31.3.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 84/1

(1)

užkrečiamosios gyvūnų ligos ir būtinos tų ligų kontrolės priemonės gali turėti pražūtingo poveikio atskiriems gyvūnams, gyvūnų populiacijoms, gyvūnų laikytojams ir ekonomikai;

(2)

kaip parodė nesena patirtis, užkrečiamosios gyvūnų ligos taip pat gali daryti didelį poveikį visuomenės sveikatai ir maisto saugai;

(3)

be to, dėl sąveikos neigiamas poveikis gali būti daromas biologinei įvairovei, klimato kaitai ir kitiems aplinkos aspektams. Klimato kaita gali turėti įtakos naujų ligų atsiradimui, jau egzistuojančių ligų paplitimui ir ligų sukėlėjų bei užkrato pernešėjų, įskaitant užkrečiančiuosius laukinę gyvūniją, geografiniam pasiskirstymui;

(4)

siekiant užtikrinti aukštus gyvūnų ir visuomenės sveikatos standartus Sąjungoje ir racionalią žemės ūkio ir akvakultūros sektorių plėtrą bei padidinti produktyvumą, reikėtų nustatyti Sąjungos lygmens gyvūnų sveikatos taisykles. Tos taisyklės yra būtinos, inter alia, siekiant užbaigti vidaus rinkos kūrimą ir išvengti infekcinių ligų plitimo. Tomis taisyklėmis taip pat turėtų būti kiek įmanoma užtikrinta, kad būtų išlaikyta esama gyvūnų sveikatos būklė Sąjungoje, ir kad būtų remiamas tolesnis tos būklės gerinimas;

(5)

dabartinę Sąjungos gyvūnų sveikatos teisės aktų sistemą sudaro įvairūs susieti ir tarpusavyje susiję pagrindiniai aktai, kuriais nustatomos su skirtingų rūšių gyvūnais susijusios sveikatos taisyklės, taikomos Sąjungos vidaus prekybai, gyvūnų ir produktų įvežimui į Sąjungą, ligų likvidavimui, veterinarinei kontrolei, pranešimams apie ligas ir finansinei paramai, tačiau trūksta vienos bendros teisinės sistemos, kuria būtų nustatyti suderinti visam sektoriui taikomi principai;

(6)

su gyvūnų sveikatos srities tikslų rėmimu susijusios finansinės taisyklės numatytos Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) Nr. 652/2014 (3) ir nėra šio reglamento dalis. Be to, siekiant reguliuoti gyvūnų sveikatos srities oficialią kontrolę turėtų būti naudojamos gyvūnų sveikatos priemonių oficialios kontrolės taisyklės, numatytos Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 882/2004 (4) ir Tarybos direktyvose 89/662/EEB (5), 90/425/EEB (6), 91/496/EEB (7) bei 97/78/EB (8);

(7)

šiame reglamente nėra nuostatų, kuriomis reglamentuojami gyvūnų gerovės klausimai. Tačiau gyvūnų sveikata ir gerovė yra susijusios: geresne gyvūnų sveikata didinama gyvūnų gerovė ir atvirkščiai. Kai pagal šį reglamentą vykdomos ligų prevencijos ir kontrolės priemonės, turėtų būti atsižvelgiama į jų poveikį gyvūnų gerovei, kaip numatyta Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 13 straipsnyje, kad atitinkami gyvūnai būtų apsaugoti nuo išvengiamo skausmo, įtampos ar kančios. Gyvūnų gerovės teisės aktai, pavyzdžiui, Tarybos reglamentai (EB) Nr. 1/2005 (9) ir (EB) Nr. 1099/2009 (10), būtinai turėtų būti toliau taikomi ir turėtų būti tinkamai įgyvendinami. Šiame reglamente nustatytos taisyklės neturėtų dubliuoti tuose teisės aktuose nustatytų taisyklių ar su jomis iš dalies sutapti;

(8)

2007 m. rugsėjo 19 d. Komisijos komunikato dėl Naujosios Europos Sąjungos gyvūnų sveikatos strategijos (2007–2013 m.), pagal kurią „prevencija geriau už gydymą“, tikslas – gerinti gyvūnų sveikatą, skiriant daugiau dėmesio prevencinėms priemonėms, ligų priežiūrai, ligų kontrolei ir moksliniams tyrimams, siekiant mažinti gyvūnų ligų atvejų skaičių ir kuo labiau sumažinti kilusių protrūkių poveikį. Joje siūloma priimti vieną supaprastintą gyvūnų sveikatą reglamentuojančią sistemą, kuri apimtų kuo daugiau tarptautinių standartų ir pagal kurią būtų tvirtai įsipareigota laikytis aukštų gyvūnų sveikatos standartų;

(9)

šio reglamento tikslas – įgyvendinti toje Gyvūnų sveikatos strategijoje numatytus įsipareigojimus bei viziją, įskaitant principą „viena sveikata“, ir konsoliduoti bendros Sąjungos gyvūnų sveikatos politikos teisinį pagrindą, nustačius vieną, supaprastintą ir lanksčią gyvūnų sveikatą reglamentuojančią sistemą;

(10)

gyvūnai gali sirgti įvairiomis infekcinėmis arba neinfekcinėmis ligomis. Daugelis ligų yra išgydomos arba turi poveikio tik atskiram atitinkamam gyvūnui arba jomis neužsikrečia kiti gyvūnai ar žmonės. Kita vertus, užkrečiamosios ligos gali turėti didesnės įtakos gyvūnų ar visuomenės sveikatai ir sukelti padarinių, juntamų populiacijos lygmeniu. Šiame reglamente nustatytos gyvūnų sveikatos taisyklės turėtų būti taikomos tik toms pastarosioms ligoms;

(11)

nustatant tas gyvūnų sveikatos taisykles itin svarbu atsižvelgti į ryšius tarp gyvūnų sveikatos ir visuomenės sveikatos, aplinkos, maisto ir pašarų saugos, gyvūnų gerovės, aprūpinimo maistu saugumo, taip pat ekonominių, socialinių ir kultūrinių aspektų;

(12)

Sutartimi dėl sanitarinių ir fitosanitarinių priemonių (toliau – SFP), kurios šalis Sąjunga yra, reglamentuojamas žmonių, gyvūnų ar augalų gyvybei ar sveikatai apsaugoti reikalingų priemonių naudojimas, kad jomis nebūtų šališkai ar nepagrįstai diskriminuojama tarp Pasaulio prekybos organizacijos (toliau – PPO) narių. Jei yra nustatyti tarptautiniai standartai, jais remtis privaloma nustatant Sąjungos priemones. Vis dėlto SFP sutarties šalys turi teisę nustatyti savo atitinkamus standartus, jei tokie standartai pagrįsti moksliniais įrodymais;

(13)

kalbant apie su tarptautine prekyba susijusias gyvūnų sveikatos sąlygas, gyvūnų sveikatos srityje SFP sutartyje remiamasi Pasaulinės gyvūnų sveikatos organizacijos (toliau – OIE) standartais. Siekiant sumažinti prekybos sutrikdymo riziką, Sąjungos gyvūnų sveikatos priemonėmis turėtų būti siekiama tinkamo konvergencijos su OIE standartais lygio;

(14)

tam tikromis aplinkybėmis, kai kyla didelė rizika gyvūnų ar visuomenės sveikatai, tačiau išlieka mokslinio pobūdžio abejonių, pagal SFP sutarties 5 straipsnio 7 dalį, kuri Sąjungos atveju buvo paaiškinta 2000 m. vasario 2 d. Komisijos komunikate dėl atsargumo principo, tos Sutarties narėms leidžiama patvirtinti laikinąsias priemones, pagrįstas turima susijusia informacija. Tokiomis aplinkybėmis atitinkama narė privalo gauti papildomos informacijos, būtinos objektyvesniam rizikos vertinimui atlikti, ir per pagrįstą laikotarpį atitinkamai peržiūrėti priemonę;

(15)

rizikos vertinimas, kuriuo remiantis imamasi priemonių pagal šį reglamentą, turėtų būti pagrįstas turimais moksliniais įrodymais ir atliktas nepriklausomai, objektyviai ir skaidriai. Taip pat turėtų būti tinkamai atsižvelgiama į Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 178/2002 (11) 22 straipsnio 1 dalimi įsteigtos Europos maisto saugos tarnybos (toliau – EFSA) nuomones;

(16)

Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1069/2009 (12) nustatytos tiek visuomenės, tiek gyvūnų sveikatos taisyklės, taikomos tam tikriems šalutiniams gyvūniniams produktams ir jų gaminiams, kad būtų išvengta tų produktų keliamos rizikos visuomenės ir gyvūnų sveikatai, ji būtų sumažinta ir ypač kad būtų užtikrinta maisto ir pašarų grandinės sauga. Todėl, siekiant išvengti Sąjungos teisės aktų nuostatų pasikartojimo, šalutiniams gyvūniniams produktams ir jų gaminiams šį reglamentą reikėtų taikyti tik tuo atveju, kai Reglamente (EB) Nr. 1069/2009 nenustatytos konkrečios taisyklės ir kai kyla rizika gyvūnų sveikatai. Pavyzdžiui, Reglamentu (EB) Nr. 1069/2009 nenustatyta, kaip elgtis su šalutiniais gyvūniniais produktais ir jų gaminiais, kai taikomos ligų kontrolės priemonės, todėl tie klausimai atitinkamai reglamentuojami šiame reglamente;

(17)

be to, su užkrečiamomis gyvūnų ligomis, įskaitant tas ligas, kuriomis gali užsikrėsti žmonės (zoonozėmis), susijusios konkrečios taisyklės jau nustatytos Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 999/2001 (13), Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2003/99/EB (14) ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 2160/2003 (15), o konkrečios taisyklės, susijusios su ligomis, kuriomis gali užsikrėsti žmonės, nustatytos Europos Parlamento ir Tarybos sprendimu Nr. 1082/2013/ES (16). Tie aktai turėtų toliau galioti priėmus šį reglamentą. Atitinkamai, kad nebūtų kartojamos Sąjungos teisės aktų nuostatos, šis reglamentas zoonozėms turėtų būti taikomas tik tiek, kiek joms dar nėra nustatytos konkrečios taisyklės tuose kituose Sąjungos aktuose. Be to, šis reglamentas taikomas nedarant poveikio kituose Sąjungos teisėkūros procedūra priimtuose aktuose numatytoms taisyklėms, pavyzdžiui, veterinarijos ir gyvūnų gerovės srityse;

(18)

ligos, kuriomis serga žmonių laikomi gyvūnai, gali daryti itin neigiamą poveikį žemės ūkio ir akvakultūros sektoriams, visuomenės sveikatai, aplinkai ir biologinei įvairovei. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad tokius gyvūnus laiko žmonės, ligų prevencijos ir kontrolės priemones jiems dažnai yra lengviau taikyti nei laukiniams gyvūnams;

(19)

nepaisant to, ligos, kuriomis užsikrečia laukinių gyvūnų populiacijos, gali turėti neigiamo poveikio žemės ūkio ir akvakultūros sektoriams, visuomenės sveikatai, aplinkai ir biologinei įvairovei. Todėl tikslinga, kad tokiais atvejais šis reglamentas turėtų būti taikomas laukiniams gyvūnams – tiek kaip galintiems užsikrėsti tomis ligomis, tiek kaip galintiems būti jų pernešėjais. Šiame reglamente terminas „laukiniai gyvūnai“ apima visus gyvūnus, kurių nelaiko žmonės, įskaitant benamius ir sulaukėjusius gyvūnus, net jei jie priklauso rūšims, kurių gyvūnai paprastai yra naminiai;

(20)

gyvūnų ligos plinta ne tik per tiesioginį gyvūnų sąlytį arba gyvūnų ir žmonių sąlytį. Jos taip pat toliau plinta per vandens ir oro sistemas, užkrato pernešėjus, pavyzdžiui, vabzdžius, arba spermą, oocitus ir embrionus, naudojamus dirbtiniam apvaisinimui, oocitų donorystei ar embrionų perkėlimui. Ligų sukėlėjų taip pat gali būti maiste ar kituose gyvūniniuose produktuose, kaip antai odoje, kailyje, plunksnose, raguose ir bet kokiose kitose iš gyvūno kūno gautose medžiagose. Be to, ligų sukėlėjai gali plisti per įvairius kitus objektus, pavyzdžiui, transporto priemones, įrangą, pašarus, šieną ir šiaudus. Todėl veiksmingos gyvūnų sveikatos taisyklės turi apimti visus infekcijos plitimo kelius ir susijusias medžiagas;

(21)

gyvūnų ligos gali daryti neigiamą poveikį laukinių gyvūnų rūšių pasiskirstymui, o tai gali pakenkti biologinei įvairovei. Todėl tokias gyvūnų ligas sukeliantys mikroorganizmai gali būti laikomi invazinėmis svetimomis rūšimis, kaip nustatyta Jungtinių Tautų Biologinės įvairovės konvencijoje. Šiame reglamente nustatytomis priemonėmis taip pat atsižvelgiama į biologinę įvairovę, todėl šis reglamentas turėtų būti taikomas tų rūšių gyvūnams, įskaitant apibrėžtąsias kaip invazinės gyvūnų rūšys, ir ligų sukėlėjams, kurie dalyvauja perduodant šiame reglamente nurodytas ligas arba jomis užsikrečia;

(22)

Sąjungos teisės aktuose, priimtuose anksčiau nei šis reglamentas, nustatytos atskiros gyvūnų sveikatos taisyklės sausumos ir vandens gyvūnams. Tarybos direktyvoje 2006/88/EB (17) nustatytos konkrečios vandens gyvūnams taikomos taisyklės. Tačiau pagrindiniai gero gyvūnų sveikatos valdymo ir tinkamo gyvūnų laikymo principai dažniausiai yra taikytini abiejų rūšių gyvūnų grupėms. Todėl šis reglamentas turėtų būti taikomas tiek sausumos, tiek vandens gyvūnams ir, kai taikoma, jame tos gyvūnų sveikatos taisyklės turėtų būti suderintos. Vis dėlto tam tikrų aspektų, visų pirma susijusių su ūkių registravimu bei patvirtinimu ir gyvūnų atsekamumu bei perkėlimu Sąjungoje, atžvilgiu šiame reglamente laikomasi praeityje priimto požiūrio, pagal kurį nustatyti skirtingi gyvūnų sveikatos taisyklių rinkiniai sausumos ir vandens gyvūnams, atsižvelgiant į skirtingą jų aplinką ir atitinkamai skirtingus sveikatos apsaugos reikalavimus;

