30.4.2009

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 100/77

---

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė, Kaip socialinis eksperimentavimas gali padėti parengti Europos aktyvios įtraukties viešąją politiką

2009/C 100/13

Prancūzijos Užsienio ir Europos reikalų ministerija, rengdamasi pirmininkauti Europos Sąjungos Tarybai, 2008 m. kovo 5 d. laišku paprašė Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto parengti tiriamąją nuomonę

Kaip socialinis eksperimentavimas gali padėti parengti Europos aktyvios įtraukties viešąją politiką.

Pagrindinius šio klausimo metmenis parengė Aktyvaus solidarumo prieš skurdą vyriausiasis komisaras, kuris ir paskatino pateikti minėtą prašymą.

Užimtumo, socialinių reikalų ir pilietybės skyrius, kuris buvo atsakingas už Komiteto darbo šiuo klausimu organizavimą, 2008 m. rugsėjo 11 d. priėmė savo nuomonę. Pranešėjas Jean-Michel BLOCH-LAINÉ, bendrapranešėjis Ernst Erik EHNMARK.

448-oje plenarinėje sesijoje, įvykusioje 2008 m. spalio 21, 22 ir 23 d. (2008 m. spalio 23 d. posėdis), Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas priėmė šią nuomonę 66 nariams balsavus už ir 1 susilaikius.

1.   Įžanga

1.1.   Prašymas parengti šią nuomonę susijęs su Prancūzijos vyriausybės sprendimu šių metų lapkričio mėnesį Grenoblyje surengti konferenciją apie socialinį eksperimentavimą Europoje. Užsibrėžtas tikslas – Bendrijos ir valstybių narių lygiu skatinti kuo plačiau domėtis eksperimentavimu ir jį naudoti kaip priemonę viešą jai politikai socialiniais klausimais nustatyti, o konkrečiai šiuo atveju, be kitų sričių, – kovos su skurdu vykdant „aktyviąją įtrauktį“ srityje. Šia konferencija bus siekiama prisidėti prie eksperimentavimo „kultūros“ plėtojimo ir, prireikus bei atėjus laikui, parengti naujas programas, kurias galėtų paremti Komisija. Vėliau ES Tarybai pirmininkausiančios Čekija ir Švedija, jeigu manytų esant reikalinga, galėtų perimti estafetę ir tęsti panašią veiklą.

1.2.   Šiuo tikslu būtų svarbu (ES Tarybai pirmininkausiančios Prancūzijos nuomone), viena vertus, geriau susipažinti ir supažindinti su 27 valstybių narių šiandienine praktika atitinkamoje srityje ir, kita vertus, įvertinti jos tinkamumą, būdus ją tobulinti ir bendro plėtojimo, skleidimo ir perdavimo galimybes. Reiškiant lūkesčius, susijusius su planuojamais, pradėtais ar atliktais veiksmais, nenustatoma jokia lygmens sąlyga. Norima pabrėžti veikėjų, bendradarbiavimo būdų, teisinių ir praktinių veiklos būdų įvairovę. Užsibrėžtas siekis – kuo skubiau, t. y. per reikliai, bet kartu realistiškai nustatytą laikotarpį, sukurti pagrindus nuolat atnaujinamų žinių apie Europos įvertintų eksperimentinių inovacijų kompetencijos tinklą.

1.3.   Šios nuomonės tikslas – apibendrinus pastabas ir nuorodas, pagrįsti įsitikinimus ir pateikti pasiūlymus.

2.   Pastabos ir nuorodos

2.1.   Problema, paskatinusi pateikti šį prašymą parengti nuomonę, nėra netikėta, atsitiktinė ar nenumatyta. Europoje (kaip, beje, ir JAV bei Kanadoje) dažnai imamasi socialinio eksperimentavimo.

2.1.1.   Per pastarąjį dešimtmetį kai kuriose ES šalyse parengta puikių šios srities studijų, atlikta apklausų, mokslinių tyrimų. Įvyko, vyksta ar suplanuota daug naudingų posėdžių, darbo grupių, seminarų, tarptautinių kolokviumų.

