13.7.2007   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 161/1

1.1

Ši EESRK tiriamoji nuomonė buvo parengta atsakant į Europos Komisijos pirmininko pavaduotojos Margot Wallström raštą, tačiau joje taip pat atsižvelgiama į pastaraisiais metais priimtas nuomones, kuriose pateikiami Komiteto apmąstymai, tyrimai ir pasiūlymai nagrinėjamais klausimais.

1.2

EESRK mano, kad reikia ir toliau siekti Lisabonos strategijos tikslų demografinės politikos srityje. Atsižvelgiant į sparčius demografinius pokyčius darbo rinkoje, būtina skubiai imtis reikiamų priemonių šioms problemoms spręsti:

1.3

Būtina priešintis vyresnio amžiaus darbuotojų išstūmimui iš darbo vietų. Priešingai, reikėtų skirti itin didelį dėmesį jų įtraukimui į gamybos ciklą.

1.4

Darbo vieta turėtų atitikti darbuotojo išsilavinimą ir profesinę patirtį ir neturi būti diskriminuojama dėl amžiaus. Todėl EESRK ragina visas valstybes nares kiek įmanoma greičiau perkelti ir taikyti Direktyvą, nustatančią vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus (2000/78/EB).

1.5

Siekiant geriau organizuoti darbą, reikia įvertinti atliekamo darbo pobūdį (darbas kenksmingomis sąlygomis, sunkus fizinis darbas arba monotoniškas darbas).

1.6

Tęstinio mokymosi programos yra labai svarbios užtikrinant veiksmingesnę vyresnių nei 50 metų amžiaus darbuotojų veiklą įmonėje ir už jos ribų. Todėl reikia skleisti ir stebėti geriausios praktikos pavyzdžius, kaip numatyta Europos socialinių partnerių pateikiamose metinėse stebėsenos ataskaitose.

1.7

Kokybišką užimtumą skatinanti politika turi užtikrinti ištisų piliečių kartų orientavimą ir mokymą per visą profesinės veiklos laikotarpį. Šioje srityje vietos, nacionaliniu ir Europos lygiu turi aktyviai veikti socialiniai partneriai ir visi ekonominiai ir socialiniai suinteresuotieji subjektai.

1.8

Moksliniai tyrimai ir naujovės — šios investicijos labai svarbios tiek dabartiniams Europos piliečiams, tiek ir būsimosioms kartoms. Todėl reikia skatinti jaunimą stoti į tiksliųjų mokslų fakultetus ir sukurti tinkamas darbo sąlygas technologijų ir mokslinių tyrimų srityje.

Europos Sąjunga privalo įveikti atotrūkį, skiriantį ją nuo kitų šalių, pavyzdžiui, Kinijos ir Indijos, kurios pastaraisiais metais šiuose sektoriuose padarė milžinišką pažangą.

1.9

Investicijos į nepalankias sąlygas turinčius regionus skatins jaunimą neišsikelti ir taps vystymosi ir teritorijų atgaivinimo priemone.

1.10

2007 metais, kurie paskelbti lygių galimybių visiems metais, reikėtų nuodugniau išnagrinėti galimybes derinti profesinį ir asmeninį gyvenimą siekiant, kad sprendimo dėl motinystės ar tėvystės nenulemtų stabilumo trūkumas, prastos sąlygos ar tokia padėtis, kai šeima viena turi sumokėti vaiko gimimo kainą (ne tik finansiniu požiūriu).

1.11

EESRK mano, kad reikia skatinti taikyti svarbias direktyvas, pavyzdžiui, dėl vaiko priežiūros atostogų, ir užtikrinti vaikų priežiūros ir pagyvenusių asmenų globos ir rūpybos paslaugas. Komitetas taip pat yra įsitikinęs, kad būtina skubiai panaikinti skirtumą tarp vyrų ir moterų atlyginimų ir kovoti su neužtikrintu ir trumpalaikiu užimtumu, kadangi tai yra daugelio Europos moterų skurdo priežastis. Be to, reikėtų numatyti priemones, kurios skatintų vyrus prisiimti daugiau įsipareigojimų šeimoje. Neturėtų būti prieštaros tarp gimstamumo ir moterų užimtumo, todėl būtina numatyti priemones, kurios leistų suderinti moterų profesinę veiklą ir rūpinimąsi vaikais.

1.12

Verslo pasaulyje taip pat būtina imtis priemonių, kurios moterims užtikrintų galimybę ir sudarytų sąlygas užimti vadovaujančius postus.

1.13

Imigracija yra vienas iš reikalingų atsakymų, kaip atremti su gyventojų senėjimu susijusius iššūkius. Visuotinė integracijos ir užimtumo politika gali būti augimo ir vystymosi variklis. Šiuo tikslu turėtų būti pripažinti imigrantų profesiniai įgūdžiai, patirtis ir mokslo diplomai.

