28.9.2004   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 241/27

1.1

2000 m. rugsėjo 28 d. Taryba priėmė sprendimą dėl Europos pabėgėlių fondo steigimo 2000-2004 m. laikotarpiui (toliau – EPF I). Penkerių metų laikotarpiui skirtos lėšos sudarė 36 mln. eurų. Šis fondas tai – Europos Parlamento iniciatyva įvykęs (1) – pirmasis būtinas bandymas racionalizuoti ir struktūrizuoti priemones, kurios nuo 1997 metų buvo palaipsniui įtvirtinamos metinio biudžeto eilutėse. Anuo metu EESRK pritarė pasiūlymui dėl Tarybos sprendimo (2).

1.2

Likus daugiau negu metams iki EPF I laikotarpio pabaigos, 2004 m. gruodžio 31 d. Komisija patikrino valstybėse narėse ir bendrijoje sukauptą patirtį įgyvendinant EPF I, surengė patikrinimo konferenciją (3) ir pavedė parengti išsamų pasekmių vertinimą (4), atsižvelgiant į vėlesnį EPF laikotarpį. Tikrinant buvo vertinamas taip pat ir poveikis kitoms Sąjungos priemonėms ir programoms bei sąveika su jomis (5).

1.3

Remdamasi šia visapuse patirtimi, 2004 m. vasario 12 d. Komisija pateikė „Pasiūlymą, susijusį su Tarybos sprendimu dėl Europos pabėgėlių fondo steigimo 2005–2010 m. laikotarpiui“, kuriuo remiamasi šioje nuomonėje.

2.1

Komisija siūlo šešerių metų laikotarpiui įsteigti Europos pabėgėlių fondą (EPF II), kuriam būtų skirta 687 mln. eurų. Fondo paskirtis – finansuoti atskirų valstybių priemones, susijusias su trečiųjų valstybių piliečių arba asmenų be pilietybės, kurie yra gavę pabėgėlio statusą (6), kuriems reikalinga tarptautinė apsauga (pagal persikėlimo programą), kuriems suteikiama tam tikra subsidiarioji apsauga arba kurie pateikė prašymą kurios nors nurodytos rūšies apsaugai gauti arba kuriems buvo suteikta laikinoji apsauga (7), priėmimu, integracija ir savanorišku grįžimu.

2.2

Finansuotinos priemonės. Valstybių narių priemonės, kurioms gali būti skiriamas bendras EPF II finansavimas, apima plačią užduočių, susijusių su pabėgėlių priėmimu, integracija ir savanorišku grįžimu, sritį. Bendras finansavimas taikomas pirmiausia tokioms priemonėms: priėmimo infrastruktūra; materialaus, medicininio ir psichologinio pobūdžio pagalba; kalbinė parama; švietimas ir profesinis rengimas bei profesinė integracija; priėmimo institucijų tobulinimas; ES Pagrindinių teisių chartijoje įtvirtintų vertybių gynimas; vietos gyventojams skirtos informacijos gerinimas, tikslinių grupių narių dalyvavimo visuomeniniame bei kultūriniame gyvenime skatinimas; galutinio naudos gavėjo savarankiškumo skatinimas; priemonės, kuriose dalyvauja vietos įstaigos, NVO ir piliečiai; informacija ir konsultacijos grįžtantiesiems bei pagalba jiems iš naujo integruojantis gimtojoje šalyje.

2.2.1

Tuo atveju, kai taikomi laikinosios apsaugos mechanizmai, Fondas gali padengti iki 80 % neatidėliotinų priemonių išlaidų, susijusių su priėmimu, apgyvendinimu, pragyvenimo priemonėmis, medicinine ir psichologine pagalba, personalo ir administravimo kaštais, taip pat ir logistikos bei transportavimo sąnaudomis.

2.2.2

10 % EPF II turimų lėšų numatyta pačios Komisijos administruojamoms bendrijos priemonėms – taip pat ir jų administravimo sąnaudoms – finansuoti šiose srityse: bendradarbiavimo bendrijos lygiu projektai, keitimosi patirtimi skatinimas, inovaciniai tiriamieji projektai, naujų technologijų tyrimas ir taikymas prieglobsčio politikos srityje.

