Byla C‑530/11

Europos Komisija

prieš

Jungtinę Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystę

„Valstybės narės įsipareigojimų neįvykdymas — Visuomenės dalyvavimas priimant sprendimus ir teisė kreiptis į teismą aplinkosaugos klausimais — „Ne pernelyg brangaus“ teismo proceso sąvoka“

Santrauka – 2014 m. vasario 13 d. Teisingumo Teismo (antroji kolegija) sprendimas

1. Institucijų aktai – Direktyvos – Valstybių narių atliekamas įgyvendinimas – Direktyva, kuria siekiama suteikti teisių privatiems asmenims – Aiškumo ir teisinio saugumo reikalavimai – Perkėlimas į nacionalinę teisę per teismo praktiką – Leistinumas

   (Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/35 3 straipsnio 7 punktas ir 4 straipsnio 4 punktas)

2. Ieškinys dėl įsipareigojimų neįvykdymo – Ginčo dalykas – Nustatymas per ikiteisminę procedūrą

   (SESV 258 straipsnis)

3. Aplinka – Tam tikrų projektų poveikio aplinkai vertinimas – Direktyvos 85/337 ir 96/61 – Direktyvos 2003/35 perkėlimas į nacionalinę teisę – Teisė pareikšti ieškinį – Reikalavimas, kad procesas nebūtų pernelyg brangus – Nacionaliniam teismui palikta diskrecija – Teisės normos, kuri užtikrintų, kad procesas nebūtų pernelyg brangus, būtinybė

   (Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/35 3 straipsnio 7 punktas ir 4 straipsnio 4 punktas; Tarybos direktyvos 85/337 10a straipsnis ir Tarybos direktyvos 96/61 15a straipsnis)

4. Ieškinys dėl įsipareigojimų neįvykdymo – Įsipareigojimų neįvykdymo įrodymas – Komisijai tenkanti pareiga – Prezumpcijos – Nepriimtinumas

   (SESV 258 straipsnis)

5. Aplinka – Tam tikrų projektų poveikio aplinkai vertinimas – Direktyvos 85/337 ir 96/61 – Direktyvos 2003/35 perkėlimas į nacionalinę teisę – Teisė pareikšti ieškinį – Reikalavimas, kad procesas nebūtų pernelyg brangus – Priešpriešinių įsipareigojimų, taikant laikinąsias priemones, režimas – Taikymas

   (Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/35 3 straipsnio 7 punktas ir 4 straipsnio 4 punktas; Tarybos direktyvos 85/337 10a straipsnis ir Tarybos direktyvos 96/61 15a straipsnis)

1.  Norint direktyvą perkelti į nacionalinę teisę, nebūtina jos nuostatų formaliai ir pažodžiui perkelti į aiškias ir specialias teisės normas – gali pakakti bendro teisinio konteksto, jeigu jis realiai užtikrina visišką direktyvos taikymą pakankamai aiškiu ir tiksliu būdu.

   Konkrečiai kalbant, kai atitinkama nuostata siekiama sukurti teises fiziniams asmenims, teisinė situacija turi būti pakankamai tiksliai apibrėžta ir aiški, o suinteresuotieji asmenys – turėti galimybę sužinoti apie visas savo teises ir prireikus remtis jomis nacionaliniuose teismuose.

   Šiuo klausimu negalima manyti, kad visa teismo praktika nesuteikia tikrumo ir dėl savo pobūdžio negali tenkinti aiškumo bei tikslumo reikalavimų, kurie būtini, kad Direktyvos 2003/35, nustatančios visuomenės dalyvavimą rengiant tam tikrus su aplinka susijusius planus ir programas ir iš dalies keičiančios direktyvas 85/337/EEB ir 96/61/EB dėl visuomenės dalyvavimo ir teisės kreiptis į teismus, 3 straipsnio 7 punkte ir 4 straipsnio 4 punkte nustatyti įpareigojimai galėtų būti laikomi tinkamai įvykdyti.

   (žr. 33–36 punktus)

2.  Žr. sprendimo tekstą.

   (žr. 39 punktą)

3.  Direktyvos 2003/35, nustatančios visuomenės dalyvavimą rengiant tam tikrus su aplinka susijusius planus ir programas ir iš dalies keičiančios direktyvas 85/337/EEB ir 96/61/EB dėl visuomenės dalyvavimo ir teisės kreiptis į teismus, 3 straipsnio 7 punkte ir 4 straipsnio 4 punkte numatytas reikalavimas, kad teismo procesas nebūtų pernelyg brangus, nacionaliniams teismams nedraudžia pasibaigus teismo procesui nuspręsti dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, su sąlyga, kad jų dydis yra pagrįstas ir atitinkamos šalies patirtos bylinėjimosi išlaidos, vertinant bendrai, nėra pernelyg didelės.

