I PRIEDAS

3 straipsnio 1 dalyje, 4 straipsnyje ir 5 straipsnio 2 dalies b punkte nurodyti techniniai reikalavimai

1.   TYRIMO APŽVALGA

Tyrimas atliekamas vadovaujantis 1 paveikslėlyje pateikta apžvalga.

1 pav.   Tyrimo apžvalga

x „veislininkystės ūkių“, 10 rutininių mėginių vienam ūkiui (1 dalis)

Tyrimas

10 ūkių atranka paplitimui pačiame ūkyje apskaičiuoti imant 100 individualių mėginių

y „gamybos ūkių“, 10 rutininių mėginių vienam ūkiui (2 dalis)

2.   MĖGINIŲ ĖMIMO SISTEMA

2.1.   Populiacijos žymėjimas

Tyrimas atliekamas ūkiuose, kuriuose laikoma bent 80 % valstybės narės veislinių kiaulių populiacijos. Mėginiai imami pirmiausia iš ūkių, kuriuose auginama 50 arba daugiau veislinių kiaulių. Tačiau, jeigu tuose ūkiuose, kuriuose auginama 50 arba daugiau veislinių kiaulių, auginamos kiaulės nesudaro 80 % nacionalinės veislinių kiaulių bandos, tada mėginiai imami ir iš ūkių, kuriuose auginama mažiau negu 50 veislinių kiaulių.

Veislinių kiaulių ūkiai suskirstomi į „veislininkystės ūkius“ ir į „gamybos ūkius“. Veislininkystės ūkiai parduoda kiaulaites ir (arba) kuilius veisimo tikslais. Paprastai jie parduoda 40 % arba daugiau kiaulaičių, kurias jie augina veisimui, o likusios yra parduodamos skerdimui. Tuo tarpu gamybos ūkiai daugiausia parduoda kiaules penėjimui arba skerdimui.

Salmonella paplitimas turi būti nustatomas atskirai veislininkystės ūkiuose (1 tyrimo dalis) ir gamybos ūkiuose (2 tyrimo dalis), reprezentuojančiuose bandas kaip nurodyta 2 paveikslėlyje, bet neskaičiuojant bandų, kuriose kiaulės auginamos nuo nujunkymo iki nupenėjimo.

2 pav.   Ūkių apžvalga

Veislių kilmės ar grynos veislinės bandos

Veislinės ar dauginimo ar tiekimo bandos (kryžminių veislių)

Bandos nuo gimimo iki nupenėjimo

Bandos nuo gimimo iki nujunkymo (arba iki jauno amžiaus)

Bandos nuo nujunkymo iki nupenėjimo

Veisimas

Gamyba

2.2.   Mėginiai ir jų ėmimo strategija

Abi tyrimo dalys turi panašų dviejų etapų mėginių ėmimo planą. Pirmame etape kiekvienoje valstybėje narėje atsitiktinės atrankos iš veislininkystės ūkių būdu atrenkami ūkiai mėginių ėmimui, o antroji mėginių imtis atsitiktinės atrankos būdu atrenkama iš gamybos ūkių grupės. Reikalaujamas ūkių skaičius yra aptartas 2.3 skirsnyje. Antrame etape mėginiams imti atrenkami keli gardai kiekviename atrinktame ūkyje (žr. 2.2.2 skirsnį).

