2009 m. kovo 31 d. Kronoply GmbH, anksčiau Kronoply GmbH & Co.KG, pateiktas apeliacinis skundas dėl 2009 m. sausio 14 d. Pirmosios instancijos teismo (penktoji kolegija) priimto sprendimo byloje T-162/06 Kronoply GmbH & Co.KG prieš Europos Bendrijų Komisiją

(Byla C-117/09 P)

2009/C 141/47

Proceso kalba: vokiečių

Šalys

Apeliantė: Kronoply GmbH, anksčiau Kronoply GmbH & Co.KG, atstovaujama Rechtsanwälte R. Nierer ir L. Gordalla,

Kita proceso šalis: Europos Bendrijų Komisija

Apeliantės reikalavimai

Apeliacinio skundo pagrindai ir pagrindiniai argumentai

Šiuo apeliaciniu skundu yra skundžiamas Pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo buvo atmestas apeliantės ieškinys dėl 2005 m. rugsėjo 21 d. Komisijos sprendimo, kuriuo ji valstybės pagalbą, kurią Vokietija ketina suteikti Kronoply GmbH & Co.KG, pripažino nesuderinama su bendrąja rinka, panaikinimo. Remiantis skundžiamu sprendimu, Komisija teisingai nusprendė, jog ginčijama pagalba iš pagalbos gavėjo nereikalaujama nei atsakomosios paslaugos, nei įnašo, siekiant bendrųjų interesų, todėl tokia pagalba yra neleistina pagalba veiklai einamosioms išlaidoms padengti. Pirmosios instancijos teismo nuomone, ginčijama pagalba yra nebūtina, nes ji yra skirta tik gamyklos statybai, dėl kurios anksčiau jau buvo pateiktas pranešimas, be to, investicinis projektas buvo visiškai įgyvendintas pasinaudojus leista pagalba gerokai prieš pranešant apie ginčijamą pagalbą.

Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad skundžiamas sprendimas pažeidžia EB 87 straipsnio 3 dalies a ir c punktus, jam skirtas regioninės valstybės pagalbos gaires ir 1998 m. regioninės pagalbos dideliems investiciniams projektams daugiasektorinę programą. Pirmosios instancijos teismas esą taip pat pažeidė teisėtų lūkesčių ir vienodo požiūrio principus.

EB 87 straipsnio 3 dalies a ir c punktai buvo pažeisti dėl to, kad Pirmosios instancijos teismas klaidingai aiškino ir vertino būtinumo bei skatinamojo poveikio kriterijus.

Dėl ginčijamos pagalbos būtinumo vertinimo apeliantė pažymi, kad Pirmosios instancijos teismas neteisėtai apribojo EB 87 straipsnio 3 dalies taikymo sritį, nes jis teisiškai klaidingai nusprendė, kad pagalbos gavėjas dėl investicinio projekto gali paduoti tik vieną pranešimą, o kiekvienas naujas pranešimas turi būti skirtas naujam investiciniam projektui. Be to, vertindamas būtinumą Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į datą, kuri, viena vertus, neturi jokios reikšmės apeliantės sprendimui investuoti ir, kita vertus, apeliantė jai negali daryti jokios įtakos. Komisijai ir Pirmosios instancijos teismui reikšminga data yra diena, kai valstybė narė pranešė Komisijai apie ginčijamą pagalbą. Tačiau paduodama prašymą nacionalinėms institucijoms dėl pagalbos suteikimo apeliantė padarė viską, ką reikėjo ir galėjo, kad įrodytų būtinumą. Apeliantė niekaip negali paveikti pranešimo apie pagalbą padavimo Komisijai datos. Logiškai mąstant tokia Pirmosios instancijos teismo ir Komisijos nuomonė lemtų tai, kad pagalba negalėtų būti pripažinta būtina bet kokio investicinio projekto atžvilgiu, nes Komisijos sprendimas dėl planuojamos suteikti pagalbos suderinamumo ar nesuderinamumo su bendrąja rinka yra priimamas tik įgyvendinus ar užbaigus investicinį projektą.