1.14

Siekiant užtikrinti gerovės sistemų tvarumą, reikia priemonių, kurios nekliudytų siekti galutinio tikslo, nustatyto ES sutartyje (2 str.). Todėl būtina, viena vertus, užtikrinti Europos socialinio modelio tvarumą, kita vertus, ir toliau siekti universalumo ir sąžiningumo tikslų, sudarančių šio modelio pagrindą.

1.15

Atsižvelgiant į jų funkcijas, turi būti užtikrinamos ir remiamos visuotinės svarbos socialinės paslaugos ir socialinės ekonomikos subjektai. Reikėtų skatinti ir remti savanoriškas asociacijas, kuriose pagyvenusiems asmenims tenka svarbus socialinis vaidmuo.

1.16

Europos Sąjungos ir valstybių narių tikslas turėtų būti užtikrinti būsimoms kartoms ramią ir orią senatvę, taigi ir atitinkamas pensijų sistemas. Papildomos pensijos, jei jų prireikia, turi būti patikimos, saugios ir apsaugotos nuo neprognozuojamų finansų rinkų svyravimų.

1.17

Kovoti su neužtikrintu darbu — tai garantuoti jauniems darbuotojams deramą pensiją ir siekti, kad jie kuo anksčiau įsitrauktų į darbo rinką.

1.18

Pensijų sistemų tvarumas turi būti ištirtas atsižvelgiant į keletą sudėtingų veiksnių, kurių negalima sieti vien tik su gyventojų senėjimo problema.

1.19

Kai kurių ES valstybių narių pagrindinis tikslas siekiant užtikrinti pensijų sistemų tvarumą turi būti aktyvi kova su vengimu mokėti mokesčius ir socialinio draudimo įmokas.

1.20

Sveikatos apsaugos srityje dėl gyventojų senėjimo visų pirma reikės investuoti į prevencinę sveikatos priežiūrą, medicinos paslaugų kokybę, mokslinius tyrimus, ypač susijusius su vyresnio amžiaus žmonių patologijomis. Jų tyrimui reikės sutelkti pastangas ir joms skirti daugiau mokslinių darbų.

1.21

Atsižvelgiant į gyventojų senėjimą, net ir darbo aplinkoje sveikatos apsaugos ir darbo saugos klausimai įgis naujų aspektų ir pasikeis jų pobūdis. Juos reikės kruopščiai ištirti ir įvertinti.

1.22

EESRK mano, kad ES valstybės narės, bendradarbiaudamos su socialiniais partneriais, turi įgyvendinti bendras programas, skirtas nelaimingų atsitikimų ir profesinių ligų, ypač susijusių su vyresniu darbuotojų amžiumi, prevencijai. Svarbios priemonės šioje srityje yra stebėsena ir keitimasis informacija.

1.23

Vyresnio amžiaus darbuotojams turi būti suteikta laisvė patiems nuspręsti, ar tęsti savo profesinę veiklą, atsižvelgiant į atliekamo darbo pobūdį ir įvertinant kenksmingas darbo sąlygas, monotonišką pobūdį ar fizinį krūvį.

1.24

EESRK ir toliau tęs savo veiklą, susijusią su tyrimais, teiks vertinimus ir pasiūlymus demografinių pokyčių klausimu. Iš tiesų, Komitetas labai gerai suvokia, kad ši problema yra sudėtinga ir kad, siekiant ateityje ją sėkmingai spręsti, prireiks visų institucinių, ekonominių ir socialinių veikėjų pastangų. Komitetas įsipareigoja, laikydamasis Darbo tvarkos taisyklių, ir toliau nagrinėti šioje nuomonėje aptariamas temas.

2.1

Europos Komisijos pirmininko pavaduotoja Margot Wallström pateikė Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui prašymą parengti tiriamąją nuomonę dėl pranešimo dėl gyventojų senėjimo poveikio ekonomikai ir biudžetui visose Europos Sąjungos valstybėse, kurį neseniai paskelbė Europos Komisija kartu su Ekonominės politikos komitetu.

2.2

Kadangi šis klausimas platus ir susijęs su daugeliu politikos sričių, pateikdama minėtą prašymą Margot Wallström paragino Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetą pareikšti nuomonę dėl klausimų, tiesiogiai ar netiesiogiai susijusių su darbo aplinka ir atitinkamomis sritimis, pavyzdžiui, sveikatos apsauga, pensijų sistemomis ir visą gyvenimą trunkančiu mokymusi.