2.3

EPF II įgyvendinimas. EPF II įgyvendinimas grindžiamas tarp valstybių narių ir Komisijos paskirstyta atsakomybe:

2.3.1

Komisija nustato ilgalaikių programų gaires, įsitikina, kad valstybės narės turi administravimo ir kontrolės sistemas, kad jos veikia ir garantuoja Bendrijos priemonių vykdymą. Pagal Sprendimo 1999/468/EB nuostatas Komisijai padeda Komitetas.

2.3.2

Valstybės narės atsako už atskirų valstybių narių priemonių vykdymą; jos įsteigia „atsakingąją instituciją“, turinčią juridinio asmens statusą ir reikiamus administravimo pajėgumus; jos pirmiausia vykdo finansų kontrolę ir bendradarbiauja su Komisija, rinkdamos reikiamus statistinius duomenis.

2.3.3

Valstybės narės ir Komisija užtikrina priemonių rezultatų sklaidą, jų skaidrumą ir bendrąjį sąryšį bei suderinamumą su kitais Bendrijos instrumentais ir priemonėmis.

2.4

Planavimas. Numatomi du ilgalaikio planavimo laikotarpiai (2005–2007 ir 2008–2010). Valstybės narės pateikia Komisijai savąjį ilgalaikės programos projektą, kurį Komisija tvirtina, po to kai Komitetas pagal direktyvose nustatytus reikalavimus per tris mėnesius baigia tikrinti paraiškas. Komisijos patvirtintos ilgalaikės programos įgyvendinamos metinių programų pagalba.

2.5

Lėšų paskirstymas. Kiekviena valstybė narė kasmet gauna bendrą 300 000 eurų sumą. Naujosioms valstybėms narėms ši suma pirmuosius trejus metus kasmet sudaro po 500 000 eurų.

2.5.1

Likusios turimos lėšos kasmet padalijamos valstybėms narėms tokia tvarka: 35 % pagal asmenų skaičių, kurie per pastaruosius trejus metus gavo pabėgėlio statusą, jiems buvo skirta tarptautinė apsauga pagal persikėlimo programą arba suteikta kokios nors rūšies subsidiarioji apsauga; 65 % pagal asmenų skaičių, kurie per paskutinius trejus metus pateikė prašymą prieglobsčiui gauti arba kuriems buvo suteikta laikinoji apsauga. Dalis kasmetinės sumos gali būti naudojama techninei ir administracinei paramai. Finansinę paramą Fondas teikia kaip negrąžinamas finansines išmokas, tačiau nustačius pažeidimus, jis reikalauja jas grąžinti kartu su delspinigiais pagal ECB nustatytą palūkanų normą, priskaičiavus 3,5 %. Kad valstybės narės vykdydamos programą galėtų gauti kitą bendro finansavimo dalį, jos privalo pateikti ataskaitą ir išlaidų deklaraciją, kurios būtų patvirtintos nepriklausomos institucijos kompetentingos žinybos.

2.5.2

Bendrijos dalis valstybių narių vykdomose priemonėse sudaro ne daugiau kaip 50 % bendrųjų projekto kaštų. Inovacinių projektų arba tarptautinių priemonių atveju ši dalis gali siekti 60 %, o tose valstybėse narėse, kurios gauna lėšų iš Sanglaudos fondo,– 75 %.

2.6

Vertinimas. Ne vėliau kaip 2007 m. balandžio 30 d. Komisija pateikia pirmąją tarpinę ataskaitą, o ne vėliau kaip 2009 m. gruodžio 31 d. – antrąją tarpinę ataskaitą. Ne vėliau kaip 2012 m. gruodžio 31 d. ji išplatina ataskaitą, skirtą ex post vertinimui.

