29.12.2015

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 343/1

---

KOMISIJOS DELEGUOTASIS REGLAMENTAS (ES) 2015/2446

2015 m. liepos 28 d.

kuriuo Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 952/2013 papildomas išsamiomis taisyklėmis, kuriomis patikslinamos kai kurios Sąjungos muitinės kodekso nuostatos

EUROPOS KOMISIJA,

atsižvelgdama į Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo, ypač į jos 290 straipsnį,

atsižvelgdama į 2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas (1), ypač į jo 2, 7, 10, 24, 31, 36, 40, 62, 65, 75, 88, 99, 106, 115, 122, 126, 131, 142, 151, 156, 160, 164, 168, 175, 180, 183, 186, 196, 206, 212, 216, 221, 224, 231, 235, 253, 265 straipsnius,

kadangi:

(1)

Reglamentu (ES) Nr. 952/2013 pagal Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) Komisijai suteikiami įgaliojimai pagal SESV 290 straipsnį papildyti tam tikrus neesminius Kodekso elementus. Todėl Komisija raginama pasinaudoti naujais įgaliojimais po Lisabonos sutarties pasirašymo, kad sudarytų sąlygas aiškiai ir tinkamai taikyti Kodeksą;

(2)	pasirengimo etapu Komisija vykdė tinkamas konsultacijas, taip pat su ekspertais ir atitinkamomis suinteresuotosiomis šalimis, kurios aktyviai padėjo rengti šį reglamentą;

(3)

Kodeksu skatinamas informacinių ir ryšių technologijų naudojimas, kaip nustatyta Europos Parlamento ir Tarybos sprendime Nr. 70/2008/EB (2), yra esminis veiksnys, užtikrinantis palankesnių prekybos sąlygų sudarymą ir tuo pačiu metu muitinio tikrinimo veiksmingumą, – taip mažinamos verslo subjektų išlaidos ir visuomenei kylanti rizika. Todėl visiems muitinių tarpusavio bei muitinių ir ekonominės veiklos vykdytojų informacijos mainams bei tokios informacijos saugojimui naudojant elektronines duomenų apdorojimo priemones reikia parengti specifikacijas, taikomas informacinėms sistemoms, kuriose saugoma ir apdorojama muitinių informacija, ir numatyti pagal susitarimą su Komisija ir valstybėmis narėmis diegsimų elektroninių sistemų mastą ir paskirtį. Taip pat būtina pateikti konkretesnės informacijos apie specialias sistemas, susijusias su muitinės formalumais arba procedūromis, arba – sistemų, kurių numatytoji sudėtinė dalis yra ES darnioji sąsaja ir kurios teikia tiesioginę ES darniąją prieigą verslui, atveju – numatyti į elektroninę muitinių sistemą integruojamą paslaugą;

(4)	įsitikinta, kad Komisijos reglamente (EEB) Nr. 2454/93 (3) nustatytomis elektroninėmis sistemomis grindžiamos procedūros, kurios jau taikomos importo, eksporto ir tranzito srityse, yra veiksmingos. Todėl reikėtų užtikrinti, kad šios taisyklės būtų taikomos ir toliau;

(5)

siekiant palengvinti ir suderinti elektroninių duomenų apdorojimo priemonių naudojimą, kiekvienai sričiai, kurioje šios priemonės turi būti taikomos, reikėtų nustatyti bendruosius duomenų reikalavimus. Bendrieji duomenų reikalavimai turėtų atitikti galiojančias Sąjungos ir nacionalines duomenų apsaugos nuostatas;

(6)

siekiant sudaryti vienodas sąlygas pašto ir kitų paslaugų teikėjams, reikėtų priimti vienodą korespondencijos ir pašto siuntų muitinio įforminimo sistemą, pagal kurią būtų numatytas elektroninių sistemų naudojimas. Siekiant sudaryti palankesnes sąlygas prekybai, kartu užkertant kelią sukčiavimui ir ginant vartotojų teises, reikėtų nustatyti tinkamas ir įvykdomas pašto siuntų deklaravimo muitinėje taisykles, kuriomis būtų deramai atsižvelgta į pašto paslaugų teikėjų pareigą teikti universaliąją pašto paslaugą laikantis Pasaulinės pašto sąjungos aktų;

(7)

siekiant ekonominės veiklos vykdytojams ir muitinėms suteikti daugiau lankstumo, tais atvejais, kai sukčiavimo rizika yra nedidelė, turėtų būti įmanoma leisti naudoti ne elektronines duomenų apdorojimo priemones. Šie atvejai, visų pirma, turėtų apimti pranešimą apie skolą muitinei; informacijos mainus nustatant atleidimo nuo importo muito sąlygas; muitinės pranešimą, pateikiamą tomis pačiomis priemonėmis, kai deklarantas pateikia deklaraciją ne elektroninėmis duomenų apdorojimo priemonėmis; tranzito pagrindinio registracijos numerio (MRN) nurodymą ne tranzito lydimajame dokumente; galimybę pateikti eksporto deklaraciją atgaline data ir pateikti prekes išvežimo muitinės įstaigai, taip pat pateikti įrodymus, kad prekės išvežtos iš Sąjungos muitų teritorijos, arba su prašymu suteikti privalomąją kilmės informaciją ir atitinkamu sprendimu susijusios informacijos mainus ir saugojimą;

(8)

siekiant išvengti atvejų, kai elektroninių duomenų apdorojimo priemonių naudojimas pareikalautų neproporcingai didelio ekonominės veiklos vykdytojų indėlio, reikėtų leisti naudoti ne elektronines duomenų apdorojimo priemones, ypač nedidelės vertės komercinėse siuntose esančių Sąjungos prekių muitinio statuso įrodymui arba žodinėms eksporto deklaracijoms pateikti, taip pat ir deklaruojant komercines prekes, jeigu jų vertė neviršija statistinės ribos. Tas pats taikytina keleiviams, kurie nėra ekonominės veiklos vykdytojai, kai jie kreipiasi dėl Sąjungos prekių muitinio statuso įrodymų, arba tam tikro ilgio neviršijantiems žvejybos laivams. Be to, dėl įsipareigojimų, prisiimtų pagal tarptautinius susitarimus, kuriuose numatyta, kad procedūros atliekamos naudojantis popieriniais dokumentais, nustačius pareigą naudoti elektronines duomenų apdorojimo priemones, šie susitarimai būtų pažeidžiami;

(9)

siekiant ekonominės veiklos vykdytojus identifikuoti pagal unikalų numerį, reikėtų patikslinti, kad kiekvienas ekonominės veiklos vykdytojas turėtų registruotis tik vieną sykį, pateikdamas aiškiai apibrėžtus duomenis. Ekonominės veiklos vykdytojų, įsisteigusių ne Europos Sąjungoje, ir asmenų, kurie nėra ekonominės veiklos vykdytojai, registracija sudaro sąlygas tinkamai veikti elektroninėms sistemoms, kurioms būtinas EORI kodas, kaip vienareikšmiškas ekonominės veiklos vykdytojo tapatybės požymis. Duomenų nereikėtų saugoti ilgiau nei būtina, todėl reikėtų numatyti EORI kodo pripažinimo negaliojančiu taisykles;

(10)

asmens, teikiančio prašymą priimti su muitų teisės aktų taikymu susijusį sprendimą, (pareiškėjo) teisės būti išklausytam laikotarpis turėtų būti pakankamos trukmės, kad pareiškėjas galėtų parengti ir pateikti savo nuomonę muitinei. Tačiau tas laikotarpis turėtų būti sutrumpintas tais atvejais, kai sprendimas yra susijęs su prekių, kurios nebuvo tinkamai deklaruotos muitinei, tikrinimo rezultatais;

(11)	siekiant veiksmingo muitinių darbo ir teisės būti išklausytam įgyvendinimo pusiausvyros, būtina numatyti tam tikras teisės būti išklausytam taikymo išimtis;

(12)

siekiant sudaryti sąlygas muitinėms priimti sprendimus, kurie bus taikomi visoje Sąjungoje, pačiu veiksmingiausiu būdu, reikėtų tiek muitinių administracijoms, tiek pareiškėjui nustatyti vienodas ir aiškias sąlygas. Šios sąlygos visų pirma turėtų būti susijusios su prašymo priimti sprendimą priėmimu, jas taikant ne tik naujiems prašymams, bet ir atsižvelgiant į visus ankstesnius sprendimus, kurie buvo pripažinti negaliojančiais arba atšaukti, nes priimami turėtų būti tik prašymai, kuriuose muitinei pateikiama visa reikalinga informacija prašymui nagrinėti;

(13)	tais atvejais, kai muitinė prašo papildomos informacijos, kurios jai reikia sprendimui priimti, derėtų numatyti to sprendimo priėmimo termino pratęsimą, kad muitinė turėtų pakankamai laiko tinkamai išnagrinėti visą pareiškėjo pateiktą informaciją;

(14)

tam tikrais atvejais, konkrečiau, kai pareiškėjas yra paprašęs nustatyti kitą įsigaliojimo dieną arba kai sprendimo įsigaliojimas priklauso nuo to, ar pareiškėjas užbaigs tam tikrus formalumus, sprendimas turėtų įsigalioti ne nuo tos dienos, kurią pareiškėjas jį gauna arba laikomas gavusiu. Siekiant aiškumo ir teisinio tikrumo, šiuos atvejus reikėtų išsamiai įvardyti;

(15)	dėl tų pačių priežasčių išsamiai reikėtų įvardyti ir atvejus, kai muitinė yra įpareigota peržiūrėti sprendimą ir, kai taikytina, sustabdyti jo galiojimą;

(16)	siekiant užtikrinti reikiamą lankstumą ir palengvinti audito metodais atliekamą tikrinimą, reikėtų nustatyti papildomą kriterijų tiems atvejams, kai kompetentingos muitinės neįmanoma nustatyti remiantis Kodekso 22 straipsnio 1 dalies trečia pastraipa;

(17)	siekiant sudaryti palankesnes sąlygas prekybai, pageidautina nustatyti galimybę teikti prašymus priimti sprendimą dėl privalomosios kilmės informacijos ir valstybei narei, kurioje ta informacija turi būti naudojama;

(18)	siekiant išvengti situacijų, kai priimami neteisingi arba nevienodi sprendimai dėl privalomosios kilmės informacijos, derėtų įpareigoti taikyti specialius tokių sprendimų priėmimo terminus tais atvejais, kai įprasto termino laikytis neįmanoma;

(19)

nors patogumo dėlei supaprastinimas įgaliotajam ekonominės veiklos vykdytojui (AEO) turėtų būti nustatomas pagal specialiąsias muitinės formalumų supaprastinimo nuostatas, AEO teikiamos lengvatos turėtų būti vertinamos atsižvelgiant į saugumo ir saugos riziką, susijusią su konkrečiu procesu. Kadangi rizika įvertinama Kodekso 38 straipsnio 2 dalies b punkte nurodytam įgaliotajam ekonominės veiklos vykdytojui (saugumas ir sauga, AEOS) pateikiant muitinės deklaraciją arba reeksporto deklaraciją iš Sąjungos muitų teritorijos išvežamų prekių atveju, saugumo ir saugos rizika turėtų būti nagrinėjama remiantis tokia deklaracija ir nereikalaujant pateikti jokių papildomų duomenų, susijusių su saugumu ir sauga. Kiek tai susiję su AEO statuso suteikimo kriterijais, AEO turėtų būti taikomos palankesnės tikrinimo sąlygos, išskyrus atvejus, kai tikrinimui kyla pavojus arba tikrinti būtina dėl konkretaus pavojaus lygio arba kito Sąjungos teisės akto reikalavimų;

(20)

Sprendimu 94/800/EB (4) Taryba patvirtino Sutartį dėl kilmės taisyklių (PPO-GATT 1994), pridedamą prie 1994 m. balandžio 15 d. Marakeše pasirašyto baigiamojo akto. Sutartyje dėl kilmės taisyklių nurodoma, kad specialiose kai kurių produktų sektorių kilmės nustatymo taisyklėse pirmiausia turėtų būti atsižvelgiama į šalį, kurioje dėl gamybos proceso pasikeitė tarifinis prekių klasifikavimas. Tik kai taikant šį kriterijų neįmanoma nustatyti šalies, kurioje atliktas paskutinis esminis pakeitimas, gali būti naudojami kiti kriterijai, tokie kaip pridėtinės vertės kriterijus arba nustatoma konkreti perdirbimo operacija. Kadangi Sąjunga yra šios Sutarties šalis, Sąjungos muitų teisės aktuose derėtų nustatyti tos Sutarties principus atitinkančias nuostatas, pagal kurias nustatoma šalis, kurioje buvo atliktas paskutinis esminis prekių pakeitimas;

(21)	kad būtų užkirstas kelias importuojamų prekių kilmės manipuliacijoms, kuriomis siekiama išvengti prekybos politikos priemonių taikymo, kai kuriais atvejais reikėtų paskutinį esminį perdirbimą arba apdorojimą laikyti ekonomiškai nepagrįstu;

(22)

reikėtų nustatyti kilmės taisykles, taikomas apibrėžiant terminą „kilmės statusą turintys produktai“, kai taikoma kumuliacija pagal bendrąją lengvatinių muitų tarifų sistemą (BLS) ir lengvatinių muitų tarifų priemones, kurias Sąjunga vienašališkai patvirtino tam tikroms šalims ar teritorijoms, kad būtų užtikrinta, kad susijusios lengvatos būtų teikiamos tik išties BLS lengvatomis besinaudojančių šalių kilmės produktams ir, atitinkamai, tų tam tikrų šalių ar teritorijų kilmės produktams, taip suteikiant jų numatytiesiems gavėjams naudos;

(23)

siekiant išvengti neproporcingų administracinių išlaidų užtikrinant Sąjungos finansinių interesų apsaugą, būtina supaprastinimo ir palengvinimo tikslu užtikrinti, kad leidimas pagal specialius kriterijus apskaičiuoti konkrečias sumas, susijusias su muitine verte, būtų suteikiamas tik tam tikromis sąlygomis;

(24)

siekiant apskaičiuoti perdirbtiesiems produktams, gautiems taikant laikinojo įvežimo perdirbti procedūrą, taikytino importo muito sumą ir atvejais, kai skola muitinei yra atsiradusi dėl perdirbtųjų produktų, gautų taikant laikinojo išvežimo perdirbti procedūrą, ir kai taikomas specialus importo muitas, būtina nustatyti apskaičiavimo metodą;

(25)	kai tai ekonominiu požiūriu nepagrįsta, neturėtų būti reikalaujama pateikti garantijos, susijusios su prekėmis, kurioms įforminta laikinojo įvežimo procedūra;

(26)

dažniausiai skolos muitinei mokėjimui užtikrinti naudojami tokie užstatai, kaip piniginis ar jam tolygus užstatas arba garanto įsipareigojimas; tačiau ekonominės veiklos vykdytojams reikėtų suteikti galimybę muitinėms pateikti kitokios rūšies garantiją, jei ja lygiavertiškai užtikrinama, kad importo arba eksporto muito suma, atitinkanti skolą muitinei, ir kiti privalomieji mokėjimai bus sumokėti. Todėl reikia nustatyti tas kitas garantijų rūšis ir specialias jų naudojimo taisykles;

(27)

siekiant užtikrinti tinkamą Sąjungos ir valstybių narių finansinių interesų apsaugą bei sudaryti vienodas sąlygas ekonominės veiklos vykdytojams, pastariesiems turėtų būti leidžiama sumažinti bendrosios garantijos dydį arba naudotis atleidimu nuo pareigos pateikti garantiją, kai jie įvykdo tam tikras sąlygas, įrodydami savo patikimumą;

(28)	siekiant užtikrinti teisinį tikrumą, reikia papildyti Kodekso taisykles, susijusias su garantijos atsisakymu, kai prekėms įforminama Sąjungos tranzito procedūra ir kai naudojama CPD arba ATA knygelė;

(29)	tam tikromis aplinkybėmis, kai atitinkama suma nesiekia 10 EUR, apie skolą muitinei informuoti yra nepagrįsta. Todėl tais atvejais muitinės turėtų būti atleidžiamos nuo pareigos pranešti apie skolą muitinei;

(30)

siekiant išvengti išieškojimo proceso, kai tikėtina, kad bus nuspręsta atsisakyti išieškoti importo arba eksporto muitą, reikia numatyti galimybę sustabdyti muito sumos mokėjimo termino skaičiavimą tol, kol bus priimtas sprendimas. Kad būtų apsaugoti Sąjungos ir valstybių narių finansiniai interesai, siekiant apsidrausti tokiais sustabdymo atvejais turėtų būti reikalaujama pateikti garantiją, išskyrus atvejus, kai tai sukeltų didelių ekonominių arba socialinių sunkumų. Tas pats turėtų būti taikoma, kai skola muitinei atsirado dėl reikalavimų nesilaikymo, jeigu atitinkamas asmens veiksmuose nepastebėta apgaulės ar akivaizdaus aplaidumo požymių;

(31)

siekiant užtikrinti vienodas Kodekso įgyvendinimo sąlygas ir paaiškinti, nustatant išsamias taisykles, kaip praktikoje turėtų būti įgyvendinamos SMK nuostatos, įskaitant specifikacijas ir vykdytinas procedūras, į prašymo grąžinti muitus arba atsisakyti juos išieškoti pateikimo, pranešimo apie sprendimą dėl muitų grąžinimo arba atsisakymo juos išieškoti, sprendimo dėl muitų grąžinimo arba atsisakymo juos išieškoti priėmimo formalumų ir termino taikymo sąlygas reikėtų įtraukti reikalavimus ir paaiškinimus. Priimdamos sprendimus valstybių narių muitinės turėtų laikytis bendrųjų nuostatų, o tiems atvejams, kai sprendimą turi priimti Komisija, reikėtų nustatyti specialią procedūrą. Atsižvelgiant į Sąjungos interesą užtikrinti muitų teisės aktų nuostatų laikymąsi ir ginti sąžiningai veikiančių ekonominės veiklos vykdytojų interesus, šiuo reglamentu nustatoma procedūra, taikytina, kai Komisija priima sprendimą dėl muito grąžinimo arba atsisakymo jį išieškoti, visų pirma bylos perdavimas Komisijai, pranešimas apie sprendimą ir teisės būti išklausytam užtikrinimas;

(32)	kai skola muitinei išnyksta dėl reikalavimų nesilaikymo, nedarančio didelio poveikio tinkamam konkrečios muitinės procedūros vykdymui, tie reikalavimų nesilaikymo atvejai visų pirma turėtų apimti tam tikrų pareigų nesilaikymą, jeigu to nesilaikymo pasekmes galima vėliau ištaisyti;

(33)

patirtis, įgyta tvarkant elektroninę sistemą, susijusią su įvežimo bendrosiomis deklaracijomis, ir vykdant muitinėms keliamus reikalavimus pagal ES krovinių vežimo oru saugumo veiksmų planą (5), išryškino poreikį gerinti tokių deklaracijų duomenų kokybę, visų pirma įpareigojant tikrąsias tiekimo grandinės šalis motyvuoti sandorį ir prekių gabenimą. Kadangi pagal sutarčių sąlygas vežėjas negali pateikti visų privalomų duomenų, reikėtų nustatyti tokius atvejus ir asmenis, turinčius ir privalančius tuos duomenis pateikti;

(34)

siekiant sudaryti sąlygas toliau didinti su saugumu ir sauga susijusios oro transporto ir – gabenimo konteineriuose atveju – jūrų transporto rizikos analizės veiksmingumą, privalomi duomenys turėtų būti pateikiami prieš orlaivio arba laivo pakrovimą, o tais atvejais, kai prekės gabenamos kitų rūšių transportu, rizikos analizė gali būti veiksmingai atliekama, kai duomenys pateikiami prieš atvežant prekes į Sąjungos muitų teritoriją. Dėl tos pačios priežasties bendrąjį atleidimą nuo pareigos pateikti prekių, gabenamų pagal Pasaulinės pašto sąjungos teisės aktus, įvežimo bendrąją deklaraciją reikėtų pakeisti korespondencijai taikomu atleidimu ir panaikinti prekių verte grindžiamą atleidimą, nes vertė negali būti laikoma saugumo ir saugos rizikos vertinimo kriterijumi;

(35)

siekiant užtikrinti sklandų prekių gabenimą, prekybai Sąjungos prekėmis tarp tų Sąjungos muitų teritorijos dalių, kurioms taikomos Tarybos direktyvos 2006/112/EB (6) arba Tarybos direktyvos 2008/118/EB (7) nuostatos, ir likusios Sąjungos muitų teritorijos dalies, arba prekybai tarp tos teritorijos dalių, kurioms tos nuostatos netaikomos, derėtų taikyti tam tikrus muitinės formalumus ir tikrinimus;

(36)

į Sąjungos muitų teritoriją atvežtų prekių pateikimas ir prekių laikinasis saugojimas paprastai turėtų būti vykdomas kompetentingos muitinės įstaigos patalpose arba laikinojo saugojimo sandėliuose, kuriais išskirtinai disponuoja muitinės suteikto leidimo turėtojas. Tačiau siekiant ekonominės veiklos vykdytojams ir muitinėms suteikti daugiau lankstumo, derėtų numatyti galimybę patvirtinti kitą nei kompetentinga muitinės įstaiga vietą prekėms pateikti, o laikinai joms saugoti – kitą nei laikinojo saugojimo sandėliai vietą;

(37)

kad ekonominės veiklos vykdytojams būtų aiškesnė muitinės tvarka, taikoma į Sąjungos muitų teritoriją įvežamoms prekėms, reikėtų nustatyti taisykles tiems atvejams, kai netaikoma prielaida, kad prekės turi Sąjungos prekių muitinį statusą. Be to, tam, kad tiek verslininkai, tiek muitinių administracijos galėtų atgal įvežamas prekes veiksmingai įforminti, reikėtų nustatyti taisykles tiems atvejams, kai laikinai išvežtos iš Sąjungos muitų teritorijos ir vėl įvežtos prekės nepraranda Sąjungos prekių muitinio statuso. Siekiant palengvinti ekonominės veiklos vykdytojams tenkančią administracinę naštą, reikėtų nustatyti palankesnes Sąjungos prekių muitinio statuso įrodymų nustatymo sąlygas;

(38)

siekiant palengvinti teisingą atleidimo nuo importo muito taikymą, derėtų nustatyti atvejus, kuriais prekės laikomos grąžintomis į valstybę, iš kurios jos buvo eksportuotos, ir konkrečius atvejus, kuriais grąžintos prekės, kurioms buvo pritaikytos bendrosios žemės ūkio politikos priemonės, neapmokestinamos ir importo muitu;

(39)

siekiant užtikrinti tinkamą supaprastintų deklaracijų naudojimą, tais atvejais, kai įforminant prekėms muitinės procedūrą reguliariai naudojama supaprastinta deklaracija, leidimo turėtojas turėtų atitikti atitinkamas sąlygas ir kriterijus, panašius į taikomus AEO. Sąlygos ir kriterijai turėtų būti proporcingi reguliaraus supaprastintų deklaracijų naudojimo privalumams. Be to, reikėtų nustatyti suderintas taisykles, taikomas papildomų deklaracijų ir visų papildomų dokumentų, kurių trūksta teikiant supaprastintą deklaraciją, pateikimo terminams;

(40)

siekiant palankesnių sąlygų ir tikrinimo pusiausvyros, reikėtų nustatyti atitinkamas muitinės procedūros įforminimo prekėms supaprastinimo, t. y. supaprastintos deklaracijos naudojimo ir įtraukimo į deklaranto tvarkomus apskaitos registrus, sąlygas, kurios skirtųsi nuo specialiajai procedūrai taikomų sąlygų;

(41)	dėl prekių išvežimo priežiūros reikalavimų įtraukimas į deklaranto tvarkomus apskaitos registrus eksportuojant ar reeksportuojant turėtų būti leidžiamas tik konkrečiais atvejais, kai muitinė gali įforminti prekes be muitinės deklaracijos, remdamasi sandoriu;

(42)	kai dėl prašymo suteikti tarifinę kvotą yra tikimybė, kad importo muitas nebus mokėtinas, prekių išleidimas neturėtų priklausyti nuo garantijos pateikimo, jeigu nėra priežasčių manyti, kad tarifinė kvota bus netrukus išnaudota;

(43)	siekiant ekonominės veiklos vykdytojams ir muitinėms suteikti daugiau lankstumo, įgaliotiesiems bananų svėrėjams turėtų būti leista parengti bananų svėrimo pažymas, kurios bus naudojamos kaip papildomi dokumentai tikrinant išleidimo į laisvą apyvartą muitinės deklaraciją;

(44)	tam tikromis aplinkybėmis skola muitinei neturėtų atsirasti ir leidimo turėtojas neturėtų mokėti importo muito. Todėl tokiais atvejais turėtų būti nustatyta galimybė pratęsti specialiosios procedūros pripažinimo įvykdyta terminą;

(45)

siekiant tinkamos pusiausvyros tarp muitinių administracijoms ir ekonominės veiklos vykdytojams tenkančios administracinės naštos mažinimo ir teisingo tranzito procedūrų taikymo bei piktnaudžiavimo užkardymo, patikimiems ekonominės veiklos vykdytojams reikėtų leisti kuo plačiau naudotis tranzito supaprastinimais, taikant suderintus kriterijus. Todėl reikėtų suderinti teisės naudotis supaprastinimais suteikimo reikalavimus su sąlygomis ir kriterijais, taikomais ekonominės veiklos vykdytojams, pageidaujantiems įgyti AEO statusą;

(46)	siekiant užkirsti kelią galimiems nesąžiningiems veiksmams, susijusiems su tam tikrais eksportuojamų prekių gabenimo tranzitu atvejais, konkretiems atvejams reikėtų nustatyti taisykles, taikomas, kai Sąjungos prekių muitinį statusą turinčioms prekėms įforminama išorinio tranzito procedūra;

(47)

Sąjunga yra Laikinojo įvežimo konvencijos (8) su visais vėlesniais jos pakeitimais (Stambulo konvencija) susitariančioji šalis. Todėl šiame reglamente nustatyti laikinai įvežtų prekių tikslinio naudojimo, dėl kurio leidžiama ne Sąjungos prekes laikinai naudoti Sąjungos muitų teritorijoje visai arba iš dalies jų neapmokestinant importo muitu, reikalavimai turi tą konvenciją atitikti;

(48)

siekiant didinti specialiųjų procedūrų patrauklumą verslui, reikėtų supaprastinti ir racionalizuoti muitinio sandėliavimo, laisvosios zonos, galutinio vartojimo, laikinojo įvežimo perdirbti ir laikinojo išvežimo perdirbti procedūras. Todėl reikėtų įvairias laikinojo įvežimo perdirbti procedūras, atliekamas taikant sąlyginio apmokestinimo sistemą ir sąlyginio neapmokestinimo sistemą, bei muitinės prižiūrimo perdirbimo procedūrą sujungti į vieną laikinojo įvežimo perdirbti procedūrą;

(49)	siekiant teisinio tikrumo ir vienodų sąlygų ekonominės veiklos vykdytojams, reikia nurodyti atvejus, kuriais privaloma tikrinti ekonomines sąlygas laikinai įvežant ir išvežant perdirbti;

(50)	kad verslininkai galėtų lanksčiau naudotis ekvivalentiškomis prekėmis, turėtų būti numatyta galimybė ekvivalentiškas prekes naudoti pagal laikinojo išvežimo perdirbti procedūrą;

(51)	siekiant sumažinti administracines išlaidas, reikėtų nustatyti ilgesnį tikslinio naudojimo ir perdirbimo leidimų galiojimą nei taikomas pagal Reglamentą (EEB) Nr. 2454/93;

(52)	siekiant palengvinti bet kokios importo muito sumos išieškojimą ir taip apsaugoti Sąjungos finansinius interesus, procedūros įvykdymo dokumentą turėtų būti privaloma pateikti ne tik laikinojo įvežimo perdirbti atveju, bet ir galutinio vartojimo atveju;

(53)	kad nereikėtų taikyti išorinio Sąjungos tranzito procedūros, kuriai būtina pateikti dvi papildomas muitinės deklaracijas, derėtų aiškiai nustatyti atvejus, kuriais leidžiama gabenti prekes, kurioms įforminta kita nei tranzitas specialioji procedūra;

(54)

kad būtų galima užtikrinti veiksmingiausią ir mažiausiai trukdančią rizikos analizę, išankstinę išvežimo deklaraciją reikėtų pateikti per terminą, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, susijusias su atitinkama transporto rūšimi. Gabenant prekes konteineriais jūrų transportu, privalomi duomenys turėtų būti pateikiami per terminą prieš laivo pakrovimą, o tais atvejais, kai prekės gabenamos kitų rūšių transportu, rizikos analizė gali būti taip pat veiksmingai atliekama, kai duomenys pateikiami per terminą prekėms išvykus iš Sąjungos muitų teritorijos. Nuo pareigos teikti išankstinę išvežimo deklaraciją reikėtų atleisti tais atvejais, kai dėl prekių rūšies, gabenimo būdų arba konkrečios padėties galima daryti išvadą, kad, nedarant poveikio su eksporto arba reeksporto deklaracijomis susijusioms pareigoms, nebūtina įpareigoti teikti duomenis, susijusius su saugumo ir saugos rizika;

(55)	siekiant muitinei suteikti daugiau lankstumo reaguojant į tam tikrus eksporto procedūros pažeidimus, reikėtų numatyti galimybę muitinės iniciatyva pripažinti muitinės deklaraciją negaliojančia;

(56)

siekiant apsaugoti teisėtus ekonominės veiklos vykdytojų interesus ir užtikrinti nepertraukiamą muitinės pagal Kodekso arba Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92 (9) ir Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93 nuostatas priimtų sprendimų ir suteiktų leidimų galiojimą, reikia nustatyti pereinamojo laikotarpio nuostatas, kad būtų spėta šiuos sprendimus ir leidimus pritaikyti prie naujų teisinių taisyklių;

(57)

siekiant suteikti valstybėms narėms pakankamai laiko pritaikyti muitinės plombas ir specialias plombas, naudojamas prekių identifikavimui pagal tranzito procedūrą užtikrinti, prie šiame reglamente nustatytų naujų reikalavimų derėtų numatyti pereinamąjį laikotarpį, per kurį valstybės narės galėtų toliau naudoti Reglamente (EEB) Nr. 2454/93 nustatytas technines specifikacijas atitinkančias plombas;

(58)	bendrosios taisyklės, kuriomis Kodeksas papildomas, yra glaudžiai tarpusavyje susijusios ir nedalomos dėl jų turinio sąryšio, be to, jos apima horizontaliąsias taisykles, kurios taikomos kelioms muitinės procedūroms. Todėl siekiant teisinio nuoseklumo jas derėtų išdėstyti kartu viename reglamente;

(59)	kad būtų galima taikyti visas Kodekso nuostatas, šio reglamento nuostatos turėtų būti taikomos nuo 2016 m. gegužės 1 d.,

PRIĖMĖ ŠĮ REGLAMENTĄ:

I ANTRAŠTINĖ DALIS

BENDROSIOS NUOSTATOS

1 SKYRIUS

Muitų teisės aktų taikymo sritis, muitinės misija ir apibrėžtys

1 straipsnis

Apibrėžtys

Šiame reglamente vartojamų terminų apibrėžtys:

1)	žemės ūkio politikos priemonė – nuostatos, susijusios su produktų, kuriems taikomi 71-02 priedo 1, 2 ir 3 punktai, importo ir eksporto veikla;

2)	ATA knygelė – tarptautinis muitinės dokumentas, naudojamas laikinajam įvežimui ir išduotas pagal ATA konvenciją arba Stambulo konvenciją;

3)	ATA konvencija – 1961 m. gruodžio 6 d. Briuselyje sudaryta Muitinės konvencija dėl prekių laikinojo įvežimo su ATA knygele;

4)	Stambulo konvencija – 1990 m. birželio 26 d. Stambule sudaryta Laikinojo įvežimo konvencija;

5)	bagažas – visos bet kokiomis priemonėmis vežamos prekės, kurių vežimas susijęs su fizinio asmens kelione;

6)	Kodeksas – 2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas;

7)	Sąjungos oro uostas – bet kuris oro uostas Sąjungos muitų teritorijoje;

8)	Sąjungos uostas – bet kuris jūrų uostas Sąjungos muitų teritorijoje;

9)	Konvencija dėl bendrosios tranzito procedūros – Konvencija dėl bendrosios tranzito procedūros (10);

10)	bendrojo tranzito šalis – Konvencijos dėl bendrosios tranzito procedūros susitariančioji šalis, kuri nėra Sąjungos valstybė narė;

11)	trečioji šalis – Sąjungos muitų teritorijai nepriklausanti šalis arba teritorija;

12)	CPD knygelė – tarptautinis muitinės dokumentas, naudojamas transporto priemonių laikinajam įvežimui ir išduotas pagal Stambulo konvenciją;

13)	išvykimo muitinės įstaiga – muitinės įstaiga, priimanti muitinės deklaraciją, pagal kurią prekėms įforminama tranzito procedūra;

14)	paskirties muitinės įstaiga – muitinės įstaiga, kuriai, norint užbaigti tranzito procedūrą, pateikiamos prekės, kurioms ta procedūra įforminta;

15)	pirmoji įvežimo muitinės įstaiga – muitinės įstaiga, kurios kompetencijai priklauso muitinės priežiūra toje vietoje, per kurią prekes vežanti transporto priemonė atvyksta į Sąjungos muitų teritoriją iš jai nepriklausančios teritorijos;

16)	eksporto muitinės įstaiga – muitinės įstaiga, kuriai pateikiama iš Sąjungos muitų teritorijos išvežamų prekių eksporto deklaracija arba reeksporto deklaracija;

17)	įforminimo muitinės įstaiga – Kodekso 211 straipsnio 1 dalyje minėtame leidime taikyti specialiąją procedūrą nurodyta muitinės įstaiga, įgaliota išleisti prekes, kurioms įforminta specialioji procedūra;

18)	ekonominės veiklos vykdytojo registracijos ir identifikavimo kodas (EORI kodas) – Sąjungos muitų teritorijoje unikalus identifikavimo kodas, kurį muitinė suteikia ekonominės veiklos vykdytojui ar kitam asmeniui, įregistruodama jį muitinės reikmėms;

19)

eksportuotojas – a) Sąjungos muitų teritorijoje įsisteigęs asmuo, kuris deklaracijos priėmimo metu yra sudaręs sutartį su prekių gavėju trečiojoje šalyje ir turi teisę nuspręsti, kad prekės turi būti išgabentos į Sąjungos muitų teritorijai nepriklausančią paskirties vietą; b) privatus asmuo, savo asmeniniame bagaže vežantis eksportuotinas prekes; c) kitais atvejais – Sąjungos muitų teritorijoje įsisteigęs asmuo, turintis teisę nuspręsti, kad prekės turi būti išgabentos į Sąjungos muitų teritorijai nepriklausančią paskirties vietą;

20)

bendrieji apskaitos principai – principai, kurie tam tikru metu šalyje yra pripažįstami arba kuriems iš esmės pritaria šalies valdžios institucijos, kaip antai: kurie ekonominiai ištekliai ir pareigos turi būti registruojami kaip turtas ir įsipareigojimai, kokie turto ir įsipareigojimų pokyčiai turi būti registruojami, kaip turi būti vertinamas turtas ir įsipareigojimai ir jų pokyčiai, kokia informacija turi būti atskleidžiama ir kaip tai turi būti daroma ir kokios finansinės ataskaitos turi būti rengiamos;

21)

nekomercinio pobūdžio prekės – a) prekės siuntose, kurias vienas privatus asmuo siunčia kitam privačiam asmeniui, jei tokios siuntos: i) siunčiamos nereguliariai; ii) jose yra tik gavėjo ar jo šeimos narių asmeniniam naudojimui skirtos prekės, kurios nei pagal savo pobūdį, nei pagal savo kiekį neturi jokių komercinio suinteresuotumo požymių, ir iii) siuntėjo yra siunčiamos gavėjui be jokio užmokesčio; b) prekės keleivių asmeniniame bagaže, jeigu jos: i) gabenamos nereguliariai ir ii) yra skirtos tik keleivių ar jų šeimos narių asmeniniam naudojimui arba dovanoms; tokių prekių pobūdis ir kiekis neturi turėti požymių, kad jos gali būti importuojamos arba eksportuojamos komerciniais tikslais;

22)	pagrindinis registracijos numeris (MRN) – registracijos numeris, kurį kompetentinga muitinė suteikia Kodekso 5 straipsnio 9–14 punktuose nurodytoms deklaracijoms ar pranešimams, TIR operacijoms arba Sąjungos prekių muitinio statuso įrodymams;

23)

procedūros pripažinimo įvykdyta laikotarpis – laikotarpis, per kurį prekėms, kurioms įforminta specialioji procedūra, išskyrus tranzitą, arba perdirbtiesiems produktams turi būti įforminta kita muitinės procedūra, tos prekės arba produktai turi būti sunaikinti, išvežti iš Sąjungos muitų teritorijos arba imti naudoti pagal nustatytą jų galutinio vartojimo paskirtį. Laikinojo išvežimo perdirbti procedūros pripažinimo įvykdyta laikotarpis yra laikotarpis, per kurį laikinai eksportuotos prekės, įgijusios perdirbtųjų produktų pavidalą, gali būti reimportuotos į Sąjungos muitų teritoriją ir išleistos į laisvą apyvartą, jų visai arba iš dalies neapmokestinant importo muitu;

24)	pašto siuntoje esančios prekės – pašto siuntinyje arba pakuotėje esančios prekės, išskyrus korespondenciją, kurias pagal 1984 m. liepos 10 d. vadovaujant Jungtinių Tautų Organizacijai priimtos Pasaulinės pašto sąjungos konvencijos nuostatas veža arba už kurių vežimą atsako pašto paslaugų teikėjas;

25)	pašto paslaugų teikėjas – valstybėje narėje įsisteigęs paslaugų teikėjas, jos paskirtas teikti tarptautines paslaugas pagal Pasaulinę pašto konvenciją;

26)	korespondencija – laiškai, atvirukai, aklųjų raštu parašyti laiškai ir spaudiniai, neapmokestinami importo arba eksporto muitu;

27)	laikinasis išvežimas perdirbti IM/EX – Kodekso 223 straipsnio 2 dalies d punkte nurodytas išankstinis perdirbtųjų produktų, gautų iš ekvivalentiškų prekių, importas taikant laikinojo išvežimo perdirbti procedūrą prieš eksportuojant jomis pakeičiamas prekes;

28)	laikinasis išvežimas perdirbti EX/IM – Sąjungos prekių eksportas taikant laikinojo išvežimo perdirbti procedūrą prieš importuojant perdirbtuosius produktus;

29)	laikinasis įvežimas perdirbti EX/IM – Kodekso 223 straipsnio 2 dalies c punkte nurodytas išankstinis perdirbtųjų produktų, gautų iš ekvivalentiškų prekių, eksportas taikant laikinojo įvežimo perdirbti procedūrą prieš importuojant jomis pakeičiamas prekes;

30)	laikinasis įvežimas perdirbti IM/EX – ne Sąjungos prekių importas taikant laikinojo įvežimo perdirbti procedūrą prieš eksportuojant perdirbtuosius produktus;

31)	privatus asmuo – fizinis asmuo, kuris nėra Tarybos direktyvoje 2006/112/EB apibrėžtas apmokestinamasis asmuo, veikiantis kaip toks;

32)	I tipo atvirasis muitinės sandėlis – atvirasis muitinės sandėlis, kuriame atsakomybė už Kodekso 242 straipsnio 1 dalyje nurodytų pareigų vykdymą tenka leidimo turėtojui ir procedūros vykdytojui;

33)	II tipo atvirasis muitinės sandėlis – atvirasis muitinės sandėlis, kuriame atsakomybė už Kodekso 242 straipsnio 2 dalyje nurodytų pareigų vykdymą tenka procedūros vykdytojui;

34)	vienas transporto dokumentas – taikant su muitiniu statusu susijusias nuostatas, transporto dokumentas, surašytas valstybėje narėje prekėms vežti nuo išvykimo vietos Sąjungos muitų teritorijoje iki paskirties vietos toje teritorijoje, kai už tai yra atsakingas dokumentą surašantis vežėjas;

35)

specialioji fiskalinė teritorija – Sąjungos muitų teritorijos dalis, kurioje netaikomos 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos arba 2008 m. gruodžio 16 d. Tarybos direktyvos 2008/118/EB dėl bendros akcizų tvarkos, panaikinančios Direktyvą 92/12/EEB, nuostatos;

36)

prižiūrinčioji muitinės įstaiga – a) Kodekso IV antraštinėje dalyje nurodyto laikinojo saugojimo arba Kodekso VII antraštinėje dalyje nurodytų specialiųjų procedūrų, išskyrus tranzitą, taikymo atvejais – muitinės įstaiga, atitinkamame leidime nurodyta kaip atsakinga už prekių laikinojo saugojimo arba atitinkamos specialiosios procedūros taikymo priežiūrą; b) Kodekso 166 straipsnyje nurodytos supaprastintos muitinės deklaracijos naudojimo, Kodekso 179 straipsnyje nurodyto centralizuoto muitinio įforminimo ar Kodekso 182 straipsnyje nurodyto įtraukimo į apskaitą atvejais – muitinės įstaiga, atitinkamame leidime nurodyta kaip atsakinga už atitinkamos muitinės procedūros įforminimo prekėms priežiūrą;

37)	TIR konvencija – 1975 m. lapkričio 14 d. Ženevoje sudaryta Muitinės konvencija dėl tarptautinio krovinių gabenimo su TIR knygelėmis;

38)	TIR operacija – prekių gabenimas Sąjungos muitų teritorijoje pagal TIR konvenciją;

39)	perkrovimas – produktų ir prekių pakrovimas ar iškrovimas iš vienos transporto priemonės į kitą transporto priemonę;

40)

keleivis – fizinis asmuo, kuris: a) laikinai atvyksta į Sąjungos muitų teritoriją ir nėra nuolatinis jos gyventojas arba b) grįžta į Sąjungos muitų teritoriją, kurioje jis nuolat gyvena, po laikino išvykimo iš jos, arba c) laikinai išvyksta iš Sąjungos muitų teritorijos, kurioje jis nuolat gyvena, arba d) išvyksta iš Sąjungos muitų teritorijos po laikinos viešnagės ir nėra nuolatinis jos gyventojas;

41)

atliekos ir laužas – a) prekės arba produktai, kurie pagal Kombinuotąją nomenklatūrą klasifikuojami kaip atliekos ir laužas, arba b) taikant galutinio vartojimo arba laikinojo įvežimo perdirbti procedūrą, prekės arba produktai, gauti atlikus perdirbimo operaciją, kurie neturi ekonominės vertės arba kurių ekonominė vertė yra nedidelė ir kurie netinkami naudoti toliau neperdirbus.

42)

padėklas – įtaisas, ant kurio paviršiaus sukrovus tam tikrą prekių kiekį suformuojamas krovinio vienetas, kurį galima transportuoti arba kilnoti ar krauti naudojant mechaninius įrenginius. Šį įtaisą sudaro du atramomis atskirti paviršiai arba vienas paviršius su kojelėmis; jo bendras aukštis neturi viršyti minimalaus aukščio, būtino, kad krovinį būtų galima paimti šakiniu krautuvu arba padėklų vežimėliu; padėklas gali būti su antstatu arba be jo;

43)	Sąjungos žvejybos produktų perdirbimo laivas – laivas, kuris yra įregistruotas valstybės narės teritorijos dalyje, priklausančioje Sąjungos muitų teritorijai, plaukioja su valstybės narės vėliava, tačiau nežvejoja jūrų žvejybos produktų, o juos perdirba;

44)	Sąjungos žvejybos laivas – laivas, kuris yra įregistruotas valstybės narės teritorijos dalyje, priklausančioje Sąjungos muitų teritorijai, plaukioja su valstybės narės vėliava, žvejoja jūrų žvejybos produktus ir prireikus juo perdirba;

45)	reguliarioji laivybos linija – linija, kuria prekės gabenamos tik tarp Sąjungos uostų plaukiojančiais laivais, kurie neatplaukia iš Sąjungos muitų teritorijai nepriklausančių vietų arba Sąjungos uosto laisvosios zonos, į jas neplaukia ir pakeliui neįplaukia.

2 SKYRIUS

Su muitų teisės aktais susijusios asmenų teisės ir pareigos

1 skirsnis

Informacijos teikimas

1 poskirsnis

Duomenų mainams ir saugojimui taikomi bendrieji duomenų reikalavimai

2 straipsnis

Bendrieji duomenų reikalavimai

(Kodekso 6 straipsnio 2 dalis)

1.   Prašymams ir sprendimams reikalingos informacijos mainams ir saugojimui taikomi A priede nurodyti bendrieji duomenų reikalavimai.

2.   Deklaracijoms, pranešimams ir muitinio statuso įrodymams reikalingos informacijos mainams ir saugojimui taikomi B priede nurodyti bendrieji duomenų reikalavimai.

2 poskirsnis

Asmenų registracija muitinėje

3 straipsnis

EORI įrašo duomenys

(Kodekso 6 straipsnio 2 dalis)

Registruodama asmenį muitinė surenka ir išsaugo to asmens duomenis, nurodytus 12-01 priede. Šie duomenys sudaro EORI įrašą.

4 straipsnis

Duomenų teikimas EORI registracijai

(Kodekso 6 straipsnio 4 dalis)

Muitinė gali leisti asmenims teikti EORI registracijai reikalingus duomenis ne elektroninėmis duomenų apdorojimo priemonėmis.

5 straipsnis

Ekonominės veiklos vykdytojai, įsisteigę ne Sąjungos muitų teritorijoje

(Kodekso 22 straipsnio 2 dalis ir 9 straipsnio 2 dalis)

1.   Ekonominės veiklos vykdytojas, įsisteigęs ne Sąjungos muitų teritorijoje, registruojasi prieš:

a)

Sąjungos muitų teritorijoje pateikdamas muitinės deklaraciją, kuri nėra: i) muitinės deklaracija, teikiama pagal 135–144 straipsnius; ii) muitinės deklaracija teikiama prekių laikinojo įvežimo procedūrai įforminti, arba reeksporto deklaracija, teikiama tai procedūrai pripažinti įvykdyta; iii) muitinės deklaracija, kurią pagal Konvenciją dėl bendrosios tranzito procedūros (11) parengė ekonominės veiklos vykdytojas, įsisteigęs bendrojo tranzito šalyje; iv) muitinės deklaracija, kurią Sąjungos tranzito procedūrai įforminti parengė ekonominės veiklos vykdytojas, įsisteigęs Andoroje arba San Marine;

b)	Sąjungos muitų teritorijoje pateikdamas išvežimo arba įvežimo bendrąją deklaraciją;

c)	Sąjungos muitų teritorijoje pateikdamas laikinojo saugojimo deklaraciją;

d)	vykdydamas vežėjo, vežančio prekes jūrų, vidaus vandenų arba oro transportu, veiklą;

e)	vykdydamas vežėjo, prisijungusio prie muitinės sistemos ir pareiškusio norą gauti visus muitų teisės aktuose, susijusiuose su įvežimo bendrosios deklaracijos pateikimu arba taisymu, numatytus pranešimus, veiklą.