   Šiuo klausimu diskrecija, kurią teismas turi konkrečiu atveju įgyvendindamas nacionalinį su bylinėjimosi išlaidomis susijusį režimą, negali būti laikoma nesuderinama su reikalavimu, kad teismo procesas nebūtų pernelyg brangus. Be to, teismo, į kurį buvo kreiptasi, turima galimybė priimti nutartį dėl su bylinėjimosi išlaidomis susijusių apsaugos priemonių, kuri leidžia ieškovui ankstyvoje proceso stadijoje užsitikrinti bylinėjimosi išlaidų sumos, kurią galimai jam tektų sumokėti, apribojimą, užtikrina didžiausią proceso išlaidų numatymą ir padeda garantuoti šio reikalavimo laikymąsi.

   Tačiau išvadą, kad minėtos Direktyvos 2003/35 nuostatos yra perkeltos tinkamai, galima daryti tik tuomet, jei nacionalinis teismas teisės norma yra įpareigotas užtikrinti, kad ieškovui teismo procesas nebūtų pernelyg brangus. Taigi, vien tai, kad siekdamas patikrinti, ar valstybės narės nacionalinė teisė tenkina šios direktyvos reikalavimus, Teisingumo Teismas yra įpareigotas išanalizuoti ir įvertinti skirtingų nacionalinių teismų sprendimų, taigi, ir visos teismų praktikos poveikį, kai Sąjungos teisė suteikia fiziniams asmenims konkrečias teises, kurioms, kad jos būtų veiksmingos, reikia priimti vienareikšmiškas taisykles, leidžia daryti išvadą, jog perkėlimas į nacionalinę teisę bet kuriuo atveju nėra pakankamai aiškus ir tikslus.

   Be to, pačios sąlygos, kuriomis vadovaudamasis nacionalinis teismas nagrinėja prašymus dėl su bylinėjimosi išlaidomis susijusių apsaugos priemonių, neleidžia užtikrinti nacionalinės teisės atitikties Direktyvoje 2003/35 nustatytam reikalavimui, kad teismo procesas nebūtų pernelyg brangus, jeigu paaiškėja, kad teismas nutartį dėl su bylinėjimosi išlaidomis susijusių apsaugos priemonių gali priimti tik tuomet, jei spręstini klausimai yra bendrojo intereso, ir negali suteikti tokios apsaugos, kai su procesu susijusios išlaidos yra objektyviai nepagrįstos arba kai jos susijusios tik su konkrečiu ieškovo interesu.

   (žr. 44, 54–57 punktus)

4.  Žr. sprendimo tekstą.

   (žr. 60–62 punktus)

5.  Direktyvos 2003/35, nustatančios visuomenės dalyvavimą rengiant tam tikrus su aplinka susijusius planus ir programas ir iš dalies keičiančios direktyvas 85/337/EEB ir 96/61/EB dėl visuomenės dalyvavimo ir teisės kreiptis į teismus, 3 straipsnio 7 punkte ir 4 straipsnio 4 punkte numatytas reikalavimas, kad teismo procesas nebūtų pernelyg brangus, taip pat taikomas finansinėms išlaidoms, patiriamoms dėl priemonių, kurias nacionalinis teismas gali nustatyti kaip sąlygą tam, kad nagrinėdamas su minėtomis nuostatomis susijusius ginčus galėtų taikyti apsaugos priemones.

   Taikant šią taisyklę, sąlygos, kuriomis nacionalinis teismas taiko tokias laikinąsias priemones, iš principo yra susijusios vien su nacionaline teise, su sąlyga, kad laikomasi lygiavertiškumo ir veiksmingumo principų. Reikalavimas, kad teismo procesas nebūtų pernelyg brangus, negali būti aiškinamas taip, kad jis a priori draudžia taikyti finansinę garantiją, kaip antai su laikinosiomis priemonėmis susietus priešpriešinius įsipareigojimus, kai tokia garantija ieškovas įpareigojamas atlyginti žalą, kuri gali atsirasti taikant tokią laikinąją priemonę, jei teisė, kurią ja siekiama apsaugoti, galiausiai buvo pripažinta nepagrįsta, ir kai tokia finansinė garantija numatyta pagal nacionalinę teisę. Tas pats pasakytina apie finansines pasekmes, kurios tam tikrais atvejais gali atsirasti pagal nacionalinę teisę, kai ieškinys pateikiamas piktnaudžiaujant.

   Tačiau tokį klausimą nagrinėjantis teismas, vertindamas, ar teismo procesas nėra pernelyg brangus, turi įsitikinti, kad nustatant įvairias su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas būtų atsižvelgta į ieškovui dėl to kylančią finansinę riziką.