2.1.2.   Tačiau šiandien „socialinio eksperimentavimo“koncepcija daugeliu požiūrių dar yra miglota: didžiulio ir turtingo jos lauko kontūrai neaiškūs; jos turinys, nuolat besikeičiantis, yra be galo įvairus; jos sudedamųjų dalių pavadinimai kartais gana ezoteriniai; galiausiai, jos rezultatų vertinimai dažnai pernelyg nekonkretūs (arba jų nėra) ar prieštaringi, beveik dviprasmiški ir diskutuotini.

2.1.3.   Žinoma, šioje srityje turime katalogų, ataskaitų, vertinimų ir kartais labai įdomių pastabų. Tačiau kiek Komitetui yra žinoma, iki šiol niekur (nebent mes klystame) – ministerijose, decentralizuotose vietos valdžios institucijose, nacionalinėse ekonomikos ir socialinių reikalų tarybose, Bendrijos patariamosiose institucijose, socialinių partnerių bei sudėtinėse organizacijose (1) ir kt. – nėra metodologiniu požiūriu išsamių registrų.

2.1.4.   Akivaizdu, kad atliekant šį darbą ir turint omenyje duotą terminą, nebuvo siekta išsamiai suregistruoti eksperimentų, kurie galėtų būti pripažinti tinkamu tiesioginiu pagrindu viešajai politikai formuoti. Elementari logika liepė rengiant trumpą nuomonę, kurios pavadinimas „tiriamoji“ šiuo atveju įgyja tiesioginę kalbinę prasmę (parengiamoji, išankstinė), atrinkti keletą patikimų ir pamokomų europinių pavyzdžių, vienus – institucinio pobūdžio, kitus – teikiamus NVO.

2.2.   Socialinio eksperimentavimo sąvoka ne iš karto rado vietą pagrindinėse Bendrijos politikos gairėse. Žinoma, maži eksperimentiniai projektai buvo įtraukti jau į pirmąją kovos su skurdu programą (1975–1980 m.). Antroji (1985–1989 m.) ir trečioji (1989–1994 m.) programos buvo grindžiamos, be kita ko, ir noru apibendrinti įgytą patirtį. Tačiau pats eksperimentavimo terminas nebuvo pabrėžiamas. Galiausiai, nors pagrindinės Amsterdamo sutarties naujovės ir Lisabonos Europos Vadovų Taryboje pasiekta didelė pažanga visada buvo susijusios su noru bendrai išnagrinėti „gerosios praktikos“ pavyzdžius, nacionalinėse programose ar veiksmų planuose ir bendrose ataskaitose socialinės apsaugos klausimais eksperimentiniams veiksmams buvo skiriama mažai vietos. Įgyvendinant „atvirą koordinavimo metodą“, tam visiškai neskirta pastangų ir dėmesio.

2.2.1.   Ir vis dėlto, šioje Sąjungos socialinės politikos srityje pastaraisiais metais pasiekta didelės pažangos. Didžiausias nuopelnas tenka Europos Komisijai. Dviejuose darbo susitikimuose su Užimtumo, socialinių reikalų ir lygių galimybių generaliniu direktoratu EESRK – kuris už tai labai dėkingas – turėjo galimybę aptarti pagirtinus programos EQUAL, programos PROGRESS ir lygiaverčio persvarstymo rezultatus. Dėl šios nuomonės pobūdžio ir apimties nepavyks išsamiau aprašyti minėtų priemonių.

2.2.2.   Laikantis terminų, kurie leistų ja pasinaudoti minėto lapkričio mėnesio susitikimo Grenoblyje metu, bus parengta byla. Joje bus pateikta informacija apie sėkmingų novatoriškų eksperimentų pavyzdžius. Be to, bus nurodyti tinklalapių, su kurių turiniu gali būti naudinga susipažinti, adresai.

2.2.3.   Norėtume priminti keletą faktų: įgyvendinant šešerius metus (2002–2008 m.) trukusią ir pasibaigusią programą EQUAL, 3 mlrd. eurų iš Europos socialinio fondo buvo investuoti į socialines inovacijas, susijusias su darbo rinka ir aktyvia socialine įtrauktimi daugelyje Sąjungos valstybių. Buvo užmegzta 3 480 partnerysčių su daugiau kaip 2 000 subjektų. Buvo pasirūpinta daugiau nei 200 000 nepalankioje padėtyje atsidūrusių asmenų. Tai, ko gero, pati sėkmingiausia ir didžiausia Europoje įgyvendinta socialinių inovacijų programa.