(23)

Sąjungos teisės aktuose, priimtuose anksčiau nei šis reglamentas, visų pirma Tarybos direktyvoje 92/65/EEB (18), taip pat nustatytos pagrindinės gyvūnų sveikatos taisyklės, taikomos kitų rūšių gyvūnams, nereglamentuojamiems kitais Sąjungos aktais, pavyzdžiui, ropliams, varliagyviams, jūros žinduoliams ir kitiems, kurie nėra vandens ar sausumos gyvūnai, kaip apibrėžta šiame reglamente. Paprastai tokių rūšių gyvūnai nekelia didelės rizikos žmonių ar kitų gyvūnų sveikatai, todėl taikoma tik nedaug gyvūnų sveikatos taisyklių, jei jų apskritai yra. Siekiant išvengti bereikalingos administracinės naštos ir sąnaudų, šiame reglamente turėtų būti laikomasi praeityje taikyto požiūrio, t. y., turėtų būti nustatytas teisinis pagrindas išsamioms tokių gyvūnų perkėlimą ir jų produktų vežimą reglamentuojančioms gyvūnų sveikatos taisyklėms, kurios turėtų būti nustatytos, jei to reikia dėl susijusios rizikos;

(24)

žmonės savo namų ūkiuose dažnai laiko tam tikrus gyvūnus kaip gyvūnus augintinius, kad jie palaikytų jiems draugiją. Tokie grynai asmeniniais tikslais laikomi gyvūnai augintiniai, įskaitant namų ūkiuose tiek patalpose, tiek lauke laikomus dekoratyvinius vandens gyvūnus, paprastai kelia mažesnę riziką sveikatai, palyginti su kitais platesnio masto gyvūnų laikymo ar perkėlimo būdais, pavyzdžiui, tais, kurie įprasti vykdant žemės ūkio, akvakultūros, gyvūnų prieglaudų ir gyvūnų vežimo veiklą bendresne prasme. Todėl netikslinga, kad bendrieji registravimo, duomenų saugojimo ir perkėlimo Sąjungoje reikalavimai turėtų būti taikomi tokiems gyvūnams augintiniams, nes tai sudarytų nepagrįstą administracinę naštą ir sąnaudas. Todėl gyvūnų augintinių laikytojams registravimo ir duomenų saugojimo reikalavimai neturėtų būti taikomi. Be to, gyvūnų augintinių perkėlimui Sąjungoje nekomerciniais tikslais turėtų būti taikomos konkrečios taisyklės;

(25)

kai kurioms apibrėžtoms gyvūnų grupėms, kurioms šiame reglamente nustatytos specialios gyvūnų sveikatos taisyklės, priklausančias rūšis dėl atitinkamos grupės įvairovės reikia išvardyti priede pateikiamame sąraše. Tokia yra kanopas turinčių žinduolių, kurie klasifikuojami kaip kanopiniai gyvūnai, grupė. Ateityje tokių gyvūnų sąrašą gali prireikti keisti atsižvelgiant į su taksonomija susijusius pokyčius. Siekiant atsižvelgti į tokius pokyčius, pagal SESV 290 straipsnį Komisijai turėtų būtų deleguoti įgaliojimai priimti aktus dėl kanopinių gyvūnų sąrašo, nustatyto šio reglamento III priede;

(26)

ne visoms užkrečiamosioms gyvūnų ligoms įmanoma ar reikėtų užkirsti kelią ir ne visas jas įmanoma ar reikėtų kontroliuoti reguliavimo priemonėmis, pavyzdžiui, jei liga yra per daug išplitusi, jei nėra diagnostikos priemonių arba jei privatusis sektorius pats gali nustatyti priemones ligai kontroliuoti. Reguliavimo priemonės, kuriomis siekiama užkirsti kelią užkrečiamosioms gyvūnų ligoms ir jas kontroliuoti, gali turėti rimtų ekonominių pasekmių susijusiems sektoriams ir gali sutrikdyti prekybą. Todėl itin svarbu, kad tokios priemonės būtų taikomos tik kai jos proporcingos ir būtinos, pavyzdžiui, kai liga kelia arba įtariama, kad gali kelti didelę riziką gyvūnų ar visuomenės sveikatai;

(27)

be to, kiekvienai užkrečiamajai gyvūnų ligai taikomos prevencinės ir kontrolės priemonės turėtų būti pritaikytos prie konkrečių poreikių, siekiant atsižvelgti į specifinį epidemiologinį ligos pobūdį, jos pasekmes ir jos pasiskirstymą Sąjungoje. Todėl kiekvienai iš jų turėtų būti taikomos konkrečiai ligai skirtos prevencijos ir kontrolės taisyklės;

(28)

užkrečiamųjų gyvūnų ligų atveju ligos būklė yra paprastai susijusi su infekcijos klinikiniu arba patologiniu pasireiškimu. Vis dėlto, taikant šį reglamentą, kurio tikslas – kontroliuoti tam tikrų užkrečiamųjų gyvūnų ligų plitimą ir jas likviduoti, reikėtų nustatyti platesnę ligos apibrėžtį, kad ji apimtų kitus ligos sukėlėjo pernešėjus;

(29)

kai kurios užkrečiamosios gyvūnų ligos lengvai neplinta ir neperduodamos kitiems gyvūnams ar žmonėms, todėl nedaro didelio masto ekonominės žalos ar žalos biologinei įvairovei. Todėl jos nekelia rimtos grėsmės gyvūnų ar visuomenės sveikatai Sąjungoje ir dėl šios priežasties, jei to pageidaujama, joms gali būti taikomos nacionalinės taisyklės;

(30)

kiek tai susiję su užkrečiamosiomis gyvūnų ligomis, kurioms netaikomos Sąjungos lygmeniu nustatytos priemonės, bet kurios turi ekonominės svarbos vietos privačiajam sektoriui, tas sektorius padedant valstybių narių kompetentingoms institucijoms turėtų imtis veiksmų tokių ligų prevencijai ar kontrolei vykdyti, pavyzdžiui, nustatydamas savireguliacijos priemones arba parengdamas praktikos kodeksus;

(31)

priešingai nei 29 ir 30 konstatuojamosiose dalyse aprašytų užkrečiamųjų gyvūnų ligų atveju, labai užkrečiamos gyvūnų ligos gali lengvai plisti į kitas šalis ir, jei jos yra ir zoonozės, gali taip pat daryti poveikį visuomenės sveikatai ir maisto saugai. Todėl labai užkrečiamoms gyvūnų ligoms ir zoonozėms šis reglamentas turėtų būti taikomas;

(32)

vis didėja atsparumas antimikrobinėms medžiagoms, suprantamas kaip mikroorganizmų gebėjimas išgyventi arba daugintis esant tokiai antimikrobinės medžiagos koncentracijai, kurios paprastai pakanka tos pačios rūšies mikroorganizmų dauginimuisi nuslopinti arba jiems sunaikinti. Komisijos komunikate Europos Parlamentui ir Tarybai „Kovos su atsparumo antimikrobinėms medžiagoms keliamomis grėsmėmis veiksmų planas“ nurodytame 5 veiksme pabrėžiamas prevencinis vaidmuo, kurį turės šis reglamentas, ir tikėtinas vėlesnis antibiotikų naudojimo auginant gyvūnus sumažinimas. Šis mikroorganizmų atsparumas antimikrobinėms medžiagoms, į kurias jie anksčiau reaguodavo, komplikuoja infekcinių ligų, kuriomis užsikrėtę žmonės ir gyvūnai, gydymą, taigi gali kelti grėsmę žmonių ar gyvūnų sveikatai. Todėl mikroorganizmus, kurie tapo atsparūs antimikrobinėms medžiagoms, reikėtų traktuoti kaip užkrečiamąsias ligas ir todėl jie turėtų patekti į šio reglamento taikymo sritį. Taip bus sudarytos galimybės imtis veiksmų prieš antimikrobinėms medžiagoms atsparius mikroorganizmus, kai tai tikslinga ir būtina;

(33)

gali kilti naujų su tam tikromis ligomis ar rūšimis susijusių pavojų, visų pirma dėl prekybos pobūdžio, aplinkos, klimato, gyvulininkystės ir ūkininkavimo tradicijų pokyčių, o taip pat dėl socialinių pokyčių. Mokslo pažanga taip pat gali padėti įgyti naujų su dabartinėmis ligomis susijusių žinių ir padidinti informuotumą apie jas. Be to, šiuo metu svarbios ligos ir rūšys ateityje gali tapti ne tokios reikšmingos. Todėl šio reglamento taikymo sritis turėtų būti plati ir jame nustatytos taisyklės turėtų būti orientuotos į ligas, darančias didelį poveikį visuomenei. Remiama Europos Komisijos, OIE atliko tyrimą „Prioritetinių gyvūnų ligų sąrašo sudarymas ir suskirstymas į kategorijas, įskaitant žmonėms perduodamas ligas“ ir parengė tam skirtą priemonę, kurios tikslas – sukurti ligų skirstymo pagal prioritetą ir jų skirstymo į kategorijas sistemą. Ta priemonė – tai sisteminio požiūrio į informacijos apie gyvūnų ligas rinkimą ir vertinimą pavyzdys;

(34)

būtina sudaryti suderintą užkrečiamųjų gyvūnų ligų, keliančių riziką gyvūnų ar visuomenės sveikatai Sąjungoje (nesvarbu, ar visoje Sąjungoje, ar tik jos dalyse), sąrašą (toliau – į sąrašą įtrauktos ligos). Penkias ligas, kurios šiame reglamente jau nurodytos, reikėtų papildyti priede pateiktu ligų sąrašu. Komisija turėtų peržiūrėti ir iš dalies keisti tą priedą laikydamasi kriterijų rinkinio. Todėl pagal SESV 290 straipsnį Komisijai turėtų būti deleguoti įgaliojimai priimti aktus, kuriais priedas iš dalies keičiamas;

(35)

ateityje gali atsirasti ligų, kurios gali kelti didelę riziką visuomenės ar gyvūnų sveikatai ir turėti poveikio sveikatai, ekonomikai ar aplinkai. Komisijai turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai nustatyti ligų prevencijos ir kontrolės priemones tokių naujų ligų atžvilgiu, kad būtų imtasi tinkamų kovos su galimomis neigiamomis tų ligų pasekmėmis priemonių, net jeigu jos nebuvo visapusiškai įvertintos galimo jų įtraukimo į sąrašą požiūriu. Tokiomis priemonėmis nedaromas poveikis neatidėliotinoms priemonėms ir jos toliau galėtų būti taikomos naujų ligų atžvilgiu, kol bus priimtas sprendimas dėl jų įraukimo į sąrašą;

(36)

į sąrašą įtrauktos ligos bus valdomos taikant skirtingus metodus. Dėl kai kurių labai užkrečiamų ligų, kurių Sąjungoje šiuo metu nėra, reikia nustatyti griežtas priemones, kad tik atsiradusios tos ligos būtų nedelsiant likviduotos. Tais atvejais, kai tokios ligos nėra skubiai likviduojamos ir tampa endeminėmis, bus reikalinga privaloma ilgalaikė likvidavimo programa. Kitų ligų, kurios jau gali būti paplitusios kai kuriose Sąjungos dalyse, atveju reikalingas privalomas ar pasirenkamas likvidavimas. Šiais atvejais tikslinga apriboti gyvūnų perkėlimą ir produktų vežimą, pavyzdžiui, drausti juos perkelti ir vežti į užkrėstas teritorijas ir iš jų arba prieš perkeliant ir vežant tiesiog atlikti atitinkamų gyvūnų ar produktų tyrimus. Kitais atvejais galėtų būti tikslinga tiesiog įgyvendinti atitinkamos ligos plitimo priežiūros programą, nesiimant papildomų priemonių;

(37)

reikėtų nustatyti kriterijus, siekiant užtikrinti, kad sprendžiant, kurios užkrečiamosios gyvūnų ligos turėtų būti įtrauktos į pagal šį reglamentą sudarytą sąrašą, būtų atsižvelgta į visus svarbius aspektus;

(38)

šiame reglamente nustatytos konkrečios užkrečiamosios gyvūnų ligos prevencijos ir kontrolės taisyklės turėtų būti taikomos tų rūšių gyvūnams, kurie gali perduoti atitinkamą ligą, tiek būdami imlūs tai ligai, tiek pernešdami užkratą. Siekiant užtikrinti vienodas šio reglamento įgyvendinimo sąlygas, būtina sudaryti suderintą sąrašą ir į jį įtraukti tas rūšis, kurioms Sąjungos lygmeniu turėtų būti taikomos konkrečios į sąrašą įtrauktoms ligoms nustatytos priemonės (toliau – į sąrašą įtrauktos rūšys), ir todėl Komisijai turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai nustatyti tokį sąrašą;

(39)

skirstymo į kategorijas procesas turėtų būti grindžiamas iš anksto apibrėžtais kriterijais, pavyzdžiui, atitinkamos į sąrašą įtrauktos ligos pobūdžiu, jos poveikio gyvūnų ir visuomenės sveikatai, gyvūnų gerovei ir Sąjungos ekonomikai dydžiu, jos plitimo rizika ir galimybe naudotis tai į sąrašą įtrauktai ligai skirtomis ligų prevencijos ir kontrolės priemonėmis. Komisijai turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai nustatyti, kurios taisyklės turi būti taikomos kurioms į sąrašą įtrauktoms ligoms;

(40)

tokios taisyklės turėtų būti taikomos į sąrašą įtrauktoms ligoms, kurių atvejų Sąjungoje paprastai nepasitaiko ir kuriuos vos tik nustačius reikia nedelsiant imtis likvidavimo priemonių, pavyzdžiui, klasikiniam kiaulių marui, į sąrašą įtrauktoms ligoms, kurias reikia kontroliuoti visose valstybėse narėse siekiant jas išnaikinti visoje Sąjungoje (galinčioms apimti tokias ligas kaip bruceliozė), į sąrašą įtrauktoms ligoms, kurios yra aktualios kai kurioms valstybėms narėms ir dėl kurių reikia imtis priemonių, kad jos neplistų į Sąjungos dalis, kurios yra oficialiai neužkrėstos arba kuriose įgyvendinamos tos į sąrašą įtrauktos ligos likvidavimo programos (galinčioms apimti tokias ligas kaip infekcinis galvijų rinotracheitas), į sąrašą įtrauktoms ligoms, dėl kurių reikalingos priemonės, kad patekusios į Sąjungą arba dėl perkėlimo bei vežimo tarp valstybių narių jos neišplistų (galinčioms apimti tokias ligas kaip arklių infekcinė anemija), ir į sąrašą įtrauktoms ligoms, dėl kurių reikia vykdyti priežiūrą Sąjungoje (galinčioms apimti tokias ligas kaip juodligė);