2.   Neatsižvelgiant į 1 dalies a punkto ii papunktį, ekonominės veiklos vykdytojai, įsisteigę ne Sąjungos muitų teritorijoje, registruojasi muitinėje prieš pateikdami muitinės deklaraciją prekių laikinojo įvežimo procedūrai įforminti arba reeksporto deklaraciją tai procedūrai pripažinti įvykdyta, kai registracija privaloma, kad būtų įmanoma naudotis bendra garantijų valdymo sistema.

3.   Neatsižvelgiant į 1 dalies a punkto iii papunktį, ekonominės veiklos vykdytojai, įsisteigę bendrojo tranzito šalyje, registruojasi muitinėje prieš pateikdami muitinės deklaraciją pagal Konvenciją dėl bendrosios tranzito procedūros, kai ta deklaracija yra pateikta vietoj įvežimo bendrosios deklaracijos arba yra naudojama kaip išankstinė išvežimo deklaracija.

4.   Neatsižvelgiant į 1 dalies a punkto iv papunktį, ekonominės veiklos vykdytojai, įsisteigę Andoroje arba San Marine, registruojasi muitinėje prieš pateikdami muitinės deklaraciją Sąjungos tranzito procedūrai įforminti, kai ta deklaracija yra pateikta vietoj įvežimo bendrosios deklaracijos arba yra naudojama kaip išankstinė išvežimo deklaracija.

5.   Nukrypstant nuo 1 dalies d punkto, ekonominės veiklos vykdytojas, veikiantis kaip vežėjas, vežantis prekes jūrų, vidaus vandenų arba oro transportu, muitinėje nesiregistruoja, jei pagal Sąjungos pripažintą trečiosios šalies verslo partnerystės programą jam suteiktas unikalus trečiosios šalies identifikacinis kodas.

6.   Kai pagal šį straipsnį registracija privaloma, ekonominės veiklos vykdytojas registruojasi muitinėje, kurios kompetencijai priklauso vietos, kurioje jis pateikia deklaraciją arba prašymą priimti sprendimą, priežiūra.

6 straipsnis

Asmenys, kurie nėra ekonominės veiklos vykdytojai

(Kodekso 9 straipsnio 3 dalis)

1.   Asmenys, kurie nėra ekonominės veiklos vykdytojai, registruojasi muitinėje, kai įvykdoma viena iš šių sąlygų:

a)	toks registravimas būtinas pagal valstybės narės teisės aktus;

b)	asmuo vykdo operacijas, kurias vykdant pagal A arba B priedą būtina nurodyti EORI kodą.

2.   Nukrypstant nuo 1 dalies, muitinės vertinimu pagrįstais atvejais registruotis neprivaloma, jeigu asmuo, kuris nėra ekonominės veiklos vykdytojas, pateikia muitinės deklaracijas tik kartais.

7 straipsnis

EORI kodo pripažinimas negaliojančiu

(Kodekso 9 straipsnio 4 dalis)

1.   Muitinė pripažįsta EORI kodą negaliojančiu bet kuriuo iš šių atvejų:

a)	registruotojo asmens prašymu;

b)	kai muitinė žino, kad registruotasis asmuo nutraukė veiklą, kuriai reikalinga registracija.

2.   Muitinė registruoja EORI kodo pripažinimo negaliojančiu datą ir ją praneša registruotajam asmeniui.

2 skirsnis

Su muitų teisės aktų taikymu susiję sprendimai

1 poskirsnis

Teisė būti išklausytam

8 straipsnis

Teisės būti išklausytam užtikrinimo laikotarpis

(Kodekso 22 straipsnio 6 dalis)

1.   Laikotarpis, per kurį pareiškėjas gali pareikšti savo nuomonę prieš priimant sprendimą, kuris galėtų būti jam nepalankus, trunka 30 dienų.

2.   Neatsižvelgiant į 1 dalį, atvejais, kai sprendimas yra susijęs su prekių, kurioms įforminti nepateikta bendroji deklaracija, laikinojo saugojimo deklaracija, reeksporto deklaracija arba muitinės deklaracija, tikrinimo rezultatais, muitinė gali pareikalauti atitinkamo asmens pareikšti savo nuomonę per 24 valandas.

9 straipsnis

Priežasčių nurodymo priemonės

(Kodekso 6 straipsnio 3 dalies a punktas)

Kai pagal Kodekso 22 straipsnio 6 dalies pirmą pastraipą priežastys nurodomos tikrinimo metu, jas galima nurodyti ne elektroninėmis duomenų apdorojimo priemonėmis.

Kai pateikiant prašymą arba pranešant apie sprendimą naudojamos ne elektroninės duomenų apdorojimo priemonės, priežastys gali būti nurodomos tomis pačiomis priemonėmis.

10 straipsnis

Teisės būti išklausytam užtikrinimo išimtys

(Kodekso 22 straipsnio 6 dalies antra pastraipa)

Konkretūs atvejai, kuriais pareiškėjui nesuteikiama galimybė pareikšti savo nuomonės:

a)	kai prašymas priimti sprendimą neatitinka 11 straipsnyje nustatytų sąlygų;

b)	kai muitinė asmeniui, pateikusiam įvežimo bendrąją deklaraciją, praneša, kad prekės, gabenamos konteineriuose jūrų ir oro transportu, negali būti kraunamos;

c)	kai sprendimas yra susijęs su pranešimu pareiškėjui apie Komisijos sprendimą, nurodytą Kodekso 116 straipsnio 3 dalyje;

d)	kai EORI kodas turi būti pripažintas negaliojančiu.

2 poskirsnis

Bendrosios taisyklės dėl gavus prašymą priimamų sprendimų

11 straipsnis

Prašymo priėmimo sąlygos

(Kodekso 22 straipsnio 2 dalis)

1.   Prašymas priimti sprendimą, susijusį su muitų teisės aktų taikymu, yra priimamas, jeigu įvykdomos šios sąlygos:

a)	jei to reikia su prašymu susijusiai procedūrai taikyti, pareiškėjas yra registruotas pagal Kodekso 9 straipsnį;

b)	jei to reikia su prašymu susijusiai procedūrai taikyti, pareiškėjas yra įsisteigęs Sąjungos muitų teritorijoje;

c)	prašymas pateiktas muitinei, paskirtai priimti prašymus valstybėje narėje, kurioje veikia kompetentinga muitinė, nurodyta Kodekso 22 straipsnio 1 dalies trečioje pastraipoje;

d)	prašymas nėra susijęs su anksčiau tuo pačiu tikslu priimtu ir tam pačiam pareiškėjui adresuotu sprendimu, kuris per vienus metus iki prašymo pateikimo buvo pripažintas negaliojančiu arba atšauktas dėl to, kad pareiškėjas neįvykdė tuo sprendimu nustatytos pareigos.

2.   Nukrypstant nuo 1 dalies d punkto, tame punkte nurodytas laikotarpis yra treji metai, kai ankstesnis sprendimas buvo pripažintas negaliojančiu pagal Kodekso 27 straipsnio 1 dalį arba prašymas yra pateiktas pagal Kodekso 38 straipsnį siekiant įgyti įgaliotojo ekonominės veiklos vykdytojo statusą.

12 straipsnis

Muitinė, kompetentinga priimti sprendimą

(Kodekso 22 straipsnio 1 dalis)

Kai kompetentingos muitinės neįmanoma nustatyti remiantis Kodekso 22 straipsnio 1 dalies trečia pastraipa, kompetentinga muitine laikoma muitinė, veikianti toje vietoje, kurioje laikomi ar yra prieinami pareiškėjo apskaitos registrai ir dokumentai, kuriais remdamasi muitinė gali priimti sprendimą (t. y. pagrindiniai muitinei reikalingi apskaitos registrai).

13 straipsnis

Sprendimo priėmimo termino pratęsimas

(Kodekso 22 straipsnio 3 dalis)

1.   Kai prašymą priėmusi muitinė, kompetentinga priimti sprendimą, mano esant tikslinga pareiškėjo paprašyti papildomos informacijos, reikalingos sprendimui priimti, ji pareiškėjui nustato 30 dienų neviršijantį terminą tai informacijai pateikti. Kodekso 22 straipsnio 3 dalyje nurodytas sprendimo priėmimo terminas pratęsiamas minėtu laikotarpiu. Pareiškėjas informuojamas apie sprendimo priėmimo termino pratęsimą.

2.   Kai taikoma 8 straipsnio 1 dalis, Kodekso 22 straipsnio 3 dalyje nurodytas sprendimo priėmimo terminas pratęsiamas 30 dienų. Pareiškėjas informuojamas apie pratęsimą.

3.   Kai muitinė, kompetentinga priimti sprendimą, pratęsia konsultacijų su kita muitine laikotarpį, sprendimo priėmimo terminas pratęsiamas tokios trukmės laikotarpiu, kokiu pratęstas konsultacijų laikotarpis. Pareiškėjas informuojamas apie sprendimo priėmimo termino pratęsimą.

4.   Kai esama rimtų priežasčių įtarti muitų teisės aktų pažeidimą ir tuo pagrindu muitinė vykdo tyrimus, sprendimo priėmimo terminas pratęsiamas tokios trukmės laikotarpiu, koks reikalingas šiems tyrimams užbaigti. Tas pratęsimas negali viršyti devynių mėnesių. Pareiškėjas informuojamas apie pratęsimą, jei tokiu pranešimu nekeliamas pavojus tyrimams.

14 straipsnis

Įsigaliojimo data

(Kodekso 22 straipsnio 4 ir 5 dalys)

Sprendimas įsigalioja ne nuo tos dienos, kurią pareiškėjas jį gauna arba laikomas gavusiu, šiais atvejais:

a)	kai sprendimas yra palankus pareiškėjui, bet pareiškėjas yra paprašęs nustatyti kitą įsigaliojimo dieną; šiuo atveju sprendimas įsigalioja nuo pareiškėjo prašytos dienos, jeigu ji yra vėlesnė nei diena, kurią pareiškėjas sprendimą gavo arba laikomas gavusiu;

b)	kai ankstesnio priimto sprendimo galiojimo laikotarpis buvo ribotas ir vienintelė esamo sprendimo paskirtis – pratęsti jo galiojimą; šiuo atveju sprendimas įsigalioja kitą dieną po ankstesnio sprendimo galiojimo pabaigos dienos;

c)	kai sprendimo įsigaliojimas priklauso nuo to, ar pareiškėjas atliks tam tikrus formalumus; šiuo atveju sprendimas įsigalioja nuo tos dienos, kurią pareiškėjas gavo arba laikomas gavusiu kompetentingos muitinės pranešimą, kuriame nurodyta, kad formalumai tinkamai atlikti.

15 straipsnis

Sprendimo peržiūrėjimas

(Kodekso 23 straipsnio 4 dalies a punktas)

1.   Muitinė, kompetentinga priimti sprendimą, sprendimą peržiūri šiais atvejais:

a)	kai pakeičiami sprendimui įtakos turintys atitinkami Sąjungos teisės aktai;

b)	kai to reikia dėl vykdomos stebėsenos rezultatų;

c)	kai to reikia gavus informacijos iš sprendimo adresato pagal Kodekso 23 straipsnio 2 dalį arba iš kitų institucijų.

2.   Muitinė, kompetentinga priimti sprendimą, praneša peržiūrėjimo išvadas sprendimo adresatui.

16 straipsnis

Sprendimo galiojimo sustabdymas

(Kodekso 23 straipsnio 4 dalies b punktas)

1.   Muitinė, kompetentinga priimti sprendimą, užuot sprendimą pripažinus negaliojančiu, jį atšaukus arba iš dalies pakeitus pagal Kodekso 23 straipsnio 3 dalį, 27 ar 28 straipsnį, sustabdo jo galiojimą, kai:

a)	tos muitinės vertinimu, gali būti pakankamai priežasčių sprendimą pripažinti negaliojančiu, atšaukti ar iš dalies pakeisti, tačiau ji kol kas neturi visos informacijos, reikalingos sprendimui dėl pripažinimo negaliojančiu, atšaukimo ar dalinio pakeitimo priimti;

b)	tos muitinės vertinimu, sprendimo sąlygos nevykdomos arba sprendimo adresatas nesilaiko tuo sprendimu nustatytų pareigų, todėl derėtų sprendimo adresatui duoti laiko imtis priemonių, kad būtų užtikrintas sąlygų arba pareigų laikymasis;

c)	sustabdyti sprendimo galiojimą prašo sprendimo adresatas, nes jis laikinai negali vykdyti sprendime nustatytų sąlygų arba laikytis jame nustatytų pareigų.

2.   1 dalies b ir c punktuose nustatytais atvejais sprendimo adresatas nurodo muitinei, kompetentingai priimti sprendimą, priemones kurių imsis sąlygų vykdymui arba pareigų laikymuisi užtikrinti, ir laikotarpį, kurio jam reikia šioms priemonėms įvykdyti.

17 straipsnis

Sprendimo galiojimo sustabdymo laikotarpis

(Kodekso 23 straipsnio 4 dalies b punktas)

1.   16 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytais atvejais kompetentingos muitinės nustatytas sustabdymo laikotarpis atitinka laikotarpį, kurio tai muitinei reikia nustatyti, ar įvykdytos sprendimo pripažinimo negaliojančiu, atšaukimo ar dalinio pakeitimo sąlygos. Šis laikotarpis neviršija 30 dienų.

Tačiau jei, muitinės vertinimu, sprendimo adresatas gali neatitikti Kodekso 39 straipsnio a punkte nustatytų kriterijų, sprendimo galiojimas yra sustabdomas tol, kol bus nustatyta, ar toliau minimi asmenys įvykdė reikšmingą arba kartotinį pažeidimą:

a)	sprendimo adresatas;

b)	bendrovei, kuri yra susijusio sprendimo adresatas, vadovaujantis ar jos valdymą kontroliuojantis asmuo;

c)	bendrovės, kuri yra susijusio sprendimo adresatas, darbuotojas, atsakingas už muitinės klausimus.

2.   16 straipsnio 1 dalies b ir c punktuose nurodytais atvejais muitinės, kompetentingos priimti sprendimą, nustatytas sustabdymo laikotarpis atitinka laikotarpį, kurį sprendimo adresatas nurodė pagal 16 straipsnio 2 dalį. Atitinkamais atvejais sustabdymo laikotarpis gali būti vėl pratęstas sprendimo adresato prašymu.

Sustabdymo laikotarpis gali būti vėl pratęstas tokiam laikotarpiui, kokio kompetentingai muitinei reikia patikrinti, ar tomis priemonėmis užtikrinamas sąlygų ar pareigų laikymasis. Šis laikotarpis neviršija 30 dienų.

3.   Kai po sprendimo galiojimo sustabdymo muitinė, kompetentinga priimti sprendimą, ketina sprendimą pripažinti negaliojančiu, atšaukti arba iš dalies pakeisti pagal Kodekso 23 straipsnio 3 dalį, 27 ar 28 straipsnį, sustabdymo laikotarpis, nustatytas pagal šio straipsnio 1 ir 2 dalis, atitinkamais atvejais pratęsiamas iki tol, kol įsigalioja sprendimas dėl pripažinimo negaliojančiu, atšaukimo ar dalinio pakeitimo.

18 straipsnis

Galiojimo sustabdymo pabaiga

(Kodekso 23 straipsnio 4 dalies b punktas)

1.   Sprendimo galiojimo sustabdymas pasibaigia sustabdymo laikotarpio pabaigoje, išskyrus atvejus, kai prieš šio laikotarpio pabaigą susiklosto bet kuri iš šių padėčių:

a)

sustabdymas atšaukiamas, kadangi 16 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytais atvejais nėra priežasčių sprendimą pripažinti negaliojančiu, atšaukti arba iš dalies pakeisti pagal Kodekso 23 straipsnio 3 dalį, 27 ar 28 straipsnį, todėl šiuo atveju sprendimo galiojimo sustabdymas pasibaigia atšaukimo dieną;

b)

sustabdymas atšaukiamas, kadangi 16 straipsnio 1 dalies b ir c punktuose nurodytais atvejais sprendimo adresatas ėmėsi muitinę, kompetentingą priimti sprendimą, tenkinančių reikalingų priemonių, kuriomis buvo užtikrintas sprendime nustatytų sąlygų arba pareigų laikymasis, todėl šiuo atveju sprendimo galiojimo sustabdymas pasibaigia atšaukimo dieną;

c)	sprendimas, kurio galiojimas sustabdytas, pripažįstamas negaliojančiu, atšaukiamas arba iš dalies pakeičiamas, todėl šiuo atveju sprendimo galiojimo sustabdymas pasibaigia pripažinimo negaliojančiu, atšaukimo ar dalinio pakeitimo dieną.

2.   Muitinė, kompetentinga priimti sprendimą, informuoja sprendimo adresatą apie galiojimo sustabdymo pabaigą.

3 poskirsnis

Sprendimai dėl privalomosios informacijos

19 straipsnis

Prašymas priimti sprendimą dėl privalomosios informacijos

(Kodekso 22 straipsnio 1 dalies trečia pastraipa ir 6 straipsnio 3 dalies a punktas)

1.   Nukrypstant nuo Kodekso 22 straipsnio 1 dalies trečios pastraipos, prašymas priimti sprendimą dėl privalomosios informacijos ir visi prie jo pridedami ar jį papildantys dokumentai pateikiami valstybės narės, kurioje yra įsisteigęs pareiškėjas, kompetentingai muitinei arba valstybės narės, kurioje ta informacija turi būti naudojama, kompetentingai muitinei.

2.   Laikoma, kad pateikdamas prašymą priimti sprendimą dėl privalomosios informacijos pareiškėjas sutinka, kad visi sprendimo duomenys, įskaitant visas nuotraukas, vaizdus ir brošiūras, išskyrus konfidencialią informaciją, būtų skelbiami viešai Komisijos interneto svetainėje. Duomenys viešai skelbiami nepažeidžiant asmens teisės į duomenų apsaugą.

3.   Kai nėra įdiegtos elektroninės sistemos, skirtos prašymams priimti sprendimą dėl privalomosios kilmės informacijos (PKI) teikti, valstybės narės gali leisti šiuos prašymus pateikti ne elektroninėmis duomenų apdorojimo priemonėmis.

20 straipsnis

Terminai

(Kodekso 22 straipsnio 3 dalis)

1.   Kai Komisija pagal Kodekso 34 straipsnio 10 dalies a punktą informuoja muitinę, kad sustabdomas PTI ir PKI sprendimų priėmimas, Kodekso 22 straipsnio 3 dalies pirmoje pastraipoje nurodytas sprendimo priėmimo terminas yra pratęsiamas tol, kol Komisija praneša muitinei, kad yra užtikrinamas teisingas ir vienodas tarifinis prekių klasifikavimas arba kilmės nustatymas.

Šis pratęstas laikotarpis, nurodytas pirmoje pastraipoje, neviršija 10 mėnesių, tačiau išskirtinėmis aplinkybėmis gali būti taikomas papildomas ne ilgesnis kaip 5 mėnesių trukmės pratęsimas.

2.   Kodekso 22 straipsnio 3 dalies antroje pastraipoje nurodytas laikotarpis gali viršyti 30 dienų, jei per tą laikotarpį neįmanoma užbaigti analizės, kuri, muitinės, kompetentingos priimti sprendimą, vertinimu, yra būtina tam sprendimui priimti.

21 straipsnis

Pranešimas apie PKI sprendimus

(Kodekso 6 straipsnio 3 dalies a punktas)

Kai pateikiant prašymą priimti PKI sprendimą naudotos ne elektroninės duomenų apdorojimo priemonės, muitinė gali pranešti pareiškėjui apie PKI sprendimą ne elektroninėmis duomenų apdorojimo priemonėmis.

22 straipsnis

Peržiūrėjimo ir galiojimo sustabdymo taisyklių taikymo apribojimai

(Kodekso 23 straipsnio 4 dalis)

Su sprendimų peržiūrėjimu ir galiojimo sustabdymu susiję 15–18 straipsniai netaikomi sprendimams dėl privalomosios informacijos.

3 skirsnis

Įgaliotasis ekonominės veiklos vykdytojas

1 poskirsnis

Įgaliotojo ekonominės veiklos vykdytojo statuso privalumai

23 straipsnis

Išankstinėms išvežimo deklaracijoms taikomos lengvatos

(Kodekso 38 straipsnio 2 dalies b punktas)

1.   Kai Kodekso 38 straipsnio 2 dalies b punkte nurodytas įgaliotasis ekonominės veiklos vykdytojas (saugumas ir sauga, AEOS) savo vardu pateikia išankstinę išvežimo deklaraciją muitinės deklaracijos arba reeksporto deklaracijos forma, nereikia pateikti jokių kitų duomenų, tik nurodytuosius šiose deklaracijose.

2.   Kai AEOS išankstinę išvežimo deklaraciją muitinės deklaracijos arba reeksporto deklaracijos forma pateikia kito asmens, kuris taip pat yra AEOS, vardu, nereikia pateikti jokių kitų duomenų, tik nurodytuosius šiose deklaracijose.

24 straipsnis

Palankesnės sąlygos, susijusios su rizikos vertinimu ir tikrinimu

(Kodekso 38 straipsnio 6 dalis)

1.   Įgaliotajam ekonominės veiklos vykdytojui (AEO) taikomas retesnis fizinis ir dokumentų tikrinimas nei kitiems ekonominės veiklos vykdytojams.

2.   Kai AEOS yra pateikęs įvežimo bendrąją deklaraciją arba, Kodekso 130 straipsnyje nurodytais atvejais, muitinės deklaraciją arba laikinojo saugojimo deklaraciją, arba kai AEOS yra pateikęs pranešimą ir suteikia prieigą prie duomenų, susijusių su jo įvežimo bendrąja deklaracija, savo kompiuterinėje sistemoje, kaip nurodyta Kodekso 127 straipsnio 8 dalyje, pirmoji įvežimo muitinės įstaiga, nurodyta Kodekso 127 straipsnio 3 dalies pirmoje pastraipoje, atrinkusi siuntą fiziniam tikrinimui, apie šį faktą praneša AEOS. Tas pranešimas pateikiamas iki prekių atvežimo į Sąjungos muitų teritoriją.

Tas pranešimas pateikiamas ir vežėjui, jei tai nėra pirmoje pastraipoje nurodytas AEOS, kai tas vežėjas yra AEOS ir yra prisijungęs prie elektroninių sistemų, susijusių su pirmoje pastraipoje nurodytomis deklaracijomis.

Tas pranešimas nepateikiamas, kai jo pateikimas gali kelti pavojų numatomam tikrinimui ar jo rezultatams.

3.   Kai įgaliotasis ekonominės veiklos vykdytojas (AEO) pateikia laikinojo saugojimo deklaraciją arba muitinės deklaraciją pagal Kodekso 171 straipsnį, kompetentinga muitinės įstaiga, įgaliota gauti tą laikinojo saugojimo deklaraciją arba muitinės deklaraciją, atrinkusi siuntą muitiniam tikrinimui, apie šį faktą praneša AEO. Tas pranešimas pateikiamas iki prekių pateikimo muitinei.

Tas pranešimas nepateikiamas, kai jo pateikimas gali kelti pavojų numatomam tikrinimui ar jo rezultatams.

4.   Kai AEO deklaruotos siuntos yra atrenkamos fiziniam arba dokumentų tikrinimui, šie tikrinimai atliekami pirmumo tvarka.

AEO prašymu, tikrinimas gali būti atliekamas kitoje vietoje nei ta, kurioje prekės turi būti pateiktos muitinei.

5.   2 ir 3 dalyse nurodytuose pranešimuose nepranešama apie muitinį tikrinimą, kurį atlikti nuspręsta po prekių pateikimo remiantis laikinojo saugojimo deklaracija arba muitinės deklaracija.

25 straipsnis

Palankesnių sąlygų taikymo išimtys

(Kodekso 38 straipsnio 6 dalis)

24 straipsnyje nurodytos palankesnės sąlygos netaikomos jokiam muitiniam tikrinimui, susijusiam su specifinio padidinto pavojaus lygiu arba tikrinimo pareigomis, nustatytomis kitais Sąjungos teisės aktais.

Tačiau muitinė reikiamus AEOS deklaruotų siuntų tvarkymo, įforminimo ir tikrinimo veiksmus atlieka pirmumo tvarka.

2 poskirsnis

Prašymas suteikti įgaliotojo ekonominės veiklos vykdytojo statusą

26 straipsnis

Prašymo suteikti AEO statusą priėmimo sąlygos

(Kodekso 22 straipsnio 2 dalis)

1.   Be 11 straipsnio 1 dalyje numatytų prašymo priėmimo sąlygų, siekdamas įgyti AEO statusą pareiškėjas pateikia savikontrolės klausimyną, kurį muitinė paviešina kartu su prašymu.

2.   Ekonominės veiklos vykdytojas pateikia vieną prašymą suteikti AEO statusą, apimantį visus jo nuolatinius verslo padalinius Sąjungos muitų teritorijoje.

27 straipsnis

Kompetentinga muitinė

(Kodekso 22 straipsnio 1 dalies trečia pastraipa)

Kai kompetentingos muitinės neįmanoma nustatyti remiantis Kodekso 22 straipsnio 1 dalies trečia pastraipa arba šio reglamento 12 straipsniu, prašymas pateikiamas tos valstybės narės, kurioje, kaip nurodyta prašyme, yra pareiškėjo nuolatinis verslo padalinys ir laikoma arba yra prieinama informacija apie jo bendrąją logistikos valdymo veiklą Sąjungoje, muitinei.

28 straipsnis

Sprendimų priėmimo terminas

(Kodekso 22 straipsnio 3 dalis)

1.   Kodekso 22 straipsnio 3 dalies pirmoje pastraipoje nurodyto sprendimo priėmimo terminas gali būti pratęsiamas ne daugiau kaip 60 dienų.

2.   Kai neužbaigtas baudžiamasis procesas, dėl kurio abejojama, ar pareiškėjas atitinka Kodekso 39 straipsnio a punkte nurodytas sąlygas, sprendimo priėmimo terminas pratęsiamas laikotarpiu, kurio reikia šiam procesui užbaigti.

29 straipsnis

AEO leidimo įsigaliojimo data

(Kodekso 22 straipsnio 4 dalis)

Nukrypstant nuo Kodekso 22 straipsnio 4 dalies, leidimas, kuriuo suteikiamas įgaliotojo ekonominės veiklos vykdytojo statusas (AEO leidimas), įsigalioja penktą dieną po sprendimo priėmimo.

30 straipsnis

Galiojimo sustabdymo teisinės pasekmės

(Kodekso 23 straipsnio 4 dalies b punktas)

1.   Kai dėl neatitikimo kuriam nors Kodekso 39 straipsnyje nurodytam kriterijui AEO leidimo galiojimas yra sustabdomas, bet kurio sprendimo, priimto dėl to AEO ir pagrįsto arba AEO leidimu apskritai, arba kuriuo nors konkrečiu kriterijumi, dėl neatitikino kuriam AEO leidimo galiojimas sustabdytas, galiojimas sustabdomas tą sprendimą priėmusios muitinės.

2.   Sustabdžius AEO adresuoto sprendimo, susijusio su muitų teisės aktų taikymu, galiojimą AEO leidimo galiojimas nėra automatiškai sustabdomas.

3.   Kai pagal 16 straipsnio 1 dalį dėl neatitikimo Kodekso 39 straipsnio d punkte nurodytoms sąlygoms sustabdomas sprendimo, susijusio su asmeniu, kuris yra ir AEOS, ir įgaliotasis ekonominės veiklos vykdytojas (muitinės formalumų supaprastinimas), kaip nurodyta Kodekso 38 straipsnio 2 dalies a punkte (AEOC), galiojimas, šio asmens AEOC leidimo galiojimas yra sustabdomas, tačiau jo AEOS leidimas lieka galioti.

Kai pagal 16 straipsnio 1 dalį dėl neatitikimo Kodekso 39 straipsnio e punkte nurodytoms sąlygoms sustabdomas sprendimo, susijusio su asmeniu, kuris yra ir AEOS, ir AEOC, galiojimas, šio asmens AEOS leidimo galiojimas yra sustabdomas, tačiau jo AEOC leidimas lieka galioti.

II ANTRAŠTINĖ DALIS

VEIKSNIAI, KURIAIS REMIANTIS TAIKOMI IMPORTO ARBA EKSPORTO MUITAI BEI KITOS SU PREKYBA PREKĖMIS SUSIJUSIOS PRIEMONĖS

1 SKYRIUS

Prekių kilmė

1 skirsnis

Nelengvatinė kilmė

31 straipsnis

Tik vienoje šalyje ar teritorijoje gautos prekės

(Kodekso 60 straipsnio 1 dalis)

Toliau nurodytos prekės laikomos gautomis tik vienoje šalyje ar teritorijoje:

a)	mineraliniai produktai, išgauti toje šalyje ar teritorijoje;

b)	joje surinkti augaliniai produktai;

c)	joje atsivesti ir užauginti gyvi gyvūnai;

d)	produktai, gauti iš joje užaugintų gyvų gyvūnų;

e)	joje vykusios medžioklės arba žvejybos produktai;

f)	jūrų žvejybos produktai ir kiti produktai, kuriuos jūroje, nepatenkančioje į kurios nors šalies teritorinę jūrą, sužvejojo laivai, registruoti atitinkamoje šalyje ar teritorijoje ir plaukiojantys su tos šalies ar teritorijos vėliava;

g)	prekės, gautos arba pagamintos žvejybos produktų perdirbimo laivuose iš tos šalies ar teritorijos kilmės produktų, nurodytų f punkte, jeigu tokie žvejybos produktų perdirbimo laivai registruoti toje šalyje ar teritorijoje ir plaukioja su jos vėliava;

h)	produktai, išgauti iš jūros dugno arba podugnio, esančių už teritorinės jūros ribų, jeigu ta šalis ar teritorija turi išimtines teises šį jūros dugną arba podugnį eksploatuoti;

i)	gamybos operacijų metu susidariusios atliekos ir laužas bei naudoti gaminiai, jeigu jie buvo ten surinkti ir tinka tik žaliavoms utilizuoti;

j)	prekės, joje pagamintos tik iš a–i punktuose nurodytų produktų.

32 straipsnis

Ne vienoje šalyje ar teritorijoje gaminamos prekės

(Kodekso 60 straipsnio 2 dalis)

22-01 priede nurodytos prekės laikomos prekėmis, kurių paskutinis esminis perdirbimas arba apdorojimas, kurio metu buvo pagamintas naujas produktas arba kuris buvo svarbus jo gamybos etapas, vyko šalyje ar teritorijoje, atitinkančioje tame priede nurodytas taisykles arba nustatomoje pagal tas taisykles.

33 straipsnis

Ekonomiškai nepagrįstos perdirbimo arba apdorojimo operacijos

(Kodekso 60 straipsnio 2 dalis)

Kitoje šalyje arba teritorijoje vykdytos perdirbimo arba apdorojimo operacijos laikomos ekonomiškai nepagrįstomis, jeigu, remiantis turimais faktais, nustatoma, kad ta operacija siekta išvengti Kodekso 59 straipsnyje nurodytų priemonių taikymo.

Prekėms, kurioms taikomas 22-01 priedas, taikomos toms prekėms taikytinos likutinės skirsnio taisyklės.

Prekių, kurioms netaikomas 22-01 priedas, atveju, kai paskutinis perdirbimas arba apdorojimas laikomas ekonomiškai nepagrįstu, laikoma, kad paskutinis esminis ekonomiškai pagrįstas perdirbimas arba apdorojimas, kurio metu buvo pagamintas naujas produktas arba kuris buvo svarbus jo gamybos etapas, vyko šalyje ar teritorijoje, kuri yra didžiosios dalies medžiagų (vertinant pagal medžiagų vertę) kilmės šalis.

34 straipsnis

Minimalios operacijos

(Kodekso 60 straipsnio 2 dalis)

Kilmės statusui įgyti esminiu ekonomiškai pagrįstu produktų apdorojimu ar perdirbimu nelaikomos šios operacijos:

a)	operacijos, kuriomis užtikrinama, kad būtų išsaugota tinkama produktų būklė juos vežant ir saugant (ventiliacija, išskleidimas, džiovinimas, pažeistų dalių šalinimas ir pan.), arba operacijos, kuriomis palengvinamas gabenimas ar vežimas;

b)	paprastos operacijos, kurias sudaro dulkių šalinimas, sijojimas ar atrankinė patikra, rūšiavimas, klasifikavimas, derinimas, plovimas, pjaustymas;

c)	pakuočių pakeitimas, siuntų perskirstymas ir surinkimas, paprastas išpilstymas į butelius, skardines ar flakonus, dėjimas į maišus, dėklus, dėžes, kortelių ar lentelių tvirtinimas, kitos paprastos pakavimo operacijos;

d)	prekių dėjimas į rinkinius ar komplektus arba jų pateikimas prekybai;

e)	ženklų, etikečių ar kitų panašių skiriamųjų ženklų tvirtinimas ant produktų ar jų pakuočių;

f)	paprastas produktų dalių surinkimas siekiant gauti užbaigtą produktą;

g)	produktų išardymas arba jų paskirties keitimas;

h)	dviejų ar kelių operacijų, išvardytų a–g punktuose, derinys.

35 straipsnis

Reikmenys, atsarginės dalys arba įrankiai

(Kodekso 60 straipsnis)

1.   Reikmenys, atsarginės dalys ar įrankiai, pristatomi kartu su Kombinuotosios nomenklatūros XVI, XVII ir XVIII skyriuose nurodytomis prekėmis ir įeinantys į standartinės įrangos sudėtį, laikomi tos pačios kilmės kaip ir tos prekės.

2.   Esminės atsarginės dalys, naudojamos kartu su Kombinuotosios nomenklatūros XVI, XVII ir XVIII skyriuose nurodytomis prekėmis, anksčiau išleistomis į laisvą apyvartą Sąjungoje, laikomos tos pačios kilmės kaip ir tos prekės, jeigu gamybos etapu įkomponavus esmines atsargines dalis šių prekių kilmė nesikeistų.

3.   Taikant šį straipsnį esminėmis atsarginėmis dalimis laikomos dalys, kurios yra:

a)	komponentai, be kurių negali būti užtikrintas tinkamas išleistos į laisvą apyvartą ar anksčiau eksportuotos įrangos, mechanizmų, aparatų ar transporto priemonių veikimas;

b)	būdingos toms prekėms;

c)	skirtos jų įprastai techninei priežiūrai ir kuriomis keičiamos sugadintos ar nebepataisomos tos pačios rūšies dalys.

36 straipsnis

Neutralūs elementai ir pakuotės

(Kodekso 60 straipsnis)

1.   Siekiant nustatyti, ar prekės kilusios iš šalies arba teritorijos, neatsižvelgiama į šių elementų kilmę:

a)	energijos ir kuro;

b)	įrangos ir įrenginių;

c)	mechanizmų ir įrankių;

d)	medžiagų, kurios neįeina į galutinę prekių sudėtį ir nėra tam skirtos.

2.   Kai pagal Kombinuotosios nomenklatūros, išdėstytos Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2658/8713 I priede, 5 bendrąją aiškinimo taisyklę klasifikavimo tikslu pakavimo medžiagos ir pakavimo talpyklos yra laikomos produkto dalimi, į jas neatsižvelgiama nustatant kilmę, išskyrus atvejus, kai atitinkamoms prekėms taikant 22-01 priedo taisyklę remiamasi pridėtinės vertės procentiniu dydžiu.

2 skirsnis

Lengvatinė kilmė

37 straipsnis

Apibrėžtys

Šiame skirsnyje vartojamų terminų apibrėžtys:

1)	lengvatomis besinaudojanti šalis – Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 978/2012 (12) II priede nurodyta šalis, kuri naudojasi lengvatomis pagal bendrąją lengvatų sistemą (BLS);

2)	gamyba – apdorojimas ar perdirbimas, įskaitant surinkimą;

3)	medžiaga – produkto gamyboje naudojama sudedamoji dalis, žaliava, komponentas, detalė ir kt.;

4)	produktas – gaminamas produktas, net jei jis skirtas vėliau naudoti atliekant kitą gamybos operaciją;

5)	prekės – medžiagos ir produktai;

6)	dvišalė kumuliacija – sistema, pagal kurią Sąjungos kilmės produktai gali būti laikomi lengvatomis besinaudojančios šalies kilmės medžiagomis, jeigu toje lengvatomis besinaudojančioje šalyje jie papildomai perdirbami arba įkomponuojami į kitą produktą;

7)

kumuliacija su Norvegija, Šveicarija arba Turkija – sistema, pagal kurią produktai, kurių kilmės šalis yra Norvegija, Šveicarija arba Turkija, gali būti laikomi lengvatomis besinaudojančios šalies kilmės medžiagomis, jeigu toje lengvatomis besinaudojančioje šalyje jie papildomai perdirbami arba įkomponuojami į kitą produktą ir yra importuojami į Sąjungą;

8)

regioninė kumuliacija – sistema, pagal kurią produktai, kurių kilmės šalis, nustatyta remiantis šiuo reglamentu, yra regioninės grupės narė, laikomi iš kitos tai pačiai regioninei grupei priklausančios šalies (arba kitai regioninei grupei priklausančios šalies, jei įmanoma kumuliacija tarp grupių) kilusiomis medžiagomis, jei jie papildomai perdirbami arba įkomponuojami į toje šalyje gaminamą produktą;

9)

išplėstinė kumuliacija – sistema, pagal kurią, jei lengvatomis besinaudojančios šalies prašymu leidžia Komisija, tam tikros medžiagos, kilusios iš šalies, su kuria Sąjunga yra sudariusi laisvosios prekybos susitarimą pagal galiojančio Bendrojo susitarimo dėl muitų tarifų ir prekybos (GATT) XXIV straipsnį, yra laikomos iš atitinkamos lengvatomis besinaudojančios šalies kilusiomis medžiagomis, jei jos papildomai perdirbamos arba įkomponuojamos į toje šalyje gaminamą produktą;

10)	pakeičiamos medžiagos – tos pačios rūšies ir prekinės kokybės medžiagos, kurių techninės ir fizinės charakteristikos yra vienodos ir kurių negalima atskirti vienų nuo kitų, kai jos įkomponuojamos į galutinį produktą;

11)	regioninė grupė – šalių, tarp kurių taikoma regioninė kumuliacija, grupė;

12)	muitinė vertė – vertė, nustatyta pagal 1994 m. Susitarimą dėl Bendrojo susitarimo dėl muitų tarifų ir prekybos VII straipsnio įgyvendinimo (PPO susitarimą dėl muitinio įvertinimo);

13)

medžiagų vertė – panaudotų kilmės statuso neturinčių medžiagų muitinė vertė importo metu arba, jei ji nežinoma ir negali būti nustatyta, pirmoji galima nustatyti kaina, sumokėta už medžiagas gamybos šalyje. Jei reikia nustatyti panaudotų kilmės statusą turinčių medžiagų vertę, šis punktas taikomas mutatis mutandis;

14)

gamintojo kaina (ex-works kaina) – kaina, ex-works sąlygomis už produktą sumokėta gamintojui, kurio įmonėje atlikta paskutinė apdorojimo arba perdirbimo operacija, jeigu į šią kainą įtraukta visų panaudotų medžiagų vertė ir visos kitos su produkto gamyba susijusios sąnaudos ir iš jos išskaičiuoti visi vidaus mokesčiai, kurie yra arba gali būti grąžinti gautąjį produktą eksportavus. Jei į sumokėtą faktinę kainą nėra įtrauktos visos su produkto gamyba susijusios sąnaudos, faktiškai patirtos gamybos šalyje, gamintojo kaina (ex-works kaina) yra lygi visų šių sąnaudų sumai, iš kurios išskaičiuoti visi vidaus mokesčiai, kurie yra ar gali būti grąžinti gautąjį produktą eksportavus; Jei paskutinė apdorojimo ar perdirbimo operacija atliekama pagal subrangos sutartį su gamintoju, pirmoje pastraipoje nurodytas terminas „gamintojas“ gali reikšti subrangovą įdarbinusią įmonę;

15)

didžiausias kilmės statuso neturinčių medžiagų kiekis – didžiausias leidžiamas kilmės statuso neturinčių medžiagų kiekis, kurį panaudojus gamyba laikoma pakankamu apdorojimu ar perdirbimu, kad produktas įgytų kilmės statusą. Šis kiekis gali būti išreikštas produkto gamintojo kainos (ex-works kainos) procentine dalimi arba tokių panaudotų medžiagų, priskiriamų nurodytai skirsnių grupei, skirsniui, pozicijai ar subpozicijai, neto masės procentine dalimi;

16)	neto masė – prekių masė, neįskaitant pakavimo medžiagų ir pakavimo talpyklų masės;

17)	skirsniai, pozicijos ir subpozicijos – skirsniai, pozicijos ir subpozicijos (žymimos keturių ar šešių skaitmenų kodais), į kuriuos suskirstyta Suderintą sistemą sudaranti nomenklatūra, iš dalies pakeista remiantis 2004 m. birželio 26 d. Muitinių bendradarbiavimo tarybos rekomendacija;

18)	žodis „klasifikuojama“ reiškia, kad produktas arba medžiaga yra priskiriami tam tikrai Suderintos sistemos pozicijai ar subpozicijai;

19)	siunta – produktai, kurie: a) vieno eksportuotojo vienu metu siunčiami vienam gavėjui arba b) siunčiami su vienu transporto dokumentu, su kuriuo jie vežami nuo eksportuotojo iki gavėjo, arba, jei tokio dokumento nėra, su viena sąskaita faktūra;

20)	eksportuotojas – asmuo, eksportuojantis prekes į Sąjungą arba lengvatomis besinaudojančią šalį ir galintis įrodyti prekių kilmę, nepriklausomai nuo to, ar jis yra gamintojas ir ar pats atlieka eksporto formalumus;

21)

registruotasis eksportuotojas: a) lengvatomis besinaudojančioje šalyje įsisteigęs eksportuotojas, kurį tos lengvatomis besinaudojančios šalies kompetentinga institucija įregistravo kaip eksportuotoją, pagal sistemą eksportuojantį produktus į Sąjungą arba į kitą lengvatomis besinaudojančią šalį, su kuria galima regioninė kumuliacija, arba b) valstybėje narėje įsisteigęs eksportuotojas, kurį tos valstybės narės muitinė įregistravo kaip Sąjungos kilmės produktų, kurie lengvatomis besinaudojančioje šalyje pagal dvišalę kumuliaciją bus naudojami kaip medžiagos, eksportuotoją, arba c) valstybėje narėje įsisteigęs prekių persiuntėjas, kurį tos valstybės narės muitinė įregistravo kaip persiuntėją, surašantį pakaitinius pareiškimus apie prekių kilmę persiunčiant kilmės statusą turinčius produktus į kitą vietą Sąjungos muitų teritorijoje arba, kai taikoma, į Norvegiją, Šveicariją arba Turkiją (toliau – registruotasis persiuntėjas);

22)	pareiškimas apie prekių kilmę – prekių eksportuotojo arba persiuntėjo surašytas pareiškimas, kuriame pažymima, kad jame nurodyti produktai atitinka pagal sistemą taikomas prekių kilmės taisykles.

1 poskirsnis

Prekių kilmės įrodymų išdavimas arba surašymas

38 straipsnis

Prašymų išduoti informacijos sertifikatą INF 4 pateikimo ir jo išdavimo priemonės

(Kodekso 6 straipsnio 3 dalies a punktas)

1.   22-02 priedo duomenų reikalavimus atitinkantį prašymą išduoti informacijos sertifikatą INF 4 galima pateikti ne elektroninėmis duomenų apdorojimo priemonėmis.

2.   Informacijos sertifikatas INF 4 turi atitikti 22-02 priede išvardytus duomenų reikalavimus.

39 straipsnis

Prašymų suteikti patvirtinto eksportuotojo leidimą pateikimo ir jo suteikimo priemonės

(Kodekso 6 straipsnio 3 dalies a punktas)

Prašymai suteikti patvirtinto eksportuotojo statusą siekiant surašyti lengvatinę kilmę įrodančius dokumentus gali būti teikiami ir patvirtinto eksportuotojo leidimai gali būti suteikiami ne elektroninėmis duomenų apdorojimo priemonėmis.

40 straipsnis

Prašymų suteikti registruotojo eksportuotojo statusą pateikimo priemonės

(Kodekso 6 straipsnio 3 dalies a punktas)

Prašymai suteikti registruotojo eksportuotojo statusą gali būti teikiami ne elektroninėmis duomenų apdorojimo priemonėmis.

2 poskirsnis

Kilmės statusą turinčių produktų sąvokos apibrėžtis, taikytina Sąjungos bendrojoje lengvatų sistemoje

41 straipsnis

Bendrieji principai

(Kodekso 64 straipsnio 3 dalis)

Toliau nurodyti produktai laikomi kilusiais iš lengvatomis besinaudojančios šalies:

a)	tik toje šalyje gauti produktai, kaip apibrėžta 44 straipsnyje;

b)	toje šalyje gauti produktai, kuriuose yra ne vien tik joje gautų medžiagų, jeigu tos medžiagos buvo pakankamai apdorotos arba perdirbtos, kaip apibrėžta 45 straipsnyje.

42 straipsnis

Teritoriškumo principas

(Kodekso 64 straipsnio 3 dalis)

1.   Atitinkamoje lengvatomis besinaudojančioje šalyje turi būti laikomasi šiame poskirsnyje nustatytų prekių kilmės statuso įgijimo sąlygų.

2.   Terminas „lengvatomis besinaudojanti šalis“ apima tos šalies teritorinę jūrą iki jos ribų, kaip apibrėžta Jungtinių Tautų jūrų teisės konvencijoje (1982 m. gruodžio 10 d. Montego Bėjaus konvencija).