2.2.4.   Neminint konkrečių skaičių, reikia pasakyti, kad įgyvendinant EQUAL ir „tarpusavio vertinimą“ Sąjungos labui sukauptas anksčiau neegzistavęs metodologinių žinių bagažas. Galbūt tai yra svarbiausia galvojant apie ateitį. Kai kurios išvados aiškiai išdėstytos vadovuose. Todėl EESRK mano, kad reikėtų toliau vykdyti šių socialinės įtraukties programų rezultatų ir indėlio vertinimą.

2.2.5.   Antra vertus, apžvelgdamas šiame tyrimo etape aptariamus veiksmus, EESRK ypač didelį dėmesį skyrė novatoriškam eksperimentavimui, susijusiam su įtrauktimi per ekonominę veiklą, laikantis holistinio požiūrio. Tuo tikslu jis konsultavosi su NVO tinklais ir organizacijomis (2), galinčiomis klausymo metu (3) pristatyti gerai išnagrinėtus ir įvertintus atvejus – Europos socialinių įmonių integracijos per darbą srityje įgyvendintų rezultatyvių veiksmų pavyzdžius. Komitetas gerai supranta, kad taip vadinamoji „aktyvios įtraukties“ sritis yra kur kas platesnė nei šis sektorius. Tačiau pastarasis vienija labai svarbius subjektus, kurių tinklai gerai organizuoti ir su kuriais reikėjo susitikti nedelsiant, dar pirmame etape.

2.2.6.   Šio klausymo metu (2008 m. birželio 16 d.) surinkta informacija ir jo ataskaita taip pat bus pateikti atskira byla, kuri bus parengta per pirmiau minėtą laikotarpį. Šioje nuomonėje būtų galima atkreipti dėmesį į šiuos teiginius:

2.2.6.1.   Daugelio eksperimentų metu įgyvendinant labai įvairaus pobūdžio ir skirtingo teisinio statuso novatoriškas idėjas pasiekta labai gerų rezultatų;

2.2.6.2.   Visais minėtais atvejais buvo vykdomas veiksmingas suinteresuotųjų subjektų, kurie buvo labai įvairūs ir aktyvūs, bendradarbiavimas;

2.2.6.3.   Daugelyje šalių vykdomi veiksmai buvo įteisinti ir buvo sukurtas jų teisinis pagrindas. Tačiau dažnai tai užimdavo nemažai laiko.

2.2.6.4.   Laiko veiksnys šioje srityje lemia labai daug. Daugelyje vietovių nerimą kelia eksperimentavimo tęstinumo problema (rimtų problemų kyla dėl EQUAL programos pabaigos). Reikia išspręsti klausimą, kaip ilgesniam laikotarpiui į veiklą įtraukti suinteresuotuosius subjektus, visų pirma vietos valdžios institucijas.

2.2.6.5.   Kalbant apie vertinimą, visuotinai pabrėžiama, kad būtina įvertinti eksperimentų sąnaudų ir naudos santykį ir nustatyti jo bendras priemones;

2.2.6.6.   Visuotinai pritariama, kad veiksmai Europos lygiu labai svarbūs tiek perduodant patyrimą, tiek ir užtikrinant įgyvendinamų projektų tęstinumą.

3.   Nuostatos

3.1.   Komitetas yra įsitikinęs, kad novatoriškas eksperimentavimas gali duoti ypač didelės naudos kaip nacionalinės ir tarpvalstybinės politikos formavimo Europos Sąjungoje priemonė. Tokio požiūrio priežastis apibendrinti galima taip:

