31.3.2009   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 77/139

1.1

Komisijos dokumentu siekiama suteikti pagrindą valstybių narių diskusijai tarptautinių sandorių tiesioginio apmokestinimo klausimu. Konkrečiai, jame siūloma ieškoti „koordinuotų“ sprendimų kovos su piktnaudžiavimu priemonių taikymo srityje, kurioje skirtingų administracijų bendradarbiavimas yra nepakankamas, o sprendimai priimami remiantis tik nacionaliniais metodais.

1.2

Komitetas palankiai vertina šią iniciatyvą — kuri, be kita ko, yra ilgalaikė — visų pirma dėl to, kad jos tikslas — kaip skelbiama — sukurti tam tikrą Bendrijos „teisės sąvadą“ (lot. corpus juris), pagrįstą daugybe Europos Teisingumo Teismo (ETT) sprendimų. ETT jau yra priėmęs pakankamai daug teismo sprendimų, kurie galėtų būti geras atskaitos taškas nacionalinėms mokesčių inspekcijoms, nors pastarosios dažnai nėra linkusios jais remtis.

1.3

Valstybių narių susitarimo pradinis taškas — nustatyti, kas yra „piktnaudžiavimas“, t. y. skirti sąvokas „mokestinis sukčiavimas“ ir „mokesčių vengimas“. Komitetas pabrėžia, kad labai svarbūs yra ETT sprendimai, kuriuose nustatoma, kad pirmoji sąvoka yra be abejonės nusikalstama veika, tačiau antruoju atveju reikia įvertinti tam tikras aplinkybes: mokesčių vengimas tampa nusikalstama veika tik tuo atveju, jeigu sudaromi „visiškai fiktyvūs susitarimai“, t. y. sukuriamos fiktyvios sąlygos. Bendrovių įsteigimas siekiant pasinaudoti kitose šalyse teikiama valstybės pagalba taip pat nelaikomas neteisėta veika: jeigu pagalba teikiama nesilaikant Sutarties nuostatų, toks pažeidimas turi būti sprendžiamas kitomis priemonėmis, sutelkiant dėmesį į problemos šaltinį ir neįtraukiant privačių asmenų.

1.4

Itin svarbus aspektas yra „kapitalo nepakankamumas“, t. y. užsienio filialų finansavimas vietoje kapitalo didinimo. Administracija šį dalyką vertina labai subjektyviai, todėl finansų institucijų atžvilgiu yra itin sunku priimti teismo sprendimus.

1.5

Nepaisant teismo praktikos, nurodytos šioje nuomonėje, EESRK atkreipia dėmesį į keletą esminių principų, dėl kurių valstybės narės turėtų susitarti, pageidautinai pradėdamos juos nuo šiol taikyti. Visų pirma, reikėtų rasti pusiausvyrą tarp valstybės interesų ir mokesčių mokėtojo intereso, kartu visada taikyti proporcingumo principą sprendžiant „visiškai fiktyvių susitarimų“ bylas. Tai reiškia, kad reikia nustatyti taisykles, kaip teisingai paskirstyti įrodinėjimo pareigą, ir visų pirma tvarką, pagal kurią mokesčių inspekcijos rinktų įrodymus nepažeisdamos įstatymų.

1.6

Apibendrinant, EESRK mano, kad šioje daugiaaspektėje ir nevienareikšmėje srityje reikia valstybių narių geranoriškumo ir bendradarbiavimo dvasios, kadangi jos privalo rasti pusiausvyrą: viena vertus apsaugoti savo finansus, kita vertus daugiausia dėmesio skirti piliečiui ir jo teisių užtikrinimui. Be to, Komitetas mano, kad jo pareiga — pabrėžti mokesčių inspekcijų vaidmenį, kurį jos turi atlikti kovodamos ne tik su piktnaudžiavimu, bet ir visų svarbiausia su fiktyviais (o galbūt net ir tikrais) susitarimais, kuriais slepiama nusikalstama veika.

2.1

Kaip žadėta 2006 m. (1), Komisija pradėjo darbą valstybių narių tiesioginių mokesčių sistemų koordinavimo srityje. Problema gana aiški — valstybių narių administracijos, įgyvendindamos mokestines priemones, susijusias su mokesčių mokėtojų tarpvalstybine veikla, privalo užtikrinti, kad jų šalys gautų atitinkamas pajamas, tačiau dėl sistemų skirtumų kitos administracijos atitinkamas nuostatas gali skirtingai aiškinti ar taikyti. Mokesčių mokėtojai šiais skirtumais gali pasinaudoti ir piktnaudžiaudami jais išvengti kai kurių ar visų savo mokestinių įsipareigojimų. Kita vertus, būtina išvengti dvigubo apmokestinimo.