2.3

Dublino fondas, kurio tikslas — gerinti Europos gyvenimo ir darbo sąlygas, atliko daugybę tyrimų, kuriuose nagrinėjama gyventojų senėjimo problema, ir analizavo šio reiškinio poveikį Europos piliečiams ir dirbantiesiems.

2.4

Yra daug gyventojų senėjimą lemiančių veiksnių: gimstamumo mažėjimas, vis ilgėjanti vidutinė gyvenimo trukmė, pokario kartos ir (ateityje) 7-ojo dešimtmečio „kūdikių bumo“ kartos (1) laipsniškas pasitraukimas iš ekonominės veiklos, kuris turi ir turės tiesioginį poveikį darbingo amžiaus gyventojams.

2.5

Eurostat prognozuoja, kad 25 valstybių narių ES vyresnių nei 60 metų amžiaus darbuotojų skaičius 2005 m. turėtų viršyti 75 milijonus, o 2050 m. išaugti iki 135 milijonų. Numatoma, kad jie sudarys 30 proc. visų 25 valstybių narių gyventojų: daugiausiai Ispanijoje (36 proc.) ir Italijoje (35 proc.), o mažiausiai Liuksemburge (22 proc.) ir Olandijoje (23 proc.).

2.6

Gyventojų senėjimas turi sunkių ekonominių ir socialinių pasekmių valstybėms, todėl reikia modernizuoti biudžeto politiką ir gerovės politiką.

2.7

Visa valstybės ekonomika — darbo rinka, našumas, technologinės naujovės ir ekonomikos augimas — patyria gyventojų senėjimo poveikį, kadangi neišvengiamai keičiasi gyventojų poreikiai ir potencialas.

3.1

Lisabonos strategijoje, be kita ko, atsižvelgiama ir į vyresnio amžiaus darbuotojų užimtumo lygį: iškeltas pradinis tikslas, t. y. iki 2010 m. pasiekti didesnį nei 50 proc. vyresnio amžiaus darbuotojų užimtumo lygį, dar nėra įgyvendintas.

3.2

Viena vertus, gyventojų senėjimas atspindi vidutinės gyvenimo trukmės ilgėjimą, kita vertus, darbingo amžiaus piliečių bendro skaičiaus mažėjimą, kadangi jaunų dirbančiųjų yra per mažai, kad jie pakeistų senąsias kartas. Be to, jaunimas vis vėliau ir vėliau pradeda profesinę veiklą (2).

3.3

Todėl gyventojų senėjimo reiškinys daro didelį poveikį darbo rinkai ir ją keičia. Dėl šių priežasčių reikia skubiai imtis priemonių sprendžiant kylančias problemas ir siekiant šių tikslų:

3.4

Gyventojų senėjimas turi poveikį ne tik darbuotojams, bet ir verslininkams. Keičiantis kartoms bus svarbu numatyti priemones, kurios sudarytų palankias sąlygas įmonių, ypač mažųjų ir vidutinių įmonių, veiklos perleidimui. Pastebimas laipsniškas ir verslininkų vidutinio amžiaus didėjimas, o tai daro tiesioginį ar netiesioginį poveikį naujovių diegimui, kapitalo rinkoms ir apskritai visai Europos pramonės struktūrai. Didelė vyresnio amžiaus verslininkų dalis jau pasitraukė arba ruošiasi pasitraukti iš aktyvios profesinės veiklos, nors nėra naujos jaunų verslininkų kartos, kuri juos pakeistų. Dėl mažėjančio verslininkų skaičiaus mažėja įmonių skaičius, taigi ir darbo vietų skaičius.

3.5

Vyresnio amžiaus darbuotojų išstūmimas ne tik iš pramonės, bet ir iš tretinio sektoriaus tampa vis didesnį susirūpinimą keliančiu reiškiniu. Sudėtinga integracija naujoje darbo aplinkoje, ribota profesinė patirtis, sukaupta dirbant toje pačioje arba tik keliose darbo vietose, ir diskriminacija, kurią, be abejonės, patiria vyresnio amžiaus darbuotojai ieškodami galimybės įsidarbinti — tai problemos, su kuriomis susiduria visi Europos darbuotojai.

3.6

Todėl būtų tikslinga itin didelį dėmesį skirti vyresnio amžiaus darbuotojų įtraukimui į gamybos ciklą, kadangi kai kuriuose sektoriuose jų patirtis padeda užtikrinti didesnį darbo našumą kokybės požiūriu, todėl reikia atsisakyti asmens vertinimo vien pagal jo amžių ir vertinti jo konkrečią kvalifikaciją, taip pat ir verslininkų atveju. Siekiant šio tikslo turi būti taikomos Europos direktyvos, kuriomis siekiama kovoti su visomis diskriminacijos formomis (2000/43/EB ir 2000/78/EB), ir vykdoma jų stebėsena.