3.1.1.   Plačiai pripažįstama, kad šiuolaikinės skurdo ir atskirties formos tapo tokios sudėtingos, kad ilgą laiką buvo sunku jas analizuoti ir prognozuoti jų raidą. Laimei, diagnozavimas, visų pirma pasinaudojant Europos Sąjungos inicijuotais tyrimais, pastaraisiais metais gerokai patobulėjo. Tačiau kalbant apie priemones padėčiai pagerinti tegalime pasakyti, kad šioje srityje vis dar daug neaiškumų ir abejonių. Daugelyje šalių įgyvendinta bendroji politika nebuvo vaisinga. Vos pradėjus taikyti, teorinėmis prielaidomis pagrįstos bendrosios priemonės pasirodė netinkamos, neveiksmingos, net pasenusios ar nerekomenduotinos, kadangi arba buvo sukurtos konkrečiai nežinant blogybių, su kuriomis kovojama, pagrindinių priežasčių, specifikos ir sąsajų, arba dėl to, kad laiku nebuvo numatyti ar atskleisti neigiami padariniai. Eksperimentavimas dėl savo pobūdžio būtų priemonė, kuri daugeliu atvejų sudarytų sąlygas vykdant stebėjimą iš arti lengviau tikslinti, taisyti ir išvengti nepasvertų gerų idėjų įgyvendinimo plačiu mastu.

3.1.2.   Mokslininkai visų pirma naudoja metodą, filosofijoje vadinamą indukciniu („realybės pagrindą sudaro tai, ką matau“). Taikant priešingą – dedukcinį metodą („realybė gali tik atitikti tai, ką galvoju“), socialinės politikos srityje būta apsirikimų ir padaryta klaidų (4). Paaiškinsime: mes neraginame atsisakyti bendrosios politikos ir vietoj jos vykdyti tik pavienius eksperimentinio pobūdžio veiksmus. Tai būtų neprotinga. Mes rekomenduojame, kai tai įmanoma, dažniau imtis novatoriško eksperimentavimo siekiant pagrįsti arba paremti bendrosios viešosios politikos kūrimą. Būtina plėtoti ir stiprinti vaidmenį, kurį kaip priemonė mūsų Sąjungos erdvėje gali atlikti eksperimentinio pobūdžio inovacijos Bendrijos valstybių bei institucijų valdymo srityje.

3.1.3.   Eksperimentuojant, o ne išsyk padarant visuotiniu, daugeliu atvejų būtų lengviau sužinoti, kaip vietos lygiu sutelkti įvairius suinteresuotus ir bendradarbiauti linkusius subjektus, kuo labiau atsižvelgiant į tikruosius žmonių poreikius.

3.1.4.   Eksperimentavimas padėtų, nepadarant žalos, pasinaudoti „teise į klaidą“ ir nesukelti sisteminio skepticizmo.

3.1.5.   „Socialinis eksperimentavimas“ turi būti įtvirtintas dabartinėse socialinio solidarumo sistemose ir paremtas tinkamai suformuluotomis sąvokomis bei suinteresuotų subjektų atsakomybe. Be to, imantis eksperimentavimo būtų sudarytos sąlygos sustiprinti ir išplėsti „atviro koordinavimo metodo“ taikymo sritį.

3.2.   Nors panašiems argumentams dažniausiai pritariama, nereikia pamiršti, kad vis dar esama abejonių ir nepasitikėjimo, kuriuos reikia turėti omeny ir aptarti, kad būtų išvengta naudingų veiksmų diskreditavimo ar pasipriešinimo jiems.

3.2.1.   Dažniausiai šiuo klausimu prikišama, kad:

3.2.1.1.   Pats žodis „eksperimentavimas“ šokiruoja, kadangi žmonės nėra jūrų kiaulytės; geriau reikėtų kalbėti apie „bandymus“ arba tiesiog apie „inovacijas“;

3.2.1.2.   Eksperimentai socialinėje srityje paprastai lieka tik laboratoriniais mėginimais. Kaip to išvengti? Kaip atskirti parodijas, imitacijas, iškraipymus, apgaulę, karikatūras, getus?

3.2.1.3.   Dėl vietos ir masto specifikos eksperimentų paprastai neįmanoma pakartoti.

3.2.1.4.   Eksperimentavimas gali tapti sprendimus priimančių valdžios institucijų, nelabai linkusių įgyvendinti bendrąsias reformas, pasiteisinimu. Jis gali paskatinti susilpninti ar net panaikinti esamas socialinės apsaugos priemones.

3.2.1.5.   Eksperimentuojant kyla pavojus kai kuriems asmenims suteikti lygybės nuostatų neatitinkančių pranašumų, arba, jei eksperimentai nutraukiami, po trumpalaikio pagerėjimo atnešti skaudžių nusivylimų.

