31.3.2009   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 77/88

1.1

Komitetas atkreipia dėmesį į tai, jog energijos rinkos veikia kitokiomis sąlygomis, ir pripažįsta, jog būtina švelninti antropogeninę klimato kaitą mažinant išmetamą šiltnamio dujų kiekį. Diskutuojant dėl klimato politikos svarbu aptarti, kiek kainuoja klimato kaita ir kokie yra ekonomiški išmetamo šiltnamio dujų kiekio mažinimo būdai. Šie du klausimai yra svarbūs dar ir todėl, kad norint patenkinti visų planetos žmonių energijos poreikius iki 2050 m. reikės padvigubinti pasaulinę energijos pasiūlą. Tvari energijos ir klimato politika turi būti formuojama taip, kad ji pasiektų savo tikslus, o pramonės vertės grandinės liktų Europos ekonomikos pagrindu ir būtų atsižvelgiama į nuostolius, susijusius su klimato kaita. Tai labai svarbu ir pačiai Europos Sąjungai.

1.2

Kadangi pagrindinėms medžiagoms iš žaliavų pagaminti neišvengiamai reikia labai daug energijos, pagrindinių medžiagų gamintojų veiklai poveikį daro bet koks energijos kainos pasikeitimas, mokesčiai už energiją arba panašios finansinės priemonės. Tačiau su energijos naudojimu susijęs pėdsakas, kurį palieka pagrindinių medžiagų gamyba, turi būti vertinamas atsižvelgiant į visą pramonės vertės grandinę, nėra prasmės jo nagrinėti atskirai.

1.3

Komitetas mano, kad ekonomikos augimo ir inovacijų Europos ekonomikoje galima siekti tik pasitelkiant perspektyvią pramonę. Pramonės vertės grandinės negali egzistuoti be konkurencingų ir novatoriškų pagrindinių medžiagų gamintojų. Svarbu remti ekologiškas technologijas ir atsinaujinančią energiją. Tačiau norint vystyti ekologiškas technologijas reikalingos efektyvios pramonės vertės grandinės, kurios priklauso nuo pagrindinių medžiagų pramonės ir jos praktinės patirties. Pažymėtina, kad su aplinka susijusias inovacijas galima realizuoti tik bendradarbiaujant visoje vertės grandinėje. Gerų rezultatų nėra ko tikėtis, jeigu visa vertės grandinė, nuo pradžios iki pabaigos, nebus vertinama kaip visuma.

1.4

Komitetas primena, kad statinių energijos poreikiai sudaro apie 40 proc. galutinės energijos paklausos Europos Sąjungoje, taigi šis sektorius yra didžiausias energijos vartotojas. Statinių sektoriuje būtų galima užtikrinti net iki 50 proc. energijos naudojimo efektyvumo padidinimo ir netgi nepadidinus ekonominių sąnaudų. Vien šiame sektoriuje sutaupyta energija padėtų įvykdyti ES įsipareigojimus pagal Kioto protokolą. Be to, sutaupyti tiek energijos galima pasitelkiant šiuo metu jau turimas technologijas. Pastatų energijos naudojimo efektyvumo didinimas turėtų tik teigiamą poveikį: didesnį užimtumą, mažesnes eksploatavimo išlaidas, didesnį komfortą ir švaresnę aplinką. Tai turėtų būti svarbiausias ES prioritetas. Komitetas taip pat pripažįsta, jog svarbu kurti naujas ir vystyti turimas pagrindines medžiagas, naudojamas buities ir biuro įrangai gaminti, bei kituose sektoriuose, pavyzdžiui, energetikoje ir transporte.

1.5

Jeigu energijai imli pramonė bus perkeliama už ES ribų, pastebimai sumažės Europos kaip pramoninės veiklos vietos patrauklumas, todėl mažės ekonomikos augimas ir užimtumas, iškils grėsmė Europos socialiniam modeliui. Dėl pramonės vertės grandinių tarpusavio priklausomybės būtų neracionalu artimiausiu metu atsvaros tiems nuostoliams ieškoti kituose sektoriuose, pavyzdžiui, aplinkos technologijų. Tokiu atveju ir šie sektoriai prarastų konkurencingumą.

1.6

Energijai imlios pramonės šakos taip pat turi prisidėti prie energijos ir klimato politikos tikslų įgyvendinimo. Tačiau reikalavimai joms turi būti taip suformuluoti, kad būtų galima užtikrinti, jog beveik visiškai nesumažės konkurencingumas globalios verslo aplinkos sąlygomis. Pagrindinių medžiagų pramonė dėl savo pobūdžio labai priklausoma nuo sąnaudų energijai. Todėl reikia kruopščiai ištirti, kokį poveikį energijos ir aplinkos politikos priemonės daro tų pramonės šakų konkurencingumui, ir atitinkamai tas priemones rengti.