(41)

konkrečios ligos pobūdis, su liga susijusi rizika ir kitos aplinkybės gali kisti. Tokiais atvejais Komisijai suteikti įgaliojimai taip pat turėtų apimti įgaliojimą keisti, kuriai kategorijai priskiriama konkreti į sąrašą įtraukta liga ir, atitinkamai, kokios priemonės jai yra taikytinos;

(42)

su gyvūnais dirbantys veiklos vykdytojai gali geriausiai stebėti ir užtikrinti gyvūnų, už kuriuos jie atsakingi, sveikatą ir stebėti produktus, už kuriuos jie atsakingi. Todėl jiems turėtų tekti pirminė atsakomybė įgyvendinti priemones, skirtas užkirsti kelią ligoms plisti tarp gyvūnų ir kontroliuoti tą plitimą bei stebėti produktus, už kuriuos jie atsakingi;

(43)

biologinio saugumo užtikrinimas yra viena iš pagrindinių prevencijos priemonių, kurias gali taikyti veiklos vykdytojai ir kiti dirbantieji su gyvūnais, kad būtų užkirstas kelias užkrečiamosioms gyvūnų ligoms patekti į gyvūnų populiaciją, vystytis joje ir plisti iš jos. Biologinio saugumo reikšmė taip pat pripažinta poveikio vertinime, atliktame siekiant priimti šį reglamentą, kuriame konkrečiai įvertintas galimas poveikis. Priimtos biologinio saugumo priemonės turėtų būti pakankamai lanksčios, pritaikytos prie gamybos rūšies ir atitinkamų gyvūnų rūšių ar kategorijų, ir jomis turėtų būti atsižvelgiama į vietos aplinkybes ir technikos raidą. Komisijai turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai nustatyti vienodam biologinio saugumo priemonių taikymui valstybėse narėse reikalingus būtiniausius reikalavimus. Tačiau veiklos vykdytojai, valstybės narės ar Komisija visada gali skatinti užkrečiamųjų ligų prevenciją remiantis aukštesniais biologinio saugumo standartais, parengdami savo gerosios praktikos gaires. Nors biologiniam saugumui užtikrinti gali prireikti tam tikrų pradinių investicijų, jų rezultatas – gyvūnų ligų sumažėjimas – veiklos vykdytojams turėtų būti teigiama paskata;

(44)

svarbus vaidmuo biologinio saugumo strategijose tiek ūkiuose, tiek vežant gyvūnus tenka biocidiniams produktams, pavyzdžiui, dezinfekavimo priemonėms, skirtoms veterinarinei higienai užtikrinti arba naudoti maisto ir pašarų vietose, insekticidams, repelentams ar rodenticidams. Todėl jie turi būti laikomi biologinio saugumo dalimi;

(45)

žinios apie gyvūnų sveikatą, įskaitant žinias apie ligų simptomus, ligų pasekmes, galimus prevencijos būdus, įskaitant biologinį saugumą, gydymą ir kontrolę, yra išankstinė efektyvaus gyvūnų sveikatos valdymo sąlyga; tos žinios taip pat yra būtinos siekiant anksti nustatyti gyvūnų ligas. Todėl veiklos vykdytojai ir gyvūnų specialistai prireikus turėtų įgyti tokių žinių. Tų žinių įgijimo būdai gali būti skirtingi, pavyzdžiui, formalusis švietimas, taip pat žemės ūkio sektoriuje veikianti ūkių konsultavimo sistema arba neformalus mokymas, prie kurio svariai prisidėti gali nacionalinės ir Sąjungos ūkininkų organizacijos ir kitos organizacijos;

(46)

veterinarijos gydytojams ir vandens gyvūnų sveikatos specialistams tenka itin svarbus vaidmuo visų gyvūnų sveikatos valdymo aspektų atžvilgiu, tad šiame reglamente turėtų būti nustatytos bendrosios taisyklės dėl jų vaidmens ir atsakomybės;

(47)

veterinarijos gydytojų turimas išsilavinimas ir profesinė kvalifikacija užtikrina, kad jie įgijo žinių, įgūdžių ir kompetencijų, reikalingų, inter alia, ligoms diagnozuoti ir gyvūnams gydyti. Be to, dėl istorinių priežasčių arba dėl vandens gyvūnų ligas gydančių veterinarijos gydytojų trūkumo kai kuriose valstybėse narėse egzistuoja specializuota profesija – vandens gyvūnų sveikatos specialistas. Tradiciškai šie specialistai nėra veterinarijos gydytojai, tačiau jie gydo vandens gyvūnus. Todėl šiame reglamente turėtų būti atsižvelgiama į tų valstybių narių, kurios pripažįsta tą profesiją, sprendimą. Tais atvejais vandens gyvūnų sveikatos specialistų atsakomybė ir pareigos, susijusios su specifine jų darbo sritimi, turėtų būti tos pačios kaip veterinarijos gydytojų. Šis požiūris atitinka išdėstytąjį OIE Vandens gyvūnų sveikatos kodekse;

(48)

valstybės narės ir visų pirma jų už gyvūnų sveikatą atsakingos kompetentingos institucijos yra vieni iš pagrindinių subjektų užkrečiamųjų gyvūnų ligų prevencijos ir kontrolės srityje. Kompetentinga už gyvūnų sveikatą atsakinga institucija, išduodama gyvūnų sveikatos sertifikatus, atlieka svarbų vaidmenį ligų priežiūros, likvidavimo, kontrolės priemonių, nenumatytų atvejų planavimo ir informuotumo apie ligas didinimo srityse, sudarant palankesnes sąlygas gyvūnų perkėlimui ir vykdant tarptautinę prekybą. Kad galėtų atlikti šiuo reglamentu nustatytas savo pareigas, valstybės narės yra priklausomos nuo turimos galimybės visoje savo teritorijoje naudotis tinkamais finansiniais, infrastruktūros ir personalo ištekliais, įskaitant laboratorijų pajėgumą, mokslo žinias ir kitą susijusią praktinę patirtį;

(49)

dėl ribotų išteklių kompetentingos institucijos ne visada gali įvykdyti visus veiksmus, kuriuos jos privalo atlikti pagal šį reglamentą. Todėl būtina nustatyti teisinį pagrindą, pagal kurį tam tikrus veiksmus būtų pavesta atlikti veterinarijos gydytojams, kurie nėra valstybiniai veterinarijos gydytojai. Dėl tos pačios priežasties valstybėms narėms taip pat turėtų būti leista įgalioti fizinius arba juridinius asmenis tam tikromis aplinkybėmis atlikti tam tikrus veiksmus;

(50)

siekiant užtikrinti, kad būtų nustatytos būtinos sąlygos bendrai taikyti ligų prevencijos ir kontrolės priemones visoje Sąjungoje, pagal SESV 290 straipsnį Komisijai turėtų būtų deleguoti įgaliojimai priimti aktus dėl pavedimo atlikti kitus veiksmus, kuriuos kompetentinga institucija gali pavesti atlikti veterinarijos gydytojams, kurie nėra valstybiniai veterinarijos gydytojai;

(51)

optimaliai valdyti gyvūnų sveikatą galima tik bendradarbiaujant su gyvūnų laikytojais, veiklos vykdytojais, veterinarijos gydytojais, gyvūnų sveikatos specialistais, kitais suinteresuotaisiais subjektais ir prekybos partneriais. Siekiant užtikrinti jų paramą, būtina aiškiai, skaidriai ir įtraukiai organizuoti sprendimų priėmimo procedūras ir taikyti šiame reglamente numatytas priemones;

(52)

kompetentinga institucija taip pat turėtų imtis tinkamų veiksmų visuomenei informuoti, ypač kai yra pagrįstų priežasčių įtarti, kad gyvūnai ar produktai gali kelti riziką gyvūnų ar visuomenės sveikatai ar kai toks atvejis yra visuotinės svarbos. Tais atvejais atitinkami gyvūnai ar produktai gali būti kilę iš Sąjungos arba pateikti į Sąjungą iš už jos ribų. Pastaruosius į Sąjungą taip pat gali įvežti iš už Sąjungos ribų atvykstantys asmenys su savo asmeniniu bagažu. Todėl piliečiams pateikiama informacija turėtų apimti ir su tokiomis situacijomis susijusią riziką;

(53)

siekiant išvengti ligų sukėlėjų paplitimo iš laboratorijų, institutų ir kitų įstaigų, dirbančių su ligos sukėlėjais, itin svarbu, kad jie imtųsi tinkamų biologinio saugumo, biologinės saugos ir biologinio izoliavimo priemonių. Todėl šiame reglamente turėtų būti numatytos saugos priemonės, taikytinos tvarkant ar vežant tokius ligų sukėlėjus, vakcinas ir kitus biologinius produktus. Tuo tikslu nustatyta pareiga taip pat turėtų būti taikoma visiems tokioje veikloje dalyvaujantiems juridiniams ar fiziniams asmenims. Siekiant užtikrinti, kad tų saugos standartų būtų laikomasi tvarkant labai užkrečiamas biologines medžiagas, vakcinas ir kitus biologinius produktus, pagal SESV 290 straipsnį Komisijai turėtų būtų deleguoti įgaliojimai priimti aktus dėl saugos priemonių tose laboratorijose, institutuose bei įstaigose ir ligų sukėlėjų vežimo;

(54)

siekiant veiksmingos ligų kontrolės, būtina anksti nustatyti ligą ir sukurti aiškią pranešimų apie ligas ir ataskaitų teikimo grandinę. Siekiant efektyviai ir greitai reaguoti, valstybės narės turėtų užtikrinti, kad įtarus ar patvirtinus tam tikrų į sąrašą įtrauktų ligų protrūkius, apie tai turėtų būti nedelsiant pranešta kompetentingai institucijai;

(55)

veterinarijos gydytojai atlieka svarbų vaidmenį tiriant ligas ir yra itin svarbi jungtis tarp veiklos vykdytojų ir kompetentingos institucijos. Todėl atitinkamas veiklos vykdytojas jiems turėtų pranešti apie anomalaus gaištamumo atvejus, kitas su pavojinga liga susijusias problemas arba be aiškios priežasties labai sumažėjusius produktyvumo lygius;

(56)

siekiant užtikrinti, kad pranešimai apie anomalaus gaištamumo atvejus ir kitus pavojingų ligų požymius būtų teikiami veiksmingai bei efektyviai ir išaiškinti įvairias su jais susijusias aplinkybes, pagal SESV 290 straipsnį Komisijai turėtų būtų deleguoti įgaliojimai priimti aktus dėl kriterijų, kuriais nurodoma, kokiomis aplinkybėmis būtina teikti pranešimus, ir atitinkamais atvejais nustatomos tolesnio tyrimo metu taikytinos taisyklės;

(57)

tam tikrų į sąrašą įtrauktų ligų atveju itin svarbu, kad valstybė narė nedelsdama praneštų Komisijai ir kitoms valstybėms narėms apie protrūkį jos teritorijoje. Toks pranešimas leis kaimyninėms ar kitoms nukentėjusioms valstybėms narėms prireikus imtis atsargumo priemonių;

(58)

kita vertus, nebūtina nedelsiant pranešti apie kai kurias ligas ir imtis su jomis susijusių veiksmų. Tais atvejais labai svarbu rinkti informaciją ir teikti ataskaitas apie tų ligų pasireiškimą, kad su liga susijusi padėtis būtų kontroliuojama ir prireikus būtų imtasi ligų prevencijos ir kontrolės priemonių. Šis ataskaitų teikimo reikalavimas taip pat gali būti taikomas ligoms, apie kurias būtina pranešti visoje Sąjungoje, tačiau apie kurias reikia pateikti papildomos informacijos siekiant įgyvendinti veiksmingas ligų prevencijos ir kontrolės priemones. Siekiant užtikrinti, kad per tinkamą laikotarpį būtų surinkta teisinga informacija ir duomenys, reikalingi siekiant užkirsti kelią kiekvienai konkrečiai ligai plisti arba kontroliuoti tokią ligą, pagal SESV 290 straipsnį Komisijai turėtų būtų deleguoti įgaliojimai priimti aktus dėl klausimų, apie kuriuos turi būti pateikiama informacija ataskaitose;

(59)

vienas iš pagrindinių pranešimų apie ligas ir ataskaitų teikimo tikslų – surinkti patikimus, skaidrius ir prieinamus epidemiologinius duomenis. Turėtų būtų įdiegta Sąjungos lygmens kompiuterinė interaktyvi informacinė sistema, skirta veiksmingai rinkti ir valdyti priežiūros duomenis į sąrašą įtrauktų ligų ir, atitinkamais atvejais, naujų ligų arba antimikrobinėms medžiagoms atsparių patogenų atveju. Įdiegus tą sistemą turėtų būti suteikta galimybė optimaliai naudotis duomenimis, palengvintas keitimasis jais ir sumažinta administracinė našta kompetentingoms valstybių narių institucijoms, į vieną procesą sujungiant pranešimų apie ligas ir ataskaitų teikimą Sąjungoje ir tarptautiniu lygmeniu (veikiantį naudojantis OIE duomenų baze). Taip pat reikėtų imtis priemonių siekiant užtikrinti keitimosi informacija pagal Direktyvą 2003/99/EB suderinamumą;

(60)

siekiant užtikrinti vienodas taisyklių, susijusių su pranešimų apie ligas ir ataskaitų teikimu Sąjungoje, įgyvendinimo sąlygas, Komisijai turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai sudaryti sąrašą ligų, kurių atveju taikomos šiame reglamente nustatytos taisyklės, susijusios su pranešimų apie ligas ir ataskaitų teikimu Sąjungoje, ir parengti reikalingas procedūras, formatą, duomenis ir keitimąsi informacija, susijusius su pranešimų apie ligas ir ataskaitų teikimu;

