13.7.2007   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 161/66

1.1.1

Pagrindinių teisių chartijos 33 straipsnyje įteisinamas Europos Sąjungos dalyvavimas svarstant šeimos politikos klausimus ir teikiant su šia sritimi susijusius pasiūlymus, nors akivaizdu, kad, siekiant veiksmingumo ir atsižvelgiant į subsidiarumo principą, būtent valstybės narės, vietos ir regionų valdžios institucijos, viešosios tarnybos ar įmonės turi konkrečiai apibrėžti ir įgyvendinti šios politikos kryptis.

1.1.2

2005 m. kovo 16 d. paskelbtoje žaliojoje knygoje Komisija labai tiksliai apibūdino šiandieninę demografinę padėtį Europoje kaip precedento neturintį reiškinį. 2006 m. spalio 10 dienos komunikate pabrėžiama, kad tai yra „vienas svarbiausių iššūkių, kurį Europos Sąjunga turės atremti per ateinančius metus“. Negalima apsiriboti tik padėties vertinimu. Nuo šiol turi rūpėti vienintelis klausimas: kokių veiksmų imtis Bendrijos lygiu, visų pirma šeimos politikos srityje ir derinant šeiminį gyvenimą ir profesinę veiklą. Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad Europos Taryba neseniai taip pat paragino kurti Europos šeimos politiką.

1.1.3

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas mano, kad būtina parengti tyrimų programą, rengti informavimo akcijas ir pasiūlymus, vykdyti stebėseną ir apskritai atlikti poveikio vertinimus, kurie šiandien reikalingi rengiant teisės aktų pasiūlymus, kuriuose būtų atsižvelgiama į poveikį šeimai, jei šie teisės aktai tiesiogiai su ja susiję. Šie tyrimai turi būti susieti su kitomis Europos socialinės ir ekonominės veiklos sritimis, pavyzdžiui, užimtumu, ekonomikos augimu, energetikos raida ir jos pasekmėmis.

1.2.1

Siekiant tinkamai spręsti demografinių pokyčių keliamas problemas, Europos, nacionaliniu ir vietos lygiu sprendimus priimantiems politikams būtina išsami demografinių pokyčių analizė. Pirmasis Europos demografijos forumas, įvykęs 2006 m. spalio mėn., yra puiki iniciatyva, kurią reikėtų tęsti reguliariai rengiant tokį forumą.

1.2.2

Be to, būtina nuodugniai išnagrinėti demografinius pokyčius (geografinis gyventojų pasiskirstymas, natūralus judumas ir migracija, gyventojų sudėtis pagal lytį ir amžių, vidutinės gyvenimo trukmės ilgėjimas) ir jų priežastis (ekonominės, socialinės, kultūrinės, aplinkos, šeiminio gyvenimo ir profesinės veiklos derinimo problemos, moterų ir motinų padėtis darbo rinkoje, ribotos galimybės dėl šeiminių priežasčių dirbti pagal lankstų darbo grafiką, didelė rizika ir profesinei veiklai keliami reikalavimai) atsižvelgiant į nacionalinius ir regioninius skirtumus. Šie tyrimai turėtų būti atlikti atskirai, kadangi jų rezultatai gali priversti suabejoti valstybių vykdomos politikos teisingumu.

1.2.3

Siekiant padėti moterims ir vyrams po vaiko priežiūros atostogų sugrįžti į darbą, būtų galima atlikti lyginamuosius tyrimus palyginant įvairias mokesčių arba socialines sistemas ir priemones, kurios paskatintų vyrus prisiimti dalį įsipareigojimų šeimai. Be to, būtų naudinga ištirti įvairias mokesčių lengvatų sistemas, kurios leidžia kurti visiems prieinamas viešąsias arba privačias paslaugas, skirtas šeimoms.

1.2.4

Konkrečių tyrimų objektu taip pat turėtų būti ypatingoje padėtyje atsidūrusios šeimos (vaikus auginančios vienišos motinos, vaikų su negalia turinčios šeimos, senyvo amžiaus tėvus išlaikančios šeimos, imigrantų šeimos, susiduriančios su integracijos problemomis ir pan.).

1.2.5

Reikėtų ištirti įvairius gyventojų senėjimo (1) tipus ir geografinius ypatumus atsižvelgiant į šio reiškinio poveikį šeimos gyvenimui ir politikai. Pastaroji dažniausiai vertinama pagal tėvų ir mažamečių vaikų bei paauglių santykius. Nuo šiol reikia taip pat atsižvelgti į vaikų ir senyvo amžiaus tėvų santykius, visų pirma kalbant apie darbo laiko pritaikymą ir visuomenės pagalbą.

1.2.6

Be to, reikia numatyti, kaip ateityje geresnės sveikatos, energingi ir savarankiškesni pagyvenę dirbantieji galėtų aktyviau ir ilgiau dalyvauti šeimos, ekonominėje ir socialinėje veikloje: pritaikyti jiems darbo vietas, aktyviau įtraukti į miesto veiklą ir skatinti santykius tarp kartų (pavyzdžiui, įtraukiant vyresnio amžiaus žmones į mokyklų, popamokinių centrų, vaikų lopšelių-darželių veiklą). Šeimą sudaro ne tik tėvai ir vaikai, bet ir seneliai, kuriems dažnai tenka svarbus vaidmuo padedant ar remiant šeimą (vaikų priežiūra, materiali parama ir pan.).

1.2.7

Europos Bendrijos septintojoje bendrojoje mokslinių tyrimų, technologinės plėtros ir demonstracinės veiklos programoje (2007–2013 m.) reikėtų išplėsti socialinių ir ekonominių mokslinių tyrimų turinį bei geriau juos finansiškai remti siekiant skatinti tyrimus demografinių pokyčių srityje (2).