3.1

Komitetas iš esmės labai sveikina Komisijos pasiūlymą ir laikosi požiūrio, kad EPF II yra svarbus žingsnis įgyvendinant su prieglobsčio teise susijusias Sutarties IV antraštinės dalies skyriaus nuostatas ir vykdant sprendimus, kurie buvo priimti Europos Vadovų Tarybos posėdyje Tamperėje ir kituose Tarybos susitikimuose dėl vizų, prieglobsčio ir imigracijos politikos direktyvų bei vykdomųjų nuostatų. Dėl nepakankamo šių nutarimų įgyvendinimo arba dėl Tarybos priimtų susitarimų, reglamentuojančių sritis, kuriose susiaurinamas pradinis pasiūlymas ir išsaugoma galimybė valstybėms narėms priimti įvairias nuostatas, greičiausiai sumažės galimas Fondo našumas. EESRK apgailestauja, kad neseniai priimta Direktyva dėl pabėgėlių statuso (8) turinio požiūriu smarkiai skiriasi ir nuo Komisijos pasiūlymo (9), ir nuo EESRK nuomonėje išdėstytų pageidavimų bei rekomendacijų (10).

3.1.1

Apie programos svarbą byloja vien tai, kad kasmet atvyksta apie 400 000 prieglobsčio ieškančių asmenų (11). Už šio skaičiaus dažnai slypi sunkiomis žmogaus kančiomis paženklinta patirtis. Šiems žmonėms reikia solidarumo, materialinės, moralinės ir psichologinės paramos, deramo priėmimo, atitinkamų paslaugų, skaidrių ir veiksmingų procedūrų, galimybių darbu ar kitokia veikla aktyviai įsilieti į Bendrijos visuomeninį gyvenimą, o taip pat galimybės nerizikuojant grįžti atgal, jei buvo sąmoningas pareikštas toks noras.

3.2

Atrodytų, kad lėšų tam skiriama gerokai daugiau palyginti su EPF I (687 mln. eurų šešeriems metams lyginant su 36 mln. eurų penkeriems ankstesnės programos metams), tačiau EESRK atkreipia dėmesį į tai, kad EPF I, atsižvelgiant į faktinius pabėgėlių poreikius, disponavo labai ribotomis lėšomis, ir su pasitenkinimu konstatuoja, kad pasiūlyme dėl 2007–2013 m. finansinės programos saugumo, teisės, migracijos ir prieglobsčio skyriui buvo suteiktas ypatingas prioritetas ir šiai sričiai skiriami vis didesni asignavimai. Taigi EPF II finansinis aprūpinimas atitinka šią perspektyvą.

3.2.1

Viena vertus, EPF II yra būtinų bendrųjų pastangų svarbioje politikos srityje išraiška, o antra vertus, jis byloja apie tai, kad Bendrijos institucijos suvokė, jog Sutarties IV antraštinėje dalyje minimų problemų neįmanoma išspręsti tol, kol visi veikiantieji asmenys neprisiims bendros atsakomybės. Tam reikia tikslinių priemonių, kurias kruopščiai vykdytų ir už kurias atsakytų piliečių visuomenė bei vietos administracija, be to, tam reikia apsaugoti teisinius pagrindus, instrumentus ir procedūras, susijusias su Bendrijos prieglobsčio politikos vykdymu. Komitetas atkreipia dėmesį į tai, kad EPF II privalo papildyti ir sustiprinti egzistuojančias nacionalines priemones, tačiau negali pakeisti ankstesnių priemonių. Ypač socialinių partnerių ir piliečių visuomenės veikėjų dalyvavimas turėtų ne mažėti, o didėti ir gerėti.

3.2.2

Bendrijos priemonėms skiriamų lėšų dalis pagrįstai buvo padidinta nuo 5 % EPF I iki 10 % EPF II. Komitetas primena, kad dar savo nuomonėje dėl EPF I jis reikalavo Bendrijos priemonėms skirti 10 % lėšų ir pabrėžia, ši dalis tėra apatinė riba, leidžianti siekti dviejų svarbių tikslų: skatinti tarpvalstybines ir inovacines iniciatyvas (taip pat ir iš organizuotos piliečių visuomenės pusės) bei remti studijas, tiriamuosius ir lyginamuosius darbus visose valstybėse narėse.