(61)

priežiūra yra itin svarbus ligų kontrolės politikos elementas. Ją vykdant būtų anksti nustatomos užkrečiamosios gyvūnų ligos ir efektyviai apie jas pranešama, taip sudarant sąlygas atitinkamam sektoriui ir kompetentingai institucijai, jei įmanoma, laiku įgyvendinti ligų prevencijos ir kontrolės priemones ir leisti likviduoti atitinkamą ligą. Be to, ją vykdant turėtų būti teikiama informacija apie kiekvienos valstybės narės ir Sąjungos gyvūnų sveikatos būklę, o tai padėtų pagrįsti sertifikavimą, kad teritorija neužkrėsta ligomis, ir palengvintų prekybą su trečiosiomis šalimis;

(62)

veiklos vykdytojai reguliariai stebi savo gyvūnus ir gali geriausiai nustatyti anomalaus gaištamumo atvejus ar kitus pavojingų ligų simptomus. Todėl vykdant priežiūrą veiklos vykdytojams tenka kertinis vaidmuo ir jie yra būtini kompetentingos institucijos vykdomos priežiūros dalyviai;

(63)

siekiant užtikrinti glaudų veiklos vykdytojų ir veterinarijos gydytojų ar vandens gyvūnų sveikatos specialistų bendradarbiavimą ir keitimąsi informacija ir papildyti veiklos vykdytojų vykdomą priežiūrą, ūkiuose, atsižvelgiant į atitinkamą gamybos rūšį ir kitus svarbius veiksnius, turėtų būti atliekami gyvūnų sveikatos patikrinimai. Siekiant užtikrinti vienodas gyvūnų sveikatos patikrinimų vykdymo sąlygas, Komisijai turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai nustatyti būtiniausius reikalavimus;

(64)

labai svarbu, kad kompetentinga institucija turėtų įdiegusi į sąrašą įtrauktų ligų, kurių atžvilgiu turi būti atliekama priežiūra, priežiūros sistemą. Tai turėtų būti taikoma ir naujoms ligoms, kurių atveju turėtų būti įvertinta galima atitinkamos ligos keliama rizika sveikatai ir surinkti epidemiologiniai duomenys tam vertinimui atlikti. Siekiant kuo geriau panaudoti išteklius, informaciją reikėtų rinkti, ja dalytis ir ją naudoti kiek įmanoma veiksmingiau ir efektyviau;

(65)

priežiūros metodika, dažnumas ir intensyvumas turėtų būti pritaikomi prie kiekvienos konkrečios ligos ir turėtų būti atsižvelgiama į konkretų priežiūros tikslą, gyvūnų sveikatos būklę atitinkamoje zonoje ir papildomą veiklos vykdytojų vykdomą priežiūrą. Tinkami epidemiologinės priežiūros veiksmai galėtų būti įvairūs: nuo paprasto pranešimo ir ataskaitos apie į sąrašą įtrauktos ligos arba naujos ligos atvejus arba įtariamus atvejus arba kitas anomalijas, pavyzdžiui, anomalaus gaištamumo atvejus ir kitus ligos požymius, iki konkrečios ir visapusiškos priežiūros programos, kuri paprastai apimtų papildomų mėginių ėmimo ir tyrimų režimą;

(66)

atsižvelgiant į ligos epidemiologinį pobūdį ir susijusius rizikos veiksnius, gali reikėti įdiegti konkrečią priežiūros programą, apimančią apibrėžtus ir struktūrizuotus veiksmus. Tokiais atvejais tikslinga, kad valstybės narės parengtų tikslines priežiūros programas. Kai tokios programos yra aktualios visai Sąjungai, turėtų būti nustatytos suderinto tokių programų taikymo taisyklės;

(67)

tokios programos turėtų derėti su Sąjungos tikslais ir todėl turėtų būti koordinuojamos Sąjungos lygmeniu. Tuo tikslu jos turėtų būti pateiktos Komisijai. Be to, tokias konkrečias priežiūros programas įgyvendinančios valstybės narės taip pat turėtų teikti Komisijai reguliarias ataskaitas apie tų programų rezultatus. Siekiant užtikrinti vienodas priežiūros programų įgyvendinimo sąlygas, Komisijai turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai sudaryti ligų, kurių atžvilgiu turi būti taikomos priežiūros programos, sąrašą ir parengti suderintas procedūras, formatą, duomenis, keitimąsi informacija ir kriterijus, naudotinus priežiūros programų įvertinimui;

(68)

dažnai bus būtina pateikti informaciją apie tinkamą skirtingų ligų – pradedant ligomis, kurių atveju vykdant priežiūrą galima apsiriboti tik tokiais veiksmais, kaip ataskaitų ir pranešimų teikimas, ir baigiant ligomis, kurių atveju reikia nustatyti išsamią Sąjungos masto konkrečią priežiūros programą – priežiūros formatą. Todėl pagal SESV 290 straipsnį Komisijai turėtų būtų deleguoti įgaliojimai priimti aktus dėl priežiūros plano, ligos, kuriai numatoma taikyti Sąjungai aktualią priežiūros programą, aktualumo nustatymo kriterijų ir oficialaus protrūkių patvirtinimo kriterijų, atitinkamų ligų atvejų apibrėžčių ir priežiūros programoms taikomų reikalavimų, kiek tai susiję su jų turiniu, į tokias programas įtrauktina informacija ir jų taikymo laikotarpiu;

(69)

turėtų būti reikalaujama, kad valstybės narės, kuriose nustatytos į sąrašą įtrauktos ligos, kurioms būtina taikyti šiame reglamente numatytas likvidavimo priemones, arba kurių atveju nežinoma, kad jose tų ligų nėra, įdiegtų privalomas likvidavimo programas toms ligoms likviduoti, jei likvidavimas yra privalomas Sąjungoje;

(70)

kita vertus, esama ligų, kurios kelia susirūpinimą Sąjungos mastu, tačiau kurių atveju nebūtina reikalauti, kad valstybės narės atitinkamą ligą likviduotų. Valstybės narės turėtų galėti nustatyti pasirenkamąsias tokių ligų likvidavimo programas, jei jos nusprendžia, kad likvidavimas joms yra svarbus. Tokios pasirenkamosios likvidavimo programos būtų pripažįstamos Sąjungos lygmeniu ir apimtų tam tikrų atitinkamų ligos kontrolės priemonių įgyvendinimą. Pagal jas atitinkamai valstybei narei taip pat galėtų būti sudaryta galimybė, gavus Komisijos pritarimą, reikalauti tam tikrų garantijų priimant gyvūnus iš kitų valstybių narių arba trečiųjų šalių;

(71)

siekiant užtikrinti vienodas ligų likvidavimo programų įgyvendinimo sąlygas, Komisijai turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai nustatyti tokių programų, veiklos rodiklių ir ataskaitų teikimo tvarką;

(72)

be to, valstybė narė turėtų turėti galimybę paskelbti, kad visos jos teritorijos, zonos ar jose esančios laikymo vietos neužkrėstos viena ar keletu į sąrašą įtrauktų ligų, kurioms taikomos privalomų ar pasirenkamųjų likvidavimo programų taisyklės, siekiant apsisaugoti nuo tokių į sąrašą įtrauktų ligų patekimo iš kitų Sąjungos dalių arba trečiųjų šalių ar teritorijų. Tuo tikslu turėtų būti nustatyta aiški suderinta procedūra, įskaitant būtinus neužkrėstos teritorijos statuso kriterijus. Siekiant užtikrinti vienodas neužkrėstos teritorijos statuso pripažinimo įgyvendinimo Sąjungoje sąlygas, būtina oficialiai patvirtinti tokį neužkrėstos teritorijos statusą, todėl Komisijai turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai patvirtinti tokį statusą;

(73)

OIE Sausumos ir vandens gyvūnų sveikatos kodeksuose (toliau – OIE kodeksai) pateikė skirstymo į laikymo vietas koncepciją. Anksčiau nei šis reglamentas priimtuose Sąjungos teisės aktuose ta koncepcija vartojama tik kalbant apie konkrečiuose Sąjungos teisės aktuose nurodytas konkrečias gyvūnų rūšis ir ligas, t. y., paukščių gripą ir vandens gyvūnų ligas. Šiuo reglamentu turėtų būti nustatyta galimybė laikymo vietų sistemą taikyti kitų rūšių gyvūnams ir ligoms. Siekiant nustatyti išsamias sąlygas ir taisykles, susijusias su laikymo vietų pripažinimo ir patvirtinimo taisyklėmis ir jiems taikomais reikalavimais, pagal SESV 290 straipsnį Komisijai turėtų būtų deleguoti įgaliojimai priimti aktus;

(74)

siekdamos informuoti prekybos partnerius ir palengvinti prekybą, valstybės narės turėtų viešai paskelbti apie savo neužkrėstas teritorijas, zonas ir laikymo vietas;

(75)

siekiant nustatyti išsamias neužkrėstos teritorijos statuso pripažinimo sąlygas, pagal SESV 290 straipsnį Komisijai turėtų būtų deleguoti įgaliojimai priimti aktus dėl tokio statuso suteikimo kriterijų ir sąlygų, įrodymų ligų nebuvimo sertifikavimui pagrįsti, specialių ligų prevencijos ir kontrolės priemonių, įskaitant atitinkamais atvejais neskiepijimo statusą, apribojimų, teiktinos informacijos, nukrypti leidžiančių nuostatų ir neužkrėstos teritorijos statuso išsaugojimo, sustabdymo, atšaukimo ar sugrąžinimo sąlygų;

(76)

siekiant užtikrinti vienodas procedūrų, taikomų neužkrėstos teritorijos statusui suteikti, įgyvendinimo sąlygas, Komisijai turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai nustatyti tas į sąrašą įtrauktas ligas, kurioms gali būti taikoma laikymo vietų sistema, ir nustatyti išsamias taisykles dėl paraiškų teikimo ir keitimosi informacija formato;

(77)

nustačius, kad tam tikroms į sąrašą įtrauktoms ligoms imli gyvūnų populiacija visiškai neturi imuniteto, reikia nuolatinio budrumo ligos atžvilgiu ir parengties jai. Praeityje pasitvirtino, kad siekiant sėkmingai kontroliuoti nenumatytus ligų atvejus itin svarbi priemonė yra nenumatytų atvejų planai. Siekiant užtikrinti galimybę nenumatytiems ligų atvejams kontroliuoti pasinaudoti šia veiksminga ir efektyvia priemone ir kad ji būtų pakankamai lanksti ir galėtų būti pritaikyta atsižvelgiant į neatidėliotinus atvejus, Komisijai turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai nustatyti būtinas nenumatytų atvejų planų įgyvendinimo taisykles;

(78)

praeityje kilusios gyvūnų sveikatos krizės parodė konkrečių, išsamių ir greitai įgyvendinamų nenumatytų ligų atvejų valdymo procedūrų naudą. Tos organizacinės procedūros turėtų užtikrinti greitą ir veiksmingą atsaką ir turėtų pagerinti visų susijusių šalių, visų pirma įskaitant kompetentingas institucijas ir suinteresuotuosius subjektus, pastangų koordinavimą. Jei įmanoma ir tikslinga, jos taip pat turėtų apimti bendradarbiavimą su kaimyninių valstybių narių ir trečiųjų šalių bei teritorijų kompetentingomis institucijomis;

(79)

siekiant užtikrinti nenumatytų atvejų planų taikomumą realiais neatidėliotinais atvejais, labai svarbu išbandyti atitinkamas sistemas ir patikrinti, kad jos veikia. Tuo tikslu, jei įmanoma ir tikslinga, valstybių narių kompetentingos institucijos turėtų vykdyti imituojamąsias pratybas, bendradarbiaudamos su kaimyninių valstybių narių ir trečiųjų šalių bei teritorijų kompetentingomis institucijomis;

(80)

siekiant užtikrinti vienodas nenumatytų atvejų planų ir imituojamųjų pratybų įgyvendinimo sąlygas, Komisijai turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai nustatyti tų planų ir pratybų praktinio įgyvendinimo taisykles;

(81)

veterinariniai vaistai, pavyzdžiui, vakcinos, hiperimuniniai serumai ir antimikrobinės medžiagos, yra svarbūs užkertant kelią užkrečiamosioms gyvūnų ligoms ir jas kontroliuojant. Šio reglamento priėmimo poveikio vertinime pabrėžta visų pirma vakcinų, kaip gyvūnų ligų prevencijos, kontrolės ir likvidavimo priemonės, svarba;

(82)

tačiau taikant kai kurių užkrečiamųjų gyvūnų ligų kontrolės strategijas būtina uždrausti arba apriboti tam tikrų veterinarinių vaistų naudojimą, nes jų naudojimas sumažintų tų strategijų veiksmingumą. Pavyzdžiui, tam tikri veterinariniai vaistai gali paslėpti ligos požymius, dėl jų gali būti neįmanoma nustatyti ligos sukėlėjo arba sunku atlikti greitą ir diferencinę diagnozę, taigi kyla pavojus, kad liga nebus teisingai nustatyta;

(83)

vis dėlto, skirtingų į sąrašą įtrauktų ligų atveju tos kontrolės strategijos gali iš esmės skirtis. Todėl šiame reglamente reikėtų nustatyti taisykles dėl veterinarinių vaistų naudojimo į sąrašą įtrauktų tam tikrų ligų prevencijos ir kontrolės tikslais ir suderintus kriterijus, į kuriuos turėtų būti atsižvelgiama sprendžiant, ar galima naudoti vakcinas, hiperimuninius serumus ir antimikrobines medžiagas, ir kaip juos naudoti. Siekiant užtikrinti lankstų požiūrį ir atsižvelgti į įvairių į sąrašą įtrauktų ligų ypatumus bei galimybę naudotis veiksmingomis gydymo priemonėmis, pagal SESV 290 straipsnį Komisijai turėtų būtų deleguoti įgaliojimai priimti aktus dėl tam tikrų veterinarinių vaistų naudojimo ribojimo, draudimo arba pareigos juos naudoti, vykdant tam tikrų į sąrašą įtrauktų ligų kontrolę. Skubos atvejais ir siekiant kovoti su naujais pavojais, galinčiais turėti pražūtingą poveikį gyvūnų ar visuomenės sveikatai, ekonomikai, visuomenei ar aplinkai, turėtų būti įmanoma tuo tikslu priemones priimti skubos tvarka;