1.3.1

Komisija turėtų surinkti informaciją apie gerą praktiką šeimos politikos, šeiminio gyvenimo ir profesinės veiklos derinimo, vyrų ir moterų lygybės ir konkrečios politikos, kuri remtų nepriekaištingai šeimomis besirūpinančius tėvus, srityje. Reikėtų pasiūlyti valstybėms narėms pasinaudoti sėkminga Europos patirtimi siekiant suteikti galimybę poroms įgyvendinti jų norą susilaukti vaikų (šiuo metu namų ūkiui tenka vidutiniškai 1,5 vaiko, nors naujausių tyrimų duomenimis žmonės pageidautų turėti daug daugiau vaikų).

1.4.1

Tik tinkamu laiku įvedus tam tikras suderintas priemones, susijusias su socialine, ekonomine, aplinkos, šeimos, vyrų ir moterų lygybės politika, galima gerokai sumažinti demografinių pokyčių poveikį. Tai reikalauja plataus požiūrio ir labai veiksmingo minėtų politikos krypčių derinimo. Šioje srityje Europos Sąjunga turėtų parengti daugiametį demografinių pokyčių veiksmų planą, kuriame pasiūlytų priemones, remiančias šeimą ir padedančias derinti šeiminį gyvenimą ir profesinę veiklą, kurias jau sėkmingai įgyvendino tam tikros valstybės narės.

1.4.2

Atsižvelgiant į tai, kad su demografija susijusi politika turi būti vykdoma ilgalaikės trukmės laikotarpiu, Europos Sąjunga privalo pabrėžti neatidėliotiną šio klausimo svarbą ir pasiūlyti valstybėms narėms ilgalaikius veiksmus.

1.4.3

Atviras koordinavimo metodas turi tapti priemone, leidžiančia palyginti vykdomą šeimos, vyrų ir moterų lygybės, ekonominę ir socialinę politiką, ir padėti Europos Sąjungai pasirinkti tai, kas yra geriausia kultūrinėje valstybių narių įvairovėje ir jų nacionalinėje politikoje.

1.4.4

Europos Vadovų Taryba, Europos Parlamentas ir Komisija, laikydamiesi subsidiarumo principo, kaip veiksmingą priemonę turėtų skatinti valstybes nares pasirašyti Europos šeimos paktą, kuriame galėtų būti numatyti šie įsipareigojimai:

1.4.5

Žmogus — tai ne tik gamintojas ir vartotojas. Jam būdinga socialinis ir dvasinis matmuo, kuris ir yra jo orumo esmė. Bet kokia tikrai humaniška politika turi būti vykdoma ne tik į tai atsižvelgiant, bet ir saugant šį žmogaus gyvenimo esmę sudarantį aspektą. Šeimos politika padeda siekti asmens gerovės ir visuomenės harmonijos. Priimdama Europos šeimos paktą, Europos Sąjunga parodytų, kad ištikimai laikosi Europos pagrindinių teisių chartijoje prisiimtų įsipareigojimų.

2.1

Paskelbusi žaliąją knygą Demografiniai pokyčiai skatina naują kartų vienybę, Komisija neseniai išleido naują komunikatą Europos demografijos ateitis: iššūkį paversti galimybe  (3), taip parodydama, kad šis Europos Sąjungos ateičiai lemiamos reikšmės turintis klausimas jai yra itin svarbus.

2.2

Vis dėlto, reikia pripažinti, kad iki Nicos sutarties valstybės narės gana santūriai vertino šį klausimą nepaisant to, kad jau du dešimtmečius demografai bandė atkreipti politikų dėmesį į prasidedantį demografinį sąstingį ir į sunkumus, kuriuos jis sukels. Galime tik apgailestauti, kad, nepaisant daugybės pakartotinių perspėjimų, dėmesio sulaukėme taip vėlai ir kad šiuo metu susiduriame su visuotine demografine krize.

2.3

Per pastaruosius dvylika metų Komisija nuolat pabrėždavo, kad šis reiškinys labai svarbus, nes jis Lisabonos strategijos tikslus gali paversti beverčiais. Tokia Komisijos aiškiaregystė yra pagirtina.

2.4

Iš tiesų, nors ir nenorime pateikti pernelyg pesimistiško požiūrio, net jeigu vaisingumo rodikliai nėra vienintelė valstybių narių dinamikos sąlyga ir papildomai būtina užtikrinti skirtingų kartų gebėjimų ugdymą, mokymą ir kūrybingumo puoselėjimą, vis tik Europos Sąjungos demografinė padėtis yra svarbus veiksnys jos ekonomikos vystymuisi ir socialinei pusiausvyrai ateityje.

2.5

Dėl kvalifikuotos darbo jėgos trūkumo gali sumažėti našumo augimo mastas, jei bus skiriama nepakankamai dėmesio darbo kokybei ir darbo praktikos modernizavimui. Apskritai, būsimos darbo vietos ir joms reikalinga profesinė kvalifikacija skirsis nuo šiuolaikinių todėl didelę reikšmę turės mokymasis visą gyvenimą. Deja, Europos Sąjungoje yra maždaug 17 milijonų bedarbių, ir prie šio skaičiaus tenka pridėti asmenis, priverstus dėl darbo vietų stokos dirbti ne visą darbo dieną. Vienas svarbiausių Sąjungai tenkančių uždavinių yra suteikti galimybę šiems asmenims rasti nuolatines darbo vietas, o tai tam tikra dalimi leis sumažinti neigiamą darbingo amžiaus visuomenės narių Europoje mažėjimo poveikį jos ekonomikai.

2.6

Demografiniai pokyčiai vyksta po to, ką demografijos mokslas vadina „demografiniu perėjimu“. Jo metu labai sumažėja mirtingumo rodikliai, ypač kūdikių ir gimdyvių. Šiam reiškiniui būdingas mažesnis gimstamumo lygio rodiklis, kuris siejasi su mirtingumo mažėjimu ir itin dideliu gimusiųjų būsimo gyvenimo trukmės ilgėjimu.