3.2.1.6.   Kiek galima pasikliauti vertinimo protokolais?

3.3.   Norėdamas atremti panašius prieštaravimus ir nepasitikėjimą, EESRK mano, kad svarbiausia reikliai apibrėžti eksperimentus, kurie gali būti pradėti ir įgyvendinami remiant ir laiduojant bet kokioms sprendimus priimančioms valdžios institucijoms.

3.3.1.   Pirmiau (2.1.2 punkte) teigėme, kad „socialinio eksperimentavimo“ koncepcija yra miglota. Taip sakydamas, Komitetas nesiekia pašiepti. Kadangi tai nebūtų nei juokinga, nei naudinga, nei garbinga. Taigi, taip nėra. Šiuo atveju Komitetas nori prisidėti prie diskusijų, kuriomis siekiama kuo labiau išsklaidyti minėtą koncepciją gaubiančią miglą.

3.3.2.   Pirmasis žingsnis siekiant šio tikslo būtų susitarti dėl apibrėžties. Užduotį apsunkina tai, kad yra esminių dviprasmybių, su kuriomis nuolat susiduriama. Svarbiausia yra išsiaiškinti, ar „socialiniu eksperimentavimu“ galima siekti vienintelio tikslo – įteisinti jau esamus metodus, ar eksperimentavimo tikslas turėtų būti tikrų naujovių paieška.

3.3.3.   Komitetas nenorėtų pernelyg ilgai apsistoti ties mokslinio ir semantinio apibrėžčių sąrašo analize. Jis savo dėmesį sutelkė į du variantus:

3.3.3.1.   Vieną jų pateikė svarbus šioje srityje Jungtinių Amerikos Valstijų institutas (5). Ji apima keturis vienas po kito sekančius etapus:

—	atsitiktinė gavėjų ir kontrolinės grupės atranka (Random assignment),

—	viešosios politikos priemonių įgyvendinimas (Policy intervention),

—	stebėsenos priemonių įgyvendinimas (Follow up data collection),

—	įvertinimas (Evaluation).

3.3.3.2.   Kitą apibrėžtį pateikė šią nuomonę parengti paprašiusi Prancūzijos institucija. Ji siūlo tokius etapus:

—	naujovė socialinės politikos srityje iš pradžių įgyvendinama siauru mastu, atsižvelgiant į tai, kad neaišku, kokios bus jos pasekmės,

—	ji įgyvendinama sąlygomis, leidžiančiomis įvertinti pasekmes,

—	ir numatant jos visuotinį taikymą ateityje.

Būtent šiai antrajai apibrėžčiai be jokių išlygų teikia pirmenybę ir pritaria Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas.

3.3.4.   Dar kartą priminsime, kad eksperimentinių inovacijų idėjų gausu. Netrūksta aptakių gerų ketinimų; „jais pragaras grįstas“. Didžiausia klaida nustatant „socialinio eksperimentavimo“ koncepciją ir lemiant jos ateitį būtų – skatinti vykdyti viešas iniciatyvas, kurios iš anksto pasmerktos žlugti arba kurių neįmanoma pakartoti.

3.3.5.   Programa EQUAL visų pirma padėjo parengti taisykles ir metodus, leidžiančius nustatyti sėkmės ar nesėkmės veiksnius. Komitetas nori atkreipti dėmesį į šį naudingą darbą, nuveiktą visų pirma Europos socialinio fondo valdytojų labui, bet galintį pasitarnauti ir visoms sprendimus priimančioms vietos ar nacionalinėms valdžios institucijoms, norinčioms imtis novatoriškų eksperimentinių projektų.

3.3.6.   Iš tiesų dėmesio verti būtų tik tokie eksperimentai, kurie susiję su:

3.3.6.1.

Datomis ir skaičiais aiškiai pagrįstomis priemonėmis;

3.3.6.2.

Tiksliu įgyvendinamų priemonių programavimu;

3.3.6.3.

Įvairių dalyvaujančių subjektų aiškiais, veiksmingais įsipareigojimais ir nuolatiniu bendradarbiavimu: valdžios institucijų, mokslininkų, socialinių partnerių, kitų pilietinės visuomenės subjektų (fondų, kooperatyvų, savišalpos kasų, asociacijų…);

3.3.6.4.

