vaškuoja grindis, rūpinasi skalbiniais, aprūpina maisto produktais ir kitais namų ūkiui būtinais reikmenimis, gamina valgį, patiekia valgį ir atlieka daugelį kitų namų ūkio darbų“.“

2.3.4   Nors darbas namų ūkyje neapima medicininės priežiūros, namų pagalbininkė ar vaiko prižiūrėtoja turi gebėti užtikrinti, kad jos prižiūrimi asmenys vartotų savo vaistus, ir suteikti pagalbą, jei jos prižiūrimiems asmenims iškiltų skubi pavojų gyvybei kelianti problema. Ji turi būti atitinkamai apmokyta.

2.3.5   Šias užduotis atliekantys asmenys, nesant darbdavio, arba kai darbdaviui reikalinga globa, turi būti savarankiški ir gebėti organizuoti savo laiką, kelti pasitikėjimą, nes jiems patikimi namų raktai, kūdikiai, seni tėvai, trumpai tariant – tai, kas žmonėms brangiausia. Jie taip pat turi būti atsakingi, gebėti imtis iniciatyvos, būti diskretiški, o jei prisiima atsakomybę už vaikus ar globos reikalaujančius asmenis, jie turi gebėti atlikti keletą užduočių vienu metu, būti budrūs, atidūs, mokėti įtikinti, būti kantrūs, ramūs, gebėti sutelkti dėmesį, išklausyti, gebėti būti autoritetu ir žinoti, kaip elgtis nelaimingo atsitikimo atveju. Jie turi būti jautrūs kitiems ir turėti bent kiek psichologijos, mitybos ir higienos žinių.

2.4   Darbo namų ūkyje ypatumai

Darbas namų ūkyje yra nepastovus, mažai apmokamas – kadangi yra nevertinamas – nes šį darbą nemokamai atlieka namų šeimininkės, nes darbdaviai yra privatūs asmenys, kurie negali arba nenori mokėti daugiau, nes jį atliekančios moterys dirba vienos, dažniausiai pas keletą darbdavių, nes jos negali burtis į organizacijas, streikuoti, nutraukti gamybos, kol nebus patenkinti jų reikalavimai, kaip daro įmonių darbuotojai, nes su šiomis profesijomis ir moters bei motinos įvaizdžiu susiję stereotipai užgožia tikrąją darbuotojų kvalifikaciją, nes darbo vieta yra privatūs namai, kuriuose neįmanoma vykdyti kontrolės, nes šį darbą dažnai atlieka nelegaliai ES gyvenančios imigrantės, neturinčios teisių.

2.4.1   Pagal savo pobūdį šis darbas yra nepastovus ir priklauso nuo namų ūkio poreikių: vaikai auga ir tampa savarankiški, globos reikalaujantys pagyvenę asmenys miršta, o sumažėjus namų ūkio pajamoms, pavyzdžiui, netekus darbo, atleidžiamas namuose dirbantis asmuo.

3.   Konkrečios pastabos

3.1   Darbo namų ūkyje profesionalizacijos tikslai

3.1.1   Galimybė geriau suderinti profesinę veiklą ir šeiminį gyvenimą

3.1.1.1   Moterims pradėjus dirbti mokamą darbą, kuris yra būtina lyčių lygybės sąlyga, reikėjo sukurti paslaugas, kuriomis būtų galima pakeisti paprastai namų šeimininkių atliekamą darbą. Šeimoms atsirado galimybė gauti daugiau pajamų, tai leido kai kurioms iš jų naudotis šiomis paslaugomis ir taip sukurti darbo vietų.

3.1.1.2   Šios paslaugos labai išpopuliarėjo, kadangi be jų neįmanoma tinkamai suderinti šeiminio gyvenimo ir profesinės veiklos. Moterys ir vyrai privalo turėti galimybę pasišvęsti savo profesijai nedarydami žalos savo šeiminiam ir asmeniniam gyvenimui, todėl jie turi patikėti kai kurias namų ūkio ir šeimines užduotis kitiems asmenims.

3.1.1.3   Kad būtų užtikrinta lyčių pusiausvyra darbo rinkoje ir atsižvelgta į dėl senėjančios visuomenės atsirandančius naujus poreikius, šios paslaugos ateityje turės būti toliau plečiamos ir todėl jas teiks dar daugiau darbuotojų.