2.7

„Demografinis perėjimas“ ir pagyvenusių asmenų gyvenimo trukmės ilgėjimas (Europoje užfiksuojamas nuo 1970 m.) — tai itin teigiami pažangūs pasiekimai. Tačiau reikia užtikrinti kartų atsinaujinimą, kad nebūtų ilgam pažeista gimstamumo ir mirtingumo pusiausvyra, o šiandien Europoje taip nėra. Iš tiesų, daugelyje valstybių narių mirčių skaičius viršija gimimų skaičių.

2.8

Pasiekti senyvą amžių kiek įmanoma geriausiomis sąlygomis — tai didelė vertybė, kurios ir toliau bus siekiama ateityje. Dėl tokios reiškinio raidos padidės sveikatos apsaugai ir socialinei rūpybai skiriamos išlaidos, tačiau taip pat reikės sukurti pagyvenusiems asmenims skirtų naujoviškų paslaugų ir priemonių. Be to, šis reiškinys skatins kelti darbingo amžiaus asmenų darbo našumą ir ilginti pagyvenusių asmenų, kurie kartais prieš savo valią yra išstumiami iš darbo rinkos, profesinės veiklos trukmę.

2.9

Tam tikrose Europos šalyse imigracija iš dalies kompensuoja ir, be abejonės, toliau kompensuos demografinį deficitą, tačiau tik tada, jei jose bus įgyvendintos imigrantams skirtos integravimo į visuomenę programos (kalbų, profesinis mokymas ir kita) (4). Tačiau ji negali būti mūsų vienintelis demografinių problemų sprendimo būdas, kadangi tai nėra tik Europai reikalingos darbo jėgos klausimas, bet kartu ir žmogiškumo, ir visuomenės problema. Be to, žmoniškųjų išteklių — ypač labiausiai išsilavinusių ir įgijusių aukščiausią kvalifikaciją — pasisavinimas iš besivystančių šalių nėra tinkamas sprendimas. Europos Sąjunga taipogi pati turi rasti priemonių demografinėms problemoms, su kuriomis susiduria, spręsti.

3.1

Komunikato pradžioje Komisija primena vieną aspektą, kuris pernelyg dažnai nesulaukia tinkamo dėmesio nagrinėjant šią temą: toks gyventojų senėjimas, kurį demografijos mokslas apibūdina kaip „vyresnio amžiaus asmenų gausėjimą jaunimo atžvilgiu“ (angl. — top-down ageing) yra teigiamas dalykas, kadangi jis reiškia pagyvenusių asmenų vidutinės gyvenimo trukmės ilgėjimą, taigi ir didžiulę ekonominę, socialinę ir medicinos pažangą.

3.2

Toks ilgaamžiškumas didėja tuo tarpu, kai Europoje užfiksuojamas daug mažesnis gimimų skaičius. Todėl Europos demografinei padėčiai būdingi šie keturi bruožai:

3.3

Todėl Europos Sąjungos gyventojų skaičius gali truputį sumažėti, tačiau svarbiausia yra tai, kad, pokario demografinio sprogimo kartai pasiekus pensinį amžių, Europos visuomenė bus daug senesnė.

3.4

Komisijos prognozės siekia net 2050 m., ir jose remiamasi vien statistikos duomenimis. Komisijos nuomone, šiomis prognozėmis būtų galima pasinaudoti kaip visuomenės informuotumo didinimo ir diskusijos skatinimo priemone.

3.5

Komisija prognozuoja, kad 2050 m. Europos Sąjungoje kiekvienam 65 metų ar vyresnio amžiaus asmeniui gali tekti du darbingo amžiaus žmonės, kai šiandieną šis santykis yra lygus keturiems darbingo amžiaus žmonėms, tenkantiems vienam 65 metų ar vyresnio amžiaus asmeniui.

3.6

Remdamasi savo prognozėmis, Komisija konstatuoja, kad gyventojų senėjimas gali turėti labai didelį poveikį darbo rinkai, produktyvumui ir ekonomikos augimui, taip pat ir socialinei apsaugai bei valstybės finansams.

3.7

Trumpalaikėje perspektyvoje (maždaug iki 2017 m.) prognozuojamas galimas moterų ir 55–64 metų amžiaus grupės darbuotojų užimtumo didėjimas, tačiau tai būtų tik laikinas atokvėpis, po kurio ekonomikos augimas patirtų visą ekonominių pokyčių naštą.

3.8

Taipogi, 25 valstybių narių ES vidutinis metinis BVP augimo rodiklis dėl gyventojų senėjimo gali automatiškai nukristi nuo 2,4 proc. 2004–2010 m. iki vos 1,2 proc. 2030–2050 m., ir tai būtų Lisabonos strategijos lūkesčių ir tikslų galas.

3.9

Tuo pačiu metu, jeigu nebus imtasi priemonių, dėl gyventojų senėjimo gali labai išaugti valstybės išlaidos (pensijos, sveikatos apsauga ir vyresnio amžiaus žmonėms teikiamos paslaugos), kurios sudarydamos biudžeto deficitą sukurtų nepakeliamą valstybės skolos spiralę.

3.10

Pasak Komisijos, atsižvelgiant į prognozuojamus sunkumus, iškyla klausimas, kokią paramą Europos Sąjunga galėtų suteikti valstybėms narėms nustatydama ilgalaikę strategiją, kurios įgyvendinimas teisiškai ir praktiškai iš esmės priklauso nuo valstybių narių politinės valios ir kompetencijos.

3.11

Ji siūlo diskusijų ir veiklos gaires, kurios yra prasmingos, tačiau gana neaiškaus ir bendro pobūdžio, kadangi šie klausimai priklauso valstybių narių ar netgi vietos valdžios institucijų kompetencijai.