3.7

Visi darbuotojai turėtų atlikti darbą, kuris kiek įmanoma geriau atitiktų jų išsilavinimą ir patirtį. Laikantis tokio požiūrio, būtų galima padidinti darbo našumą, kuris kompensuotų (bent jau iš dalies) neigiamus gyventojų senėjimo padarinius (3).

3.8

Vykdant politiką, kuria siekiama skatinti vyresnio amžiaus darbuotojų užimtumą, bet kuriuo atveju turėtų būti atsižvelgiama į atliekamo darbo pobūdį (kenksmingos darbo sąlygos, sunkus fizinis darbas ar monotoniškas darbas), kuris turi būti tikslingai ištirtas ir remtis didesne šiuo darbu suinteresuotų asmenų pasirinkimo laisve (4).

4.1

Vienas iš tikslų, kurių reikia konkrečiai siekti norint didinti vyresnio amžiaus darbuotojų užimtumo lygį, — tai veiksmingų ir pažangių tęstinio (visą gyvenimą trunkančio) mokymosi programų įgyvendinimas, keičiantis geros praktikos pavyzdžiais tarp 27 ES valstybių narių ir nuolat plėtojant dialogą su socialiniais partneriais, kaip ragina daugelis Europos institucijų (5).

4.2

Po Liuksemburgo Europos Vadovų Tarybos susitikimo (1997 m.) Europos užimtumo strategija (EUS) metai po metų padėjo nustatyti visą gyvenimą trunkančio mokymosi gaires. Įvairiomis progomis stengtasi pabrėžti, kad svarbu užtikrinti vyresnio amžiaus darbuotojų įsidarbinimo galimybes, taigi ir jų tolesnį profesinį mokymą, siekiant spręsti su gyventojų senėjimu susijusias problemas.

4.3

Sąvoka „visą gyvenimą trunkantis mokymasis“ apima bet kokią reikšmingą mokymosi veiklą, kurios tikslas — ugdyti įgūdžius, gilinti žinias ir kelti kvalifikaciją. Todėl tokia veikla turėtų tęstis visą profesinės veiklos laikotarpį, kadangi būtent vyresnio amžiaus darbuotojai labiausiai nukenčia praradę profesinius įgūdžius arba neturėdami galimybės persikvalifikuoti.

4.4

EESRK savo ruožtu taip pat nuolat pabrėžė, kad tarp kartų nėra pusiausvyros technologijų įvaldymo ir įvairių įgūdžių įsisavinimo požiūriu (6).

4.5

Viena iš veiksmingų priemonių, skatinančių darbuotojų prisitaikymo galimybes, — tai pačios įmonės organizuojami mokymai. Keletas valstybių narių (Jungtinė Karalystė, Ispanija, Portugalija, Nyderlandai ir Austrija) skirtingu mastu sudarė sąlygas tokių mokymo ir žinių atnaujinimo kursų organizavimui įmonėse, suteikdamos mokesčių lengvatas ar atleisdamos nuo mokesčių.

4.6

Lisabonos strategijoje pabrėžiama, kad pažangūs ir darbo rinkos poreikius atitinkantys mokymo metodai ir sistemos yra pagrindinis veiksnys siekiant vieno iš pagrindinių šios strategijos tikslų, t. y. sukurti žiniomis paremtą ekonomiką.

4.7

Mažinant kliūtis vyresnio amžiaus asmenų įsidarbinimui bus iš anksto rengiamasi demografinių pokyčių padariniams.

5.1

Jau 2004 m. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas pabrėžė, kad svarbu remti kartų pakto pasirašymą, siekiant Europos valstybių piliečiams užtikrinti pakankamą kartų atsinaujinimą darbo rinkoje, socialinę padėtį, atitinkančią naują demografinę padėtį ir Europos teisinę bazę, kuri skatintų užimtumo politiką, profesinį persikvalifikavimą ir glaudesnę švietimo sistemos ir verslo sąsają (7).

5.2

Bet kuriuo atveju įgyvendinant politikos kryptis, skatinančias „gerą“ užimtumą, turi taip pat būti siekiama jaunimui sudaryti geresnes sąlygas patekti į darbo rinką, stebint juos viso jų profesinio gyvenimo metu (8), ir užtikrinti, kad nebus sukurta „skaitmeninė atskirtis“ tarp jaunų ir vyresnio amžiaus darbuotojų, kurie ketina išsaugoti savo darbo vietą.