(84)

atsižvelgiant į ekspertų nuomonėje išdėstytas išvadas dėl pagrindinėms gyvūnų ligoms skirtų vakcinų ir (arba) diagnostikos bankų, taip pat reikėtų imtis veiksmų siekiant Sąjungai ir valstybėms narėms suteikti galimybę sukaupti į sąrašą įtrauktų ligų, kurios kelia rimtą grėsmę gyvūnų ar visuomenės sveikatai, antigenų, vakcinų ir diagnostikos reagentų rezervus. Įsteigus Sąjungos antigenų, vakcinų ir diagnostikos reagentų banką būtų lengviau siekti Sąjungos gyvūnų sveikatos srities tikslų, nes tai leistų greitai ir veiksmingai reaguoti tuo atveju, kai banko išteklių prireiktų, ir tokiu būdu būtų efektyviai naudojami riboti ištekliai;

(85)

siekiant užtikrinti tokį greitą ir veiksmingą atsaką, pagal SESV 290 straipsnį Komisijai turėtų būtų deleguoti įgaliojimai priimti aktus dėl tokių bankų įsteigimo, valdymo ir jų veikimo saugos standartų bei reikalavimų. Tačiau šiuo reglamentu neturėtų būti nustatomas ligų prevencijos ir kontrolės priemonių, įskaitant skiepijimą, finansavimo taisyklių priėmimas;

(86)

reikėtų nustatyti kriterijus, pagal kuriuos suteikiama pirmenybė pasinaudoti Sąjungos antigenų, vakcinų ir diagnostikos reagentų bankų ištekliais, siekiant užtikrinti veiksmingą jų paskirstymą neatidėliotinais atvejais;

(87)

dėl priežasčių, susijusių su bioterorizmu ir agroterorizmu, tam tikra išsami informacija apie Sąjungos antigenų, vakcinų ir diagnostikos reagentų bankus turėtų būti tvarkoma kaip įslaptinta informacija ir turėtų būti uždrausta ją skelbti. Kalbant apie tos pačios rūšies informaciją, susijusią su nacionaliniais vakcinų bankais, turėtų būti laikomasi skirtingų valstybių narių konstitucinių reikalavimų informacijos laisvės srityje, kartu užtikrinant, kad atitinkama informacija būtų tvarkoma kaip įslaptinta informacija;

(88)

siekiant užtikrinti vienodas Sąjungos antigenų, vakcinų ir diagnostikos reagentų bankų valdymo sąlygas, Komisijai turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai nustatyti išsamias taisykles, pagal kurias būtų sprendžiama, kuriuos biologinius produktus reikia įtraukti į tuos bankus ir kokių ligų atveju jie naudotini; taip pat išsamias taisykles dėl tiekimo, kiekių, laikymo, pristatymo, procedūrinių ir techninių reikalavimų, taikomų antigenams, vakcinoms ir diagnostikos reagentams, ir Komisijai teikiamos informacijos dažnumo ir turinio;

(89)

kilus į sąrašą įtrauktos ligos, kuri, manoma, kelia didelę riziką gyvūnų ar visuomenės sveikatai Sąjungoje, protrūkiui, valstybės narės turėtų užtikrinti, kad būtų nedelsiant imamasi ligų kontrolės priemonių atitinkamai ligai likviduoti siekiant apsaugoti gyvūnų ir visuomenės sveikatą;

(90)

kompetentingai institucijai turėtų tekti atsakomybė inicijuoti pirminius tyrimus, kuriais patvirtinamas arba paneigiamas labai užkrečiamos į sąrašą įtrauktos ligos, kuri, manoma, kelia didelę riziką gyvūnų ar visuomenės sveikatai Sąjungoje, protrūkis;

(91)

kompetentinga institucija turėtų įdiegti preliminarias ligų kontrolės priemones, kad būtų užkirstas kelias galimam į sąrašą įtrauktos ligos plitimui, ir turėtų atlikti epidemiologinį tyrimą;

(92)

kai tik patvirtinamas į sąrašą įtrauktos ligos atvejis, kompetentinga institucija turėtų imtis reikalingų ligų kontrolės priemonių, prireikus įskaitant ribojimų taikymo zonų nustatymą, kad liga būtų likviduota ir būtų užkirstas kelias jai toliau plisti;

(93)

į sąrašą įtraukta liga užsikrėtę laukiniai gyvūnai gali kelti riziką visuomenės sveikatai ir laikomų gyvūnų sveikatai. Todėl prireikus reikėtų nustatyti specialias taisykles, susijusias su ligų kontrolės ir likvidavimo priemonėmis, taikytinomis laukiniams gyvūnams;

(94)

gali būti atvejų, kai pasireiškus į sąrašą įtrauktai ligai standartinės ligų kontrolės priemonės gali kelti pavojų mažai tam tikrų gyvūnų populiacijai, pavyzdžiui, retoms veislėms ir rūšims. Tokioms veislėms ir rūšims apsaugoti gali reikėti, kad kompetentinga institucija imtųsi pakeistų priemonių. Tačiau tokiu pakeitimu neturėtų būti kliudoma bendrai tos ligos kontrolei;

(95)

į sąrašą įtrauktų ligų, kurios nėra labai užkrečiamos ir kurioms taikomos privalomos taisyklės, kuriomis reikalaujama jų likvidavimo, atveju turėtų būti įgyvendinamos ligų kontrolės priemonės tokiu būdu, kad būtų užkirstas kelias atitinkamoms ligoms plisti, visų pirma į neužkrėstas teritorijas. Vis dėlto, tos priemonės gali būti ne tokios griežtos arba skirtingos, palyginti su priemonėmis, taikomomis pavojingiausių į sąrašą įtrauktų ligų atveju. Todėl šiame reglamente turėtų būti numatytos specialios su tomis mažiau pavojingomis ligomis susijusios taisyklės. Valstybės narės, kurios įdiegė pasirenkamą likvidavimo programą, taip pat turėtų įgyvendinti tokias ligos kontrolės priemones. Kai kuriais atvejais, atsižvelgiant į ligos pobūdį ir epidemiologinę padėtį, likvidavimas gali būti ilgalaikis tikslas, o trumpalaikis tikslas gali būti kontroliuoti ligą. Vis dėlto, ligų kontrolės priemonių lygis ir intensyvumas turėtų būti proporcingas ir jomis turėtų būti atsižvelgta į atitinkamos į sąrašą įtrauktos ligos ypatumus, jos paplitimą ir svarbą nuo jos nukentėjusiai valstybei narei ir visai Sąjungai;

(96)

siekiant užtikrinti, kad veiklos vykdytojai, gyvūnų augintinių laikytojai ir kompetentingos institucijos veiksmingai taikytų šiame reglamente numatytas ligų kontrolės priemones, ir atsižvelgiant į ligų kontrolės priemonių, taikomų konkrečioms į sąrašą įtrauktoms ligoms, ypatumus ir susijusius rizikos veiksnius, pagal SESV 290 straipsnį Komisijai turėtų būtų deleguoti įgaliojimai priimti aktus dėl išsamių ligų kontrolės priemonių, kurios turi būti įgyvendinamos įtarus arba patvirtinus į sąrašą įtrauktos ligos atvejį ūkiuose, kitose vietose ir ribojimų taikymo zonose;

(97)

siekiant suteikti galimybę Komisijai priimti laikinas specialias ligų kontrolės priemones tuo atveju, jei šiame reglamente nustatytos ligų kontrolės priemonės yra nepakankamos ar netinkamos susijusiai rizikai pašalinti, Komisijai turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai ribotą laikotarpį nustatyti specialias ligų kontrolės priemones;

(98)

būtina registruoti tam tikrus ūkius, kuriuose laikomi sausumos gyvūnai ar tvarkomi genetinės medžiagos produktai, ir tam tikrus vežėjus, kurie juos veža, kad kompetentinga institucija galėtų vykdyti tinkamą priežiūrą ir užkirsti kelią užkrečiamosioms gyvūnų ligoms, jas kontroliuoti ir likviduoti;

(99)

siekiant išvengti nepagrįstos administracinės naštos ir sąnaudų, valstybės narės turėtų galėti ribotai netaikyti registravimo reikalavimo tam tikrų rūšių ūkiams, keliantiems nedidelę riziką. Komisijai turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai siekiant suderinto požiūrio tokių išimčių suteikimo atžvilgiu. Toks suderintas požiūris yra itin reikalingas, kad tam tikrų rūšių ūkiams nebūtų leista išvengti registravimo reikalavimo. Tai itin svarbu ne tik tų ūkių, kurie kelia didesnę nei nereikšmingą riziką gyvūnų sveikatai, bet ir ūkių, kurie kelia didesnę nei nereikšmingą riziką visuomenės sveikatai, atveju. Tokios rizikos pavyzdys yra artimame sąlytyje su žmonėmis ar arti jų gyvenančių gyvūnų laikymas, pavyzdžiui, šunų veisimas tokiu mastu, iš kurio galima daryti išvadą apie tam tikrą veiklos tęstinumą ir tam tikrą organizavimo lygį, kai pagrindinis tikslas yra jų pardavimas, kad jie taptų gyvūnais augintiniais namų ūkiuose;

(100)

jei tam tikros rūšies ūkis, kuriame laikomi sausumos gyvūnai arba tvarkomi ar laikomi genetinės medžiagos produktai, kelia ypatingą riziką gyvūnų sveikatai, jį turėtų patvirtinti kompetentinga institucija;

(101)

siekiant nesudaryti nepagrįstos administracinės naštos ir sąnaudų, visų pirma nedidelę riziką keliančioms įmonėms, kai įmanoma, atitinkamos priemonės turėtų būti lanksčios ir suteikti galimybę registravimo ir patvirtinimo sistemą pritaikyti prie vietos ir regiono sąlygų ir gamybos modelių;

(102)

kai kuriais atvejais yra pageidautinas arba būtinas tam tikrų registravimo ar patvirtinimo sąlygų suderinimas visoje Sąjungoje. Pavyzdžiui, genetinės medžiagos produktų ūkiai ir surinkimo operacijos turėtų atitikti tam tikras sąlygas ir turėtų būti patvirtinti, siekiant, kad jie atitiktų tarptautinius standartus ir tokiu būdu Sąjunga prekiaudama galėtų suteikti gyvūnų sveikatos garantijas trečiosioms šalims. Tokios sąlygos taip pat turėtų apimti konkretaus mokymo ar profesinės kvalifikacijos reikalavimus tam tikriems labai specifiniams ūkiams ar operacijoms (pavyzdžiui, embrionų surinkimo grupėms) arba net kompetentingos institucijos pareigą vykdyti konkrečią priežiūrą. Todėl pagal SESV 290 straipsnį Komisijai turėtų būti suteikti įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl tų išsamių reikalavimų siekiant numatyti tokias konkrečias sąlygas;

(103)

siekiant sumažinti administracinę naštą, registravimai ir patvirtinimai, jei įmanoma, turėtų būti įtrauki į registravimo arba patvirtinimo sistemą, kurią atitinkama valstybė narė jau gali būti įdiegusi kitais tikslais;

(104)

veiklos vykdytojai turi tiesioginių žinių apie gyvūnus, kuriuos prižiūri. Todėl jie turėtų saugoti nuolat atnaujinamus informacijos, kuri yra svarbi vertinant gyvūno sveikatos būklę, vykdant atsekamumą ir atliekant epidemiologinį tyrimą, jei pasireiškia į sąrašą įtraukta liga, įrašus. Tie įrašai turėtų būti lengvai pasiekiami kompetentingai institucijai;

(105)

siekiant užtikrinti, kad būtų prieinama nuolat atnaujinama informacija apie registruotus ūkius ir veiklos vykdytojus bei patvirtintus ūkius, kompetentingos institucijos turėtų sudaryti ir tvarkyti tokių ūkių ir veiklos vykdytojų registrą. Pagal SESV 290 straipsnį Komisijai turėtų būtų deleguoti įgaliojimai priimti aktus dėl išsamios informacijos, kurią reikia įtraukti į ūkių ir veiklos vykdytojų registrą;

(106)

kad ūkį galėtų patvirtinti kompetentinga institucija, jis turėtų atitikti tam tikrus reikalavimus. Prieš suteikdama patvirtinimą kompetentinga institucija, atlikdama patikrinimą vietoje, turėtų įsitikinti, ar visi reikalavimai patenkinti. Kai kuriais atvejais visų sąlygų nedelsiant patenkinti neįmanoma, tačiau likę trūkumai nekelia didelės rizikos gyvūnų ar visuomenės sveikatai. Tokiais atvejais kompetentinga institucija turėtų galėti suteikti sąlyginį patvirtinimą, po kurio rengiamas kitas patikrinimas vietoje siekiant įsitikinti, kad buvo padaryta pažanga. Tais atvejais kompetentinga institucija atitinkamų ūkių valdytojams turėtų teikti reikiamas veiksmingas konsultacijas, kad atitinkamas veiklos vykdytojas suprastų trūkumą ir galėtų suplanuoti, kaip sėkmingai jį pašalinti;

(107)

efektyvus atsekamumas yra vienas iš svarbiausių ligų kontrolės politikos elementų. Turėtų būti nustatyti konkretūs identifikavimo ir registravimo reikalavimai, taikomi skirtingų rūšių laikomiems sausumos gyvūnams ir genetinės medžiagos produktams, kad būtų sudarytos palankesnės sąlygos veiksmingai taikyti šiame reglamente numatytas ligų prevencijos ir kontrolės taisykles. Be to, svarbu numatyti galimybę įdiegti tų rūšių identifikavimo ir registravimo sistemą, kurioms šiuo metu tokia tvarka nenustatyta, arba kai tai būtina dėl kintančių aplinkybių ir susijusio pavojaus;

(108)

turėtų būti reikalaujama nustatyti fizines identifikavimo priemones, skirtas tam tikrų rūšių, kurių atveju svarbu turėti galimybę atsekti atskirus gyvūnus ar jų grupes, gyvūnams. Tai reiškia, kad atitinkamas gyvūnas būtų fiziškai pažymėtas, paženklintas, jam būtų implantuotas mikrolustas arba jam būtų pritaikytas kitas identifikavimo metodas, kai žymę galima matyti arba aptikti ant jo kūno arba jo kūne ir ta žymė negali būti lengvai pašalinta;

(109)

siekiant užtikrinti sklandų identifikavimo ir registravimo sistemos veikimą ir užtikrinti atsekamumą, pagal SESV 290 straipsnį Komisijai turėtų būtų deleguoti įgaliojimai priimti aktus dėl pareigų, susijusių su duomenų bazėmis, išsamių su atskiromis gyvūnų rūšimis susijusių identifikavimo ir registravimo reikalavimų, įskaitant išimtis ir tokių išimčių sąlygas, ir dokumentų;