2.2

Šiuo tikslu dauguma valstybių narių yra priėmusios nemažai skirtingų kovai su piktnaudžiavimu skirtų specialiųjų ir bendrųjų taisyklių. Dėl tokios padėties gali kilti (ir kyla) ginčai su mokesčių mokėtojais, o kartais ginčai tarp pačių valstybių narių. Europos Teisingumo Teismas (ETT) yra priėmęs sprendimus įvairiose bylose, todėl, šioje srityje nesant Bendrijos teisės aktų, ši teismo praktika yra naudingos gairės. Komisija, rengdama aptariamą komunikatą, į šiuos sprendimus atsižvelgė.

2.3

Šis komunikatas yra „skirtas pateikti būsimų diskusijų su valstybėmis narėmis ir suinteresuotosiomis šalimis metmenis siekiant nagrinėti koordinuotų sprendimų galimybes šioje srityje“. Komisija mano, kad reikia nedelsiant„rasti tinkamą valstybės intereso kovoti su piktnaudžiavimu ir būtinybės vengti neproporcingų tarpvalstybinės veiklos suvaržymų ES pusiausvyrą“. Be to, būtina koordinuoti kovos su piktnaudžiavimu priemonių taikymą trečiųjų šalių atžvilgiu.

2.4

Komisija ketina inicijuoti visų valstybių narių ir suinteresuotųjų subjektų diskusiją šiais klausimais, kad būtų pasiektos visiems priimtinos išvados. Tai turėtų padėti pasiekti savanorišką taisyklių ir procedūrų koordinavimą. Suderinimo klausimas nesvarstomas — per trumpą laiką jį pasiekti pernelyg sunku. Taip pat nesvarstomos teisėkūros priemonės — praktiškai jų nustatyti neįmanoma.

3.1

Komisijos dokumente konkrečiai siekiama apibrėžti su šiuo klausimu susijusius terminus ir jos prielaidas pagal ETT sprendimus, kuriais buvo nustatyti tam tikri pagrindiniai principai. Pirmiausia pateikiama piktnaudžiavimo apibrėžtis: „piktnaudžiaujama tik kai, nepaisant to, kad formaliai buvo laikomasi atitinkamose Bendrijos taisyklėse išdėstytų sąlygų, šių sąlygų tikslas nebuvo pasiektas, ir siekiama turėti naudos dirbtinai kuriant tam reikalingas sąlygas“ (2). Aiškiau apibrėžiama mokesčių vengimo sąvoka, kuri apsiriboja „visiškai fiktyviais susitarimais, kuriais siekiama apeiti susijusių valstybių narių teisės aktų taikymą“.

3.2

Kitas pagrindinis principas — „tai, jog reikia užkirsti kelią mokesčių vengimui ar piktnaudžiavimui, gali būti visuomenės intereso lemiamas argumentas, kuriuo galima pateisinti pagrindinių laisvių suvaržymą“. Tačiau ribojančių taisyklių teisėtumas priklauso nuo jų suderinamumo su proporcingumo principais. Taisyklės, be kita ko, turi būti „skirtos konkrečiam tikslui — užkirsti kelią visiškai fiktyviems susitarimams “.

3.3

ETT naudoja specialius kriterijus apibrėžti tai, ko neapima sąvoka „visiškai fiktyvūs susitarimai“. Vien to, kad pavaldžioji įmonė yra įsteigta kitoje valstybėje narėje, nepakanka, kad ši sąvoka būtų taikoma; nepakanka net ir tuo atveju, jei veiklą, kurią antrinė įmonė vykdo kitoje valstybėje narėje, galėtų vykdyti ir pagrindinė įmonė. Vien argumento, kad sprendimai įsteigti antrines įmones yra susiję su mokesčiais, nepakanka: jei nėra piktnaudžiavimo, pasinaudoti kitoje valstybėje narėje esančia palankesne mokesčių aplinka yra visiškai teisėta. Galiausiai, sąvoka neapima ir atvejų, kai antrinė įmonė yra įsteigta siekiant pasinaudoti kitos valstybės narės valstybės pagalba: jeigu pagalba teikiama nesilaikant Sutarties nuostatų, toks pažeidimas turi būti sprendžiamas kitomis priemonėmis, sutelkiant dėmesį į problemos šaltinį, tačiau tai nesuteikia teisės vienašališkomis priemonėmis kovoti su šios problemos padariniais.

