11.4.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 88/27

1.1

džiaugiasi pagaliau pradėta diskusija dėl Bendrijos ekologinio žuvininkystės produktų ženklinimo sistemos taisyklių;

1.2

pareiškia esąs pasirengęs aktyviai dalyvauti tolesniame darbe;

1.3

rekomenduoja Komisijai, kad šalia būtino jos tarnybų, atsakingų už ekologinį ženklinimą, koordinavimo būtų toliau glaudžiai bendradarbiaujama su atsakingomis tarptautinėmis organizacijomis, kaip antai Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacija (MŽŪO), Pasaulio prekybos organizacija (PPO), Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO), Jungtinių Tautų Prekybos ir plėtros konferencija (JTPPK) ir Tarptautine standartizacijos organizacija (ISO);

1.4

siūlo Komisijai nuolat diskutuoti ir bendradarbiauti su ekologinių ir socialinių interesų grupių, ypač susijusių sektorių (žuvininkystės, perdirbimo ir realizacijos) atstovais bei vartotojais;

1.5

laikosi nuomonės, kad dėl klausimo sudėtingumo šiuo metu reikėtų teikti pirmenybę trečiai iš Komisijos komunikate pateiktų galimybių, t. y., nustatyti minimalius savanoriškų nuo paklausos priklausomų ekologinio ženklinimo sistemos reikalavimus;

1.6

tačiau pastebi, kad tokie minimalūs reikalavimai turi būti pakankamai griežti ir susieti su standartais, užkertančiais kelią nusižengimams ir numatančiais už juos bausmes;

1.7

atkreipia dėmesį į tai, kad būtina laikytis regioninių žuvininkystės organizacijų jau anksčiau naudotos ekologinio ženklinimo sistemos pagal Europos Sąjungos taisykles (pvz., STDAP - Susitarimas dėl tarptautinės delfinų apsaugos programos - ženklas „Nekeliantis grėsmės delfinams“) (1), o jų taikymą privalo užtikrinti ūkio subjektai, įgyvendindami reikiamus vystymosi standartus;

1.8

prašo Komisijos ypatingą dėmesį skirti dėl ekologinio žuvininkystės produktų ženklinimo susidarančioms sąnaudoms ir teisingam jų paskirstymui vertės grandinėje tarp gamintojų, perdirbėjų, pardavėjų ir vartotojų.

2.1

Į 2004 m. vasario mėn. darbotvarkę Europos Sąjungos Taryba įtraukė klausimą apie ketinimą pradėti diskusiją dėl ekologinio žuvininkystės produktų ženklinimo. Komunikate šiuo klausimu Taryba paaiškino, kad ji siūlys sąlygas, nustatančias žvejybos būdus bei gaminių atsekamumą nuo žvejybos laivo iki galutinio vartotojo, o tai leis užtikrinti, kad laikomasi atsakingesnės žuvininkystės ir prekybos praktikos.

2.1.1

Tuomet Taryba laikėsi nuomonės, kad Bendrija privalo prisiimti atsakomybę už šią įvairiuose tarptautiniuose forumuose vykstančią diskusiją.

2.1.2

Komisija, pateikdama minėtą komunikatą, pradėjo diskusiją apie Bendrijos ekologinio žuvininkystės produktų ženklinimo sistemos taisykles ir paragino kitas Europos Sąjungos institucijas šiuo klausimu išdėstyti savo nuomones, pateikti teisės aktų pasiūlymų ir atitinkamų rekomendacijų.

2.1.3

Todėl Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto tikslas — pareikšti nuomonę dėl šios iniciatyvos ir patikslinti Komiteto poziciją šiuo klausimu.

2.1.4

Šioje nuomonėje nurodomi „žuvininkystės produktai“ apima ir akvakultūros produktus, atsižvelgiant į šių sektorių ekologinius ypatumus.

2.2.1

Minėtas Komisijos komunikatas yra svarbus žingsnis stengiantis dalykiniu ir teisiniu požiūriu apibendrinti sudėtingą situaciją, šia prasme Komitetas visų pirma norėtų pasveikinti atsakingą tarnybą atlikus svarbų darbą. Reikėtų priminti, kad Komitetas savo nuomonėje dėl Etiškos prekybos ir vartotojų apsaugos programų jau bendrai apžvelgė kai kuriuos dabar konkrečiai iškeltus žuvininkystės produktų ženklinimo klausimus (2).