2.2.1.   Pirmasis etapas: ūkių atranka

Kiekviena valstybė narė turi sudaryti dvi mėginių ėmimo schemas. Pirmoje išvardijami visi tinkami veislininkystės ūkiai (paprastai tie ūkiai, kuriuose auginama bent 50 veislinių kiaulių – žr. 2.1 skirsnį), o antrojoje – išvardijami visi tinkami gamybos ūkiai. Tada kiekvienai tyrimo daliai reikalingas ūkių skaičius bus atrinktas iš kiekvieno sąrašo atsitiktinės atrankos būdu. Mėginių imties atsitiktine atranka siekiama užtikrinti, kad tyrimas apimtų įvairaus bandų dydžio ir visų valstybės narės regionų, kur praktikuojama kiaulininkystė, ūkius. Yra žinoma, kad kai kuriose valstybėse narėse gali būti keletas ūkių (t. y. mažiau negu 10 % visų tinkamų ūkių), kur bandos labai didelės. Tokiu atveju atsitiktinės atrankos metu gali įvykti taip, kad nei viena iš tų labai didelių bandų nebus atrinkta. Valstybė narė prieš atrinkdama ūkius gali taikyti stratifikacijos kriterijų – pavyzdžiui, nustatyti sluoksnį, apimantį 10 % didžiausių bandų ir priskirti 10 % reikalaujamo imties dydžio šiam sluoksniui. Panašiu būdu valstybė narė gali stratifikuoti mėginių imtį pagal administracinius regionus – pagal tinkamų bandų dalį kiekviename regione. Bet kuris planuojamas stratifikavimas turėtų būti aprašytas ataskaitoje, kurią valstybė narė teikia Komisijai pagal 5.1 dalį.

Jeigu atrinktame ūkyje negalima imti mėginių (pavyzdžiui, jei jis nebeegzistuoja po to, kai jau atliktas mėginių ėmimas) atsitiktinės atrankos būdu iš to pačio mėginių ėmimo sąrašo atrenkamas naujas ūkis. Jeigu buvo taikytas koks nors stratifikavimas (pvz., pagal bandos dydį arba regioną), tada naujasis ūkis turėtų būti atrinktas iš to pačio sluoksnio.

Pirminis mėginių imties dydis (ūkių, kuriuose imami mėginiai, skaičius) yra apytiksliai vienodai išdėstomas per kalendorinius metus siekiant kiek įmanoma apimti skirtingus metų laikus. Kiekvieną mėnesį mėginiai imami apytiksliai vienoje dvyliktojoje ūkių nuo bendro ūkių skaičiaus.

Ūkiai, kuriuose gyvūnai laikomi lauke, turi būti įtraukti į tyrimą, bet šio tipo produkcija nėra privalomai stratifikuojama.

2.2.2.   Antrasis etapas: mėginių ėmimas ūkyje

Iš kiekvienos veislinės bandos ir auginimui skirtos bandos mėginių ėmimui atsitiktinės atrankos būdu bus atrenkami vyresnių negu 6 mėnesių veislinių kiaulių gardai, aptvarai ar grupės.

Gardų, aptvarų ar kiaulių grupių, iš kurių imami mėginiai, skaičius turi būti paskirstytas proporcingai pagal skirtingų produkcijos kategorijų auginamų veislinių kiaulių (besilaukiančios paršelių, nesilaukiančios jų ir kitų kategorijų veislinės kiaulės) skaičių. Nėra nurodomos tikslios amžiaus kategorijos mėginių ėmimui, bet ši informacija renkama mėginių ėmimo metu.

Veislinės kiaulės, kurios į bandą atgabentos neseniai ir yra laikomos karantine, neįtraukiamos į mėginių ėmimą.

2.3.   Mėginių imties dydžio apskaičiavimas

2.3.1.   Pirminis mėginių imties dydis (pirmojo etapo mėginių imties dydis)

Atliekamas reguliarus pirminio mėginių imties dydžio apskaičiavimas veislininkystės ūkiams, o kitas reguliarus pirminio mėginių imties dydžio apskaičiavimas atliekamas gamybos ūkiams. Pirminis mėginių imties dydis yra veislininkystės ūkių, iš kurių imami mėginiai, ir gamybos ūkių, iš kurių imami mėginiai, skaičius kiekvienoje valstybėje narėje, kuris nustatomas atsižvelgiant į šiuos kriterijus (darant prielaidą, kad mėginiai imami paprastos atsitiktinės atrankos būdu):

a)	bendrą veislininkystės ūkių skaičių (veislininkystės ūkiai, 1 tyrimo dalis);

b)	bendrą gamybos ūkių skaičių (gamybos ūkiai, 2 tyrimo dalis);

c)	numatomą metinį paplitimą (p): 50 %;

d)	norimą pasikliovimo lygmenį (Z): 95 %, atitinka Zά vertę – 1,96;

e)	tikslumą (L) – 7,5 %;

f)	naudojant šias vertes ir formulę

Pirma atliekamas apskaičiavimas veislininkystės ūkiams, o po to gamybos ūkiams. Abiem atvejais prielaidos, išdėstytos c–e punktuose, yra tos pačios.