1.7

Energijai imlioms pramonės šakoms reikalingas saugus energijos tiekimas, kurį galima užtikrinti pasirinkus tinkamą Europos energijos rūšių derinį, kuris apimtų visus energijos šaltinius (anglį, atsinaujinančią energiją, branduolinę energiją) ir remtųsi veiksminga konkurencija elektros ir dujų rinkose, kuri galiausiai užtikrintų pagrįstas tiekiamos energijos kainas. Bendrojoje Europos koncepcijoje turėtų geriau atsispindėti valstybių narių energijos politikos interesai, kadangi energijos rinkos raida iki šiol atsiliko nuo bendros pramonės prekių rinkos raidos. Neatsižvelgiant į kai kurių valstybių narių sprendimą atsisakyti branduolinės energijos, jeigu ES nuspręstų ir toliau elektrą gaminti naudojant branduolio skilimo technologijas, Europoje būtų išsaugota ir su šia technologija susijusi praktinė patirtis. Be abejonės, pasirinkus branduolinę energetiką, reikėtų aukšto saugos lygio ir gerai paruoštų darbuotojų (1).

1.8

Kovojant su klimato kaita, nepaprastai svarbu sudaryti tarptautinį klimato kaitos susitarimą, kuriame būtų nustatyti aukšti tikslai. Susitarimas turėtų įpareigoti visas labiausiai teršiančias šalis (solidariosios atsakomybės principu), tarp jų energijai imlias pramonės šakas, mažinti emisiją — šiais veiksmais būtų galima užtikrinti sąžiningą konkurenciją ir visiems sudaryti vienodas sąlygas. Kol tokio susitarimo nėra, reikėtų apsvarstyti galimybę, atsižvelgiant į ES prekybos apyvartiniais taršos leidimais sistemą, išduoti taršos leidimus energijai imlioms pramonės šakoms, kuriose galimas „anglies nutekėjimas“, siekiant atsverti pavojų Europos kaip pramoninės veiklos vietos konkurencingumui ir Europos ekonominiam augimui. Taršos leidimų skirstymo būdo pasirinkimą galiausiai turėtų lemti rezultatai (kurie įvertinami pasitelkiant palyginamąją analizę), atsižvelgiant į geriausias turimas priemones.

1.9

Komiteto nuomone, norint užtikrinti energijos ir klimato politikos tikslų įgyvendinimą ilguoju laikotarpiu, reikia daug dėmesio skirti moksliniams tyrimams ir naujų technologijų vystymui, visų pirma todėl, kad gamybos procesai jau iš esmės yra susiformavę. Tais atvejais, kai dar nėra technologinių sprendimų, neįmanoma įvykdyti didesnio energijos naudojimo efektyvumo ir išmetamų teršalų mažinimo reikalavimų. Jau parengtos veiksmingos struktūros, pavyzdžiui, technologijų platformos, tačiau šias pastangas reikėtų geriau koordinuoti, kas, pavyzdžiui, numatyta Strateginiame energetikos technologijų (SET) plane (2). Tačiau reikia skirti pakankamai laiko pasiekti norimą technologijų pažangą ir reikiamą technologijų įsitvirtinimą rinkoje pasaulinės konkurencijos sąlygomis.

1.10

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas (EESRK), turintis ypatingą santykį su ūkio subjektais, turėtų atkreipti dėmesį į pramonės vertės grandinių problemas, kurioms politinės institucijos kartais neskiria pakankamai dėmesio.

2.1

Pagrindinių medžiagų, pavyzdžiui, plieno, aliuminio ir kitų nerūdijančių metalų, cheminių medžiagų, cemento, kalkių, stiklo ir celiuliozės ir popieriaus gamyba yra labai reikalingas pramonės vertės grandinių pagrindas. Pramoniniams produktams pagaminti reikia pagrindinių konstrukcinių ir funkcinių medžiagų, turinčių tam tikrų mechaninių, fizikinių ir cheminių savybių, kurios nebūdingos gamtinėms medžiagoms. Tiesą sakant, pramonės produktų kokybė priklauso nuo to, ar juos gaminant naudojama medžiaga turi konkrečią paskirtį ir yra geriausia medžiagos, energijos naudojimo, kokybės, patikimumo, ekonominio veiksmingumo, tvarumo, poveikio aplinkai ir kt. požiūriu. Todėl nuolatinis tokių medžiagų gerinimas yra svarbus veiksnys, lemiantis visų įmanomų produktų technologinį novatoriškumą. Vertės grandinę sudaro keletas bendrovių arba bendradarbiaujančių subjektų, kurie dirba drauge norėdami patenkinti konkrečių produktų ar paslaugų paklausą rinkoje. Tolesnėje, vartojančioje pramonės vertės grandinės atkarpoje esančios pramonės šakos savo gamybos procesams sunaudoja gerokai mažiau energijos; todėl nėra prasmės atskirai nagrinėti galutinį produktą. Su energija susijęs pėdsakas turi būti vertinamas atsižvelgiant į visą vertės grandinę. Padidėjusios išlaidos energijai daro įtaką ne tik pagrindinių medžiagų gamybos lygiui, bet tuo pat metu dėl išaugusios pagrindinių medžiagų kainos gali padidėti tolesnėje, tas medžiagas vartojančioje pramonės vertės grandinės atkarpoje pagaminamų tarpinių ir galutinių produktų kainos, jeigu tik rinkoje įmanomas toks didėjimas.