3.   Jei kilmės statusą turintys produktai, eksportuoti iš lengvatomis besinaudojančios šalies į kitą šalį, grąžinami, jie laikomi neturinčiais kilmės statuso, jeigu kompetentingoms institucijoms nepateikiama joms priimtinų įrodymų, kad įvykdytos šios sąlygos:

a)	grąžinami produktai yra tie patys, kurie buvo eksportuoti;

b)	su jais nebuvo atlikta jokių kitų operacijų, išskyrus tas, kurios yra būtinos gerai produktų būklei išlaikyti, kol jie yra laikomi toje šalyje arba eksportuojami.

43 straipsnis

Neklastojimo sąlyga

(Kodekso 64 straipsnio 3 dalis)

1.   Produktai, deklaruoti išleidimui į laisvą apyvartą Sąjungoje įforminti, turi būti tie patys, kaip produktai, eksportuoti iš lengvatomis besinaudojančios šalies, kuri laikoma jų kilmės šalimi. Prieš tai, kai produktai deklaruojami išleidimui į laisvą apyvartą įforminti, jie neturi būti kaip nors pakeičiami arba su jais neturi būti atliekamos kitos operacijos, išskyrus tas, kurios yra būtinos gerai produktų būklei išlaikyti arba ženklams, etiketėms, plomboms ar kitiems dokumentams, kuriais užtikrinamas specialių Sąjungoje taikomų vidaus reikalavimų laikymasis, pridėti ar pritvirtinti.

2.   Taikant 53, 54, 55 arba 56 straipsniuose numatytą kumuliaciją, į lengvatomis besinaudojančią šalį importuojami produktai turi būti tie patys, kaip produktai, eksportuoti iš šalies, kuri laikoma jų kilmės šalimi. Prieš deklaruojant produktus atitinkamai muitinės procedūrai importo šalyje, jie neturi būti kaip nors pakeičiami arba su jais neturi būti atliekamos kitos operacijos, išskyrus tas, kurios yra būtinos gerai produktų būklei išlaikyti.

3.   Produktus galima saugoti, jeigu juos prižiūri tranzito šalies (-ių) muitinė (-ės).

4.   Siuntas galima skaidyti, kai tai atlieka eksportuotojas arba tai atliekama jo atsakomybe, jeigu atitinkamas prekes prižiūri tranzito šalies (-ių) muitinė (-ės).

5.   Laikoma, kad 1–4 dalyse nustatyti reikalavimai įvykdyti, nebent muitinė turi priežasčių manyti, kad jų nesilaikoma; tokiais atvejais muitinė gali pareikalauti deklaranto pateikti įrodymus, kad reikalavimų laikomasi, bet kokiu būdu, įskaitant sutartinius transporto dokumentus, tokius kaip laivo važtaraščiai (konosamentai), arba faktinius ar konkrečius įrodymus, pagrįstus pakuočių ženklinimu ar numeracija, arba su pačiomis prekėmis susijusius įrodymus.

44 straipsnis

Tik tam tikroje šalyje ar teritorijoje gauti produktai

(Kodekso 64 straipsnio 3 dalis)

1.   Toliau nurodyti produktai laikomi gautais tik lengvatomis besinaudojančioje šalyje:

a)	mineraliniai produktai, išgauti iš jos žemės gelmių arba jūros dugno;

b)	joje išauginti arba surinkti augalai ir augaliniai produktai;

c)	joje atsivesti ir užauginti gyvi gyvūnai;

d)	produktai, gauti iš joje užaugintų gyvų gyvūnų;

e)	produktai, pagaminti paskerdus joje atsivestus ir užaugintus gyvūnus;

f)	produktai, gauti iš joje vykdomos medžioklės ar žvejybos;

g)	akvakultūros produktai iš joje gimusių ir užaugintų žuvų, vėžiagyvių ir moliuskų;

h)	jūrų žvejybos ir kiti produktai, išgauti iš jūros jos laivais už teritorinės jūros ribų;

i)	produktai, pagaminti jos žvejybos produktų perdirbimo laivuose tik iš h punkte nurodytų produktų;

j)	joje surinkti naudoti gaminiai, tinkami tik žaliavoms utilizuoti;

k)	joje vykdomos gamybos atliekos ir laužas;

l)	produktai, išgauti iš jūros dugno arba podugnio, esančių už jos teritorinės jūros ribų, jei ji turi išimtinę teisę juos eksploatuoti;

m)	prekės, joje pagamintos tik iš a–l punktuose nurodytų produktų.

2.   Šio straipsnio 1 dalies h ir i punktuose vartojami terminai „jos laivai“ ir „jos žvejybos produktų perdirbimo laivai“ taikomi tik tiems laivams ir žvejybos produktų perdirbimo laivams, kurie atitinka visus šiuos reikalavimus:

a)	yra registruoti lengvatomis besinaudojančioje šalyje arba valstybėje narėje;

b)	plaukioja su lengvatomis besinaudojančios šalies arba valstybės narės vėliava;

c)

atitinka vieną iš toliau nurodytų sąlygų: i) ne mažiau kaip 50 % jų nuosavybės teise priklauso lengvatomis besinaudojančios šalies arba valstybės narės piliečiams arba ii) jie priklauso bendrovėms: — kurių pagrindinė buveinė ir pagrindinė verslo vieta yra lengvatomis besinaudojančioje šalyje arba valstybėje narėje, ir — kurių ne mažiau kaip 50 % nuosavybės teise priklauso lengvatomis besinaudojančiai šaliai arba valstybėms narėms, arba lengvatomis besinaudojančios šalies ar valstybių narių valstybės sektoriaus subjektams arba piliečiams.

3.   Kiekviena iš 2 dalyje nurodytų sąlygų gali būti įvykdyta valstybėse narėse arba skirtingose lengvatomis besinaudojančiose šalyse tiek, kiek visos susijusios lengvatomis besinaudojančios šalys taiko regioninę kumuliaciją pagal 55 straipsnio 1 ir 5 dalis. Šiuo atveju laikoma, kad produktai yra kilę iš lengvatomis besinaudojančios šalies, su kurios vėliava, vadovaujantis 2 dalies b punktu, plaukioja laivas arba žvejybos produktų perdirbimo laivas.

Pirma pastraipa taikoma tik su sąlyga, kad įvykdytos 55 straipsnio 2 dalies a, c ir d punktuose nustatytos sąlygos.

45 straipsnis

Pakankamai apdoroti ar perdirbti produktai

(Kodekso 64 straipsnio 3 dalis)

1.   Nepažeidžiant 47 ir 48 straipsnių, produktai, gauti ne vien tik atitinkamoje lengvatomis besinaudojančioje šalyje, kaip apibrėžta 44 straipsnyje, laikomi kilusiais iš tos šalies su sąlyga, kad laikomasi 22-03 priedo sąraše atitinkamoms prekėms nustatytų sąlygų.

2.   Jeigu pagal šio straipsnio 1 dalį kurioje nors šalyje kilmės statusą įgijęs produktas toje šalyje papildomai perdirbamas ir panaudojamas kaip medžiaga kitam produktui pagaminti, į kilmės statuso neturinčias medžiagas, kurios galėjo būti panaudotos jam pagaminti, neatsižvelgiama.

46 straipsnis

Vidurkiai

(Kodekso 64 straipsnio 3 dalis)

1.   Kiekvieno produkto atveju nustatoma, ar laikomasi 45 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų.

Tačiau kai atitinkama taisyklė grindžiama didžiausio kilmės statuso neturinčių medžiagų kiekio kriterijumi, kilmės statuso neturinčių medžiagų vertė gali būti apskaičiuojama pagal vidurkį, kaip nustatyta 2 dalyje, siekiant atsižvelgti į sąnaudų ir valiutų kurso svyravimus.

2.   Šio straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje nurodytu atveju vidutinė produkto gamintojo kaina (ex-works kaina) ir vidutinė panaudotų kilmės statuso neturinčių medžiagų vertė apskaičiuojama atitinkamai remiantis visų ankstesniais finansiniais metais parduotų produktų gamintojo kainų (ex-works kainų) suma ir visiems produktams pagaminti ankstesniais finansiniais metais, kaip nustatyta eksportuojančioje šalyje, panaudotų kilmės statuso neturinčių medžiagų verčių suma, arba, jeigu nėra visų finansinių metų statistikos, pasirinkus ne trumpesnį kaip trys mėnesiai laikotarpį.

3.   Eksportuotojai, pasirinkę skaičiavimą pagal vidurkį, šį metodą taiko nuosekliai kitais metais po ataskaitinių finansinių metų arba prireikus kitais metais po trumpesnio laikotarpio, naudojamo kaip ataskaitinis laikotarpis. Jie gali nustoti taikyti šį metodą, kai konkrečiais finansiniais metais arba atitinkamu ne trumpesniu kaip trys mėnesiai laikotarpiu nustato, jog sąnaudų arba valiutų kurso svyravimai, dėl kurių buvo pasirinkta taikyti šį metodą, pasibaigė.

4.   Siekiant nustatyti, ar laikomasi reikalavimo neviršyti didžiausio kilmės statuso neturinčių medžiagų kiekio, 2 dalyje nurodyti vidurkiai naudojami kaip gamintojo kaina (ex-works kaina) ir kilmės statuso neturinčių medžiagų vertė.

47 straipsnis

Nepakankamas apdorojimas ar perdirbimas

(Kodekso 64 straipsnio 3 dalis)

1.   Nepažeidžiant 3 dalies ir neatsižvelgiant į tai, ar 45 straipsnio reikalavimai įvykdyti, kilmės statusas nesuteikiamas dėl šių nepakankamo apdorojimo ar perdirbimo operacijų:

a)	operacijų, kuriomis užtikrinama, kad produktai išliktų geros būklės juos vežant ir saugant;

b)	pakuočių išardymo ir surinkimo;

c)	plovimo, valymo; dulkių, oksido, alyvos, dažų ar kitokių dangų nuvalymo;

d)	tekstilės medžiagų ir tekstilės dirbinių lyginimo arba presavimo;

e)	paprastų dažymo ir poliravimo operacijų;

f)	ryžių lukštenimo ir dalinio ar visiško malimo; grūdų ir ryžių poliravimo ir glazūravimo;

g)	cukraus dažymo ar aromatizavimo arba cukraus gabalėlių formavimo operacijų; dalinio arba visiško cukraus kristalų malimo;

h)	vaisių, riešutų ir daržovių lupimo, kauliukų išėmimo ir lukštenimo;

i)	galandimo, paprasto šlifavimo arba paprasto pjaustymo;

j)	sijojimo, atrankinės patikros, rūšiavimo, klasifikavimo, kategorizavimo, derinimo (įskaitant rinkinių sudarymą);

k)	paprasto išpilstymo į butelius, skardines, flakonus, dėjimo į maišus, dėklus, dėžes, kortelių ar lentelių tvirtinimo ir visų kitų paprastų pakavimo operacijų;

l)	ženklų, etikečių, logotipų ir kitų panašių skiriamųjų ženklų tvirtinimo ar spausdinimo ant produktų ar jų pakuočių;

m)	paprasto vienos ar kelių rūšių produktų sumaišymo; cukraus sumaišymo su bet kokia medžiaga;

n)	paprasto vandens pridėjimo arba produktų praskiedimo, dehidratacijos arba denatūracijos;

o)	paprasto gaminio surinkimo iš dalių sudarant užbaigtą gaminį arba produktų išardymo į dalis;

p)	gyvūnų skerdimo;

q)	dviejų ar daugiau operacijų, išvardytų a–p punktuose, derinio.

2.   Taikant 1 dalį, operacijos laikomos paprastomis, kai joms atlikti nebūtina turėti jokių įgūdžių, mechanizmų, aparatų ar įrankių, pagamintų ar įrengtų specialiai toms operacijoms atlikti.

3.   Nustatant, ar konkretaus produkto apdorojimas ar perdirbimas turi būti laikomas nepakankamu, kaip apibrėžta 1 dalyje, atsižvelgiama į visas lengvatomis besinaudojančioje šalyje su tuo produktu atliktas operacijas.

48 straipsnis

Bendri leistinieji nuokrypiai

(Kodekso 64 straipsnio 3 dalis)

1.   Nukrypstant nuo 45 straipsnio nuostatų ir laikantis šio straipsnio 2 ir 3 dalių, kilmės statuso neturinčias medžiagas, kurių, vadovaujantis 22-03 priedo sąraše nustatytomis sąlygomis, negalima naudoti atitinkamam produktui pagaminti, vis dėlto šiuo tikslu galima naudoti, jeigu įvertinta bendra produkto vertė ar neto masė neviršija:

a)	15 % produkto masės, jei produktai priskiriami Suderintos sistemos 2 ir 4–24 skirsniams, išskyrus 16 skirsniui priskiriamus žuvininkystės gaminius;

b)	15 % produkto gamintojo kainos (ex-works kainos), jei tai yra kiti produktai, išskyrus Suderintos sistemos 50–63 skirsniams priskiriamus produktus, kuriems taikomi 22-03 priedo I dalies 6 ir 7 pastabose minimi leistinieji nuokrypiai.

2.   Taikant 1 dalį, neleidžiama viršyti nė vieno didžiausio kilmės statuso neturinčių medžiagų kiekio procentinio dydžio, nurodyto 22-03 priedo sąraše nustatytose taisyklėse.

3.   Šio straipsnio 1 ir 2 dalys netaikomos tik lengvatomis besinaudojančioje šalyje gautiems produktams, kaip apibrėžta 44 straipsnyje. Tačiau, nedarant poveikio 47 straipsniui ir 49 straipsnio 2 daliai, minėtose dalyse numatyti leistinieji nuokrypiai vis dėlto taikomi visoms medžiagoms, naudojamoms produktui, kuriam pagal 22-03 priede pateiktame sąraše nustatytą taisyklę turi būti naudojamos tik tam tikroje šalyje ar teritorijoje gautos medžiagos, pagaminti.

49 straipsnis

Kvalifikacinis vienetas

(Kodekso 64 straipsnio 3 dalis)

1.   Šio poskirsnio nuostatoms taikyti reikalingu kvalifikaciniu vienetu laikomas konkretus produktas, kuris, klasifikuojant pagal Suderintą sistemą, laikomas baziniu vienetu.

2.   Kai siuntą sudaro tam tikras skaičius vienodų produktų, priskiriamų tai pačiai Suderintos sistemos pozicijai, šio poskirsnio nuostatos taikomos atskirai kiekvienam produktui.

3.   Jeigu taikant Suderintos sistemos 5 bendrąją aiškinimo taisyklę pakuotė klasifikuojama kartu su produktu, nustatant prekių kilmę ji vertinama kartu su produktu.

50 straipsnis

Reikmenys, atsarginės dalys arba įrankiai

(Kodekso 64 straipsnio 3 dalis)

Reikmenys, atsarginės dalys ir įrankiai, siunčiami kartu su įranga, mechanizmu, aparatu ar transporto priemone, įeinantys į įprastą jų sudėtį ir įtraukti į jų gamintojo kainą (ex-works kainą), yra laikomi neatskiriama tos įrangos, mechanizmo, aparato ar transporto priemonės dalimi.

51 straipsnis

Rinkiniai

(Kodekso 64 straipsnio 3 dalis)

Rinkiniai, kaip apibrėžta Suderintos sistemos 3 bendrosios aiškinimo taisyklės b punkte, laikomi turinčiais kilmės statusą, jei kilmės statusą turi visos jų sudėtinės dalys.

Jei rinkinį sudaro kilmės statusą turintys ir kilmės statuso neturintys produktai, pats rinkinys vis dėlto laikomas turinčiu kilmės statusą, jeigu kilmės statuso neturinčių produktų vertė neviršija 15 % rinkinio gamintojo kainos (ex-works kainos).

52 straipsnis

Neutralūs elementai

(Kodekso 64 straipsnio 3 dalis)

Siekiant nustatyti, ar produktas turi kilmės statusą, neatsižvelgiama į tolesnių elementų, kurie gali būti naudojami produkto gamyboje, kilmę:

a)	energijos ir kuro;

b)	įrangos ir įrenginių;

c)	mechanizmų ir įrankių;

d)	kitų prekių, kurios neįeina į galutinę produkto sudėtį ir nėra tam skirtos.

3 poskirsnis

Medžiagų atsargų kumuliacijos ir apskaitos taisyklės, taikytinos pagal sąjungos BLS

53 straipsnis

Dvišalė kumuliacija

(Kodekso 64 straipsnio 3 dalis)

Taikant dvišalę kumuliaciją, Sąjungos kilmės produktus leidžiama laikyti lengvatomis besinaudojančios šalies kilmės medžiagomis, kai jie įkomponuojami į toje šalyje gaminamą produktą, su sąlyga, kad ten atliktų apdorojimo ar perdirbimo operacijų mastas yra didesnis nei 47 straipsnio 1 dalyje aprašytų operacijų mastas.

41–52 straipsniai ir nuostatos dėl paskesnio kilmės įrodymų tikrinimo mutatis mutandis taikomos taikant dvišalę kumuliaciją prekėms, eksportuojamoms iš Sąjungos į lengvatomis besinaudojančią šalį.

54 straipsnis

Kumuliacija su Norvegija, Šveicarija ar Turkija

(Kodekso 64 straipsnio 3 dalis)

1.   Taikant kumuliaciją su Norvegija, Šveicarija ar Turkija, leidžiama šių šalių kilmės produktus laikyti lengvatomis besinaudojančios šalies kilmės medžiagomis, su sąlyga, kad ten atliktų apdorojimo ar perdirbimo operacijų mastas yra didesnis nei 47 straipsnio 1 dalyje aprašytų operacijų mastas.

2.   Kumuliacija su Norvegija, Šveicarija ar Turkija netaikoma produktams, priskiriamiems Suderintos sistemos 1–24 skirsniams.

55 straipsnis

Regioninė kumuliacija

(Kodekso 64 straipsnio 3 dalis)

1.   Regioninė kumuliacija taikoma šioms keturioms atskiroms regioninėms grupėms:

a)	I grupė. Brunėjus, Filipinai, Indonezija, Kambodža, Laosas, Malaizija, Mianmaras/Birma, Tailandas, Vietnamas;

b)	II grupė. Bolivija, Ekvadoras, Gvatemala, Hondūras, Kolumbija, Kosta Rika, Nikaragva, Panama, Peru, Salvadoras, Venesuela;

c)	III grupė. Bangladešas, Butanas, Indija, Maldyvai, Nepalas, Pakistanas, Šri Lanka;

d)	IV grupė. Argentina, Brazilija, Paragvajus ir Urugvajus.

2.   Regioninė kumuliacija tarp tos pačios grupės šalių taikoma tik tuomet, jeigu laikomasi toliau nurodytų sąlygų:

a)	eksportuojant produktus į Sąjungą kumuliacijos grupės šalys yra lengvatomis besinaudojančios šalys, kurių atžvilgiu pagal Reglamentą (ES) Nr. 978/2012 nebuvo laikinai atšaukti lengvatiniai susitarimai;

b)	taikant regioninę kumuliaciją tarp regioninės grupės šalių, laikomasi 2 poskirsnyje nustatytų kilmės taisyklių;

c)

regioninės grupės šalys įsipareigoja: i) laikytis šiame poskirsnyje nustatytų reikalavimų arba užtikrinti, kad jų būtų laikomasi; ii) prireikus teikti pagalbą administracinio bendradarbiavimo klausimais, siekiant užtikrinti teisingą šio poskirsnio nuostatų įgyvendinimą tiek Sąjungos, tiek viena kitos atžvilgiu;

d)	atitinkamos regioninės grupės sekretoriatas arba kita kompetentinga jungtinė institucija, atstovaujanti visiems atitinkamos regioninės grupės nariams, praneša Komisijai apie c punkte nurodytus įsipareigojimus.

Taikant b punktą, kai 22-03 priedo II dalyje nustatytas kilmės statusą suteikiantis procesas nėra tas pats visoms į kumuliaciją įtrauktoms šalims, iš vienos regioninės grupės šalies į kitą eksportuotų produktų kilmė taikant regioninę kumuliaciją nustatoma remiantis taisykle, kuri būtų taikoma, jeigu produktai būtų eksportuojami į Sąjungą.

Jei regioninės grupės šalys laikėsi pirmos pastraipos c ir d punktuose nustatytų reikalavimų iki 2011 m. sausio 1 d., naujo įsipareigojimo prisiimti nereikalaujama.

3.   22-04 priedo sąraše išvardytoms medžiagoms 2 dalyje nustatyta regioninė kumuliacija netaikoma, kai:

a)	visoms kumuliaciją taikančioms šalims Sąjungoje taikoma ne ta pati muitų tarifų lengvata ir

b)	taikant kumuliaciją, atitinkamoms medžiagoms taikomas muitų tarifų režimas būtų palankesnis už režimą, kuris joms būtų taikomas eksportuojant tiesiogiai į Sąjungą.

4.   Regioninė kumuliacija tarp tos pačios regioninės grupės lengvatomis besinaudojančių šalių taikoma tik su sąlyga, kad lengvatomis besinaudojančioje šalyje, kurioje medžiagos toliau apdorojamos ar įkomponuojamos, atliktų apdorojimo ar perdirbimo operacijų mastas yra didesnis nei 47 straipsnio 1 dalyje aprašytų operacijų mastas, o tekstilės gaminių atveju – taip pat didesnis nei 22-05 priede nurodytų operacijų mastas.

Kai pirmoje pastraipoje nurodyta sąlyga neįvykdyta ir medžiagoms taikoma viena ar daugiau operacijų, aprašytų 47 straipsnio 1 dalies b–q punktuose, produktams eksportuoti į Sąjungą išduotame arba surašytame kilmės įrodyme kaip kilmės šalis nurodoma ta regioninės grupės šalis, kuriai priskiriama didžiausia panaudotų regioninės grupės šalių kilmės medžiagų vertės dalis.

Kai produktai yra eksportuojami jų papildomai neapdorojus ir neperdirbus arba su jais atlikus tik 47 straipsnio 1 dalies a punkte aprašytas operacijas, produktams eksportuoti į Sąjungą išduotame arba surašytame kilmės įrodyme kaip kilmės šalis nurodoma ta lengvatomis besinaudojanti šalis, kuri yra nurodyta prekių kilmės įrodymuose, išduotuose arba surašytuose lengvatomis besinaudojančioje šalyje, kurioje produktai buvo pagaminti.

5.   I arba III grupės lengvatomis besinaudojančios šalies institucijų prašymu Komisija gali leisti tarp tų grupių šalių taikyti regioninę kumuliaciją, jeigu ji įsitikina, kad laikomasi visų šių sąlygų:

a)	2 dalies a ir b punktuose nustatytų sąlygų ir

b)

minėtą regioninę kumuliaciją taikysiančios šalys įsipareigoja ir bendrai praneša Komisijai apie savo įsipareigojimą: i) laikytis šio poskirsnio, 2 poskirsnio ir visų kitų nuostatų, susijusių su kilmės taisyklių įgyvendinimu, arba užtikrinti, kad jų būtų laikomasi, ir ii) prireikus teikti pagalbą administracinio bendradarbiavimo klausimais, siekiant užtikrinti teisingą šio poskirsnio ir 2 poskirsnio nuostatų įgyvendinimą tiek Sąjungos, tiek viena kitos atžvilgiu.

Prie pirmoje pastraipoje nurodyto prašymo pridedami dokumentai, kuriais įrodoma, kad yra įvykdytos toje pastraipoje nustatytos sąlygos. Prašymas siunčiamas Komisijai. Komisija priims sprendimą dėl prašymo atsižvelgusi į visus su kumuliacija susijusius aspektus, kurie bus laikomi svarbiais, įskaitant medžiagas, kurioms taikytina kumuliacija.

6.   Gavus leidimą taikyti regioninę kumuliaciją ir ją taikant tarp I arba III grupės lengvatomis besinaudojančių šalių, vienos regioninės grupės šalies kilmės medžiagos laikomos kitai regioninei grupei priklausančios šalies kilmės medžiagomis, jeigu jos įkomponuojamos į joje gautą produktą, su sąlyga, kad pastarojoje lengvatomis besinaudojančioje šalyje atliktų apdorojimo ar perdirbimo operacijų mastas yra didesnis nei 47 straipsnio 1 dalyje aprašytų operacijų mastas, o tekstilės gaminių atveju – taip pat didesnis nei 22-05 priede nurodytų operacijų mastas.

Kai pirmoje pastraipoje nurodyta sąlyga neįvykdyta ir su medžiagoms atliekama viena ar daugiau operacijų, aprašytų 47 straipsnio 1 dalies b–q punktuose, produktams eksportuoti į Sąjungą naudojamame kilmės įrodyme kaip kilmės šalis nurodoma ta kumuliacijoje dalyvaujanti šalis, kuriai priskiriama didžiausia panaudotų kumuliacijoje dalyvaujančių šalių kilmės medžiagų vertės dalis.

Kai produktai yra eksportuojami jų papildomai neapdorojus ir neperdirbus arba su jais atlikus tik 47 straipsnio 1 dalies a punkte aprašytas operacijas, produktams eksportuoti į Sąjungą išduotame arba surašytame kilmės įrodyme kaip kilmės šalis nurodoma ta lengvatomis besinaudojanti šalis, kuri yra nurodyta prekių kilmės įrodymuose, išduotuose arba surašytuose lengvatomis besinaudojančioje šalyje, kurioje produktai buvo pagaminti.

7.   Komisija Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje (C serijoje) paskelbs datą, kurią įsigalioja 5 dalyje numatyta kumuliacija tarp I ir III grupių šalių, šią kumuliaciją taikančias šalis ir, prireikus, medžiagų, kurioms taikoma kumuliacija, sąrašą.

8.   41–52 straipsnių ir kilmės įrodymų išdavimo ar surašymo ir paskesnio kilmės įrodymų tikrinimo tvarką reglamentuojančios nuostatos mutatis mutandis taikomos eksportui iš vienos lengvatomis besinaudojančios šalies į kitą lengvatomis besinaudojančią šalį taikant regioninę kumuliaciją.

56 straipsnis

Išplėstinė kumuliacija

(Kodekso 64 straipsnio 3 dalis)

1.   Bet kurios lengvatomis besinaudojančios šalies institucijų prašymu Komisija gali suteikti teisę taikyti išplėstinę kumuliaciją tarp lengvatomis besinaudojančios šalies ir šalies, su kuria, vadovaujantis galiojančio Bendrojo susitarimo dėl muitų tarifų ir prekybos (GATT) XXIV straipsniu, Sąjunga yra sudariusi galiojantį laisvosios prekybos susitarimą, jeigu laikomasi visų šių sąlygų:

a)

kumuliaciją taikančios šalys yra įsipareigojusios laikytis šio poskirsnio, 2 poskirsnio ir visų kitų nuostatų, susijusių su kilmės taisyklių įgyvendinimu, arba užtikrinti, kad jų būtų laikomasi, prireikus teikti pagalbą administracinio bendradarbiavimo klausimais, siekiant užtikrinti teisingą šio poskirsnio ir 2 poskirsnio nuostatų įgyvendinimą tiek Sąjungos, tiek viena kitos atžvilgiu;

b)	atitinkama lengvatomis besinaudojanti šalis praneša Komisijai apie a punkte nurodytą įsipareigojimą.

Šios dalies pirmoje pastraipoje nurodytame prašyme pateikiamas su kumuliacija susijusių medžiagų sąrašas, o prie prašymo pridedami dokumentai, kuriais įrodoma, kad laikomasi pirmos pastraipos a ir b punktuose nustatytų sąlygų. Prašymas siunčiamas Komisijai. Kai atitinkamos medžiagos pasikeičia, pateikiamas kitas prašymas.

Išplėstinė kumuliacija netaikoma medžiagoms, priskiriamoms Suderintos sistemos 1–24 skirsniams.

2.   1 dalyje minėtais išplėstinės kumuliacijos taikymo atvejais panaudotų medžiagų kilmė ir taikytini dokumentiniai prekių kilmės įrodymai nustatomi vadovaujantis atitinkamame laisvosios prekybos susitarime nustatytomis taisyklėmis. Į Sąjungą eksportuojamų produktų kilmė nustatoma vadovaujantis 2 poskirsnyje nustatytomis kilmės taisyklėmis.

Norint, kad gautas produktas įgytų kilmės statusą, nebūtina, kad šalies, su kuria Sąjunga yra sudariusi laisvosios prekybos susitarimą, kilmės medžiagoms, naudojamoms į Sąjungą eksportuojamam produktui lengvatomis besinaudojančioje šalyje pagaminti, būtų taikomas pakankamas apdorojimas ar perdirbimas, jeigu atitinkamoje lengvatomis besinaudojančioje šalyje atliktų apdorojimo ar perdirbimo operacijų mastas yra didesnis nei 47 straipsnio 1 dalyje aprašytų operacijų mastas.

3.   Komisija Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje (C serijoje) paskelbs datą, kurią įsigalioja išplėstinė kumuliacija, šią kumuliaciją taikančias šalis ir medžiagų, kurioms taikoma kumuliacija, sąrašą.

57 straipsnis

Dvišalės kumuliacijos arba kumuliacijos su Norvegija, Šveicarija ar Turkija taikymas kartu su regionine kumuliacija

(Kodekso 64 straipsnio 3 dalis)

Kai kartu su regionine kumuliacija taikoma dvišalė kumuliacija arba kumuliacija su Norvegija, Šveicarija ar Turkija, gautas produktas įgyja vienos iš atitinkamos regioninės grupės šalių kilmės statusą, nustatomą vadovaujantis 55 straipsnio 4 dalies pirma ir antra pastraipomis arba atitinkamais atvejais 55 straipsnio 6 dalies pirma ir antra pastraipomis.

58 straipsnis

Sąjungos eksportuotojų medžiagų atsargų apskaitos atskyrimas

(Kodekso 64 straipsnio 3 dalis)

1.   Jeigu produktui apdoroti ar perdirbti naudojamos kilmės statusą turinčios ir jo neturinčios pakeičiamos medžiagos, ekonominės veiklos vykdytojų, įsisteigusių Sąjungos muitų teritorijoje, rašytiniu prašymu valstybių narių muitinės gali leisti Sąjungoje apskaityti medžiagas taikant apskaitos atskyrimo metodą, kad būtų galima vėliau šias medžiagas eksportuoti į lengvatomis besinaudojančią šalį taikant dvišalę kumuliaciją, neprivalant atskirai jų laikyti.

2.   Valstybių narių muitinės gali 1 dalyje minėtą leidimą suteikti taikydamos tokias sąlygas, kokios, jų vertinimu, yra tinkamos.

Leidimas suteikiamas tik tuomet, jeigu taikant 1 dalyje nurodytą metodą bet kuriuo metu galima užtikrinti, kad gautų produktų, kuriuos būtų galima laikyti Sąjungos kilmės produktais, kiekis būtų toks pats, koks būtų gautas fiziškai atskyrus tokių medžiagų atsargas.

Suteikus leidimą, metodas taikomas ir jo taikymas registruojamas pagal Sąjungoje taikomus bendruosius apskaitos principus.

3.   1 dalyje nurodytą metodą taikantis asmuo surašo prekių kilmės įrodymus arba, kol netaikoma registruotųjų eksportuotųjų sistema, kreipiasi, kad jie būtų surašyti produktų, kurie gali būti laikomi Sąjungos kilmės produktais, kiekiui. Valstybių narių muitinių prašymu metodą taikantis asmuo pateikia tų kiekių apskaitos ataskaitą.

4.   Valstybių narių muitinės stebi, kaip naudojamas 1 dalyje nurodytas leidimas.

Jos gali atšaukti leidimą šiais atvejais:

a)	kai leidimo turėtojas leidimu naudojasi netinkamai arba

b)	kai leidimo turėtojas nesilaiko šio poskirsnio, 2 poskirsnio ir visų kitų nuostatų, susijusių su kilmės taisyklių įgyvendinimu.

4 poskirsnis

Kilmės statusą turinčių produktų sąvoka, taikytina pagal kilmės taisykles įgyvendinant lengvatinių muitų tarifų priemones, kurias Sąjunga vienašališkai patvirtino tam tikroms šalims ar teritorijoms

59 straipsnis

Bendrieji reikalavimai

(Kodekso 64 straipsnio 3 dalis)

1.   Taikant nuostatas, susijusias su lengvatinių muitų tarifų priemonėmis, kurias Sąjunga vienašališkai patvirtino tam tikroms šalims, šalių arba teritorijų grupėms (toliau – lengvatomis besinaudojanti šalis ar teritorija), išskyrus išvardytąsias šio skirsnio 2 poskirsnyje, ir užjūrio šalims ir teritorijoms, asocijuotoms su Sąjunga, toliau išvardyti produktai laikomi lengvatomis besinaudojančios šalies ar teritorijos kilmės produktais:

a)	tik toje lengvatomis besinaudojančioje šalyje ar teritorijoje gauti produktai, kaip apibrėžta 60 straipsnyje;

b)	toje lengvatomis besinaudojančioje šalyje ar teritorijoje gauti produktai, kuriems gaminti naudoti kiti nei a punkte nurodyti produktai, jeigu šie produktai buvo pakankamai perdirbti ir apdoroti, kaip apibrėžta 61 straipsnyje.

2.   Taikant šį poskirsnį, kai Sąjungos kilmės produktų, kaip apibrėžta šio straipsnio 3 dalyje, apdorojimo ir perdirbimo mastas lengvatomis besinaudojančioje šalyje ar teritorijoje yra didesnis nei 62 straipsnyje nurodytas mastas, šie produktai laikomi tos lengvatomis besinaudojančios šalies kilmės produktais.

3.   1 dalis mutatis mutandis taikoma nustatant Sąjungoje gautų produktų kilmę.

60 straipsnis

Tik tam tikroje šalyje ar teritorijoje gauti produktai

(Kodekso 64 straipsnio 3 dalis)

1.   Toliau išvardyti produktai laikomi tik lengvatomis besinaudojančioje šalyje ar teritorijoje arba Sąjungoje gautais produktais:

a)	mineraliniai produktai, išgauti iš jų žemės gelmių arba jūros dugno;

b)	jose surinkti augaliniai produktai;

c)	jose atsivesti ir užauginti gyvi gyvūnai;

d)	produktai, gauti iš jose užaugintų gyvų gyvūnų;

e)	produktai, pagaminti paskerdus jose atsivestus ir užaugintus gyvūnus;

f)	produktai, gauti iš jose vykdomos medžioklės ar žvejybos;

g)	jūrų žvejybos ir kiti produktai, išgauti iš jūros jų laivais už teritorinių jūrų ribų;

h)	produktai, pagaminti jų žvejybos produktų perdirbimo laivuose tik iš g punkte nurodytų produktų;

i)	jose surinkti naudoti gaminiai, tinkami tik žaliavoms utilizuoti;

j)	jose vykdomos gamybos atliekos ir laužas;

k)	produktai, išgauti iš jūros dugno arba podugnio, esančių už jų teritorinių jūrų ribų, jei lengvatomis besinaudojanti šalis ar teritorija arba ES valstybė narė turi išimtinę teisę juos eksploatuoti;

l)	prekės, jose pagamintos tik iš a–k punktuose nurodytų produktų.

2.   Šio straipsnio 1 dalies g ir h punktuose vartojami terminai „jų laivai“ ir „jų žvejybos produktų perdirbimo laivai“ taikomi tik tiems laivams ir žvejybos produktų perdirbimo laivams, kurie atitinka visas šias sąlygas:

a)	jie yra registruoti lengvatomis besinaudojančioje šalyje ar teritorijoje arba valstybėje narėje;

b)	jie plaukioja su lengvatomis besinaudojančios šalies ar teritorijos arba valstybės narės vėliava;

c)

bent 50 % jų nuosavybės teise priklauso lengvatomis besinaudojančios šalies ar teritorijos arba valstybių narių piliečiams arba įmonei, kurios pagrindinė buveinė yra toje lengvatomis besinaudojančioje šalyje ar teritorijoje arba vienoje iš valstybių narių ir kurios vadovas arba vadovai, direktorių valdybos arba stebėtojų tarybos pirmininkas ir dauguma tokių valdybų ar tarybų narių yra tos lengvatomis besinaudojančios šalies ar teritorijos arba valstybės narės piliečiai, be to, įmonių atveju, ne mažiau kaip pusė kapitalo priklauso tai lengvatomis besinaudojančiai šaliai ar teritorijai arba valstybėms narėms ar tos lengvatomis besinaudojančios šalies ar teritorijos arba valstybių narių įstaigoms ar piliečiams;

d)	laivo ir žvejybos produktų perdirbimo laivo kapitonas ir laivo komanda yra lengvatomis besinaudojančios šalies ar teritorijos arba valstybių narių piliečiai;

e)	bent 75 % jų įgulos yra lengvatomis besinaudojančios šalies ar teritorijos arba valstybių narių piliečiai.

3.   Terminai „lengvatomis besinaudojanti šalis ar teritorija“ ir „Sąjunga“ taip pat apima tos lengvatomis besinaudojančios šalies ar teritorijos arba valstybių narių teritorines jūras.

4.   Jeigu atviroje jūroje žvejojantys laivai, įskaitant žvejybos produktų perdirbimo laivus, kuriuose sužvejotos žuvys yra apdorojamos arba perdirbamos, atitinka 2 dalies reikalavimus, jie laikomi lengvatomis besinaudojančios šalies ar teritorijos arba valstybės narės, kuriai jie priklauso, teritorijos dalimi.

61 straipsnis

Pakankamai apdoroti ar perdirbti produktai

(Kodekso 64 straipsnio 3 dalis)

Taikant 59 straipsnį, produktai, kurie nėra tik lengvatomis besinaudojančioje šalyje ar teritorijoje arba Sąjungoje gauti produktai, laikomi pakankamai apdorotais ar perdirbtais, jei įvykdomos 22-11 priedo sąraše nustatytos sąlygos.

Šiose sąlygose nurodomos kiekvieno produkto, kuriam taikomas šis poskirsnis, apdorojimo arba perdirbimo operacijos, kurias privaloma atlikti su gamybai naudojamomis kilmės statuso neturinčiomis medžiagomis, ir šios sąlygos taikomos tik tokioms medžiagoms.

Jei produktas, kuris įgijo kilmės statusą, nes buvo įvykdytos sąraše nurodytos sąlygos, naudojamas kito produkto gamybai, jam netaikomos sąlygos, taikytinos produktui, į kurį jis įkomponuotas, ir neatsižvelgiama į kilmės statuso neturinčias medžiagas, kurios galėjo būti naudojamos jį gaminant.

62 straipsnis

Nepakankamas apdorojimas ar perdirbimas

(Kodekso 64 straipsnio 3 dalis)

1.   Nepažeidžiant 2 dalies ir neatsižvelgiant į tai, ar 61 straipsnio reikalavimai įvykdyti, kilmės statusas nesuteikiamas dėl šių nepakankamo apdorojimo ar perdirbimo operacijų:

a)	operacijų, kuriomis užtikrinama, kad produktai išliktų geros būklės juos vežant ir saugant;

b)	pakuočių išardymo ir surinkimo;

c)	plovimo, valymo; dulkių, oksido, alyvos, dažų ar kitokių dangų nuvalymo;

d)	tekstilės medžiagų ir tekstilės dirbinių lyginimo ar presavimo;

e)	paprastų dažymo ir poliravimo operacijų;

f)	grūdų ar ryžių lukštenimo, dalinio ar visiško balinimo, poliravimo ir glazūravimo;

g)	cukraus dažymo ar aromatizavimo arba cukraus gabalėlių formavimo operacijų; dalinio arba visiško cukraus malimo;

h)	vaisių, riešutų ir daržovių lupimo, kauliukų išėmimo ir lukštenimo;

i)	galandimo, paprasto šlifavimo arba paprasto pjaustymo;

j)	sijojimo, atrankinės patikros, rūšiavimo, klasifikavimo, kategorizavimo, derinimo (įskaitant rinkinių sudarymą);

k)	paprasto išpilstymo į butelius, skardines, flakonus, dėjimo į maišus, dėklus, dėžes, kortelių ar lentelių tvirtinimo ir visų kitų paprastų pakavimo operacijų;

l)	ženklų, etikečių, logotipų ir kitų panašių skiriamųjų ženklų tvirtinimo ar spausdinimo ant produktų ar jų pakuočių;

m)	paprasto vienos ar kelių rūšių produktų sumaišymo; cukraus sumaišymo su bet kokia medžiaga;

n)	paprasto vandens pridėjimo arba produktų praskiedimo, dehidratacijos arba denatūracijos;

o)	paprasto gaminio surinkimo iš dalių sudarant užbaigtą gaminį arba produktų išardymo į dalis;

p)	gyvūnų skerdimo;

q)	dviejų ar daugiau operacijų, išvardytų a–p punktuose, derinio.

2.   Nustatant, ar produkto apdorojimas arba perdirbimas yra nepakankamas, kaip apibrėžta 1 dalyje, atsižvelgiama iš karto į visas operacijas, su tuo produktu atliktas lengvatomis besinaudojančioje šalyje ar teritorijoje arba Sąjungoje.

63 straipsnis

Kvalifikacinis vienetas

(Kodekso 64 straipsnio 3 dalis)

1.   Taikant šio poskirsnio nuostatas, kvalifikaciniu vienetu laikomas konkretus produktas, kuris, klasifikuojant pagal Suderintos sistemos nomenklatūrą, laikomas baziniu vienetu.

Todėl:

a)	kai produktas, kurį sudaro gaminių grupė arba rinkinys, pagal Suderintos sistemos taisykles yra klasifikuojamas jį priskiriant vienai pozicijai, ta visuma sudaro kvalifikacinį vienetą;

b)	kai siuntą sudaro tam tikras skaičius vienodų produktų, priskiriamų tai pačiai Suderintos sistemos pozicijai, šio poskirsnio nuostatos taikomos atskirai kiekvienam produktui.

2.   Jei pagal Suderintos sistemos 5 bendrąją aiškinimo taisyklę pakuotė klasifikuojama kartu su produktu, nustatant kilmę ji taip pat vertinama kartu su produktu.

64 straipsnis

Bendri leistinieji nuokrypiai

(Kodekso 64 straipsnio 3 dalis)

1.   Nukrypstant nuo 61 straipsnio nuostatų, kilmės statuso neturinčios medžiagos gali būti naudojamos konkrečiam produktui gaminti, jei jų bendra vertė neviršija 10 % produkto gamintojo kainos (ex-works kainos).

Jeigu sąraše nurodoma vienas ar keli maksimalūs kilmės statuso neturinčių naudotinų medžiagų procentiniai dydžiai, taikant pirmąją pastraipą minėtų procentinių dydžių viršyti negalima.

2.   1 dalis netaikoma produktams, priskiriamiems Suderintos sistemos 50–63 skirsniams.

65 straipsnis

Reikmenys, atsarginės dalys ir įrankiai

(Kodekso 64 straipsnio 3 dalis)

Reikmenys, atsarginės dalys ir įrankiai, siunčiami kartu su įranga, mechanizmu, aparatu ar transporto priemone, kurie yra įprastos įrangos dalis ir įeina į jo kainą arba nėra atskirai įkainoti, laikomi neatskiriamais nuo tos įrangos, mechanizmo, aparato ar transporto priemonės.

66 straipsnis

Rinkiniai

(Kodekso 64 straipsnio 3 dalis)

Rinkiniai, kaip apibrėžta Suderintos sistemos 3 bendrojoje aiškinimo taisyklėje, laikomi turinčiais kilmės statusą, jei kilmės statusą turi visos jų sudėtinės dalys. Tačiau jei rinkinį sudaro kilmės statusą turintys ir kilmės statuso neturintys produktai, visas rinkinys laikomas turinčiu kilmės statusą, jei kilmės statuso neturinčių produktų vertė neviršija 15 % rinkinio gamintojo kainos (ex-works kainos).

67 straipsnis

Neutralūs elementai

(Kodekso 64 straipsnio 3 dalis)

Siekiant nustatyti, ar produktas turi kilmės statusą, nebūtina nustatyti jo gamybai naudojamų toliau nurodomų elementų kilmę:

a)	energijos ir kuro;

b)	įrangos ir įrenginių;

c)	mechanizmų ir įrankių;

d)	prekių, kurios neįeina į galutinę produkto sudėtį ir nėra tam skirtos.

5 poskirsnis

Teritoriniai reikalavimai, taikytini pagal kilmės taisykles įgyvendinant lengvatinių muitų tarifų priemones, kurias Sąjunga vienašališkai patvirtino tam tikroms šalims ar teritorijoms

68 straipsnis

Teritoriškumo principas

(Kodekso 64 straipsnio 3 dalis)

Lengvatomis besinaudojančioje šalyje ar teritorijoje arba Sąjungoje privaloma visada laikytis 4 poskirsnyje ir šiame poskirsnyje pateiktų prekių kilmės statuso įgijimo sąlygų.

Jei kilmės statusą turintys produktai, eksportuoti iš lengvatomis besinaudojančios šalies ar teritorijos arba Sąjungos į kitą šalį, grąžinami, jie laikomi neturinčiais kilmės statuso, jeigu kompetentingoms institucijoms nepateikiama joms priimtinų įrodymų, kad įvykdytos šios sąlygos:

a)	grąžinami produktai yra tie patys, kurie buvo eksportuoti;

b)	su jais nebuvo atlikta jokia operacija, išskyrus tas, kurios yra būtinos gerai jų būklei išlaikyti, kol jie yra laikomi toje šalyje arba eksportuojami.

69 straipsnis

Tiesioginis vežimas

(Kodekso 64 straipsnio 3 dalis)

1.   Toliau nurodyti produktai laikomi tiesiogiai vežamais iš lengvatomis besinaudojančios šalies ar teritorijos į Sąjungą arba iš Sąjungos į lengvatomis besinaudojančią šalį ar teritoriją:

a)	produktai, nevežami per kitos šalies teritoriją;

b)

produktai, sudarantys vieną atskirą siuntą, vežamą per šalių, kurios nėra lengvatomis besinaudojančios šalys ar teritorijos arba Sąjunga, teritoriją, kurie prireikus tose šalyse perkraunami ar laikinai sandėliuojami, jeigu juos prižiūri tranzito arba sandėliavimo šalies muitinė ir jeigu su jais neatliekamos jokios operacijos, išskyrus iškrovimą, perkrovimą ar kurią nors kitą operaciją, skirtą gerai jų būklei išlaikyti;

c)	produktai, kurie be sustojimo transportuojami vamzdynais šalies, kuri nėra eksportuojanti lengvatomis besinaudojanti šalis ar teritorija arba Sąjunga, teritorijoje.