3.4

Tačiau ETT neleidžia plačiau aiškinti šių principų: jie negalioja, kai egzistuoja papildomas piktnaudžiavimo elementas, pvz., kai įsteigiama „pašto dėžutės“ ar „fasadinė“ pavaldžioji įmonė, ar kai finansinių sandorių tarp skirtingose valstybėse narėse esančių susijusių įmonių nuostatos ir sąlygos skiriasi nuo nuostatų ir sąlygų, dėl kurių būtų susitarusiosios nesusijusios šalys. Taigi, taikoma taisyklė „turinys svarbesnis už formą“.

3.5

Komisija pažymi, kad pirmiau minėti kriterijai taikomi konkretiems atvejams, tačiau mano, kad vertėtų nagrinėti, kaip praktiškai taikyti šiuos principus skirtingoms ūkinės veiklos ir įmonių rūšims.

3.6

Kalbant apie proporcingumą, ETT leidžia valstybėms narėms nustatyti „saugaus prieglobsčio“ kriterijus, skirtus tokioms situacijoms, kai yra labai didelė piktnaudžiavimo tikimybė: nustatant pagrįstus numanomus kriterijus ne tik pagerinamas mokesčių mokėtojų teisinis apibrėžtumas, bet ir palengvinamas mokesčių inspekcijų darbas.

3.7

Komisija pažymi, kad būtini teisingumą užtikrinantys kriterijai: įrodinėjimo pareiga neturėtų tekti tik mokesčių mokėtojui, kuriam turėtų būti sudarytos sąlygos gintis nepatiriant per didelės administracinės naštos ir užtikrinant, kad atitinkamą mokesčių inspekcijos sprendimą būtų galima nepriklausomai nagrinėti teisme. Be to, apmokestinamųjų pajamų koregavimai taikant kovos su piktnaudžiavimu taisykles turėtų būti ribojami tik tiems atvejams, kurie turi visiškai fiktyvaus susitarimo požymių. Įmonių grupės vidaus sandoriai turėtų būti vertinami tarsi jie būtų sudaryti pagal „ištiestosios rankos“ principą (t. y. rinkos sąlygomis tarp nesusijusių šalių, angl. arm's lenght principle). Galiausiai, šie kriterijai vis dėlto neturėtų kliudyti valstybėms narėms skirti baudas mokesčių mokėtojams, kurie pripažinti kaltais dėl mokesčių vengimo naudojantis piktnaudžiavimo schemomis.

3.8

Nustačiusi bendruosius principus Komisija savo dokumente nagrinėja praktinį taisyklių taikymą. Ši dokumento dalis išsamiai aptariama specialiųjų pastabų skyriuje (žr. toliau).

4.1

EESRK labai palankiai vertina Komisijos iniciatyvą: viena vertus, ja siekiama koordinuoti taisykles ir procedūras ir nepasiduodama pagundai nustatyti apribojimus, taip pat joje išreiškiamas realus požiūris, kuriuo atsižvelgiama ne tik į Sutarties nuostatas, bet ir į valstybių narių interesus, antra vertus, siekiama rasti pusiausvyrą tarp (kiekvienos valstybės narės) „visuotinio intereso“ ir „būtinybės vengti neproporcingų (vidaus rinkos) suvaržymų“.

4.1.1

EESRK savo ruožtu pataria skirti daugiausiai dėmesio piliečiui (mokesčių mokėtojui). Jei (ir kai) bus bandoma vykdyti koordinavimą, jis pirmiausiai turi būti teisingas mokesčio mokėtojo atžvilgiu: nors šis principas yra ETT sprendimų pagrindas, praktikoje jo ne visada laikomasi;

4.2

Atrodo, kad dėl EESRK nuogąstavimų tos pačios nuomonės laikosi ir ETT bei Komisija: minėdami proporcingumo principą (žr. 3.2 punktą), kurį būtina taikyti siekiant, kad „visiškai fiktyvių susitarimų atvejais nebūtų taikomos per daug ribojančios taisyklės“ (žr. 3.3 punktą), jie aiškiai turi mintyje ne hipotetines situacijas. Taisyklės pažeidžiamos dažnai ir apie kai kuriuos pažeidimus tikriausiai niekada nepavyks sužinoti, tačiau užsienyje yra įsteigta ne mažiau pavaldžiųjų įmonių, kurių teisėtumu abejojama ar kurių teisėtumas ginčijamas. Jei mokesčių inspekcijos iš tikrųjų taikytų ETT sprendimuose nustatytus principus, įmonės galėtų vykdyti veiklą teisinio apibrėžtumo aplinkoje, būtų panaikintos nereikalingos biurokratinės procedūros, išnyktų dvigubo apmokestinimo pavojus.