3.3

Lėšų paskirstymas įvairioms priemonėms (priėmimui, integracijai ir savanoriškam grįžimui) taip pat yra subalansuotas ir atitinka dabartinę valstybių narių padėtį bei numatomą ateityje prieglobsčio prašytojų ir kitų apsaugos ieškančių asmenų srauto pasiskirstymą. Penkioms tikslinėms grupėms skirtas bendras finansavimas atspinti dabartinę valstybių narių padėtį, o ilgalaikis planavimas, kasmet derinant programos vykdymą, prireikus leidžia daryti programoje pataisas, susijusias su netikėtais įvykiais. Be to, pagal Komiteto darbo tvarką galima bendrai stebėti priemonių įgyvendinimą ir taip palengvinti pasiteisinusių veiksmų bei inovacinių priemonių sklaidą. Komiteto nuomone, didelę turimų lėšų dalį reiktų skirti priėmimo ir integracijos priemonėms. Pageidautina, kad valstybės narės nesistengtų didžiosios išlaidų pagal ilgalaikes programas dalies perkelti repatriacijos priemonėms.

3.3.1

Komitetas labai džiaugiasi, kad tarp integracijos priemonių numatomos ir tokios, kuriomis siekiama profesinės integracijos, kadangi galimybė susimokėti už pragyvenimą – arba gerokai prie to prisidėti – stiprina pasitikėjimą savimi ir ugdo socialinės priklausomybės jausmą. Be to, taip užkertamas kelias ypač jaunimui dėl ilgesnio nedarbo ir pinigų stygiaus imtis neoficialios darbinės veiklos arba neteisėtų veiksmų. Bet kokiu atveju EESRK pabrėžia, kad turi būti siūlomos tokios darbo sąlygos, kurios EPF II parama besinaudojantiems asmenims suteiktų galimybę aktyviai dalyvauti procesuose ir su jais susijusioje veikloje. Deja EESRK apgailestaudamas pripažįsta, kad pagal paskutinį Tarybos sprendimą dėl pabėgėlių statuso teisė priimti sprendimą, ar pabėgėlius galima integruoti darbu ar ne, perleidžiama valstybėms narėms. Komitetas primena, kad savo nuomonėse (12) jis nuolat atkreipdavo dėmesį į tai, jog būtina skatinti šių asmenų grupių darbinę veiklą. EESRK laikosi nuomonės, kad dalyvavimas profesiniame gyvenime yra teisė, kurios negalima varžyti jokia diskriminacija.

3.3.2

Komitetas taip pat rekomenduoja suteikti prioritetą priemonėms, kurios skirtos su pabėgėliais, prieglobsčio prašytojais ir kitais teisę į apsaugą besinaudojančiais asmenimis dirbančio administracinio personalo bei tvarkdarių kultūriniam ir psichologiniam mokymui. Tai būtina, norint kovoti su spaudos ir žiniasklaidos sukurtu neigiamu įvaizdžiu ir išankstinėmis nuostatomis dėl pabėgėlių kasdienybės. Priemonės, kurios skatina dialogą tarp pirmiau minėtų asmenų grupių ir pabėgėlius priimančios šalies piliečių bei remia kitos kultūros pažinimą, yra taip pat labai reikšmingos integracijai ir socialiniam konsensusui – tai išankstinė veiksmingo EPF II įgyvendinimo sąlyga.

3.4

Komitetas pritaria bendrajai strateginei programos koncepcijai – programos, kurią sudaro gairės, ilgalaikės programos, įgyvendinamos metinių programų pagalba, dvi tarpinės Komisijos ataskaitos ir ataskaita, skirta ex-post vertinimui. Šį metodą Komisija ir valstybės narės jau taikė kitose bendrojo programų vykdymo procedūrose ir jis pasirodė veiksmingas teisingai skirstant atsakomybę tarp Komisijos ir valstybių narių, kuomet subsidiarumo principas laikomas bendrąją atsakomybe. EPF II iš tikrųjų gali būti ne tik lėšų skirstymo tarp valstybių narių instrumentas, jis privalo atitikti ir – 3.1 punkte pateiktą – reikalavimą gerokai priartėti prie Bendrijos prieglobsčio politikos įgyvendinimo. Atsižvelgiant į tai, kad buvo priimti ne visi šiai politikai įgyvendinti siūlomi teisiniai instrumentai, EPF II finansuojamų priemonių vykdymas gali valstybėms narėms palengvinti sprendimo paieškas dar neišspręstais klausimais.