(110)

tikslinga sumažinti administracinę naštą ir sąnaudas ir numatyti galimybę lanksčiai taikyti sistemą tais atvejais, kai atsekamumo reikalavimai gali būti patenkinti kitais būdais nei nustatytieji šiame reglamente. Todėl pagal SESV 290 straipsnį Komisijai turėtų būti suteikti įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl nuostatų, leidžiančių nukrypti nuo identifikavimo ir registravimo reikalavimų;

(111)

siekiant užtikrinti vienodas identifikavimo ir registravimo sistemos įgyvendinimo ir atsekamumo sąlygas, Komisijai turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai nustatyti taisykles, susijusias su duomenų bazių techninėmis specifikacijomis, identifikavimo būdais, dokumentais bei formatu ir terminais;

(112)

svarbi užkrečiamosios gyvūnų ligos patekimo ir plitimo prevencijos priemonė yra tą ligą galinčių perduoti gyvūnų perkėlimo ir produktų vežimo apribojimų nustatymas. Tačiau gyvūnų perkėlimo ir produktų vežimo ribojimas gali turėti didelio poveikio ekonomikai ir gali trukdyti vidaus rinkos veikimui. Todėl tokie apribojimai turėtų būti taikomi tik būtinais atvejais ir būti proporcingi susijusiai rizikai. Šis požiūris atitinka SFP sutartyje nustatytus principus ir OIE tarptautinius standartus;

(113)

šiame reglamente nustatyti bendrieji reikalavimai turėtų būti taikomi visiems gyvūnų perkėlimams, pavyzdžiui, draudimas perkelti gyvūnus iš ūkio, kuriame nustatyti anomalaus gaištamumo atvejai ar kiti ligų simptomai, kurių priežastis nežinoma, arba vežimo metu taikomi ligų prevencijos reikalavimai;

(114)

šiuo metu Sąjungos gyvūnų sveikatos teisės aktuose nustatytoje teisinėje sistemoje dėl sausumos gyvūnų ir produktų perkėlimo nustatytos suderintos taisyklės, taikomos pirmiausiai tokiam perkėlimui ir vežimui iš vienos valstybės narės į kitą, o valstybėms narėms leidžiama nustatyti reikalingus perkėlimo ir vežimo reikalavimus savo teritorijoje. Šio reglamento priėmimo poveikio vertinime pateiktas išsamus dabartinės padėties palyginimas su variantu, kai perkėlimo ir vežimo valstybėse narėse taisyklės taip pat būtų derinamos Sąjungos lygmeniu. Padaryta išvada, kad reikėtų toliau taikyti dabartinį požiūrį, nes visiškai suderinti visus perkėlimus ir vežimus būtų labai sudėtinga ir iš to gauta nauda, t. y., tokio perkėlimo ir vežimo tarp valstybių narių palengvinimas, nenusveria neigiamo poveikio, kuris galėtų būti padarytas gebėjimui kontroliuoti ligas;

(115)

iš vienos valstybės narės į kitą perkeliamiems gyvūnams turėtų būti taikomas pagrindinių gyvūnų sveikatos reikalavimų rinkinys. Visų pirma, gyvūnai neturėtų būti perkeliami iš ūkių, kuriuose nustatyti anomalaus gaištamumo atvejai ar ligų simptomai, kurių priežastis nežinoma. Tačiau gaištamumo, net jei jis anomalus, atvejai, susiję su mokslinėmis procedūromis, kurias leista vykdyti pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2010/63/ES (19), ir nesukelti infekcinių į sąrašą įtrauktų ligų, neturėtų būti priežastis neleisti perkelti mokslo tikslais naudoti skirtų gyvūnų;

(116)

vis dėlto, šiuo reglamentu reikėtų suteikti lankstumo, siekiant sudaryti palankesnes sąlygas įvairių rūšių ir kategorijų sausumos gyvūnų perkėlimui, dėl kurio kyla nedidelė į sąrašą įtrauktų ligų plitimo tarp valstybių narių rizika. Be to, reikėtų numatyti papildomą galimybę nustatyti nukrypti leidžiančias nuostatas tais atvejais, kai valstybės narės ar veiklos vykdytojai sėkmingai įgyvendina alternatyvias rizikos mažinimo priemones, pavyzdžiui, užtikrina aukštą biologinio saugumo lygį ir įdiegia veiksmingas priežiūros sistemas;

(117)

kanopiniai gyvūnai ir naminiai paukščiai sudaro itin svarbių ekonomikai gyvūnų rūšių grupes ir jiems taikomi konkretūs perkėlimo reikalavimai, nustatyti anksčiau nei šis reglamentas priimtuose Sąjungos teisės aktuose, būtent Tarybos direktyvose 64/432/EEB (20), 91/68/ (21), 2009/156/EB (22), 2009/158/EB (23) ir iš dalies – Direktyvoje 92/65/EEB. Pagrindinės tų rūšių gyvūnų perkėlimą reglamentuojančios taisyklės turėtų būti nustatytos šiame reglamente. Išsamūs reikalavimai, kurie daugiausia priklauso nuo ligų, kurias gali perduoti skirtingų rūšių ar kategorijų gyvūnai, turėtų būti reglamentuojami vėlesniais Komisijos aktais, atsižvelgiant į ligų ir susijusių rūšių ir kategorijų gyvūnų ypatumus;

(118)

kadangi kanopinių gyvūnų ir naminių paukščių surinkimo operacijos kelia ypatingai didelę ligų riziką, tikslinga apriboti kanopinių gyvūnų ir naminių paukščių, kurie vienu metu gali būti perkeliami tarp valstybių narių, skaičių ir šiame reglamente nustatyti konkrečias taisykles susijusių gyvūnų sveikatai apsaugoti ir užkirsti kelią užkrečiamosioms gyvūnų ligoms plisti. Tos surinkimo operacijos paprastai būtų vykdomos tuo tikslu patvirtintame ūkyje arba, kai tai leidžia kilmės valstybė narė, pirminio surinkimo operacijos atveju – viena transporto priemone, pavyzdžiui, sunkvežimiu, surenkant gyvūnus iš skirtingų vietų toje valstybėje narėje;

(119)

atsižvelgiant į atitinkamas į sąrašą įtrauktas ligas ir rūšis, būtina nustatyti konkrečius gyvūnų sveikatos reikalavimus, taikomus tam tikrų rūšių gyvūnams, išskyrus laikomus kanopinius gyvūnus ir naminius paukščius. Šių rūšių gyvūnams taikomos taisyklės taip pat buvo nustatytos prieš priimant šį reglamentą taikytuose teisės aktuose, visų pirma Direktyvoje 92/65/EEB. Toje direktyvoje nustatytos įvairių rūšių gyvūnų, įskaitant bites, kamanes, žmogines beždžiones, šunis ir kates, konkrečios perkėlimo taisyklės, ir todėl šiame reglamente turėtų būti nustatytas deleguotųjų ir įgyvendinimo aktų, kuriais apibrėžiamos specialios tų rūšių gyvūnų perkėlimo taisyklės, priėmimo teisinis pagrindas;

(120)

atskirti ūkiai, paprastai naudojami laboratoriniams ar zoologijos sodų gyvūnams laikyti, dažniausiai pasižymi aukštu biologinio saugumo lygiu bei palankia ir gerai kontroliuojama gyvūnų sveikatos būkle, o gyvūnai perkeliami rečiau arba perkeliami tik uždarose tų ūkių grandinėse. Atskirtų ūkių statusas, dėl kurio veiklos vykdytojai savanoriškai gali teikti paraišką, pirmą kartą numatytas Direktyvoje 92/65/EEB, kurioje patvirtintoms įstaigoms, institutams ir centrams nustatytos patvirtinimo taisyklės ir reikalavimai, taip pat perkėlimo reikalavimai. Pagal ja nustatytą sistemą tiems ūkiams leidžiama tarpusavyje keistis gyvūnais, laikantis mažiau gyvūnų perkėlimo reikalavimų, tuo pat metu užtikrinant sveikatos garantijas atskirtų ūkių grandinėje. Todėl tokiai sistemai plačiai pritarė veiklos vykdytojai ir ji buvo naudojama kaip savanoriškas pasirinkimas. Todėl šiame reglamente tikslinga išsaugoti atskirtų ūkių koncepciją, taip pat jame nustatyti gyvūnų perkėlimo iš vieno tokio ūkio į kitą taisykles;

(121)

mokslo tikslais, pavyzdžiui, mokslinių tyrimų ar diagnostikos tikslais – visų pirma tais, kurie patvirtinti pagal Direktyvą 2010/63/ES, gali prireikti perkelti gyvūnus, kurie neatitinka šiame reglamente nustatytų bendrųjų gyvūnų sveikatos reikalavimų ir kurie kelia didesnę riziką gyvūnų sveikatai. Tokių rūšių perkėlimas šiuo reglamentu neturėtų būti uždraustas arba nepagrįstai apribotas, nes tai galėtų trukdyti moksliniams tyrimams, kurie kitais atžvilgiais yra leidžiami, ir trukdyti mokslo pažangai. Vis dėlto, itin svarbu šiame reglamente nustatyti taisykles, kuriomis būtų užtikrinta, kad tie gyvūnai būtų perkeliami saugiai;

(122)

cirko gyvūnų, zoologijos soduose laikomų gyvūnų, parodoms skirtų gyvūnų ir tam tikrų kitų gyvūnų perkėlimo modeliai dažnai skiriasi nuo kitų rūšių laikomų gyvūnų perkėlimo modelių. Pritaikant Sąjungos taisykles dėl gyvūnų perkėlimo, tokiems gyvūnams turėtų būti skirtas ypatingas dėmesys, atsižvelgiant į konkrečią riziką ir alternatyvias rizikos mažinimo priemones;

(123)

siekiant užtikrinti šio reglamento 112–122 konstatuojamosiose dalyse nurodytų tikslų įgyvendinimą, pagal SESV 290 straipsnį Komisijai turėtų būtų deleguoti įgaliojimai priimti aktus, susijusius su vežant taikomomis ligų prevencijos priemonėmis, konkrečiomis tam tikrų rūšių gyvūnų perkėlimo taisyklėmis ir išskirtinėmis aplinkybėmis (pavyzdžiui, surinkimo operacijomis arba nepriimtomis siuntomis), ir kito pobūdžio gyvūnų perkėlimo (pavyzdžiui, perkėlimo mokslo tikslais) specialiais reikalavimais ar nukrypti leidžiančiomis nuostatomis;

(124)

siekiant užtikrinti galimybę taikyti specialias perkėlimo taisykles tuo atveju, kai įprastos perkėlimo taisyklės nėra pakankamos ar tinkamos siekiant riboti tam tikros ligos plitimą, Komisijai turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai ribotam laikotarpiui nustatyti specialias perkėlimo taisykles;

(125)

laikomų sausumos gyvūnų perkėlimas iš vienos valstybės narės į kitą turėtų atitikti tokiam perkėlimui taikomus reikalavimus. Jei tam tikrų rūšių gyvūnai kelia riziką sveikatai arba turi didesnės ekonominės svarbos, prie tokių gyvūnų turėtų būti pridėtas kompetentingos institucijos išduotas gyvūnų sveikatos sertifikatas;

(126)

kiek tai įmanoma techniniu, praktiniu ir finansiniu požiūriu, reikėtų pasinaudoti technologiniais pokyčiais, kad būtų sumažinta veiklos vykdytojams ir kompetentingoms institucijoms tenkanti administracinė našta, susijusi su sertifikavimu ir pranešimų teikimu, informacinėmis technologijomis pakeičiant popierinius dokumentus ir palengvinant pranešimo procedūras, taip pat tokias technologijas naudojant kuo įvairesniais tikslais;

(127)

tais atvejais, kai nėra reikalavimo, kad kompetentinga institucija išduotų gyvūnų sveikatos sertifikatą, veiklos vykdytojas, perkeliantis gyvūnus į kitą valstybę narę, turėtų pateikti savo paties parengtos deklaracijos dokumentą, kuriuo patvirtinama, kad gyvūnai atitinka šiame reglamente nustatytus perkėlimo reikalavimus;

(128)

siekiant užtikrinti, kad būtų pasiekti šio reglamento 125, 126 ir 127 konstatuojamosiose dalyse nurodyti tikslai, pagal SESV 290 straipsnį Komisijai turėtų būtų deleguoti įgaliojimai priimti aktus, kuriais nustatomos taisyklės dėl gyvūnų sveikatos sertifikatų turinio, informavimo pareigų ir nuostatų, leidžiančių nukrypti nuo gyvūnų sveikatos sertifikavimo reikalavimų, taip pat dėl konkrečių sertifikavimo taisyklių ir valstybinių veterinarijos gydytojų pareigų atlikti tinkamus patikrinimus prieš pasirašant gyvūnų sveikatos sertifikatą;

(129)

pranešimai apie gyvūnų perkėlimą ir genetinės medžiagos produktų vežimą iš vienos valstybės narės į kitą ir, kai kuriais atvejais, valstybių narių nacionalinėje teritorijoje, yra labai svarbūs siekiant užtikrinti atitinkamų gyvūnų ir genetinės medžiagos produktų atsekamumą, kai šis perkėlimas ar vežimas gali būti susijęs su užkrečiamųjų gyvūnų ligų plitimo rizika. Todėl apie tokį perkėlimą ir vežimą turėtų būti pranešama ir jis turėtų būti registruojamas naudojantis integruota kompiuterine veterinarijos sistema (TRACES). TRACES sistemoje, remiantis Komisijos sprendimais 2003/24/EB (24) ir 2004/292/EB (25), į vieną architektūrą integruotos kompiuterinės sistemos, numatytos atitinkamai Direktyvos 90/425/EEB 20 straipsnyje ir Tarybos sprendime 92/438/EEB (26);

(130)

siekiant užtikrinti šiame reglamente nustatytų taisyklių dėl gyvūnų sveikatos sertifikavimo ir pranešimų apie perkėlimą bei vežimą teikimo vienodas įgyvendinimo sąlygas, Komisijai turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai nustatyti taisykles dėl gyvūnų sveikatos sertifikatų pavyzdžių, paties veiklos vykdytojo parengtos deklaracijos dokumentų, pranešimų apie sausumos ir vandens gyvūnų perkėlimą bei genetinės medžiagos produktų ir prireikus gyvūninių produktų vežimą formato bei terminų;