4.3

EESRK pritaria Komisijos pastabai (žr. 3.5 punktą), kad teisėtų ir neteisėtų atvejų sąrašas yra per daug platus, kad pagal jį būtų galima nustatyti bendruosius principus, ir kad būtina nagrinėti, kaip praktiškai taikyti šiuos principus skirtingoms ūkinės veiklos ir įmonių rūšims. Visgi atskirų atvejų vertinimas atsižvelgiant į ETT sprendimus pirmiausiai paskatintų įmones iš anksto vertinti, ar jų sprendimai steigti pavaldžiąsias įmones užsienyje nebus užginčyti — su sąlyga, aišku, kad institucijos nuspręs veikti vadovaudamosi ETT praktika, tačiau turės galimybę ją taikyti kiekvienu konkrečiu atveju. Vertinant kiekvieną atvejį atskirai galima teisingai įvertinti individualiais situacijas, išvengiant standartinių sprendimų, pagrįstų principu „forma svarbesnė už turinį“.

4.4

Jei taip elgsis ir įmonės, ir valdžios institucijos, bus lengviau izoliuoti „pašto dėžutės“ ir „fasadines“ pavaldžiąsias įmones (žr. 2.4 punktą), kurių buvimas yra aiškus sukčiavimas. Valstybėms narėms būtų naudinga atsižvelgti į teismų praktiką šioje srityje joms nustatant „saugaus prieglobsčio“ kriterijus (žr. 3.6 punktą), apribojančius pagrindines teises.

4.5

Ypatingą dėmesį reikėtų skirti Komisijos iškeltam aspektui, susijusiam su teisingumą užtikrinančiais kriterijais (žr. 3.7 punktą). Vienas bendrosios teisės principas, susijęs su baudžiamąja teise, yra nekaltumo prezumpcija, pagal kurią įrodinėjimo pareiga tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms. Nors mokesčių įstatymai ne visada pagrįsti šiomis taisyklėmis, neabejotina, kad visos valdžios institucijų taikomos baudžiamosios priemonės yra našta ir įmonėms, ir fiziniams asmenims.

4.5.1

EESRK pritaria rekomendacijai nustatyti teisingo įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisykles: pagrindinių laisvių ir nekaltumo prezumpcijos laikymasis turi būti mokesčių inspekcijų ir mokesčių mokėtojų santykių pagrindas. Reikalingos taisyklės dėl įrodymų rinkimo procedūrų, kurių turi laikytis mokesčių inspekcijos. Šiomis taisyklėmis taip pat turi būti nustatyta, kada baigiasi mokesčių inspekcijų autonomija ir nuo kada subjektui gresia baudžiamoji sankcija, pvz., kai mokesčių vengiama neteisėtais būdais (tai tolygu mokestiniam sukčiavimui).

5.1

Komisija laikosi principo, kad „kovos su piktnaudžiavimu priemonės turėtų būti skirtos tik kovoti su visiškai fiktyviais susitarimais, kuriais siekiama apeiti nacionalinius teisės aktus (arba į nacionalinius teisės aktus perkeltas Bendrijos taisykles)“. Nors su šiuo principu sunku nesutikti, galimi įvairūs jo aiškinimo būdai. Tą patį galima pasakyti apie rekomendaciją, kad taisyklės turi būti proporcingos tikslui sustabdyti piktnaudžiavimą.

5.2

EESRK mano, kad vienintelis būdas koordinuoti priimtas priemones (su prielaida, kad yra nuoširdus noras tai daryti) — valstybėms narėms ir Komisijai bendrai išnagrinėti šias priemones. Kiekvienos valstybės narės institucijos, taikydamos taisykles siekia vieno tikslo (nors mąstysena, pagal kurią kuriamos taisyklės, yra nulemta skirtingų tradicijų ir situacijų) — apsaugoti bendrą gerovę. Galima tikėtis šiuos skirtumus sumažinti, tačiau, kol bus pasiekta praktinių rezultatų, praeis nemažai laiko.