   (žr. 64, 66–68 punktus)

Byla C‑530/11

Europos Komisija

prieš

Jungtinę Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystę

„Valstybės narės įsipareigojimų neįvykdymas — Visuomenės dalyvavimas priimant sprendimus ir teisė kreiptis į teismą aplinkosaugos klausimais — „Ne pernelyg brangaus“ teismo proceso sąvoka“

Santrauka – 2014 m. vasario 13 d. Teisingumo Teismo (antroji kolegija) sprendimas

1. Institucijų aktai — Direktyvos — Valstybių narių atliekamas įgyvendinimas — Direktyva, kuria siekiama suteikti teisių privatiems asmenims — Aiškumo ir teisinio saugumo reikalavimai — Perkėlimas į nacionalinę teisę per teismo praktiką — Leistinumas

   (Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/35 3 straipsnio 7 punktas ir 4 straipsnio 4 punktas)

2. Ieškinys dėl įsipareigojimų neįvykdymo — Ginčo dalykas — Nustatymas per ikiteisminę procedūrą

   (SESV 258 straipsnis)

3. Aplinka — Tam tikrų projektų poveikio aplinkai vertinimas — Direktyvos 85/337 ir 96/61 — Direktyvos 2003/35 perkėlimas į nacionalinę teisę — Teisė pareikšti ieškinį — Reikalavimas, kad procesas nebūtų pernelyg brangus — Nacionaliniam teismui palikta diskrecija — Teisės normos, kuri užtikrintų, kad procesas nebūtų pernelyg brangus, būtinybė

   (Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/35 3 straipsnio 7 punktas ir 4 straipsnio 4 punktas; Tarybos direktyvos 85/337 10a straipsnis ir Tarybos direktyvos 96/61 15a straipsnis)

4. Ieškinys dėl įsipareigojimų neįvykdymo — Įsipareigojimų neįvykdymo įrodymas — Komisijai tenkanti pareiga — Prezumpcijos — Nepriimtinumas

   (SESV 258 straipsnis)

5. Aplinka — Tam tikrų projektų poveikio aplinkai vertinimas — Direktyvos 85/337 ir 96/61 — Direktyvos 2003/35 perkėlimas į nacionalinę teisę — Teisė pareikšti ieškinį — Reikalavimas, kad procesas nebūtų pernelyg brangus — Priešpriešinių įsipareigojimų, taikant laikinąsias priemones, režimas — Taikymas

   (Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/35 3 straipsnio 7 punktas ir 4 straipsnio 4 punktas; Tarybos direktyvos 85/337 10a straipsnis ir Tarybos direktyvos 96/61 15a straipsnis)

1.  Norint direktyvą perkelti į nacionalinę teisę, nebūtina jos nuostatų formaliai ir pažodžiui perkelti į aiškias ir specialias teisės normas – gali pakakti bendro teisinio konteksto, jeigu jis realiai užtikrina visišką direktyvos taikymą pakankamai aiškiu ir tiksliu būdu.

   Konkrečiai kalbant, kai atitinkama nuostata siekiama sukurti teises fiziniams asmenims, teisinė situacija turi būti pakankamai tiksliai apibrėžta ir aiški, o suinteresuotieji asmenys – turėti galimybę sužinoti apie visas savo teises ir prireikus remtis jomis nacionaliniuose teismuose.

   Šiuo klausimu negalima manyti, kad visa teismo praktika nesuteikia tikrumo ir dėl savo pobūdžio negali tenkinti aiškumo bei tikslumo reikalavimų, kurie būtini, kad Direktyvos 2003/35, nustatančios visuomenės dalyvavimą rengiant tam tikrus su aplinka susijusius planus ir programas ir iš dalies keičiančios direktyvas 85/337/EEB ir 96/61/EB dėl visuomenės dalyvavimo ir teisės kreiptis į teismus, 3 straipsnio 7 punkte ir 4 straipsnio 4 punkte nustatyti įpareigojimai galėtų būti laikomi tinkamai įvykdyti.

   (žr. 33–36 punktus)

2.  Žr. sprendimo tekstą.

   (žr. 39 punktą)

3.  Direktyvos 2003/35, nustatančios visuomenės dalyvavimą rengiant tam tikrus su aplinka susijusius planus ir programas ir iš dalies keičiančios direktyvas 85/337/EEB ir 96/61/EB dėl visuomenės dalyvavimo ir teisės kreiptis į teismus, 3 straipsnio 7 punkte ir 4 straipsnio 4 punkte numatytas reikalavimas, kad teismo procesas nebūtų pernelyg brangus, nacionaliniams teismams nedraudžia pasibaigus teismo procesui nuspręsti dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, su sąlyga, kad jų dydis yra pagrįstas ir atitinkamos šalies patirtos bylinėjimosi išlaidos, vertinant bendrai, nėra pernelyg didelės.