2.2.2

Siekiant diskusijoje naudoti tikslias sąvokas, būtina priminti, kad Jungtinių Tautų atsakingasis organas, Maisto ir žemės ūkio organizacijos Žuvininkystės komitetas, neseniai (š. m. kovo 11–13 d.) priėmė savo 2004 m. spalio mėn. parengtas ekologinio jūros žūklės žuvų ir žuvininkystės produktų ženklinimo gaires , dėl kurių buvo konsultuotasi su ekspertais (3). Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacijoje diskusijos vyksta jau nuo 1998 metų.

2.2.3

Šioje nuomonėje neįmanoma išsamiai aptarti minėtų gairių, tačiau verta priminti, kad jos apima pagrindinius ekologinio ženklinimo sistemos reikalavimus ir kriterijus, pagal kuriuos ekologinio produkto ženklu ženklinami tam tikri žuvininkystės produktai, sudarantys sertifikavimo vienetą. Trumpai tariant, reikalingos taisyklės, administracinės kontrolės bendrieji reikalavimai ir moksliškai pagrįsti duomenys apie esamus žuvų išteklius ir žvejybos poveikį ekosistemai. Be to, Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacija parengė rekomendacijas, nustatančias tausojančios žvejybos standartus ir visų pirma akreditavimui ir sertifikavimui taikytinas procedūras. Reikia pabrėžti, kad šios rekomendacijos nustato būtinas ekologinio ženklinimo sistemos veikimo sąlygas: skaidrumą, įvairių interesų grupių dalyvavimą, notifikavimo taisykles, registro sukūrimą, procedūrų ir taisyklių tikrinimą bei peržiūrą, pakankamus žmogiškuosius ir finansinius išteklius, atsiskaitomumą ir informacijos prieinamumą, taip pat sistemos, palaikančios, stabdančios arba atimančios akreditaciją kartu su teise kreiptis į teismą, parengimą.

2.2.4

Kartu reikėtų nepamiršti, kad ekologinio ženklinimo sistemos naudojimas yra gana naujas dalykas, daugiausia paplitęs Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijai (EBPO) (4) priklausančiose valstybėse, be to, Pasaulio prekybos organizacijoje (PPO) taip pat vyksta parengiamieji darbai. Tarptautinė standartizacijos organizacija (ISO) standartų serijoje ISO 14000 taip pat parengė aplinkos kokybės valdymo metodologinius ir konceptualius kriterijus. Komisija turės dėti pastangų, kad priimtos taisyklės būtų veiksmingos ir suderintos su esamomis tarptautinėmis gairėmis ir taisyklėmis.

2.2.5

Daugelis valstybių narių ir keletas regionų valdžios institucijų, jei tą numato jų konstitucija, taip pat parengė standartų, kai kurios juos dar rengia. Todėl Europos Sąjungoje vienos greta kitų egzistuoja įvairiausios valstybinės, privačios, supranacionalinės, nacionalinės ir regioninės ekologinio ženklinimo sistemos, dėl to įvairiose rinkose gali kilti sumaištis tarp vartotojų ir ūkio subjektų (5).

2.2.6

Standartizavimo srityje šiuo metu yra nemažai susiskaldymo ir klaidinančios įvairovės įvairiose rinkose taikomose ekologinio ženklinimo sistemose, todėl siekiant visa tai suderinti būtina daugiadalykinė pozicija.

2.2.7

Europos Sąjunga, 1992 m. kovo 23 d. priėmusi Tarybos reglamentą (EEB) Nr. 880/92, pirmą kartą įvedė suderintą ekologinio ženklinimo sistemą (6). Pakeitus šį reglamentą šiuo metu galiojančiu reglamentu (7), buvo sukurta sistema, taikoma įvairioms gaminių kategorijoms, išskyrus žuvininkystės produktus. Todėl Komisija turėtų išnagrinėti galimybes išplėsti galiojančios ekologinio ženklinimo sistemos taikymą žuvininkystės ir akvakultūros produktams.