3.12

Išdėstyti pasiūlymai yra susiję su šeimos politika siekiant sudaryti sąlygas demografiniam atsinaujinimui, gerinant galimybes suderinti profesinį, asmeninį ir šeiminį gyvenimą (kuriant vaiko priežiūros paslaugų ir atostogų sistemas, tobulinant darbo organizavimo lankstumą, kasmet rengiant demografijos forumą).

3.13

Be to, rekomenduojamos priemonės, skirtos vyresnių nei 55 metų darbuotojų užimtumui didinti ir darbo našumui gerinti Europoje, taip pat išdėstomos nuostatos dėl geresnio legalios migracijos organizavimo ir legalių migrantų integravimo.

3.14

Galiausiai, Komisija siūlo parengti pakankamai daug įvairių finansinių instrumentų pensijų sistemoms apsaugoti, prie jų priskirtinas asmeninių santaupų ir kapitalo kaupimas, kad žmonės galėtų laisviau nustatyti pajamų, kurias nori turėti būdami pensijoje, lygį; tam būtinas veiksmingas ir skaidrus finansų rinkų veikimas ir aukšto lygio priežiūra, visų pirma pensijų fondų.

3.15

Europos gyventojų senėjimas paskatins keisti mąstyseną, bet ir socialinio draudimo sistemas bei šeimos politika, kadangi išties reikia iššūkį paversti galimybe.

3.16

Kadangi svarstoma sritis nepriklauso konkrečiai Europos Sąjungos kompetencijos sričiai, Komisija galėjo tik apsiriboti bendrųjų principų paskelbimu. Todėl labai sunku suprasti, kaip Europos Sąjunga galėtų gauti įgaliojimus veikti šioje srityje, kadangi rastini sprendimai labai skiriasi priklausomai nuo padėties kiekvienoje valstybėje ir kiekvienos tautos socialinių ir kultūrinių įpročių ir tradicijų. Be to, tam tikras priemones, pavyzdžiui, vaiko priežiūros sistemų vystymą, gali praktiškai įgyvendinti tik vietos lygio institucijos, kurios yra arčiausiai šeimų. Tačiau tai neturi jokios įtakos būtinybei skubiai ir vieningai veikti Europos lygiu sprendžiant su demografiniais iššūkiais susijusius klausimus.

3.17

ES pirmininkaujanti Vokietija, kuri parodė susidomėjimą Komisijos komunikatu, pageidavo išsamiau išnagrinėti su šeimos politika susijusius aspektus ir paprašė Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto apsvarstyti, kaip tvari šeimos politika galėtų prisidėti prie socialinio ir ekonominio Europos vystymosi.

4.1

Dviejų amžių laikotarpiu Europoje įvyko daug politinių, ekonominių ir socialinių pokyčių, palietusių ir šeimą gyvenimo būdą ir vertybių sistemą. Industrinė revoliucija ir urbanizacija pakeitė šeimos pagrindą. Išplėstinę šeimą pakeitė naujos šeiminio gyvenimo formos, pasikeitė kartų ryšiai, pakito mąstysena, patyrė pokyčių arba išnyko ekonominis solidarumas. Tuo pačiu metu dėl didėjančios moterų nepriklausomybės pakilo šeimų, kuriose yra abu tėvai, gyvenimo lygis.

4.2

Šeiminio gyvenimo būdai pasikeitė ir tapo įvairesni. Sumažėjo santuokų skaičius bei žmonės tuokiasi vėliau. Padidėjo nesantuokinių vaikų skaičius ir įvaikinimo atvejų, ypač ne Europoje gimusių vaikų. Padaugėjo skyrybų ir sukuriama daugiau naujų šeimų, kuriose gyvena vaikai iš buvusių santuokų. Didėja vienišų tėvų, visų pirma motinų, skaičius ir tokios vadinamosios „nepilnos šeimos“ dažnai susiduria su sunkiomis materialinėmis sąlygomis. Šeimų, auginančių vaikus su negalia, padėtis yra ypač sunki, todėl viešosios valdžios institucijos turi skirti joms ypatingą dėmesį. Atsirado naujų šeimos tinklų, kuriuose tarpusavio pagalba remiasi solidarumu ir draugystės ryšiais (pavyzdžiai, šeimyniniai vaikų darželiai). Namų ūkį sudaro mažiau asmenų ir vis daugiau ir daugiau asmenų ir porų gyvena vieni, be vaikų. Vis aktualesnis taps pagyvenusių porų, jų vaidmens visuomenėje ir jiems reikalingos globos klausimas. Kartu su imigracija Europoje atsirado naujų šeimos santykių tradicijų, kurios neretai sudaro sunkumų sprendžiant šeimoje susidariusią padėtį.

4.3

Visuomenėje, kurioje labai didelė gyventojų dalis gyveno kaime, šeimai buvo būdingi trys bruožai: dvasiniai ryšiai, finansai ir geografinė vietovė. Praktiškai, ekonominė veikla dažniausiai buvo vykdoma toje pačioje vietoje, kurioje šeima buvo įsikūrusi: ūkininko sodyboje, amatininko dirbtuvėse ar prekiautojo patalpose. Šis minėtais trim bruožais pasižymintis vienetas sunyko arba dingo vykstant industrializacijai ir urbanizacijai.. Daugeliu atvejų šeiminis gyvenimas ir profesinė veikla vyksta skirtingose vietose, šeimos nariai nedirba kartu vienoje įmonėje ar toje pačioje srityje. Tėvai rečiau būna namuose, seneliai ir kiti giminės gyvena dažnai toli ir solidarumas šeimoje nėra labai ryškus. Todėl vaikai vis dažniau paliekami vieni, tačiau jie ilgiau lieka gyventi tėvų namuose, pirmiausia dėl ilgiau trunkančių studijų ir sunkumų, iškylančių jauniems žmonėms pradedant darbinę veiklą. Trisdešimtmečiai, gyvenantys pas tėvus ir finansiškai nuo jų priklausomi, yra gan paplitęs reiškinys kelete valstybių narių. Be to, pastebima, kad vis daugiau vaikų naudojasi slaugos, socialinėmis ir švietimo paslaugomis.

