10.11.2007   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 269/19

1.

Ar EB 43 ir 49 straipsnius reikia aiškinti taip, kad jie prieštarauja valstybės monopoliui tam tikriems azartiniams lošimams, kaip, pavyzdžiui, sporto lažyboms ir loterijoms, jei atitinkamoje valstybėje narėje apskritai nėra vieningos ir sistemingos azartinių lošimų apribojimo politikos, nes nacionalines koncesijas turintys organizatoriai skatina dalyvauti kituose azartiniuose lošimuose, tokiuose kaip valstybinės sporto lažybos ir loterijos, ir juos reklamuoja, o kitus lošimus, turinčius tokį patį ar net didesnį potencialą sukelti priklausomybę — kaip, pavyzdžiui, lažybas dėl tam tikrų sporto įvykių (žirgų lenktynės), lošimus automatais ir lošimo namuose — gali teikti privatūs paslaugų teikėjai?

2.

Ar EB 43 ir 49 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad valstybių narių kompetentingų institucijų išduoti leidimai rengti sporto lažybas, kurie nėra apriboti atitinkamos valstybės teritorija, leidimo turėtojui ir jo įgaliotiems tretiesiems asmenims suteikia teisę teikti pasiūlymus sudaryti sutartis kitų valstybių narių teritorijoje be papildomų nacionalinių leidimų ir juos įgyvendinti?