2.   Siekiant įrodyti, kad laikomasi 1 dalies b punkte nurodytų sąlygų, kompetentingoms muitinėms pateikiami bet kurie iš šių įrodymų:

a)	bendrasis transporto dokumentas, su kuriuo prekės vežamos iš eksportuojančios šalies per tranzito šalį;

b)

tranzito šalies muitinės išduotas sertifikatas, kuriame: i) pateikiamas tikslus produktų aprašymas; ii) nurodomos produktų iškrovimo ir perkrovimo datos ir atitinkamais atvejais laivų ar kitų naudotų transporto priemonių pavadinimai; iii) patvirtinamos sąlygos, kuriomis produktai buvo palikti tranzito šalyje;

c)	jei šių dokumentų nėra, pateikiami kiti patvirtinamieji dokumentai.

70 straipsnis

Parodos

(Kodekso 64 straipsnio 3 dalis)

1.   Kilmės statusą turintiems produktams, iš lengvatomis besinaudojančios šalies ar teritorijos išsiųstiems į parodą kitoje šalyje ir po parodos parduotiems importuoti į Sąjungą, importuojant taikomi 59 straipsnyje nurodyti lengvatiniai muitų tarifai, jeigu produktai atitinka 4 poskirsnio ir šio poskirsnio sąlygas, kuriomis leidžiama juos laikyti lengvatomis besinaudojančios šalies ar teritorijos kilmės produktais, ir jeigu kompetentingai Sąjungos muitinei pateikiama jai priimtinų įrodymų, kad:

a)	eksportuotojas išsiuntė šiuos produktus iš lengvatomis besinaudojančios šalies ar teritorijos tiesiai į šalį, kurioje organizuojama paroda, ir ten juos eksponavo;

b)	tas eksportuotojas produktus pardavė ar kitaip perleido asmeniui Sąjungoje;

c)	vykstant parodai ar iškart po jos produktai buvo siunčiami į Sąjungą tokios būklės kaip ir siunčiant į parodą;

d)	į parodą išsiųsti produktai nebuvo naudojami jokiems kitiems tikslams, išskyrus jų demonstravimą parodoje.

2.   EUR.1 judėjimo sertifikatas Sąjungos muitinei pateikiamas įprastine tvarka. Jame turi būti nurodytas parodos pavadinimas ir adresas. Prireikus gali būti reikalaujama pateikti papildomus patvirtinamuosius dokumentus, kuriuose nurodomas produktų pobūdis ir jų eksponavimo sąlygos.

3.   1 dalis taikoma bet kuriai prekybos, pramonės, žemės ūkio ar amatų parodai, mugei ar panašiam viešojo demonstravimo renginiui, kurie nėra organizuojami parduotuvėse ar verslo patalpose asmeniniais tikslais parduodant užsieninius produktus ir kurių metu produktus prižiūri muitinė.

2 SKYRIUS

Prekių muitinė vertė

71 straipsnis

Supaprastinimas

(Kodekso 73 straipsnis)

1.   Kodekso 73 straipsnyje nurodytas leidimas gali būti suteikiamas, kai įvykdomos šios sąlygos:

a)	esamomis aplinkybėmis taikant Kodekso 166 straipsnyje nurodytą procedūrą administracinės išlaidos būtų neproporcingai didelės;

b)	nustatyta muitinė vertė nedaug skirtųsi nuo vertės, nustatytos neturint leidimo.

2.   Leidimas suteikiamas su sąlyga, kad pareiškėjas įvykdo šias sąlygas:

a)	jis atitinka Kodekso 39 straipsnio a punkte nustatytą kriterijų;

b)

jis naudoja apskaitos sistemą, atitinkančią toje valstybėje narėje, kurioje laikomi jo apskaitos registrai, taikomus bendruosius apskaitos principus ir patogią audito metodais pagrįstam muitiniam tikrinimui. Duomenys apskaitos sistemoje turi būti archyvuojami taip, kad audito seka būtų įmanoma juos atsekti nuo momento, kai duomenys įrašomi į bylą;

c)	jis turi administracinę organizaciją, atitinkančią jo verslo rūšį ir dydį bei tinkamą prekių srautams valdyti, taip pat vykdo vidaus kontrolę, leidžiančią išaiškinti neteisėtus ar netinkamus sandorius.

III ANTRAŠTINĖ DALIS

SKOLA MUITINEI IR GARANTIJOS

1 SKYRIUS

Skolos muitinei atsiradimas

1 skirsnis

Nuostatos, bendros importo ir eksporto skolai muitinei

1 poskirsnis

Importo arba eksporto muito sumos apskaičiavimo taisyklės

72 straipsnis

Perdirbtųjų produktų, gautų taikant laikinojo įvežimo perdirbti procedūrą, importo muito sumos apskaičiavimas

(Kodekso 86 straipsnio 3 dalis)

1.   Siekiant nustatyti importo muito, pagal Kodekso 86 straipsnio 3 dalį taikytino perdirbtiesiems produktams, sumą, pagal 2 ir 6 dalis nustatomas prekių, kurioms įforminta laikinojo įvežimo perdirbti procedūra, kiekis perdirbtuosiuose produktuose, dėl kurių atsirado skola muitinei.

2.   3 ir 4 dalyse nustatytas kiekybinio skaičiavimo metodas taikomas šiais atvejais:

a)	kai atliekant perdirbimo operacijas gaunami tik vienos rūšies perdirbtieji produktai;

b)	kai atliekant perdirbimo operacijas gaunami skirtingų rūšių perdirbtieji produktai ir visos prekių, kurioms įforminta ta procedūra, sudedamosios dalys ir komponentai yra kiekviename iš šių perdirbtųjų produktų.

3.   2 dalies a punkte nurodytu atveju prekių, kurioms įforminta laikinojo įvežimo perdirbti procedūra, kiekis perdirbtuosiuose produktuose, dėl kurių atsirado skola muitinei, nustatomas visam prekių, kurioms įforminta laikinojo įvežimo perdirbti procedūra, kiekiui taikant procentinį dydį, kurį atitinka perdirbtieji produktai, dėl kurių atsirado skola muitinei, palyginti su visu perdirbtųjų produktų, gautų atlikus perdirbimo operaciją, kiekiu.

4.   2 dalies b punkte nurodytu atveju prekių, kurioms įforminta laikinojo įvežimo perdirbti procedūra, kiekis perdirbtuosiuose produktuose, dėl kurių atsirado skola muitinei, nustatomas visam prekių, kurioms įforminta laikinojo įvežimo perdirbti procedūra, kiekiui taikant procentinį dydį, apskaičiuojamą padauginus šiuos daugiklius:

a)	procentinį dydį, kurį perdirbtieji produktai, dėl kurių atsirado skola muitinei, sudaro visame tos pačios rūšies perdirbtųjų produktų, gautų atlikus perdirbimo operaciją, kiekyje;

b)	procentinį dydį, kurį atitinka visas, nepriklausomai nuo skolos muitinei atsiradimo, tos pačios rūšies perdirbtųjų produktų kiekis, palyginti su visu perdirbtųjų produktų, gautų atlikus perdirbimo operaciją, kiekiu.

5.   Taikant kiekybinio skaičiavimo metodą neatsižvelgiama į prekių, kurioms įforminta procedūra, kiekius, kurie vykdant perdirbimo operaciją sunaikinami ar prarandami, visų pirma, dėl išgaravimo, desikacijos, sublimacijos ar nutekėjimo procesų.

6.   2 dalyje nenurodytais atvejais pagal antrą, trečią ir ketvirtą pastraipas taikomas vertinio skaičiavimo metodas.

Prekių, kurioms įforminta laikinojo įvežimo perdirbti procedūra, kiekis perdirbtuosiuose produktuose, dėl kurių atsirado skola muitinei, nustatomas visam prekių, kurioms įforminta laikinojo įvežimo perdirbti procedūra, kiekiui taikant procentinį dydį, apskaičiuojamą padauginus šiuos daugiklius:

a)	procentinį dydį, kurį perdirbtieji produktai, dėl kurių atsirado skola muitinei, sudaro visoje tos pačios rūšies perdirbtųjų produktų, gautų atlikus perdirbimo operaciją, vertėje;

b)	procentinį dydį, kurį atitinka visa, nepriklausomai nuo skolos muitinei atsiradimo, tos pačios rūšies perdirbtųjų produktų vertė, palyginti su visa perdirbtųjų produktų, gautų atlikus perdirbimo operaciją, verte.

Taikant vertinio skaičiavimo metodą, perdirbtųjų produktų vertė nustatoma remiantis esamomis gamintojo kainomis (ex-works kainomis) Sąjungos muitų teritorijoje arba tais atvejais, kai tokių gamintojo kainų (ex-works kainų) nustatyti neįmanoma, esamomis tokių pačių arba panašių produktų pardavimo kainomis Sąjungos muitų teritorijoje. Nustatant perdirbtųjų produktų vertę nenaudojamos šalių, kurios, kaip atrodo, yra tarpusavyje susijusios arba taiko kompensacinius susitarimus, kainos, išskyrus atvejus, kai nustatoma, kad kainoms šie santykiai poveikio nedaro.

Tais atvejais, kai perdirbtųjų produktų vertės neįmanoma nustatyti pagal trečią pastraipą, ji nustatoma taikant kurį nors pagrįstą metodą.

73 straipsnis

Galutinio vartojimo procedūros nuostatų taikymas perdirbtiesiems produktams, gautiems taikant laikinojo įvežimo perdirbti procedūrą

(Kodekso 86 straipsnio 3 dalis)

1.   Kai taikant Kodekso 86 straipsnio 3 dalį apskaičiuojama skolą muitinei atitinkanti importo muito suma, mokėtina už perdirbtuosius produktus, gautus taikant laikinojo įvežimo perdirbti procedūrą, prekės, kurioms taikyta ta procedūra, dėl jų tikslinės paskirties neapmokestinamos muitu arba joms taikoma sumažinta muito norma, kuris būtų toms prekėms pritaikyta, jei joms pagal Kodekso 254 straipsnį būtų įforminta galutinio vartojimo procedūra.

2.   1 dalis taikoma įvykdžius šias sąlygas:

a)	galėjo būti suteiktas leidimas prekėms įforminti galutinio vartojimo procedūrą ir

b)	muitinės deklaracijos prekių laikinojo įvežimo perdirbti procedūrai įforminti priėmimo metu atleidimo nuo muito arba sumažintos muito normos taikymo dėl tikslinės šių prekių paskirties sąlygos būtų buvusios įvykdytos.

74 straipsnis

Lengvatinio muitų tarifų režimo taikymas prekėms, kurioms įforminta laikinojo įvežimo perdirbti procedūra

(Kodekso 86 straipsnio 3 dalis)

Taikant Kodekso 86 straipsnio 3 dalį, kai muitinės deklaracijos prekių laikinojo įvežimo perdirbti procedūrai įforminti priėmimo metu importuojamos prekės atitinka lengvatinio muitų tarifų režimo taikymo pagal tarifines kvotas ir tarifines ribas sąlygas, šioms prekėms taikytinas bet kuris lengvatinis muitų tarifų režimas, numatytas tapačioms prekėms jų išleidimo į laisvą apyvartą muitinės deklaracijos priėmimo metu.

75 straipsnis

Specifinis importo muitas, taikomas perdirbtiesiems produktams, gautiems taikant laikinojo išvežimo perdirbti procedūrą, arba pakaitos produktams

(Kodekso 86 straipsnio 5 dalis)

Kai perdirbtiesiems produktams, gautiems taikant laikinojo išvežimo perdirbti procedūrą, arba pakaitos produktams taikytinas specifinis importo muitas, importo muito suma apskaičiuojama iš perdirbtųjų produktų muitinės vertės jų išleidimo į laisvą apyvartą muitinės deklaracijos priėmimo metu atėmus atitinkamų laikinai išvežtų prekių statistinę vertę laikinojo išvežimo perdirbti procedūros įforminimo šioms prekėms metu ir gautą skirtumą padauginus iš importo muito sumos, taikytinos perdirbtiesiems produktams arba pakaitos produktams, ir padalinus iš perdirbtųjų produktų arba pakaitos produktų muitinės vertės.

76 straipsnis

Nuostata, leidžianti nukrypti nuo perdirbtųjų produktų, gautų taikant laikinojo įvežimo perdirbti procedūrą, importo muito sumos apskaičiavimo metodo

(Kodekso 86 straipsnio 3 dalis ir 86 straipsnio 4 dalis)

Kodekso 86 straipsnio 3 dalis taikoma be deklaranto prašymo, kai įvykdomos visos šios sąlygos:

a)	atitinkamo leidimo turėtojas tiesiogiai arba netiesiogiai importuoja perdirbtuosius produktus, gautus taikant laikinojo įvežimo perdirbti procedūrą, per vienų metų laikotarpį nuo jų reeksporto;

b)

muitinės deklaracijos prekių laikinojo įvežimo perdirbti procedūrai įforminti priėmimo metu joms būtų pritaikyta prekybos arba žemės ūkio politikos priemonė arba antidempingo muitas, kompensacinis muitas, apsaugos muitas ar atsakomasis muitas, jeigu jos tuo metu būtų buvusios išleistos į laisvą apyvartą;

c)	pagal 166 straipsnį nereikėjo atlikti ekonominių sąlygų tikrinimo.

2 poskirsnis

Vietos, kurioje atsirado skola muitinei, nustatymo terminas

77 straipsnis

Vietos, kurioje skola muitinei atsirado taikant Sąjungos tranzito procedūrą, nustatymo terminas

(Kodekso 87 straipsnio 2 dalis)

Kodekso 87 straipsnio 2 dalyje nurodytas terminas, kai prekėms įforminta Sąjungos tranzito procedūra, yra vienas iš šių:

a)

septyni mėnesiai nuo paskutinės dienos, kurią prekės turėjo būti pateiktos paskirties muitinės įstaigai, išskyrus atvejus, kai prieš pasibaigiant tam terminui prašymas perduoti skolos muitinei išieškojimą buvo nusiųstas įstaigai, kurios kompetencijai priklauso muitinės priežiūra toje vietoje, kurioje, sprendžiant iš išvykimo valstybės narės muitinės gautų įrodymų, įvykdyti skolos muitinei atsiradimą lėmę veiksmai; pastaruoju atveju tas terminas pratęsiamas ne daugiau kaip vienu mėnesiu;

b)

vienas mėnuo nuo termino, per kurį procedūros vykdytojas turėjo atsakyti į prašymą pateikti informacijos, reikalingos procedūrai pripažinti įvykdyta, pabaigos, jei išvykimo valstybės narės muitinė nebuvo informuota apie prekių atvežimą, o procedūros vykdytojas pateikė nepakankamai informacijos arba jos nepateikė.

78 straipsnis

Vietos, kurioje skola muitinei atsirado taikant tranzito procedūrą pagal TIR konvenciją, nustatymo terminas

(Kodekso 87 straipsnio 2 dalis)

Kodekso 87 straipsnio 2 dalyje nurodytas terminas, kai prekių tranzitas įformintas pagal Muitinės konvenciją dėl tarptautinio krovinių gabenimo su TIR knygelėmis (TIR konvencija) su vėlesniais pakeitimais, yra septyni mėnesiai nuo paskutinės dienos, kurią prekės turėjo būti pateiktos paskirties arba išvežimo muitinės įstaigai.

79 straipsnis

Vietos, kurioje skola muitinei atsirado taikant tranzito procedūrą pagal ATA konvenciją arba Stambulo konvenciją, nustatymo terminas

(Kodekso 87 straipsnio 2 dalis)

Kodekso 87 straipsnio 2 dalyje nurodytas terminas, kai prekių tranzitas įformintas pagal 1961 m. gruodžio 6 d. Briuselyje sudarytą Muitinės konvenciją dėl prekių laikinojo įvežimo su ATA knygele (ATA konvencija) su vėlesniais pakeitimais arba Laikinojo įvežimo konvenciją (Stambulo konvencija) su vėlesniais pakeitimais, yra septyni mėnesiai nuo dienos, kurią prekės turėjo būti pateiktos paskirties muitinės įstaigai.

80 straipsnis

Vietos, kurioje skola muitinei atsirado ne tranzito atvejais, nustatymo terminas

(Kodekso 87 straipsnio 2 dalis)

Kodekso 87 straipsnio 2 dalyje nurodytas terminas, kai prekėms įforminta specialioji procedūra, išskyrus tranzitą, arba kai jos laikinai saugomos, yra septyni mėnesiai nuo kurio nors iš šių laikotarpių pabaigos:

a)	nustatyto specialiosios procedūros pripažinimo įvykdyta laikotarpio;

b)	nustatyto prekių galutinio vartojimo muitinės priežiūros užbaigimo laikotarpio;

c)	nustatyto laikinojo saugojimo užbaigimo laikotarpio;

d)	nustatyto prekių, kurioms įforminta sandėliavimo procedūra, gabenimo tarp skirtingų Sąjungos muitų teritorijos vietų užbaigimo laikotarpio, kai procedūra nebuvo pripažinta įvykdyta.

2 SKYRIUS

Garantija, pateikiama dėl galinčios atsirasti arba atsiradusios skolos muitinei

1 skirsnis

Bendrosios nuostatos

81 straipsnis

Atvejai, kai neprivaloma pateikti garantijos prekėms įforminant laikinojo įvežimo procedūrą

(Kodekso 89 straipsnio 8 dalies c punktas)

Įforminant laikinojo įvežimo procedūrą prekėms neprivaloma pateikti garantijos šiais atvejais:

a)	kai muitinės deklaracija gali būti pateikiama žodžiu arba kitu aktu, kaip nurodyta 141 straipsnyje;

b)	kai gabenamos medžiagos, kurias tarptautiniam susisiekimui naudoja oro transporto, laivininkystės ar geležinkelio bendrovės arba pašto paslaugų teikėjai, jeigu šios medžiagos yra aiškiai pažymėtos;

c)	kai importuojama tuščia tara, jeigu ji pažymėta patvariais neištrinamais ženklais;

d)	kai ankstesnis laikinojo įvežimo leidimo turėtojas deklaravo prekes laikinojo įvežimo procedūrai įforminti pagal 136 arba 139 straipsnį ir šioms prekėms vėliau įforminamas laikinasis įvežimas tuo pačiu tikslu.

82 straipsnis

Garanto įsipareigojimo formos garantija

(Kodekso 94 straipsnis, 22 straipsnio 4 dalis ir 6 straipsnio 3 dalies a punktas)

1.   Kai pateikta garanto įsipareigojimo formos garantija gali būti naudojama daugiau nei vienoje valstybėje narėje, garantas nurodo savo įstaigos adresą arba paskiria agentą kiekvienoje valstybėje narėje, kurioje garantija gali būti naudojama.

2.   Garanto pripažinimo arba garanto įsipareigojimo atšaukimas įsigalioja 16-tą dieną po dienos, kurią garantas gauna arba laikomas gavusiu sprendimą dėl atšaukimo.

3.   Garanto įsipareigojimo panaikinimas įsigalioja 16-tą dieną po dienos, kurią apie panaikinimą garantas praneša muitinės įstaigai, kuriai buvo pateikta garantija.

4.   Lakštų formos garantiją, skirtą vienai operacijai (vienkartinę garantiją), galima pateikti ne elektroninėmis duomenų apdorojimo priemonėmis.

83 straipsnis

Kitos nei piniginis užstatas arba garanto įsipareigojimas garantijos formos

(Kodekso 92 straipsnio 1 dalies c punktas)

1.   Kitos nei piniginis užstatas arba garanto įsipareigojimas garantijos formos yra šios:

a)	hipotekos, žemės įkeitimo, nekilnojamojo turto įkeitimo ar kitų teisių, laikomų atitinkančių teises, susijusias su nekilnojamuoju turtu, sukūrimas;

b)	ieškinio perdavimas, prekių, vertybinių popierių ar reikalavimų arba tam tikros taupomojo banko knygelės užstatymas, atsisakant arba neatsisakant teisių į juos, arba įtraukimas į nacionalinių skolų registrą;

c)	bendra sutartinė atsakomybė, kurią už visą skolos sumą prisiima trečioji šalis, tuo tikslu patvirtinta muitinės, arba įsakomojo vekselio, kurio apmokėjimą garantuoja ši trečioji šalis, pateikimas;

d)	piniginis užstatas arba jam lygiavertėmis laikomos mokėjimo priemonės ne eurais arba ne valstybės, kurioje reikalaujama garantijos, valiuta;

e)	dalyvavimas sumokant įmoką į bendrą garantijų sistemą, kurią administruoja muitinė.

2.   1 dalyje nurodytos formos garantijos nėra priimtinos prekėms įforminant Sąjungos tranzito procedūrą.

3.   Valstybės narės priima 1 dalyje nurodytas garantijų formas tokiu mastu, kokiu šios garantijų formos yra priimtinos pagal jų nacionalinę teisę.

2 skirsnis

Bendroji garantija ir atleidimas nuo pareigos pateikti garantiją

84 straipsnis

Bendrosios garantijos dydžio sumažinimas ir atleidimas nuo pareigos pateikti garantiją

(Kodekso 95 straipsnio 2 dalis)

1.   Leidimas naudoti bendrąją garantiją, kurios dydis sumažintas iki 50 % referencinio dydžio, suteikiamas tais atvejais, kai pareiškėjas įrodo, kad atitinka šias sąlygas:

a)

pareiškėjas naudoja apskaitos sistemą, atitinkančią toje valstybėje narėje, kurioje laikomi jo apskaitos registrai, taikomus bendruosius apskaitos principus ir patogią audito metodais pagrįstam muitiniam tikrinimui, apskaitos sistemoje archyvuodamas duomenis taip, kad audito seka būtų įmanoma juos atsekti nuo momento, kai duomenys įrašomi į bylą;

b)	pareiškėjas turi administracinę organizaciją, atitinkančią jo verslo rūšį ir dydį bei tinkamą prekių srautams valdyti, taip pat vykdo vidaus kontrolę, leidžiančią užkirsti kelią klaidoms, jas išaiškinti ir ištaisyti bei užkirsti kelią neteisėtiems ar netinkamiems sandoriams ir juos išaiškinti;

c)	pareiškėjui nėra taikoma bankroto procedūra;

d)	per paskutinius trejus metus iki prašymo pateikimo pareiškėjas vykdė savo finansinius įsipareigojimus, susijusius su muitų, kitų mokesčių ar privalomųjų mokėjimų, renkamų už prekių importą ar eksportą arba su jais susijusių, mokėjimu;

e)

pareiškėjas, remdamasis paskutinių trejų metų iki prašymo pateikimo apskaitos registrais ir informacija, pagrindžia, kad jo finansinė padėtis yra pakankamai gera jo pareigoms ir įsipareigojimams, atitinkantiems jo verslo rūšį ir dydį, įvykdyti, įskaitant tai, kad jis neturi neigiamo grynojo turto, išskyrus atvejus, kai šis neigiamas grynasis turtas gali būti padengtas;

f)	pareiškėjas gali pagrįsti turįs pakankamai finansinių išteklių savo pareigoms, susijusioms su referencinio dydžio dalimi, kurios neapima garantija, įvykdyti.

2.   Leidimas naudoti bendrąją garantiją, kurios dydis sumažintas iki 30 % referencinio dydžio, suteikiamas tais atvejais, kai pareiškėjas įrodo, kad atitinka šias sąlygas:

a)

pareiškėjas naudoja apskaitos sistemą, atitinkančią toje valstybėje narėje, kurioje laikomi jo apskaitos registrai, taikomus bendruosius apskaitos principus ir patogią audito metodais pagrįstam muitiniam tikrinimui, apskaitos sistemoje archyvuodamas duomenis taip, kad audito seka būtų įmanoma juos atsekti nuo momento, kai duomenys įrašomi į bylą;

b)	pareiškėjas turi administracinę organizaciją, atitinkančią jo verslo rūšį ir dydį bei tinkamą prekių srautams valdyti, taip pat vykdo vidaus kontrolę, leidžiančią užkirsti kelią klaidoms, jas išaiškinti ir ištaisyti bei užkirsti kelią neteisėtiems ar netinkamiems sandoriams ir juos išaiškinti;

c)	pareiškėjas užtikrina, kad atitinkamiems darbuotojams būtų pateikti nurodymai informuoti muitinę kiekvieną sykį, kai išaiškinami reikalavimų laikymosi sunkumai, ir nustato muitinės informavimo apie tokius sunkumus procedūrą;

d)	pareiškėjui nėra taikoma bankroto procedūra;

e)	per paskutinius trejus metus iki prašymo pateikimo pareiškėjas vykdė savo finansinius įsipareigojimus, susijusius su muitų, kitų mokesčių ar privalomųjų mokėjimų, renkamų už prekių importą ar eksportą arba su jais susijusių, mokėjimu;

f)

pareiškėjas, remdamasis paskutinių trejų metų iki prašymo pateikimo apskaitos registrais ir informacija, pagrindžia, kad jo finansinė padėtis yra pakankamai gera jo pareigoms ir įsipareigojimams, atitinkantiems jo verslo rūšį ir dydį, įvykdyti, įskaitant tai, kad jis neturi neigiamo grynojo turto, išskyrus atvejus, kai šis neigiamas grynasis turtas gali būti padengtas;

g)	pareiškėjas gali pagrįsti turįs pakankamai finansinių išteklių savo pareigoms, susijusioms su referencinio dydžio dalimi, kurios neapima garantija, įvykdyti.

3.   Nuo pareigos pateikti garantiją atleidžiama tais atvejais, kai pareiškėjas įrodo, kad atitinka šiuos reikalavimus:

a)

pareiškėjas naudoja apskaitos sistemą, atitinkančią toje valstybėje narėje, kurioje laikomi jo apskaitos registrai, taikomus bendruosius apskaitos principus ir patogią audito metodais pagrįstam muitiniam tikrinimui, apskaitos sistemoje archyvuodamas duomenis taip, kad audito seka būtų įmanoma juos atsekti nuo momento, kai duomenys įrašomi į bylą;

b)	pareiškėjas suteikia muitinei fizinę prieigą prie savo apskaitos sistemų ir, atitinkamais atvejais, prie savo prekybos ir transporto registrų;

c)	pareiškėjas turi logistikos sistemą, kuri identifikuoja prekes kaip Sąjungos arba ne Sąjungos prekes ir prireikus rodo jų buvimo vietą;

d)	pareiškėjas turi administracinę organizaciją, atitinkančią jo verslo rūšį ir dydį bei tinkamą prekių srautams valdyti, taip pat vykdo vidaus kontrolę, leidžiančią užkirsti kelią klaidoms, jas išaiškinti ir ištaisyti bei užkirsti kelią neteisėtiems ar netinkamiems sandoriams ir juos išaiškinti;

e)	atitinkamais atvejais pareiškėjas taiko priimtinas naudojimosi licencijomis ir leidimais, suteiktais taikant prekybos politikos priemones arba susijusiais su prekyba žemės ūkio produktais, procedūras;

f)	pareiškėjas taiko priimtinas apskaitos registrų ir informacijos saugojimo bei apsaugos nuo informacijos praradimo procedūras;

g)	pareiškėjas užtikrina, kad atitinkamiems darbuotojams būtų pateikti nurodymai informuoti muitinę kiekvieną sykį, kai išaiškinami reikalavimų laikymosi sunkumai, ir nustato muitinės informavimo apie tokius sunkumus procedūrą;

h)	pareiškėjas taiko deramas saugumo priemones savo kompiuterinei sistemai apsaugoti nuo neteisėto įsilaužimo ir savo dokumentams saugiai laikyti;

i)	pareiškėjui nėra taikoma bankroto procedūra;

j)	per paskutinius trejus metus iki prašymo pateikimo pareiškėjas vykdė savo finansinius įsipareigojimus, susijusius su muitų, kitų mokesčių ar privalomųjų mokėjimų, renkamų už prekių importą ar eksportą arba su jais susijusių, mokėjimu;

k)

pareiškėjas, remdamasis paskutinių trejų metų iki prašymo pateikimo apskaitos registrais ir informacija, pagrindžia, kad jo finansinė padėtis yra pakankamai gera jo pareigoms ir įsipareigojimams, atitinkantiems jo verslo rūšį ir dydį, įvykdyti, įskaitant tai, kad jis neturi neigiamo grynojo turto, išskyrus atvejus, kai šis neigiamas grynasis turtas gali būti padengtas;

l)	pareiškėjas gali pagrįsti turįs pakankamai finansinių išteklių savo pareigoms, susijusioms su referencinio dydžio dalimi, kurios neapima garantija, įvykdyti.

4.   Jeigu pareiškėjas yra įsisteigęs trumpiau nei trejus metus, jo atitiktis 1 dalies d punkte, 2 dalies e punkte ir 3 dalies j punkte nurodytam reikalavimui tikrinama remiantis turimais apskaitos registrais ir informacija.

3 skirsnis

Nuostatos, taikomos Sąjungos tranzito procedūrai ir procedūrai pagal Stambulo ir ATA konvencijas

85 straipsnis

Garanto įsipareigojimų pagal Sąjungos tranzito procedūrą atsisakymas

(Kodekso 6 straipsnio 2 dalis, 6 straipsnio 3 dalies a punktas ir 98 straipsnis)

1.   Jei Sąjungos tranzito procedūra nebuvo pripažinta įvykdyta, išvykimo valstybės narės muitinė per devynis mėnesius nuo nustatyto prekių pateikimo paskirties muitinės įstaigai termino praneša garantui apie procedūros nepripažinimą įvykdyta.

2.   Jeigu Sąjungos tranzito procedūra nebuvo pripažinta įvykdyta, pagal Kodekso 87 straipsnį nustatyta muitinė per trejus metus nuo tranzito deklaracijos priėmimo informuoja garantą apie tai, kad jis privalo arba iš jo gali būti pareikalauta sumokėti skolą, už kurios sumokėjimą jis yra atsakingas, atsiradusią dėl konkrečios Sąjungos tranzito operacijos.

3.   Garantas atleidžiamas nuo prisiimtų įsipareigojimų, jeigu iki nustatyto termino pabaigos jam nebuvo pateiktas nė vienas iš 1 ir 2 dalyse nurodytų pranešimų.

4.   Garantas informuojamas apie skolos išieškojimą arba procedūros pripažinimą įvykdyta, jeigu jam buvo pateiktas bent vienas iš minėtų pranešimų.

5.   Bendrieji duomenų reikalavimai, taikomi 1 dalyje nurodytam pranešimui, yra nustatyti 32-04 priede.

Bendrieji duomenų reikalavimai, taikomi 2 dalyje nurodytam pranešimui, yra nustatyti 32-05 priede.

6.   Pagal Kodekso 6 straipsnio 3 dalies a punktą 1 ir 2 dalyse nurodyti pranešimai gali būti siunčiami ne elektroninėmis duomenų apdorojimo priemonėmis.

86 straipsnis

Garantuojančiajai asociacijai adresuotas mokėjimo reikalavimas dėl prekių, nurodytų ATA knygelėje, ir pranešimas, kad CPD knygelė nebaigta įforminti, siunčiami pagal ATA konvencijoje arba Stambulo konvencijoje nustatytą procedūrą

(Kodekso 6 straipsnio 2 dalis, 6 straipsnio 3 dalies a punktas ir 98 straipsnis)

1.   Kai nesilaikoma kurio nors įsipareigojimo, prisiimto pagal ATA knygelę arba CPD knygelę, muitinė sutvarko laikinojo įvežimo dokumentus (atitinkamai – parengia garantuojančiajai asociacijai adresuotą mokėjimo reikalavimą arba pranešimą, kad knygelė nebaigta įforminti) pagal Stambulo konvencijos A priedo 9, 10 ir 11 straipsnius arba, kai taikytina, pagal ATA konvencijos 7, 8 ir 9 straipsnius.

2.   Importo muito ir mokesčių suma, mokėtina pagal garantuojančiajai asociacijai adresuotą mokėjimo reikalavimą, yra apskaičiuojama surašant nustatyto pavyzdžio apmokestinimo formą.

3.   Bendrieji duomenų reikalavimai, taikomi 1 dalyje nurodytam garantuojančiajai asociacijai adresuotam mokėjimo reikalavimui, yra nurodyti 33-01 priede.

4.   Bendrieji duomenų reikalavimai, taikomi 1 dalyje nurodytam pranešimui, kad CPD knygelė nebaigta įforminti, yra nurodyti 33-02 priede.

5.   Pagal Kodekso 6 straipsnio 3 dalies a punktą garantuojančiajai asociacijai adresuotas mokėjimo reikalavimas ir pranešimas, kad CPD knygelė nebaigta įforminti, gali būti siunčiami atitinkamai garantuojančiajai asociacijai ne elektroninėmis duomenų apdorojimo priemonėmis.

3 SKYRIUS

Muitų išieškojimas ir mokėjimas, importo ir eksporto muitų grąžinimas ir atsisakymas juos išieškoti

1 skirsnis

Importo arba eksporto muito sumos apskaičiavimas, pranešimas apie skolą muitinei ir jos įtraukimas į apskaitą

1 poskirsnis

Pranešimas apie skolą muitinei ir garantuojančiajai asociacijai adresuotas mokėjimo reikalavimas

87 straipsnis

Pranešimo apie skolą muitinei pateikimo priemonės

(Kodekso 6 straipsnio 3 dalies a punktas)

Pranešimas apie skolą muitinei pagal Kodekso 102 straipsnį gali būti pateikiamas ne elektroninėmis duomenų apdorojimo priemonėmis.

88 straipsnis

Atvejai, kai neprivaloma pranešti apie skolą muitinei

(Kodekso 102 straipsnio 1 dalies d punktas)

1.   Muitinė gali neinformuoti apie skolą muitinei, atsiradusią nesilaikant Kodekso 79 ar 82 straipsnio, kai atitinkama importo arba eksporto muito suma nesiekia 10 EUR.

2.   Kai jau buvo pranešta apie skolą muitinei nurodant importo arba eksporto muito sumą, kuri buvo mažesnė nei mokėtina importo ar eksporto muito suma, muitinė gali neinformuoti apie dėl skirtumo tarp šių sumų atsiradusią skolą muitinei, jeigu ši suma nesiekia 10 EUR.

3.   1–2 dalyse nurodytas 10 EUR apribojimas taikomas kiekvienu skolos išieškojimo atveju.

2 skirsnis

Importo arba eksporto muito sumos mokėjimas

89 straipsnis

Mokėjimo termino trukmės skaičiavimo sustabdymas, kai pateikiamas prašymas atsisakyti išieškoti skolą

(Kodekso 108 straipsnio 3 dalies a punktas)

1.   Muitinė sustabdo importo arba eksporto muito sumos, atitinkančios skolą muitinei, mokėjimo termino trukmės skaičiavimą iki sprendimo dėl prašymo atsisakyti išieškoti skolą priėmimo, jeigu įvykdomos šios sąlygos:

a)	kai prašymas atsisakyti išieškoti skolą yra pateiktas pagal Kodekso 118, 119 arba 120 straipsnį, tikėtina, kad atitinkamame straipsnyje nustatytos sąlygos yra įvykdytos;

b)	kai prašymas atsisakyti išieškoti skolą yra pateiktas pagal Kodekso 117 straipsnį, tikėtina, kad tame straipsnyje ir 45 straipsnio 2 dalyje nustatytos sąlygos yra įvykdytos.

2.   Kai prašymo pateikimo metu prekės, dėl kurių pateiktas prašymas atsisakyti išieškoti skolą, nebėra muitinės prižiūrimos, pateikiama garantija.

3.   Nukrypstant nuo 2 dalies, muitinė garantijos nereikalauja, jeigu nustatoma, kad pateikdamas garantiją skolininkas greičiausiai susidurs su dideliais ekonominiais arba socialiniais sunkumais.

90 straipsnis

Mokėjimo termino trukmės skaičiavimo sustabdymas, kai prekės turi būti konfiskuotos, sunaikintos arba perduotos valstybės nuosavybėn

(Kodekso 108 straipsnio 3 dalies b punktas)

Muitinė sustabdo importo arba eksporto muito sumos, atitinkančios skolą muitinei, mokėjimo termino trukmės skaičiavimą, kai prekės tebėra muitinės prižiūrimos ir turi būti konfiskuotos, sunaikintos arba perduotos valstybės nuosavybėn, be to, muitinės vertinimu, tikėtina, kad konfiskavimo, sunaikinimo arba perdavimo valstybės nuosavybėn sąlygos bus įvykdytos iki galutinio sprendimo dėl jų konfiskavimo, sunaikinimo arba perdavimo valstybės nuosavybėn priėmimo.

91 straipsnis

Mokėjimo termino trukmės skaičiavimo sustabdymas, kai skola muitinei atsirado dėl reikalavimų nesilaikymo

(Kodekso 108 straipsnio 3 dalies c punktas)

1.   Muitinė sustabdo termino, per kurį Kodekso 79 straipsnio 3 dalies a punkte nurodytas asmuo turi sumokėti importo arba eksporto muito sumą, atitinkančią skolą muitinei, trukmės skaičiavimą, kai skola muitinei yra atsiradusi dėl Kodekso 79 straipsnyje nurodyto reikalavimų nesilaikymo, jeigu įvykdomos šios sąlygos:

a)	pagal Kodekso 79 straipsnio 3 dalies b arba c punktą nustatytas dar bent vienas kitas skolininkas;

b)	apie atitinkamą importo arba eksporto muito sumą a punkte nurodytam skolininkui pranešta pagal Kodekso 102 straipsnį;

c)	asmuo, nurodytas Kodekso 79 straipsnio 3 dalies a punkte, nelaikomas skolininku pagal Kodekso 79 straipsnio 3 dalies b arba c punktą ir jo veiksmuose nepastebėta apgaulės ar akivaizdaus aplaidumo požymių.

2.   Mokėjimo termino trukmės skaičiavimas sustabdomas su sąlyga, kad asmuo, kuriam šis sprendimas adresuotas, pateiks garantiją už atitinkamą importo arba eksporto muito sumą, išskyrus šiuos atvejus:

a)	garantija už visą atitinkamą importo arba eksporto muito sumą jau yra pateikta ir garantas nebuvo atleistas nuo savo įsipareigojimų;

b)	atlikus dokumentais pagrįstą įvertinimą nustatoma, kad dėl reikalavimo pateikti garantiją skolininkas greičiausiai patirtų didelių ekonominių arba socialinių sunkumų.

3.   Sustabdymo trukmė negali būti ilgesnė kaip vieni metai. Tačiau šį laikotarpį dėl pagrįstų priežasčių muitinė gali pratęsti.

3 skirsnis

Grąžinimas ir atsisakymas išieškoti

1 poskirsnis

Bendrosios nuostatos ir procedūra

92 straipsnis

Prašymas grąžinti muitus arba atsisakyti juos išieškoti

(Kodekso 6 straipsnio 3 dalies a punktas, 22 straipsnio 1 dalis ir 103 straipsnis)

1.   Nukrypstant nuo Kodekso 22 straipsnio 1 dalies trečios pastraipos, Kodekso 116 straipsnyje nurodytas prašymas grąžinti importo arba eksporto muitus arba atsisakyti juos išieškoti pateikiamas valstybės narės, kurioje pranešta apie skolą muitinei, kompetentingai muitinei.

2.   1 dalyje nurodytas prašymas gali būti pateiktas ne elektroninėmis duomenų apdorojimo priemonėmis, laikantis atitinkamos valstybės narės nuostatų.

93 straipsnis

Papildoma informacija, teikiama, kai prekės yra kitoje valstybėje narėje

(Kodekso 6 straipsnio 2 dalis ir 3 dalies a punktas)

Bendrieji duomenų reikalavimai, taikomi prašymui pateikti papildomos informacijos, kai prekės yra kitoje valstybėje narėje, yra nurodyti 33-06 priede.

Pirmoje pastraipoje nurodytas prašymas pateikti papildomos informacijos gali būti pateiktas ne elektroninėmis duomenų apdorojimo priemonėmis.

94 straipsnis

Pranešimo apie sprendimą dėl grąžinimo arba atsisakymo išieškoti priemonės

(Kodekso 6 straipsnio 3 dalies a punktas)

Apie sprendimą dėl importo arba eksporto muito sumos grąžinimo arba atsisakymo išieškoti atitinkamam asmeniui gali būti pranešta ne elektroninėmis duomenų apdorojimo priemonėmis.

95 straipsnis

Bendrieji duomenų reikalavimai, susiję su formalumais, kai prekės yra kitoje valstybėje narėje

(Kodekso 6 straipsnio 2 dalis)

Bendrieji duomenų reikalavimai, taikomi atsakymui į prašymą pateikti informacijos apie formalumų atlikimą, kai prašymas grąžinti muitus arba atsisakyti juos išieškoti yra susijęs prekėmis, kurios yra kitoje valstybėje narėje nei toji, kurioje pranešta apie skolą muitinei, yra nustatyti 33-07 priede.

96 straipsnis

Informacijos apie atliktus formalumus, kai prekės yra kitoje valstybėje narėje, siuntimo priemonės

(Kodekso 6 straipsnio 3 dalies a punktas)

95 straipsnyje nurodytas atsakymas gali būti siunčiamas ne elektroninėmis duomenų apdorojimo priemonėmis.

97 straipsnis

Sprendimo dėl grąžinimo arba atsisakymo išieškoti priėmimo termino pratęsimas

(Kodekso 22 straipsnio 3 dalis)

Kai taikoma Kodekso 116 straipsnio 3 dalies pirma pastraipa arba antros pastraipos b punktas, sprendimo dėl grąžinimo arba atsisakymo išieškoti priėmimo termino trukmės skaičiavimas sustabdomas tol, kol atitinkama valstybė narė gaus pranešimą apie Komisijos sprendimą arba Komisijos pranešimą apie bylos grąžinimą dėl 98 straipsnio 6 dalyje nurodytų priežasčių.

Kai taikomas Kodekso 116 straipsnio 3 dalies antros pastraipos b punktas, sprendimo dėl grąžinimo arba atsisakymo išieškoti priėmimo termino trukmės skaičiavimas sustabdomas tol, kol atitinkama valstybė narė gaus pranešimą apie Komisijos sprendimą dėl nagrinėjamo faktų ir teisės normų požiūriu panašaus atvejo.

2 poskirsnis

Komisijos priimami sprendimai

98 straipsnis

Bylos perdavimas Komisijai, kad būtų priimtas sprendimas

(Kodekso 116 straipsnio 3 dalis)

1.   Valstybė narė, prieš perduodama bylą, atitinkamam asmeniui praneša apie ketinimą perduoti bylą Komisijai ir suteikia jam 30 dienų laikotarpį pasirašyti pareiškimui, patvirtinant, kad su byla susipažino, ir nurodant, kad neturi jokios papildomos informacijos, arba išvardinant visą papildomą informaciją, kuri, jo manymu, turi būti į bylą įtraukta. Jei per tas 30 dienų atitinkamas asmuo pareiškimo nepateikia, laikoma, kad su byla jis susipažino ir papildomos informacijos neturi.

2.   Kai Kodekso 116 straipsnio 3 dalyje nurodytais atvejais valstybė narė perduoda bylą Komisijai, kad būtų priimtas sprendimas, į bylą įtraukiama bent:

a)	bylos santrauka;

b)	išsami informacija, iš kurios matyti, kad Kodekso 119 arba 120 straipsnyje nurodytos sąlygos įvykdytos;

c)	1 dalyje nurodytas pareiškimas arba valstybės narės pareiškimas, kuriuo patvirtinama, kad laikoma, jog atitinkamas asmuo su byla susipažino ir papildomos informacijos neturi.

3.   Gavusi bylą, Komisija iškart patvirtina atitinkamai valstybei narei, kad ją gavo.

4.   Per 15 dienų nuo bylos gavimo dienos Komisija visoms valstybėms narėms pateikia bylos santraukos, nurodytos 2 dalies a punkte, kopiją.

5.   Kai valstybės narės perduotos informacijos Komisijai nepakanka, kad galėtų priimti sprendimą, Komisija gali paprašyti valstybės narės pateikti papildomos informacijos.

6.   Komisija valstybei narei grąžina bylą ir laikoma, kad byla Komisijai niekada nebuvo pateikta, bet kuriuo iš šių atvejų:

a)	byla yra akivaizdžiai neišsami, nes joje nėra jokio pagrindo tam, kad ji būtų perduota svarstyti Komisijai;

b)	pagal Kodekso 116 straipsnio 3 dalies antrą pastraipą byla neturėjo būti pateikta Komisijai;

c)	Komisijai tebenagrinėjant bylą, valstybė narė Komisijai pateikia naujos informacijos, dėl kurios iš esmės keičiasi bylos faktų pateikimas arba teisinis vertinimas.

99 straipsnis

Atitinkamo asmens teisė būti išklausytam

(Kodekso 116 straipsnio 3 dalis)

1.   Kai Komisija ketina priimti nepalankų sprendimą Kodekso 116 straipsnio 3 dalyje nurodytais atvejais, ji raštu praneša atitinkamam asmeniui apie savo prieštaravimus, kartu pateikdama nuorodą į visus dokumentus ir informaciją, kuriais tie prieštaravimai grindžiami. Komisija atitinkamą asmenį informuoja apie jo teisę susipažinti su byla.

2.   Komisija informuoja atitinkamą valstybę narę apie savo ketinimą ir 1 dalyje nurodyto pranešimo išsiuntimą.

3.   Atitinkamam asmeniui suteikiama galimybė raštu pareikšti savo nuomonę Komisijai per 30 dienų nuo dienos, kurią jis gavo 1 dalyje nurodytą pranešimą.

100 straipsnis

Terminai

(Kodekso 116 straipsnio 3 dalis)

1.   Komisija priima sprendimą dėl to, ar pagrįstas prašymas dėl grąžinimo arba atsisakymo išieškoti, per devynis mėnesius nuo dienos, kurią gavo 98 straipsnio 1 dalyje nurodytą bylą.

2.   Jeigu Komisija nusprendžia prašyti valstybės narės pateikti papildomos informacijos, kaip nurodyta 98 straipsnio 5 dalyje, 1 dalyje nurodytas laikotarpis pratęsiamas tiek, kiek trunka laikotarpis nuo dienos, kurią Komisija išsiuntė prašymą pateikti papildomos informacijos, iki dienos, kurią ji tą informaciją gavo. Komisija praneša atitinkamam asmeniui apie termino pratęsimą.

3.   Jeigu Komisija atlieka tyrimus, kad galėtų priimti sprendimą, 1 dalyje nurodytas laikotarpis pratęsiamas tokiam laikui, kokio prireikia tyrimams užbaigti. Toks pratęsimas negali viršyti devynių mėnesių. Komisija praneša valstybei narei ir atitinkamam asmeniui tyrimų pradžios ir pabaigos datas.