4.4

Nors šiandien, kaip ir anksčiau, stiprūs dvasiniai ryšiai tebėra šeimos pagrindas, kadangi tai kiekvienam žmogui būdingas troškimas, aiškiai matome, kad finansiniai ir geografiniai aspektai tapo greičiau išimtimi (žemės ūkio valdos, tradicinis verslas, amatai ir pan.) nei taisykle.

4.5

Šiuolaikinis gyvenimas tapo sudėtingesnis ir, be abejonės, labiau individualistinis. Asmeninės konkurencijos vertybė pasidarė labai svarbiu tikslu, tačiau ji pernelyg dažnai tampa viršesnė už solidarumo vertybę.

4.6

Nepaisant ekonominių pokyčių, urbanizacijos ir individui teikiamos pirmenybės prieš bendruomenę, šeima išliko ir prisitaikė, nors ir nusilpo. Iš tiesų, ji tenkina natūralius ir pagrindinius žmonijos troškimus ieškant dvasinių ryšių, meilės, tarpusavio pagalbos ir solidarumo. Be to, atliktos gyventojų ir ypač jaunimo apklausos liudija, kad šie troškimai ir toliau yra gyvybingi.

4.7

Vis dėlto labai aišku, kad vienas iš svarbiausių uždavinių — tai sudaryti sąlygas tiek moterims, tiek ir vyrams suderinti profesinį, asmeninį ir šeiminį gyvenimą ir įvykdyti vis didesnius su vaiko priežiūra susijusius įsipareigojimus.

4.8

Pagal savo pobūdį Europos visuomenės ekonominė ir socialinė raida iškėlė keletą itin svarbių šeimos politikos klausimų: vaikų priežiūra ir švietimas, pagyvenusio amžiaus ar net labai senyvo amžiaus ir priklausomų tėvų parama ir globa, lankstus darbo organizavimas, vaiko priežiūros ir ligonio šeimoje slaugos atostogos, parama tėvams, nutraukusiems profesinę veiklą dėl vaikų auginimo, grįžti į darbo vietą, pagalba arba švietėjiška parama vaikams, kurie užtikrins mūsų visuomenės ateitį, kova su skurdu ir nedarbu, parama šeimoms, kurios kenčia nuo ligų, alkoholizmo ar kitų žalingų priklausomybės formų (narkotikų, rūkymo ir pan.), kova su šeiminiu smurtu, parama šeimoms, turinčioms neįgalių asmenų ir t. t.

4.9

Iš tiesų reikia siūlyti konkrečias ir veiksmingas priemones, kad nebūtų sukurtas per stiprus spaudimas jaunimui, galinčiam susilaukti vaikų. Reikalauti iš moterų gimdyti vaikus, tęsti profesinę veiklą ir užimti svarbesnę vietą darbo (apmokamo) aplinkoje — reiškia būtinybę pasiūlyti joms paramos priemones, sudarančias galimybes derinti motinystę ir šeiminį gyvenimą bei profesinę veiklą. Taip pat reikėtų sukurti stiprias ir veiksmingas priemones, skatinančias tėvus labiau dalyvauti šeimos gyvenime, ugdančias jų tėviškos atsakomybės jausmus ir suteikiančias jiems lygias su motinomis teises į vaikų priežiūrą. Tai reiškia taip pat, kad reikia sukurti darbo teisės nuostatas, kurios leistų abiems mažų vaikų tėvams, tiek motinai, tiek tėvui, imti vaiko priežiūros atostogas ir turėti lankstesnį darbo grafiką, leidžiantį jiems rūpintis vaikais, tose valstybėse narėse, kuriose iki šiol tokių nuostatų nėra.

5.1

Europos Sąjunga jau yra oficialiai parodžiusi savo dėmesį šeimai. Juk Pagrindinių teisių chartijos 33 straipsnio 1 punkte teigiama: „Šeimai užtikrinama teisinė, ekonominė ir socialinė apsauga“. Tokia formuluotė reiškia, kad šeima, ekonomika ir socialinė sąranga nėra visiškai tarpusavyje nesusijusios arba viena nuo kitos nepriklausančios realijos. Priešingai, jos sąveikauja tarpusavyje ir valstybės narės privalo užtikrinti teisinę, ekonominę ir socialinę šeimos apsaugą.

5.2

Šiuo požiūriu Pagrindinių teisių chartija yra panaši į daug anksčiau parengtą, Jungtinių Tautų Organizacijos 1948 m. paskelbtą ir visų valstybių narių pasirašytą Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, kurios 16 straipsnio 3 punkte teigiama: „Šeima yra natūrali ir pagrindinė visuomenės ląstelė ir ji turi teisę į visuomenės ir valstybės apsaugą“.

5.3

Europos chartija dar aiškiau perteikia šeimos ir ekonomikos sąsajas, kadangi jos 33 straipsnio 2 punkte teigiama, kad Europos Sąjungos tikslas šioje srityje yra „suderinti šeimos gyvenimą ir profesinę veiklą“.

5.4

Taigi, net Europos Sąjungos dokumente, apibrėžiančiame jos pagrindines vertybes, pabrėžiama, kad šeiminis gyvenimas ir profesinė veikla yra ne tik ypatingai svarbūs, bet ir neturi ar neturėtų kliudyti vienas kitam.

5.5

Pagaliau reikia pabrėžti, kad Pagrindinių teisių chartijos 33 straipsnyje įteisinamas Europos Sąjungos vaidmuo šeimos politikos srityje, laikantis subsidiarumo principo, bent jau raginti, įspėti, informuoti valstybes nares ar jas skatinti koordinuoti veiklą.