3.1.2   Kokybiškos darbo vietos ir paslaugos

3.1.2.1   Kad šios paslaugos plėstųsi, reikės garantuoti jų kokybę, visuotinai taikyti jau rengiamus mokymus, užtikrinti mokymąsi visą gyvenimą naujovėms įdiegti, didinti kvalifikacijos patikrinimo galimybes. Tokių darbų profesionalizacija – tai geresnė darbo kokybę klientams, naudos gavėjams ir patiems darbuotojams. Tai pats geriausias būdas ateityje rasti kandidatų, norinčių dirbti šioje srityje.

3.1.3   Kova su skurdu

3.1.3.1   Gerai žinoma, kad Europoje moterys patiria skurdą dažniau nei vyrai. Maži atlyginimai, nepastovios darbo vietos ir nelegalus darbas, būdingi namų ūkyje atliekamam darbui, yra socialinės atskirties veiksniai. Europoje namų ūkio sektoriuje nelegalaus darbo lygis yra pats didžiausias ir lenkia statybų ir maitinimo sektorių (11).

3.1.4   Kova su nedeklaruotu darbu ir nelegalia imigracija

3.1.4.1   Europoje buvo atskleista vergijos atvejų, kai nelegaliai ES gyvenančioms ir namų ūkyje dirbančioms darbuotojoms darbdaviai nemokėjo atlyginimų žadėdami sutvarkyti jų teisinius dokumentus. Tokios darbuotojos yra pačios pažeidžiamiausios: jos nedrįsta skųstis, kad su jomis netinkamai elgiamasi, kad jos patiria smurtą ir seksualinę prievartą, nes bijo būti išsiųstos iš šalies. Darbas namų ūkyje turėtų būti valdomos imigracijos, kuri šiuo metu taikoma labai kvalifikuotiems darbuotojams, objektas. Atsižvelgiant į Europos demografinę padėtį, būtina pasinaudoti imigracijos proceso galimybėms siekiant patenkinti pagyvenusių asmenų, kuriems reikalinga globa, poreikius.

3.1.4.2   Nelegaliai dirbdami darbuotojai netenka socialinės apsaugos, o visa visuomenė – mokesčių ir socialinio draudimo įmokų. Tai blogina darbo namų ūkyje įvaizdį ir jo suvokimą, šis darbas laikomas antrarūšiu, o tai skatina stereotipų formavimąsi ir visos profesijos prastą vertinimą. Taip didėja skurdo grėsmė.

3.1.4.3   Kad mažėtų nelegalus namų ūkiuose atliekamas darbas, reikia keleto priemonių, kurios derėtų su skirtingų valstybių narių teisės sistemomis ir apimtų mokesčių, socialinės apsaugos, taip pat darbo teisės ir civilinės teisės normas. Darbuotojams siūloma nelegaliai dirbti arba jie imasi tokio darbo dažniausiai dėl ekonominių priežasčių, kadangi tokia darbo rūšis abiem pusėms yra naudingesnė nei deklaruotas darbas. Valstybės narės turėtų dėti pastangas sumažinti tokius privalumus, o priemonės turėtų būti pritaikytos prie vietos socialinių ir kultūrinių sąlygų (žiniasklaidos kampanijos, visuomenėje žinomų asmenų pavyzdys, informavimas apie nelegalaus darbo pavojus).

3.2   Darbo sąlygos

3.2.1   Organizacijoms priklausantys darbdaviai ir į profesines sąjungas susibūrę darbuotojai yra suderėję kolektyvines sutartis. Šiais pasiekimais reikia pasinaudoti siekiant gerinti namų ūkyje dirbančių darbuotojų padėtį. Reikia ištirti šiuo metu darbą namų ūkyje Europoje reguliuojančias kolektyvines sutartis, pasinaudoti geriausia praktika ir plačiau paskleisti jos taikymą. Be to, reikia palyginti skirtingus organizacijų tipus (bendrovės, asociacijos, kooperatyvai, tiesioginiai darbo santykiai) darbuotojų teisių ir teikiamų paslaugų kokybės požiūriu.