3.4.1

Atsakingosios institucijos įsteigimas kiekvienoje valstybėje narėje teigiamai atsilieps nacionalinių programų vienodumui ir vientisumui, atskirų valstybių narių priemonių visiškai skaidriam ir teisingam vykdymui bei būtinam santykių su piliečiais ir piliečių visuomene palaikymui. EESRK atkreipia dėmesį į tai, kokia svarba pasiūlyme teikiama suinteresuotų programos partnerių dalyvavimui ir bendrajai atsakomybei jau nuo pat ilgalaikių programų rengimo. Labai svarbu įtraukti ir visuomenines organizacijas, kadangi tai reikšminga metodologiniu požiūriu, užtikrinant vietoje sukauptos patirties taikymą, rengiant viešas diskusijas ar ieškant konsensuso – taigi tai svarbu ir gerai administravimo praktikai (Governance) šioje srityje. Apie tai Komitetas jau ne kartą užsiminė savo nuomonėse, todėl jis su pasitenkinimu konstatuota radęs šią mintį ir Komisijos dokumente.

3.4.1.1

Komiteto nuomone, ypač svarbu garantuoti ir palengvinti NVO galimybę patekti į priėmimo ir tranzito centrus, kad jos galėtų padėti priimant pabėgėlius pirmą kartą. Kad šie veiksmai būtų naudingesni, jie galėtų būti specialios visuomeninės akcijos dalis.

3.4.2

Per pastaruosius metus visose valstybėse narėse sukaupta patirtis išryškina partnerystės tarp nacionalinės valdžios ir vietos administracijų bei visuomeninių organizacijų veiksmingumą. Komitetas tikisi, kad šio bendradarbiavimo metu sukaupti patirties lobiai nedings įgyvendinant EPF II, o priešingai bus papildyti naujais ir geriau struktūrizuotais instrumentais.

3.5

EPF II struktūra tinka įvairioms valstybių narių situacijoms ir atitinka pagrindinį kriterijų – skirti lėšas atsižvelgiant į atitinkamos tikslinės grupės skaitlingumą. Komitetas pabrėžia, kad numatant ilgalaikio planavimo gaires, būtina kruopščiai atsižvelgti į šiuos skirtumus, o ypač į skirtingą šių politikos sričių brandos laipsnį įvairiose valstybėse narėse.

3.5.1

Pažymėtina, nors ir beveik simboliška, kad naujosioms valstybėms narėms per pirmuosius trejus programos metus bus skiriama fiksuota metinė suma, kuri viršija ES penkioliktukui skirtą sumą. Naujosios valstybės narės dar neturi daug patirties šioje srityje, o juk kai kurios iš jų sudarys ES išorinę sieną. Todėl Jų integracijai į jau išvystytą ES penkioliktuko prieglobsčio politiką ir jų gebėjimui taikyti šioje srityje Bendrijos instrumentus tenka lemiama reikšmė. Visų pirma, naujosioms valstybėms narėms turi būti suteikta galimybė susipažinti su ES penkioliktuko sukaupta patirtimi. Taip pat joms būtina speciali parama, pagal kurią pirmenybė teikiama toms Bendrijos priemonėms, kuriomis siekiama prieglobsčio srityje sukurti administracinius pajėgumus.