Jeigu yra 100 000 ar daugiau ūkių veislinių kiaulių bandų mėginių sąraše arba auginimui skirtų bandų mėginių sąraše, tada praktiniais tikslais populiacija gali būti laikoma begaline ir atsitiktinės atrankos būdu mėginių ėmimui atrenkamų ūkių skaičius yra 171 (žr. 1 lentelę). Jeigu veislinių bandų arba auginimui skirtų bandų skaičius yra mažesnis negu 100 000, taikomas baigtinės populiacijos korekcijos koeficientas ir mėginių ėmimui reikia mažesnio ūkių skaičiaus, kaip parodyta 1 lentelėje.

Pavyzdžiui, jeigu valstybėje narėje yra 1 000 ūkių, priklausančių gamybos ūkių grupei, ir 250 ūkių, priklausančių veislininkystės ūkių grupei, gamybos ūkių grupėje mėginius reikia imti iš 147 ūkių, o veislininkystės ūkių grupėje – iš 102 ūkių.

1   lentelė

Ūkių, kuriuose auginamos veislinės kiaulės ir iš kurių imami mėginiai, skaičius bet kurioje tyrimo dalyje, išreikštas kaip baigtinės populiacijos dydžio (bendro ūkių, kur auginamos veislinės kiaulės, skaičiaus valstybėse narėse) funkcija

Ūkių, kuriuose auginamos veislinės kiaulės, skaičius (N)	Mėginių imties dydis baigtiniam populiacijos dydžiui 7,5 % tikslumu
100 000	171
10 000	169
5 000	166
2 000	158
1 000	147
500	128
250	102
150	80
125	73
100	64
90	59
80	55
70	50
60	45
50	39
40	33
30	26
20	18
10	10

Į atsako nebuvimą reaguojama, pvz., didinant kiekvienos grupės mėginių imties dydį 10 %. Bet kuris netinkamas ūkis pakeičiamas tyrimo proceso metu (žr. 2.2.1 skirsnį).

Tuo atveju, jeigu „veislininkystės ūkių“ skaičiaus negalima apskaičiuoti iki tyrimo pradžios, mėginių ėmimui reikiamas ūkių skaičius nustatomas, kaip nurodyta 1 lentelėje, remiantis bendru ūkių, kuriuose auginamos paršavedės, skaičiumi (X ūkių). Mėginių ėmimui reikiamas ūkių skaičius nustatomas padidinant minėtą skaičių bent 30 % (X + 30 % ūkių). Iki tyrimo kompetentinga institucija nustato veislininkystės ūkių skaičių, lygų bent jau tiems papildomiems 30 %. Lankant fermas ūkis priskiriamas veislininkystės ar gamybos ūkio kategorijai remiantis pirmiau minėtomis sąvokomis.

2.3.2.   Antrinis mėginių imties dydis (antrojo etapo mėginių imties dydis)

Kiekviename atrinktame ūkyje iš 10 atsitiktinės atrankos būdu atrinktų veislinių kiaulių gardų, aptvarų ar grupių imami rutininiai fekalijų mėginiai (žr. 3.1 skirsnį). Prireikus (pavyzdžiui, paršiavimuisi skirtose laikymo vietose arba vietose, kur kiaulės laikomos mažesnėse negu 10 individų grupėse) grupę gali sudaryti daugiau negu vienas gardas. Kiekvieną rutininį mėginį turėtų atitikti mažiausiai 10 veislinių kiaulių.

