31.3.2009   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 77/148

1.1

Naujajame globalizacijos amžiuje būtina, atsižvelgiant į praeities pamokas, iš esmės keisti Europos ir Afrikos santykius ir kreipti juos lygiomis teisėmis ir įsipareigojimais grindžiamos partnerystės link. Ir po ilgų bendradarbiavimo ir paramos vystymuisi dešimtmečių didelis skurdas Afrikoje auga ir gilėja: neteisinga linkme nukreipto ir mažai darbo vietų sukuriančio augimo netolygus rezultatų paskirstymas dar labiau didina nelygybę; 55 proc. Afrikos į pietus nuo Sacharos gyventojų tenka pragyventi už mažiau kaip 1 JAV dolerį per dieną; apie 70 proc. visų darbuotojų, dirbančių, kad galėtų pragyventi, yra nelegalūs. 57 proc. šių darbo vietų — žemės ūkio sektoriuje. Tai rodo didelį padoraus ir našaus darbo vietų stygių.

1.2

Tai sunkus uždavinys, ypač turint omenyje Afrikos žemyno vystymąsi ir stabilumą bei Europos žemyno saugumą ir jo gebėjimą nepailstamai siekti tvaraus augimo.

1.3

Iki šiol vykdant ES vystimosi politiką ir įgyvendinant įvairius susitarimus (Lomės, Jaunės, Kotonu), šiai politikai skirtas finansavimas nedavė lauktų rezultatų, ypač kuriant padoraus darbo vietas. Atsižvelgiant į pirmiau pateiktus teiginius, akivaizdu, kad ši padėtis negali tęstis, ją būtina keisti. Todėl Komitetas džiaugiasi 2007 m. lapkričio 8–9 d. vykusio ES ir Afrikos aukščiausiojo lygio susitikimo Lisabonoje sėkme.

1.3.1

Ypač jis palankiai vertina tai, kad užimtumo klausimas buvo svarstomas, kaip visiems sektoriams svarbi problema.

1.4

Komitetas mano, kad didinti padorų darbą užtikrinantį užimtumą yra vienas svarbiausių veiksnių, mažinančių nelygybę ir skurdą, skatinančių socialinę integraciją ir orų gyvenimą; šie aspektai yra esminiai kovojant su ekstremizmu ir sprendžiant konfliktus, taigi ir užtikrinant būtiną valstybių stabilumą.

1.5

Komitetas mano, kad, siekiant didinti padorų darbą užtikrinantį užimtumą, būtina imtis priemonių šiam svarbiam tikslui įgyvendinti remiantis toliau pateikiamais kriterijais. Nors šie kriterijai iš esmės labai skiriasi, jie tarpusavyje labai glaudžiai susiję ir veikia vienas kitą, o jų visuma sudaro bendrą politiką.

1.5.1

Augimas, kurį iš esmės lemia gamtinių išteklių eksploatavimas, sukuria mažai darbo vietų. Todėl siekiant skatinti augimą, turėtų būti labiau orientuojamasi į pirminį perdirbimą arba galutinius produktus. Šio tikslo reikėtų siekti ir investicijomis į didelės pridėtinės vertės sektorius.

1.5.2

Labai svarbus privataus sektoriaus, taigi ir mažų ir vidutinių įmonių (MVĮ) vaidmuo. MVĮ plėtra turėtų tapti viena iš Europos Sąjungos bendradarbiavimo politikos krypčių.

1.5.3

Dabartinis žaliavų kainų augimas — tai dar vienas aspektas, rodantis, kad žemės ūkio sektorius turėtų tapti strateginiu vystymo prioritetu. Kadangi didelėje teritorijos dalyje žemės ūkio veikla yra pagrindinė ir šiame sektoriuje dirba daug kaimo vietovių gyventojų, tai turėtų padėti savarankiškai apsirūpinti maisto produktais, plėtoti perdirbimo pramonę ir kartu stabdyti gyventojų išvykimą iš kaimo vietovių.