3.2.2   Tiek daugelio Europos šalių darbdaviai, kurie yra privatūs asmenys, tiek ir namų ūkyje dirbančios darbuotojos menkai išmano savo teises ir pareigas. Darbdaviai valytojų ar auklių nelaiko teisių turinčiais darbuotojais. Vadovaudamiesi stereotipais, jie jas laiko pagalbininkėmis, kurioms daro paslaugą, joms pasiūlydami keletą darbo valandų. Dažnai abi šalys nepasirašo jokios darbo sutarties, o tai reiškia, kad darbo, apmokėjimo, atostogų sąlygos, darbo valandos, pareigybės aprašymas, darbo sutarties nutraukimo ir išmokos atleidimo iš darbo atveju sąlygos nėra aiškiai apibrėžtos. Reikia aiškiau nustatyti kiekvienos šalies teises ir pareigas, tai taip pat apsaugotų darbdavį, kuris turi geriau suvokti riziką, kuri jam kyla įdarbinant asmenį dirbti savo namuose (vagystės, nelaimingi atsitikimai), ir savo atsakomybę.

3.2.3   Higiena ir sauga. Darbas namų ūkyje neteisingai laikomas nepavojingu. Nudegimai, įsipjovimai, apsinuodijimas namų ūkio produktais, kritimas, elektros smūgis naudojant namų ūkio prietaisus yra įprasti nelaimingi atsitikimai, ypač jei darbdavys nežino, kad jis turi paisyti saugos taisyklių, ir jei darbuotojai neįspėjami apie pavojų ir neišmokomi, kaip jo išvengti.

3.2.4   Sveikata, motinystės apsauga, pensija. Nėštumo ir gimdymo atostogos paprastai reiškia atleidimą iš darbo, nes darbdavys, kuriam reikalingas namų ūkio darbuotojas, pasisamdys kitą darbuotoją ir nesijaus įsipareigojęs vėl įdarbinti iš minėtų atostogų grįžusią darbuotoją. Nesant laikiną pavadavimą užtikrinančios darbo organizavimo tvarkos, negalima taikyti teisių, kurios lieka teorinės. Socialinės apsaugos ir pensijų sistemos dažnai nepritaikytos keletui darbo valandų pas skirtingus darbdavius apskaičiuoti.

3.2.5   Kvalifikacija ir mokymas. Būtini įgūdžiai ilgą laiką buvo įgyjami savimokos būdu. Turime konstatuoti, kad pastaraisiais metais iš šeimos į šeimą perduodama vis mažiau žinių. Jaunos moterys nepasirengusios pirmojo vaiko gimimui, o abu jauni tėvai nebežino, kaip gaminti suderintą maistą, renkasi pusfabrikačius, o tai yra viena iš vaikų nutukimo priežasčių. Išvardijus reikiamas užduotis bei įgūdžius ir jų išmokius, taip pat būtų galima padėti užtikrinti geresnę jų sklaidą ir abiejų lyčių išmanymą.

---

(1)  Žr. Europos konvenciją dėl migruojančių darbuotojų teisinio statuso ir Europos Tarybos konvenciją dėl kovos su prekyba žmonėmis.

(2)  OL C 318, 2009 12 23, p. 15.

(3)  Žr. TDO dokumentą „Orumo nežeminantis namų ūkio darbuotojų darbas“, Tarptautinės darbo konferencijos IV pranešimas, 99-oji sesija, 2010 m., http://www.ilo.org/wcmsp5/groups/public/@ed_norm/@relconf/documents/meetingdocument/wcms_104701.pdf

(4)  Ten pat, p. 1.

(5)  Ten pat, p. 11.

(6)  Ten pat.

(7)  Iš dalies pakeista direktyva dėl nėštumo ir gimdymo atostogų (1992 m. spalio 19 d. Tarybos direktyva 92/85/EEB) suteikia teisę į šias atostogas namų ūkio darbus dirbančioms moterims.

(8)  OL C 277/102, 2009 11 17, p. 102.

(9)  „Namų ruošos darbai: neįkainuojami ar beverčiai?“(Housework: priceless or valueless?), Marianne A. Ferber ir Bonnie G. Birnbaum (1977 m.), http://www.roiw.org/1980/387.pdf;

„Vaikų priežiūros ir namų ruošos laiko sąnaudos ir bendros vaikų auginimo išlaidos“ (Time Use in Child Care and Housework and the Total Cost of Children), Björn Gustafsson ir Urban Kjulin © 1994 m., Springer http://www.jstor.org/pss/20007438

(10)  TDO pranešimas „Darbas namų ūkyje TSPK“, p. 31–32.

(11)  Žr. „Nelegalus darbas Europos Sąjungoje“, Special Eurobarometer 284, wave 67, 2007 m. spalio 3 d., p. 21.

---