Tačiau, kai mažuose ūkiuose arba ūkiuose, kur daug veislinių kiaulių laikoma lauko aptvaruose, jų skaičius garduose, aptvaruose ar grupėse yra mažesnis negu 10, reikia imti tiek mėginių iš to pačio gardo, aptvaro ar grupės, kad būtų paimta 10 rutininių mėginių iš viso.

3.   MĖGINIŲ ĖMIMAS BANDOSE

3.1.   Rutininio mėginio tipai ir išsami informacija apie jį

Bakteriologiniam tyrimui imama medžiaga yra šviežiai išskirtos fekalijos, reprezentatyvios viso ūkio, kuriame yra tiriamas vienetas, atžvilgiu. Kadangi kiekvienas ūkis yra unikalus, iki tyrimo pradžios nusprendžiama, iš kurių ūkyje esančių gardų, aptvarų ar grupių bus imami mėginiai. Paimtas mėginys dedamas į atskirą talpyklą vengiant kryžminio užterštumo ir siunčiamas į laboratoriją.

Kiekvienas jungtinis mėginys yra bent 25 g, o tokius fekalijų mėginius galima paimti dviem būdais:

1)

toje gardo ar aptvaro vietoje, kur yra susikaupusios susimaišiusios fekalijos, gali būti naudojamas didelis tamponas (pvz., 20 cm × 20 cm) dedant jį ant fekalijų masės ir užtikrinant, kad bus paimta bent 25 g mišrios medžiagos. Tai gali būti pasiekta, pavyzdžiui, judinant tamponą 2 metrų zigzagais taip, kad jis gerai pasidengtų fekalijomis. Prireikus, pavyzdžiui, dėl karšto oro arba ant grotelinių grindų, tamponą galima sudrėkinti tinkamu skysčiu, pavyzdžiui, geriamuoju vandeniu;

2)

toje vietoje, kur išmatos taip nesikaupia, pavyzdžiui, atvirame lauke, dideliame aptvare, paršiavimosi patalpoje, garduose arba kitose laikymo vietose, kur laikomos nedidelės kiaulių grupės, nugnybiami nedideli atskiri mėginiai iš to individo šviežių fekalijų masės arba atitinkamų vietų taip, kad būtų apimta mažiausiai 10 individų ir tai sudarytų bent 25 g bendrą mėginį. Vietos, iš kurių tokie mėginiai imami, turėtų būti paskirstomos po visą atitinkamą teritoriją, kad būtų pakankamai reprezentatyvios.

Kur praktiškai įmanoma, pirmiausia reikia rinktis 1-ą būdą. Tokiu atveju mažiausiai 10 atskirų kiaulių turi atitikti kiekvieną paimtą mėginį, kitu atveju taikomas 2-as būdas.

3.2.   Papildomų mėginių ėmimas tiriant paplitimą ūkyje

Dešimtyje ūkių, atrinktų atsitiktinės atrankos būdu iš bendros veislininkystės ūkių ir gamybos ūkių mėginių imties, kartu taikomas intensyvesnis mėginių ėmimas. Šiuose ūkiuose 10 rutininių mėginių imami tokiu pačiu būdu, kaip aprašyta pirmiau (2.1 skirsnis). Be to, iš kiekvieno atrinkto gardo imama 10 individualių mėginių bent 30 g, identifikuojamų taip, kad šie 10 individualių mėginių galėtų būti siejami su rutininiu mėginiu iš to gardo. Tokiu būdu iš viso imama 10 rutininių mėginių ir 100 (10 × 10) individualių mėginių visuose šiuose 10 ūkių. Šių mėginių apdorojimas aprašytas 4.3.1 skirsnyje.

Šių mėginių ėmimas turėtų būti atliekamas Čekijos Respublikoje, Danijoje, Rumunijoje, Slovėnijoje, Švedijoje ir Jungtinėje Karalystėje.

3.3.   Informacija apie mėginius

Visa turima su mėginiu susijusi tinkama informacija įrašoma į kompetentingos institucijos parengtą mėginio ėmimo formą, kad būtų įvykdyti 5 dalyje nustatyti duomenims keliami reikalavimai.