2.2.8

Nereikia pamiršti, kad diskusija dėl ekologinio žuvininkystės ženklinimo sistemos vyksta dabartiniame politiniame Europos Sąjungos kontekste. Remiamasi Šeštąja aplinkos veiksmų programa, kuri buvo patvirtinta bendruoju 2002 m. liepos 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos sprendimu Nr. 1600/2002 EB (8), taip pat Bendrijos veiksmų planu dėl aplinkosaugos reikalavimų įtraukimo į bendrąją žuvininkystės politiką (9), kuriame kaip papildoma priemonė numatyta išnagrinėti galimybę suteikti ekologinio produkto ženklą žuvininkystės produktams.

2.2.9

Komitetas norėtų atkreipti Komisijos ir kitų institucijų, taip pat ES suinteresuotųjų subjektų dėmesį į tai, kad yra konkretus pavyzdys, įrodantis, jog galima taikyti suderintą ir vieningą atpažinimo ženklą, kuris neabejotinai nusipelno epiteto „ekologiškas“, kadangi užtikrina direktyvų reikalavimų vykdymą tokioje srityje, kaip pakuočių perdirbimas (10). Tai vadinamasis „Žaliasis taškas“, kuriuo Europos Sąjungos šalyse ženklinama dauguma pardirbamų pakuočių. Šį ženklą kaip prekinį ženklą įregistravo viena privati Vokietijos bendrovė, kuri 1996 m. perkėlė savo būstinę į Briuselį ir išdavė licenciją naudoti šį ženklą kaip bendradarbiavimo formą su daugeliu ES valstybių narių ir trečiosiomis valstybėmis, taip pat ir su pakuočių atliekų perdirbimo valdyba susijusiais ūkio subjektais. Šiuo metu teisinis pagrindas yra apibrėžtas Bendrijos direktyvose ir nacionalinėse vystymosi gairėse, todėl gali būti, kad prireiks vieno aiškią informaciją teikiančio ženklo, padedant privačiai organizacijai (Packaging Recovery Organisation Europe s.p.r.l.), kontroliuojančiai, kaip daugelio valstybių narių įvairios nacionalinės įstaigos derina ir plėtoja kriterijus (11).

2.2.10

Atsižvelgdamas į tai Komitetas laikosi nuomonės, kad diskusija apie ekologinio žuvininkystės ir akvakultūros produktų ženklinimo sistemą Europos Sąjungoje prasidėjo tinkamu metu. Negalima atidėlioti tokio sudėtingo klausimo nagrinėjimo ir nesilaikyti tam skirtų terminų.

2.2.11

Diskusijoje taip pat būtina atsižvelgti į MŽŪO gaires, nepamirštant Europos Sąjungos kriterijų, ir vis labiau juos gerinti, laikytis daugiadalykinio požiūrio ir siekti suderinimo, o svarbiausias tikslas turi būti aplinkosauga, ištekliai ir vartotojų teisės.

3.1.1

MŽŪO yra kompetentinga žuvininkystės srityje organizacija ir ja remiasi įvairios regioninės žuvininkystės organizacijos, kurių veiklą reglamentuoja dabartinė Jūros teisė, galiojanti nuo Jungtinių Tautų jūros teisės konvencijos pasirašymo. MŽŪO darbai ekologinio žuvininkystės produktų ženklinimo srityje grindžiami visų pirma žuvininkystės apsauga ir tik netiesiogiai yra susiję su kitais gaminių realizacijos etapais.

3.1.2

Kitų tarptautinių organizacijų, ypač Pasaulio prekybos organizacijos (12) ir JTPPK, darbais, daugiausia vykdomais pagal Sutartį dėl techninių prekybos kliūčių, siekiama taikant ekologinio ženklinimo sistemą nesudaryti neleistinų kliūčių tarptautinei prekybai ir nediskriminuoti besivystančių šalių (13). Šių organizacijų veikloje svarbiausias dalykas — suderinti papildomas priemones atsakingos žuvininkystės srityje, pavyzdžiui, ekologinio ženklinimo sistemas ir tarptautinius standartus, draudžiančius nustatyti technines kliūtis tarptautinei prekybai arba kitas panašaus poveikio priemones, atsižvelgiant į būtinybę bendradarbiauti, kad šalys, turinčios mažiau techninių ir finansinių išteklių gautų reikiamą paramą, būtiną diegiant ekologinio ženklinimo sistemas. Todėl, Komiteto nuomone, pats ekologinis žuvininkystės produktų ženklinimas netrukdo tarptautinei prekybai, jeigu bus numatytos būtinos skaidrumo ir lygių prieigos galimybių priemonės.