6.1

Visi žino, kad trys pokario dešimtmečiai, pasižymintys sparčiu ekonomikos augimu, sutapo su dideliu demografiniu sprogimu. Tai ne atsitiktinumas. Dinamiška demografija yra būtina sąlyga, kuri turėtų įsigalėti vietoj Europos demografinio sąstingio, ir visoms kartoms suteikti galimybę vystyti savo sugebėjimus, kūrybiškumą ir siekti asmeninės pilnatvės, saugant aplinką ir planetos ekologinę būklę.

6.2

Šeima yra pagrindinė ekonominė bendrija ir jos sąsaja su ekonomika yra savaime aiški. Šeimos, kaip bendrijos, poreikiai pasižymi įvairiais ekonominiais aspektais: maistas, būstas, įranga, kultūros priemonės, pramogos, oro ir vandens kokybė ir t.t. Kai kuriose valstybėse narėse su šeima yra susietas ir pajamų perskirstymas bei socialinės paslaugos. Šeimos nariams užtikrinus tinkamą ir ilgalaikę perkamąją galią, ji yra akivaizdi ekonomikos varomoji jėga.

6.3

Pripažinti, kad šeima yra ekonominė bendrija, tai nereiškia sumenkinti šeimos reikšmę apsiribojant tik jos ekonomine funkcija arba ją nagrinėti vien tik kiekybiniu požiūriu. Juk galų gale šeima ir ekonomika kartu dirba bendram labui, siekia žmonių gerovės ir dvasinės pusiausvyros. (5)

6.4

Be to, su šeima yra susiję veiksniai, kurie skatina ekonomikos vystimąsi ir socialinę pusiausvyrą bent jau keturiais konkrečiais būdais:

6.5

Jau Renesanso laikotarpiu Jean Bodin rašė, kad nėra didesnio turto už žmogų. Visos Europos Sąjungos valstybės narės pripažįsta teigiamą šeimos vaidmenį žmogiškuoju, ekonominiu, visuomeniniu, o taip pat dvasinės pusiausvyros požiūriu, todėl visos jos vykdo vienokią ar kitokią šeimos politiką. Jos, be abejonės, žino, jog tautų ateitis yra vaikų rankose.

7.1

Visose Europos Sąjungos šalyse yra vykdoma šeimos politika ir politika, kuria siekiama užtikrinti vyrų ir moterų lygybę bei suteikti galimybę suderinti profesinį, visuomeninį ir šeiminį gyvenimą. Minėti trys aspektai yra tarpusavyje susiję ir sudaro darnią visumą, net jei atskirose šalyse labiau pabrėžiamas vienas ar kitas aspektas. Bet kuriuo atveju tokio pobūdžio politika vykdoma visose valstybėse narėse, nors ji gali būti aiškiai apibrėžta arba ne, aktyvi arba ne.

7.2

Jos pagrindą sudaro įvairūs veiksniai: kartais jie moraliniai ir pilietiniai, kartais ekonominiai arba politiniai. Tačiau vaikų dvasinė gerovė, sveikata ir tinkamas švietimas yra esminiai šeimos politikos veiksniai, kaip ir būtinybė suteikti tėvams galimybę harmoningai gyventi suderinant šeiminį, profesinį ir visuomeninį gyvenimą.

7.3

Kai kurios šeimos politikos kryptys, visų pirma Skandinavijos šalyse, remiasi moterų ir vyrų lygybės profesiniame gyvenime, o taip pat ir pareigų pasidalijimo šeimoje, siekiu. Iš tiesų, šiandien dirbama toli nuo namų, o darbdaviai ne visada yra palankiai nusiteikę ir supratingi, kai karjera sustabdoma norint gimdyti arba auklėti vaikus, todėl priemonės, padedančios suderinti profesinį ir šeiminį gyvenimą yra vienas iš šeimos politikos, kurios tikslas — surasti vaikams vietą visuomenėje, ramsčių.

7.4

Siekis užtikrinti lygias vaikų galimybes visuomenėje taip pat gali būti šeimos politikos pagrindu. Daugeliu atvejų siekiama kompensuoti su įsipareigojimais šeimai susijusius ekonominius suvaržymus ir išlaidas. Tai apima įvairias priemones, padedančias įveikti sunkumus, su kuriais darbo rinkoje susiduria abu tėvai, o ypač motinos, kurioms dažniausiai tenka pareiga auklėti vaikus. Visų pirma tai mažamečių vaikų tėvai.

7.5

Yra atvejų, kai didesnis dėmesys skiriamas visuomeniniam, o ne šeiminiam klausimo aspektui. Tuomet norint įveikti skurdą vykdomas pajamų perskirstymas, nors ši politika ne visada siejama su konkrečių šeimos išlaidų kompensavimu.

7.6

Galiausiai, buvo vykdoma ir gimimų skatinimo politika, pagrįsta akivaizdžiu poreikiu didinti gimimų skaičių Europoje, kur gimsta pernelyg mažai vaikų.

7.7

Visi Europoje atlikti gimstamumo rodiklių ir aukšto moterų užimtumo lygio sąsajų tyrimai liudija, kad akivaizdi suteiktų galimybių suderinti pareigas šeimai ir profesinį gyvenimą rezultatas — aukštesnis bendrasis vaisingumo rodiklis. Priemonės, kurios skatintų mažamečių vaikų tėvus pasidalyti įsipareigojimais šeimai su motinomis, leistų pasiekti geresnių vaisingumo rodiklių didėjimo rezultatų. Šį svarbų aspektą dera pabrėžti jaunosios kartos atstovams.

7.8

Gyvenimo trukmės ir jaunimo studijų laikotarpio ilgėjimas bei visą gyvenimą trunkančio mokymosi etapai jau pakeitė ir dar keis mūsų profesinio ir šeiminio gyvenimo sąrangą. Būtų naudinga apsvarstyti, kokios priemonės suteiktų daugiau laisvės semiantis žinių ir vykdant profesinę veiklą, kad norintieji sukurti šeimą turėtų tam daugiau galimybių neatsisakydami profesinės karjeros.