2.2

Konkurencinga ir novatoriška pagrindinių medžiagų pramonė yra svarbus veiksnys, pasirenkant paskesnių pramonės vertės kūrimo grandinės, pavyzdžiui, automobilių gamybos, variklių gamybos arba statybos pramonės, grandžių veiklos vietą. Tokia pagrindinių medžiagų pramonė leidžia gaminti medžiagas pagal poreikius, atsižvelgiant į individualius vartotojo reikalavimus. Kadangi vartotojai nori gauti prekę laiku, svarbu, kad gamintojas būtų įsikūręs netoliese. Pramonės vertės grandinė praranda savo novatoriškumą ir konkurencingumą, jeigu trūksta tinkamų medžiagų. Tai ypač būdinga mažosioms ir vidutinėms įmonėms. Daug pavyzdžių galima rasti plieno perdirbimo sektoriuje.

2.3

Iš esmės pagrindinių medžiagų gamybai reikia labai daug energijos, ypač palyginti su tolesniais gamybos etapais. Energijai imliose pramonės šakose vertės vienetui pagaminti reikia ne mažiau kaip dešimt kartų (ir iki penkiasdešimties kartų) daugiau energijos nei tolesnio etapo pramonės šakose, pavyzdžiui, mašinų gamybos sektoriuje. Pavyzdžiui, Vokietijoje, pirminės energijos sunaudojimas gaminant cementą sudaro 4,5 kg, plieną — 2,83 kg, popierių — 2,02 kg akmens anglies vieneto vienam pridėtinės vertės vienetui, tuo tarpu šis skaičius sudaro tik 0,05 kg akmens anglies vieneto mašinų gamybos sektoriuje (3). Taip yra todėl, kad pagrindines medžiagas reikia gauti iš gamtinių žaliavų fizikinės (cheminės) konversijos būdu. Degimo ir lydymo ir redukcijos procesuose naudojama aukšta temperatūra, o elektrolizės procese — elektra. Gaminant pusfabrikačius, taip pat sunaudojama daug energijos. Daugeliu atvejų pirminės energijos šaltiniai nenaudojami šilumos ir elektros gamybai, tačiau naudojami kaip žaliavos arba reduktoriai, pavyzdžiui, redukcijos procesuose gaminant geležį. Pažymėtina, kad žaliavų kokybė pamažu blogėja ir jų perdirbimui paprastai reikia vis daugiau energijos.

2.4

Pramonės produktui pagaminti reikalingą bendrą energijos kiekį reikia palyginti ir su tuo energijos kiekiu, kurį būtų galima sutaupyti pritaikius bet kokias inovacijas gaminant šį produktą ir jį panaudojant kituose sektoriuose. Šis palyginimas galimas tik bendradarbiaujant pagrindinių medžiagų tiekėjams ir jas vartojančiai pramonei, kur naujai sukurtos medžiagos vaidina labai svarbų vaidmenį. Pavyzdžiui, efektyvesnėms ir mažiau pirminės energijos sunaudojančioms elektrinėms reikalingos gerų eksploatacinių savybių, temperatūrai atsparios plieno rūšys. Transporto sektoriuje sunaudojamų degalų kiekį galima sumažinti automobilių konstrukcijoje panaudojant lengvąsias medžiagas.

3.1

Pagrindinių medžiagų — cemento, plieno, nerūdijančių metalų, chemijos produktų, stiklo, celiuliozės ir popieriaus — pramonės gamyboje energijai ir kaip žaliava naudojamas iškastinis kuras. Šiai pramonei įvairiais būdais įtaką daro energijos šaltinių kaina. Pavyzdžiui, žalia nafta naudojama chemijos pramonėje kaip žaliava plastiko ir kitų naftos chemijos produktų gamybai. Poslinkiai naftos rinkoje turi įtakos dujų ir elektros pirkimo kainoms, nes dujų kaina vis dar susieta su naftos kaina. Poslinkiai anglies rinkoje taip pat turi įtakos elektros kainai energijai imliose pramonės šakose. Tuo pat metu plieno pramonėje anglis ir koksas naudojami kaip reduktoriai.

3.2

Statinio naftos atsargų kiekio, t. y. naftos išteklių, kuriuos šiandien galima pelningai eksploatuoti pasinaudojant turimomis techninėmis galimybėmis, turėtų užtekti maždaug 40 metų. Šis kiekis iš esmės gali ir padidėti, jei ateityje bus galima ekonomiškai naudoti naujus išteklius, ypač tokius netradicinius naftos išteklius kaip bitumingasis smėlis. Naftos kainų raida yra siejama su vartojimo didėjimu, ypač Kinijoje ir Indijoje. Šios padėties pasekmės stiprėja dar ir todėl, kad auga OPEC šalių įtaka rinkoje, todėl esant nevienodam išteklių pasiskirstymui vis sunkiau diversifikuoti tiekimo šaltinius. Kadangi gamyba koncentruojama politiniu ir ekonominiu požiūriu nestabilių šalių regionuose, bus daug neapibrėžtumo — sunku ateityje numatyti galimus pasiūlos suvaržymus, kurie atitinkamai veikia kainas.