Priemonėmis, kuriomis siekiama užtikrinti aktyvų ir tikrą eksperimento „tikslinių grupių“ dalyvavimą rengiant, vykdant eksperimentą ir vertinant jo rezultatus, taigi, – bendromis jėgomis planuojant eksperimentavimą ir politiką. Europos kultūroje žmonės nėra vien tik „gavėjai“, „naudotojai“, „subjektai“, „pavaldiniai“, „klientai“, „rinkėjai“ ir t. t. Jie visų pirma asmenys.

3.3.6.5.

Metodiškai – tikrąja šio žodžio prasme – sukurta stebėsenos ir ypač vertinimo sistema, apie kurią turi būti aiškiai pranešta prieš pradedant operaciją. Ši sistema turėtų užtikrinti tinkamus poveikio tyrimus, patikimų vertintojų dalyvavimą ir būti taip sukurta, kad leistų rimtai pasverti rezultatų tvarumą;

3.3.6.6.

Tinkamu eksperimentų pakartojimo galimybių įvertinimu (turint omenyje, kad neperkeliamame projekte gali būti labai pamokomų elementų ir sudedamųjų dalių).

3.3.7.   Ilgas šių sąlygų sąrašas ne visada galės užtikrinti eksperimento sėkmę. Bet reikia iš anksto susitaikyti su nesėkmės pavojumi, nebent nuspręstume apskritai atsisakyti eksperimentavimo.

4.   Rekomendacijos

4.1.   Bendrosios gairės

4.1.1.   Nei eksperimentavimas, nei inovacijos iš esmės dar nėra Europos socialinės strategijos, taigi, ir „atviro koordinavimo metodo“ dalis. Vis dėlto pastaraisiais metais atsirado pagrindas koncepcijų suartėjimui: socialinės politikos modernizavimo idėja; vertinimas, kaip viena iš būtinų gero valdymo, tarpusavio mokymosi ir gerosios praktikos perdavimo sąlygų. 2008 m. liepos 2 d. Komisija priėmė Atnaujintą socialinę darbotvarkę, kurioje daug dėmesio skirta atviro socialinio koordinavimo metodo stiprinimui. Dokumente pabrėžiama, kad PROGRESS rems „socialinio eksperimentavimo“ veiksmus, bet siekiama tikslo toliau vaisingai žengti šiuo keliu, tad svarbu užtikrinti, kad pagrindiniai EQUAL programos principai iš tiesų taps vienais iš Europos socialinio fondo valdymo ir veikimo ateityje principų. Kalbant ne tik apie praeities veiksmus, niekas netrukdo įsivaizduoti ir siūlyti, kad Europos socialinis fondas ir, beje, struktūriniai fondai vykdytų veiklą įgyvendinant aktyvios įtraukties inovacijų programas.

4.1.2.   EESRK rekomenduoja apsvarstyti su daug ir įvairių Europos programų labiau susietą strategiją ar koncepciją, kad būtų labiau skatinamas novatoriškas „socialinis eksperimentavimas“ sanglaudos ir socialinės įtraukties srityje. Tai pasakytina, pavyzdžiui, apie Septintąją bendrąją mokslinių tyrimų, technologinės plėtros ir demonstracinės veiklos programą, kai kurias regioninio vystymosi programas („Jeremie“, „Jaspers“, „Mikrokreditai“), kai kurias kaimo plėtros programas (panašias į programą „Leader“) ir galbūt tvaraus vystymosi programas.

4.2.   Nors „socialinio eksperimentavimo“ projektai kovos su atskirtimi srityje iš esmės vykdomi vietos ir nacionalinio lygmens subjektų iniciatyva, ES institucijų, ypač Komisijos, veiksmai gali būti aktyvesni ir atlikti lemiamą sverto vaidmenį. Dabar tam tinkamas laikas.

4.3.   Todėl labai svarbu skatinti geriau susipažinti su šios srities konkrečia padėtimi 27 Sąjungos šalyse. Tai, beje, ir yra viena iš pagrindinių priežasčių, paskatinusių paprašyti parengti šią nuomonę, kurią, turint omenyje darbo grafiką ir srities mastą, reikia laikyti tik pirmuoju žingsniu, galinčiu padėti numatyti tolesnius veiksmus. Toks yra Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto siekis.