3.6

Komitetas atkreipia dėmesį į tai, kad EPF II lėšų naudojimo tvarka būtinai turi būti veiksminga. Reikia vengti sudėtingos ir nesuprantamos procedūros, dėl kurios galėtų atsirasti pažeidimų. Komitetas reikalauja, kad visuomeninėms organizacijoms, kurios rūpinasi pabėgėliais ir įvairias teises į apsaugą turinčiais asmenimis, nei valstybių narių, nei Bendrijos lygiu nebūtų trukdoma sunkiais ir (arba) sunkiai įvykdomais administraciniais įpareigojimais. NVO, kad ir kaip ji atitiktų skaidrumo reikalavimus, veikia kitaip ir jai būtinas visai kitoks lankstumas nei pavyzdžiui statybos bendrovei, kuri laimi konkursą žmonių pirminio priėmimo centrui statyti. Komitetas baiminasi, kad sutartyse, kurias kompetentingos institucijos sudaro su visuomeninėmis organizacijomis, nepakankamai išaiškinamos pareigos ir kompetencijos. Tokiu būdu pasirašančios organizacijos yra priverstos skirti daugiau laiko administravimo veiksmams ir išlaidų ataskaitoms, užuot sutelkusios dėmesį priemonių, skirtų tikslinių grupių teisėms gerbti ir jų poreikiams tenkinti, veiksmingumą.

3.6.1

Be to, Komitetas laikosi nuomonės, kad neteisėto naudojimo atveju delspinigiai už grąžintinas sumas turėtų būti tik simboliški. Tokiu būdu siekiama išvengti atvejų, kai valstybės narės, norėdamos apsidrausti, nustato labai griežtą konkurso tvarką, kuri daro neigiamą poveikį veiksmingam lėšų naudojimui ir NVO dalyvavimui. Komitetas primena, kad prieglobsčio politika nei vienoje valstybėje narėje nėra tik valstybinių struktūrų reikalas ir kad kai kuriose valstybėse pabėgėliai ir teise į apsaugą besinaudojantys asmenys neturėtų jokių galimybių, jei jų neremtų NVO. Todėl Komitetas reikalauja, kad į šias problemas būtų atsižvelgta EPF II vykdomosiose nuostatose.

3.7

Komitetas reikalauja, kad Komisija paragintų valstybes nares nustatyti bendruosius statistinių duomenų kriterijus. Kiekybiniai aspektai yra lygiai tokie patys svarbūs įgyvendinant EPF II kaip ir kokybiniai, kadangi bendram finansavimui skirtų Fondo lėšų naudojimas priklauso nuo duomenų apie įvairias asmenų, turinčių pabėgėlio statusą ir kitas teises į apsaugą, kategorijas bei nuo prašymų pateikėjų.

3.8

Pagal Komisijos pasiūlymo 26 straipsnio 2 dalies nuostatas valstybės narės, atlikdamos vertinimą, turėtų pasitarti su NVO ir savo socialiniais partneriais.

4.1

Komitetas laiko prasmingu pasiūlymą steigti Europos pabėgėlių fondą (EPF II) 2005–2010 m. laikotarpiui; Fondui yra skiriamos didelės lėšos ir jis pasižymi tokia struktūra, dėl kurios atsakomybės paskirstymas tarp valstybių narių ir Komisijos yra labai veiksmingas. Komitetas taip pat reikalauja, kad žmonių priėmimas ir integracija ir toliau būtų laikomi pagrindiniais tinkamos prieglobsčio politikos ramsčiais.

4.2

Komitetas džiaugiasi, kad šis pasiūlymas valstybes nares ir steigtinas atsakingąsias institucijas verčia į vis veiksmingesnę partnerystę įtraukti visus suinteresuotus veikėjus – ypač visuomenines organizacijas ir regionines bei vietos įstaigas. Jis taip pat nurodo, kad naudojant Fondo lėšas prioritetą reikia teikti priemonių veiksmingumui, o procedūra, pagal kurią NVO įgyvendina priemones, turi būti paprasta ir skaidri.

4.3

Komitetas primygtinai primena, jog būtina nustatyti bendrus kriterijus statistikos duomenims apie pabėgėlius rinkti, kad būtų užtikrintas skirtingose šalyse įgyvendintų priemonių lygiateisiškumas ir lyginamumas. Jis reikalauja Bendrijos priemones visų pirma nukreipti į administravimo pajėgumų kūrimą naujosiose valstybėse narėse.

4.4

Komitetas tikisi, kad sprendimas dėl pasiūlymo, susijusio su EPF II, bus priimtas netrukus ir lydimas atitinkamų vykdomųjų nuostatų.