Reikėtų sudaryti trumpo, vidutinio ir ilgo laikotarpio žemės ūkio politikos planus ir užtikrinti, kad jų įgyvendinimas būtų prioritetinė biudžeto sritis. Ši politika turi būti rengiama kartu su žemės ūkio organizacijomis.

1.5.4

Žmogiškųjų išteklių vystymas yra būtinas bet kokios vystymo strategijos veiksnys. Todėl jau dabar reikėtų ištirti, kokių darbo vietų trūksta, darbo rinkos poreikius, numatyti iškilsiančius pagrindinius uždavinius, susijusius su užimtumo ir profesinio mokymo derinimu, ir jiems pasirengti.

1.5.5

Nors regionų ir subregionių ekonominė integracija gerokai pažengė į priekį, prekybos potencialas vis dar tebėra neišnaudotas. Visų pirma reikėtų koordinuoti priemones, kurios skirtos muitinės procedūroms suderinti, infrastruktūrai vystyti, laisvam piliečių judėjimui užtikrinti ir pan. Šiuo požiūriu Komitetas apgailestauja, kad iki šiol nevyko regionų derybos ir nebuvo sudaryta susitarimų dėl ekonominės partnerystės, kurių vienas pagrindinių tikslų — regionų integracija.

1.5.6

Socialinis dialogas turėtų vykti įgyvendinant bet kurią vystimosi politiką ir ją stiprinti. Visų pirma turėtų vykti derybos dėl kolektyvinių sutarčių. Todėl reikėtų kurti stiprias ir nepriklausomas darbdavių ir darbuotojų organizacijas ir jas vystyti.

1.5.7

Nevalstybinių subjektų dalyvavimas būtinas užimtumui vystyti ir turi tapti esminiu bendrosios ES ir Afrikos strategijos aspektu. Todėl nevalstybiniai subjektai turėtų dalyvauti rengiant ir įgyvendinant nacionalines ir regionines orientacines programas.

1.5.8

Geras valdymas lemia investuotojų pasitikėjimą. Šiuo požiūriu jis labai svarbus darbo vietų kūrimui. Geras valdymas turi apimti visus aspektus, visų pirma susijusius su pagarba žmogaus ir darbuotojų teisėms, įskaitant profesinių sąjungų laisves, darbo standartus ir kovą su korupcija. Kalbant apie pastarąjį aspektą, ES ir valstybės narės turi skirti finansinę pagalbą atsižvelgdamos į tai, kaip ji panaudojama.

2.1

Už vystymąsi ir humanitarinę pagalbą atsakingas Europos Komisijos narys Louis Michel 2007 m. liepos 11 d. raštu kreipėsi į Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetą prašydamas parengti tiriamąją nuomonę „įvairiais klausimais“ susijusiais su komunikatu „Nuo Kairo iki Lisabonos — naujoji ES ir Afrikos strateginė partnerystė“, visų pirma kaip sumažinti darbo vietų stygių Afrikoje.

2.2

EESRK džiaugiasi šiuo prašymu, pateiktu atsižvelgiant į jau keletą dešimtmečių Afrikoje vykdomą vystymosi politiką, siekiant iškelti klausimus dėl ateities perspektyvų, visu pirma remiantis ES ir Afrikos aukščiausio lygio susitikime priimtais sprendimais, pateiktais deklaracijoje „Strateginė partnerystė“ ir jos įgyvendinimui skirtu Pirmuoju veiksmų planu (2008–2010 m.).

2.3

Prašydama Komiteto pateikti nuomonę užimtumo klausimu, Komisija aiškiai parodo, kad užimtumas yra pagrindinis vystymosi politikos tikslas ir nurodo, kad ekonomikos ir socialiniai subjektai turi atlikti tam tikrą vaidmenį siekiant panaikinti skurdą kuriant padoraus darbo vietas. EESRK palankiai vertina pasirinktą požiūrį.