3.3

Statinis gamtinių dujų atsargų kiekis yra didesnis negu naftos — jo turėtų užtekti maždaug 60 metų. Gamtinės dujos yra sparčiausiai plintantis pirminės energijos šaltinis Europoje. ES priklausomybė nuo gamtinių dujų importo didėja dar greičiau negu vartojimas. Atskiri naftos ir dujų telkiniai kai kuriose Europos šalyse pavyzdžiui, Nyderlanduose, Norvegijoje ir Jungtinėje Karalystėje, laipsniškai senka, bet didėja dujų importas — dažniausiai iš Rusijos, kuri yra vienintelis šaltinis. Ilgainiui galima tikėtis dujų kainų didėjimo, be to, tokia priklausomybė nuo vieno šaltinio gali didinti politinės Rusijos įtakos ES galimybę. Tokio poslinkio galimybę didina gamtiniu požiūriu nedideli strateginiai dujų rezervai ES.

3.4

Anglies, kurią galima gauti ekonomiškai naudingomis sąlygomis, rezervai gerokai viršija naftos ir dujų atsargas. Manoma, kad šiandienos sąlygomis statinio anglies atsargų kiekio pakaktų 150 metų. Be to, šie rezervai yra plačiau pasiskirstę įvairiuose žemynuose ir iš esmės yra politiniu požiūriu stabiliose šalyse, tokiose kaip JAV arba Australija. Kaip ir kitų energijos šaltinių atveju, anglies kaina pastaraisiais metais pastebimai augo.

3.5

Elektra yra antrinė energijos forma, dažniausiai gaunama naudojant anglies, dujų ir branduolinės ir atsinaujinančios pirminės energijos šaltinius, taip pat nemažai elektros energijos kai kuriose valstybėse narėse vis dar pagaminama naudojant naftą. Energijos, kuri naudojama gaminant elektrą, rūšių pasirinkimas lemia elektros gamybos kainą. Naudojant anglį ir branduolinę energiją pagaminta energija yra nebrangus bazinės apkrovos energijos šaltinis, o atsinaujinančios energijos šaltiniai ES turėtų būti toliau vystomi. Lyginant su kitais pirminės energijos šaltiniais, atsinaujinančios energijos gamybai iki šiol buvo būdingos palyginti didelės sąnaudos, dar ir dėl to, kad tradicinės energijos kainoje išorės veiksniai didžiąja dalimi neatsispindi. Vėjo energijos ir fotoelektros atveju, nepakankama ir svyruojanti pasiūla su visomis neigiamomis pasekmėmis tinklams, kuriuos reikės patobulinti, kad jie galėtų prisitaikyti prie ateityje išaugsiančios elektros energijos, gaunamos iš atsinaujinančių šaltinių, pasiūlos. Vieni atsinaujinantys šaltiniai yra pigesni už kitus — tai priklauso nuo regiono. Pavyzdžiui, fotoelektra gali būti ekonomiškai naudinga saulėtuose regionuose Europos pietuose, bet ne Šiaurės Europoje.

4.1

Energijos rinkų aplinka pasižymi dinamiškumu, kurį skatina įvairiausi tarpusavyje kompleksiškai susiję ekonominiai, politiniai ir socialiniai veiksniai. Pramonė susiduria su besikeičiančiomis energijos pasiūlos sąlygomis ir kainomis, taigi ir pernelyg didele nežinomybe. Auganti Europos priklausomybė nuo energijos importo ir numatomas tolesnis energijos kainų augimas kelia susirūpinimą dėl apsirūpinimo energija ateityje. Žinoma, kad ekonominiam ir socialiniam vystymuisi nepaprastai svarbu užtikrinti saugų ir patikimą energijos tiekimą priimtinomis ir stabiliomis kainomis — tai turėtų tapti neatsiejama apgalvotos ir nuoseklios energijos politikos dalimi.

4.2

Staigūs pastarojo meto pasikeitimai Europos ir viso pasaulio ekonomikoje verčia energijos sektorių ieškoti naujų koncepcijų ir politikos priemonių, kad būtų galima geriau tenkinti saugaus energijos tiekimo poreikius. Jei praeityje energijos tiekimo saugumas tradiciškai buvo laikomas valstybių narių vyriausybių prerogatyva, dabartinė padėtis Europos energijos rinkoje vis dažniau suteikia joms tik antraplanį vaidmenį. Liberalizuotoje rinkoje saugumas ir konkurencingumas turi savo kainą. Bendra Europos energijos politika tampa strateginės svarbos dalyku, jeigu norima pasiekti ilgalaikį pasiūlos saugumą (5).

4.3

Iškastinės energijos šaltiniai neatsinaujins. Daug ES naftos ir gamtinių dujų atsargų jau visiškai išnaudotos. Šią padėti reikėtų vertinti atsižvelgiant į didėjantį vartojimą besivystančiose šalyse, pavyzdžiui, Kinijoje ir Indijoje. Naftos atveju esama įvairių papildomų netradicinių telkinių (pvz., bitumingasis smėlis), kuriuos iki šiol vis dar sunku ir brangu eksploatuoti ir kuriuose išskiriama daug šiltnamio dujų. Mažėjant telkiniams jų eksploatacijos išlaidos turėtų augti, o paskui jas augs ir kainos.