5.2.1

EESRK visiškai sutinka su Komisijos dokumente pateikta nuostata, kad tarpvalstybiniam mokesčių vengimui sustabdyti skirtos kovos su sukčiavimu priemonės neturi būti taikomos išimtinai vidaus situacijoms, kai piktnaudžiavimo rizika negalima. ETT taip pat mano, kad tokios priemonės yra nereikalingos ir kenkia konkurencijai.

5.3

Svarbus aspektas yra sąvokų „skola“ ir „nuosavo kapitalo finansavimas“ aiškinimas. Viena valstybė narė gali laikyti, kad sandoris yra nuosavo kapitalo padidinimas, kita gali laikyti sandorį paskola, kurios palūkanos yra apmokestinamos. Panašiai galima kalbėti ir apie mišrius subjektus: viena valstybė narė gali laikyti juos korporaciniais subjektais, kita — neapmokestinamais subjektais. Dėl to gali būti taikomos dvigubos lengvatos arba dvigubas apmokestinimas. Tai gerai žinomi atvejai, kai nauda gaunama ar žala patiriama ne tik dėl valstybių narių taikomų taisyklių skirtumų, bet ir dėl to, kad jų institucijos skirtingai vertina tarpvalstybinį investavimą, t. y. jį skatina arba slopina.

5.3.1

EESRK mano, kad ši problema yra viena svarbesnių ir kad ateityje ją reikėtų svarstyti.

5.4

Su ja susijusios ir taisyklės dėl kontroliuojamų užsienio subjektų (KUS). Paprastai numatoma, kad KUS pelnas gali būti priskiriamas jo pagrindinei įmonei ir apmokestinamas — nors ir taikant ypatingą režimą — šalyje, kurioje yra įsteigta pagrindinė įmonė. Komisijos požiūriu, toks skirtingas apmokestinimas reiškia diskriminavimą, „nebent tai galima pateisinti objektyviu ir rimtu padėties skirtumu“. Šios taisyklės taip pat yra „kliūtis, susijusi su pagrindinės įmonės pajėgumu įsisteigti kitose valstybėse narėse (steigiant pavaldžiąsias įmones)“.

5.4.1

EESRK ragina nuodugniai įvertinti taisykles dėl KUS, ir, prireikus, jas persvarstyti. Tai svarbu visoms įmonėms, o ypač finansų sektoriuje dirbančioms įmonėms. Kaip teigia Komisija, „svarbiausia yra tai, kad mokesčių mokėtojams būtų suteikta galimybė parodyti, (...) kad jų sandoriais buvo siekiama bona fide verslo tikslų“. Šį reikalavimą gali būti sunku įgyvendinti prekybos įmonėms, o finansų sektoriui jis gali tapti svarbiausia problema. Šiame sektoriuje taikomos teisinio persvarstymo ir riziką ribojančios kontrolės taisyklės iš tikrųjų yra garantija tinkamai kontroliuojamoms įmonėms. Tačiau dėl jų sudėtingumo ir dėl to, kad įvairiose šalyse jos skirtingos, gali atsirasti palankios sąlygos įvairiems nesąžiningiems susitarimams. Dažniausi nesąžiningi susitarimai yra įsteigtos įmonės (kartais fiktyvios, kartais iš pažiūros „normalios“), kurios naudoja sudėtingus mokesčių ir riziką ribojančios kontrolės vengimo būdus spekuliaciniais ar atvirai nusikalstamais tikslais. Išaiškinant šią veiklą tikslinės fiskalinės taisyklės gali būti naudingesnės nei riziką ribojanti kontrolė.

5.5

Kitas ypatingą susirūpinimą keliantis aspektas, paminėtas 4.3 punkte, yra taisyklės dėl kapitalo nepakankamumo (kapitalizacija per skolos finansavimą, kuri yra paslėptas nuosavo kapitalo finansavimas). Valstybėse narėse taikomos kapitalo nepakankamumo taisyklės dažnai labai skiriasi — dėl skirtingos mąstysenos ir teisinių tradicijų. Nauda iš pavaldžiųjų įmonių finansavimo nuosavu kapitalu, o ne skolinantis, įmanoma dėl skirtingo dividendų ir palūkanų vertinimo; įmonės priima sprendimą taip elgtis atsižvelgdamos į šalies, kurioje įsteigta kontroliuojamoji įmonė, mokesčių režimą. Finansuodama skirtingose valstybėse narėse esančias kontroliuojamąsias įmones ta pati pagrindinė įmonės neretai renkasi iš dviejų sistemų.