Kiekvienas mėginys ir to mėginio ėmimo forma ženklinami unikaliu numeriu, kuris naudojamas nuo mėginio paėmimo iki tyrimo, ir gardo kodu. Kompetentinga institucija turi reglamentuoti šiuos klausimus ir numeracijos unikaliais numeriais sistemos naudojimą.

3.4.   Mėginių vežimas

Mėginiai laikomi nuo + 2 iki + 8 °C temperatūroje (pageidautina) ir neturi būti užteršti vežimo metu. Mėginiai išsiunčiami į laboratoriją kaip galima greičiau per 36 valandas greituoju paštu ar kurjeriu ir turi pasiekti laboratoriją ne vėliau kaip per 72 valandas nuo jų paėmimo.

4.   LABORATORINIAI TYRIMO METODAI

4.1.   Laboratorijos

Analizė ir serotipavimas atliekami nacionalinėse etaloninėse laboratorijose (NEL). Jeigu NEL nėra pajėgi atlikti visų tyrimų arba reguliariai neatlieka tokių sukėlėjų nustatymo, kompetentingos valdžios institucijos minėtiems tyrimams atlikti gali nutarti paskirti ribotą skaičių kitų laboratorijų, dalyvaujančių atliekant oficialią Salmonella kontrolę. Tokios laboratorijos turi turėti pakankamą reikalaujamo sukėlėjo aptikimo metodo taikymo patirtį bei kokybės užtikrinimo sistemą, atitinkančią ISO standartą 17025, ir turėtų būti prižiūrimos NEL.

4.2.   Mėginių gavimas

Laboratorijoje mėginiai laikomi sušaldyti iki bakteriologinio tyrimo, kuris, pageidautina, turi būti atliekamas per 24 valandas nuo gavimo, tačiau bet kokiu atveju ne vėliau kaip per 96 valandas nuo mėginio paėmimo.

4.3.   Mėginio tyrimas

Valstybės narės užtikrina, kad visi dalyvaujantys asmenys pakankamai apmokyti atlikti tyrimus.

4.3.1.   Paruošimas

Laboratorijoje rutininiai mėginiai atsargiai ir rūpestingai sumaišomi, kol surenkami tyrimui reikalingi 25 g.

Siekiant įvertinti paplitimą pačiame ūkyje pagal 3.2 punktą, kiekvieną iš paimtų individualių mėginių (30 g) reikia padalinti į dvi dalis. Viena dalis, sverianti bent 25 g, atsargiai ir rūpestingai maišoma, o po to atitinkamai auginama atskiroje kultūroje. Likusi kita mėginio dalis naudojama dirbtiniam jungtiniam mėginiui iš 10 individualių mėginių, paimtų atrinktame garde, grupėje ar aptvare, paruošti. Pastaroji dalis ruošiama dedant po 2,5 g individualių mėginių 10 kartų siekiant paruošti dirbtinį jungtinį 25 g mėginį. Dirbtiniai jungtiniai mėginiai iki tyrimo pradžios atsargiai ir rūpestingai sumaišomi. Iš viso tiriama 10 rutininių mėginių, 10 dirbtinių jungtinių mėginių ir 100 individualių mėginių, paimtų kiekviename iš 10 ūkių, atrinktų siekiant įvertinti Salmonella paplitimą pačiame ūkyje.

4.3.2.   Aptikimo ir identifikavimo metodai

4.3.2.1.   Salmonella spp. aptikimas

Taikomas Bilthoveno (Nyderlandai) Bendrijos etaloninės laboratorijos (BEL) rekomenduojamas Salmonella aptikimo metodas. Šis metodas yra aprašytas ISO 6579 D priede – „ Salmonella spp. nustatymas gyvūnų fekalijose ir ėminiuose pirminės gamybos stadijoje“. Naudojama naujausia D priedo versija.