4.4

Šiuo metu Europos Sąjungoje 50 proc. sunaudojamos pirminės energijos yra importuoti, manoma, kad importo dalis artimiausiu metu (2030 m.) pasieks 70 proc. Todėl ES yra priklausoma nuo naftos ir dujų importo, ypač iš kai kurių šalių (pavyzdžiui, OPEC valstybių ir Rusijos), kurios turi didelę įtaką rinkoje. Kadangi šios šalys ir regionai dažnai pasižymi politiniu ir ekonominiu nestabilumu, stabilus tiekimas iš jų nėra garantuotas. Pastarasis naftos kainų augimas atskleidė ES ekonominį pažeidžiamumą. Todėl ES svarbu ieškoti savų išteklių ir tvariai vystyti turimas atsargas. Priklausomybė nuo energijos importo labai neigiamai veikia visų energijos formų tiekimo saugumą. Tai netaikytina angliai, nes pastaroji perkama iš įvairesnių valstybių, kurios dar ir laikomos stabiliomis. Be to, Europa turi savo anglies išteklių, kurie laikomi ekonomiškai perspektyviais: palyginti nebrangiai ES galima kasti lignitą.

4.5

Elektros ir dujų rinkos, kuriose anksčiau natūraliai susiformavo monopolijos ir kurios buvo valstybinio pobūdžio, šiuo metu liberalizuojamos ir integruojamos. Nors tinklas reguliuojamas, dėl konkurencijos gamybos ir pardavimo lygmenyse turėtų būti mažinamos kainos ir didinamas efektyvumas. Dėl šios strategijos kaimyninėse šalyse kažkiek suvienodėjo kainos. Tačiau nacionalinė rinkų segmentacija, kurią paskatino istoriškai susiklosčiusios kliūtys perdavimo tinkluose, išskyrus keletą išimčių, silpnina konkurenciją tarp valstybių narių.

4.6

Be to, dujų kainos ir kitos pirminės energijos kainos, kurios sudaro didžiąją dalį elektros gamybos išlaidų (žr. 3.5 punktą pirmiau), keletą pastarųjų metų smarkiai augo. Galiausiai, nebėra elektros gamybos pajėgumų pertekliaus ir elektros pramonėje šiuo metu daug investuojama. Nors padėtis nuolat gerėja (pavyzdžiui, laipsniškai integruojamas Vidurio Vakarų regionas, apimantis Belgiją, Prancūziją, Vokietiją, Liuksemburgą ir Nyderlandus), dėl visų minėtų veiksnių kainos kyla. Ir už ES ribų galima rasti energijos gamybos ir skirstymo koncentracijos pavyzdžių, nors ir nėra sąsajos tarp tokios koncentracijos ir dujų ar elektros kainų lygio.

4.7

Politinis ES sprendimas švelninti antropogeninės klimato kaitos pasekmes smarkiai ribojant šiltnamio dujų išskyrimą jau tapo svarbiu veiksniu energijos rinkoms, jo reikšmė nuolat auga. Atitinkamai, energijos naudojimo efektyvumui buvo skirta daug daugiau dėmesio, jį reikia smarkiai padidinti, kad pavyktų iki patenkinamo lygio sumažinti energijos naudojimo metu išsiskiriančio CO2 kiekį. Šiuo požiūriu, iškastinio kuro, turinčio daug anglies, patrauklumas mažėja, o mažai anglies turintys energijos šaltiniai (tokie kaip dujos) arba CO2 beveik neišskiriančios technologijos (pavyzdžiui, atsinaujinanti energija ir, tam tikru požiūriu, branduolinė energija) vis populiarėja, nors ir ne visose valstybėse narėse.

4.8

Pakankamo energijos tiekimo užtikrinimas ES tapo ir sunkiu uždaviniu, nes reikia įsigyti tinkamas ir prieinamas technologijas, ir lenktynėmis su laiku. Anksčiau keletas ES valstybių narių nusprendė atsisakyti branduolinės energijos ir atitinkamai apriboti elektros gamybos būdų įvairovę. Be to, gyventojai pasipriešino anglimi kūrenamų elektrinių statybai ir energijos perdavimui reikalingos infrastruktūros vystymui. Todėl vis dažniau gali tekti atsisakyti anglimi kūrenamų elektrinių statybos projektų, pavyzdžiui, dėl piliečių organizacijų veiklos taip jau įvyko Ensdorfe (Vokietijoje). Vis dar priešinamasi net ir tam tikros atsinaujinančios energijos gamybos rūšims, pavyzdžiui, vėjo malūnams. Įtikinti visuomenę, kad priimtina yra visų rūšių energija, o ne vien branduolinė energija, tapo rimta problema, kurią reikėtų tikrai rimtai spręsti, jeigu norima, kad energijos gamyba taptų priimtina ES piliečiams ir būtų suderinta su ūkio poreikiais.

4.9

Todėl energijos gamybos pajėgumai ES stagnuoja, vykdoma tik keletas naujų projektų, ir negalima visiškai atmesti galimybės, kad ateityje ES susidurs su problemomis. Šiuo metu numatytas Europos elektrinių modernizavimas yra ir iššūkis, ir galimybė. Dabar būtina neatidėliojant duoti ženklą investuotojams, kad ekonominiu požiūriu bus tikslingos tik tokios technologijos, kurias taikant išmetamas nedidelis anglies dioksido kiekis.