4.   Kai Komisija ketina priimti nepalankų sprendimą, kaip nurodyta 99 straipsnio 1 dalyje, 1 dalyje nurodytas laikotarpis pratęsiamas 30 dienų.

101 straipsnis

Pranešimas apie sprendimą

(Kodekso 116 straipsnio 3 dalis)

1.   Komisija apie savo sprendimą valstybei narei praneša kuo skubiau ir ne vėliau kaip per 30 dienų nuo 100 straipsnio 1 dalyje nurodyto laikotarpio pabaigos.

2.   Muitinė, kompetentinga priimti sprendimą, priima sprendimą, grindžiamą Komisijos sprendimu, apie kurį buvo pranešta pagal 1 dalį.

Valstybė narė, kuriai pavaldi muitinė, kompetentinga priimti sprendimą, apie tai informuoja Komisiją, nusiųsdama jai atitinkamo sprendimo kopiją.

3.   Kai Kodekso 116 straipsnio 3 dalyje nurodytais atvejais sprendimas yra palankus atitinkamam asmeniui, Komisija gali nurodyti sąlygas, kuriomis muitinė turi grąžinti arba atsisakyti išieškoti muitą faktų ir teisės normų požiūriu panašiais atvejais.

102 straipsnis

Sprendimo nepriėmimo arba nepranešimo apie jį pasekmės

(Kodekso 116 straipsnio 3 dalis)

Jeigu Komisija nepriima sprendimo per 100 straipsnyje numatytą terminą arba apie sprendimą nepraneša konkrečiai valstybei narei per 101 straipsnio 1 dalyje numatytą terminą, muitinė, kompetentinga priimti sprendimą, priima atitinkamam asmeniui palankų sprendimą.

4 SKYRIUS

Skolos muitinei išnykimas

103 straipsnis

Reikalavimų nesilaikymas, neturintis didelės įtakos teisingam muitinės procedūros taikymui

(Kodekso 124 straipsnio 1 dalies h punkto i papunktis)

Reikalavimų nesilaikymu, neturinčiu didelės įtakos teisingam muitinės procedūros taikymui, laikomos šios aplinkybės:

a)	kai terminas viršijamas laikotarpiu, kuris nėra ilgesnis už termino pratęsimo laikotarpį, kuriuo terminas būtų buvęs pratęstas, jeigu dėl to būtų pateiktas prašymas;

b)	kai pagal Kodekso 79 straipsnio 1 dalies a arba c punktą skola muitinei yra atsiradusi dėl prekių, kurioms įforminta specialioji procedūra arba kurios yra laikinai saugomos, o šios prekės vėliau buvo išleistos į laisvą apyvartą;

c)	kai muitinės priežiūra vėl pradėta taikyti prekėms, kurioms tranzito procedūra faktiškai netaikoma, tačiau kurios anksčiau buvo laikinai saugomos arba kurioms buvo įforminta specialioji procedūra kartu su prekėmis, kurioms faktiškai buvo įforminta ta tranzito procedūra;

d)

specialiosios procedūros, išskyrus tranzitą ir laisvosios zonos procedūrą, įforminimo arba prekių laikinojo saugojimo atvejais: kai buvo padaryta klaida, susijusi su informacija muitinės deklaracijoje, pateiktoje norint pripažinti procedūrą įvykdyta arba užbaigti laikinąjį saugojimą, jeigu ta klaida neturi įtakos procedūros pripažinimui įvykdyta arba laikinojo saugojimo užbaigimui;

e)	kai skola muitinei yra atsiradusi pagal Kodekso 79 straipsnio 1 dalies a arba b punktą, jeigu atitinkamas asmuo informuoja kompetentingą muitinę apie reikalavimų nesilaikymą prieš tai, kai jam pranešama apie skolą muitinei arba kai muitinė tą asmenį informuoja apie numatomą tikrinimą.

IV ANTRAŠTINĖ DALIS

Į SĄJUNGOS MUITŲ TERITORIJĄ ĮVEŽTOS PREKĖS

1 SKYRIUS

Įvežimo bendroji deklaracija

104 straipsnis

Atleidimas nuo pareigos pateikti įvežimo bendrąją deklaraciją

(Kodekso 127 straipsnio 2 dalies b punktas)

1.   Įvežimo bendrosios deklaracijos nereikalaujama pateikti šių prekių atveju:

a)	elektros energijos;

b)	vamzdynais įvežamų prekių;

c)	korespondencijos;

d)	namų apyvokos daiktų, apibrėžtų 2009 m. lapkričio 16 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1186/2009, nustatančio Bendrijos atleidimo nuo muitų sistemą (13), 2 straipsnio 1 dalies d punkte, jei jie nėra vežami pagal vežimo sutartį;

e)	prekių, kurias deklaruojant leidžiama pateikti žodinę muitinės deklaraciją pagal 135 straipsnį ir 136 straipsnio 1 dalį, jei jos nėra vežamos pagal vežimo sutartį;

f)	prekių, nurodytų 138 straipsnio b–d punktuose arba 139 straipsnio 1 dalyje, kurios laikomos deklaruotomis pagal 141 straipsnį, jei jos nėra vežamos pagal vežimo sutartį;

g)	keleivių asmeniniame bagaže vežamų prekių;

h)	prekių, gabenamų su 302-ąja forma, numatyta 1951 m. birželio 19 d. Londone pasirašytame Šiaurės Atlanto sutarties Šalių susitarime dėl jų karinių pajėgų statuso;

i)	ginklų ir karinės įrangos, kuriuos į Sąjungos muitų teritoriją įveža valstybės narės institucijos, atsakingos už jos karinę gynybą, kariniu transportu arba tik kariuomenės institucijų naudojamu transportu;

j)

toliau nurodytų prekių, įvežtų į Sąjungos muitų teritoriją tiesiogiai iš jūrinių įrenginių, kuriuos eksploatuoja Sąjungos muitų teritorijoje įsisteigęs asmuo: i) prekių, kurios buvo sumontuotos tuose jūriniuose įrenginiuose juos statant, remontuojant, atliekant jų techninę priežiūrą ar rekonstrukciją; ii) prekių, panaudotų jūriniams įrenginiams įrengti; iii) kitų prekių, naudojamų ar vartojamų jūriniuose įrenginiuose; iv) nepavojingų atliekų iš minėtų jūrinių įrenginių;

k)	prekių, kurios atleidžiamos nuo muitų pagal 1961 m. balandžio 18 d. Vienos konvenciją dėl diplomatinių santykių, 1963 m. balandžio 24 d. Vienos konvenciją dėl konsulinių santykių ar kitas konsulines konvencijas arba 1969 m. gruodžio 16 d. Niujorko konvenciją dėl specialiųjų misijų;

l)

šių laivuose ir orlaiviuose esančių prekių: i) prekių, patiektų sumontuoti kaip tų laivų ir orlaivių dalys ar reikmenys; ii) prekių, kurios būtinos variklių, mechanizmų ir kitos tų laivų ar orlaivių įrangos veikimui užtikrinti; iii) laivuose ir orlaiviuose vartojamų arba parduodamų maisto produktų ir kitų prekių;

m)

prekių, įvežtų į Sąjungos muitų teritoriją iš Seutos ir Meliljos, Gibraltaro, Helgolando, San Marino Respublikos, Vatikano Miesto Valstybės, Livinjo ir Italijos Kampionės savivaldybių arba Italijos Lugano ežero nacionalinių vandenų, kurie yra tarp ežero kranto ir politinės sienos, einančios nuo Ponte Trezos iki Porto Čerezijaus, teritorijos;

n)	jūrų žvejybos ir kitų produktų, sužvejotų jūroje Sąjungos žvejybos laivais už Sąjungos muitų teritorijos;

o)	laivų, įplaukiančių valstybės narės teritorinius vandenis, kurių vienintelis tikslas yra pasikrauti atsargas neprisijungiant prie uosto įrenginių, ir juose esančių prekių;

p)	prekių, vežamų su ATA ar CPD knygelėmis, jei jos nėra vežamos pagal vežimo sutartį.

2.   Iki 2020 m. gruodžio 31 d. įvežimo bendrosios deklaracijos nereikalaujama, kai prekės įvežamos pašto siuntose, kurių svoris neviršija 250 g.

Jeigu prekės įvežamos į Sąjungos muitų teritoriją pašto siuntose, kurių svoris viršija 250 gramų, nepateikus įvežimo bendrosios deklaracijos, sankcijos netaikomos. Pateikus prekes, jei įmanoma, remiantis laikinojo saugojimo deklaracija arba muitinės deklaracija, kuriose šios prekės nurodytos, atliekama rizikos analizė.

Iki 2020 m. gruodžio 31 d. Komisija, remdamasi šia dalimi, įvertina su pašto siuntose įvežamomis prekėmis susijusią padėtį, siekdama pritaikyti nuostatas, jei to prireiktų atsižvelgiant į pašto paslaugų teikėjų naudojamas su prekių gabenimu susijusias elektronines priemones.

105 straipsnis

Jūrų transportu vežamų prekių įvežimo bendrosios deklaracijos pateikimo terminai

(Kodekso 127 straipsnio 3 ir 7 dalys)

Kai prekės į Sąjungos muitų teritoriją įvežamos jūrų transportu, įvežimo bendroji deklaracija teikiama laikantis šių terminų:

a)	gabenant krovinius konteineriais, išskyrus tuos atvejus, kai taikomas c arba d punktas, – likus ne mažiau kaip 24 valandoms iki prekių pakrovimo į laivą, kuriuo jos bus įvežtos į Sąjungos muitų teritoriją;

b)	gabenant birius arba palaidus krovinius, išskyrus atvejus, kai taikomas c ar d punktas, – likus ne mažiau kaip keturioms valandoms iki laivo atvykimo į pirmąjį įvežimo į Sąjungos muitų teritoriją uostą;

c)

likus ne mažiau kaip dviem valandoms iki laivo atvykimo į pirmąjį įvežimo į Sąjungos muitų teritoriją uostą, jeigu prekės yra įvežamos iš kurios nors iš šių vietų: i) Grenlandijos; ii) Farerų salų; iii) Islandijos; iv) Baltijos jūros, Šiaurės jūros, Juodosios jūros ir Viduržemio jūros uostų; v) visų Maroko uostų;

d)

gabenant prekes tarp teritorijos, nepriklausančios Sąjungos muitų teritorijai, ir Prancūzijos užjūrio departamentų, Azorų salų, Madeiros ar Kanarų salų, kai kelionė trunka trumpiau nei 24 valandas, išskyrus atvejus, kai taikomas c punktas, – likus ne mažiau kaip dviem valandoms iki atvykimo į pirmąjį įvežimo į Sąjungos muitų teritoriją uostą.

106 straipsnis

Oro transportu vežamų prekių įvežimo bendrosios deklaracijos pateikimo terminai

(Kodekso 127 straipsnio 3 ir 7 dalys)

1.   Kai prekės į Sąjungos muitų teritoriją įvežamos oro transportu, įvežimo bendroji deklaracija pateikiama kuo anksčiau.

Minimalus įvežimo bendrosios deklaracijos duomenų rinkinys pateikiamas ne vėliau nei prieš pakraunant prekes į orlaivį, kuriuo jos bus įvežtos į Sąjungos muitų teritoriją.

2.   Jei iki 1 dalies antroje pastraipoje nurodyto termino pateikiamas tik minimalus duomenų rinkinys, kiti duomenys pateikiami laikantis šių terminų:

a)	skrydžių, kurie trunka mažiau negu keturias valandas, atveju – iki faktinio orlaivio išvykimo;

b)	kitų skrydžių atveju – likus ne mažiau kaip keturioms valandoms iki orlaivio atvykimo į pirmąjį Sąjungos muitų teritorijoje esantį oro uostą.

107 straipsnis

Geležinkelių transportu vežamų prekių įvežimo bendrosios deklaracijos pateikimo terminai

(Kodekso 127 straipsnio 3 ir 7 dalys)

Kai prekės į Sąjungos muitų teritoriją įvežamos geležinkelių transportu, įvežimo bendroji deklaracija teikiama laikantis šių terminų:

a)	jei traukinio reisas nuo trečiojoje šalyje esančios paskutinės traukinių formavimo stoties iki pirmosios įvežimo muitinės įstaigos trunka mažiau nei dvi valandas, – likus ne mažiau kaip valandai iki prekių atvežimo į vietą, kurios priežiūra priklauso tos muitinės įstaigos kompetencijai;

b)	visais kitais atvejais – likus ne mažiau kaip dviem valandoms iki prekių atvežimo į vietą, kurios priežiūra priklauso pirmosios įvežimo muitinės įstaigos kompetencijai.

108 straipsnis

Kelių transportu vežamų prekių įvežimo bendrosios deklaracijos pateikimo terminai

(Kodekso 127 straipsnio 3 ir 7 dalys)

Kai prekės įvežamos į Sąjungos muitų teritoriją kelių transportu, įvežimo bendroji deklaracija pateikiama likus ne mažiau kaip valandai iki prekių atvežimo į vietą, kurios priežiūra priklauso pirmosios įvežimo muitinės įstaigos kompetencijai.

109 straipsnis

Vidaus vandenų transportu vežamų prekių įvežimo bendrosios deklaracijos pateikimo terminai

(Kodekso 127 straipsnio 3 ir 7 dalys)

Kai prekės įvežamos į Sąjungos muitų teritoriją vidaus vandenų transportu, įvežimo bendroji deklaracija pateikiama likus ne mažiau kaip dviem valandoms iki prekių atvežimo į vietą, kurios priežiūra priklauso pirmosios įvežimo muitinės įstaigos kompetencijai.

110 straipsnis

Kombinuotuoju transportu vežamų prekių įvežimo bendrosios deklaracijos pateikimo terminai

(Kodekso 127 straipsnio 3 ir 7 dalys)

Kai prekės įvežamos į Sąjungos muitų teritoriją transporto priemone, kuri pati vežama aktyviąja transporto priemone, įvežimo bendrosios deklaracijos pateikimo terminas yra aktyviajai transporto priemonei taikomas terminas.

111 straipsnis

Prekių įvežimo bendrosios deklaracijos pateikimo terminai force majeure atveju

(Kodekso 127 straipsnio 3 ir 7 dalys)

105–109 straipsniuose nustatyti terminai netaikomi force majeure atveju.

112 straipsnis

Jūrų arba vidaus vandenų transportu vežamų prekių įvežimo bendrosios deklaracijos duomenų pateikimas per kitus asmenis konkrečiais atvejais

(Kodekso 127 straipsnio 6 dalis)

1.   Kai tos pačios prekės vežamos jūrų ar vidaus vandenų transportu pagal vieną ar daugiau papildomų vežimo sutarčių, sudarytų vieno ar daugiau asmenų, kurie nėra vežėjai, su vienu ar keliais laivo važtaraščiais (konosamentais), o laivo važtaraštį (konosamentą) surašantis asmuo nepateikia įvežimo bendrajai deklaracijai būtinų duomenų savo kontrahentui, kuris surašo laivo važtaraštį (konosamentą), skirtą jam arba jo kontrahentui, su kuriuo jis sudarė susitarimą dėl bendro prekių pakrovimo, reikiamų duomenų nepateikęs asmuo juos pateikia pirmajai įvežimo muitinės įstaigai pagal Kodekso 127 straipsnio 6 dalį.

Jei laivo važtaraštyje (konosamente), su kuriuo prekės vežamos be dalinių laivo važtaraščių (konosamentų), nurodytas gavėjas tą laivo važtaraštį (konosamentą) surašančiam asmeniui nepateikia įvežimo bendrajai deklaracijai būtinų duomenų, jis tuos duomenis pateikia pirmajai įvežimo muitinės įstaigai.

2.   Kiekvienas Kodekso 127 straipsnio 5 dalyje nurodytus duomenis teikiantis asmuo atsako už savo pateiktus duomenis pagal Kodekso 15 straipsnio 2 dalies a ir b punktus.

113 straipsnis

Oro transportu vežamų prekių įvežimo bendrosios deklaracijos duomenų pateikimas per kitus asmenis konkrečiais atvejais

(Kodekso 127 straipsnio 6 dalis)

1.   Jei tos pačios prekės vežamos oro transportu pagal vieną ar daugiau papildomų vežimo sutarčių, sudarytų vieno ar daugiau asmenų, kurie nėra vežėjai, su vienu ar keliais orlaivio važtaraščiais, o orlaivio važtaraštį surašantis asmuo nepateikia įvežimo bendrajai deklaracijai būtinų duomenų savo kontrahentui, kuris surašo orlaivio važtaraštį, skirtą jam arba jo kontrahentui, su kuriuo jis sudarė susitarimą dėl bendro prekių pakrovimo, reikiamų duomenų nepateikęs asmuo juos pateikia pirmajai įvežimo muitinės įstaigai pagal Kodekso 127 straipsnio 6 dalį.

2.   Jei prekės vežamos oro transportu pagal Pasaulinės pašto sąjungos aktų taisykles, o pašto paslaugų teikėjas vežėjui nepateikia įvežimo bendrajai deklaracijai būtinų duomenų, pašto paslaugų teikėjas tuos duomenis pateikia pirmajai įvežimo muitinės įstaigai pagal Kodekso 127 straipsnio 6 dalį.

3.   Kiekvienas Kodekso 127 straipsnio 5 dalyje nurodytus duomenis teikiantis asmuo atsako už savo pateiktus duomenis pagal Kodekso 15 straipsnio 2 dalies a ir b punktus.

2 SKYRIUS

Prekių atvežimas

114 straipsnis

Prekyba su specialiosiomis fiskalinėmis teritorijomis

(Kodekso 1 straipsnio 3 dalis)

Valstybės narės šį skyrių ir Kodekso 133–152 straipsnius taiko prekybai prekėmis tarp specialiosios fiskalinės teritorijos ir kitos Sąjungos muitų teritorijos dalies, kuri nėra specialioji fiskalinė teritorija.

115 straipsnis

Prekių pateikimo muitinei ir laikinojo saugojimo vietos pripažinimas priimtina

(Kodekso 139 straipsnio 1 dalis ir 147 straipsnio 1 dalis)

1.   Kita nei kompetentinga muitinės įstaiga vieta gali būti pripažinta priimtina prekėms pateikti, jeigu laikomasi šių sąlygų:

a)	yra įvykdyti Kodekso 148 straipsnio 2 bei 3 dalyse ir 117 straipsnyje nustatyti reikalavimai;

b)	kitą dieną po pateikimo prekės deklaruojamos muitinės procedūrai įforminti, jei muitinė nepareikalauja prekių patikrinti pagal Kodekso 140 straipsnio 2 dalį.

Jeigu toje vietoje jau leidžiama turėti laikinojo saugojimo sandėlius, tokio patvirtinimo nereikalaujama.

2.   Kita nei laikinojo saugojimo sandėlis vieta gali būti pripažinta priimtina prekėms laikinai saugoti, jeigu laikomasi šių sąlygų:

a)	yra įvykdyti Kodekso 148 straipsnio 2 bei 3 dalyse ir 117 straipsnyje nustatyti reikalavimai;

b)	kitą dieną po pateikimo prekės deklaruojamos muitinės procedūrai įforminti, jei muitinė nepareikalauja prekių patikrinti pagal Kodekso 140 straipsnio 2 dalį.

116 straipsnis

Apskaitos registrai

(Kodekso 148 straipsnio 4 dalis)

1.   Kodekso 148 straipsnio 4 dalyje nurodytuose apskaitos registruose registruojama ši informacija ir duomenys:

a)	nuoroda į atitinkamą saugomų prekių laikinojo saugojimo deklaraciją ir nuoroda į tų prekių laikinojo saugojimo pabaigą;

b)	data ir duomenys, pagal kuriuos identifikuojami saugomoms prekėms įforminti muitinės dokumentai ir visi kiti su prekių laikinuoju saugojimu susiję dokumentai;

c)	duomenys, identifikavimo numeriai, pakuočių skaičius ir rūšis, prekių kiekis ir įprastinis komercinis arba techninis aprašymas ir – atitinkamais atvejais – prekėms identifikuoti būtini konteinerio identifikavimo ženklai;

d)	prekių buvimo vieta ir informacija apie bet kokį jų gabenimą;

e)	prekių muitinis statusas;

f)	duomenys apie Kodekso 147 straipsnio 2 dalyje nurodytas prekių tvarkymo operacijas;

g)	laikinai saugomų prekių gabenimo iš vienoje valstybėje narėje esančio laikinojo saugojimo sandėlio į kitoje valstybėje narėje esantį laikinojo saugojimo sandėlį atveju – duomenys apie prekių atvežimą į paskirties laikinojo saugojimo sandėlį.

Kai apskaitos registrai nėra pagrindinių muitinei reikalingų apskaitos registrų dalis, jų įrašuose pateikiamos nuorodos į pagrindinius muitinei reikalingus apskaitos registrus.

2.   Muitinė gali nereikalauti, kad būtų registruojama tam tikra 1 dalyje nurodyta informacija, jei tai neturi neigiamos įtakos prekių muitinės priežiūrai ir jų tikrinimui. Tačiau šis atleidimas nuo pareigos registruoti informaciją netaikomas tais atvejais, kai prekės gabenamos iš vieno laikinojo saugojimo sandėlio į kitą.

117 straipsnis

Mažmeninė prekyba

(Kodekso 148 straipsnio 1 dalis)

Kodekso 148 straipsnyje nurodyti leidimai turėti laikinojo saugojimo sandėlius suteikiami, jei laikomasi šių sąlygų:

a)	laikinojo saugojimo sandėliai nenaudojami mažmeninei prekybai;

b)	jeigu saugomos prekės kelia pavojų kitoms prekėms arba gali jas sugadinti, arba dėl kitų priežasčių joms reikalingos specialios sąlygos, laikinojo saugojimo sandėliai yra specialiai pritaikomi joms saugoti;

c)	laikinojo saugojimo sandėlius eksploatuoja tik leidimo turėtojas.

118 straipsnis

Kiti laikinai saugomų prekių gabenimo atvejai

(Kodekso 148 straipsnio 5 dalies c punktas)

Pagal Kodekso 148 straipsnio 5 dalies c punktą muitinė gali leisti laikinai saugomas prekes gabenti iš vieno laikinojo saugojimo sandėlio į kitą, kai suteikti skirtingi leidimai turėti šiuos sandėlius, su sąlyga, kad tų leidimų turėtojai yra AEOC.

V ANTRAŠTINĖ DALIS

BENDROSIOS TAISYKLĖS, SUSIJUSIOS SU MUITINIU STATUSU, MUITINĖS PROCEDŪROS ĮFORMINIMU PREKĖMS, TIKRINIMU, IŠLEIDIMU IR DISPONAVIMU PREKĖMIS

1 SKYRIUS

Prekių muitinis statusas

1 skirsnis

Bendrosios nuostatos

119 straipsnis

Prielaida, kad prekės turi muitinį statusą

(Kodekso 153 straipsnio 1 dalis ir 155 straipsnio 2 dalis)

1.   Prielaida, kad prekės turi Sąjungos prekių muitinį statusą, netaikoma šioms prekėms:

a)	į Sąjungos muitų teritoriją įvežtoms prekėms, kurioms taikoma muitinės priežiūra siekiant nustatyti jų muitinį statusą;

b)	laikinai saugomoms prekėms;

c)	prekėms, kurioms įforminta viena iš specialiųjų procedūrų, išskyrus vidinio tranzito, laikinojo išvežimo perdirbti ir galutinio vartojimo procedūras;

d)	jūrų žvejybos produktams, sužvejotiems Sąjungos žvejybos laivais Sąjungos muitų teritorijai nepriklausančiuose vandenyse, išskyrus trečiosios šalies teritorinius vandenis, kurie įvežami į Sąjungos muitų teritoriją, kaip nustatyta 129 straipsnyje;

e)	prekėms, gautoms tame žvejybos laive arba Sąjungos žvejybos produktų perdirbimo laive iš d punkte nurodytų produktų, kurias gaminant galėjo būti panaudoti kiti Sąjungos prekių muitinį statusą turintys produktai ir kurios įvežamos į Sąjungos muitų teritoriją, kaip nustatyta 129 straipsnyje;

f)	jūrų žvejybos produktams ir kitiems produktams, su trečiosios šalies vėliava plaukiojančių laivų išgautiems arba sužvejotiems Sąjungos muitų teritorijoje.

2.   Sąjungos prekės gali būti gabenamos iš vienos Sąjungos muitų teritorijos vietos į kitą ir laikinai išvežamos iš tos teritorijos neįforminus joms muitinės procedūros ir nekeičiant jų muitinio statuso šiais atvejais:

a)	kai oro transportu vežamos prekės buvo pakrautos arba perkrautos Sąjungos oro uoste išsiųsti į kitą Sąjungos oro uostą, su sąlyga, kad jos vežamos su vienu valstybėje narėje surašytu transporto dokumentu;

b)	kai prekės jūrų transportu vežamos iš vieno Sąjungos uosto į kitą reguliariąja laivybos linija, kurią leista steigti pagal 120 straipsnį;

c)	kai geležinkelių transportu vežamos prekės gabenamos per trečiąją šalį, kuri yra Konvencijos dėl bendros tranzito procedūros susitariančioji šalis, su vienu valstybėje narėje surašytu transporto dokumentu ir tokia galimybė numatyta tarptautiniame susitarime.

3.   Sąjungos prekės gali būti gabenamos iš vienos Sąjungos muitų teritorijos vietos į kitą ir laikinai išvežamos iš tos teritorijos neįforminus joms muitinės procedūros ir nekeičiant jų muitinio statuso, su sąlyga, kad jų turimas Sąjungos prekių statusas įrodomas, šiais atvejais:

a)	kai prekės vežamos iš vienos Sąjungos muitų teritorijos vietos į kitą ir laikinai išvežamos iš tos teritorijos jūrų ar oro transportu;

b)	kai prekės, jų neperkraunant, vežamos iš vienos Sąjungos muitų teritorijos vietos į kitą per Sąjungos muitų teritorijai nepriklausančią teritoriją su vienu valstybėje narėje surašytu transporto dokumentu;

c)

kai prekės vežamos iš vienos Sąjungos muitų teritorijos vietos į kitą per Sąjungos muitų teritorijai nepriklausančią teritoriją, perkraunamos ne Sąjungos muitų teritorijoje į kitą transporto priemonę nei ta, į kurią jos iš pradžių buvo pakrautos, ir prekėms vežti iš Sąjungos muitų teritorijai nepriklausančios teritorijos surašomas naujas transporto dokumentas, su sąlyga, kad prie naujojo dokumento pridedama pirminio vieno transporto dokumento kopija;

d)	kai valstybėje narėje įregistruotos variklinės kelių transporto priemonės laikinai išvežamos iš Sąjungos muitų teritorijos ir vėl į ją įvežamos;

e)	kai pakuotės, padėklai ir kiti panašūs įrenginiai, išskyrus konteinerius, priklausantys Sąjungos muitų teritorijoje įsisteigusiam asmeniui, naudojami gabenant prekes, kurios laikinai išvežamos iš Sąjungos muitų teritorijos ir vėl į ją įvežamos;

f)	kai keleivio bagaže gabenamos nekomercinės paskirties prekės laikinai išvežamos iš Sąjungos muitų teritorijos ir vėl į ją įvežamos.

2 skirsnis

Muitinės reikmėms naudojama reguliarioji laivybos linija

120 straipsnis

Leidimas steigti reguliariąsias laivybos linijas

(Kodekso 155 straipsnio 2 dalis)

1.   Muitinė, kompetentinga priimti sprendimą, gali suteikti leidimą laivybos bendrovei steigti reguliariąsias laivybos linijas, kuriuo tai bendrovei suteikiamos teisės gabenti Sąjungos prekes iš vienos Sąjungos muitų teritorijos vietos į kitą ir laikinai išvežti iš tos teritorijos nepakeičiant Sąjungos prekių muitinio statuso.

2.   Leidimas suteikiamas tik tuo atveju, jei:

a)	laivybos bendrovė yra įsisteigusi Sąjungos muitų teritorijoje;

b)	ji atitinka Kodekso 39 straipsnio a punkte nustatytą kriterijų;

c)	ji įsipareigoja muitinei, kompetentingai priimti sprendimą, pranešti 121 straipsnio 1 dalyje nurodytą informaciją po to, kai leidimas bus suteiktas, ir

d)	ji įsipareigoja, kad reguliariosios laivybos linijos laivai pakeliui neįplauks į Sąjungos muitų teritorijai nepriklausančioje teritorijoje esančius uostus arba Sąjungos uosto laisvąją zoną ir neperkraus prekių jūroje.

3.   Leidimą pagal šį straipsnį gavusios laivybos įmonės teikia tame leidime nurodytas reguliariosios laivybos linijos paslaugas.

Šios reguliariosios laivybos linijos paslaugos teikiamos tuo tikslu pagal 121 straipsnį užregistruotais laivais.

121 straipsnis

Laivų ir uostų registravimas

(Kodekso 22 straipsnio 4 dalis ir 155 straipsnio 2 dalis)

1.   Laivybos bendrovė, kuriai suteiktas leidimas steigti reguliariąsias laivybos linijas 119 straipsnio 2 dalies b punkto taikymo tikslu, įregistruoja laivus, kuriuos ji ketina naudoti, ir uostus, į kuriuos pakeliui ketinama įplaukti, pateikdama muitinei, kompetentingai priimti sprendimą, šią informaciją:

a)	reguliariajai laivybos linijai priskirtų laivų pavadinimus;

b)	uostą, kuriame prasideda laivo reguliariosios laivybos linijos maršrutas;

c)	uostus, į kuriuos pakeliui įplaukia laivai.

2.   1 dalyje nurodyta registracija įsigalioja pirmą darbo dieną po to, kai nurodytą informaciją įregistruoja muitinės įstaiga, kompetentinga priimti sprendimą.

3.   Laivybos bendrovė, kuriai suteiktas leidimas steigti reguliariąsias laivybos linijas 119 straipsnio 2 dalies b punkto taikymo tikslu, muitinei, kompetentingai priimti sprendimą, praneša apie bet kokį 1 dalies a, b ir c punktuose nurodytos informacijos pakeitimą ir to pakeitimo įsigaliojimo datą bei laiką.

122 straipsnis

Vežant prekes reguliariosiomis laivybos linijomis susiklosčiusios nenumatytos aplinkybės

(Kodekso 153 straipsnio 1 dalis ir 155 straipsnio 2 dalis)

Kai laivas, registruotas kaip 119 straipsnio 2 dalies b punkto taikymo tikslu įsteigtos reguliariosios laivybos linijos laivas, dėl nenumatytų aplinkybių perkrauna prekes jūroje arba pakeliui įplaukia į Sąjungos muitų teritorijai nepriklausantį uostą, reguliariajai laivybos linijai nepriklausantį uostą ar Sąjungos uosto laisvąją zoną, arba tokiame uoste ar zonoje pakrauna arba iškrauna prekes, gabenamų prekių muitinis statusas nekeičiamas, jei jos nebuvo pakrautos arba iškrautos tose vietose.

Jeigu muitinė turi pagrindo abejoti, ar prekės atitinka šias sąlygas, įrodomas prekių muitinis statusas.

3 skirsnis

Sąjungos prekių muitinio statuso įrodymas

1 poskirsnis

Bendrosios nuostatos

123 straipsnis

T2L, T2LF arba muitinio prekių manifesto galiojimo laikotarpis

(Kodekso 22 straipsnio 5 dalis)

Sąjungos prekių muitinio statuso įrodymas, t. y. T2L, T2LF arba muitinis prekių manifestas, galioja 90 dienų nuo įregistravimo dienos arba, jei pagal 128 straipsnį nenustatyta pareiga įregistruoti muitinį prekių manifestą, nuo jo surašymo dienos. Atitinkamo asmens prašymu ir dėl pateisinamų priežasčių muitinės įstaiga gali nustatyti ilgesnį įrodymo galiojimo laikotarpį.

124 straipsnis

T2L, T2LF arba muitinio prekių manifesto MRN pateikimo priemonės

(Kodekso 6 straipsnio 3 dalies a punktas)

T2L, T2LF arba muitinio prekių manifesto MRN pateikti galima pateikti naudojantis bet kuria iš šių ne elektroninių duomenų apdorojimo priemonių:

a)	brūkšniniu kodu;

b)	statuso registracijos dokumentu;

c)	kitomis priemonėmis, kuriomis naudotis leidžia gaunančioji muitinės įstaiga.

2 poskirsnis

Įrodymai, pateikti ne elektroninėmis duomenų apdorojimo priemonėmis

125 straipsnis

Keleiviams, kurie nėra ekonominės veiklos vykdytojai, skirtas Sąjungos prekių muitinio statuso įrodymas

(Kodekso 6 straipsnio 3 dalies a punktas)

Keleivis, kuris nėra ekonominės veiklos vykdytojas, gali pateikti popieriuje surašytą prašymą įforminti Sąjungos prekių muitinio statuso įrodymą.

126 straipsnis

Sąjungos prekių muitinio statuso įrodymas pateikiant sąskaitą faktūrą arba transporto dokumentą

(Kodekso 6 straipsnio 2 dalis ir 3 dalies a punktas)

1.   Prekių, kurių vertė neviršija 15 000 EUR, turimą Sąjungos prekių muitinį statusą įrodyti galima naudojantis bet kuria iš šių ne elektroninių duomenų apdorojimo priemonių:

a)	su prekėmis susijusia sąskaita faktūra;

b)	su prekėmis susijusiu transporto dokumentu.

2.   1 dalyje nurodytoje sąskaitoje faktūroje arba transporto dokumente nurodomi bent šie duomenys: tikslus siuntėjo arba, jei siuntėjo nėra, atitinkamo asmens pavadinimas (vardas, pavardė) ir adresas, kompetentinga muitinės įstaiga, pakuočių skaičius ir rūšis, jų ženklai ir registracijos numeriai, prekių aprašymas, bruto masė kilogramais, prekių vertė ir, jei reikia, konteinerių numeriai.

Siuntėjas arba, jei jo nėra, atitinkamas asmuo nurodo Sąjungos prekių muitinį statusą atitinkamai įrašydamas kodą T2L arba T2LF ir šalia pasirašydamas sąskaitoje faktūroje arba transporto dokumente.

127 straipsnis

Sąjungos prekių muitinio statuso įrodymas TIR ar ATA knygelėje arba 302-ojoje formoje

(Kodekso 6 straipsnio 3 dalies a punktas)

Kai Sąjungos prekės vežamos pagal TIR konvenciją, ATA konvenciją, Stambulo konvenciją arba 1951 m. birželio 19 d. Londone pasirašytą Šiaurės Atlanto sutarties Šalių susitarimą dėl jų karinių pajėgų statuso, Sąjungos prekių muitinio statuso įrodymas gali būti pateikiamas naudojantis ne elektroninėmis duomenų apdorojimo priemonėmis.

3 poskirsnis

Sąjungos prekių muitinio statuso įrodymas, kurį išduoda įgaliotasis išdavėjas

128 straipsnis

Įrodymo, kurį išduoda įgaliotasis išdavėjas, išdavimo palengvinimas

(Kodekso 153 straipsnio 2 dalis)

1.   Bet kuriam Sąjungos muitų teritorijoje įsisteigusiam asmeniui, atitinkančiam Kodekso 39 straipsnio a ir b punktuose nustatytus kriterijus, gali būti suteikiamas leidimas išduoti:

a)	T2L arba T2LF, neteikiant prašymo patvirtinti;

b)	muitinį prekių manifestą, neteikiant kompetentingai muitinės įstaigai prašymo patvirtinti ir užregistruoti įrodymą.

2.   1 dalyje nurodytą leidimą atitinkamo asmens prašymu suteikia kompetentinga muitinės įstaiga.

4 poskirsnis

Specialiosios nuostatos dėl jūrų žvejybos produktų ir iš jų gautų prekių

129 straipsnis

Jūrų žvejybos produktų ir iš jų gautų prekių muitinis statusas

(Kodekso 153 straipsnio 2 dalis)

Norint įrodyti, kad 119 straipsnio 1 dalies d ir e punktuose išvardyti produktai ir prekės turi Sąjungos prekių muitinį statusą, turi būti nustatyta, kad tos prekės buvo gabenamos tiesiai į Sąjungos muitų teritoriją vienu iš šių būdų:

a)	Sąjungos žvejybos laivu, kuris sužvejojo produktus ir, jei taikoma, juos perdirbo;

b)	Sąjungos žvejybos laivu po produktų perkrovimo iš a punkte nurodyto laivo;

c)	Sąjungos žvejybos produktų perdirbimo laivu, kuriame produktai buvo perdirbti po perkrovimo iš a punkte nurodyto laivo;

d)	bet kuriuo kitu laivu, į kurį minėti produktai ir prekės buvo perkrauti iš a, b arba c punkte nurodytų laivų vėliau nepadarius jokių jų pakeitimų;

e)	transporto priemone, vežančia produktus ar prekes su vienu transporto dokumentu, surašytu Sąjungos muitų teritorijai nepriklausančioje šalyje arba teritorijoje, kurioje tie produktai ar prekės buvo iškrauti iš a, b, c arba d punktuose nurodytų laivų.

130 straipsnis

Jūrų žvejybos produktų ir iš jų gautų prekių muitinio statuso įrodymas

(Kodekso 6 straipsnio 2 dalis ir 3 dalies a punktas)

1.   Norint įrodyti muitinį statusą pagal 129 straipsnį, žvejybos žurnale, iškrovimo deklaracijoje, perkrovimo deklaracijoje ir, jei taikoma, teikiant laivų stebėjimo sistemos duomenis, kaip reikalaujama pagal Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1224/2009 (14), nurodoma ši informacija:

a)	vieta, kurioje žvejybos produktai buvo sužvejoti ir pagal kurią, vadovaujantis 129 straipsniu, galima nustatyti, ar produktai arba prekės turi Sąjungos prekių muitinį statusą;

b)	jūrų žvejybos produktai (pavadinimas ir rūšis) ir jų bruto masė (kg);

c)	prekių, gautų iš b punkte nurodytų jūrų žvejybos produktų, rūšis, aprašyta taip, kad jas būtų įmanoma suklasifikuoti pagal Kombinuotąją nomenklatūrą, ir jų bruto masė (kg).

2.   Perkraunant 119 straipsnio 1 dalies d ir e punktuose nurodytus produktus ir prekes į Sąjungos žvejybos laivą arba Sąjungos žvejybos produktų perdirbimo laivą (laivą, į kurį perkraunama), Sąjungos žvejybos laivo ar Sąjungos žvejybos produktų perdirbimo laivo, iš kurio produktai ir prekės perkraunami, žvejybos žurnale arba perkrovimo deklaracijoje, be 1 dalyje nurodytos informacijos, nurodomas laivo, į kurį produktai ir prekės buvo perkrauti, pavadinimas, vėliavos valstybė, registracijos numeris ir kapitono tikslus vardas ir pavardė.

Laivo, į kurį perkraunama, žvejybos žurnale arba perkrovimo deklaracijoje, be 1 dalies b ir c punktuose nurodytos informacijos, nurodomas Sąjungos žvejybos laivo arba Sąjungos žvejybos produktų perdirbimo laivo, iš kurio produktai arba prekės buvo perkrauti, pavadinimas, vėliavos valstybė, registracijos numeris ir kapitono tikslus vardas ir pavardė.

3.   Taikant 1 ir 2 dalis, popieriuje surašytą žvejybos žurnalą ir popieriuje surašytą iškrovimo arba perkrovimo deklaraciją muitinė priima iš laivų, kurių bendras ilgis yra ne mažesnis kaip 10 metrų, bet ne didesnis kaip 15 metrų.

131 straipsnis

Perkrovimas

(Kodekso 6 straipsnio 3 dalis)

1.   Jeigu 119 straipsnio 1 dalies d ir e punktuose nurodyti produktai ir prekės perkraunami į laivus, kurie nėra Sąjungos žvejybos laivai arba Sąjungos žvejybos produktų perdirbimo laivai, kaip Sąjungos prekių muitinio statuso įrodymas pateikiama atspausdinta laivo, į kurį perkraunama, perkrovimo deklaracija kartu su Sąjungos žvejybos laivo arba Sąjungos žvejybos produktų perdirbimo laivo, iš kurio produktai ir prekės buvo perkrauti, atspausdintu žvejybos žurnalo išrašu, atspausdinta perkrovimo deklaracija ir, jei taikoma, atspausdintais laivų stebėjimo sistemos duomenimis.

2.   Jei prekės perkraunamos kelis kartus, taip pat pateikiamos atspausdintos visos perkrovimo deklaracijos.

132 straipsnis

Jūrų žvejybos produktų ir kitų produktų, su trečiosios šalies vėliava plaukiojančių laivų sugautų arba sužvejotų Sąjungos muitų teritorijoje, Sąjungos muitinio statuso įrodymas

(Kodekso 6 straipsnio 3 dalies a punktas)

Jūrų žvejybos produktų ir kitų produktų, su trečiosios šalies vėliava plaukiojančių laivų išgautų arba sužvejotų Sąjungos muitų teritorijoje, Sąjungos prekių muitinis statusas gali būti įrodomas pateikiant atspausdintą žvejybos žurnalo išrašą.

133 straipsnis

Produktai ir prekės, perkraunami Sąjungos muitų teritorijai nepriklausančioje šalyje arba teritorijoje ir vežami per ją

(Kodekso 6 straipsnio 2 dalis)

Jeigu 119 straipsnio 1 dalies d ir e punktuose nurodyti produktai ir prekės perkraunami Sąjungos muitų teritorijai nepriklausančioje šalyje arba teritorijoje ir vežami per ją, pateikiamas atspausdintas Sąjungos žvejybos laivo arba Sąjungos žvejybos produktų perdirbimo laivo žvejybos žurnalo išrašas ir, jei taikoma, atspausdinta perkrovimo deklaracija, kuriuose nurodoma ši informacija:

a)	trečiosios šalies muitinės suteiktas patvirtinimas;

b)	produktų ir prekių atvežimo į trečiąją šalį ir išvežimo iš jos data;

c)	transporto priemonė, naudota produktams ir prekėms persiųsti į Sąjungos muitų teritoriją;

d)	a punkte nurodytos muitinės adresas.

2 SKYRIUS

Muitinės procedūros įforminimas prekėms

1 skirsnis

Bendrosios nuostatos

134 straipsnis

Prekybai su specialiosiomis fiskalinėmis teritorijomis skirta muitinės deklaracija

(Kodekso 1 straipsnio 3 dalis)

1.   Prekybai Kodekso 1 straipsnio 3 dalyje nurodytomis Sąjungos prekėmis taikomos šios nuostatos:

a)	Kodekso V antraštinės dalies 2, 3 ir 4 skyriai;

b)	Kodekso VIII antraštinės dalies 2 ir 3 skyriai;

c)	šio reglamento V antraštinės dalies 2 ir 3 skyriai;

d)	šio reglamento VIII antraštinės dalies 2 ir 3 skyriai.

2.   Bet kuris asmuo gali įvykdyti savo pareigas pagal 1 dalyje nurodytas nuostatas, pateikdamas sąskaitą faktūrą arba transporto dokumentą šiais atvejais:

a)	kai prekės toje pačioje valstybėje narėje siunčiamos iš specialiosios fiskalinės teritorijos į kitą Sąjungos muitų teritorijos dalį, kuri nėra specialioji fiskalinė teritorija;

b)	kai prekės toje pačioje valstybėje narėje įvežamos į specialiąją fiskalinę teritoriją iš kitos Sąjungos muitų teritorijos dalies, kuri nėra specialioji fiskalinė teritorija;

c)	kai prekės toje pačioje valstybėje narėje siunčiamos į specialiąją fiskalinę teritoriją iš kitos Sąjungos muitų teritorijos dalies, kuri nėra specialioji fiskalinė teritorija;

d)	kai prekės toje pačioje valstybėje narėje įvežamos iš specialiosios fiskalinės teritorijos į kitą Sąjungos muitų teritorijos dalį, kuri nėra specialioji fiskalinė teritorija.

135 straipsnis

Žodinė išleidimo į laisvą apyvartą deklaracija

(Kodekso 158 straipsnio 2 dalis)

1.   Žodžiu galima pateikti šių prekių išleidimo į laisvą apyvartą muitinės deklaracijas:

a)	nekomercinio pobūdžio prekių:

b)	keleivių asmeniniame bagaže vežamų komercinio pobūdžio prekių, jei jų vertė neviršija 1 000 EUR, o jų neto masė neviršija 1 000 kg;

c)	produktų, Sąjungos ūkininkų gautų trečiojoje šalyje esančiose ūkiuose, ir žvejybos, žuvų auginimo ir medžioklės produktų, kurie pagal Reglamento (EB) Nr. 1186/2009 35–38 straipsnius atleidžiami nuo muitų;

d)	sėklų, trąšų ir dirvos bei pasėlių priežiūros produktų, kuriuos importuoja trečiųjų šalių žemės ūkio produktų gamintojai, ketindami juos naudoti su tomis šalimis besiribojančiuose ūkiuose, ir kurie pagal Reglamento (EB) Nr. 1186/2009 39 ir 40 straipsnius atleidžiami nuo muitų.

2.   136 straipsnio 1 dalyje nurodytų prekių išleidimo į laisvą apyvartą muitinės deklaracijos gali būti pateikiamos žodžiu, jeigu šios prekės atleidžiamos nuo importo muito kaip grąžintos prekės.

136 straipsnis

Žodinė laikinojo įvežimo ir reeksporto deklaracija

(Kodekso 158 straipsnio 2 dalis)

1.   Žodžiu galima pateikti šių prekių laikinojo įvežimo muitinės deklaracijas:

a)	208–213 straipsniuose nurodytų padėklų, konteinerių bei transporto priemonių ir tiems padėklams, konteineriams bei transporto priemonėms skirtų atsarginių dalių, reikmenų ir įrangos;

b)	219 straipsnyje nurodytų keleivių asmeninių daiktų ir sporto reikmėms skirtų prekių;

c)	jūreivių gerovės reikmenų, naudojamų tarptautiniais jūrų maršrutais plaukiojančiuose laivuose, kaip nurodyta 220 straipsnio a punkte;

d)	222 straipsnyje nurodytos medicinos, chirurgijos ir laboratorinės įrangos;

e)	223 straipsnyje nurodytų gyvūnų, jei juos ketinama pervaryti į naujas ganyklas ar ganyti arba jei jie skirti darbui atlikti ar naudoti kaip transporto priemonė;

f)	224 straipsnio a punkte nurodytos įrangos;

g)	instrumentų ir aparatų, būtinų gydytojams, kurie teikia pagalbą organų transplantacijos laukiantiems ligoniams, ir atitinkančių 226 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas;

h)	nelaimės atveju teikiamos pagalbos siuntų, susijusių su priemonėmis, kurių imamasi nelaimės ar panašių situacijų, turinčių poveikį Sąjungos muitų teritorijoje, padariniams švelninti;

i)	nešiojamųjų muzikos instrumentų, kuriuos laikinai įveža keleiviai ir kurie skirti naudoti kaip profesinė įranga;

j)	taros, kuri importuojama pripildyta ir numatoma reeksportuoti tuščia arba pripildyta, pažymėtos nuolatiniais, neištrinamais žymenimis, rodančiais ne Sąjungos muitų teritorijoje įsisteigusio asmens tapatybę;

k)

radijo ir televizijos laidų rengimo ir transliacijos įrangos ir specialiai radijo ir televizijos laidoms rengti ir transliuoti pritaikytų transporto priemonių ir jų įrangos, kurias importuoja valstybinės arba privačios organizacijos, įsisteigusios ne Sąjungos muitų teritorijoje ir patvirtintos leidimą laikinai įvežti tokią įrangą ir transporto priemones suteikiančios muitinės įstaigos;

l)	kitų prekių, jeigu leidžia muitinė.

2.   1 dalyje nurodytų prekių laikinojo įvežimo procedūrai pripažinti įvykdyta reeksporto deklaracijas galima pateikti žodžiu.

137 straipsnis

Žodinė eksporto deklaracija

(Kodekso 158 straipsnio 2 dalis)

1.   Žodžiu gali būti teikiamos šių prekių eksporto muitinės deklaracijos:

a)	nekomercinio pobūdžio prekių;

b)	komercinio pobūdžio prekių, jei jų vertė neviršija 1 000 EUR, o jų neto masė neviršija 1 000 kg;

c)	Sąjungos muitų teritorijoje registruotų transporto priemonių, kurias numatoma reimportuoti, ir toms transporto priemonėms skirtų atsarginių dalių, reikmenų ir įrangos;

d)	naminių gyvūnų, eksportuojamų perkeliant žemės ūkio veiklą iš Sąjungos į trečiąją šalį, kurie pagal Reglamento (EB) Nr. 1186/2009 115 straipsnį atleidžiami nuo muito;

e)	žemės ūkio produktų gamintojų, ūkininkaujančių Sąjungoje esančiuose ūkiuose, gautų produktų, kurie pagal Reglamento (EB) Nr. 1186/2009 116, 117 ir 118 straipsnius atleidžiami nuo muito;

f)	žemės ūkio produktų gamintojų eksportuojamų sėklų, skirtų naudoti trečiosiose šalyse esančiuose ūkiuose, kurios pagal Reglamento (EB) Nr. 1186/2009 119 ir 120 straipsnius atleidžiamos nuo muito;

g)	su eksportuojamais gyvūnais vežamų pašarų, kurie pagal Reglamento (EB) Nr. 1186/2009 121 straipsnį atleidžiami nuo muito.

2.   136 straipsnio 1 dalyje nurodytų prekių eksporto muitinės deklaracijos gali būti pateikiamos žodžiu, jei tas prekes ketinama reimportuoti.

138 straipsnis

Prekės, laikomos deklaruotomis išleidimui į laisvą apyvartą įforminti pagal 141 straipsnį

(Kodekso 158 straipsnio 2 dalis)

Deklaruotomis išleidimui į laisvą apyvartą įforminti pagal 141 straipsnį laikomos šios prekės, jei jos nėra deklaruotos naudojantis kitomis priemonėmis:

a)	keleivio asmeniniame bagaže vežamos nekomercinio pobūdžio prekės, kurios atleidžiamos nuo importo muito pagal Reglamento (EB) Nr. 1186/2009 41 straipsnį arba kaip grąžintos prekės;

b)	135 straipsnio 1 dalies c ir d punktuose nurodytos prekės;

c)	transporto priemonės, kurios pagal Kodekso 203 straipsnį atleidžiamos nuo importo muito kaip grąžintos prekės;

d)	keleivių reimportuojami nešiojamieji muzikos instrumentai, kurie pagal Kodekso 203 straipsnį atleidžiami nuo importo muito kaip grąžintos prekės;

e)	korespondencija;

f)	pašto siuntose esančios prekės, kurios pagal Reglamento (EB) Nr. 1186/2009 23–27 straipsnius atleidžiamos nuo importo muito.

139 straipsnis

Prekės, laikomos deklaruotomis laikinajam įvežimui ir reeksportui įforminti pagal 141 straipsnį

(Kodekso 158 straipsnio 2 dalis)

1.   136 straipsnio 1 dalies e–j punktuose nurodytos prekės laikomos deklaruotomis laikinajam įvežimui įforminti pagal 141 straipsnį, jei jos nėra deklaruotos naudojantis kitomis priemonėmis.

2.   136 straipsnio 1 dalies e–j punktuose nurodytos prekės pagal 141 straipsnį laikomos deklaruotomis reeksportui, kuriuo laikinojo įvežimo procedūra pripažįstama įvykdyta, įforminti, jei jos nėra deklaruotos naudojantis kitomis priemonėmis.

140 straipsnis

Prekės, laikomos deklaruotomis eksportui įforminti pagal 141 straipsnį

(Kodekso 158 straipsnio 2 dalis)

1.   Deklaruotomis eksportui įforminti pagal 141 straipsnį laikomos šios prekės, jei jos nėra deklaruotos naudojantis kitomis priemonėmis:

a)	137 straipsnyje nurodytos prekės;

b)	keleivių vežami nešiojamieji muzikos instrumentai.

2.   Į Helgolandą siunčiamos prekės laikomos deklaruotomis eksportui įforminti pagal 141 straipsnį.

141 straipsnis

Muitinės deklaracijomis laikomi veiksmai

(Kodekso 158 straipsnio 2 dalis)

1.   138 straipsnio a–d punktuose, 139 straipsnyje ir 140 straipsnio 1 dalyje nurodytų prekių atveju muitinės deklaracija laikomas bet kuris iš šių veiksmų:

a)	vykimas per žaliąjį arba užrašu „deklaruojamų daiktų nėra“ pažymėtą kanalą, jeigu muitinės įstaigoje taikoma dviejų kanalų sistema;

b)	vykimas per muitinės įstaigą, kurioje netaikoma dviejų kanalų sistema;

c)	priekinio keleivinės transporto priemonės stiklo pažymėjimas lipduku „deklaruojamų daiktų nėra“ arba apvaliu muitinės deklaracijos ženklu, jeigu tokia galimybė numatyta nacionalinėse nuostatose.

2.   Korespondencija laikoma deklaruota išleidimui į laisvą apyvartą įforminti ją įvežant į Sąjungos muitų teritoriją.

Korespondencija laikoma deklaruota eksportui arba reeksportui įforminti ją išvežant iš Sąjungos muitų teritorijos.

3.   Pašto siuntose esančios prekės, kurios pagal Reglamento (EB) Nr. 1186/2009 23–27 straipsnius atleidžiamos nuo importo muito, laikomos deklaruotomis išleidimui į laisvą apyvartą įforminti jas pateikiant muitinei pagal Kodekso 139 straipsnį, jeigu reikalingi duomenys yra priimtini muitinei.

4.   Pašto siuntose esančios prekės, kurių vertė neviršija 1 000 EUR ir kurios neapmokestinamos eksporto muitu, laikomos deklaruotoms eksportui įforminti jas išvežant iš Sąjungos muitų teritorijos.

142 straipsnis

Prekės, kurių negalima deklaruoti žodžiu arba pagal 141 straipsnį

(Kodekso 158 straipsnio 2 dalis)

135–140 straipsniai netaikomi šioms prekėms:

a)	prekėms, su kuriomis susiję formalumai atlikti siekiant gauti grąžinamąsias išmokas arba finansinę naudą eksportuojant tas prekes pagal bendrąją žemės ūkio politiką;

b)	prekėms, dėl kurių pateiktas prašymas grąžinti muitą ar kitus privalomuosius mokėjimus;

c)	prekėms, kurioms taikomas draudimas ar apribojimas;

d)	prekėms, kurioms taikomi bet kurie kiti Sąjungos teisės aktuose nustatyti specialūs formalumai, kuriuos muitinė privalo taikyti.

143 straipsnis

Popieriuje surašytos muitinės deklaracijos

(Kodekso 158 straipsnio 2 dalis)

Keleiviai gali pateikti popieriuje surašytą jų vežamų prekių muitinės deklaraciją.

144 straipsnis

Pašto siuntose esančių prekių muitinės deklaracijos

(Kodekso 6 straipsnio 2 dalis)

Pašto paslaugų teikėjas gali teikti pašto siuntoje esančių prekių išleidimo į laisvą apyvartą muitinės deklaraciją, kurioje pateikiamas B priede nurodytas mažesnis duomenų rinkinys, jei prekės atitinka visas šias sąlygas:

a)	jų vertė neviršija 1 000 EUR;

b)	nepateiktas su jomis susijęs prašymas grąžinti muitus arba atsisakyti juos išieškoti;

c)	joms netaikomi draudimai ir apribojimai.

2 skirsnis

Supaprastintos muitinės deklaracijos

145 straipsnis

Leidimo reguliariai naudoti supaprastintas muitinės deklaracijas suteikimo sąlygos

(Kodekso 166 straipsnio 2 dalis)

1.   Leidimas reguliariai įforminti prekėms muitinės procedūrą naudojantis supaprastinta deklaracija pagal Kodekso 166 straipsnio 2 dalį suteikiamas, jeigu laikomasi šių sąlygų:

a)	pareiškėjas atitinka Kodekso 39 straipsnio a punkte nustatytą kriterijų;

b)	kai taikytina, pareiškėjas taiko priimtinas licencijų ir leidimų, suteiktų taikant prekybos politikos priemones arba susijusius su prekyba žemės ūkio produktais, tvarkymo procedūras;

c)	pareiškėjas užtikrina, kad atitinkamiems darbuotojams būtų pateikti nurodymai informuoti muitinę kiekvieną sykį, kai išaiškinami reikalavimų laikymosi sunkumai, ir nustato muitinės informavimo apie tokius sunkumus procedūrą;

d)

kai taikytina, pareiškėjas taiko priimtinas importo ir eksporto licencijų, susijusių su draudimais ir apribojimais, tvarkymo procedūras, įskaitant priemones, naudojamas prekėms, kurioms taikomi draudimai ar apribojimai, atskirti nuo kitų prekių, ir tų draudimų ir apribojimų laikymosi užtikrinimo priemones.

2.   AEOC laikomi atitinkančiais 1 dalies b, c ir d punktuose nurodytas sąlygas, jeigu jų apskaitos registrai yra tinkami prekėms taikytinai muitinės procedūrai įforminti naudojantis supaprastinta deklaracija.

146 straipsnis

Papildoma deklaracija

(Kodekso 167 straipsnio 1 dalis)

1.   Kai muitinė turi įtraukti mokėtiną importo ar eksporto muito sumą į apskaitą pagal Kodekso 105 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą, Kodekso 167 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje nurodyta papildoma deklaracija pateikiama per 10 dienų nuo prekių išleidimo.

2.   Kai įtraukimas į apskaitą atliekamas pagal Kodekso 105 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą, o teikiama papildoma deklaracija yra apibendrinta, periodinė arba suvestinė, laikotarpis, kurį apima papildoma deklaracija, neviršija vieno kalendorinio mėnesio.

3.   Laikotarpį, per kurį turi būti pateikta 2 dalyje nurodyta papildoma deklaracija, nustato muitinė. Jis neturi viršyti 10 dienų nuo laikotarpio, kurį apima papildoma deklaracija, pabaigos.

147 straipsnis

Laikotarpis, per kurį deklarantas turi turėti deklaracijas papildančius dokumentus, kai pateikiamos papildomos deklaracijos

(Kodekso 167 straipsnio 1 dalis)

1.   Deklaraciją papildančius dokumentus, kurių trūko teikiant supaprastintą deklaraciją, deklarantas turi turėti per 146 straipsnio 1 arba 3 dalyje nurodytą papildomos deklaracijos pateikimo laikotarpį.

2.   Tinkamai pagrįstais atvejais muitinė gali nustatyti ilgesnį laikotarpį, per kurį turi būti užtikrinamas deklaraciją papildančių dokumentų prieinamumas, nei numatyta 1 dalyje. Šis laikotarpis neturi viršyti 120 dienų nuo prekių išleidimo.

3.   Kai deklaraciją papildantys dokumentai yra susiję su muitine verte, tinkamai pagrįstais atvejais muitinė gali nustatyti ilgesnį laikotarpį, nei numatyta 1 ar 2 dalyje, deramai atsižvelgdama į Kodekso 103 straipsnio 1 dalyje nurodytą senaties terminą.

3 skirsnis

Visoms muitinės deklaracijoms taikomos nuostatos

148 straipsnis

Muitinės deklaracijos pripažinimas negaliojančia išleidus prekes

(Kodekso 174 straipsnio 2 dalis)

1.   Jeigu nustatoma, kad prekės per klaidą buvo deklaruotos muitinės procedūrai, pagal kurią atsiranda importo skola muitinei, įforminti, o turėjo būti deklaruotos kitai muitinės procedūrai įforminti, gavus pagrįstą deklaranto prašymą muitinės deklaracija pripažįstama negaliojančia išleidus prekes, jei tenkinamos šios sąlygos:

a)	prašymas pateikiamas per 90 dienų po deklaracijos priėmimo dienos;

b)	prekės nėra naudojamos su muitinės procedūra, kuriai įforminti jos būtų deklaruotos, jei nebūtų padaryta klaida, nesuderinamu būdu;

c)	teikiant klaidingą deklaraciją buvo tenkinamos muitinės procedūros, kuriai įforminti jos būtų deklaruotos, jei nebūtų padaryta klaida, sąlygos;

d)	pateikta muitinės deklaracija, kuriai skirta ta muitinės procedūra, kuriai įforminti prekės būtų deklaruotos, jei nebūtų padaryta klaida.

2.   Jeigu nustatoma, kad įforminant muitinės procedūrą, pagal kurią atsiranda importo skola muitinei, per klaidą buvo deklaruotos ne tos prekės, gavus pagrįstą deklaranto prašymą muitinės deklaracija pripažįstama negaliojančia išleidus prekes, jei tenkinamos šios sąlygos:

a)	prašymas pateikiamas per 90 dienų po deklaracijos priėmimo dienos;

b)	per klaidą deklaruotos prekės buvo naudojamos tik taip, kaip leidžiama, kai jos būna pirminio pavidalo, ir joms sugrąžintas pirminis pavidalas;

c)	per klaidą deklaruotų prekių ir prekių, kurias deklarantas ketino deklaruoti, įforminimas priklauso tos pačios muitinės įstaigos kompetencijai;

d)	prekės turi būti deklaruojamos tai pačiai muitinės procedūrai įforminti, kaip ir per klaidą deklaruotos prekės.

3.   Jeigu prekės, parduotos pagal nuotolinės prekybos sutartį, kaip apibrėžta Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/83/ES (15) 2 straipsnio 7 dalyje, buvo išleistos į laisvą apyvartą ir yra grąžinamos, gavus pagrįstą deklaranto prašymą muitinės deklaracija pripažįstama negaliojančia išleidus prekes, jei tenkinamos šios sąlygos:

a)	prašymas pateikiamas per 90 dienų po muitinės deklaracijos priėmimo dienos;

b)	prekės eksportuotos grąžinti pirminio tiekėjo adresu ar kitu to tiekėjo nurodytu adresu.

4.   Be 1, 2 ir 3 dalyse nurodytų atvejų, gavus pagrįstą deklaranto prašymą muitinės deklaracijos pripažįstamos negaliojančiomis išleidus prekes bet kuriuo iš šių atvejų:

a)	jeigu prekės, išleistos eksportuoti, reeksportuoti arba laikinai išvežti perdirbti, nebuvo išvežtos iš Sąjungos muitų teritorijos;

b)	jeigu Sąjungos prekės per klaidą buvo deklaruotos ne Sąjungos prekėms taikomai muitinės procedūrai įforminti, o jų kaip Sąjungos prekių muitinis statusas vėliau buvo įrodytas pateikiant T2L, T2LF arba muitinį prekių manifestą;

c)	jeigu prekės per klaidą buvo deklaruotos pateikiant daugiau kaip vieną muitinės deklaraciją;

d)	jei pagal Kodekso 211 straipsnio 2 dalį suteiktas atgaline data taikomas leidimas;

e)	jei pagal Kodekso 237 straipsnio 2 dalį Sąjungos prekėms įforminta muitinio sandėliavimo procedūra, bet ji toms prekėms daugiau nebegali būti įforminta pagal Kodekso 237 straipsnio 2 dalį.

5.   Prekių, kurios apmokestinamos eksporto muitu, dėl kurių pateiktas prašymas grąžinti importo muitą, už kurias mokamos grąžinamosios išmokos ar kitos eksporto išmokos arba kurias eksportuojant taikomos specialios priemonės, muitinės deklaracija gali būti pripažinta negaliojančia pagal 4 dalies a punktą tik jei tenkinamos šios sąlygos:

a)	deklarantas pateikia eksporto muitinės įstaigai arba, jei prekės laikinai išvežamos perdirbti, įforminimo muitinės įstaigai įrodymus, kad prekės nebuvo išvežtos iš Sąjungos muitų teritorijos;

b)	jei muitinės deklaracija surašyta popieriuje, deklarantas eksporto muitinės įstaigai arba, jei prekės laikinai išvežamos perdirbti, įforminimo muitinės įstaigai grąžina visus muitinės deklaracijos egzempliorius ir visus kitus dokumentus, kurie jam buvo išduoti priimant deklaraciją;

c)	deklarantas pateikia eksporto muitinės įstaigai įrodymus, kad visos grąžinamosios išmokos ir kitos pinigų sumos arba finansinė nauda, gautos eksportuojant atitinkamas prekes, buvo grąžintos arba kad kompetentingos institucijos ėmėsi priemonių užtikrinti, kad šios pinigų sumos nebūtų išmokėtos;

d)	deklarantas laikosi visų kitų su prekėmis susijusių jam taikomų pareigų;

e)	visi patikslinimai, padaryti su muitinės deklaracija pateiktoje eksporto licencijoje, panaikinami.

4 skirsnis

Kiti supaprastinimai

149 straipsnis

Leidimų atlikti centralizuotą muitinį įforminimą suteikimo sąlygos

(Kodekso 179 straipsnio 1 dalis)

1.   Pagal Kodekso 179 straipsnį leidimas atlikti centralizuotą muitinį įforminimą suteikiamas, kai tokio įforminimo prašymai yra susiję su bet kuria iš šių procedūrų:

a)	išleidimu į laisvą apyvartą;

b)	muitiniu sandėliavimu;

c)	laikinuoju įvežimu;

d)	galutiniu vartojimu;

e)	laikinuoju įvežimu perdirbti;

f)	laikinuoju išvežimu perdirbti;

g)

eksportu;

h)	reeksportu.

2.   Kai muitinės deklaracija pateikiama įtraukimo į deklaranto tvarkomus apskaitos registrus būdu, leidimas atlikti centralizuotą muitinį įforminimą gali būti suteikiamas laikantis 150 straipsnyje nustatytų sąlygų.

150 straipsnis

Leidimų įtraukti į deklaranto tvarkomus apskaitos registrus suteikimo sąlygos

(Kodekso 182 straipsnio 1 dalis)

1.   Leidimas muitinės deklaraciją pateikti įtraukimo į deklaranto tvarkomus apskaitos registrus būdu suteikiamas, jei pareiškėjai įrodo, kad jie atitinka Kodekso 39 straipsnio a, b ir d punktuose nustatytus kriterijus.

2.   Pagal Kodekso 182 straipsnio 1 dalį leidimas muitinės deklaraciją pateikti įtraukimo į deklaranto tvarkomus apskaitos registrus būdu suteikiamas, kai prašymas yra susijęs su bet kuria iš šių procedūrų:

a)	išleidimu į laisvą apyvartą;

b)	muitiniu sandėliavimu;

c)	laikinuoju įvežimu;

d)	galutiniu vartojimu;

e)	laikinuoju įvežimu perdirbti;

f)	laikinuoju išvežimu perdirbti;

g)	eksportu ir reeksportu.

3.   Jeigu prašymas suteikti leidimą yra susijęs su išleidimu į laisvą apyvartą, leidimas nesuteikiamas:

a)	prekėms, kurios pagal Direktyvos 2006/112/EB 138 straipsnį neapmokestinamos PVM ir, jei taikoma, kurioms taikomų akcizų mokėjimas laikinai atidedamas pagal Direktyvos 2008/118/EB 17 straipsnį, vienu metu išleisti į laisvą apyvartą ir vidaus vartojimui;

b)	prekėms, kurios pagal Direktyvos 2006/112/EB 138 straipsnį neapmokestinamos PVM ir, jei taikoma, kurioms taikomų akcizų mokėjimas laikinai atidedamas pagal Direktyvos 2008/118/EB 17 straipsnį, reimportuoti ir vienu metu išleisti į laisvą apyvartą ir vidaus vartojimui.

4.   Jeigu prašymas suteikti leidimą yra susijęs su eksportu ir reeksportu, leidimas suteikiamas tik tuo atveju, jeigu įvykdomos abi šios sąlygos:

a)	atleidžiama nuo pareigos pateikti išankstinę išvežimo deklaraciją pagal Kodekso 263 straipsnio 2 dalį;

b)	eksporto muitinės įstaiga yra ir išvežimo muitinės įstaiga arba jei eksporto muitinės įstaiga ir išvežimo muitinės įstaiga susitarė, kokiomis priemonėmis bus užtikrinama, kad išvežant prekes būtų taikoma muitinės priežiūra.

5.   Jeigu prašymas suteikti leidimą yra susijęs su eksportu ir reeksportu, akcizais apmokestinamų prekių eksportuoti neleidžiama, išskyrus atvejus, kai taikomas Direktyvos 2008/118/EB 30 straipsnis.

6.   Leidimas įtraukti į deklaranto tvarkomus apskaitos registrus nesuteikiamas, jei prašymas susijęs su procedūra, kurios atveju muitinės vykdo standartizuotus informacijos mainus pagal 181 straipsnį, išskyrus tuo atveju, jei muitinė leidžia naudoti kitas elektronines informacijos mainų priemones.

151 straipsnis

Leidimų naudotis savikontrole suteikimo sąlygos

(Kodekso 185 straipsnio 1 dalis)

Jei Kodekso 185 straipsnio 2 dalyje nurodytas pareiškėjas yra leidimo įtraukti į deklaranto tvarkomus apskaitos registrus turėtojas, leidimas naudotis savikontrole suteikiamas su sąlyga, kad pateiktas prašymas leisti naudotis savikontrole atliekant 150 straipsnio 2 dalyje nurodytas muitinės procedūras arba reeksportą.

152 straipsnis

Naudojantis savikontrole taikomi muitinės formalumai ir tikrinimas

(Kodekso 185 straipsnio 1 dalis)

Leidimų naudotis savikontrole turėtojams gali būti leidžiama muitinei prižiūrint atlikti tikrinimus, kaip laikomasi leidime nurodytų draudimų ir apribojimų.

3 SKYRIUS

Prekių išleidimas

153 straipsnis

Išleidimas nereikalaujant pateikti garantijos

(Kodekso 195 straipsnio 2 dalis)

Jeigu prieš išleidžiant prekes, dėl kurių pateiktas prašymas leisti naudotis tarifine kvota, atitinkama tarifinė kvota nėra laikoma kritine, prekės išleidžiamos nereikalaujant už jas pateikti garantijos.

154 straipsnis

Pranešimas apie prekių išleidimą

(Kodekso 6 straipsnio 3 dalies a punktas)

1.   Jeigu deklaracija muitinės procedūrai arba reeksportui įforminti pateikta naudojantis ne elektroninėmis duomenų apdorojimo priemonėmis, muitinė gali pranešti deklarantui apie prekių išleidimą naudodamasi ne elektroninėmis duomenų apdorojimo priemonėmis.

2.   Jei prekės iki išleidimo buvo laikinai saugomos ir muitinė leidimo turėti atitinkamus laikinojo saugojimo sandėlius turėtojui turi pranešti apie prekių išleidimą, informacija gali būti pateikiama ne elektroninėmis duomenų apdorojimo priemonėmis.

VI ANTRAŠTINĖ DALIS

IŠLEIDIMAS Į LAISVĄ APYVARTĄ IR ATLEIDIMAS NUO IMPORTO MUITO

1 SKYRIUS

Išleidimas į laisvą apyvartą

155 straipsnis

Leidimas surašyti bananų svėrimo pažymas

(Kodekso 163 straipsnio 3 dalis)

Muitinė suteikia leidimą surašyti standartines muitinės deklaracijas papildančius dokumentus, kuriais patvirtinama, kad švieži bananai, kurių KN kodas 0803 90 10 ir kurie apmokestinami importo muitu, buvo pasverti (bananų svėrimo pažymas), jeigu prašymą suteikti tokį leidimą pateikęs asmuo atitinka visas šias sąlygas:

a)	jis atitinka Kodekso 39 straipsnio a punkte nustatytą kriterijų;

b)	jis vykdo veiklą, susijusią su šviežių bananų, kurių KN kodas 0803 90 10 ir kuriems taikomas importo muitas, importo, vežimo, sandėliavimo ar tvarkymo operacijomis;

c)	jis deramai užtikrina, kad svėrimas būtų atliekamas tinkamai;

d)	jis turi tinkamą svėrimo įrangą;

e)	jis tvarko apskaitos registrus taip, kad muitinė galėtų atlikti būtinus tikrinimus.

156 straipsnis

Terminas

(Kodekso 22 straipsnio 3 dalis)

Sprendimas dėl prašymo suteikti 155 straipsnyje nurodytą leidimą priimamas nedelsiant ir ne vėliau kaip per 30 dienų nuo prašymo priėmimo dienos.

157 straipsnis

Bananų svėrimo pažymos pateikimo priemonės

(Kodekso 6 straipsnio 2 dalis ir 3 dalies a punktas)

Bananų svėrimo pažymos gali būti surašomos ir pateikiamos naudojantis ne elektroninėmis duomenų apdorojimo priemonėmis.

2 SKYRIUS

Atleidimas nuo importo muito

1 skirsnis

Grąžintos prekės

158 straipsnis

Prekės, laikomos grąžintomis tokio paties pavidalo, kokio buvo eksportuotos

(Kodekso 203 straipsnio 5 dalis)

1.   Prekės laikomos grąžintomis tokio paties pavidalo, kokio buvo eksportuotos, jei po to, kai buvo eksportuotos iš Sąjungos muitų teritorijos, jos buvo tvarkytos arba apdorotos tik siekiant pakeisti jų išvaizdą arba jas sutaisyti, atkurti gerą jų būklę ar ją išlaikyti.

2.   Prekės laikomos grąžintomis tokio paties pavidalo, kokio buvo eksportuotos, jei po to, kai buvo eksportuotos iš Sąjungos muitų teritorijos, jos buvo tvarkytos arba apdorotos kitu būdu nei tas, kuriuo siekiama pakeisti jų išvaizdą arba jas sutaisyti, atkurti gerą jų būklę ar ją išlaikyti, tačiau pradėjus tokį tvarkymą arba apdorojimą paaiškėjo, kad toks tvarkymas arba apdorojimas nėra tinkamas pagal numatomą prekių naudojimo paskirtį.

3.   Jeigu 1 arba 2 dalyje nurodytos prekės buvo tvarkytos arba apdorotos taip, kad dėl tokio tvarkymo arba apdorojimo jos turėtų būti apmokestinamos importo muitu, jei joms būtų įforminta laikinojo išvežimo perdirbti procedūra, tokios prekės laikomos grąžintomis tokio paties pavidalo, kokio buvo eksportuotos, tik jei tvarkymas ar apdorojimas, įskaitant atsarginių dalių įmontavimą, neviršija to, kas tikrai būtina siekiant užtikrinti, kad prekės būtų naudojamos tokiu pačiu būdu kaip ir jas eksportuojant iš Sąjungos muitų teritorijos.

159 straipsnis

Prekės, kurias eksportuojant buvo pritaikytos bendrosios žemės ūkio politikos priemonės

(Kodekso 204 straipsnis)

1.   Grąžintos prekės, kurias eksportuojant buvo pritaikytos bendrosios žemės ūkio politikos priemonės, atleidžiamos nuo importo muito, jei yra įvykdytos visos šios sąlygos:

a)	pagal tas priemones išmokėtos grąžinamosios išmokos ar kitos sumos buvo grąžintos, kompetentingos institucijos ėmėsi būtinų veiksmų, kad būtų sustabdytas pagal tas priemones už tas prekes mokėtinų sumų mokėjimas, arba buvo panaikinta kita gauta finansinė nauda;

b)

prekėms buvo taikoma viena iš šių situacijų: i) jos negalėjo būti pateiktos rinkai toje šalyje, į kurią jos buvo išsiųstos; ii) jos buvo gavėjo grąžintos dėl defektų arba neatitikties sutarties sąlygoms; iii) jos buvo reimportuotos į Sąjungos muitų teritoriją, nes negalėjo būti panaudotos numatytiems tikslams dėl nuo eksportuotojo nepriklausančių aplinkybių;

c)	jos deklaruojamos išleidimui į laisvą apyvartą Sąjungos muitų teritorijoje įforminti per 12 mėnesių nuo muitinės formalumų, susijusių su tų prekių eksportu, užbaigimo dienos arba vėliau, kai deramai pagrįstais atvejais tai leidžia reimportuojančios valstybės narės muitinė.

2.   1 dalies b punkto iii papunktyje nurodytos aplinkybės yra šios:

a)	prekės buvo grąžintos į Sąjungos muitų teritoriją po to, kai dar nepristatytos gavėjui prekės arba jas vežusios transporto priemonės sugedo arba buvo sugadintos;

b)	prekės, iš pradžių eksportuotos kaip skirtos vartoti arba parduoti prekybos mugėje ar kitomis panašiomis aplinkybėmis, nebuvo taip suvartotos ar parduotos;

c)	prekės negalėjo būti pristatytos gavėjui dėl jo fizinio ar teisinio nesugebėjimo laikytis sutarties, pagal kurią prekės buvo eksportuotos;

d)	prekės dėl gamtinių, politinių ar socialinių kliūčių negalėjo būti pristatytos gavėjui arba pasiekė jį po sutartyje nustatytos pristatymo dienos;

e)	vaisiai ir daržovės, kuriems taikomos bendro vaisių ir daržovių rinkos organizavimo nuostatos, buvo eksportuoti ir išsiųsti konsignaciniam pardavimui atlikti, bet nebuvo parduoti paskirties šalies rinkoje.

160 straipsnis

Informacinio lapo INF 3 pateikimo priemonės

(Kodekso 6 straipsnio 3 dalies a punktas)

Dokumentas, kuriuo patvirtinama, kad sąlygos, kuriomis prekės atleidžiamos nuo importo muito, buvo įvykdytos (informacinis lapas INF 3), gali būti pateiktas naudojantis ne elektroninėmis duomenų apdorojimo priemonėmis.

VII ANTRAŠTINĖ DALIS

SPECIALIOSIOS PROCEDŪROS

1 SKYRIUS

Bendrosios nuostatos

1 skirsnis

Prašymas suteikti leidimą

161 straipsnis

Ne Sąjungos muitų teritorijoje įsisteigęs pareiškėjas

(Kodekso 211 straipsnio 3 dalies a punktas)

Nukrypstant nuo Kodekso 211 straipsnio 3 dalies a punkto, pavieniais atvejais muitinė gali, jei tai jai atrodo pagrįsta, suteikti leidimą taikyti galutinio vartojimo procedūrą arba laikinojo įvežimo perdirbti procedūrą asmenims, įsisteigusiems ne Sąjungos muitų teritorijoje.

162 straipsnis

Ne Sąjungos muitų teritorijoje įsisteigusio pareiškėjo prašymo pateikimo vieta

(Kodekso 22 straipsnio 1 dalis)

1.   Nukrypstant nuo Kodekso 22 straipsnio 1 dalies trečios pastraipos, jei pareiškėjas, prašantis leidimo taikyti galutinio vartojimo procedūrą, yra įsisteigęs ne Sąjungos muitų teritorijoje, kompetentinga muitine laikoma muitinė, veikianti toje vietoje, kurioje prekės bus naudojamos pirmiausia.

2.   Nukrypstant nuo Kodekso 22 straipsnio 1 dalies trečios pastraipos, jei pareiškėjas, prašantis leidimo taikyti laikinojo įvežimo perdirbti procedūrą, yra įsisteigęs ne Sąjungos muitų teritorijoje, kompetentinga muitine laikoma muitinė, veikianti toje vietoje, kurioje prekės bus perdirbamos pirmiausia.

163 straipsnis

Prašymas suteikti leidimą, pateikiamas kaip muitinės deklaracija

(Kodekso 6 straipsnio 1 ir 2 dalys, 3 dalies a punktas ir 211 straipsnio 1 dalis)

1.   Muitinės deklaracija, kurioje pateikiami papildomi duomenų elementai, kaip nustatyta A priede, laikoma prašymu suteikti leidimą bet kuriuo iš šių atvejų:

a)	kai prekėms turi būti įforminama laikinojo įvežimo procedūra, išskyrus 236 straipsnio b punkte nuodytus atvejus, kuriais muitinė reikalauja pateikti nustatytos formos prašymą;

b)	kai prekėms turi būti įforminta galutinio vartojimo procedūra ir pareiškėjas ketina prekes naudoti tik pagal numatytą galutinio vartojimo paskirtį;

c)	kai prekėms, išskyrus išvardytąsias 71-02 priede, turi būti įforminama laikinojo įvežimo perdirbti procedūra;

d)	kai prekėms, išskyrus išvardytąsias 71-02 priede, turi būti įforminama laikinojo išvežimo perdirbti procedūra;

e)	jei buvo suteiktas leidimas taikyti laikinojo išvežimo perdirbti procedūrą ir pakaitos produktai turi būti išleisti į laisvą apyvartą taikant standartinio prekių pakeitimo sistemą, kuri nėra įtraukta į tą leidimą;

f)	jei perdirbtieji produktai turi būti išleisti į laisvą apyvartą po laikinojo išvežimo perdirbti, o perdirbimo operacija atlikta su nekomercinio pobūdžio prekėmis.

2.   1 dalis netaikoma nė vienu iš šių atvejų:

a)	kai teikiama supaprastinta deklaracija;

b)	kai atliekamas centralizuotas muitinis įforminimas;

c)	kai prekės įtraukiamos į deklaranto tvarkomus apskaitos registrus;

d)	kai prašoma suteikti leidimą (išskyrus leidimą taikyti laikinojo įvežimo procedūrą), taikytiną daugiau kaip vienoje valstybėje narėje;

e)	kai prašoma leisti naudoti ekvivalentiškas prekes pagal Kodekso 223 straipsnį;

f)	kai kompetentinga muitinė praneša deklarantui, kad reikia atlikti ekonominių sąlygų tikrinimą pagal Kodekso 211 straipsnio 6 dalį;

g)	kai taikomas 167 straipsnio 1 dalies f punktas;

h)	kai prašoma suteikti leidimą atgaline data pagal Kodekso 211 straipsnio 2 dalį, išskyrus atvejus, nurodytus šio straipsnio 1 dalies e arba f punkte.

3.   Jeigu muitinė mano, kad transporto priemonėms ar jų atsarginėms dalims, reikmenims ir įrangai įforminus laikinojo įvežimo procedūrą kiltų didelė rizika, kad bus nesilaikoma kurios nors iš muitų teisės aktuose nustatytų pareigų, 1 dalyje nurodyta muitinės deklaracija negali būti pateikiama žodžiu arba pagal 141 straipsnį. Tokiu atveju muitinė po to, kai jai pateikiamos prekės, nedelsdama apie tai informuoja deklarantą.

4.   Pareiga pateikti 1 dalyje nurodytus papildomus duomenų elementus nėra taikoma tais atvejais, kai teikiamos kurios nors iš šių deklaracijų:

a)	išleidimo į laisvą apyvartą muitinės deklaracijos, teikiamos žodžiu pagal 135 straipsnį;

b)	laikinojo įvežimo arba reeksporto muitinės deklaracijos, teikiamos žodžiu pagal 136 straipsnį;

c)	laikinojo įvežimo muitinės deklaracijos arba reeksporto deklaracijos, kurios pagal 139 straipsnį laikomos pateiktomis pagal 141 straipsnį.

5.   ATA ir CPD knygelės laikomos prašymais suteikti leidimą taikyti laikinojo įvežimo procedūrą, jeigu jos atitinka visas šias sąlygas:

a)	knygelė buvo išduota ATA konvencijos arba Stambulo konvencijos susitariančiojoje šalyje ir ją patvirtino bei už ją garantavo asociacija, priklausanti garantijų grandinei, kaip apibrėžta Stambulo konvencijos A priedo 1 straipsnio d punkte;

b)	knygelė yra susijusi su prekėmis ir naudojimo paskirtimi, kurioms taikoma konvencija, pagal kurią knygelė buvo išduota;

c)	knygelė yra patvirtinta muitinės;

d)	knygelė galioja visoje Sąjungos muitų teritorijoje.

164 straipsnis

Prašymas atnaujinti arba iš dalies pakeisti leidimą

(Kodekso 6 straipsnio 3 dalies a punktas)

Muitinė gali leisti raštu pateikti prašymą atnaujinti arba iš dalies pakeisti Kodekso 211 straipsnio 1 dalyje nurodytą leidimą.

165 straipsnis

Žodinę laikinojo įvežimo muitinės deklaraciją papildantis dokumentas

(Kodekso 6 straipsnio 2 dalis, 3 dalies a punktas ir 211 straipsnio 1 dalis)

Kai pagal 163 straipsnį žodinė muitinės deklaracija laikoma prašymu suteikti leidimą taikyti laikinojo įvežimo procedūrą, deklarantas pateikia deklaraciją papildantį dokumentą, kaip nustatyta 71-01 priede.

2 skirsnis

Sprendimo dėl prašymo priėmimas

166 straipsnis

Ekonominių sąlygų tikrinimas

(Kodekso 211 straipsnio 3 ir 4 dalys)

1.   Kodekso 211 straipsnio 4 dalies b punkte nustatyta sąlyga netaikoma leidimams taikyti laikinojo įvežimo perdirbti procedūrą, išskyrus šiuos atvejus:

a)	kai importo muito suma apskaičiuojama pagal Kodekso 86 straipsnio 3 dalį, esama įrodymų, kad gali būti padarytas neigiamas poveikis esminiams Sąjungos gamintojų interesams, ir atvejis nenurodytas167 straipsnio 1 dalies a–f punktuose;

b)

kai importo muito suma apskaičiuojama pagal Kodekso 85 straipsnį, prekėms, kurioms ketinama įforminti laikinojo įvežimo perdirbti procedūrą, būtų taikoma žemės ūkio ar prekybos politikos priemonė, laikinas arba galutinis antidempingo muitas, kompensacinis muitas, apsaugos priemonė arba papildomas muitas, susidarantis dėl sustabdyto nuolaidų taikymo, jei tos prekės būtų deklaruotos išleidimui į laisvą apyvartą įforminti, ir atvejis nenurodytas 167 straipsnio 1 dalies h, i, m, p ar s punktuose;

c)

kai importo muito suma apskaičiuojama pagal Kodekso 85 straipsnį, prekėms, kurioms ketinama įforminti laikinojo įvežimo perdirbti procedūrą, būtų netaikoma žemės ūkio ar prekybos politikos priemonė, laikinas arba galutinis antidempingo muitas, kompensacinis muitas, apsaugos priemonė arba papildomas muitas, susidarantis dėl sustabdyto nuolaidų taikymo, jei tos prekės būtų deklaruotos išleidimui į laisvą apyvartą įforminti, esama įrodymų, kad esminiams Sąjungos gamintojų interesams gali būti daromas neigiamas poveikis, ir atvejis nenurodytas 167 straipsnio 1 dalies g–s punktuose.

2.   Kodekso 211 straipsnio 4 dalies b punkte nustatyta sąlyga netaikoma leidimams taikyti laikinojo išvežimo perdirbti procedūrą, išskyrus tuos atvejus, kai esama įrodymų, kad esminiams Sąjungos gamintojų, gaminančių 71-02 priede išvardytas prekes, interesams gali būti padarytas neigiamas poveikis, ir prekių neketinama remontuoti.

167 straipsnis

Atvejai, kuriais laikinojo įvežimo perdirbti ekonominės sąlygos laikomos įvykdytomis

(Kodekso 211 straipsnio 5 dalis)

1.   Laikinojo įvežimo perdirbti ekonominės sąlygos laikomos įvykdytomis, kai prašymas susijęs su bet kuria iš šių operacijų:

a)	prekių perdirbimu, nenurodytu 71-02 priede;

b)

remontu;

c)	prekių, teisė disponuoti kuriomis tiesiogiai ar netiesiogiai suteikta leidimo turėtojui, perdirbimu pagal specifikacijas ne Sąjungos muitų teritorijoje įsisteigusio asmens vardu, paprastai apmokant tik perdirbimo išlaidas;

d)	kietųjų kviečių perdirbimu į tešlos gaminius;

e)	laikinojo įvežimo perdirbti procedūros įforminimu prekėms neviršijant kiekio, nustatyto remiantis Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 510/2014 (16) 18 straipsnyje nurodyta pusiausvyra;

f)

71-02 priede išvardytų prekių perdirbimu bet kuriuo iš šių atvejų: i) kai nėra Sąjungoje pagamintų prekių, kurioms priskiriamas tas pats 8 skaitmenų KN kodas, kurios yra tos pačios prekinės kokybės ir turi tas pačias technines charakteristikas kaip ir prekės, kurias ketinama importuoti numatomoms perdirbimo operacijoms; ii) kai skiriasi Sąjungoje pagamintų prekių ir importuoti ketinamų prekių kaina, jei panašios prekės negali būti naudojamos, nes siūloma prekybos operacija dėl jų kainos nebūtų ekonomiškai perspektyvi; iii) kai esama sutartinių įsipareigojimų ir jei panašios prekės neatitinka perdirbtųjų produktų pirkėjo iš trečiosios šalies sutartinių reikalavimų arba jei perdirbtieji produktai pagal sutartį turi būti gauti iš prekių, kurioms ketinama įforminti laikinojo įvežimo perdirbti procedūrą, kad būtų laikomasi su pramoninės ir komercinės nuosavybės teisių apsauga susijusių nuostatų; iv) kai bendra prekių, kurioms priskiriamas tas pats aštuonženklis KN kodas ir kurioms norima įforminti laikinojo įvežimo perdirbti procedūrą, vertė vienam pareiškėjui per vienus kalendorinius metus neviršija 150 000 EUR;

g)	prekių perdirbimu siekiant užtikrinti jų atitiktį išleidimo į laisvą apyvartą techniniams reikalavimams;

h)	nekomercinio pobūdžio prekių perdirbimu;

i)	pagal ankstesnį leidimą, kuris buvo suteiktas atlikus ekonominių sąlygų tikrinimą, gautų prekių perdirbimu;

j)	palmių aliejaus kietųjų ir skystųjų frakcijų, kokosų aliejaus ir jo skystųjų frakcijų, palmių branduolių aliejaus ir jo skystųjų frakcijų, atalių aliejaus arba ricinos aliejaus perdirbimu į produktus, kurie nėra skirti maisto sektoriui;

k)	prekių perdirbimu į produktus, skirtus įmontuoti arba naudoti civiliniuose orlaiviuose, kuriems išduotas tinkamumo skraidyti pažymėjimas;

l)	prekių perdirbimu į produktus, kuriems taikomas autonominis tam tikrų ginklų ir karinės įrangos importo muitų sustabdymas pagal Tarybos reglamentą (EB) Nr. 150/2003 (17);

m)	prekių perdirbimu į pavyzdžius;

n)	elektroninių komponentų, detalių, sąrankų arba bet kurių kitų medžiagų perdirbimu į informacinių technologijų produktus;

o)	prekių, kurioms priskiriami KN kodai 2707 arba 2710, perdirbimu į produktus, kuriems priskiriami KN kodai 2707, 2710 arba 2902;

p)	prekių pavertimu atliekomis ir laužu, naikinimu, detalių ar komponentų utilizavimu;

q)	denatūravimu;

r)	įprastinėmis prekių tvarkymo operacijomis, nurodytomis Kodekso 220 straipsnyje;

s)

kai bendra prekių, kurioms priskiriamas tas pats aštuonženklis KN kodas ir kurioms norima įforminti laikinojo įvežimo perdirbti procedūrą, vertė vienam pareiškėjui per vienus kalendorinius metus kiekvienu aštuonženkliu KN kodu žymimų prekių, kurioms taikomas 71-02 priedas, atveju neviršija 150 000 EUR, o kitų prekių atveju – 300 000 EUR, išskyrus atvejus, kai prekėms, kurioms ketinama įforminti laikinojo įvežimo perdirbti procedūrą, būtų taikomas laikinas arba galutinis antidempingo muitas, kompensacinis muitas, apsaugos priemonė arba papildomas muitas, susidarantis dėl sustabdyto nuolaidų taikymo, jei tos prekės būtų deklaruotos išleidimui į laisvą apyvartą įforminti.

2.   1 dalies f punkto i papunktyje nurodytas atvejis, kai nėra prekių, apima bet kurią iš šių situacijų:

a)	Sąjungos muitų teritorijoje visiškai negaminamos panašios prekės;

b)	tokių prekių nepakanka numatytoms perdirbimo operacijoms atlikti;

c)	panašios Sąjungos prekės negali būti pateikiamos pareiškėjui laiku, kad būtų galima atlikti siūlomą prekybos operaciją, nors prašymas buvo pateiktas laiku.

168 straipsnis

Importo muito sumos apskaičiavimas tam tikrais laikinojo įvežimo perdirbti atvejais

(Kodekso 86 straipsnio 4 dalis)

1.   Kai nereikalaujama atlikti ekonominių sąlygų tikrinimo, o prekėms, kurioms ketinama įforminti laikinojo įvežimo perdirbti procedūrą, būtų taikoma žemės ūkio ar prekybos politikos priemonė, laikinas arba galutinis antidempingo muitas, kompensacinis muitas, apsaugos priemonė arba papildomas muitas, susidarantis dėl sustabdyto nuolaidų taikymo, jei tos prekės būtų deklaruotos išleidimui į laisvą apyvartą įforminti, importo muito suma apskaičiuojama pagal Kodekso 86 straipsnio 3 dalį.

Pirma pastraipa netaikoma, jei ekonominės sąlygos laikomos įvykdytomis 167 straipsnio 1 dalies h, i, m, p arba s punkte nurodytais atvejais.

2.   Jei perdirbtuosius produktus, gautus atlikus laikinojo įvežimo perdirbti procedūrą, tiesiogiai arba netiesiogiai importuoja leidimo turėtojas ir jei jie išleidžiami į laisvą apyvartą per vienus metus nuo jų reeksporto, importo muito suma apskaičiuojama pagal Kodekso 86 straipsnio 3 dalį.

169 straipsnis

Leidimas naudoti ekvivalentiškas prekes

(Kodekso 223 straipsnio 1 bei 2 dalys ir 3 dalies c punktas)

1.   Suteikiant leidimą pagal Kodekso 223 straipsnio 2 dalį nėra svarbu, ar ekvivalentiškos prekės naudojamos nuolat, ar ne.

2.   Kodekso 223 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje nurodytų ekvivalentiškų prekių naudoti neleidžiama tais atvejais, kai prekėms, kurioms įforminama specialioji procedūra, būtų taikomas laikinas arba galutinis antidempingo muitas, kompensacinis muitas, apsaugos muitas ar papildomas muitas, susidarantis dėl sustabdyto nuolaidų taikymo, jei tos prekės būtų deklaruotos išleidimui į laisvą apyvartą įforminti.

3.   Kodekso 223 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje nurodytų ekvivalentiškų prekių naudoti neleidžiama tais atvejais, kai ne Sąjungos prekėms, perdirbamoms vietoj Sąjungos prekių, kurioms įforminama laikinojo išvežimo perdirbti procedūra, būtų taikomas laikinas ar galutinis antidempingo muitas, kompensacinis muitas, apsaugos muitas ar papildomas muitas, susidarantis dėl sustabdyto nuolaidų taikymo, jei tos prekės būtų deklaruotos išleidimui į laisvą apyvartą įforminti.

4.   Taikant muitinio sandėliavimo procedūrą ekvivalentiškų prekių naudoti neleidžiama, jei ne Sąjungos prekės, kurioms įforminama muitinio sandėliavimo procedūra, yra nurodytos 71-02 priede.

5.   Ekvivalentiškų prekių neleidžiama naudoti prekių arba produktų, kurie buvo genetiškai modifikuoti, arba kuriuose yra genetiškai modifikuotų elementų, atveju.

6.   Nukrypstant nuo Kodekso 223 straipsnio 1 dalies trečios pastraipos, taikant laikinojo įvežimo perdirbti procedūrą ekvivalentiškomis prekėmis laikomos šios prekės:

a)	prekės, kurių gamybos etapas yra tolimesnis nei ne Sąjungos prekių, kurioms įforminta laikinojo įvežimo perdirbti procedūra, jei esminė šių ekvivalentiškų prekių perdirbimo dalis atliekama leidimo turėtojo įmonėje arba įmonėje, kurioje operacija atliekama jo vardu;

b)	prekių remonto atveju – naujos prekės vietoj naudotų prekių arba prekės, kurių būklė geresnė nei ne Sąjungos prekių, kurioms įforminama laikinojo įvežimo perdirbti procedūra;

c)	prekės, kurių techninės charakteristikos panašios į prekių, kurias jos pakeičia, jei joms priskiriamas tas pats aštuonženklis Kombinuotosios nomenklatūros kodas ir jei jos yra tos pačios prekinės kokybės.

7.   Nukrypstant nuo Kodekso 223 straipsnio 1 dalies trečios pastraipos, 71-04 priede nurodytoms prekėms taikomos tame priede išdėstytos specialiosios nuostatos.

8.   Laikinojo įvežimo atveju ekvivalentiškos prekės gali būti naudojamos tik jei pagal 208–211 straipsnius suteikiamas leidimas taikyti laikinojo įvežimo procedūrą prekes visiškai atleidžiant nuo importo muito.

170 straipsnis

Perdirbtieji produktai arba prekės, kurioms įforminama laikinojo įvežimo perdirbti IM/EX procedūra

(Kodekso 211 straipsnio 1 dalis)

1.   Leidime taikyti laikinojo įvežimo perdirbti IM/EX procedūrą pareiškėjo prašymu nurodoma, kad perdirbtieji produktai arba prekės, kurioms įforminta ta laikinojo įvežimo perdirbti IM/EX procedūra ir kurios nebuvo deklaruotos kitai muitinės procedūrai įforminti arba reeksportuotos pasibaigus procedūros pripažinimo įvykdyta laikotarpiui, laikomos išleistomis į laisvą apyvartą paskutinę procedūros pripažinimo įvykdyta laikotarpio dieną.

2.   1 dalis netaikoma, jei produktams ar prekėms taikomos draudžiamosios ar ribojamosios priemonės.

171 straipsnis

Sprendimo dėl prašymo suteikti Kodekso 211 straipsnio 1 dalyje nurodytą leidimą priėmimo terminas

(Kodekso 22 straipsnio 3 dalis)

1.   Jeigu prašymas suteikti Kodekso 211 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytą leidimą susijęs tik su viena valstybe nare, sprendimas dėl šio prašymo, nukrypstant nuo Kodekso 22 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos, priimamas nedelsiant ir ne vėliau kaip per 30 dienų nuo prašymo priėmimo dienos.

Jeigu prašymas suteikti Kodekso 211 straipsnio 1 dalies b punkte nurodytą leidimą susijęs tik su viena valstybe nare, sprendimas dėl šio prašymo, nukrypstant nuo Kodekso 22 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos, priimamas nedelsiant ir ne vėliau kaip per 60 dienų nuo prašymo priėmimo dienos.

2.   Kai pagal Kodekso 211 straipsnio 6 dalį turi būti atliekamas ekonominių sąlygų tikrinimas, šio straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje nurodytas terminas gali būti pratęstas iki vienų metų nuo tos dienos, kurią byla buvo perduota Komisijai.

Muitinė praneša pareiškėjui arba leidimo turėtojui, kad reikia atlikti ekonominių sąlygų tikrinimą ir, jei leidimas dar nebuvo suteiktas, kad terminas pratęsiamas pagal pirmą pastraipą.

172 straipsnis

Taikymas atgaline data

(Kodekso 22 straipsnio 4 dalis)

1.   Kai muitinė suteikia leidimą, taikomą atgaline data pagal Kodekso 211 straipsnio 2 dalį, toks leidimas įsigalioja ne anksčiau kaip prašymo priėmimo dieną.

2.   Išimtinėmis aplinkybėms muitinė gali leisti, kad 1 dalyje nurodytas leidimas įsigaliotų ne anksčiau kaip prieš vienus metus (prekių, kurioms taikomas 71-02 priedas, atveju – prieš tris mėnesius) iki prašymo priėmimo dienos.

3.   Jeigu prašoma atnaujinti leidimą, susijusį su tos pačios rūšies operacija ir prekėmis, atgaline data taikomas leidimas gali įsigalioti paskutinę pirminio leidimo galiojimo dieną.

Jeigu, vadovaujantis Kodekso 211 straipsnio 6 dalimi, atnaujinant leidimą, susijusį su tos pačios rūšies operacija ir prekėmis, reikia atlikti ekonominių sąlygų tikrinimą, atgaline data taikomas leidimas įsigalioja ne anksčiau kaip tą dieną, kurią padaryta išvada dėl ekonominių sąlygų.

173 straipsnis

Leidimo galiojimo trukmė

(Kodekso 22 straipsnio 5 dalis)

1.   Kai leidimas suteikiamas pagal Kodekso 211 straipsnio 1 dalies a punktą, leidimo galiojimo laikotarpis neviršija penkerių metų nuo jo įsigaliojimo dienos.

2.   Kai leidimas susijęs su 71-02 priede nurodytomis prekėmis, 1 dalyje nurodytas galiojimo laikotarpis neviršija trejų metų.

174 straipsnis

Specialiosios procedūros pripažinimo įvykdyta laikotarpis

(Kodekso 215 straipsnio 4 dalis)

1.   Pagal Kodekso 211 straipsnio 1 dalį suteiktame leidime nurodytą specialiosios procedūros pripažinimo įvykdyta laikotarpį procedūros vykdytojo prašymu muitinė gali pratęsti net ir pasibaigus iš pradžių nustatytam laikotarpiui.

2.   Jei procedūros pripažinimo įvykdyta laikotarpis visoms prekėms, kurioms procedūra įforminta tam tikru laikotarpiu, baigiasi konkrečią dieną, muitinė Kodekso 211 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytame leidime gali nustatyti, kad procedūros pripažinimo įvykdyta laikotarpis automatiškai pratęsiamas visoms prekėms, kurioms tą dieną dar taikoma ta procedūra. Muitinė gali nuspręsti nutraukti automatinį laikotarpio pratęsimą visoms arba kai kurioms prekėms, kurioms įforminta ta procedūra.

175 straipsnis

Procedūros įvykdymo dokumentas

(Kodekso 6 straipsnio 2 dalis, 3 dalies a punktas ir 211 straipsnio 1 dalis)

1.   Leidimuose taikyti laikinojo įvežimo perdirbti IM/EX procedūrą ir laikinojo įvežimo perdirbti EX/IM procedūrą nevykdant 176 straipsnyje nurodytų standartizuotų informacijos mainų arba galutinio vartojimo procedūrą turi būti numatyta, kad leidimo turėtojas per 30 dienų nuo procedūros pripažinimo įvykdyta laikotarpio pabaigos prižiūrinčiai muitinės įstaigai turi pateikti procedūros įvykdymo dokumentą.

Tačiau prižiūrinčioji muitinės įstaiga gali atleisti nuo pareigos pateikti procedūros įvykdymo dokumentą, jei ji mano, kad tai nėra būtina.

2.   Leidimo turėtojo prašymu muitinė gali pratęsti 1 dalyje nurodytą laikotarpį iki 60 dienų. Išimtiniais atvejais muitinė gali pratęsti laikotarpį net jam pasibaigus.

3.   Procedūros įvykdymo dokumente pateikiami 71-06 priede nurodyti duomenys, išskyrus atvejus, kai prižiūrinčioji muitinės įstaiga nustato kitaip.

4.   Jeigu perdirbtieji produktai ar prekės, kuriems įforminta laikinojo įvežimo perdirbti IM/EX procedūra, laikomi išleistais į laisvą apyvartą pagal 170 straipsnio 1 dalį, šis faktas turi būti nurodytas procedūros įvykdymo dokumente.

5.   Jei leidime taikyti laikinojo įvežimo perdirbti IM/EX procedūrą nurodoma, kad perdirbtieji produktai arba prekės, kurioms įforminta ta procedūra, laikomi išleistais į laisvą apyvartą paskutinę procedūros pripažinimo įvykdyta laikotarpio dieną, leidimo turėtojas prižiūrinčiajai muitinės įstaigai pateikia procedūros įvykdymo dokumentą, kaip nurodyta šio straipsnio 1 dalyje.

6.   Muitinė gali leisti procedūros įvykdymo dokumentą pateikti ne elektroninėmis duomenų apdorojimo priemonėmis.

176 straipsnis

Standartizuoti informacijos mainai ir leidimo taikyti perdirbimo procedūrą turėtojo pareigos

(Kodekso 211 straipsnio 1 dalis)

1.   Leidimuose taikyti laikinojo įvežimo perdirbti EX/IM procedūrą arba laikinojo išvežimo perdirbti EX/IM procedūrą, kurie susiję su viena ar daugiau valstybių narių, ir leidimuose taikyti laikinojo įvežimo perdirbti IM/EX procedūrą ar laikinojo išvežimo perdirbti IM/EX procedūrą, kurie susiję su daugiau nei viena valstybe nare, nustatomos šios pareigos:

a)	vykdyti 181 straipsnyje nurodytus standartizuotus informacijos mainus (INF), išskyrus atvejus, kai muitinės susitaria dėl kitokių elektroninių informacijos mainų priemonių;

b)	leidimo turėtojo pareiga prižiūrinčiai muitinės įstaigai pateikti 71-05 priedo A skirsnyje nurodytą informaciją;

c)

nurodyti atitinkamą INF numerį, jei teikiamos šios deklaracijos ar pranešimai: i) laikinojo įvežimo perdirbti muitinės deklaracija; ii) eksporto deklaracija, teikiama laikinojo įvežimo perdirbti EX/IM procedūrai arba laikinojo išvežimo perdirbti procedūrai įforminti; iii) muitinės deklaracija, teikiama išleidimui į laisvą apyvartą įforminti po laikinojo išvežimo perdirbti; iv) muitinės deklaracija, teikiama perdirbimo procedūrai pripažinti įvykdyta; v) reeksporto deklaracijos arba pranešimai apie reeksportą.

2.   Leidimuose taikyti laikinojo įvežimo perdirbti IM/EX procedūrą, susijusiuose tik su viena valstybe nare, nustatoma, kad leidimo turėtojas prižiūrinčiosios muitinės įstaigos prašymu tai muitinės įstaigai pateikia pakankamai informacijos apie prekes, kurioms įforminta laikinojo įvežimo perdirbti procedūra, kuria remdamasi prižiūrinčioji muitinės įstaiga galėtų apskaičiuoti importo muito sumą pagal Kodekso 86 straipsnio 3 dalį.

177 straipsnis

Sąjungos prekių saugojimas sandėlyje su ne Sąjungos prekėmis

(Kodekso 211 straipsnio 1 dalis)

Jeigu Sąjungos prekės saugomos muitiniam sandėliavimui skirtame sandėlyje su ne Sąjungos prekėmis ir bet kuriuo metu atpažinti kiekvienos rūšies prekes būtų neįmanoma arba įmanoma tik patiriant neproporcingų išlaidų, Kodekso 211 straipsnio 1 dalies b punkte nurodytame leidime nustatoma, kad atskirai apskaitomos kiekvienos rūšies, muitinio statuso ir, prireikus, kiekvienos kilmės šalies prekės.

3 skirsnis

Kitos nuostatos

178 straipsnis

Apskaitos registrai

(Kodekso 211 straipsnio 1 dalis ir 214 straipsnio 1 dalis)

1.   Kodekso 214 straipsnio 1 dalyje nurodytuose apskaitos registruose registruojama ši informacija:

a)	jei taikoma, nuoroda į leidimą, kurio reikia norint prekėms įforminti specialiąją procedūrą;

b)

MRN arba, jei jis nesuteiktas, bet kuris kitas numeris arba kodas, pagal kurį identifikuojamos muitinės deklaracijos, kurias pateikus prekėms įforminta specialioji procedūra, ir, kai ši procedūra buvo pripažinta įvykdyta pagal Kodekso 215 straipsnio 1 dalį, informacija apie tai, kokiu būdu ši procedūra pripažinta įvykdyta;

c)	duomenys, pagal kuriuos galima aiškiai identifikuoti muitinės dokumentus (išskyrus muitinės deklaracijas), kitus dokumentus, susijusius su specialiosios procedūros įforminimu prekėms, ir kitus dokumentus, susijusius su atitinkamu procedūros pripažinimu įvykdyta;

d)	ženklai, identifikavimo numeriai, pakuočių skaičius ir rūšis, prekių kiekis ir įprastinis komercinis arba techninis prekių aprašymas ir, jei taikoma, prekėms identifikuoti būtini konteinerio identifikavimo ženklai;

e)	prekių buvimo vieta ir informacija apie bet kokį jų gabenimą;

f)	prekių muitinis statusas;

g)	duomenys apie įprastines prekių tvarkymo operacijas ir, kai taikoma, tų įprastinių prekių tvarkymo operacijų nulemtas naujas tarifinis prekių klasifikavimas;

h)	laikinojo įvežimo arba galutinio vartojimo duomenys;

i)	laikinojo įvežimo arba išvežimo perdirbti duomenys, įskaitant informaciją apie perdirbimo pobūdį;

j)	kai taikoma Kodekso 86 straipsnio 1 dalis, saugojimo arba įprastinių tvarkymo operacijų sąnaudos;

k)	išeiga arba, prireikus, jos apskaičiavimo metodas;

l)	duomenys, būtini, kad būtų galima atlikti ekvivalentiškų prekių naudojimo pagal Kodekso 223 straipsnį muitinės priežiūrą ir tikrinimą;

m)	kai reikalaujama atskirai apskaityti prekes, informacija apie prekių rūšį, muitinį statusą ir, jei taikoma, prekių kilmę;

n)	238 straipsnyje nurodytais laikinojo įvežimo atvejais duomenys, kurių reikalaujama pagal tą straipsnį;

o)	241 straipsnyje nurodytais laikinojo įvežimo perdirbti atvejais duomenys, kurių reikalaujama pagal tą straipsnį;

p)	jei taikoma, duomenys apie teisių ir pareigų perleidimą pagal Kodekso 218 straipsnį;

q)	kai apskaitos registrai nėra pagrindinių muitinei reikalingų apskaitos registrų dalis, nuoroda į tuos pagrindinius muitinei reikalingus apskaitos registrus;

r)	papildoma informacija konkrečiais atvejais, kai dėl pagrįstų priežasčių to reikalauja muitinė.

2.   Laisvųjų zonų apskaitos registruose be 1 dalyje nurodytos informacijos registruojami:

a)	duomenys, pagal kuriuos identifikuojami į laisvąsias zonas įvežamų arba iš jų išvežamų prekių transporto dokumentai;

b)	duomenys apie prekių, kurioms išleidimo į laisvą apyvartą arba laikinojo įvežimo atvejais netaikomas importo muitas arba priemonės, nustatytos pagal bendrosios žemės ūkio arba prekybos politikos kryptis, naudojimą arba vartojimą vadovaujantis Kodekso 247 straipsnio 2 dalimi.

3.   Muitinė gali nereikalauti kai kurios 1 ir 2 dalyse nurodytos informacijos, jei tai neturi neigiamos įtakos muitinės priežiūrai ir tikrinimui, kaip taikoma specialioji procedūra.

4.   Laikinojo įvežimo atveju apskaitos registrai tvarkomi tik jei to reikalauja muitinė.

179 straipsnis

Prekių gabenimas iš vienos vietos į kitą Sąjungos muitų teritorijoje

(Kodekso 219 straipsnis)

1.   Prekės, kurioms įforminta laikinojo įvežimo perdirbti, laikinojo įvežimo arba galutinio vartojimo procedūra, gali būti gabenamos iš vienos vietos į kitą Sąjungos muitų teritorijoje neatliekant muitinės formalumų, išskyrus nurodytuosius 178 straipsnio 1 dalies e punkte.

2.   Prekės, kurioms įforminta laikinojo išvežimo perdirbti procedūra, gali būti gabenamos Sąjungos muitų teritorijoje iš įforminimo muitinės įstaigos į išvežimo muitinės įstaigą.

3.   Prekės, kurioms įforminta muitinio sandėliavimo procedūra, gali būti gabenamos Sąjungos muitų teritorijoje neatliekant muitinės formalumų, išskyrus nurodytuosius 178 straipsnio 1 dalies e punkte, šiais atvejais:

a)	tarp skirtingų tame pačiame leidime nustatytų sandėlių;

b)	iš įforminimo muitinės įstaigos į sandėlius arba

c)

iš sandėlio į išvežimo muitinės įstaigą arba bet kurią muitinės įstaigą, nurodytą leidime taikyti specialiąją procedūrą, kaip nurodyta Kodekso 211 straipsnio 1 dalyje, įgaliotą išleisti prekes kitai muitinės procedūrai taikyti arba priimti reeksporto deklaraciją, teikiamą specialiajai procedūrai pripažinti įvykdyta.

Prekės, kurioms įforminta muitinio sandėliavimo procedūra, gali būti gabenamos ne ilgiau kaip 30 dienų po išgabenimo iš muitinės sandėlio.

Procedūros vykdytojo prašymu muitinė gali pratęsti 30-ies dienų laikotarpį.

4.   Kai prekės, kurioms įforminta muitinio sandėliavimo procedūra, gabenamos iš sandėlių į išvežimo muitinės įstaigą, Kodekso 214 straipsnio 1 dalyje nurodytuose apskaitos registruose pateikiama informacija apie prekių išvežimą per 100 dienų po to, kai prekės išvežamos iš muitinės sandėlio.

Muitinės procedūros vykdytojo prašymu muitinė gali pratęsti 100-o dienų laikotarpį.

180 straipsnis

Įprastinės prekių tvarkymo operacijos

(Kodekso 220 straipsnis)

Kodekso 220 straipsnyje nurodytos įprastinės prekių tvarkymo operacijos yra nustatytos 71-03 priede.

181 straipsnis

Standartizuoti informacijos mainai

(Kodekso 6 straipsnio 2 dalis)

1.   Prižiūrinčioji muitinės įstaiga pagal Kodekso 16 straipsnio 1 dalį sukurtoje elektroninėje standartizuotų informacijos mainų (INF) sistemoje pateikia 71-05 priedo A skirsnyje nustatytus atitinkamus duomenų elementus, susijusius su:

a)	laikinuoju įvežimu perdirbti EX/IM ar laikinuoju išvežimu perdirbti EX/IM, susijusiu su viena ar daugiau valstybių narių;

b)	laikinuoju įvežimu perdirbti IM/EX ar laikinuoju išvežimu perdirbti IM/EX, susijusiu su daugiau kaip viena valstybe nare.

2.   Atsakingai muitinės įstaigai, nurodytai Kodekso 101 straipsnio 1 dalyje, paprašius muitinių vykdyti standartizuotus informacijos apie prekes, kurioms įforminta laikinojo įvežimo perdirbti IM/EX procedūra, susijusi tik su viena valstybe nare, mainus, prižiūrinčioji muitinės įstaiga pagal Kodekso 16 straipsnio 1 dalį sukurtoje elektroninėje INF sistemoje pateikia 71-05 priedo B skirsnyje nustatytus atitinkamus duomenų elementus.

3.   Jeigu muitinės deklaracijoje arba reeksporto deklaracijoje ar pranešime apie reeksportą yra nuoroda į INF, kompetentinga muitinė pagal Kodekso 16 straipsnio 1 dalį sukurtoje elektroninėje INF sistemoje pateikia 71-05 priedo A skirsnyje nustatytus specialiuosius duomenų elementus.

4.   Muitinė leidimo turėtojui jo prašymu atskleidžia naujausią su INF susijusią informaciją.

182 straipsnis

Gyvūnų, kuriems įforminta specialioji procedūra, atsivestų gyvūnų muitinis statusas

(Kodekso 153 straipsnio 3 dalis)

Jei gyvūnų, kurie įtraukti į vieną muitinės deklaraciją ir kuriems įforminta saugojimo procedūra, laikinojo įvežimo procedūra arba laikinojo įvežimo perdirbti procedūra, Sąjungos muitų teritorijoje atsivestų gyvūnų bendra vertė viršija 100 EUR, tie gyvūnai laikomi ne Sąjungos prekėmis ir jiems turi būti įforminta tokia pati procedūra kaip ir juos atsivedusiems gyvūnams.

183 straipsnis

Atleidimas nuo pareigos pateikti papildomą deklaraciją

(Kodekso 167 straipsnio 2 dalies b punktas)

Nuo pareigos pateikti papildomą deklaraciją atleidžiama tuo atveju, jei prekėms įforminta specialioji procedūra, išskyrus tranzitą, buvo pripažinta įvykdyta įforminant kitą specialiąją procedūrą, išskyrus tranzitą, jeigu įvykdomos visos šios sąlygos:

a)	leidimo taikyti pirmą ir kitą specialiąją procedūrą turėtojas yra tas pats asmuo;

b)	įforminant pirmą specialiąją procedūrą buvo pateikta standartinės formos muitinės deklaracija arba deklarantas, įformindamas pirmą specialiąją procedūrą, pateikė papildomą deklaraciją pagal Kodekso 167 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą;

c)	pirma specialioji procedūra pripažįstama įvykdyta prekėms įforminant kitą specialiąją procedūrą, išskyrus galutinio vartojimo arba laikinojo įvežimo perdirbti procedūrą, po to, kai muitinės deklaracija pateikiama įtraukimo į deklaranto tvarkomus apskaitos registrus būdu.

2 SKYRIUS

Tranzitas

1 skirsnis

Išorinio ir vidinio tranzito procedūra

184 straipsnis

Tranzito operacijos MRN ir TIR operacijos MRN pateikimo muitinei priemonės

(Kodekso 6 straipsnio 3 dalies a punktas)

Tranzito deklaracijos arba TIR operacijos MRN muitinei galima pateikti naudojantis bet kuria iš šių ne elektroninių duomenų apdorojimo priemonių:

a)	brūkšniniu kodu;

b)	tranzito lydimuoju dokumentu;

c)	tranzito / saugumo lydimuoju dokumentu;

d)	TIR operacijos atveju – TIR knygele;

e)	kitomis priemonėmis, kuriomis naudotis leidžia priimančioji muitinė.

185 straipsnis

Tranzito lydimasis dokumentas ir tranzito / saugumo lydimasis dokumentas

(Kodekso 6 straipsnio 2 dalis)

Bendrieji duomenų reikalavimai, taikomi tranzito lydimajam dokumentui ir, jei reikia, prekių sąrašui, ir tranzito / saugumo lydimajam dokumentui bei tranzito / saugumo prekių sąrašui, yra nustatyti B-02 priede.

186 straipsnis

Prašymai suteikti įgaliotojo gavėjo TIR operacijoms statusą

(Kodekso 22 straipsnio 1 dalies trečia pastraipa)

Prašymai suteikti Kodekso 230 straipsnyje nurodytą įgaliotojo gavėjo statusą, kuriuo naudojamasi atliekant TIR operacijas, pateikiami muitinei, kompetentingai priimti sprendimą toje valstybėje narėje, kurioje turi būti užbaigtos pareiškėjo vykdomos TIR operacijos.

187 straipsnis

Leidimų naudotis įgaliotojo gavėjo TIR operacijoms statusu suteikimas

(Kodekso 230 straipsnis)

1.   Kodekso 230 straipsnyje nurodytas įgaliotojo gavėjo statusas suteikiamas pareiškėjams, atitinkantiems šias sąlygas:

a)	pareiškėjas yra įsisteigęs Sąjungos muitų teritorijoje;

b)	pareiškėjas deklaruoja, kad jis reguliariai gaus prekes, gabenamas atliekant TIR operaciją;

c)	pareiškėjas atitinka Kodekso 39 straipsnio a, b ir d punktuose nustatytus kriterijus.

2.   Leidimas suteikiamas tik su sąlyga, kad muitinė mano galėsianti vykdyti TIR operacijų priežiūrą ir atlikti tikrinimą be administracinių pastangų, kurios būtų neproporcingos atitinkamo asmens reikalavimams.

3.   Leidimas naudotis įgaliotojo gavėjo statusu taikomas tik TIR operacijoms, kurios turi būti užbaigtos toje valstybėje narėje, kurioje buvo suteiktas leidimas, ir tik leidime nurodytoje tos valstybės narės vietoje ar vietose.

2 skirsnis

Išorinio ir vidinio Sąjungos tranzito procedūra

188 straipsnis

Specialiosios fiskalinės teritorijos

(Kodekso 1 straipsnio 3 dalis)

1.   Kai Sąjungos prekės gabenamos iš specialiosios fiskalinės teritorijos į kitą Sąjungos muitų teritorijos dalį, kuri nėra specialioji fiskalinė teritorija, ir jų gabenimas baigiamas vietoje, esančioje už valstybės narės, kurioje jos įvežtos į tą Sąjungos muitų teritorijos dalį, ribų, tos Sąjungos prekės gabenamos įforminus Kodekso 227 straipsnyje nurodytą vidinio Sąjungos tranzito procedūrą.

2.   Kitais nei 1 dalyje nurodytieji atvejais vidinio Sąjungos tranzito procedūra gali būti taikoma Sąjungos prekėms, gabenamoms tarp specialiosios fiskalinės teritorijos ir kitos Sąjungos muitų teritorijos dalies.

189 straipsnis

Konvencijos dėl bendrosios tranzito procedūros taikymas konkrečiais atvejais

(Kodekso 226 straipsnio 2 dalis)

Jeigu Sąjungos prekės eksportuojamos į trečiąją šalį, kuri yra Konvencijos dėl bendrosios tranzito procedūros susitariančioji šalis, arba jeigu Sąjungos prekės eksportuojamos ir gabenamos per vieną arba daugiau bendrojo tranzito šalių ir taikomos Konvencijos dėl bendrosios tranzito procedūros nuostatos, toms prekėms įforminama išorinio Sąjungos tranzito procedūra, kaip nurodyta Kodekso 226 straipsnio 2 dalyje, šiais atvejais:

a)	su Sąjungos prekėmis buvo atlikti muitinės eksporto formalumai, kad jas eksportuojant į trečiąsias šalis pagal bendrąją žemės ūkio politiką būtų skiriamos grąžinamosios išmokos;

b)	Sąjungos prekės paimtos iš intervencinių atsargų, joms taikomos jų naudojimo ir (arba) paskirties tikrinimo priemonės ir jas eksportuojant į trečiąsias šalis pagal bendrąją žemės ūkio politiką buvo atlikti muitinės formalumai;

c)	Sąjungos prekės atitinka importo muitų grąžinimo arba atsisakymo juos išieškoti reikalavimus, su sąlyga, kad joms įforminta išorinio tranzito procedūra pagal Kodekso 118 straipsnio 4 dalį.

190 straipsnis

Paskirties muitinės įstaigos patvirtintas kvitas

(Kodekso 6 straipsnio 3 dalies a punktas)

Prekes pateikiančio asmens prašymu paskirties muitinės įstaigos patvirtintame kvite ir tos muitinės įstaigos reikalaujamoje informacijoje pateikiami 72-03 priede nurodyti duomenys.

191 straipsnis

Bendrosios nuostatos dėl leidimų naudotis supaprastinimais

(Kodekso 233 straipsnio 4 dalis)

1.   Kodekso 233 straipsnio 4 dalyje nurodyti leidimai suteikiami pareiškėjams, atitinkantiems šias sąlygas:

a)	pareiškėjas yra įsisteigęs Sąjungos muitų teritorijoje;

b)	pareiškėjas deklaruoja, kad jis reguliariai naudosis Sąjungos tranzito priemonėmis;

c)	pareiškėjas atitinka Kodekso 39 straipsnio a, b ir d punktuose nustatytus kriterijus.

2.   Leidimai suteikiami tik su sąlyga, kad muitinė mano galėsianti vykdyti Sąjungos tranzito procedūros priežiūrą ir atlikti tikrinimą be administracinių pastangų, kurios būtų neproporcingos atitinkamo asmens reikalavimams.

192 straipsnis

Prašymai suteikti įgaliotojo siuntėjo statusą, kuriuo naudojamasi prekėms įforminant Sąjungos tranzito procedūrą

(Kodekso 22 straipsnio 1 dalies trečia pastraipa)

Prašymai suteikti Kodekso 233 straipsnio 4 dalies a punkte nurodytą įgaliotojo siuntėjo statusą, kuriuo naudojamasi prekėms įforminant Sąjungos tranzito procedūrą, teikiami muitinei, kompetentingai priimti sprendimą toje valstybėje narėje, kurioje turi būti pradėtos pareiškėjo vykdomos Sąjungos tranzito procedūros.

193 straipsnis

Leidimų naudotis įgaliotojo siuntėjo statusu prekėms įforminant Sąjungos tranzito procedūrą suteikimas

(Kodekso 233 straipsnio 4 dalis)

Kodekso 233 straipsnio 4 dalies a punkte nurodytas įgaliotojo siuntėjo statusas suteikiamas tik tiems pareiškėjams, kurie pagal Kodekso 89 straipsnio 5 dalį yra gavę leidimą pateikti bendrąją garantiją arba naudotis atleidimu nuo pareigos pateikti garantiją pagal Kodekso 95 straipsnio 2 dalį.

194 straipsnis

Prašymai suteikti įgaliotojo gavėjo statusą, kuriuo naudojamasi gaunant prekes, gabenamas įforminus Sąjungos tranzito procedūrą

(Kodekso 22 straipsnio 1 dalies trečia pastraipa)

Prašymai suteikti Kodekso 233 straipsnio 4 dalies b punkte nurodytą įgaliotojo gavėjo statusą, kuriuo naudojamasi gaunant prekes, gabenamas įforminus Sąjungos tranzito procedūrą, teikiami muitinei, kompetentingai priimti sprendimą toje valstybėje narėje, kurioje turi būti užbaigtos pareiškėjo vykdomos Sąjungos tranzito procedūros.

195 straipsnis

Leidimų naudotis įgaliotojo gavėjo statusu gaunant prekes, gabenamas įforminus Sąjungos tranzito procedūrą, suteikimas

(Kodekso 233 straipsnio 4 dalis)

Kodekso 233 straipsnio 4 dalies b punkte nurodytas įgaliotojo gavėjo statusas suteikiamas tik pareiškėjams, deklaravusiems, kad jie reguliariai gaus prekes, kurioms įforminta Sąjungos tranzito procedūra.

196 straipsnis

Įgaliotojo gavėjo išduodamas kvitas

(Kodekso 6 straipsnio 3 dalies a punktas)

Kvite, kurį įgaliotasis gavėjas išduoda vežėjui prekių pristatymo metu, ir reikalaujamoje informacijoje pateikiami 72-03 priede nurodyti duomenys.

197 straipsnis

Leidimas naudoti specialias plombas

(Kodekso 233 straipsnio 4 dalis)

1.   Pagal Kodekso 233 straipsnio 4 dalies c punktą leidimai naudoti specialias plombas ant transporto priemonių, konteinerių arba pakuočių, naudojamų vykdant Sąjungos tranzito procedūrą, suteikiami, jei muitinė patvirtina prašyme suteikti leidimą nurodytas plombas.

2.   Suteikdama leidimą muitinė pripažįsta kitos valstybės narės muitinės patvirtintas specialias plombas, išskyrus tuo atveju, jei ji turi informacijos, kad konkreti plomba nėra tinkama muitinės reikmėms.

198 straipsnis

Leidimas naudoti tranzito deklaraciją, kurioje reikalaujama pateikti mažiau duomenų

(Kodekso 233 straipsnio 4 dalies d punktas)

Pagal Kodekso 233 straipsnio 4 dalies d punktą leidimai naudoti muitinės deklaraciją, kurioje reikalaujama pateikti mažiau duomenų, įforminant prekėms Sąjungos tranzito procedūrą suteikiami šiais atvejais:

a)	vežant prekes geležinkelių transportu;

b)	vežant prekes oro ir jūrų transportu, kai elektroninis transporto dokumentas nėra naudojamas kaip tranzito deklaracija.

199 straipsnis

Leidimai naudoti elektroninį transporto dokumentą kaip tranzito deklaraciją vežant prekes oro transportu

(Kodekso 233 straipsnio 4 dalies e punktas)

Vežant prekes oro transportu, leidimai naudoti elektroninį transporto dokumentą kaip tranzito deklaraciją pagal Kodekso 233 straipsnio 4 dalies e punktą prekėms įforminant Sąjungos tranzito procedūrą suteikiami tik jei:

a)	pareiškėjas vykdo daug skrydžių tarp Sąjungos oro uostų;

b)	pareiškėjas įrodo, kad jis galės užtikrinti elektroninio transporto dokumento duomenų prieinamumą išvykimo muitinės įstaigai išvykimo oro uoste ir paskirties muitinės įstaigai paskirties oro uoste ir kad išvykimo muitinės įstaigai ir paskirties muitinės įstaigai būtų prieinami tie patys duomenys.

200 straipsnis

Leidimai naudoti elektroninį transporto dokumentą kaip tranzito deklaraciją vežant prekes jūrų transportu

(Kodekso 233 straipsnio 4 dalies e punktas)

Vežant prekes jūrų transportu, leidimai naudoti elektroninį transporto dokumentą kaip tranzito deklaraciją pagal Kodekso 233 straipsnio 4 dalies e punktą įforminant prekėms Sąjungos tranzito procedūrą suteikiami tik jei:

a)	pareiškėjas vykdo daug reisų tarp Sąjungos uostų;

b)	pareiškėjas įrodo, kad jis galės užtikrinti elektroninio transporto dokumento duomenų prieinamumą išvykimo muitinės įstaigai išvykimo uoste ir paskirties muitinės įstaigai paskirties uoste ir kad išvykimo muitinės įstaigai ir paskirties muitinės įstaigai būtų prieinami tie patys duomenys.

3 SKYRIUS

Muitinis sandėliavimas

201 straipsnis

Mažmeninė prekyba

(Kodekso 211 straipsnio 1 dalies b punktas)

Leidimai naudoti sandėlius prekių muitiniam sandėliavimui suteikiami su sąlyga, kad sandėliai nenaudojami mažmeninei prekybai, išskyrus mažmeninį prekių pardavimą kuriuo nors iš šių atvejų:

a)	kai prekės, atleidžiant nuo importo muito, parduodamos keleiviams, vykstantiems į Sąjungos muitų teritorijai nepriklausančias šalis ar teritorijas arba iš jų atvykusiems;

b)	kai prekės, atleidžiant nuo importo muito, parduodamos tarptautinių organizacijų nariams;

c)	kai prekės, atleidžiant nuo importo muito, parduodamos NATO pajėgoms;

d)	kai prekės, atleidžiant nuo importo muito, parduodamos pagal diplomatinius arba konsulinius susitarimus;

e)	kai prekės parduodamos nuotoliniu būdu, taip pat ir internetu.

202 straipsnis

Specialiai įrengti sandėliai

(Kodekso 211 straipsnio 1 dalies b punktas)

Jeigu prekės kelia pavojų kitoms prekėms arba gali jas sugadinti, arba dėl kitų priežasčių joms reikalingos specialios sąlygos, leidimuose naudoti sandėlius muitiniam sandėliavimui gali būti nurodyta, kad prekes leidžiama saugoti tik specialiai joms pritaikytuose sandėliuose.

203 straipsnis

Sandėlių tipai

(Kodekso 211 straipsnio 1 dalies b punktas)

Leidimuose naudoti sandėlius prekių muitiniam sandėliavimui nurodoma, kokių tipų muitinės sandėliai turėtų būti naudojami pagal kiekvieną leidimą:

a)	I tipo atvirasis muitinės sandėlis;

b)	II tipo atvirasis muitinės sandėlis;

c)	uždarasis muitinės sandėlis.

4 SKYRIUS

Tikslinis naudojimas

1 skirsnis

Laikinasis įvežimas

1 poskirsnis

Bendrosios nuostatos

204 straipsnis

Bendrosios nuostatos

(Kodekso 211 straipsnio 1 dalies a punktas)

Jei nenumatyta kitaip, leidimai taikyti laikinojo įvežimo procedūrą suteikiami su sąlyga, kad prekių, kurioms įforminta ta procedūra, būklė išlieka tokia pati.

Tačiau leidžiama atlikti remontą ir techninę priežiūrą, įskaitant išsamų patikrinimą ir sureguliavimą, arba taikyti priemones, skirtas prekių būklei išsaugoti arba jų atitikčiai techniniams naudojimo pagal procedūrą reikalavimams užtikrinti.

205 straipsnis

Prašymo teikimo vieta

(Kodekso 22 straipsnio 1 dalis)

1.   Nukrypstant nuo Kodekso 22 straipsnio 1 dalies trečios pastraipos, prašymas suteikti leidimą taikyti laikinojo įvežimo procedūrą teikiamas muitinės įstaigai, kurios kompetencijai priklauso muitinės priežiūra toje vietoje, kurioje prekės bus naudojamos pirmiausia.

2.   Nukrypstant nuo Kodekso 22 straipsnio 1 dalies trečios pastraipos, jei prašymas suteikti leidimą taikyti laikinojo įvežimo procedūrą teikiamas kaip žodinė muitinės deklaracija pagal 136 straipsnį arba veiksmu pagal 139 straipsnį, arba naudojantis ATA ar CPD knygele pagal 163 straipsnį, jis teikiamas toje vietoje, kurioje prekės pateikiamos ir deklaruojamos laikinajam įvežimui įforminti.

206 straipsnis

Laikinasis įvežimas iš dalies atleidžiant nuo importo muito

(Kodekso 211 straipsnio 1 dalis ir 250 straipsnio 2 dalies d punktas)

1.   Leidimas taikyti laikinojo įvežimo procedūrą iš dalies atleidžiant nuo importo muito suteikiamas, kai prekės atitinka ne visus atitinkamus 209–216 ir 219–236 straipsniuose nustatytus visiško atleidimo nuo importo muito reikalavimus.

2.   Leidimas taikyti laikinojo įvežimo procedūrą iš dalies atleidžiant nuo importo muito nesuteikiamas vartojimo prekių atveju.

3.   Leidimas taikyti laikinojo įvežimo procedūrą iš dalies atleidžiant nuo importo muito suteikiamas su sąlyga, kad importo muito suma, mokėtina pagal Kodekso 252 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą, sumokama, kai atitinkama procedūra pripažįstama įvykdyta.

2 poskirsnis

Transporto priemonės, padėklai ir konteineriai, įskaitant jų reikmenis ir įrangą

207 straipsnis

Bendrosios nuostatos

(Kodekso 211 straipsnio 3 dalis)

Visiškai atleidžiamos nuo importo muito gali būti 208–211 ir 213 straipsniuose nurodytos prekės, taip pat tuo atveju, jei pareiškėjas ir procedūros vykdytojas yra įsisteigę Sąjungos muitų teritorijoje.

208 straipsnis

Padėklai

(Kodekso 250 straipsnio 2 dalies d punktas)

Padėklai visiškai atleidžiami nuo importo muito.

209 straipsnis

Padėklų atsarginės dalys, reikmenys ir įranga

(Kodekso 250 straipsnio 2 dalies d punktas)

Padėklų atsarginės dalys, reikmenys ir įranga visiškai atleidžiami nuo importo muito, jei jie laikinai įvežami ketinant juos reeksportuoti atskirai arba kartu su padėklais.

210 straipsnis

Konteineriai

(Kodekso 18 straipsnio 2 dalis ir 250 straipsnio 2 dalies d punktas)

1.   Nuo importo muitų visiškai atleidžiami konteineriai, kurie tinkamoje ir gerai matomoje vietoje pažymėti patvariais ženklais, teikiančiais visą šią informaciją:

a)	savininko ar naudotojo tapatybė, kuri nurodoma pateikiant jo tikslų pavadinimą (vardą ir pavardę) arba taikant nustatytą identifikavimo sistemą, tačiau nenaudojant tokių simbolių kaip emblemos arba vėliavos;

b)	savininko arba naudotojo suteikti konteinerio identifikavimo ženklai ir numeriai;

c)	tuščio konteinerio su visa stacionariai prie jo pritvirtinta įranga bendra masė.

Krovinių konteinerių, kurie bus plukdomi jūrų transportu, arba bet kurių kitų konteinerių, kurie pažymėti ISO standartiniu kodu (keturios didžiosios raidės, paskutinioji – U), savininko arba pagrindinio naudotojo tapatybė, konteinerio eilės numeris ir kontrolinis skaitmuo nurodomi pagal tarptautinį standartą ISO 6346 ir jo priedus.

2.   Kai prašymas suteikti leidimą teikiamas pagal 163 straipsnio 1 dalį, konteinerių stebėseną vykdo Sąjungos muitų teritorijoje įsisteigęs asmuo arba asmuo, įsisteigęs ne Sąjungos muitų teritorijoje, kuris yra atstovaujamas Sąjungos muitų teritorijoje.

Tas asmuo paprašytas muitinei pateikia išsamią informaciją apie kiekvieno konteinerio, kurį leista laikinai įvežti, gabenimą, įskaitant jo įvežimo ir iškrovimo datas ir vietas.

211 straipsnis

Konteinerių atsarginės dalys, reikmenys ir įranga

(Kodekso 250 straipsnio 2 dalies d punktas)

Šiame straipsnyje terminas „transporto priemonė“ apima su transporto priemone gabenamas jos įprastines atsargines dalis, reikmenis ir įrangą.

212 straipsnis

Visiško transporto priemonių atleidimo nuo importo muito sąlygos

(Kodekso 250 straipsnio 2 dalies d punktas)

1.   Šiame straipsnyje terminas „transporto priemonė“ apima su transporto priemone gabenamas jos įprastines atsargines dalis, pagalbinius reikmenis ir įrangą.

2.   Kai transporto priemonės žodžiu deklaruojamos laikinajam įvežimui įforminti pagal 136 straipsnį arba kitu veiksmu pagal 139 straipsnį, leidimas suteikiamas asmeniui, kuris fiziškai kontroliuoja prekes jas išleidžiant laikinojo įvežimo procedūrai atlikti, išskyrus atvejus, kai šis asmuo veikia kito asmens vardu. Tokiu atveju leidimas suteikiamas pastarajam asmeniui.

3.   Kelių, geležinkelių, oro, jūrų ir vidaus vandenų transporto priemonės visiškai atleidžiamos nuo importo muito, jeigu tenkinamos šios sąlygos:

a)	jos registruotos ne Sąjungos muitų teritorijoje asmens, kuris įsisteigęs ne Sąjungos muitų teritorijoje, vardu arba, jei transporto priemonės neregistruotos, jos nuosavybės teise priklauso asmeniui, įsisteigusiam ne Sąjungos muitų teritorijoje;

b)	nepažeidžiant 214, 215 ir 216 straipsnių, jas naudoja ne Sąjungos muitų teritorijoje įsisteigęs asmuo.

Jei šias transporto priemones asmeniniams tikslams naudoja ne Sąjungos muitų teritorijoje įsisteigęs trečiasis asmuo, visiškas atleidimas nuo importo muito suteikiamas su sąlyga, kad tą asmenį tinkamai raštu įgaliojo leidimo turėtojas.

213 straipsnis

Ne Sąjungos transporto priemonių atsarginės dalys, reikmenys ir įranga

(Kodekso 250 straipsnio 2 dalies d punktas)

Transporto priemonių atsarginės dalys, reikmenys ir įranga visiškai atleidžiami nuo importo muito, jei jie laikinai įvežami ketinant juos reeksportuoti atskirai arba kartu su transporto priemonėmis.

214 straipsnis

Sąjungos muitų teritorijoje įsisteigusių asmenų visiško atleidimo nuo importo muito sąlygos

(Kodekso 250 straipsnio 2 dalies d punktas)

Sąjungos muitų teritorijoje įsisteigę asmenys visiškai atleidžiami nuo importo muito, jeigu tenkinama kuri nors iš šių sąlygų:

a)	kai geležinkelių transporto priemonėmis tokie asmenys disponuoja pagal susitarimą, kuriuo remiantis kiekvienas asmuo pagal to susitarimo nuostatas gali naudotis kitų asmenų geležinkelio riedmenimis;

b)	kai prie Sąjungos muitų teritorijoje registruotos kelių transporto priemonės prikabinama priekaba;

c)	kai transporto priemonės naudojamos esant avarinėms situacijoms;

d)	kai transporto priemonę reeksporto tikslais naudoja profesionali nuomos firma.