3.1.3

ISO ir kitos standartizacijos organizacijos savo ruožtu daugiau dėmesio skiria metodikai ir gerai patirčiai aplinkosaugos valdymo ir ekologinio ženklinimo sistemų srityse; dokumentų, kuriuose būtų aptariami žuvininkystės produktų ypatumai, nėra.

3.1.4

MŽŪO darbuose išskirtinis dėmesys skiriamas ekologiniam žuvininkystės produktų ženklinimui. Vis dėlto Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas sutinka su Komisijos nuomone, kad bet koks sprendimas turi būti pagrįstas ne tik tarptautinių organizacijų sprendimais, bet ir skirtingų požiūrių, atsirandančių dėl organizacijų pobūdžio ir tikslų, derinimu.

3.1.5

Atsižvelgiant į tai, Komitetas laikosi nuomonės, kad tiek vykstant tarptautiniams darbams, tiek Komisijai teikiant teisės aktų pasiūlymus, reikėtų atsižvelgti į didžiulį Bendrijos teisyną ir ES patirtį naudojant dabartines ekologinio ženklinimo sistemas (taip pat į patirtį, įgytą naudojant „Žaliąjį ženklą“). Taigi, už žuvininkystę atsakingos įstaigos privalo koordinuoti savo veiklą su tarnybomis, atsakingomis už aplinką ir rinkų derinimą, kad neatsirastų nepageidaujamų trikdžių ir begalė ekologinio ženklinimo sistemų, kurios, užuot tarnavusios ūkio subjektams ir galutiniams vartotojams, sukeltų dar didesnę sumaištį. Nepaisydama su tuo susijusių sunkumų, Komisija turėtų parengti tikslų tvarkaraštį, kad teisės akto pasiūlymą galėtų pateikti dar pirmą 2006 m. pusmetį.

3.2.1

Kadangi nėra pagrindinio reglamento pakankamai griežtam kriterijų suderinimui, kaip aiškiai išdėstyta Komisijos dokumente, kyla įvairių faktinių situacijų, iš kurių keletą galima laikyti sektinais pavyzdžiais, o kitus vertėtų pateikti kaip nenaudotinus praktikos pavyzdžius.

3.2.2

Peržiūrėjus turimus dokumentus (14) ir tarptautines taisykles paaiškėjo, kad yra daugybė situacijų, kurios ne visada atitinka esminius ekologinio ženklinimo reikalavimus — skaidrumą ir sąžiningumą.

3.2.3

Tam tikrais atvejais kalbama apie savanoriškus mechanizmus, kurie išsirutuliojo bendradarbiaujant ūkio subjektams bei pilietinės visuomenės organizacijoms. Šios organizacijos turi aiškiai apibrėžtus, sąžiningus ir viešai prieinamus licencijavimo, sertifikavimo ir ekologinio ženklinimo sistemos standartus, taikomus daugelyje žvejybos įmonių įvairiose pasaulio šalyse. Šios organizacijos taip pat turi patariamųjų komitetų ir atitinkamų kontrolės mechanizmų.

3.2.4

Tačiau kitais atvejais (Komisija juos išvardija minėtame komunikate) yra naudojamos privačių kompanijų ekologinio ženklinimo sistemos, kurios arba iš viso nesilaiko standartų, arba viešai jų neskelbia, ir kurių praktinis taikymas skiriasi nuo ekologinio ženklinimo geros praktikos normų. Keletas tokių atvejų galėtų būti iškalbingas pavyzdys, rodantis žalingus ekologinio žuvininkystės produktų ženklinimo padarinius, kurie neatitinka tarptautinės teisės nuostatų ir sukuria tarptautinės prekybos kliūtis bei yra grindžiami metodais, prieštaraujančiais bet kokioms ekologinio ženklinimo sistemos rekomendacijoms ir, pasak aukšto Europos pareigūno, „sukuria tikrą monopolį“.