5.1

Energijai imli pagrindinių medžiagų pramonė priversta prisitaikyti dėl įvairių priežasčių: vyksta rinkų globalizacija ir keičiasi padėtis energijos rinkose. Viena vertus, bendrovės priverstos kurti novatoriškus produktus ir procesus, kad galėtų sėkmingai konkuruoti tarptautinėje rinkoje. Kita vertus, jų išlaidos energijai vis didėja, joms tenka vykdyti politinius sprendimus dėl išskiriamo CO2 ir sunaudojamo energijos kiekio mažinimo.

5.2

Dėl globalizacijos suintensyvėjo tarptautiniai ekonominiai ryšiai. Tiekėjai iš besivystančių šalių įsisavina technologijas ir žemesnėmis kainomis gali vykdyti daug darbo jėgos reikalaujančią gamybą. Pagrindinių medžiagų tiekėjai reagavo į šį iššūkį optimizuodami savo gamybos procesus, specializuodamiesi gaminti technologiniu požiūriu aukštos kokybės produktus ir kurdami produktus pagal užsakymus glaudžiai bendradarbiaudami su užsakovais. Vis dažniau užsimezga medžiagų tiekėjų ir užsakovų partnerystė, atsiranda įvairiausių paslaugų.

5.3

Išlaidos energijai sudaro didelę medžiagų gamybos išlaidų dalį energijai imliose pramonės šakose. Konkrečios energijos vartojimo mažinimas ekonomiškai naudingas energijai imlioms pramonės šakoms. Per keletą pastarųjų dešimtmečių šioje srityje pasiekta stebėtinai gerų rezultatų. Energijai imlios ES pramonės šakos pirmauja pasaulyje efektyvaus energijos naudojimo gamyboje požiūriu.

5.4

Pastarojo meto politiniai reikalavimai mažinti išmetamą CO2 kiekį kelia naujų sunkumų energijai imlioms pramonės šakoms. Šiuolaikinės gamybos technologijos ir procesai daugeliu atvejų jau pasiekė savo fizikines ir chemines ribas (6). Pavyzdžiui, plieno gamybai aukštakrosnės konverteryje cheminiu (fizikiniu) požiūriu ir taip sunaudojamas minimalus reduktorių kiekis, kurio jau negalima sumažinti be pasekmių paklausai ir gamybos apimtims. Norint nors kiek iš esmės padidinti energijos naudojimo efektyvumą reikia esminių technologinių naujovių, kurias dar reikia atrasti, ištirti ir vystyti. Tokiam darbui reikia didžiulių pramonės pastangų. Todėl įgyvendinant technologijų platformas ir anglies surinkimo ir saugojimo (CCS) iniciatyvas jau organizuojami ilgalaikiai jungtiniai mokslinių tyrimų ir demonstracinės veiklos projektai. Visa tai tinka ir kitoms gamybos metu aplinką teršiančioms pramonės šakoms, pavyzdžiui, kalkių ir cemento gamybos pramonei. Moksliniai tyrimai ir technologijų vystymas, pavyzdžiui, anglies surinkimo ir saugojimo (CCS) arba atsinaujinančios energijos technologijų srityse, yra svarbūs ilgalaikiai uždaviniai ir energijos tiekimo užtikrinimo atveju.

5.5

Pagrindinių medžiagų pramonei prireiks nemažai laiko sukurti revoliucines mažiau energijos sunaudojančias gamybos technologijas. Prireiks ne tik technologijų pažangos — naujų procesų įgyvendinimas turi būti sinchronizuojamas su bendrovės investicijų ciklais. Galiausiai, svarbiausia būtina naujų procesų įgyvendinimo sąlyga yra jų ekonominis perspektyvumas, kuris, savo ruožtu turi būti vertinamas atsižvelgiant į konkurenciją pasaulio rinkoje. Dėl šios priežasties ir kitų veiksnių (administracinės naštos, ribotų finansinių išteklių ir su tuo susijusio ekonominio neapibrėžtumo) pagrindinių medžiagų pramonei gali prireikti keleto dešimtmečių įgyvendinti nors kiek reikšmingesnes energijos taupymo naujoves. Tuo energijai imlios pramonės šakos skiriasi nuo energijos gamybos sektoriaus, kuriam, nors efektyvumas didinamas pamažu ir pagal inovacijų ciklus, lengviau perkelti kito pasirinkimo neturintiems vartotojams efektyvumo didinimo išlaidas ir kitą administracinę naštą.

5.6

Pramonės produktų energijos naudojimo efektyvumas galėtų būti gerokai didesnis, jeigu būtų naudojamos naujos ir labai išvystytos pagrindinės medžiagos, pagamintos bendradarbiaujant su kitais sektoriais, pavyzdžiui, su automobilių gamintojais arba elektrinių statytojais, sukuriant aukštesnei temperatūrai atsparius ir lengvesnius komponentus. Tinkamos proceso kontrolės sistemos taip pat leidžia pasiekti aukštesnį kokybės lygį energijos naudojimo efektyvumo požiūriu. Įranga, skirta atsinaujinančiai energijai gaminti, taip pat gaminama naudojant konstrukcines ir funkcines pagrindines medžiagas (pvz., vėjo turbinos, pagamintos iš plieno ir gerų eksploatacinių savybių plastiko). Nors galimybių daug, ne mažiau reikia ir medžiagoms skirtų mokslinių tyrimų, nes dauguma naujų pasiekimų vis dar nėra paruošti komerciniam naudojimui.