5.3

Minėtoje nuomonėje EESRK paskelbė iššūkį, t. y. „prisidėti prie to, kad ateityje būtų daugiau konsultuojamasi dėl ypatingai svarbių klausimų, kurių sprendimui reikia daugelio įvairių subjektų koordinuotos ir tęstinės veiklos bei konstruktyvaus plano tęstinumo, bei kur negalima leisti dominuoti trumpalaikiams interesams. Reikia palaipsniui pasirašyti naują paktą tarp kartų visoje Europos Sąjungos teritorijoje“.

5.4

Moksliniai tyrimai ir naujovės — tai sritys, į kurias būtina investuoti, jeigu norime būsimoms Europos kartoms užtikrinti gerovę ir tinkamą bei tvarią gyvenimo kokybę. Todėl taip pat svarbu atsižvelgti į Europos mokslininkų ir tyrėjų vidutinį amžių ir į šiuos svarbius sektorius įtraukti jaunimą.

5.5

Nepakankamos investicijos į mokslinius tyrimus visoje Europoje, kuriai vis dar nepavyko pasiekti Lisabonos strategijos tikslų, neleidžia jauniems tyrėjams, kurie dažnai yra priversti dirbti neturėdami jokių garantijų, planuoti savo ateities ir vykdyti profesinės veiklos mokslinių tyrimų ir technologijų srityje. Tokia Europa, kurioje vidutinis mokslininkų amžius yra didesnis nei kitose galingose pasaulio valstybėse, yra pavojinga ateičiai.

Pavyzdžiui, Indijoje ir Kinijoje diplomuotų specialistų tiksliųjų mokslų srityje skaičius smarkiai auga: 60 proc. šiuo metu JAV dirbančių mokslininkų ir tyrėjų yra kilę iš šių šalių. Tuo tarpu daugelyje Europos valstybių į tiksliųjų mokslų fakultetus pastaraisiais metais stoja daug mažiau studentų.

5.6

Gyventojų senėjimo problema turi tiesioginį poveikį ir teritorinei sanglaudai: jaunimas dažnai išsikelia iš tam tikrų vietovių, kad susirastų darbą ten, kur geresnės gyvenimo ir darbo sąlygos. Todėl didėja atotrūkis tarp regionų, kurių ekonomika labiau išsivysčiusi, ir regionų, kurie dėl šio reiškinio dar labiau nuskursta ir sparčiau senėja.

5.7

Galimybė derinti asmeninį ir profesinį gyvenimą yra Europos socialinio modelio pagrindas. Dėl didėjančios vidutinės Europos gyventojų gyvenimo trukmės kyla klausimas, kaip paskatinti gimstamumą. Ši problema turi būti sprendžiama visoms poroms suteikiant galimybę turėti vaikų neatsisakant aktyvaus profesinio gyvenimo ar juo labiau smarkiai nepabloginant šeimos gyvenimo lygio, kuris, deja, pernelyg dažnai nukrenta beveik iki skurdo lygio. Šių dienų jaunimas, dažnai dirbantis neužtikrintą darbą ir neturintis jokių saugumo garantijų ateičiai, yra linkęs susilaukti mažiau vaikų arba visai jų neturėti.

5.8

Kad būtų pasiektas laipsniško gimstamumo didėjimo tikslas, reikia, kad visos socialinės, sveikatos apsaugos ir švietimo paslaugos (ikimokyklinės įstaigos, medicininės paslaugos, prevencinė sveikatos priežiūra, finansinė parama ir pan.) būtų sustiprintos, pagerintos ir priderintos prie ES valstybių realios demografinės padėties.

6.1

2005 m. moterų užimtumo lygis 25 valstybių narių Europos Sąjungoje buvo lygus 56,3 proc. Padėtis ne tokia bloga Šiaurės Europos valstybėse, tačiau rimtesnė Viduržemio jūros regiono šalyse. Tačiau net ir dirbančių moterų profesinė karjera ne visada leidžia joms įnešti pakankamai socialinio draudimo įmokų, suteikiančių teisę gauti pensiją. Darbo aplinkoje moterys iš tiesų susiduria su daugeliu problemų:

6.2

Komisija teisingai tvirtina, kad darbingo amžiaus piliečių skaičiaus mažėjimą iš dalies galima kompensuoti įvairiomis priemonėmis, įskaitant, bent jau artimiausiu laikotarpiu, aktyvesnį moterų dalyvavimą darbo rinkoje. Kultūriniai pokyčiai, kurie pastaraisiais dešimtmečiais moterims suteikė galimybę dirbti ir tapti nepriklausomomis, atsispindi lyginant skirtingų kartų moterų užimtumo lygį. Faktiškai, Europoje yra daugiau jaunų dirbančių moterų negu vidutinio amžiaus dirbančių moterų.