3.2.5

Tokie pavyzdžiai geriausiai įrodo, kad dabartinė padėtis, kai galima sukurti ekologinio ženklinimo sistemas, neturinčias solidaus teisinio pagrindo ir netgi pažeidžiančias esamus tarptautinius ir Bendrijos standartus, negali ilgiau tęstis, nes ji žalinga gamintojams, vartotojams ir kitiems susijusiems subjektams.

3.2.6

Pavyzdžiui, kalbant apie tunų žvejybą Ramiojo vandenyno rytinėje pakrantėje, regioninė žvejybos organizacija — Amerikos tropinių tunų komisija pritarė Susitarimui dėl tarptautinės delfinų apsaugos programos (APICD) (15), prie kurios Europos Sąjunga savanoriškai prisijungė priimdama 1999 m. balandžio 26 d. (16) sprendimą 1999/337/EB. Šiame susitarime numatyta ekologinio ženklinimo sistema, kurią remia Europos Sąjunga, ir apie kurią šiuo metu vyksta diskusijos Europos Parlamente (17).

3.2.7

Atliekant šia tema specialius tyrimus ir teikiant teisės aktų pasiūlymus būtina atsižvelgti į minėtas aplinkybes. Tokiais atvejais, kai regioninė žuvininkystės organizacija, atsakinga už tam tikrą žuvininkystės sritį, laikosi MŽŪO taisyklių ir siūlo savo ekologinio ženklinimo sistemą, Europos Sąjunga turėtų, viena vertus, dalyvauti darbuose, siekdama užtikrinti, kad sertifikavimo ir ekologinio ženklo suteikimo metodika atitinka keliamas sąlygas, ir antra, apsvarstyti, kaip būtų galima pritaikyti tokias ženklinimo sistemas savo standartuose ir uždrausti naudoti prieštaraujančias specifiniams ES standartams ekologinio ženklinimo sistemas.

3.2.8

Komitetas laikosi nuomonės, kad kiekviena privati ekologinio žuvininkystės ir akvakultūros produktų ženklinimo sistema privalo atitikti griežtus nepriklausomos akreditavimo ir sertifikavimo įstaigos kriterijus, o Komisijai teikiant teisės akto pasiūlymą vertėtų apsvarstyti galimybę sukurti viešą registrą, prieinamą visiems suinteresuotiesiems subjektams ir žuvininkystės bei akvakultūros įmonėms. Toks registras padėtų nustatyti, kurios iš naudojamų ekologinio ženklinimo sistemų atitinka teisinius reikalavimus.

4.1.1

Ekologinis ženklas turėtų aiškiai skirtis nuo bendrųjų maisto produktų ženklinimo sistemų standartų tikrąja to žodžio prasme. Ekologinio ženklo naudojimas savaime nereiškia, kad laikomasi būtinų standartų, taip pat ir šiuo ženklu neženklintiems produktams, tačiau užtikrina, kad laikomasi aukštesnių aplinkosaugos standartų, t. y. naudojama atsakinga žvejybos praktika, saugomi ekologiniu ženklu pažymėti žuvies ištekliai ir mažinama biologinei įvairovei ir jūros aplinkai daroma žala.

4.1.2

Žuvininkystėje, kaip ir kitose žvejybos arba akvakultūros srityse, gali būti ženklinama tiek neapdorota žuvis (visa žuvis, šviežia arba šaldyta žuvis), tiek apdoroti žuvies gaminiai (užšaldyti, konservuoti, marinuoti, apvirti arba pagaminti iš žuvies). Pirmuoju atveju ekologinis ženklas turi užtikrinti, kad žvejybos metodai atitinka ne tik žvejybos kontrolės standartus, bet ir MŽŪO atsakingos žuvininkystės kodeksą. Antruoju atveju ekologinis žuvininkystės ženklas turi parodyti, kad tinkamai taikant maisto produktų atsekamumo taisykles yra užtikrinama, jog perdirbti ir vartotojui siūlomi maisto produktai yra pagaminti iš ekologinio ženklinimo reikalavimus atitinkančios žuvies.

4.1.3

Tinkamam ekologinio žuvininkystės ženklo naudojimui nepakanka bendrųjų standartų, reikia aiškaus mechanizmo ekologinius ženklus suteikiančioms sertifikavimo įstaigoms akredituoti, ekologiniams ženklams išduoti, ginčams spręsti, kontrolei ir bausmėms nustatyti, jei esama pažeidimų ir nesilaikoma reikalavimų, dėl kurių ekologiniu ženklu pažymėti žuvininkystės produktai yra skiriami nuo žuvininkystės produktų apskritai.