6.1

Energijos rinkos veikiamos įvairiomis energijos politikos priemonėmis. Viena vertus, pamažu kuriama bendros elektros ir dujų rinkos europinė reguliavimo sistema, tačiau, nors ir tikėtasi, ji iki šiol nepadėjo stabilizuoti kainų. Kita vertus, energijos gamybai ir energijos naudojimui pramoninėje veikloje didelę įtaką daro ir darys ES prekybos apyvartiniais taršos leidimais sistema, kuri turėjo tapti svarbia taršos mažinimo priemone. ES prekybos apyvartiniais taršos leidimais sistemos nauda bus matuojama atsižvelgiant į jos poveikį Europoje išmetamam šiltnamio dujų kiekiui ir į tai, ar ji paskatins imtis veiksmų pasauliniu mastu, kokį pavyzdį ji parodys pasauliui, ir (arba) į tai, ar ji išaugs iki pasaulinės sistemos. Didžiausia problema yra ta, kad sistema nėra pasaulinė, o taikoma vien ES, todėl tarptautinėse konkuruojančiose pramonės šakose iškils anglies dvideginio nutekėjimo pavojus. Todėl derybose klimato klausimais ES turėtų reikalauti, kad prekyba šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimo leidimais būtų vykdoma tarptautiniu mastu. Todėl reikėtų ypatingai kruopščiai apsvarstyti probleminius siūlomos peržiūrėtos sistemos elementus, sumažinant numatomą poveikį kainoms.

6.2

2005 m. buvo pradėti taikyti absoliutūs CO2 išskyrimo apribojimai elektrinėms ir gamybos įrenginiams energijai imliose pramonės šakose. Tose energijai imliose pramonės šakose, kur dėl technologinių trūkumų išmetamas teršalų kiekis yra glaudžiai susijęs su gamybos mastais, teršimo apribojimas pastebimai didina bet kokio nustatytus dydžius viršijančio gamybos augimo sąnaudas. Taršos leidimų pardavimas aukcionuose, kurį planuojama pradėti 2013 m., gerokai padidintų visų pagrindinių medžiagų gamybos kainą, kurios daugeliu atvejų neįmanoma perkelti paskesniems tų medžiagų vartotojams. Kadangi energijos gamybos, naudojant įvairias kuro rūšis, išlaidų struktūra smarkiai keisis dėl ES prekybos apyvartiniais taršos leidimais sistemos, neapibrėžtumas labai apsunkintų investicijas ir faktiškai visiškai sustabdytų pajėgumų modernizavimą ir didinimą. Šioje pavojingoje situacijoje elektros gamyba naudojant dujas gali būti pasirinkta kaip greitas sprendimas, tačiau dėl to smarkiai šoktelėtų elektros kainos ir padidėtų importas, taigi ir įvairiausia ekonominė ir politinė pernelyg didelės priklausomybės nuo priminės energijos išteklių rizika.

6.3

ES siekia mažinti išmetamą CO2 kiekį, pernelyg nepadidinti priklausomybės nuo importo ir, didindama atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimą, skatinti kurti technologijas eksportui. Šių tikslų įgyvendinimą remti reikėtų skiriant atsinaujinantiems energijos šaltiniams finansavimą pačioje pradžioje, tačiau reikėtų vengti nuolatinio subsidijavimo sistemų. Atsinaujinanti energija turi tapti konkurencinga rinkoje. Dabartinė energijos kainų raida bei techninė pažanga naudojant atsinaujinančius energijos šaltinius jau padidino atsinaujinančios energijos konkurencingumą. Šiuo metu ES elektros energijos sektoriuje mėgina populiarinti atsinaujinančią energiją, nes veikia nacionalinės subsidijavimo sistemos, kurios įvairiai susiję su kvotomis ir prekyba taršos leidimais ir atsinaujinančios energijos supirkimo tarifų sistemomis. Papildomos atsinaujinančios energijos sąnaudos paprastai įskaičiuojamos į elektros kainą galutiniams vartotojams. Todėl šiuo metu energijai imlioms pramonės šakoms, kaip ir visiems vartotojams, mokant už elektrą tenka prisidėti prie atsinaujinančios energijos finansavimo.

6.4

Nors tam tikri sektoriai, pavyzdžiui, kai kurios mašinų gamybos šakos, gali gauti naudos iš atsinaujinančios energijos rinkų, tą naudą reikėtų palyginti su neigiamu poveikiu pagrindinių medžiagų pramonei. Be to, jei pagrindinių medžiagų gamyba žlugtų dėl papildomų išlaidų, susijusių su atsinaujinančios energijos subsidijavimu, gali būti pažeista pagrindinių medžiagų pramonės tiekimo grandinė ir, atitinkamai, konkurencingumas (7). To galima išvengti bent jau apribojant išlaidas toms pramonės šakoms. Nors atsinaujinančios energijos rinkos vystymas suteikia galimybių eksportuoti technologijas, pavyzdžiui, vėjo energiją, į tuos regionus, kur jas galima pelningai panaudoti, reikėtų prisiminti, kad subsidijuojama rinka Europoje naudinga ne tik Europos bendrovėms, bet ir visos Europos ekonomikai — šiuo metu didelė dalis fotoelektros medžiagų į Europą atvežamos iš Japonijos.