4.3.1.   Šioje srityje Komitetas nerekomenduoja remiantis tradiciniu institucijų modeliu steigti dar vienos observatorijos. Jo nuomone, toks sudėtingas ir brangus sprendimas nebūtų iš tikrųjų vaisingas. Tačiau Komitetas tvirtai įsitikinęs, kad būtina sukurti budraus Europos tinklo pavidalo struktūrą, kurios uždavinys būtų plėtoti žinias apie Europos Sąjungos valstybėse vykdytų eksperimentų egzistavimą, jų pobūdį, turinį, vykdymo tvarką, padarytas išvadas ir rezultatus bei tokiomis žiniomis dalytis. Ši struktūra turėtų vienyti įvairias suinteresuotas šalis: mokslinių tyrimų įstaigas, bendrai už projektus atsakingus partnerius (politinius, ekonominius, socialinius ir pan.). Svarbu, kad Europos Sąjunga atliktų pagrindinį vaidmenį kuriant tokį tinklą, skatinant jo veiklą ir tvarią plėtrą. Šis vaidmuo turėtų būti patikėtas Komisijai. Jei tik būtų pakviestas, EESRK, savo ruožtu, noriai dalyvaus projekte atlikdamas tilto su organizuota pilietine visuomene vaidmenį kiek jam leis galimybės.

4.3.2.   Komitetas rekomenduoja veiksmingai pasinaudoti esamais ištekliais: programos EQUAL suvestine, tarpusavio vertinimu, NVO patirtimi tam tikrose srityse (6).

4.3.3.   Komitetas siūlo aktyviai imtis priemonių, kad į nacionalinių programų projektus bei bendras ataskaitas būtų įtraukta išsami informacija apie novatoriškus socialinio eksperimentavimo projektus.

4.3.4.   Parlamentas ir Taryba galėtų kartu rengti reguliarius „socialiniam eksperimentavimui“ skirtus susitikimus – bent po vieną susitikimą per metus –, kurių metu paeiliui apsvarstytų tam tikras veiksmų sritis. Esant reikalui į Europos kovos su skurdu ir socialine atskirtimi metų programą būtų galima įtraukti vieną ar kelis renginius, kad būtų imtasi bendros veiklos minėtais klausimais.

4.3.5.   Būtų tikslinga rengti daugiau vietos lygmens europinių susitikimų, panašių į „tarpusavio vertinimo susitikimus“.

4.3.6.   Šiomis keliomis rekomendacijomis norime padėti palaipsniui sudaryti progresyvinį teritorinių aktyvios įtraukties projektų „žemėlapį“. Tokių projektų, kuriems galėtų būti skiriama ES parama ir kurie galėtų tapti tarptautinio masto socialinių eksperimentų pirmtakais. Reguliarus „sėkmės istorijų“, teigiamų atvejų fiksavimas galėtų padėti vykdyti naudingą Europos Sąjungos lygmens mainų ir patirties perdavimo procesą.

4.4.   Komitetas nuoširdžiai pageidauja, kad ateityje būtų galima disponuoti asignavimų suma, prilygstančia programai EQUEL skirtoms lėšoms.

4.5.   Pažymėtina – jie už tai nusipelno pagarbos – kad EQUAL priemonės vadovai ir kiti geriausi jos žinovai patys pabrėžia, kad dar reikia svarstymų ir įžvalgos „socialinio eksperimentavimo“ klausimu ir kaip Europos Sąjungai būtų geriausia suintensyvinti savo veiksmus ir tobulinti žinias, ypač įvykdomumo, pakartojimo galimybių ir deontologijos srityse. Komitetas siūlo, kad, siekdama padėti „subrandinti“ šią veiklą, Komisija pasiūlytų Tarybai parengti ataskaitą, kurioje būtų visais svarbiais požiūriais aptartas pridėtinės vertės, kurios Europoje tikimasi iš „socialinio eksperimentavimo“, klausimas. Visų pirma, šalia kitų pateikiant atsakymus ir į šiuos klausimus:

4.5.1.   Visiškai neaišku, koks atotrūkis dažnai skiria socialinį eksperimentavimą nuo jo pripažinimo, visų pirma, nuo jo paplitimo. Ši riba nesusijusi su atsitiktinumu, kokiu nors įvykiu ar nereikšmingomis aplinkybėmis. Ji žymi atotrūkį. Tai reikia išsamiai aptarti.