6.3

Aktyvesnis moterų dalyvavimas darbo rinkoje, be abejonės, yra teigiamas ir pažangus reiškinys. Vis dėlto, kaip rodo įvairūs ir neseniai atlikti statistiniai tyrimai, šis dalyvavimas dar nėra pakankamas. Be to, itin svarbu, kad jis būtų neatsiejamas nuo veiksmingo vienodų darbo sąlygų ir vienodo darbo užmokesčio užtikrinimo moterims ir vyrams, ir būtų siekiama moteris apsaugoti nuo piktnaudžiavimo ir diskriminacijos darbovietėse ir visuomenėje. Vyrų ir moterų užimtumo skirtumai taip pat pastebimi ir verslo pasaulyje: skirtumas tarp verslininkų ir verslininkių skaičiaus yra milžiniškas. Todėl valstybės narės ir Europos Sąjunga privalo tobulinti jau taikomas priemones ir kurti naujas, siekdamos skatinti moterų darbą ir apsaugoti jį.

7.1

Imigracija į Europos Sąjungą nuolat auga. Milžiniški Europos ir besivystančių šalių ekonomikos ir gyvenimo lygio skirtumai skatina migraciją į turtingesnes Europos šalis. Imigracijos nereikėtų laikyti grėsme, o verčiau reiškiniu, kuris, įgyvendinant nuoseklią politiką, gali būti potencialus augimo, vystymosi ir integracijos veiksnys.

7.2

Atsižvelgiant į visuotinį gyventojų senėjimą ir tuo pačiu metu mažėjantį dirbančių gyventojų skaičių, darbuotojai migrantai Europos Sąjungoje atlieka darbus, kurie gerai atitinka priimančiosios šalies gamybinius, ekonominius ir socialinius poreikius. Todėl užimtumo ir integracijos politiką reikia vystyti taip, kad būtų geriau paskirstyti turimi žmogiškieji ištekliai, įskaitant imigrantus, kuo naudingiau pritaikant jų profesinius įgūdžius, patirtį ir išsilavinimą (9).

7.3

Iš tiesų, ir Komisija tvirtina, kad imigracija gali būti teigiamas veiksnys suderinant darbo rinką. Be to, darbuotojai migrantai, dirbdami oficialiai, prisideda prie socialinio draudimo sistemos finansavimo mokėdami mokesčius ir socialinio draudimo įmokas. Todėl ši grupė artimiausiais metais bus nauja svarbi Europos darbo rinkos sudedamoji dalis. Reikėtų tinkamai įvertinti ir finansinę paramą, kurią jie teikia savo artimiesiems kilmės šalyje; dažnai tai yra vienintelis jų pajamų šaltinis. Dėl šių priežasčių geresnė imigrantų integracija yra esminis ES valstybių tikslas (10).

7.4

Būtinybė priklausyti oficialiai ekonomikai yra susijusi ne tik su darbuotojais migrantais: dėl gyventojų senėjimo reikia skubiai spręsti nelegalaus ir neužtikrinto darbo klausimus siekiant, kad nacionalinės ekonomikos būtų stipresnės ir tvaresnės.

8.1

Jau daugelyje dokumentų Europos Komisija teigė, kad, siekiant tikro valstybių narių viešųjų finansų tvarumo, būtina imtis priemonių, kurios leistų kontroliuoti arba smarkiai, palaipsniui ir nuolatos mažinti valstybės skolą. Šiuo tikslu būtina užtikrinti veiksmingą išteklių paskirstymą nepakenkiant viešųjų paslaugų kokybei ir universalumui.

8.2

Visų pirma dėl demografinių pokyčių, kurie kelia didelį pavojų gerovės valstybės (welfare state) tvarumui, įvairios Europos Sąjungos valstybių socialinės apsaugos finansavimo sistemos, nepaisant jų skirtumų ir ypatumų, turėtų funkcionuoti veiksmingai, teisingai ir skaidriai bei piliečių labui.

8.3

EESRK pabrėžia, kad socialinės visuotinės svarbos paslaugos ir socialinės ekonomikos dalyviai atlieka svarbų vaidmenį papildydami šeimoms ir pagyvenusiems žmonėms skirtas paramos priemones. Pripažįstant šios veiklos svarbą, remiantis bendrais reikalavimais, reikėtų konkrečiai remti šiuos subjektus, vykdančius visuomenei naudingą veiklą.

8.4

Šiuo požiūriu Europos Sąjunga taip pat gali atlikti svarbų vaidmenį: Lisabonos strategija (socialinės, ekonominės ir užimtumo politikos integravimas) įkūnijo visiškai naują požiūrį ir viena iš šios strategijos priemonių — atviras koordinavimo metodas — gali būti vertinama kaip viena iš įdomiausių pastarųjų metų Bendrijos politikos naujovių. Deja, ši priemonė buvo per mažai taikoma ir dažnai nepakankamai vertinama, o kartu buvo pamiršta ir Bendrijos teisinė priemonė. Tikslas sukurti Europos socialinį modelį toli gražu dar nepasiektas, tačiau jis, jokiu būdu, nėra kliūtis, kurią reikėtų pašalinti vardan vidaus rinkos.