8.1

Praktiškai, pagrindinių politinių paramos šeimai priemonių gaires sudaro tiesioginė finansinė parama ir valstybės iš dalies finansuojamos arba nemokamos vaikų priežiūros paslaugos (lopšeliai-darželiai, popamokiniai centrai, vaikų priežiūros paslaugas teikiančių asmenų tinklai ir pan.). Reikia siekti, kad šios priemonės suteiktų galimybę suderinti profesinį ir šeiminį gyvenimą. Tai pat svarbu, kad vaikų priežiūros paslaugos būtų skirtos visiems ir visiems prieinamos.

8.2

Yra politikos krypčių, kurias vykdant daugiausia dėmesio skiriama vaikų priežiūros infrastruktūrai, patrauklioms sąlygoms imti vaiko priežiūros atostogas jiems auklėti, aktyviai politikai, suteikiančiai galimybę apmokamą darbą derinti du šeiminiu gyvenimu ir geresnėms sąlygoms vėl pradėti profesinę veiklą pasibaigus tokioms vaiko priežiūros atostogoms.

8.3

Kitų politikos krypčių pagrindą sudaro mokesčių lengvatos šeimoms, kuriose pajamas gauna tik vienas asmuo, ir išmokų vienam iš tėvų, kuris keletą pirmųjų metų prižiūri vaiką namuose, sistema.

8.4

Kai kurios šalys teikia finansinę paramą vaikų lavinimo išlaidoms kompensuoti ir taiko priemones, suteikiančias galimybę profesinį gyvenimą suderinti su tėvų pareigomis: pasinaudoti vaiko priežiūros atostogomis ir paslaugomis, nemokamu ikimokykliniu ugdymu ir t. t. Toks finansinės paramos ir paslaugų šeimai derinys pasirodo esantis veiksmingas.

8.5

Kad europiečių šeimos vėl taptų dinamiškos, labai svarbu spręsti vyrų ir moterų lygybės vykdant pareigas šeimai ir siekiant asmeninį gyvenimą suderinti su profesine veikla klausimą. Šis klausimas glaudžiai susijęs su būtinybe panaikinti struktūrines vyrų ir moterų darbo užmokesčio skirtumo priežastis, kurios visų pirma yra susijusios su tuo, kad pernelyg dažnai moterims tenka visa vaikų priežiūros ir auklėjimo našta.

8.6

Demografijos ir gimstamumo požiūriu labai svarbu, kad, atsižvelgiant į asmeninius troškimus, polinkius ir sugebėjimus, nusistovėtų lyčių pusiausvyra, kai vyrai ir moterys turėtų lygias galimybes užsidirbti pragyvenimui, pasidalyti tėvų pareigas, įsipareigojimus šeimai ir namų ūkio įsipareigojimus, dalyvauti politinėje ar kitokioje visuomenės interesus tenkinančioje veikloje. Dauguma moterų teisėtai nori taip, kaip ir vyrai, užsiimti profesine veikla, auginti vaikus ir turėti galimybę dalyvauti visuomenės gyvenime.

8.7

Visoje Europoje pastebima, kad motinystė ir tėvystė atidedami vis vėlesniam gyvenimo laikotarpiui, o tai turi pasekmių vaisingumui, net jei šiuolaikinis medicinos mokslas bei moksliniai tyrimai visuomenės sveikatos srityje nevaisingumo pavojų gali padėti įveikti ir vyresnio amžiaus žmonėms. Viena iš vėlyvesnės motinystės priežasčių yra pailgėjęs studijų laikotarpis, tačiau ir tai, kad prieš nuspręsdami auginti vaiką abu partneriai taip pat nori turėti pakankamai stabilų darbą už tenkinantį užmokestį. Šiuo požiūriu jaunimo nedarbas ir kai kurių darbo vietų, visų pirma moterų, laikinumas turi neigiamo poveikio vaisingumo rodikliams ir šeiminiam gyvenimui. Taigi, Europoje susiklostęs ekonominio ir socialinio gyvenimo modelis, kai jaunimas vis vėliau pradeda nuolatinę profesinę veiklą, o dirbantieji būna priversti vis anksčiau iš jos pasitraukti, neskatina prisiimti įsipareigojimų šeimai ir turėti vaikų.

8.8

Kad padėtis pagerėtų ir būtų užtikrintos lygios moterų ir vyrų galimybės, vienu metu reikia taikyti šeimos politikos ir lyčių lygybės priemones. Tai galėtų, pavyzdžiui, būti kokybiškos vaikų priežiūros įstaigos (taip pat ir įmonių lopšeliai-darželiai) bei teisinės, mokesčių ir socialinės priemonės, kurios ir moterims, ir vyrams suteiktų galimybę suderinti šeiminį, profesinį ir visuomeninį gyvenimą. Be to, reikėtų sudaryti sąlygas dirbantiems seneliams, jei jie pageidautų, dirbti lankstesniu grafiku, kad jie galėtų prižiūrėti savo vaikaičius. Jei mums tai nepavyks, iškils rimtas pavojus, kad moterys ir toliau atsisakys vaikų ir šeiminio gyvenimo, kad pasišvęstų vien profesinei karjerai.