4.3.2.2.   Salmonella serotipavimas

Visų išskirtų ir patvirtintų kaip Salmonella spp. štamų serotipas nustatomas pagal Kaufmann-White schemą NEL, atliekančioje Salmonella tyrimus.

Siekiant užtikrinti kokybės kontrolę, 16 tipavimui naudojamų štamų ir 16 tipavimui nenaudojamų izoliatų siunčiami į BEL, atliekančią Salmonella tyrimus. Minėtų štamų dalis siunčiama į BEL kiekvieną ketvirtį. Jei buvo išskirta mažiau štamų, jie visi yra siunčiami.

4.3.2.3.   Salmonella spp. fagotipavimas

Jei Salmonella Typhimurium ir Salmonella Enteritidis izoliatų fagotipas nustatinėjamas (pasirinktinai), naudojami PSO etaloninio Jungtinės Karalystės Colindale (Londonas) Sveikatos apsaugos agentūros Salmonella fagotipo nustatymo etaloninio centro aprašyti metodai.

5.   VALSTYBIŲ NARIŲ ATASKAITOS

5.1.   Bendras tyrimo įgyvendinimo aprašymas:

Ataskaitoje teksto forma turi būti bent ši informacija:

a)	Valstybė narė

b)

Ūkių, kur auginamos veislinės kiaulės, populiacijos aprašymas 1) Veislininkystės ūkiai i) bendras veislininkystės ūkių skaičius ii) bendras veislių kilmės ūkių skaičius iii) bendras dauginimo ūkių skaičius iv) veislininkystės ūkių, iš kurių planuota imti mėginius, skaičius ir veislininkystės ūkių, iš kurių faktiškai paimti mėginiai, skaičius; ūkių, iš kurių planuota imti mėginius, bet jie nebuvo paimti, skaičius ir priežastis, dėl kurios nebuvo imama v) bendros pastabos dėl mėginių ėmimo iš veislininkystės ūkių programos reprezentatyvumo 2) Gamybos ūkiai i) bendras gamybos ūkių skaičius ii) bendras ūkių, skirtų kiaulėms auginti nuo gimimo iki nujunkymo ir (arba) jauno amžiaus, skaičius iii) bendras ūkių, skirtų kiaulėms auginti nuo gimimo iki nupenėjimo, skaičius iv) gamybos ūkių, iš kurių planuota imti mėginius, skaičius ir gamybos ūkių, iš kurių faktiškai paimti mėginiai, skaičius; ūkių, iš kurių planuota imti mėginius, bet jie nebuvo paimti, skaičius ir priežastis, dėl kurios nebuvo imama v) bendros pastabos dėl mėginių ėmimo iš gamybos ūkių programos reprezentatyvumo

c)	Gautų ir tirtų mėginių skaičius: i) iš veislininkystės ūkių ii) iš gamybos ūkių iii) iš ūkių, iš kurių imti mėginiai tiriant paplitimą pačiame ūkyje

d)	Bendri rezultatai: i) paplitimas veislininkystės ūkiuose ir gamybos ūkiuose, užkrėstuose Salmonella ir Salmonella serologinėmis atmainomis ii) paplitimo pačiame ūkyje tyrimo rezultatai

e)	Laboratorijų, atsakingų už Salmonella pradinį tyrimą, sąrašas i) aptikimas ii) serotipavimas iii) fagotipavimas (jei buvo atliekamas).

5.2.   Išsamūs duomenys apie kiekvieną ūkį, iš kurio buvo imami mėginiai, ir atitinkami tyrimų rezultatai:

Valstybės narės pateikia tyrimo rezultatus elektroniniu būdu neapdorotų duomenų forma naudodamos Komisijos nustatytas duomenų žodyno ir duomenų rinkimo formas. Komisija nustato šį žodyną ir formas.