4.1.4

Komiteto nuomone, 3.2.8 dalyje paminėtas registras galėtų būti toks aiškus mechanizmas. Taisyklės ir registras privalo užtikrinti, kad skaidrumas būtų svarbiausias sistemos elementas, o toji sistema kartu su pateikiama informacija vartotojui privalo padėti sukelti reikiamą pasitikėjimą, siekiant sumažinti šiuo metu esantį atotrūkį tarp tų vartotojų, kurie domisi perkamo produkto ekologiniais aspektais (šiuo metu apytikriai 44 proc.), ir tų, kuriems svarbiausia yra nusipirkti prekę (šiuo metu apie 10 proc.).

4.1.5

Tiek pirmiau minėto EVER pranešimo duomenys, tiek ir EUROPECHE bei COGECA (18) požiūris, išdėstytas informaciniame pranešime šios nuomonės tema, nuteikia šiek tiek pesimistiškai: ekologinis ženklas apskritai ir konkrečiai žuvininkystės ekologinis ženklas yra pridėtinės vertės sinonimas gamintojams ir skaidrios bei sąžiningos informacijos garantas vartotojams. Tačiau aplinkos apsauga plačiausia prasme šiandien vis labiau tampa, šalia kovos su badu, vienu didžiausių žmonijos iššūkių. Todėl Europos Sąjunga būtinai turi vaidinti svarbiausią vaidmenį nustatant procedūras, suteiksiančias atsakingiems vartotojams galimybę patiems pasirinkti tokius gaminius, kurių gavybai, perdirbimui ir realizacijai buvo taikomi aplinkosaugos kriterijai.

4.1.6

Komitetas atkreipė dėmesį į Pasaulio gamtos fondo oficialiai išdėstytą poziciją ir džiaugiasi, kad, nepaisant skirtingų požiūrių, fondo pozicija iš principo sutampa su šioje nuomonėje pateiktais požiūriais, ypač dėl griežtumo, reikalingo ekologinį ženklinimą reglamentuojantiems teisės aktams.

4.1.7

Komitetas laikosi nuomonės, kad būsimame Komisijos teisės akte reikėtų ypač atkreipti dėmesį į galimybę ekologinio žuvininkystės ženklinimo sistemą naudoti kaip žuvininkystės pramonę remiančią priemonę, kurios išlaidas galimas perkelti prekybos grandžiai nedarant žalos vartotojams. Tuomet ekologinis žuvininkystės ženklas galėtų būti mechanizmas, padedantis atkreipti žvejų ir įmonių dėmesį į tai, kad būtina plėtoti ilgalaikę žuvininkystę ir akvakultūrą siekiant išsaugoti resursus, kurie yra žuvininkystės ir visos su ja susijusios prekybos grandies ramstis.

4.1.8

Komitetas norėtų atkreipti Komisijos dėmesį į tai, kad dėl žuvininkystės ir akvakultūros produktų ekologinio ženklinimo atsirandančias finansines sąnaudas gali perimti gamybos grandinė, kol gaminys pasieks galutinį vartotoją. Kadangi mažoms ir vidutinėms įmonėms, taip pat ir besivystančių šalių įmonėms galimybė gauti ekologinį ženklą tam tikromis sąlygomis gali būti sudėtinga, būsimame teisės akte reikėtų apsvarstyti mechanizmus, kaip galėtų pagelbėti gamintojų organizacijos, žvejų šakinės profesinės organizacijos arba partnerystės susitarimai. Siekiant užtikrinti ekologinio ženklo veiksmingumą, būtina dėti pastangų informacijai skleisti ir aiškinamajam darbui atlikti. Komitetas laikosi nuomonės, kad ūkio subjektų ir vartotojų informavimo priemones turėtų finansuoti valstybinės įstaigos.

4.1.9

Todėl bet kokia Europos Sąjungos priemonė šioje srityje vertintina kaip pirmas žingsnis šia linkme. Tačiau šis žingsnis turi būti pakankamai ambicingas, kad būtų galima sukurti: