4.7.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 243/20

1.

Ar, atsižvelgiant į tai, kad Direktyvos 2009/28/EB 2 straipsnio k punkte numatytos „paramos schemos“, apimančios fiskalines paskatas, kurias sudaro mokesčių sumažinimas, atleidimas nuo mokesčių ir mokesčių grąžinimas, yra priemonės, skirtos įgyvendinti Direktyvoje 2009/28/EB numatytus atsinaujinančių energijos išteklių vartojimo tikslus, tokios paskatos ar priemonės yra privalomos ir saisto valstybes nares ir yra tiesioginio veikimo, taigi, jas gali nurodyti ir jomis gali remtis atitinkami privatūs asmenys vykstant bet kokiai viešai, teisminei ar administracinei procedūrai?

2.

Ar, atsižvelgiant į tai, kad kaip „paramos schemos“, minimos pirmame klausime, įvardijamos fiskalinio paskatinimo priemonės, kurias, „be kita ko“, sudaro mokesčių sumažinimas, atleidimas nuo mokesčių ir mokesčių grąžinimas, reikia suprasti, kad tokios paskatos konkrečiai apima neapmokestinimą, t. y. draudimą numatyti bet kokį specifinį ar vienkartinį mokestį už energiją iš atsinaujinančių šaltinių šalia bendrų mokesčių, kuriais apmokestinama ekonominė veikla ir kurie taikomi už elektros energijos gamybą? Be to, kartu keliamas ir kitas klausimas: ar nurodytas bendras draudimas apima ir draudimą vienu metu taikyti kelis bendrus ar vienkartinius mokesčius, numatyti dvigubą apmokestinimą ar dalinį jų sutapimą įvairiose veiklos, susijusios su energijos iš atsinaujinančių išteklių gamyba, stadijose, darant poveikį pačiam apmokestinimo nagrinėjamu mokesčiu už vėjo energiją momentui?

3.

Jeigu į pirmesnį klausimą būtų atsakyta neigiamai ir pripažinus, kad atsinaujinančių išteklių energija gali būti apmokestinta, ar pagal Direktyvos 2008/118/EB 1 straipsnio 2 dalį sąvoką „specifiniai tikslai“ reikia aiškinti taip, kad turi būti siekiama išimtinio tikslo, ir kad, be to, mokestis, kuriuo apmokestinama atsinaujinančių išteklių energija, pagal struktūrą turi būti visiškai nefiskalinio, o ne tik biudžetinio ar pajamų surinkimo pobūdžio?

4.

Ar pagal Direktyvos 2003/96/EB 4 straipsnį, kuriame, nurodant apmokestinimo lygius, kuriuos valstybės narės turi taikyti energetikos produktams ir elektros energijai, atsižvelgiama į direktyvoje nustatytus minimalius apmokestinimo lygius, kurie suprantami kaip visų tiesioginių ir netiesioginių mokesčių, taikomų tokiems produktams jų atidavimo naudoti momentu, bendra suma, šią bendrą sumą reikia suprasti taip, kad nustatant pagal direktyvą reikalaujamą apmokestinimo lygį negalima įtraukti nacionalinių mokesčių, kurie nėra visiškai fiskalinio pobūdžio tiek atsižvelgiant į jų struktūrą, tiek į į specifinį tikslą, aiškinamą pagal atsakymą, kuris bus pateiktas į pirmesnį klausimą?

5.

Ar Direktyvos 2009/28/EB 13 straipsnio 1 dalies e punkte vartojamas terminas „mokestis“ yra autonominė Sąjungos teisės sąvoka, kurią reikia aiškinti plačiai, kaip reiškiantį mokestį bendrąja prasme ir kaip jo sinonimą?

6.

Jeigu į pirmesnį klausimą būtų atsakyta teigiamai, keliamas toks klausimas: ar minėto 13 straipsnio 1 dalies e punkte nurodyti mokesčiai, kuriuos turi mokėti vartotojai, gali apimti tik tokias rinkliavas ar mokesčius, kurie skirti prireikus kompensuoti žalą, kuri [energetikos produktais ir elektros energija] padaroma aplinkai, ir iš kurių surinkta suma siekiama atlyginti tokio neigiamo poveikio ar neigiamų pasekmių nulemtą žalą, tačiau negali apimti mokesčių ar sumų, kurie renkami už aplinką neteršiančią energiją ir kuriais visų pirma siekiama biudžetinio tikslo arba tikslo surinkti pajamų?