5.2.1.   Valstybėse narėse apie kiekvieną į ūkį, kuriame imti mėginiai, renkama ši informacija:

a)	Ūkio kodas

b)	Ūkio gamybos tipas: i) auginimas patalpose versus „laikymas lauke bet kuriame auginimo etape“ ii) veislių išvedimas, dauginimas, auginimas nuo gimimo iki nujunkymo, nuo gimimo iki nupenėjimo ir nuo gimimo iki jauno amžiaus

c)	Ūkio dydis: veislinių kiaulių skaičius mėginio ėmimo metu (suaugę individai)

d)	Pakeitimo tvarka: visos pakaitinės veislinės kiaulės įsigytos; kai kurios pakaitinės veislinės kiaulės augintos vietoje arba visos pakaitinės veislinės kiaulės augintos vietoje

e)	(Savanoriškai:) Klinikiniai viduriavimo požymiai: ar buvo viduriavimo požymių paskutinius 3 mėnesius iki mėginių ėmimo?

5.2.2.   Valstybėse narėse apie kiekvieną į laboratoriją išsiųstą mėginį renkama ši informacija:

a)	Mėginio kodas

b)	Laboratorijos, dalyvavusios atliekant pradinį tyrimą, kodas

c)	Mėginių ėmimo data

d)	Laboratorinio tyrimo pradžios data

e)	Salmonella spp. aptikimas: kokybinis rezultatas (teigiamas/neigiamas)

f)	Salmonella serotipavimas nustatytos serologinės atmainos (gali būti daugiau negu viena)

g)	Kiaulių amžius: visos kiaulaitės versus įvairaus amžiaus veislinės kiaulės

h)	Lytis: tik paršavedės; paršavedės ir kuiliai arba tik kuiliai

i)	Auginimo etapas: motinystė; poravimas, nėštumas (kita?)

j)	Laikymo patalpos: grotuotos grindys (visiškai/iš dalies); kietos grindys; gilus šiaudų kraikas ar kita

k)	Maitinimas: ar kiaulės šiame garde, aptvare ar grupėje šertos išimtinai tik kombinuotais pašarais?

l)	Pašarų papildai: ar dedama į pašarus kokia nors Salmonella mažinanti medžiaga (pvz., organinė rūgštis, probiotikas)?

m)	Sistemingas antibiotikų naudojimas: ar visiems šios grupės gyvūnams duodami kokiu nors būdu paskirti antibiotikai

n)	Paskutinė diena, kai gyvūnams buvo paskirti antibiotikai (per pastarąsias keturias savaites).

5.2.3.   Valstybėse narėse dėl kiekvieno pasiųsto į laboratoriją mėginio, paimto paplitimo pačiame ūkyje tyrimui, renkama ši papildoma informacija:

a)	Jungtinio mėginio kodas

b)	Salmonella aptikimas kiekviename individualiame mėginyje: kokybinis rezultatas (teigiamas/neigiamas)

c)	Salmonella serotipavimas kiekviename individualiame mėginyje: nustatytos serologinės atmainos (gali būti daugiau negu viena).

II PRIEDAS

Didžiausia finansinė parama valstybėms narėms, nurodyta 5 straipsnyje

Valstybė narė	Didžiausia suma tyrimų bendram finansavimui (EUR)
Belgija – BE	59 800
Bulgarija – BG	52 260
Čekijos Respublika – CZ	102 960
Danija – DK	98 280
Vokietija – DE	57 980
Estija – EE	9 360
Airija – IE	43 420
Graikija – EL	39 260
Ispanija – ES	82 680
Prancūzija – FR	82 680
Italija – IT	79 300
Kipras – CY	20 020
Latvija – LV	3 380
Lietuva – LT	13 780
Liuksemburgas – LU	11 960
Vengrija – HU	74 360
Malta – MT	0
Nyderlandai – NL	87 100
Austrija – AT	59 020
Lenkija – PL	85 020
Portugalija – PT	54 860
Rumunija – RO	107 900
Slovėnija – SI	81 120
Slovakija – SK	54 080
Suomija – FI	64 740
Švedija – SE	81 120
Jungtinė Karalystė – UK	102 960
Iš viso	1 609 400

III PRIEDAS

Tekstas paveikslėlio