8.5

Kai kuriose Europos šalyse, ypač tose, kurios susiduria su tokiu didelio masto reiškiniu kaip vidutinio gyventojų amžiaus didėjimas, socialinės apsaugos ir pensijų sistemų finansavimui iškyla didelė mokesčių ir socialinio draudimo įmokų vengimo grėsmė. Kiekviename socialinės apsaugos ir sveikatos priežiūros sistemų bei užimtumo politikos reformos projekte turėtų būti numatytos ir priemonės, skirtos kovai su mokesčių vengimu ir mokestiniu sukčiavimu, keliantiems didžiausią grėsmę nacionalinių biudžetų tvarumui.

8.6

Todėl EESRK norėtų pabrėžti, kad ieškant sprendimų ir siekiant prisitaikyti prie demografinių pokyčių, ypač svarbu kovoti su vengimu mokėti mokesčius ir socialinio draudimo įmokas bei su mažėjančiu mokesčių mokėtojų skaičiumi.

9.1

Darbingo amžiaus gyventojų mažėjimas ir išėjusių į pensiją darbuotojų skaičiaus didėjimas — tai reiškiniai, susiję su vidutinės gyvenimo trukmės ilgėjimu ir nagrinėjami daugelyje Europos Komisijos dokumentų dėl pensijų sistemų tvarumo.

9.2

Būtina, kad artimiausiais dešimtmečiais pensijų sistemos būsimoms kartoms galėtų užtikrinti ramią ir orią senatvę. Todėl, bandant spręsti senėjimo poveikio pensijų sistemoms problemą, negalima apsiriboti raginimu kaupti papildomas arba privačias pensijas: tai būtų paprastas, tačiau pavojingas sprendimas. Veikiau reikia dėti pastangas siekiant sukurti veiksmingas priemones, kad šios papildomų pensijų sistemos būtų paprastesnes, saugios, patikimos ir apsaugotos nuo neprognozuojamų finansų rinkų svyravimų. Be to, reikėtų skirti daugiau dėmesio privačių pensijų fondų priežiūrai išplėtojant kontrolės sistemą ir užtikrinant griežtą jų valdymą.

9.3

Daugelyje ES šalių pensijų sistemos patiria krizę, kurią lėmė ne tik gyventojų senėjimas, bet ir tai, kad pensijų įmokos nuolat mažėja ir nėra kitų šaltinių joms kompensuoti (pavyzdžiui, kovojant su vengimu mokėti mokesčius ir socialinio draudimo įmokas). Tuo tarpu piliečių poreikiai, susiję su pensijų išmokomis, nuolat didėja.

9.4

Tokia padėtį dar labiau apsunkina tai, kad jaunoji karta vis vėliau pradeda aktyvią profesinę veiklą ir dažnai dirba pagal laikinas sutartis, mažai apmokamą darbą, todėl jų pensijų įmokos yra mažesnės už jų tėvų įmokomis, mokėtas, kai pastarieji buvo tokio paties amžiaus.

9.5

Senėjant gyventojams, gali atsirasti būtinybė prailginti profesinės veiklos trukmę, tačiau kai kuriose ES šalyse visų pirma būtina anksčiau pradėti dirbti ir apskritai karjeros pradžioje suteikti geresnes darbo galimybes ir sąlygas.

9.6

Europos Komisija numato, kad iki 2050 m. visose ES šalyse, išskyrus Austriją, kurioje 2000 m. buvo sėkmingai įgyvendintos reformos, išaugs pensijoms skirtos išlaidos. Šios išlaidos nedaug padidės Italijoje ir Švedijoje, kadangi šiose šalyse valstybinės pensijų sistemos pagrindą sudaro įmokų sistema. Kitose šalyse prognozuojamas smarkus padidėjimas, kuris bus didžiausias Portugalijoje .– 9,7 proc.

9.7

Taigi, pensijų sistemos tvarumo problemos negalima nagrinėti ir spręsti neatsižvelgiant į konkrečią padėtį. Reikia tiksliai nustatyti priežastis, kurios susijusios ne tik su Europos visuomenėje vykstančiais vidiniais procesais (bendru gyventoju senėjimu), bet ir su įvairiais darbo rinkos aspektais, ekonomikos augimu ir įvairių ES valstybių socialinės apsaugos sistemomis.