215 straipsnis

Fizinių asmenų, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra Sąjungos muitų teritorijoje, naudojimasis transporto priemonėmis

(Kodekso 250 straipsnio 2 dalies d punktas)

1.   Fiziniai asmenys, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra Sąjungos muitų teritorijoje, registracijos liudijimo turėtojo prašymu visiškai atleidžiami nuo transporto priemonei, kurią jie kartais naudoja asmeninėms reikmėms, taikytino importo muito, su sąlyga, kad registracijos liudijimo turėtojas transporto priemonės naudojimo metu yra Sąjungos muitų teritorijoje.

2.   Fiziniai asmenys, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra Sąjungos muitų teritorijoje, visiškai atleidžiami nuo importo muito, taikytino transporto priemonei, kurią jie išsinuomojo pagal rašytinę sutartį ir naudoja asmeninėms reikmėms vienu iš šių tikslų:

a)	grįžti į savo gyvenamąją vietą Sąjungos muitų teritorijoje;

b)	išvykti iš Sąjungos muitų teritorijos.

3.   Fiziniai asmenys, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra Sąjungos muitų teritorijoje, visiškai atleidžiami nuo transporto priemonėms, kurias jie naudoja komerciniais tikslais arba asmeninėms reikmėms, taikytino importo muito, su sąlyga, kad jie įdarbinti transporto priemonės savininko, nuomotojo arba nuomininko ir kad darbdavys yra įsisteigęs ne toje muitų teritorijoje.

Asmeninėms reikmėms transporto priemonę leidžiama naudoti vykstant iš darbuotojo gyvenamosios vietos į darbo vietą ir atgal arba darbuotojo darbo sutartyje nustatytoms profesinėms užduotims atlikti.

Transporto priemonę naudojantis asmuo muitinės prašymu pateikia darbo sutarties kopiją.

4.   Šiame straipsnyje:

a)	naudojimas asmeninėms reikmėms yra transporto priemonių naudojimas nekomerciniams tikslams;

b)	naudojimas komerciniams tikslams yra transporto priemonių naudojimas keleiviams vežti už atlygį arba pramoninis ar komercinis prekių vežimas už atlygį ar be jo.

216 straipsnis

Transporto priemonių atleidimas nuo importo muito kitais atvejais

(Kodekso 250 straipsnio 2 dalies d punktas)

1.   Visiškas atleidimas nuo importo muito suteikiamas tais atvejais, kai transporto priemonės Sąjungos muitų teritorijoje laikinai registruojamos siekiant reeksportuoti vieno iš šių asmenų vardu:

a)	ne toje teritorijoje įsisteigusio asmens vardu;

b)	toje teritorijoje nuolatinę gyvenamąją vietą turinčio fizinio asmens vardu, jeigu tas asmuo rengiasi pakeisti įprastinę gyvenamąją vietą į vietą už tos teritorijos ribų.

2.   Išimtiniais atvejais visiškas atleidimas nuo importo muitų gali būti suteiktas, jeigu transporto priemones komerciniams tikslams ribotą laiką naudoja Sąjungos muitų teritorijoje įsisteigę asmenys.

217 straipsnis

Transporto priemonėms ir konteineriams įformintos laikinojo įvežimo procedūros pripažinimo įvykdyta laikas

(Kodekso 215 straipsnio 4 dalis)

Transporto priemonėms ir konteineriams įforminta laikinojo įvežimo procedūra pripažįstama įvykdyta per šį laikotarpį nuo šios procedūros įforminimo prekėms:

a)	geležinkelių transporto priemonių atveju – 12 mėnesių;

b)	komerciniams tikslams naudojamų ne geležinkelių transporto priemonių atveju – laikotarpį, reikalingą transporto operacijoms atlikti;

c)

asmeninėms reikmėms naudojamų kelių transporto priemonių atveju – i) kai jas naudoja studentai – laikotarpį, kurį studentas būna Sąjungos muitų teritorijoje tik mokymosi tikslu; ii) kai jas naudoja asmenys, vykdantys nustatytos trukmės užduotis, – laikotarpį, kurį jie būna Sąjungos muitų teritorijoje tik vykdydami tas užduotis; iii) kitais atvejais, įskaitant jojimo ar darbinių gyvūnų ir jų traukiamų transporto priemonių atveju, – 6 mėnesius;

d)	asmeninėms reikmėms naudojamų oro transporto priemonių atveju – 6 mėnesius;

e)	asmeninėms reikmėms naudojamų jūrų ir vidaus vandenų transporto priemonių atveju – 18 mėnesių;

f)	konteinerių, jų įrangos ir reikmenų atveju – 12 mėnesių.

218 straipsnis

Reeksporto terminai teikiant profesionalias nuomos paslaugas

(Kodekso 211 straipsnio 1 dalis ir 215 straipsnio 4 dalis)

1.   Jeigu transporto priemonė buvo laikinai įvežta į Sąjungą ją visiškai atleidžiant nuo importo muito pagal 212 straipsnį ir buvo grąžinta profesionaliam nuomos paslaugų teikėjui, įsisteigusiam Sąjungos muitų teritorijoje, reeksportas, kuriuo laikinojo įvežimo procedūra pripažįstama įvykdyta, atliekamas ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo dienos, kurią transporto priemonė buvo įvežta į Sąjungos muitų teritoriją.

Kai transporto priemonę profesionalus nuomos paslaugų teikėjas pernuomoja asmeniui, įsisteigusiam ne Sąjungos muitų teritorijoje, arba fiziniams asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra Sąjungos muitų teritorijoje, reeksportas, kuriuo laikinojo įvežimo procedūra pripažįstama įvykdyta, atliekamas ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo dienos, kurią transporto priemonė buvo įvežta į Sąjungos muitų teritoriją, ir per tris savaites nuo pernuomojimo sutarties sudarymo.

Įvežimo į Sąjungos muitų teritoriją diena laikoma nuomos sutarties, pagal kurią transporto priemonė buvo naudojama įvežimo į tą teritoriją metu, sudarymo data, išskyrus atvejus, kai įrodoma tikroji įvežimo diena.

2.   1 dalyje nurodytas leidimas laikinai įvežti transporto priemonę suteikiamas su sąlyga, kad transporto priemonė nebus naudojama kitiems nei reeksporto tikslams.

3.   215 straipsnio 2 dalyje nurodytu atveju transporto priemonė per tris savaites nuo nuomos arba pernuomojimo sutarties sudarymo grąžinama Sąjungos muitų teritorijoje įsisteigusiam nuomos paslaugų teikėjui, jei transporto priemone fizinis asmuo naudojasi grįždamas į savo gyvenamąją vietą Sąjungos muitų teritorijoje, arba reeksportuojama, jei transporto priemone jis naudojosi išvykdamas iš Sąjungos muitų teritorijos.

3 poskirsnis

Kitos prekės nei transporto priemonės, padėklai ir konteineriai

219 straipsnis

Keleivių įvežami asmeniniai daiktai ir sporto reikmėms skirtos prekės

(Kodekso 250 straipsnio 2 dalies d punktas)

Prekės, kurias įveža Sąjungos muitų teritorijoje negyvenantys keleiviai, visiškai atleidžiamos nuo importo muito, jeigu tenkinama kuri nors iš šių sąlygų:

a)	prekės yra kelionei pagrįstai reikalingi asmeniniai daiktai;

b)	prekės yra skirtos naudoti sporto reikmėms.

220 straipsnis

Jūreivių gerovės reikmenys

(Kodekso 250 straipsnio 2 dalies d punktas)

Jūreivių gerovės reikmenys visiškai atleidžiami nuo importo muito šiais atvejais:

a)	kai jie naudojami tarptautiniais jūrų maršrutais plaukiojančiuose laivuose;

b)	kai jie iškraunami iš tokio laivo, ir įgula laikinai naudoja juos krante;

c)	kai tokio laivo įgula juos naudoja kultūros ar socialinėse įstaigose, kurioms vadovauja pelno nesiekiančios organizacijos, arba religinių apeigų vietose, kuriose reguliariai rengiamos pamaldos jūreiviams.

221 straipsnis

Nelaimės atveju teikiamos pagalbos siuntos

(Kodekso 250 straipsnio 2 dalies d punktas)

Nelaimės atveju teikiamos pagalbos siuntos visiškai atleidžiamos nuo importo muito, jei jos susijusios su priemonėmis, kurių imamasi nelaimių ar panašių situacijų, turinčių poveikį Sąjungos muitų teritorijoje, padariniams šalinti.

Pareiškėjas ir procedūros vykdytojas gali būti įsisteigę Sąjungos muitų teritorijoje.

222 straipsnis

Medicinos, chirurginė ir laboratorinė įranga

(Kodekso 250 straipsnio 2 dalies d punktas)

Medicinos, chirurginė ir laboratorinė įranga visiškai atleidžiama nuo importo muito, kai ji paskolinama diagnostikai ar gydymui ligoninės ar kitos medicinos įstaigos prašymu, kuriai tokia įranga yra skubiai reikalinga ir kuriai šios įrangos trūksta. Pareiškėjas ir procedūros vykdytojas gali būti įsisteigę Sąjungos muitų teritorijoje.

223 straipsnis

Gyvūnai

(Kodekso 250 straipsnio 2 dalies d punktas)

Gyvūnai, kurie nuosavybės teise priklauso asmeniui, įsisteigusiam ne Sąjungos muitų teritorijoje, visiškai atleidžiami nuo importo muito.

224 straipsnis

Pasienio zonose skirtos naudoti prekės

(Kodekso 250 straipsnio 2 dalies d punktas)

Nuo importo muito visiškai atleidžiamos šios pasienio zonose skirtos naudoti prekės:

a)	įranga, kuri nuosavybės teise priklauso asmenims, įsisteigusiems pasienio su Sąjunga zonoje esančios trečiosios šalies pasienio zonoje, esančioje greta Sąjungos pasienio zonos, kurioje bus naudojamos prekės, ir yra jų naudojama;

b)	prekės, valdžios institucijų atsakomybe naudojamos toje Sąjungos pasienio zonoje infrastruktūros statybai, remontui arba priežiūrai.

225 straipsnis

Garso, vaizdo arba duomenų laikmenos ir informacijos viešinimo medžiaga

(Kodekso 250 straipsnio 2 dalies d punktas)

Nuo importo muito visiškai atleidžiamos šios prekės:

a)	garso, vaizdo arba duomenų laikmenos, nemokamai tiekiamos ir naudojamos demonstruoti prieš panaudojant komerciniams tikslams, garso takelių įrašams, dubliavimui ar dauginimui;

b)	medžiaga, naudojama tik informacijos viešinimo tikslais, įskaitant specialiai šiam tikslui pritaikytas transporto priemones.

226 straipsnis

Profesinė įranga

(Kodekso 250 straipsnio 2 dalies d punktas)

1.   Nuo importo muito visiškai atleidžiama profesinė įranga, atitinkanti šias sąlygas:

a)	ji nuosavybės teise priklauso asmeniui, įsisteigusiam ne Sąjungos muitų teritorijoje;

b)	ją įvežė asmuo, įsisteigęs ne Sąjungos muitų teritorijoje, arba Sąjungos muitų teritorijoje įsisteigusio savininko darbuotojas;

c)	ji naudojama ją įvežusio asmens arba jam prižiūrint, išskyrus bendrus audiovizualinius kūrinius.

2.   Neatsižvelgiant į 1 dalį, nuo importo muito visiškai atleidžiami nešiojamieji muzikos instrumentai, kuriuos laikinai įveža keleiviai, ketindami juos naudoti kaip profesinę įrangą. Keleivių gyvenamoji vieta gali būti Sąjungos muitų teritorijoje arba už jos ribų.

3.   Visiškai atleidžiama nuo importo muito negali būti profesinė įranga, kurios paskirtis yra bet kuri iš šių:

a)	pramoninė produktų gamyba;

b)	pramoninis prekių pakavimas;

c)	gamtinių išteklių naudojimas;

d)	pastatų statyba, remontas ar techninė priežiūra;

e)	žemės ir panašūs darbai.

Rankiniams įrankiams netaikomi c, d ir e punktai.

227 straipsnis

Mokymo medžiaga ir mokslinė įranga

(Kodekso 250 straipsnio 2 dalies d punktas)

Nuo importo muito visiškai atleidžiama mokymo medžiaga ir mokslinė įranga, atitinkanti šias sąlygas:

a)	nuosavybės teise priklausanti asmeniui, įsisteigusiam ne Sąjungos muitų teritorijoje;

b)	įvežama pelno nesiekiančios viešosios ar privačiosios mokslo, mokymo ar profesinio lavinimo įstaigos ir jos atsakomybe yra naudojama tik mokymo, profesinio lavinimo ar mokslinių tyrimų tikslais;

c)	įvežama pagrįstais kiekiais, atsižvelgiant į įvežimo tikslą;

d)	nėra naudojama vien komerciniais tikslais.

228 straipsnis

Tara

(Kodekso 250 straipsnio 2 dalies d punktas)

Nuo importo muito visiškai atleidžiamos šios prekės:

a)	tara, kuri importuojama pripildyta ir kurią ketinama reeksportuoti tuščią ar pripildytą;

b)	tara, kuri importuojama tuščia ir kurią ketinama reeksportuoti pripildytą.

229 straipsnis

Liejimo formos, štampai, spausdinimo formos, brėžiniai, eskizai, matavimo, tikrinimo bei bandymo instrumentai ir kiti panašūs dirbiniai

(Kodekso 250 straipsnio 2 dalies d punktas)

Nuo importo muito visiškai atleidžiamos liejimo formos, štampai, spausdinimo formos, brėžiniai, eskizai, matavimo, tikrinimo bei bandymo instrumentai ir kiti panašūs dirbiniai, atitinkantys šias sąlygas:

a)	nuosavybės teise priklausantys asmeniui, įsisteigusiam ne Sąjungos muitų teritorijoje;

b)	asmens, įsisteigusio Sąjungos muitų teritorijoje, yra naudojami gamyboje ir daugiau kaip 50 % juos naudojant gautos produkcijos yra eksportuojama.

230 straipsnis

Specialūs įrankiai ir instrumentai

(Kodekso 250 straipsnio 2 dalies d punktas)

Nuo importo muito visiškai atleidžiami specialūs įrankiai ir instrumentai, atitinkantys šias sąlygas:

a)	nuosavybės teise priklausantys asmeniui, įsisteigusiam ne Sąjungos muitų teritorijoje;

b)	jais gali naudotis asmuo, įsisteigęs Sąjungos muitų teritorijoje, gamindamas prekes, ir daugiau kaip 50 % pagamintų prekių yra eksportuojama.

231 straipsnis

Prekės, naudojamos bandymams atlikti, arba bandomosios prekės

(Kodekso 250 straipsnio 2 dalies d punktas)

Prekės visiškai atleidžiamos nuo importo muito bet kuriuo iš šių atvejų:

a)	jei su prekėmis atliekami bandymai, eksperimentai arba jei prekės demonstruojamos;

b)	jei su prekėmis atliekamas pirkimo–pardavimo sutartyje numatytas priimamasis bandymas, kurio rezultatas teigiamas;

c)	jei prekės naudojamos bandymams, eksperimentams ar demonstravimui atlikti negaunant finansinės naudos.

232 straipsnis

Pavyzdžiai

(Kodekso 250 straipsnio 2 dalies d punktas)

Nuo importo muito visiškai atleidžiami pavyzdžiai, naudojami tik rodyti arba demonstruoti Sąjungos muitų teritorijoje, su sąlyga, kad pavyzdžių kiekis, atsižvelgiant į tokią paskirtį, yra pagrįstas.

233 straipsnis

Gamybos pakaitos priemonės

(Kodekso 250 straipsnio 2 dalies d punktas)

Nuo importo muito visiškai atleidžiamos gamybos pakaitos priemonės, kuriomis vartotojui laikinai leidžia naudotis tiekėjas arba remontuotojas, kol bus pristatytos ar pataisytos panašios prekės.

234 straipsnis

Prekės, skirtos renginiams ar parduoti tam tikrais atvejais

(Kodekso 250 straipsnio 2 dalies d punktas)

1.   Nuo importo muito visiškai atleidžiamos prekės, kurios bus eksponuojamos arba naudojamos viešame renginyje, organizuojamame ne vien komerciniais prekių pardavimo tikslais, arba kurios gautos tokiuose renginiuose iš prekių, kurioms įforminta laikinojo įvežimo procedūra.

Išimtiniais atvejais muitinė gali nuo importo muito visiškai atleisti prekes, kurios bus eksponuojamos arba naudojamos kituose renginiuose, arba kurios gautos tokiuose renginiuose iš prekių, kurioms įforminta laikinojo įvežimo procedūra.

2.   Nuo importo muito visiškai atleidžiamos prekės, kurias savininkas pristato patikrinti asmeniui Sąjungoje, turinčiam teisę po patikrinimo jas nupirkti.

3.   Nuo importo muito visiškai atleidžiami:

a)	meno kūriniai, kolekcionavimo objektai ir antikvariniai daiktai, kaip apibrėžta Direktyvos 2006/112/EB IX priede, importuoti eksponavimo tikslais su galimybe parduoti;

b)	prekės, išskyrus naujai pagamintas prekes, įvežtos parduoti aukcione.

235 straipsnis

Atsarginės dalys, reikmenys ir įranga

(Kodekso 250 straipsnio 2 dalies d punktas)

Nuo importo muito visiškai atleidžiamos atsarginės dalys, reikmenys ir įranga, naudojami prekių, kurioms įforminta laikinojo įvežimo procedūra, remontui ir techninei priežiūrai, įskaitant išsamų patikrinimą, sureguliavimui ir jų būklės išsaugojimui.

236 straipsnis

Kitos prekės

(Kodekso 250 straipsnio 2 dalies d punktas)

Nuo importo muito gali būti visiškai atleidžiamos prekės, išskyrus 208–216 ir 219–235 straipsniuose nurodytas prekes arba tuose straipsniuose nustatytų sąlygų neatitinkančias prekes, bet kuriuo iš šių atvejų:

a)	kai prekės įvežamos retkarčiais ne ilgesniam nei trijų mėnesių laikotarpiui;

b)	kai prekės įvežamos esant konkrečioms situacijoms, neturinčioms ekonominio poveikio Sąjungoje.

237 straipsnis

Specialus procedūros pripažinimo įvykdyta laikotarpis

(Kodekso 215 straipsnio 4 dalis)

1.   231 straipsnio c punkte, 233 straipsnyje ir 234 straipsnio 2 dalyje nurodytoms prekėms įformintos procedūros pripažinimo įvykdyta laikotarpis yra 6 mėnesiai nuo tada, kai prekėms įforminama laikinojo įvežimo procedūra.

2.   223 straipsnyje nurodytiems gyvūnams įformintos procedūros pripažinimo įvykdyta laikotarpis yra ne trumpesnis nei 12 mėnesių nuo tada, kai gyvūnams įforminama laikinojo įvežimo procedūra.

4 poskirsnis

Procedūros taikymas

238 straipsnis

Į muitinės deklaraciją įtrauktini duomenys

(Kodekso 6 straipsnio 2 dalis)

1.   Tais atvejais, kai prekėms, kurioms įforminta laikinojo įvežimo procedūra, vėliau įforminama kita muitinės procedūra, kurią įforminus laikinojo įvežimo procedūrą galima pripažinti įvykdyta pagal Kodekso 215 straipsnio 1 dalį, muitinės deklaracijoje, pateikiamoje kitai muitinės procedūrai įforminti, išskyrus ATA/CPD knygelę, nurodoma „TA“ ir, jei taikoma, atitinkamo leidimo numeris.

2.   Kai prekės, kurioms įforminta laikinojo įvežimo procedūra, yra reeksportuojamos pagal Kodekso 270 straipsnio 1 dalį, reeksporto deklaracijoje, išskyrus ATA/CPD knygelę, pateikiami 1 dalyje nurodyti duomenys.

2 skirsnis

Galutinis vartojimas

239 straipsnis

Leidimo taikyti galutinio vartojimo procedūrą turėtojo pareiga

(Kodekso 211 straipsnio 1 dalies a punktas)

Leidimas taikyti galutinio vartojimo procedūrą suteikiamas su sąlyga, kad leidimo turėtojas įsipareigoja įvykdyti vieną iš šių pareigų:

a)	naudoti prekes pagal paskirtį, dėl kurios jos neapmokestinamos muitu arba joms taikoma sumažinta muito norma;

b)	perleisti a punkte nurodytą pareigą kitam asmeniui laikantis muitinės nustatytų sąlygų.

5 SKYRIUS

Perdirbimas

240 straipsnis

Leidimas

(Kodekso 211 straipsnis)

1.   Leidime taikyti perdirbimo procedūrą nurodomos priemonės, kuriomis nustatoma:

a)	kad perdirbtieji produktai gauti perdirbus prekes, kurioms įforminta perdirbimo procedūra;

b)	kad yra įvykdytos Kodekso 223 straipsnyje nustatytos ekvivalentiškų prekių arba Kodekso 261 straipsnyje nustatytos standartinio prekių pakeitimo sistemos naudojimo sąlygos.

2.   Leidimas taikyti laikinojo įvežimo perdirbti procedūrą gali būti suteikiamas leidžiant naudoti Kodekso 5 straipsnio 37 punkto e papunktyje apibrėžtus gamybos priedus, išskyrus:

a)	kurą ir energijos šaltinius, išskyrus tuos, kurie būtini perdirbtųjų produktų bandymams atlikti arba taisytinų prekių, kurioms įforminta ta procedūra, defektams nustatyti;

b)	tepalus, išskyrus tuos, kurie būtini, kad perdirbtųjų produktų bandymams atlikti, tiems produktams sureguliuoti ar pašalinti;

c)	įrangą ir įrankius.

3.   Leidimas taikyti laikinojo įvežimo perdirbti procedūrą suteikiamas tik tuo atveju, jei tenkinamos šios sąlygos:

a)	po perdirbimo negali būti ekonomiškai priimtinu būdu atkurtos prekių rūšinės charakteristikos arba būklė, buvusi iki tos procedūros įforminimo;

b)	taikant šią procedūrą nesudaromos galimybės išvengti importuojamoms prekėms taikomų kilmės taisyklių ir kiekybinių apribojimų.

Pirma pastraipa netaikoma, jeigu importo muito suma apskaičiuojama pagal Kodekso 86 straipsnio 3 dalį.

241 straipsnis

Į laikinojo įvežimo perdirbti muitinės deklaraciją įtrauktini duomenys

(Kodekso 6 straipsnio 2 dalis)

1.   Kai prekėms, kurioms įforminta laikinojo įvežimo perdirbti procedūra, arba iš jų gautiems perdirbtiesiems produktams vėliau įforminama kita muitinės procedūra, kurią įforminus laikinojo įvežimo perdirbti procedūrą galima pripažinti įvykdyta pagal Kodekso 215 straipsnio 1 dalį, muitinės deklaracijoje, pateikiamoje kitai muitinės procedūrai įforminti, išskyrus ATA/CPD knygelę, nurodoma „IP“ ir, jei taikoma, atitinkamo leidimo numeris arba INF numeris.

Kai prekėms, kurioms įforminta laikinojo įvežimo perdirbti procedūra, taikomos specialios prekybos politikos priemonės ir šios priemonės ir toliau taikomos tuo metu, kai perdirbtųjų produktų pavidalą įgijusioms arba jo neįgijusioms prekėms įforminama kita muitinės procedūra, muitinės deklaracijoje, pateikiamoje kitai muitinės procedūrai įforminti, pateikiami pirmoje pastraipoje nurodyti duomenys ir nurodoma „C P M“.

2.   Kai prekės, kurioms įforminta laikinojo įvežimo perdirbti procedūra, yra reeksportuojamos pagal Kodekso 270 straipsnio 1 dalį, reeksporto deklaracijoje pateikiami 1 dalyje nurodyti duomenys.

242 straipsnis

Laikinasis išvežimas perdirbti IM/EX

(Kodekso 211 straipsnio 1 dalis)

1.   Leidime taikyti laikinojo išvežimo perdirbti IM/EX procedūrą nurodomas laikotarpis, per kurį Sąjungos prekėms, kurios pakeičiamos ekvivalentiškomis prekėmis, įforminama laikinojo išvežimo perdirbti procedūra. Tas laikotarpis negali būti ilgesnis nei šeši mėnesiai.

Leidimo turėtojo prašymu tas laikotarpis gali būti pratęstas net jam pasibaigus, su sąlyga, kad bendras laikotarpis neviršytų vienų metų.

2.   Perdirbtųjų produktų ankstesnio importo atveju pateikiama garantija, užtikrinanti, kad bus įvykdyta pareiga sumokėti importo muitą, kurį reikėtų sumokėti, jeigu pakeistoms Sąjungos prekėms nebūtų pagal 1 dalį įforminta laikinojo išvežimo perdirbti procedūra.

243 straipsnis

Remontas, atliekamas įforminus laikinojo išvežimo perdirbti procedūrą

(Kodekso 211 straipsnio 1 dalis)

Tais atvejais, kai remontui atlikti pageidaujama taikyti laikinojo išvežimo perdirbti procedūrą, laikinai išvežamas prekes turi būti įmanoma suremontuoti, be to, ši procedūra netaikoma prekių techninėms charakteristikoms pagerinti.

VIII ANTRAŠTINĖ DALIS

PREKIŲ IŠVEŽIMAS IŠ SĄJUNGOS MUITŲ TERITORIJOS

1 SKYRIUS

Formalumai prieš prekių išvežimą

244 straipsnis

Išankstinės išvežimo deklaracijos pateikimo terminas

(Kodekso 263 straipsnio 1 dalis)

1.   Kodekso 263 straipsnyje nurodyta išankstinė išvežimo deklaracija pateikiama kompetentingai muitinės įstaigai laikantis šių terminų:

a)

vežant prekes jūrų transportu: i) gabenant krovinius konteineriuose, išskyrus ii ir iii papunkčiuose nurodytais atvejais, – likus ne mažiau kaip 24 valandoms iki prekių pakrovimo į laivą, kuriuo jos bus išplukdytos iš Sąjungos muitų teritorijos; ii) gabenant krovinius konteineriuose tarp Sąjungos muitų teritorijos ir Grenlandijos, Farerų salų, Islandijos arba Baltijos jūros, Šiaurės jūros, Juodosios jūros arba Viduržemio jūros uostų ir visų Maroko uostų, – likus ne mažiau kaip dviem valandoms iki išplaukimo iš Sąjungos muitų teritorijoje esančio uosto; iii) gabenant krovinius konteineriuose tarp Prancūzijos užjūrio departamentų, Azorų, Madeiros arba Kanarų salų ir Sąjungos muitų teritorijai nepriklausančios teritorijos, kai reisas trunka trumpiau nei 24 valandas, – likus ne mažiau kaip dviem valandoms iki išplaukimo iš Sąjungos muitų teritorijoje esančio uosto; iv) gabenant krovinius ne konteineriais – likus ne mažiau kaip 2 valandoms iki išplaukimo iš Sąjungos muitų teritorijoje esančio uosto;

b)	gabenant prekes oro transportu – likus ne mažiau kaip 30 minučių iki išskridimo iš Sąjungos muitų teritorijoje esančio oro uosto;

c)	vežant prekes kelių ir vidaus vandenų transportu – likus ne mažiau kaip vienai valandai iki prekių išvežimo iš Sąjungos muitų teritorijos;

d)

vežant prekes geležinkelių transportu: i) jei traukinio reisas nuo paskutinės traukinių formavimo stoties iki išvežimo muitinės įstaigos trunka mažiau nei dvi valandas, – likus ne mažiau kaip vienai valandai iki prekių atvežimo į vietą, kurios priežiūra priklauso išvežimo muitinės įstaigos kompetencijai; ii) visais kitais atvejais – likus ne mažiau kaip dviem valandoms iki prekių išvežimo iš Sąjungos muitų teritorijos.

2.   Neatsižvelgiant į 1 dalį, tais atvejais, kai išankstinė išvežimo deklaracija pateikiama deklaruojant prekes, už kurias prašoma grąžinamųjų išmokų pagal Komisijos reglamentą (EB) Nr. 612/2009 (18), ji pateikiama kompetentingai muitinės įstaigai ne vėliau kaip pakraunant prekes pagal to reglamento 5 straipsnio 7 dalį.

3.   Terminas, per kurį turi būti pateikta išankstinė išvežimo deklaracija, yra terminas, taikomas aktyviajai transporto priemonei, kuria prekės išvežamos iš Sąjungos muitų teritorijos, šiais atvejais:

a)	kai prekės į išvežimo muitinės įstaigą buvo atgabentos kita transporto priemone, iš kurios jos perkeltos prieš išvežant iš Sąjungos muitų teritorijos (įvairiarūšis transportas);

b)	kai prekės į išvežimo muitinės įstaigą buvo atgabentos transporto priemone, kuri pati iš Sąjungos muitų teritorijos išvežama aktyviąja transporto priemone (kombinuotasis transportas).

4.   1, 2 ir 3 dalyse nurodyti terminai netaikomi force majeure atveju.

245 straipsnis

Atleidimas nuo pareigos pateikti išankstinę išvežimo deklaraciją

(Kodekso 263 straipsnio 2 dalies b punktas)

1.   Neatleidžiant nuo pareigos pateikti muitinės deklaraciją pagal Kodekso 158 straipsnio 1 dalį arba reeksporto deklaraciją pagal Kodekso 270 straipsnio 1 dalį, nereikalaujama pateikti šių prekių išankstinės išvežimo deklaracijos:

a)	elektros energijos;

b)	vamzdynais išgabenamų prekių;

c)	korespondencijos;

d)	prekių, gabenamų pagal Pasaulinės pašto sąjungos aktų taisykles;

e)	namų apyvokos daiktų, apibrėžtų Reglamento (EB) Nr. 1186/2009 2 straipsnio 1 dalies d punkte, jei jie nėra vežami pagal vežimo sutartį;

f)	keleivių asmeniniame bagaže vežamų prekių;

g)	prekių, nurodytų 140 straipsnio 1 dalyje, išskyrus tuo atveju, kai jos vežamos pagal šių prekių vežimo sutartį: i) padėklų ir jų atsarginių dalių, reikmenų ir įrangos; ii) konteinerių ir jų atsarginių dalių, reikmenų ir įrangos; iii) transporto priemonių, jų atsarginių dalių, reikmenų ir įrangos;

h)	prekių, vežamų su ATA ir CPD knygelėmis;

i)	prekių, gabenamų su 302-ąja forma, numatyta 1951 m. birželio 19 d. Londone pasirašytame Šiaurės Atlanto sutarties Šalių susitarime dėl jų karinių pajėgų statuso;

j)	prekių, vežamų laivais tarp Sąjungos uostų pakeliui neįplaukiant į jokį ne Sąjungos muitų teritorijoje esantį uostą;

k)	prekių, vežamų orlaiviais tarp Sąjungos oro uostų pakeliui nenusileidžiant jokiame ne Sąjungos muitų teritorijoje esančiame oro uoste;

l)	ginklų ir karinės įrangos, kuriuos iš Sąjungos muitų teritorijos išveža valstybės narės institucijos, atsakingos už jos karinę gynybą, kariniu transportu arba tik kariuomenės institucijų naudojamu transportu;

m)

toliau nurodytų prekių, išvežamų iš Sąjungos muitų teritorijos tiesiogiai į jūrinius įrenginius, kuriuos eksploatuoja Sąjungos muitų teritorijoje įsisteigęs asmuo: i) prekių, kurias numatoma naudoti jūrinių įrenginių statybai, remontui, jų techninei priežiūrai ar rekonstrukcijai; ii) prekių, kurios skirtos jūriniams įrenginiams įrengti; iii) atsargų, skirtų naudoti arba vartoti jūriniuose įrenginiuose;

n)	prekių, kurias gali būti prašoma atleisti nuo muito pagal 1961 m. balandžio 18 d. Vienos konvenciją dėl diplomatinių santykių, 1963 m. balandžio 24 d. Vienos konvenciją dėl konsulinių santykių ar kitas konsulines konvencijas arba 1969 m. gruodžio 16 d. Niujorko konvenciją dėl specialiųjų misijų;

o)	prekių, kurios tiekiamos montuoti į laivus arba orlaivius kaip jų dalys ar pagalbiniai reikmenys, ir prekių, kurios būtinos, kad veiktų laivų arba orlaivių varikliai, mechanizmai ir kita įranga, taip pat maisto produktų ir kitų prekių, skirtų vartoti arba parduoti laivuose arba orlaiviuose;

p)

prekių, išsiųstų iš Sąjungos muitų teritorijos į Seutą ir Melilją, Gibraltarą, Helgolandą, San Marino Respubliką, Vatikano Miesto Valstybę, Livinjo ir Italijos Kampionės savivaldybes arba Italijos Lugano ežero nacionalinių vandenų, kurie yra tarp ežero kranto ir politinės sienos, einančios nuo Ponte Trezos iki Porto Čerezijaus, teritoriją.

2.   Išankstinės prekių išvežimo deklaracijos nereikalaujama pateikti šiais atvejais:

a)	kai prekes iš vieno Sąjungos uosto į kitą vežantis laivas turi pakeliui įplaukti į ne Sąjungos muitų teritorijoje esantį uostą, o atitinkamos prekės turi likti pakrautos laive, kol jis stovi ne Sąjungos muitų teritorijoje esančiame uoste;

b)	kai prekes iš vieno Sąjungos oro uosto į kitą vežantis orlaivis turi pakeliui nusileisti ne Sąjungos muitų teritorijoje esančiame oro uoste, o atitinkamos prekės turi likti pakrautos orlaivyje, kol jis stovi ne Sąjungos muitų teritorijoje esančiame oro uoste;

c)	kai uoste arba oro uoste prekės neiškraunamos iš transporto priemonių, įvežusių jas į Sąjungos muitų teritoriją ir išvešiančių iš šios teritorijos;

d)

kai prekės buvo pakrautos ankstesniame Sąjungos muitų teritorijoje esančiame uoste arba oro uoste, kuriame pateikta išankstinė išvežimo deklaracija arba buvo taikomas atleidimas nuo pareigos pateikti išankstinę išvežimo deklaraciją, ir lieka toje pačioje transporto priemonėje, išvešiančioje jas iš Sąjungos muitų teritorijos;

e)

kai laikinai saugomos prekės arba prekės, kurioms įforminta laisvosios zonos procedūra, prižiūrint tai pačiai muitinės įstaigai perkraunamos iš jas į tą laikinojo saugojimo sandėlį arba laisvąją zoną atvežusios transporto priemonės į laivą, orlaivį arba geležinkelių transporto priemonę, išvešiančius prekes iš Sąjungos muitų teritorijos, jeigu tenkinamos šios sąlygos: i) prekės perkraunamos per 14 dienų nuo jų pateikimo pagal Kodekso 144 arba 245 straipsnį arba, išimtinėmis aplinkybėmis, kai leidžia muitinė, per ilgesnį laikotarpį, jei 14 dienų laikotarpis tokiomis aplinkybėmis yra nepakankamas; ii) informacija apie prekes yra prieinama muitinei; iii) vežėjo žiniomis, prekių paskirties vieta ir gavėjas lieka tie patys;

f)	kai prekės buvo įvežtos į Sąjungos muitų teritoriją, tačiau jų nepriėmė kompetentinga muitinė ir jos buvo nedelsiant grąžintos į šalį eksportuotoją.

2 SKYRIUS

Prekių išvežimo formalumai

246 straipsnis

Informacijos mainų priemonės, naudojamos pateikiant prekes išvežimo muitinės įstaigai

(Kodekso 6 straipsnio 3 dalies a punktas)

Kai prekės pateikiamos išvežimo muitinės įstaigai pagal Kodekso 267 straipsnio 2 dalį, ne elektroninės duomenų apdorojimo priemonės informacijos mainams gali būti naudojamos šiais atvejais:

a)	eksporto deklaracijai identifikuoti;

b)	informacijai apie deklaruotų bei eksporto procedūrai atlikti išleistų prekių ir pateiktų prekių neatitikimus perduoti.

247 straipsnis

Įrodymų, kad prekės buvo išvežtos iš Sąjungos muitų teritorijos, teikimo būdai

(Kodekso 6 straipsnio 3 dalies a punktas)

Kad būtų patvirtintas prekių išvežimas, įrodymai, kad prekės buvo išvežtos iš Sąjungos muitų teritorijos, gali būti pateikti eksporto muitinės įstaigai naudojantis ne elektroninėmis duomenų apdorojimo priemonėmis.

3 SKYRIUS

Eksportas ir reeksportas

248 straipsnis

Muitinės deklaracijos arba reeksporto deklaracijos pripažinimas negaliojanči

(Kodekso 174 straipsnis)

1.   Jei neatitinka prekių, išleistų eksportuoti, laikinai išvežti perdirbti arba reeksportuoti, ir išvežimo muitinės įstaigai pateiktų prekių pobūdis, eksporto muitinės įstaiga atitinkamą deklaraciją pripažįsta negaliojančia.

2.   Jeigu praėjus 150 dienų nuo prekių išleidimo eksportuoti, laikinai išvežti perdirbti arba reeksportuoti eksporto muitinės įstaiga negavo nei informacijos apie prekių išvežimą, nei įrodymų, kad prekės buvo išvežtos iš Sąjungos muitų teritorijos, ta įstaiga gali atitinkamą deklaraciją pripažinti negaliojančia.

249 straipsnis

Eksporto arba reeksporto deklaracijos teikimo atgaline data priemonės

(Kodekso 6 straipsnio 3 dalies a punktas)

Jei buvo būtina pateikti eksporto ar reeksporto deklaraciją, tačiau prekės iš Sąjungos muitų teritorijos buvo išvežtos be tokios deklaracijos, ta eksporto arba reeksporto deklaracija gali būti teikiama atgaline data, informacijos mainams naudojant ne elektronines duomenų apdorojimo priemones.

IX ANTRAŠTINĖ DALIS

BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS

250 straipsnis

2016 m. gegužės 1 d. galiojančių leidimų peržiūra

1.   Leidimai, suteikti remiantis Reglamentu (EEB) Nr. 2913/92 arba Reglamentu (EEB) Nr. 2454/93 ir galiojantys 2016 m. gegužės 1 d., kurių galiojimo laikas neribotas, turi būti peržiūrėti.

2.   Nukrypstant nuo 1 dalies, peržiūrimi šie leidimai:

a)	eksportuotojams suteikti leidimai surašyti sąskaitų faktūrų deklaracijas, kaip nurodyta Reglamento (EEB) Nr. 2454/93 97v ir 117 straipsniuose;

b)	leidimai medžiagoms tvarkyti taikant apskaitos atskyrimo metodą, kaip nurodyta Reglamento (EEB) Nr. 2454/93 88 straipsnyje.

251 straipsnis

2016 m. gegužės 1 d. galiojančių leidimų galiojimas

1.   Leidimai, suteikti remiantis Reglamentu (EEB) Nr. 2913/92 arba Reglamentu (EEB) Nr. 2454/93 ir galiojantys 2016 m. gegužės 1 d., galioja:

a)	leidimai, kurių galiojimo laikas ribotas, – iki jų galiojimo laikotarpio pabaigos arba iki 2019 m. gegužės 1 d., atsižvelgiant į tai, kuri data yra ankstesnė;

b)	visi kiti leidimai – kol leidimas bus peržiūrėtas pagal 250 straipsnio 1 dalį

2.   Nukrypstant nuo 1 dalies, 250 straipsnio 2 dalies a ir b punktuose nurodyti leidimai galioja tol, kol juos atšaukia muitinės, kurios juos išdavė.

252 straipsnis

2016 m. gegužės 1 d. galiojančių sprendimų dėl privalomosios informacijos galiojimas

Sprendimai dėl privalomosios informacijos, galiojantys 2016 m. gegužės 1 d., galioja juose nustatytą laikotarpį. Toks sprendimas nuo 2016 m. gegužės 1 d. yra privalomas tiek muitinei, tiek sprendimo adresatui.

253 straipsnis

2016 m. gegužės 1 d. galiojančių sprendimų, kuriais leidžiama atidėti mokėjimą, galiojimas

Sprendimai, kuriais leidžiama atidėti mokėjimą, priimti remiantis Reglamento (EEB) Nr. 2913/92 224 straipsniu ir galiojantys 2016 m. gegužės 1 d., galioja:

a)	jei buvo priimtas sprendimas taikyti procedūrą, nurodytą Reglamento (EEB) Nr. 2913/92 226 straipsnio a punkte, jis galioja neribotą laiką;

b)	jei buvo priimtas sprendimas taikyti vieną iš procedūrų, nurodytų Reglamento (EEB) Nr. 2913/92 226 straipsnio b arba c punkte, jis ir toliau galioja iki tol, kol bus peržiūrėtas leidimas naudotis su tuo sprendimu susijusia bendrąja garantija.

254 straipsnis

2016 m. gegužės 1 d. galiojančių leidimų ir sprendimų taikymas

Jei sprendimas arba leidimas pagal 251–253 straipsnius galioja ir po 2016 m. gegužės 1 d., sąlygos, kuriomis šis sprendimas ar leidimas taikomas, nuo 2016 m. gegužės 1 d. yra tos, kurios nustatytos atitinkamose Kodekso nuostatose, Komisijos įgyvendinimo reglamente (ES) 2015/2447, kuriuo Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 952/2013 papildomas išsamiomis taisyklėmis, kuriomis patikslinamos kai kurios Sąjungos muitinės kodekso nuostatos (19), ir šiame reglamente, kaip nustatyta 90 priede pateiktoje atitikmenų lentelėje.

255 straipsnis

Pereinamojo laikotarpio nuostatos dėl plombų naudojimo

Muitinės plombos ir specialios plombos, atitinkančios Reglamento (EEB) Nr. 2454/93 46a priedo reikalavimus, gali būti toliau naudojamos, kol baigsis atsargos arba iki 2019 m. gegužės 1 d., atsižvelgiant į tai, kuri data yra ankstesnė.

256 straipsnis

Šis reglamentas įsigalioja dvidešimtą dieną po jo paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje.

Jis taikomas nuo 2016 m. gegužės 1 d.

---

(1)  OL L 269, 2013 10 10, p. 1.

(2)  2008 m. sausio 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos sprendimas Nr. 70/2008/EB dėl nepopierinės muitinės ir verslo aplinkos (OL L 23, 2008 1 26, p. 21).

(3)  1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamentas (EEB) Nr. 2454/93, išdėstantis Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatas (OL L 253, 1993 10 11, p. 1).

(4)  1994 m. gruodžio 22 d. Tarybos sprendimas 94/800/EB dėl daugiašalių derybų Urugvajaus raunde (1986–1994 m.) priimtų susitarimų patvirtinimo Europos bendrijos vardu jos kompetencijai priklausančių klausimų atžvilgiu (OL L 336, 1994 12 23, p. 1).

(5)  Tarybos dokumentas 16271/1/10 Rev. 1.

(6)  2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyva 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (OL L 347, 2006 12 11, p. 1).

(7)  2008 m. gruodžio 16 d. Tarybos direktyva 2008/118/EB dėl bendros akcizų tvarkos, panaikinanti Direktyvą 92/12/EEB (OL L 9, 2009 1 14, p. 12).

(8)  OL L 130, 1993 5 27, p. 1.

(9)  1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 2913/92, nustatantis Bendrijos muitinės kodeksą (OL L 302, 1992 10 19, p. 91).

(10)  OL L 226, 1987 8 13, p. 2.

(11)  OL L 226, 1987 8 13, p. 2.

(12)  2012 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 978/2012, kuriuo taikoma bendrųjų muitų tarifų lengvatų sistema ir panaikinamas Tarybos reglamentas (EB) Nr. 732/2008 (OL L 303, 2012 10 31, p. 1).

(13)  OL L 324, 2009 12 10, p. 23.

(14)  2009 m. lapkričio 20 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1224/2009, nustatantis Bendrijos kontrolės sistemą, kuria užtikrinamas bendrosios žuvininkystės politikos taisyklių laikymasis, iš dalies keičiantis reglamentus (EB) Nr. 847/96, (EB) Nr. 2371/2002, (EB) Nr. 811/2004, (EB) Nr. 768/2005, (EB) Nr. 2115/2005, (EB) Nr. 2166/2005, (EB) Nr. 388/2006, (EB) Nr. 509/2007, (EB) Nr. 676/2007, (EB) Nr. 1098/2007, (EB) Nr. 1300/2008, (EB) Nr. 1342/2008 ir panaikinantis reglamentus (EEB) Nr. 2847/93, (EB) Nr. 1627/94 ir (EB) Nr. 1966/2006 (OL L 343, 2009 12 22, p. 1).

(15)  2011 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/83/ES dėl vartotojų teisių, kuria iš dalies keičiamos Tarybos direktyva 93/13/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 1999/44/EB bei panaikinamos Tarybos direktyva 85/577/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/7/EB (OL L 304, 2011 11 22, p. 64).

(16)  2014 m. balandžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 510/2014, kuriuo nustatoma prekybos tvarka, taikoma tam tikroms prekėms, gaunamoms perdirbant žemės ūkio produktus, ir panaikinami Tarybos reglamentai (EB) Nr. 1216/2009 ir (EB) Nr. 614/2009 (OL L 150, 2014 5 20, p. 1).

(17)  2003 m. sausio 21 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 150/2003, sustabdantis importo muitus už kai kuriuos ginklus ir karinę įrangą (OL L 25, 2003 1 30, p. 1).

(18)  2009 m. liepos 7 d. Komisijos reglamentas (EB) Nr. 612/2009, nustatantis bendrąsias išsamias eksporto grąžinamųjų išmokų sistemos taikymo žemės ūkio produktams taisykles (OL L 186, 2009 7 17, p. 1).

(19)  2015 m. lapkričio 24 d. Komisijos įgyvendinimo reglamentas (ES) 2015/2447, kuriuo Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 952/2013 papildomas išsamiomis taisyklėmis, kuriomis patikslinamos kai kurios Sąjungos muitinės kodekso nuostatos (žr. šio Oficialiojo leidinio p. 558).

---

---

---

---

---

---

---

---

---

---

---

---

---

---

---

---

---

---

---

---

---

---

---

---

---

---

---

---

---

---

---

---

---

---

---

---

---

---

---