Glaustai apžvelgus jau įgyvendintos politikos rezultatus remiantis dabartine Afrikos padėtimi ir jos politika ateityje, šioje nuomonėje siekiama atskleisti, kokių esminių veiksmų, Komiteto nuomone, reikia imtis norint padėti kurti padoraus darbo vietas. Atliekant šį tyrimą bus remiamasi veiksmų plano gairėmis, nustatytomis ES ir Afrikos aukščiausio lygio susitikime Lisabonoje 2007 m. gruodžio 8–9 d. Šiuo tikslu bus vadovaujamasi ankstesniaisiais su Afrikos vystymusi susijusiais EESRK darbais (1).

3.1

Afrikos žemynas įvairialypis. Jį sudaro valstybės, kurių istorija, kultūra, etninė kilmė, nuosavi ištekliai (mineralai, nafta, deimantai ir t. t.), klimatas ar požiūris į demokratiją, geras valdymas, pagarba žmogaus teisėms ir pan. skiriasi, todėl jų ekonominis ir socialinis lygis yra nevienodas. Sunku tai suvokti ir bendrai bei vienareikšmiškai vertinti. Tačiau tam tikrų bendrų bruožų yra — tai visų pirma tiek praeities, tiek ir būsimi santykiai su Europa, bendra istorija, tapsianti bendros ateities, įsiliesiančios į bendrą pokyčių dinamiką, pagrindu.

3.2

Iš tiesų šiame naujajame globalizacijos amžiuje, semiantis patirties iš praeities, Europos ir Afrikos santykiai turi labai pasikeisti. Jie turi būti grindžiami suvokimu, kad bendra ateitis turi būti kuriama kartu atsižvelgiant į bendrus uždavinius ir pavojus, remiantis bendrais interesais, o ne bendra tam tikro laikotarpio istorija, užuojauta ar lojalumu, esant pavojui, kad kai kuriems partneriams iš abiejų žemynų teks susidurti su prieštaravimais.

3.3

Tai didelis iššūkis. Nors Europos ir Afrikos žemynus skiria tik 15 kilometrų, pastarasis susiduria su visomis šiuolaikinio pasaulio grėsmėmis: nekontroliuojama migracija, naujomis epidemijomis, stichinėmis ir aplinkos katastrofomis, terorizmo pavojumi ir kt. Tačiau kartu turi didelį potencialą, t. y. tiek gamtos ištekliai, tiek ir galimas vartojimo ir investicijų poreikis.

3.4

Žinoma, Europos Sąjunga vis dar išlieka pagrindinė Afrikos žemyno ekonominė partnerė ir rėmėja. Tačiau šią istorinę monopoliją dabar ardo „kylantys finansuotojai“ — visų pirma iš Kinijos, taip pat iš Indijos, didžiųjų Lotynų Amerikos šalių ir Persijos įlankos monarchijų, netgi Irano — taip pat sugrįžtančios Jungtinės Amerikos Valstijos, besistengiančios išlaikyti savo apsirūpinimo energija saugumą, kovoti su terorizmo grėsme, išplėsti krikščioniškųjų vertybių ir demokratijos lauką ir atsispirti nerimą keliančiam Kinijos „skverbimuisi“ (2).

3.5

Akivaizdu, kad dabar Europos žemyno saugumas ir gebėjimas išlaikyti nuolatinį augimą tiesiogiai ir betarpiškai priklausys nuo Afrikos žemyno vystymosi ir stabilumo. Europa negalėtų išlikti gerovės sala nei vidutiniu, nei ilguoju laikotarpiu būdama tik už penkiolikos kilometrų nuo žemyno, kurio pagrindinė ypatybė — skurdas. Tą patį galima pasakyti apie Europos Sąjungos tvarų vystymąsi: būtina suvokti, kad ji turi sieną su Afrika.

3.6

„Europos strategijai Afrikos atžvilgiu ilgą laiką buvo būdingas asimetriškas ryšys rėmėjas–gavėjas bei klaidingas ideologinis suvokimas ir vienašalis Europos interesų vertinimas. Toks archajiškas ir nerealistinis požiūris padarė didelės žalos. Šį istorijos puslapį reikia užversti ir pradėti naują partnerystės laikotarpį, grindžiama lygiomis partnerių teisėmis ir pareigomis bei paisant bendrų interesų, paremtą tvaraus vystymosi, gero ekonomikos, mokesčių ir socialinės srities valdymo, technologijų perdavimo ir pan. kriterijais“ (3).

3.6.1

Ši strategija, grindžiama asimetriniu santykiu „rėmėjas–gavėjas“ arba „finansuotojas–gavėjas“ ir konkrečiai apibrėžiama įvairiais susitarimais, kurie reglamentavo ir vis dar reglamentuoja ES ir Afrikos santykius, turint omenyje dabartinę Afrikos ekonominę ir socialinę padėtį, yra „nesėkminga“ (4). Taigi, reikia keisti esamą padėtį.

Dėl minėtos padėties Afrikos valstybės yra finansiškai priklausomos ir priverstos stabdyti pokyčius, būtinus siekiant sėkmingo dalyvavimo pasaulio ekonomikoje.

3.6.1.1

Iš tiesų, ir po ilgų dešimtmečių paramos vystymuisi, kurią teikė Europos Sąjunga, daugelis valstybių narių (dažniausiai buvusių šalių kolonizatorių) ir tarptautinės organizacijos, kaip antai Pasaulio bankas, didelis skurdas Afrikoje auga ir gilėja.

3.6.1.2

Sparčiai augančios ekonomikos šalys — Kinija, Indija, Pietryčių Azija, Brazilija — tampa stiprėjančios ekonomikos valstybėmis ir tarptautinės prekybos subjektais, tuo tarpu Afrikos ekonomika, išskyrus keletą išimčių, nekyla.

3.6.1.3

Kodėl tokia šalis kaip Pietų Korėja, kuri dar prieš kelerius metus gyveno „dėl ryžių ir iš ryžių“ galėjo tapti viena iš pasaulio elektronikos, laivų statybos, informacinių paslaugų, ir automobilių gamybos lyderių, o ne Afrika?

3.6.1.4

Europa vis dar yra didžiausia Afrikoje gaminamų produktų importuotoja. Nors apie 25 metus taikoma asimetrinė muitų mokesčių sistema, Afrikos šalių eksportas į ES, palyginti su pasaulinės prekybos mastu, sumažėjo daugiau nei perpus: nuo 8 proc. 1975 m. iki 2,8 proc. 2000 m. Šios muitų lengvatos nepakako. Kadangi afrikietiški gaminiai buvo nepakankamai konkurencingi, eksportas iš Afrikos į Europą įstrigo.

3.6.1.5

Ekonomikos augimo vaisiai, visų pirma gaunami naudojant gamtos išteklius, paskirstomi nevienodai, todėl nelygybė gilėja: vargšai lieka vargšais ar netgi dar labiau nuskursta, o turtuoliai tampa vis turtingesni. Visa tai toli gražu nėra gero ekonomikos valdymo pavyzdys ir skatina etinio pobūdžio problemas. Tokia padėtimi skundžiasi daugelis afrikiečių:

4.1

Iki šiol vykdoma politika ir jai skiriamu finansavimu ne visada būdavo pasiekiami norimi rezultatai, ypač padoraus darbo vietų kūrimo atžvilgiu. Būtina keisti esamą padėtį. Komitetas džiaugiasi 2007 m. gruodžio 8–9 d. Lisabonos aukščiausio lygio susitikimo sėkme. Jis džiaugiasi politine valia, padėjusia papildyti ar net persvarstyti ir perorientuoti abiejų žemynų bendradarbiavimą, taigi ir jų prekybinius bei politinius santykius.

4.2

Praėjus septyneriems metams po Kairo aukščiausio lygio susitikimo, Lisabonos aukščiausio lygio susitikime buvo padėti pagrindai naujai lygiateisių narių Afrikos ir Europos Sąjungos strateginei partnerystei, grindžiamai bendromis vertybėmis, principais ir interesais, padėsiančiai įveikti visuotinius tarptautinis iššūkius: siekti taikos ir saugumo, gero valdymo ir žmogaus teisių, spręsti migracijos, energetikos, klimato kaitos, prekybos, infrastruktūros ir vystymosi problemas.

4.3

Šios strategijos originalumas ir naujoviškumas slypi ne tik jos turinyje: kartu su skelbiamu eksploatavimo etapu sudaryti aštuoni prioritetinių veiksmų planai (žr. šios nuomonės I priedą), t. y. tam tikros gairės ar darbo planas, kuriuo siekiama sukonkretinti abiejų žemynų nusistatytų strateginių sprendimų ir prioritetų įgyvendinimą. Šių aukštų tikslų siekiančių ir vadovaujantis Kotonu susitarimu sudarytų aštuonių planų įgyvendinimo pažanga bus įvertinta kitame 2012 m. vyksiančiame aukščiausio lygio susitikime.

4.4

Komiteto nuomone, teigiamas dalykas yra tai, kad greta neabejotinai svarbių principinių pareiškimų buvo nustatyta darbo sistema, leidžianti minėtus pareiškimus paversti konkrečiais veiksmais, o tai sudarys galimybę nuo 2010 m. pradėti vertinti jų įgyvendinimą.

4.5

EESRK pabrėžia, kad visos aštuonios partnerystės, apibrėžtos veiksmų planuose, gali padėti kurti padoraus darbo vietas, kai tik bus priimti tam būtini politinis sprendimai ir jei kartu bus vykdoma konkreti užimtumo politika (žr. 7 skyrių).

4.6

Nepaisant šių pasiekimų ir abiejų šalių rodomos geros valios, aukščiausio lygio susitikime nepavyko nutylėti kai kurių Afrikos vadovų nurodytų tam tikrų sunkumų ir kliūčių. Pastarieji užsimena, kad naujoji stabilios partnerystės strategija, kad ir kokia naujoviška ji būtų, negalės greitai panaikinti šiandien vis dar ryškaus „valdančiojo ir valdomojo“ santykio:

Atrodo, kad kelias pasitikėjimo link bus dar ilgas ir pilnas kliūčių abiems šalims.

4.6.1

Todėl EESRK mano, kad, siekiant lygiateisės partnerystės, visų pirma pačios Afrikos valstybių vyriausybės turi prisiimti atsakomybę ir užtikrinti gerą valdymą, kovą su korupcija ir pritraukti tiesiogines arba užsienio investicijas siekdami mažinti skurdą savo šalyje. Toks atsakomybės prisiėmimas, įtvirtinantis jų suverenitetą, yra būtinas atnaujintai partnerystei. Taigi, aktyvus dalyvavimas šioje lygiateisėje Europos Sąjungos ir Afrikos partnerystėje yra svarbiausias ir prasmingiausias principas siekiant vystyti padoraus darbo vietas užtikrinantį užimtumą.

4.7

EESRK džiaugiasi pilietinei visuomenei suteiktu vaidmeniu tiek institucijų (EESRK santykiai su Afrikos Sąjungos ekonomikos ir socialinių reikalų taryba) (7), tiek nevalstybinių subjektų, sudarančių organizuotą pilietinę visuomenę (8), požiūriu. Todėl siekiant, kad reiškiama politinė valia taptų konkrečiais veiksmais, būtina įvertinti, net jei ir nepavyktų išvengti nesėkmės, su šiuo aspektu susijusius sunkumus, kurie gali iškilti įgyvendinant Kotonu susitarimą.

Apskritai Komitetas pritaria ES ir Afrikos strategijos pasirinktai krypčiai siekti pažangos visame žemyne.

5.1

ES ir Afrikos strategijos 55 straipsnyje teigiama, kad „užimtumo klausimai, visų pirma socialinė apsauga, galimybių įsidarbinti stoka ir padoraus darbo rėmimas Afrikoje, bus sprendžiami bendrai pirmenybę teikiant našesnių darbo vietų kūrimui oficialioje ekonomikoje, prastų gyvenimo bei darbo sąlygų gerinimui pagal JT padoraus darbo darbotvarkę ir šešėlinės ekonomikos integravimui į oficialiąją ekonomiką“.

5.2

Komitetas džiaugiasi, kad į padoraus darbo klausimą oficialiai atsižvelgiama ES ir Afrikos strategijoje, kadangi mano, jog užimtumo vystymas ne tik kiekybiniu, bet ir kokybiniu požiūriu yra nelygybės ir skurdo mažinimo bei socialinės integracijos pagrindas; šie aspektai yra esminiai kovojant su ekstremizmu ir sprendžiant konfliktus, taigi ir užtikrinant būtiną valstybių stabilumą.

7.1.1

Kalbant apie ekonomikos augimą, 2006-ieji Afrikai buvo turtingi metai: Šiaurės Afrikoje jo mastas pasiekė 6,3 proc., o į pietus nuo Sacharos — 4,8 proc.

7.1.2

Tai dideli skaičiai, ypač lyginant su Europos Sąjungos rezultatais. Tačiau dėl našumo sąstingio ar net smukimo, neteisingai nukreipiamų investicijų, mažos pridėtinės pagrindinės pramonės ir žemės ūkio produkcijos vertės, demografinio sprogimo ir didžiulio padoraus darbo vietų deficito, norint, kad užimtumo padėtis kiekybiniu ir kokybiniu požiūriu pagerėtų, augimas turi būti matuojamas dviženkliais skaičiais. Remiantis skaičiavimais, augimas turėtų siekti mažiausiai 9 proc. norint, kad Tūkstantmečio tikslais, tarp kurių, kaip bebūtų gaila, nėra užimtumo vystymo tikslo, būtų įvertinti teigiamai.

7.1.3

Dabartinis augimas nepadės sukurti daug naujų darbo vietų, kadangi jis nuo pat pradžių netinkamai orientuojamas. Jį dažnai lemia spartesnis gamtos išteklių eksploatavimas (veikla, kuriai dažniausiai būdingos netoleruotinos darbo sąlygos), neseniai pasiekęs ypač didelį našumą, ypač naftą išgaunančiose valstybėse, kadangi nevalytos naftos barelio kaina didėja. Tokia padėtis yra ne tik nestabili, kadangi priklauso nuo valiutos kurso kitimo, ji neleidžia sukurti papildomų darbo vietų. Tai pasakytina ir apie kitus gamtos išteklius, kadangi jie paprastai eksportuojami neapdoroti. Be to, vidutinė klasė, gaunanti pelną iš veiklos atgaivinimo, paprastai vartoja importuotus gaminius. Toks vartojimas taip pat neskatina užimtumo vietos lygiu.

7.1.4

Reikia, kad nevalytos naftos gavybos pelnas, apie kurio paskirtį ir panaudojimą dažnai nieko nežinome, būtų investuojamas į didelės pridėtinės vertės naftos perdirbimo produktų gamybą, kuri paskatins augimą, sukursiantį daug naujų darbo vietų. Tai taikytina ir kitiems gamtiniams ar žemės ūkio ištekliams, kurie gali paskatinti žemės ūkio maisto pramonės plėtrą įgyvendinant struktūrinę, finansuojamą ir pirmenybinę žemės ūkio politiką (žr. šios nuomonės 7.4 p. ir IV priedą).

7.1.5

Ekonomikos augimą, galintį sukurti optimalų darbo vietų skaičių, paskatins ne paprasčiausias žaliavų ar tradicinių ir masinių žemės ūkio produktų (cukranendrių, medvilnės, bananų, arachisų, kakavos ir t. t.) eksploatavimas: jo šaltinis yra ir perdirbimo pramonės, gaminančios didelės pridėtinės vertės gaminius, vystymasis. Jis ilgainiui taps geriausia priemone išvengti prekybos sąlygų pablogėjimo ir dalyvauti subregionų, regionų ir pasaulio ekonomikoje, gauti iš jo naudos ir taip pereiti į naują vystymosi etapą.

7.2.1.1

Visų pirma reikia investuoti į sektorius, sukuriančius didelę pridėtinę vertę ir (arba) turinčius didelius gamybos pajėgumus, galinčius paskatinti sukurti daug darbo vietų, t. y. infrastruktūra, žemės ūkis ir tvarus vystymasis, aplinkos apsauga, kultūros pramonė, transportas, žvejyba, miškininkystė, IRT, pramonė (pirminis perdirbimas ir galutiniai produktai). Dar reikia investuoti į tuos segmentus, kurie dalyvauja sudarant palankias sąlygas tiesioginėms užsienio investicijoms (TUI) pritraukti. Be to, reikia stengtis sukurti „užburtą ratą“: vidaus investicijos — gamyba — prekyba — pelnas — vidaus investicijos ir t. t.

7.2.1.2

Vidaus investicijos arba vidaus finansinių išteklių mobilizavimas, priešingai negu TUI, padės Afrikai pačiai nusistatyti vystymosi prioritetus.

7.2.1.3

Kur rasti lėšų šioms vidaus investicijoms?

Visi šie patobulinimai padėtų kiekybiškai ir kokybiškai vystyti viešosios politikos sritis.

Turėdama tokias galimybes ir vykdydama reikalingas reformas, visų pirma finansų ir biudžeto sektoriuose, Afrika galėtų mobilizuoti kur kas daugiau vidaus išteklių savo pasirinktoms investicijoms į gamybą finansuoti.

7.2.2.1

XX a. devintąjį dešimtmetį, palyginti su aštuntuoju, metiniai TUI srautai į Afriką padvigubėjo ir pasiekė 2,2 mlrd. JAV dolerių, dešimtąjį dešimtmetį 6,2 mlrd. JAV dolerių, o 2000–2003 m. — 13,8 mlrd. JAV dolerių. Tačiau į žemyną patenka vos 2–3 proc. pasaulio investicijų (po aštuntojo dešimtmečio viduryje pasiektų 6 proc.) ir mažiau kaip 9 proc. jų srautų, skirtų besivystančioms šalims (ankstesnis didžiausias srautas buvo pasiektas 1976 m. — 28 proc.).

7.2.2.2

Viena iš Afrikai skirtų TUI būdingų savybių tai, kad jas pritraukia esami gamtos ištekliai. Tai paaiškina nevienodą TUI pasiskirstymą žemyne. Per du pastaruosius dešimtmečius vidutiniškai tris ketvirtadaliais TUI srautų teko dvidešimt keturioms Afrikos šalims, laikomoms priklausomomis nuo naftos ir mineralų išteklių.

7.2.2.3

Reikia perskirstyti TUI visų pirma nukreipiant jas į gamybos sektorius ir technologijų perdavimu užtikrinant didelę konkurencingos produkcijos įvairovę. Siekdama pritraukti įvairias TUI ir padaryti jas veiksmingas, Afrika turi ir toliau dėti pastangas, kad sukurtų palankias ir patrauklias bendrąsias sąlygas. Iš tiesų pritraukti TUI ir jomis pagerinti vystimąsi galima tik užtikrinus tam tikras išankstines sąlygas: ekonominės struktūros ir infrastruktūros kokybę, susijusios rinkos dydį (šiuo atveju tampa svarbi regionų integracija), darbo jėgos mokymą (žr. skyrių „Žmogiškieji ištekliai“), stabilumą ir valdžios institucijų stiprinimą bei gerą valdymą. Be to, kad TUI būtų veiksmingos, jos turi atitikti nacionalinę ekonomikos viziją ir subregionų, regionų bei pasaulio perspektyvas. Šiuo tikslu reikia parengti tikrą nacionalinę vystymosi strategiją, kas buvo padaryta Pietų Azijoje aštuntąjį ir devintąjį dešimtmečiais.

7.2.2.4

Tačiau TUI išspręsti visko, ypač gero valdymo, demokratijos, teisinės valstybės, pagarbos žmogaus teisėms, korupcijos ir kapitalo nutekėjimo ir kt. klausimų. Šiuo požiūriu naudinga pabrėžti, kad TUI iš Kinijos pastaraisiais metais gerokai išaugo, visų pirma dėl didelių diplomatinių pastangų, kurių apogėjumi tapo Kinijos ir Afrikos aukščiausio lygio susitikimas. Siekiant apsirūpinti ekonomikos klestėjimui reikalingomis žaliavomis, TUI iš Kinijos beveik išimtinai sutelktos į gavybos pramonę.

7.2.2.5

Kinijos ir Afrikos prekybos apimtys per dešimt metų išaugo dvidešimt kartų: nuo 3 mlrd. JAV dolerių 1998 m. iki 55 mlrd. JAV dolerių 2006 m. Tačiau Afrikos interesų požiūriu Kinijos metodas kelia daug klausimų. Toks metodas dažnai padeda remti vyriausybes, kurių vykdoma politika nepadeda kurti demokratijos, teisinės valstybės ir mažinti skurdo (13). Pamokantys pavyzdžiai — Darfūro konfliktas ir Kinijos pozicija Zimbabvės atžvilgiu. Beje, Kinijos metodas taip pat kelia abejonių ir kalbant apie vystymąsi (žr. šios nuomonės III priedą).

7.2.2.6

ES valstybės narės į Afriką investuoja gana aktyviai, tačiau, norint dar labiau padidinti jų investicijas, galima:

—

stiprinti regionų integraciją (žr. 7.8 punktą) siekiant peržengti vietos rinkų ribas,

—

mažinti administracinę naštą, didinti teisinį patikimumą, pagal poreikius pritaikyti infrastruktūrą, įskaitant ir nematerialiąją (komunikacijų infrastruktūrą),

—

atverti finansines galimybes (žr. 7.2.1 punktą „Vidaus investicijos“) MVĮ sukurti ir finansuoti. Šiam tikslui pasiekti visų pirma reikėtų gerinti verslo aplinką (sukurti, pvz., rinkos ir prekybos rėmimo priemones), padėti verslininkams patenkinti oficialius finansų poreikius ir išplėsti finansavimo pasiūlą daugiau dėmesio skiriant privačiam nefinansiniam sektoriui.

—

MVĮ plėtrą Europos Sąjunga turi paskelbti viena savo bendradarbiavimo politikos Afrikoje gairių. Ji turi, kartu su valstybėmis narėmis ir jų įmonėmis, paskatinti MVĮ steigimą, ypač mokesčių srities skatinimo priemonėmis remdama investicijas (pajamų mokesčio lengvatomis, palankiomis paskolų teikimo sąlygomis, EIB vaidmeniu ir kt.),

—

sistemingu technologijų perdavimu (žinių ir įgūdžių perdavimu), kurios savo ruožtu gali vėliau paskatinti mokslinių tyrimų ir vystymosi programas. Bet kuri Europos įmonė, pasirašydama įrangos, pramonės gaminių ir pan. tiekimo sutartį, turėtų įsipareigoti perduoti ir atitinkamą technologiją (tai sėkmingai daroma bendradarbiaujant su Kinija branduolinės energijos, aeronautikos ir kitose srityse. Kodėl mažiau sudėtingų gaminių technologijų neperduoti Afrikai, net jeigu finansinė nauda būtų mažesnė?),

—

atskirti įmones ir kurti verslo inkubatorius; tai būtų galima skatinti mokymo programose skiriant dėmesio verslumo ugdymui,

—

vystyti bendras įmones, kurias sudarytų afrikietiški ir europiniai komponentai (kapitalas, darbo jėga, vadovybė ir kt.).