6.5

Branduolinė energija yra svarbi energijos rūšių derinio dalis daugelyje ES valstybių, nors kai kurios valstybės šios energijos gamybos nusprendė atsisakyti. Tokiose valstybėse nėra kito būdo nebrangiai, išskiriant mažai CO2 gaminti elektrą, užtikrinant bazinės apkrovos energiją, taigi šią energiją turi pakeisti iškastinis kuras arba atsinaujinantys ištekliai (8). Todėl didės elektros kainos, išmetamo CO2 kiekis ir CO2 taršos leidimų kainos, kurios paveiks energijai imlias pramonės šakas.

6.6

Daugelis ES valstybių narių įveda mokesčius, siekdamos sumažinti energijos vartojimą arba išmetamą CO2 kiekį. Žaliojoje knygoje dėl ekonominių klimato politikos priemonių Europos Komisija svarsto galimybę suderinti šias priemones visoje Europoje ir taikyti daugiau paskatų mažinti CO2 išskyrimą. Energijai imlioms pramonės šakoms teks susidurti su ženkliu elektros ir energijos kainų didėjimu. Šias išlaidas tik iš dalies atsverti galima energijos naudojimo efektyvumo didinimo priemonėmis, kaip kalbėta pirmiau.

7.1

Energijos ir klimato kaitos politika jau peržengia valstybių sienas ar regionų ribas. Tiekimo saugumas, energijos išteklių trūkumas ir, pirmiausia, klimato kaita yra visam pasauliniu aktualūs iššūkiai. Veiksmingai kovoti su klimato kaita įmanoma tik tuomet, kai šioje kovoje dalyvauja visi pasaulio regionai. Kitu atveju, toli siekianti išmetamų teršalų mažinimo politika ES nebus veiksminga, nes sparčiai augančios valstybės, pavyzdžiui, Kinija, augant jų pramonei į aplinką greitai ims išskirti tiek pat ir daugiau teršalų.

7.2

Stiprėjanti pasaulinės prekybos ir kapitalo srautų sąveika didina konkurenciją tarp įvairių pasaulio vietų. Energijai imlioms pramonės šakoms taip pat tenka vis labiau konkuruoti pasaulyje dėl vartotojų ir kapitalo. Pirma, atsiranda tiesioginė konkurencija su kitais medžiagų tiekėjais ne iš ES. Antra, apdirbimo pramonė, kuri labai priklauso nuo eksporto, pavyzdžiui, automobilių arba mašinų gamyba, perkelia medžiagų gamintojams pasaulio rinkos padidintas kainas. Tarptautine konkurencine padėtimi energijai imlios pramonės šakos ir skiriasi nuo regioninių sektorių, pavyzdžiui, elektros sektoriaus.

7.3

Pasauliniai energijos ir klimato kaitos iššūkiai ir pasaulinė pramonės konkurencija reiškia, kad per didelės išlaidos verčia energijai imlias pramones šakas ieškoti gamybai naujų vietų. Taip atsitinka, kai už Europos ribų esantys regionai savo pramonei nenustato panašaus dydžio išlaidų. ES klimato ir energijos politikos sudėtinės dalys turėtų remtis realistišku išteklių (gamtinių, žmogiškųjų ir socialinių) įvertinimu ir jų vystymo tam tikrą laiko atkarpą (Lisabonos strategija ir pan.) galimybėmis, siekiant tuos išteklius panaudoti bendrai tvariai ateičiai. ES strateginiuose planuose turėtų atsispindėti šie strateginiai principiniai dalykai.

7.4

Perkeliant gamybą į kitas vietas regionuose už Europos ribų greičiausiai išaugtų išmetamų teršalų kiekiai. Jų gamybos procesuose energija gali būti naudojama ne taip efektyviai kaip kilmės šalyse. Papildomai teršalų būtų išmetama ir transportuojant perkeltus produktus į Europą. Net jei gamyba būtų perkelta į veiksmingai dirbančius objektus, toks nutekėjimas nebūtų tvarus, nes gamyba būtų išstumta iš Europos, būtų prarastos darbo vietos ir techninė patirtis, net ir patirtis, susijusi su aplinkos technologijomis. Pasaulinis išmetamo šiltnamio dujų kiekio mažinimas turėtų tapti lemiamu stimulu kurti Bendrijos politiką.

7.5

Perkėlus energijai imlias pramonės šakas sumažėtų užimtumas ir ekonomikos augimas. Pagrindinių medžiagų gamybos grandies praradimas taip pat sumažintų veiklos vietos patrauklumą kitoms gamybos grandims — imtų nykti visos vertės grandinės dalys. Tačiau Europos ekonomikai reikalingas jos pramoninis pagrindas. Vien tik paslaugomis pagrįsta ekonomika nėra tvari: daugelis vertę kuriančių paslaugų yra susijusios su pramone, taigi joms taip pat iškiltų pavojus prarasti savo pramoninį pagrindą. Be to, jeigu norime pirmauti technologijų ir inovacijų srityje (tiek dėl aplinkos, tiek dėl kitų dalykų), Europos Sąjungoje reikalinga pagrindinių medžiagų gamybos pramonė.