   Šiuo klausimu diskrecija, kurią teismas turi konkrečiu atveju įgyvendindamas nacionalinį su bylinėjimosi išlaidomis susijusį režimą, negali būti laikoma nesuderinama su reikalavimu, kad teismo procesas nebūtų pernelyg brangus. Be to, teismo, į kurį buvo kreiptasi, turima galimybė priimti nutartį dėl su bylinėjimosi išlaidomis susijusių apsaugos priemonių, kuri leidžia ieškovui ankstyvoje proceso stadijoje užsitikrinti bylinėjimosi išlaidų sumos, kurią galimai jam tektų sumokėti, apribojimą, užtikrina didžiausią proceso išlaidų numatymą ir padeda garantuoti šio reikalavimo laikymąsi.

   Tačiau išvadą, kad minėtos Direktyvos 2003/35 nuostatos yra perkeltos tinkamai, galima daryti tik tuomet, jei nacionalinis teismas teisės norma yra įpareigotas užtikrinti, kad ieškovui teismo procesas nebūtų pernelyg brangus. Taigi, vien tai, kad siekdamas patikrinti, ar valstybės narės nacionalinė teisė tenkina šios direktyvos reikalavimus, Teisingumo Teismas yra įpareigotas išanalizuoti ir įvertinti skirtingų nacionalinių teismų sprendimų, taigi, ir visos teismų praktikos poveikį, kai Sąjungos teisė suteikia fiziniams asmenims konkrečias teises, kurioms, kad jos būtų veiksmingos, reikia priimti vienareikšmiškas taisykles, leidžia daryti išvadą, jog perkėlimas į nacionalinę teisę bet kuriuo atveju nėra pakankamai aiškus ir tikslus.

   Be to, pačios sąlygos, kuriomis vadovaudamasis nacionalinis teismas nagrinėja prašymus dėl su bylinėjimosi išlaidomis susijusių apsaugos priemonių, neleidžia užtikrinti nacionalinės teisės atitikties Direktyvoje 2003/35 nustatytam reikalavimui, kad teismo procesas nebūtų pernelyg brangus, jeigu paaiškėja, kad teismas nutartį dėl su bylinėjimosi išlaidomis susijusių apsaugos priemonių gali priimti tik tuomet, jei spręstini klausimai yra bendrojo intereso, ir negali suteikti tokios apsaugos, kai su procesu susijusios išlaidos yra objektyviai nepagrįstos arba kai jos susijusios tik su konkrečiu ieškovo interesu.

   (žr. 44, 54–57 punktus)

4.  Žr. sprendimo tekstą.

   (žr. 60–62 punktus)

5.  Direktyvos 2003/35, nustatančios visuomenės dalyvavimą rengiant tam tikrus su aplinka susijusius planus ir programas ir iš dalies keičiančios direktyvas 85/337/EEB ir 96/61/EB dėl visuomenės dalyvavimo ir teisės kreiptis į teismus, 3 straipsnio 7 punkte ir 4 straipsnio 4 punkte numatytas reikalavimas, kad teismo procesas nebūtų pernelyg brangus, taip pat taikomas finansinėms išlaidoms, patiriamoms dėl priemonių, kurias nacionalinis teismas gali nustatyti kaip sąlygą tam, kad nagrinėdamas su minėtomis nuostatomis susijusius ginčus galėtų taikyti apsaugos priemones.

   Taikant šią taisyklę, sąlygos, kuriomis nacionalinis teismas taiko tokias laikinąsias priemones, iš principo yra susijusios vien su nacionaline teise, su sąlyga, kad laikomasi lygiavertiškumo ir veiksmingumo principų. Reikalavimas, kad teismo procesas nebūtų pernelyg brangus, negali būti aiškinamas taip, kad jis a priori draudžia taikyti finansinę garantiją, kaip antai su laikinosiomis priemonėmis susietus priešpriešinius įsipareigojimus, kai tokia garantija ieškovas įpareigojamas atlyginti žalą, kuri gali atsirasti taikant tokią laikinąją priemonę, jei teisė, kurią ja siekiama apsaugoti, galiausiai buvo pripažinta nepagrįsta, ir kai tokia finansinė garantija numatyta pagal nacionalinę teisę. Tas pats pasakytina apie finansines pasekmes, kurios tam tikrais atvejais gali atsirasti pagal nacionalinę teisę, kai ieškinys pateikiamas piktnaudžiaujant.

   Tačiau tokį klausimą nagrinėjantis teismas, vertindamas, ar teismo procesas nėra pernelyg brangus, turi įsitikinti, kad nustatant įvairias su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas būtų atsižvelgta į ieškovui dėl to kylančią finansinę riziką.

   (žr. 64, 66–68 punktus)