(131)

dėl specifinio gyvūnų augintinių perkėlimo pobūdžio gyvūnų sveikatai kylanti rizika labai skiriasi nuo perkeliant kitus laikomus gyvūnus kylančios rizikos. Todėl šiame reglamente turėtų būti nustatytos konkrečios mažiau griežtos taisyklės dėl tokio perkėlimo. Tačiau tokios mažiau griežtos taisyklės yra pagrįstos tik tuo atveju, jei gyvūno augintinio savininkas vykdamas arba ribotą laiką po to jį iš tiesų vežasi kartu, ir jeigu kartu su savininku vienu metu perkeliami ne daugiau kaip penki gyvūnai augintiniai, kaip nurodyta I priedo A dalyje. Siekiant užtikrinti, kad gyvūnai augintiniai nekeltų didelės užkrečiamųjų gyvūnų ligų plitimo rizikos, taip pat siekiant paaiškinti išskirtines aplinkybes, kuriomis su savininku gali būti perkeliami daugiau kaip penki gyvūnai arba kuriomis gyvūnas augintinis bus perkeliamas per ilgesnį laikotarpį prieš savininko kelionę ar po jos, pagal SESV 290 straipsnį Komisijai turėtų būtų deleguoti įgaliojimai priimti aktus dėl išsamių tų gyvūnų perkėlimo taisyklių. Siekiant užtikrinti šiame reglamente nustatytų gyvūnų sveikatos reikalavimų, susijusių su gyvūnų augintinių perkėlimu, vienodas įgyvendinimo sąlygas, Komisijai turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai nustatyti taisykles, susijusias su ligų prevencijos ir kontrolės priemonėmis, kurių reikia imtis dėl tokio perkėlimo;

(132)

laukiniai gyvūnai dėl įvairių priežasčių kelia riziką gyvūnų ir visuomenės sveikatai, pavyzdžiui, jei jie perkeliami į ūkį ar iš vienos aplinkos į kitą. Siekiant išvengti užkrečiamųjų gyvūnų ligų plitimo, gali reikėti imtis tinkamų su tų gyvūnų perkėlimu susijusių prevencinių priemonių. Siekiant užtikrinti, kad laukiniai gyvūnai nekeltų didelės užkrečiamųjų gyvūnų ligų plitimo rizikos, pagal SESV 290 straipsnį Komisijai turėtų būtų deleguoti įgaliojimai priimti aktus dėl laukinių sausumos gyvūnų perkėlimo papildomų reikalavimų;

(133)

genetinės medžiagos produktai gali kelti panašią užkrečiamųjų gyvūnų ligų plitimo tarp gyvų gyvūnų riziką. Be to, dėl veisliniams gyvūnams taikomų griežtų sveikatos reikalavimų tų produktų gavyba yra specifinė ir todėl reikia nustatyti griežtesnius ar atskirus gyvūnų sveikatos reikalavimus, taikomus gyvūnams donorams. Siekiant užtikrinti saugų genetinės medžiagos produktų vežimą, išlaikyti aukštus jų sveikatos standartus, kurių tikimasi, ir atsižvelgti į tam tikras konkrečias tokių produktų naudojimo paskirtis, pagal SESV 290 straipsnį Komisijai turėtų būtų deleguoti įgaliojimai priimti aktus dėl išsamių tam tikrų rūšių gyvūnų genetinės medžiagos produktų vežimo reikalavimų, dėl specialių reikalavimų taikytinų, pavyzdžiui, mokslo tikslais vežamiems produktams, taip pat dėl nuostatų, leidžiančių nukrypti nuo gyvūnų sveikatos sertifikavimo pareigos;

(134)

gyvūniniai produktai gali kelti užkrečiamųjų gyvūnų ligų plitimo riziką. Sąjungos teisės aktuose nustatytais maisto saugos reikalavimais, taikomais gyvūniniams produktams, užtikrinama geroji higienos praktika ir sumažinamas tokių produktų keliamas pavojus gyvūnų sveikatai. Vis dėlto šiame reglamente reikėtų nustatyti tam tikroms produktų rūšims taikomas konkrečias gyvūnų sveikatos priemones, pavyzdžiui, ligų kontrolės ir neatidėliotinas priemones, siekiant užtikrinti, kad dėl gyvūninių produktų neplistų gyvūnų ligos. Siekiant užtikrinti saugų gyvūninių produktų vežimą tais konkrečiais atvejais, pagal SESV 290 straipsnį Komisijai turėtų būtų deleguoti įgaliojimai priimti aktus dėl išsamių gyvūninių produktų vežimo taisyklių nustatymo, kiek tai susiję su nustatytomis ligų kontrolės priemonėmis, gyvūnų sveikatos sertifikavimo pareigomis ir nuo tų taisyklių nukrypti leidžiančiomis nuostatomis, kurios gali būti taikomos atsižvelgiant į su tokiu vežimu susijusią riziką ir taikomas rizikos mažinimo priemones;

(135)

kai valstybės narės imasi perkeliamiems gyvūnams ir vežamiems genetinės medžiagos produktams taikomų nacionalinių priemonių arba nusprendžia imtis nacionalinių priemonių užkrečiamųjų gyvūnų ligų, išskyrus į sąrašą įtrauktas ligas, poveikiui jų teritorijoje riboti, tos nacionalinės priemonės neturėtų prieštarauti Sąjungos teisės aktuose nustatytoms vidaus rinkos taisyklėms. Todėl tikslinga nustatyti tokių nacionalinių priemonių pagrindą ir užtikrinti, kad jomis nebūtų viršijamos Sąjungos teisėje nustatytos ribos;

(136)

siekiant sudaryti sąlygas kompetentingai institucijai vykdyti tinkamą priežiūrą ir užkirsti kelią užkrečiamosioms gyvūnų ligoms, jas kontroliuoti ir likviduoti, akvakultūros ūkiai turi būti registruojami ir patvirtinami. Direktyva 2006/88/EB reikalaujama, kad visi vandens gyvūnus perkeliantys ūkiai turėtų leidimą. Ta leidimų sistema turėtų toliau išlikti šiame reglamente, nepaisant to, kad šiame reglamente kai kuriomis Sąjungos oficialiomis kalbomis vartojami skirtingi terminai leidimų sistemai nurodyti nei Direktyvoje 2006/88/EB;

(137)

skerdžiant ir perdirbant akvakultūros gyvūnus, kuriems taikomos ligų kontrolės priemonės, užkrečiamosios gyvūnų ligos gali išplisti, pavyzdžiui, per perdirbimo ūkių nuotekas, kuriose yra patogenų. Todėl reikia patvirtinti perdirbimo ūkius, kurie taiko rizikos mažinimo priemones tokioms skerdimo ir perdirbimo operacijoms. Todėl šiuo reglamentu reikėtų numatyti maisto iš vandens gyvūnų ir ligų kontrolės ūkių patvirtinimą;

(138)

siekiant užtikrinti, kad nuolat atnaujinama informacija apie registruotus ir patvirtintus ūkius būtų prieinama visuomenei, kompetentinga institucija turėtų sudaryti ir tvarkyti tokių ūkių registrą. Pagal SESV 290 straipsnį Komisijai turėtų būtų deleguoti įgaliojimai priimti aktus dėl į akvakultūros ūkių registrus įtrauktinos informacijos ir akvakultūros ūkiams ir vežėjams taikomų duomenų saugojimo reikalavimų;

(139)

siekiant užtikrinti šiame reglamente nustatytų taisyklių dėl akvakultūros ūkių ir maisto iš vandens gyvūnų ir ligų kontrolės ūkių registravimo ir patvirtinimo, ūkių duomenų saugojimo ir registrų vienodas įgyvendinimo sąlygas, Komisijai turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai tuo tikslu nustatyti taisykles, susijusias su informavimo pareigomis, nukrypti leidžiančiomis nuostatomis ir kitomis įgyvendinimo taisyklėmis;

(140)

kadangi vandens gyvūnų individualiai identifikuoti dažniausiai neįmanoma, duomenų saugojimas akvakultūros ūkiuose bei maisto iš vandens gyvūnų ir ligų kontrolės ūkiuose ir vežėjų vykdomas duomenų saugojimas yra labai svarbi priemonė vandens gyvūnų atsekamumui užtikrinti. Duomenys taip pat yra naudinga priemonė su sveikata susijusiai padėčiai ūkiuose prižiūrėti;

(141)

kaip ir sausumos gyvūnų atveju, būtina nustatyti suderintas vandens gyvūnų perkėlimo taisykles, įskaitant taisykles dėl gyvūnų sveikatos sertifikavimo ir pranešimų apie perkėlimą;

(142)

Direktyva 2006/88/EB nustatytos taisyklės, taikomos tiek valstybėse narėse, tiek iš vienos valstybės narės į kitą perkeliamiems vandens gyvūnams. Pagrindinis lemiamas veiksnys nustatant vandens gyvūnų perkėlimo taisykles yra sveikatos būklė, susijusi su į sąrašą įtrauktomis ligomis, paskirties valstybėje narėje, zonose ir laikymo vietose;

(143)

vis dėlto, Direktyva 2006/88/EB netaikoma laukiniams vandens gyvūnams, sugautiems ar surinktiems tiesiogiai pateikti į maisto grandinę. Kita vertus, jie įtraukti į šio reglamento taikymo sritį, tačiau nepatenka į akvakultūros gyvūnų termino apibrėžtį. Todėl jame turėtų būti numatytos galimos tokiems vandens gyvūnams skirtos priemonės, kai atsižvelgiant į tų priemonių proporcingumą jos yra pagrįstos dėl susijusios rizikos;

(144)

dėl šios priežasties 142 konstatuojamojoje dalyje paaiškintas principas taip pat turėtų būti taikomas vandens gyvūnų, kurie nėra apibrėžti kaip akvakultūros gyvūnai, tačiau patenka į šio reglamento taikymo sritį, perkėlimui. Tai visų pirma taikytina vandens gyvūnams, kurių atveju nežinoma, ar jie yra užsikrėtę, arba kurių atveju užsikrėtimas liga yra patvirtintas, neatsižvelgiant į jų galutinį naudojimą. Kadangi dėl žmonėms vartoti skirtų gyvų laukinių vandens gyvūnų, kurių atveju nežinoma, ar jie yra užsikrėtę, arba kurių atveju užsikrėtimas liga yra patvirtintas, perkėlimo taip pat gali kilti į sąrašą įtrauktų ar naujų ligų plitimo rizika, tokiam perkėlimui taip pat turėtų būti taikoma ta pati taisyklių sistema. Tai taikytina ir tiems laukiniams vandens gyvūnams, surinktiems ar sugautiems tiekti žmonių maistui, kurie yra perkeliami ir laikinai laikomi prieš skerdimą;

(145)

vis dėlto, reikėtų vengti komercinės žuvininkystės sektoriaus ūkiams ir veiklos vykdytojams nustatyti neproporcingus perkėlimo apribojimus ir sudaryti jiems bereikalingą administracinę naštą. Todėl tais atvejais, kai tokie gyvi laukiniai vandens gyvūnai yra skirti žmonėms vartoti, atitinkamos taisyklės iš esmės turėtų būti taikomos tik tokiam gyvų laukinių vandens gyvūnų perkėlimui, dėl kurio kyla didelė rizika, kad į sąrašą įtrauktos ar naujos ligos paplis į valstybes nares, zonas ar laikymo vietas, kurios buvo paskelbtos neužkrėstomis tam tikromis į sąrašą įtrauktomis ligomis arba kuriose tų ligų atžvilgiu vykdomos likvidavimo programos;

(146)

siekiant paskatinti valstybes nares gerinti savo vandens gyvūnų populiacijų sveikatos būklę, šiuo reglamentu reikėtų atlikti tam tikrus pakeitimus ir suteikti papildomo lankstumo;

(147)

siekiant užtikrinti vandens gyvūnų perkėlimo kontrolę, pagal SESV 290 straipsnį Komisijai turėtų būtų deleguoti įgaliojimai priimti aktus dėl vežant taikomų ligų prevencijos priemonių, tam tikrų kategorijų vandens gyvūnų įvairiais tikslais vykdomam perkėlimui taikomų konkrečių taisyklių, konkrečių reikalavimų arba leidžiančių nukrypti nuostatų, taikomų tam tikro pobūdžio perkėlimui (pavyzdžiui, perkėlimui mokslo tikslais), ir dėl papildomų laukinių vandens gyvūnų perkėlimo reikalavimų;

(148)

siekiant užtikrinti galimybę nustatyti laikinas leidžiančias nukrypti nuostatas ir konkrečius reikalavimus, taikomus perkeliamiems vandens gyvūnams tuo atveju, kai šiame reglamente nustatytos perkėlimo taisyklės nėra pakankamos ar tinkamos siekiant riboti konkrečios į sąrašą įtrauktos ligos plitimą, Komisijai turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai ribotam laikotarpiui nustatyti specialias perkėlimo taisykles arba nukrypti leidžiančias nuostatas;

(149)

kalbant apie gyvūnų rūšis ir gamybos sistemas, Sąjungos akvakultūros produkcija yra nepaprastai įvairi, ir jos įvairovė sparčiai didėja. Dėl šios priežasties gali reikėti valstybių narių lygmeniu priimti nacionalines priemones, susijusias su ligomis, kurios nėra pagal šį reglamentą į sąrašą įtrauktos ligos. Tačiau tokios nacionalinės priemonės turėtų būti pagrįstos, būtinos ir proporcingos siekiamiems tikslams. Be to, jos neturėtų daryti įtakos perkėlimui iš vienos valstybės narės į kitą, nebent jis būtinas siekiant užkirsti kelią ligai plisti arba kontroliuoti tokį plitimą. Nacionalinės priemonės, turinčios įtakos prekybai tarp valstybių narių, turėtų būti patvirtinamos ir reguliariai peržiūrimos Sąjungos lygmeniu;

(150)

šiuo metu į sąrašą įtrauktos ligos daro tik labai nedidelį poveikį toms gyvūnų rūšims, kurios nėra šiame reglamente apibrėžtos sausumos ir vandens gyvūnų rūšys, pavyzdžiui, ropliams, varliagyviams, vabzdžiams ir kt. Todėl netikslinga reikalauti, kad toms gyvūnų rūšims būtų taikomos visos šio reglamento nuostatos. Vis dėlto jei ligą, darančią poveikį kitoms nei sausumos ir vandens gyvūnų rūšims, reikėtų įtraukti į sąrašą, toms rūšims turėtų būti taikomi atitinkami šiame reglamente nustatyti gyvūnų sveikatos reikalavimai, siekiant užtikrinti, kad būtų imtasi tinkamų ir proporcingų ligų prevencijos ir kontrolės priemonių;