5.5.1

Komisija norėtų, kad kapitalo nepakankamumo taisyklės būtų panaikintos ar bent netaikomos susitarimams su skolintojais, gyvenančiais kitose valstybėse narėse. Tai leistų išvengti skirtingo pavaldžiųjų įmonių rezidenčių vertinimo pagal jų pagrindinės įmonės buveinės vietą. Komisija taip pat teigia, kad „valstybės narės (…) turėtų būti pajėgios apsaugoti savo mokesčių bazes nuo fiktyvių ardomųjų veiksmų taikydamos struktūrišką skolų finansavimą, taip pat ES ir (arba) EEE“. EESRK įspėja, kad šioje srityje apibendrinimų daryti nereikia: gali būti atvejų, kai iš tikrųjų būtina ar bent pageidaujama naudoti skolos finansavimo priemonę, ir ši priemonė bus visiškai nesusijusi su mokesčiais.

5.5.2

Atsakymas į EESRK nuogąstavimus galėtų būti Europos Teisingumo Teismo sprendimas dėl Thin Cap, kuriame teigiama, kad „kapitalo nepakankamumo prevencijos priemonės per se nėra neleistinos. Tačiau jos turi būti taikomos tik visiškai fiktyviems susitarimams“. Todėl tokios kapitalizacijos formos neturėtų būti atsisakyta, tik būtina, kad kontrolės priemonėmis būtų veiksmingiau užkertamas kelias piktnaudžiavimui, taip pat reikia nustatyti griežtesnes taisyklės siekiant užtikrinti sandorių skaidrumą.

5.6

Atsižvelgdamas į visas pateiktas pastabas EESRK daro išvadą, kad įvairiuose pasiūlymuose pateiktos sąvokos yra neaiškiai apibrėžtos arba valstybėse narėse aiškinamos skirtingai — griežtai arba laisvai. Prieš prasidedant diskusijoms, kurių siekia Komisija, reikia susitarti dėl naudojamų sąvokų ir kiekvienos sąvokos taikymo srities.

5.6.1

Tą patį galima pasakyti apie mokesčių vengimą. ETT nuomone (tačiau taip nemano visos mokesčių inspekcijos), mokesčių vengimas savaime nėra nusikalstama veika, tačiau tampa nusikaltimu tada, kai sudaromas „visiškai fiktyvus susitarimas“. Šiuo atveju piktnaudžiaujančiam subjektui gresia administracinės ir (arba) baudžiamosios sankcijos. Kalbant apie šį principą, taip pat būtinas išankstinis susitarimas dėl sąvokos „visiškai fiktyvus susitarimas“ taikymo srities ir aiškinimo.

6.1

KUS taisyklės iš esmės taip pat taikomos Europos Sąjungoje įsteigtoms trečiųjų šalių įmonių pavaldžiosioms įmonėms ir Europos Sąjungoje įsteigtų įmonių pavaldžiosioms įmonėms trečiosiose šalyse, išskyrus daugelį atvejų, kai yra sudaryti dvišaliai susitarimai. Be to, kalbant apie valstybių narių piliečių ar įmonių ekonominius padalinius trečiosiose šalyse ir atvirkščiai, diskriminuojantis vertinimas yra suderinamas su Bendrijos teise. Jis taip pat turėtų būti taikomas nuostatoms, draudžiančioms nepakankamo kapitalo injekcijas ar jas reguliuojančioms, įmonių pelno mokesčiams ir ypač specialioms kovai su mokesčių vengimu skirtoms taisyklėms.

6.2

Komitetas šiuo klausimu ypatingų pastabų neturi, tačiau pabrėžia, kad būtina atkreipti dėmesį į kovai su mokesčių vengimu skirtų taisyklių taikymą naujoms ar neseniai įsteigtoms konkrečių trečiųjų šalių įmonėms ir ES įmonių pavaldžiosioms įmonėms šiose šalyse. Nusikalstamumas (ne tik finansų srityje) neraminančiais mastais plinta visame pasaulyje. Atsakingas ir veiksmingas bendradarbiavimas šioje srityje būtų netgi geresnis ir greitesnis negu mokesčių institucijų bendradarbiavimas. Problema daug labiau susijusi su saugumu negu su mokesčiais — mokesčių inspekcijos šioje srityje galėtų daug padaryti.