Be to, pastebėtina, kad apeliantė tiesiogiai negalėjo ginčyti Komisijos sprendimo dėl anksčiau praneštos pagalbos. Kai Komisija pagalbą, kurios dydis nėra toks, kokio pagalbos gavėjas prašė nacionalinių institucijų, pripažįsta suderinama su bendrąja rinka, pagalbos gavėjas tokio jam palankaus Komisijos sprendimo negali apskųsti Pirmosios instancijos teisme. Laikotarpį nuo pirmojo Komisijos sprendimo, leidžiančio pirminę pagalbą, priėmimo ir pranešimo apie ginčijamą pagalbą galima paaiškinti tuo, kad apeliantė išnaudojo leistinas teisės gynimo priemones, kurias ji, jos manymu, turi Komisijos rašto, kuriuo atsisakoma pakeisti pirmojo pagalbą leidžiančio sprendimo, atžvilgiu. Vokietijos Respublika apie ginčijamą pagalbą pranešė tik po to, kai buvo įgyvendintas investicinis projektas, paprasčiausiai dėl to, kad kilo ginčas dėl minėto Komisijos rašto kvalifikavimo. Todėl argumentu, kad investicinis projektas tuo metu jau buvo įgyvendintas, negalima remtis vertinant būtinumą.

Pirmosios instancijos teismas skatinamojo poveikio kriterijaus klausimą akivaizdžiai paliko atvirą. Net jei, kitaip nei mano apeliantė, būtinumas ir skatinamasis poveikis laikytini dviem skirtingomis pagalbos leidimo sąlygomis, abi jos šiuo atveju yra tenkinamos.

Regioninės valstybės pagalbos gairių 4.2 punkto trečiojoje pastraipoje numatoma, kad pagalbos skatinamasis poveikis egzistuoja, kai jos gavėjas pagalbos prašymą pateikė prieš pradėdamas įgyvendinti projektą. Kaip minėta, tokiu atveju reikšmingas gali būti tik nacionalinės institucijoms pateiktas pagalbos prašymas. Apeliantė prašymą pateikė prieš projekto įgyvendinimą ir, vadinasi, laikėsi šio kriterijaus. Pirmosios instancijos teismas į tai neatsižvelgė, ir todėl pažeidė ne tik EB 87 straipsnį, bet ir regioninės valstybės pagalbos gaires.

Skundžiamas sprendimas pažeidžia ir regioninės pagalbos dideliems investiciniams projektams daugiasektorinę programą bei vienodo požiūrio principą, nes Pirmosios instancijos teismas pritarė nenuosekliam Komisijos rinkos vertinimo taikymui. Vykstant pirminės pagalbos pranešimo procedūrai Komisija leido suprasti, kad ji atitinkamo produkto rinką vertins 0,75 „rinkos būklės“ koeficientu, tačiau maždaug po trijų savaičių kitame sprendime tą pačią atitinkamą rinką įvertino kitaip ir pagal daugiasektorinę programą tinkamu koeficientu pripažino 1,0. Nors Komisija vertindama faktus ekonominiu požiūriu naudojasi plačia diskrecija, šią diskreciją riboja tai, kad tie patys produktai turi tą pačią rinką, ypač tada, kai tos pačios produktų grupės rinkos yra vertinamos trijų savaičių laikotarpiu.

Galiausia, Pirmosios instancijos teismas padarė kitą teisės klaidą — visiškai neatsižvelgė į apeliantės argumentą, kad per 36 mėnesių laikotarpį po prašymo padavimo ji privalėjo įgyvendinti investicinį projektą. Jei ieškovė būtų neįvykdžiusi šios pareigos, ji būtų netekusi visos pagalbos sumos. Tai pažeidžia EB 87 straipsnį bei principą, jog Komisija turi laikytis savo pačios priimtų ir įgyvendinamų pagalbą reglamentuojančių nuostatų.