9.8

Siekiant spręsti pensijų sistemos tvarumo problemą, reikia nustatyti tikslus, kurie būtų susiję ne tik su pensinio amžiaus didinimu, kadangi gali paaiškėti, kad ši priemonė, jei ji bus taikoma nenustačius konkrečių kriterijų, yra neveiksminga ir kenkia Europos piliečių gyvenimo kokybei.

9.9

Iš tiesų, atsižvelgiant į skirtumus tarp įvairaus pobūdžio darbo (krūvio, monotonijos ir nuovargio požiūriu), gyventojų senėjimo problemos sprendimo būdas negali būti susijęs tik su pensinio amžiaus didinimu: ilgesnio darbo pasekmės nevienodos ir priklauso nuo profesijos. Be to, reikia atsižvelgti į skirtumą tarp įstatymuose numatyto ir realaus pasitraukimo iš profesinės veiklos amžiaus.

9.10

Kovoti su neužtikrintu ir nelegaliu darbu, remti darbo užmokesčio politiką, teisingiau skirstyti išteklius ir siekti tvirtesnės socialinės sanglaudos yra taip pat svarbu, kaip ir didinti privalomą, laipsnišką ir savanorišką pensinį amžių. Šį didinimą reikia skatinti ir dėl jo priimti sprendimą nuolat plėtojant dialogą su socialiniais partneriais ir pilietine visuomene.

10.1

Akivaizdu, kad vidutinio gyventojų amžiaus didėjimas susijęs su didėjančiomis išlaidomis sveikatos priežiūrai. Tačiau numatyti sveikatos priežiūros išlaidas ir konkrečius sektorius, kuriems ateinančiais dešimtmečiais bus reikalingos investicijos, yra labai sunki užduotis. Remiantis vien tik demografinėmis tendencijomis, neįmanoma apskaičiuoti, kiek padidės valstybės išlaidos šiai sričiai. Be to, išlaidos sveikatos priežiūrai priklauso nuo to, kokią politiką bus nuspręsta vykdyti, atsižvelgiant į tokią padėtį, nuo pažangos medicinos srityje, ligų raidos, taršos lygio ir siekiant jas mažinti pasirinktų politinių bei technologinių sprendimų.

10.2

Tačiau, kaip jau minėjome, atlikti tyrimai rodo, kad iš profesinės veiklos pasitraukiama vis vėliau. Dėl jų amžiaus vyresnio amžiaus darbuotojams kyla didesnis pavojus nei jų jaunesniems kolegoms susirgti ar turėti sveikatos sutrikimų. Atsižvelgiant į tai, kad vyresnio amžiaus darbuotojų skaičius nuolat didėja, jau dabar būtina sukurti ir įdiegti tokią sveikatos priežiūros sistemą, kuri padėtų užtikrinti veiksmingą sveikatos prevencijos politiką visose Europos Sąjungos valstybėse narėse. Be to, darbuotojai, kurie ilgą laiką neturėjo nuolatinio darbo, susidurs su sunkumais sulaukę pensinio amžiaus. Visuomenė privalės jais vienaip ar kitaip pasirūpinti atsižvelgdama į valstybėse narėse numatytas nuostatas, įskaitant sveikatos priežiūrą ir socialinę pagalbą. Nenuolatinio darbo išplitimo pasekmės tiesiogiai atsilieps gerovės sistemos išlaidoms.

10.3

Užsibrėžusios tikslą — išlaikyti priimtiną sveikatos priežiūros išlaidų lygį, valstybės narės turi suvienyti pastangas siekdamos įgyvendinti sveikatos priežiūros, nelaimingų atsitikimų prevencijos, stebėsenos ir keitimosi informacija programas. Šiam tikslui pasiekti reikalingas glaudesnis ir veiksmingesnis darbo ir sveikatos sektorių bendradarbiavimas.

10.4

Negalima visų profesijų vertinti vienodai. Senėjimo poveikis dirbantiesiems nevienodas, kadangi yra fiziškai sunkių ir ne tokių sunkių, pavojingų ir ne tokių pavojingų ar monotoniškų darbų: senyvo amžiaus įtaka skiriasi atsižvelgiant į atliekamą darbą. Vyresnio amžiaus darbuotojas negali dirbti varginančio fizinio darbo, tačiau jis gali dirbti administracinį ar protinį darbą.

10.5

Taigi, vėlyva profesinė veikla kelia daug rimtesnių sveikatos problemų, kai dirbamas sunkus fizinis darbas. Reikėtų į tai atsižvelgti. Jeigu ateityje numatoma didinti pensinį amžių sektoriuose, kuriuose tai būtų įmanoma, reikės skirti didelį dėmesį sveikatos priežiūros ir darbo saugos sritims.