4.5.2.   Ar reikia tiksliai nustatyti masto ribas siekiant identifikuoti dėmesio vertus socialinio eksperimentavimo ir inovacijų atvejus?

4.5.3.   Ar būtina aiškiai nustatyti konceptualias gaires, kurios atskirtų tai, ką verta laikyti inovacija, nuo to, kas nieko su tuo neturi bendro? Jei taip, tai kaip?

4.5.4.   Eksperimentavimo įtraukties srityje dažniausiai imamasi siekiant įveikti jau susiformavusį skaudulį, t. y. gydyti. Kaip, laipsniškai žengiant šia kryptimi, vis daugiau dėmesio skirti prevencijai, stengiantis geriau užbėgti už akių ateities iššūkiams (demografiniams, ekonominiams, sociologiniams ir t. t.), kurie dar netapo grėsmingi.

4.5.5.   Kaip dar labiau išplėsti su aktyvia įtrauktimi susijusių subjektų bendradarbiavimo apimtis? Kaip plėtoti sinergiją tarp asociacijų, įtrauktį skatinančių įmonių ir bendrąja teisę grindžiamų įmonių siekiant plėtoti ir tobulinti veiksmingus įtraukties būdus? Kaip plėtojant įmonių socialinę atsakomybę (ĮSA) rasti daugiau ir patikimesnių kelių nuo atskirties link įtraukties? Ar reikėtų propaguoti tokias idėjas kaip, pavyzdžiui, bendradarbiavimas su darbų tarybomis? Arba prašyti įmones, kuriose dirba daugiau nei tam tikras skaičius darbuotojų, šiuo klausimu pateikti metines ataskaitas?

5.   Išvados

5.1.   „Socialinis eksperimentavimas“ mūsų laikais yra vienas iš svarbių valdymo iššūkių, su kuriais susiduria valdžios institucijos – centrinės ir decentralizuotos, valstybių narių ir taip pat ES. Tai sudėtinga, daug pastangų reikalaujanti ir tobulintina metodologija, tačiau galinti atnešti ilgalaikės naudos.

5.1.1.   EESRK pabrėžia, kad bendroji viešoji politika jokiu būdu negali būti pakeista kokiais nors pavieniais eksperimentinio pobūdžio veiksmais. Komitetas mano, kad reikėtų dažniau imtis novatoriško eksperimentavimo siekiant pagrįsti arba paremti šios politikos kūrimą.

5.2.   Europos Sąjunga yra įgaliota nustatyti nacionalinės ir vietos politikos gaires. Tai vienas iš pagrindinių jos uždavinių. Šiuo atveju – kovojant su skurdu ir už aktyvią įtrauktį – Sąjunga jau inicijavo ir atliko pionierišką, drąsų ir protingą veiksmą. Tačiau ji turi žengti gerokai toliau siekdama šioje konkrečioje srityje pasitarnauti Europos ateičiai ir piliečių jai rodomam atsidavimui.

5.3.   EESRK rekomenduoja, kad Sąjunga neskubėdama ir imdamasi reikiamų priemonių – jog nesukurtų iliuzijų – aiškiai įsipareigotų dar aktyviau skatinti, palaikyti ir remti novatoriškus socialinius eksperimentus įvairiose, jautriose ir svarbiose įtraukties politikos srityse.

---

(1)  Centrinių, federalinių, konfederacinių ar bet kokių kitų.

(2)  Nacionalinė integravimo į darbo rinką taryba (pranc. Conseil National de l'Insertion par l'Activité Economique, CNIAE), Europos kovos su skurdu ir socialine atskirtimi asociacijų tinklas (angl. EAPN), EMES, Europos socialinės įtraukties įmonių tinklas (angl. ENSIE), Europos nacionalinių darbo su benamiais asociacijų federacija (pranc. FEANTSA).

(3)  Vienas klausymas įvyko 2008 m. birželio 16 d., po 2008 m. balandžio 22 d. parengiamojo posėdžio.

(4)  Nereikia užmiršti, kad gerokai dramatiškesnėmis aplinkybėmis ir visai kitu mastu įvairios prigimties ideologijos ir dogmos yra sukėlę ir gali sukelti baisias katastrofas.

(5)  URBAN Institute.

(6)  Šioje srityje galėtų būti naudingas NVO ir EESRK ryšių komitetas.

---