8.9

Reikia taip pat siekti, kad būtų vykdoma politika suteikianti daugiau galimybių pasirinkti, kada sugrįžti į apmokamą darbą po gimdymo arba po mažamečių vaikų priežiūros atostogų. Šiuo požiūriu verta išnagrinėti galimybę pasiūlyti mokymus išėjusiems į vaiko priežiūros atostogas numatyti lankstų darbo grafiką, leidžiantį pasirūpinti mažamečiais vaikais. Vardan to paties tikslo, reikia dažniau suteikti galimybę pasirinkti dirbti nepilną darbo dieną, bet, kai neliks poreikio dirbti trumpiau, tokia darbo tvarka neturi sukliudyti vėl dirbti pilną darbo dieną. Pagaliau, kai į darbą sugrįžtama po vaiko priežiūros atostogų, reikia siekti, kad motinai arba tėvui, kuris sustabdė profesinę veiklą, norėdamas rūpintis savo vaikais, nebūtų patikėtos žemesnės nei anksčiau kvalifikacijos pareigos. Atleidimo dėl ekonominių įmonės sunkumų, konkretaus darbuotojo neseniai turėtos vaiko priežiūros atostogos negali tapti atleidimą lemiančiu faktoriumi.

8.10

Reikėtų, kad viešosios tarnybos ir įmonės, kurios turi jausti pilietinę atsakomybę, vykdytų arba skatintų politiką, praktiką ir socialines naujoves, galinčias palengvinti porų, kurios laukiasi vaikų arba juos augina, profesinį gyvenimą. Papildomai prie kalbų ir teisinių nuostatų, svarbus ir visuotinis, psichologinis požiūris — vaikas neturėtų būti laikomas kliuviniu, o tėvas arba motina, savo ruožtu, mažiau našiu ar ne tokiu „konkurencingu“ darbuotoju. Derėtų skatinti šiuo metu plintančią iniciatyvą steigti įmonės lopšelį-darželį arba kelių toje pačioje vietovėje įsikūrusių įmonių bendrus lopšelius-darželius. Tokių įstaigų paslaugos labai naudingos profesinių įsipareigojimų turinčioms poroms, kadangi tuomet mažiau laiko praleidžiama kelyje ir būna lengviau planuoti savo laiką.

8.11

Svarbu, kad viešosios tarnybos ir įmonės suprastų problemas, su kuriomis gali susidurti dirbantys mažamečių vaikų tėvai, kurie nori išeiti į vaiko priežiūros atostogas arba dėl šeiminių priežasčių dirbti trumpesnę darbo dieną. Viešosios tarnybos ir įmonės tėvams taip pat turėtų sudaryti sąlygas rūpintis savo vaikais. Šiuo atveju svarbus vaidmuo tenka socialiniams partneriams.

8.12

Apskritai, būtina skatinti, kad tėvas konkrečiai ir įvairiapusiškai dalytųsi atsakomybe už šeimą, visų pirma — auklėjant vaikus. Daug sociologinių tyrimų liudija, kad, kai „trūksta“ tėvo, auklėjant vaikus susiduriama su didesniais sunkumais.

8.13

Taigi, šiandien vykdomos ir vykdytinos politikos kryptys yra skirtingos, skiriasi problemos, kurias reikia išspręsti, bet tikslas tas pats — sudaryti tinkamas sąlygas vyrams ir moterims, kurie nori sukurti šeimą ir auginti vaikus. Tuo tarpu visos apklausos rodo, kad europiečių poreikis turėti vaikų yra nepatenkintas ir kad daugelio puoselėjamas noras turėti trečią vaiką neišsipildo dažnai dėl finansinių arba materialinių priežasčių ir dėl to, kad sunku, ypač motinoms, profesinę karjerą suderinti su šeiminiu gyvenimu.

8.14

Yra ir ne tokia materiali priežastis. Europos Sąjunga — vienas iš labiausiai išsivysčiusių ir turtingiausių pasaulio regionų, bet ją yra apėmęs tylus nerimas. Po trijų pokario spartaus ekonomikos augimo dešimtmečių įsivyravo ekonominis netikrumas, nerimas dėl aplinkos sąlygų pablogėjimo ir klimato kaitos, patiriamos kai kurios neigiamos globalizacijos pasekmės, šiandieninė visuomenė tapo sudėtinga, tautos prarado pasitikėjimą vyriausybių sugebėjimu nulemti įvykius, todėl Europą apėmė visuotinis pesimizmas, kuris neskatina gimstamumo. Pirmąkart po daugelio metų įvairiose Europos šalyse tėvai mano, kad negali nuoširdžiai pažadėti savo vaikams, kad jie gyvens geriau.

8.15

Taip pat galima suabejoti, ar vyraujanti kultūra yra palanki šeimai ir vaikų auginimui, ar deramai vertinamas sėkmingos šeimos įvaizdis, ar apimti individualizmo ir tam tikro vartotojiško materializmo mes neužmiršome, kad, nors žmogus yra asmenybė, bet jam skirta gyventi bendruomenėje. Taigi, opiausi europiečių rūpesčiai, kuriuos reikia spręsti pirmiausia, yra susiję su šeiminiu gyvenimu: švietimas, būstas, galimybės įsidarbinti, dvasinė pusiausvyra ir asmeninė pilnatvė. Galbūt visų pirma reikėtų optimistiškesnio ir kilnesnio požiūrio į šeiminį gyvenimą, kadangi, svarstant šeimos ir gimstamumo klausimą, iš esmės nagrinėjame intymiausius žmogiškosios būtybės aspektus. Todėl valdžios institucijos, kurios privalo užtikrinti visuotinę gerovę, turi sudaryti šiandienos moterims ir vyrams galimybes ir visišką laisvę kurti šeimą ir turėti tiek vaikų, kiek jie nori, netrukdydamos jų pasirinktam asmeninės pilnatvės būdui.

8.16

Šeima yra ekonominės gerovės ir socialinio solidarumo šaltinis, ypač jeigu abu tėvai turi galimybę verstis profesine veikla. Todėl Europos Sąjunga turėtų skatinti valstybes nares labiau atsižvelgti į šeimos aspektą Bendrijos ekonominėje ir socialinėje politikoje. Be to, Europos Sąjunga turėtų taikyti geriausią tvarios šeimos politikos skatinimo praktiką.