(151)

siekiant užtikrinti galimybę nustatyti gyvūnų, kurie nėra šiame reglamente apibrėžti kaip sausumos ar vandens gyvūnai, perkėlimo taisykles ir iš tokių gyvūnų gautų genetinės medžiagos produktų bei gyvūninių produktų vežimo taisykles, jei tai būtina dėl kilusios rizikos, pagal SESV 290 straipsnį Komisijai turėtų būtų deleguoti įgaliojimai priimti aktus dėl ūkių registravimo ir patvirtinimo, duomenų saugojimo ir registrų, identifikavimo, registravimo ir su atsekamumu susijusių perkėlimo reikalavimų, gyvūnų sveikatos sertifikavimo, paties veiklos vykdytojo parengtos deklaracijos ir pranešimų apie perkėlimą bei vežimą teikimo pareigų, kiek tai susiję su tų rūšių gyvūnais, iš tų rūšių gautais genetinės medžiagos produktais ir gyvūniniais produktais;

(152)

tais atvejais, kai būtina užtikrinti vienodas tiems kitų rūšių gyvūnams, iš jų gautiems genetinės medžiagos produktams ir gyvūniniams produktams taikomų gyvūnų sveikatos reikalavimų įgyvendinimo sąlygas, Komisijai turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai nustatyti išsamias taisykles, susijusias su tais reikalavimais;

(153)

siekiant išvengti į sąrašą įtrauktų ligų ir naujų ligų patekimo į Sąjungą, būtina nustatyti efektyvias gyvūnų, genetinės medžiagos produktų ir gyvūninių produktų, per kuriuos tokios ligos gali būti perduotos, įvežimo į Sąjungą taisykles;

(154)

siekiant užtikrinti sveikatos būklę Sąjungoje, šiuo reglamentu nustatomos nuostatos dėl gyvūnų perkėlimo ir produktų vežimo Sąjungoje. Todėl, kad nebūtų sukeltas pavojus tai būklei, gyvūnų ir produktų įvežimui į Sąjungą tikslinga nustatyti sąlygas, kurios būtų ne mažiau griežtos nei tos, kurios taikomos perkėlimui ir vežimui Sąjungoje;

(155)

siekiant užtikrinti, kad gyvūnai, genetinės medžiagos produktai ir gyvūniniai produktai iš trečiųjų šalių ar teritorijų atitiktų gyvūnų sveikatos reikalavimus, kuriais teikiamos garantijos, lygiavertės Sąjungos teisės aktais teikiamoms garantijoms, labai svarbu, kad į Sąjungą eksportuojančios trečiosios šalies arba teritorijos kompetentinga institucija juos tinkamai kontroliuotų. Atitinkamais atvejais prieš suteikiant leidimą į Sąjungą įvežti tokius gyvūnus, genetinės medžiagos produktus ir gyvūninius produktus turėtų būti tikrinama sveikatos būklė kilmės trečiojoje šalyje arba teritorijoje. Todėl tinkamomis eksportuoti gyvūnus ir produktus į Sąjungą turėtų būti laikomos ir tuo tikslu į sąrašą turėtų būti įtrauktos tik tos trečiosios šalys ir teritorijos, kurios gali įrodyti, kad laikosi gyvūnų sveikatos standartų, taikomų į Sąjungą įvežamiems gyvūnams ir produktams;

(156)

kai kurių rūšių ir kategorijų gyvūnų, genetinės medžiagos produktų ir gyvūninių produktų atveju Sąjungos aktuose, priimtuose anksčiau nei šis reglamentas, nebuvo nustatyti Sąjungos sudaromi trečiųjų šalių ir teritorijų, iš kurių leidžiama juos įvežti į Sąjungą, sąrašai. Tais atvejais, kol bus priimtos taisyklės pagal šį reglamentą, valstybėms narėms turėtų būti leista nustatyti, iš kurių šalių ir teritorijų gali būti leista į jų teritoriją įvežti tuos gyvūnus, genetinės medžiagos produktus ir gyvūninius produktus. Tai nustatydamos valstybės narės turėtų atsižvelgti į šiame reglamente nustatytus kriterijus, skirtus Sąjungos sudaromiems trečiųjų šalių ir teritorijų sąrašams;

(157)

siekiant užtikrinti, kad būtų laikomasi įvežimui į Sąjungą taikomų šiame reglamente nustatytų gyvūnų sveikatos reikalavimų ir kad jie atitiktų OIE kodeksuose nustatytus principus, prie visų į Sąjungą įvežamų gyvūnų, genetinės medžiagos produktų ir gyvūninių produktų turėtų būti pridedamas kilmės trečiosios šalies arba teritorijos kompetentingos institucijos išduotas gyvūnų sveikatos sertifikatas, patvirtinantis, kad laikomasi visų įvežimui į Sąjungą nustatytų gyvūnų sveikatos reikalavimų. Tačiau reikėtų leisti nuo šios taisyklės nukrypti, kai tai susiję su produktais, kurių atveju rizika gyvūnų sveikatai yra maža;

(158)

kai kuriais atvejais gali pakakti tik gyvūnų sveikatos sertifikatų, tačiau Sąjungos teisės aktuose dažnai reikalaujama sertifikuoti kitais tikslais, pavyzdžiui, siekiant patvirtinti, kad laikomasi visuomenės sveikatos ar gyvūnų gerovės reikalavimų, nustatytų gyvūnams ar produktams. Į tai turi būti atsižvelgta. Siekiant sumažinti administracinę naštą ir sąnaudas, į tuos gyvūnų sveikatos sertifikatus taip pat turėtų būti leidžiama įtraukti informaciją, kurią reikia pateikti pagal kitus Sąjungos teisės aktus, susijusius su maisto ir pašarų sauga ir gyvūnų gerove;

(159)

ligos gali plisti ne tik per gyvūnus, genetinės medžiagos produktus, gyvūninius produktus, šalutinius gyvūninius produktus ir jų gaminius, bet ir kitais būdais. Pavyzdžiui, ligos taip pat gali plisti per transporto priemones, krovinių konteinerius, šieną, šiaudus, augalinius produktus ir medžiagas, kurie galėjo turėti sąlytį su užkrėstais gyvūnais ir įranga. Prireikus reikėtų imtis priemonių, kad būtų užkirstas kelias ligoms plisti tais būdais;

(160)

siekiant užtikrinti tinkamą įvežimo į Sąjungą reikalavimų išsamumo lygį, pagal SESV 290 straipsnį Komisijai turėtų būtų deleguoti įgaliojimai priimti aktus dėl ūkių trečiosiose šalyse ir teritorijose patvirtinimo papildomų taisyklių ir nukrypti leidžiančių nuostatų, iš trečiųjų šalių ir teritorijų į Sąjungą įvežamoms siuntoms taikomų gyvūnų sveikatos reikalavimų ir gyvūnų sveikatos reikalavimų, taikomų ligų sukėlėjams, kitoms medžiagoms, transporto priemonėms ir įrangai, per kuriuos gali plisti gyvūnų ligos, priėmimo;

(161)

siekiant užtikrinti vienodas šiame reglamente nustatytų gyvūnų sveikatos reikalavimų, taikomų į Sąjungą įvežamoms gyvūnų, genetinės medžiagos produktų ir gyvūninių produktų siuntoms, įgyvendinimo sąlygas, Komisijai turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai nustatyti taisykles dėl, inter alia, trečiųjų šalių ir teritorijų, iš kurių leidžiama įvežti į Sąjungą gyvūnus, genetinės medžiagos produktus ir gyvūninius produktus, sąrašo ir dėl gyvūnų sveikatos sertifikatų turinio bei formato;

(162)

ankstesnė patirtis parodė, kad kilus pavojingos ligos protrūkiui valstybėse narėse arba trečiosiose šalyse ar teritorijose, iš kurių gyvūnai ar produktai įvežami į Sąjungą, reikia nedelsiant imtis ligų prevencijos ir kontrolės priemonių, kad būtų užkirstas kelias ligos patekimui ir apribotas jos plitimas. Toks neatidėliotinas atvejis gali būti susijęs su į sąrašą įtrauktomis ligomis, naujomis ligomis ar kitais gyvūnų sveikatai kylančiais pavojais. Tokiomis aplinkybėmis turėtų būti aišku, kokias šiuo reglamentu numatytas ligų prevencijos ir kontrolės priemones galima naudoti į sąrašą įtrauktos ligos arba naujos ligos pasireiškimo arba pavojaus atveju. Visais tokiais atvejais itin svarbu, kad priemonių būtų galima imtis per labai trumpą laikotarpį ir nedelsiant. Kadangi tokiomis priemonėmis būtų ribojamas perkėlimas ir vežimas Sąjungoje arba įvežimas į Sąjungą, jei įmanoma, jos turėtų būti įgyvendinamos Sąjungos lygmeniu;

(163)

siekiant užtikrinti veiksmingą ir greitą atsaką į naujai kylančias rizikas, Komisijai turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai nustatyti neatidėliotinas priemones;

(164)

tinkamai pagrįstais atvejais Komisija turėtų priimti nedelsiant taikytinus įgyvendinimo aktus dėl, inter alia, su naujomis ligomis susijusių priemonių, Sąjungos antigenų, vakcinų ir diagnostikos reagentų bankų atsargų įsigijimo, jų tiekimo, laikymo, pristatymo bei kitų procedūrų, specialių ligų kontrolės priemonių ir nukrypti leidžiančių nuostatų nustatymo ribotam laikotarpiui, specialių taisyklių dėl sausumos ir vandens gyvūnų perkėlimų nustatymo ribotam laikotarpiui, neatidėliotinų priemonių, taip pat trečiųjų šalių bei teritorijų, iš kurių leidžiamas įvežimas į Sąjungą, įtraukimo į sąrašus;

(165)

šiuo reglamentu nustatomos su užkrečiamųjų gyvūnų ligų prevencija ir kontrole susijusios bendrosios ir konkrečios taisyklės ir užtikrinamas suderintas požiūris į gyvūnų sveikatą visoje Sąjungoje. Kai kuriose srityse, tokiose kaip bendroji atsakomybė už gyvūnų sveikatą, pranešimus, priežiūrą, registravimą, patvirtinimą ar atsekamumą, valstybėms narėms reikėtų leisti arba jos turėtų būti skatinamos taikyti papildomas ar griežtesnes nacionalines priemones. Tačiau taikyti tokias nacionalines priemones turėtų būti leidžiama tik tais atvejais, jei jos netrukdo siekti šiame reglamente nustatytų gyvūnų sveikatos tikslų, yra suderinamos su jame nustatytoms taisyklėms ir nesudaro kliūčių gyvūnų perkėlimui ir produktų vežimui iš vienos valstybės narės į kitą, nebent tai būtina siekiant užkirsti kelią ligos patekimui ar kontroliuoti jos plitimą;

(166)

siekiant sumažinti administracinę naštą, 165 konstatuojamojoje dalyje nurodytų nacionalinių priemonių atveju turėtų būti taikoma supaprastinta pranešimo procedūra. Patirtis parodė, kad nesuderintose ar iš dalies suderintose srityse bendroji pranešimo procedūra, nustatyta Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 98/34/EB (27), yra svarbi priemonė, pagal kurią nustatomi nacionaliniai techniniai reglamentai ir gerinama jų kokybė, t. y. jie tampa skaidresni, aiškesni ir veiksmingesni. Todėl tikslinga taikyti šią bendrąją pranešimo procedūrą;

(167)

šiuo metu Sąjungos gyvūnų sveikatos taisyklės nustatytos šiais Europos Parlamento ir Tarybos aktais ir pagal juos vėliau priimtais Komisijos aktais:

(168)

šiuo reglamentu numatytos galvijų identifikavimo ir registravimo taisyklės, tuo tarpu jautienos ženklinimo taisyklės į jo taikymo sritį nepatenka. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1760/2000 (52) numatytos galvijų identifikavimo bei registravimo taisyklės ir jautienos ženklinimo taisyklės. Todėl jis turėtų būti iš dalies pakeistas, kad būtų panaikintos jo nuostatos dėl galvijų identifikavimo ir registravimo, o nuostatos dėl jautienos ženklinimo liktų galioti;

(169)

siekiant užtikrinti galiojančiuose reglamentuose, kuriais nustatoma galvijų, avių ir ožkų identifikavimo ir registravimo sistema, numatytos tvarkos patikimumą, tuose teisės aktuose reikalaujama, kad valstybės narės vykdytų tinkamas ir efektyvias kontrolės priemones. Tokios tinkamos ir efektyvios oficialios kontrolės priemonės turėtų būti taikomos ir ateityje. Šiuo reglamentu, kuris įtrauktas į pasiūlymų rinkinį „Pažangesnis reglamentavimas siekiant sveikesnių maisto produktų“, nenumatoma nuostatų dėl oficialios kontrolės, nes tos taisyklės turėtų būti numatytos pagal siūlomus horizontaliuosius teisės aktus dėl oficialios kontrolės. Vis dėlto, net jeigu siūlomos naujos horizontaliosios oficialios kontrolės taisyklės neįsigaliotų tuo pačiu metu kaip šis reglamentas, šiuo metu galiojančios horizontaliosios oficialios kontrolės taisyklės suteiktų Komisijai galimybę užtikrinti lygiavertį kontrolės lygį;

(170)

167 konstatuojamojoje dalyje nurodytuose teisėkūros procedūra priimamuose aktuose nustatytos taisyklės turi būti pakeistos šiuo Reglamentu ir aktais, kuriuos pagal šį reglamentą vėliau turės priimti Komisija. Todėl tie teisėkūros procedūra priimami aktai turėtų būti panaikinti. Vis dėlto, siekiant užtikrinti teisinį aiškumą ir išvengti teisinio vakuumo, panaikinimas pirmiausia turėtų įsigalioti tik pagal šį reglamentą priėmus susijusius deleguotuosius ir įgyvendinimo aktus. Todėl Komisijai reikia suteikti įgaliojimus nustatyti datas, kada turi įsigalioti tų teisėkūros procedūra priimamų aktų panaikinimas, tačiau galutinį terminą turėtų nustatyti teisės aktų leidėjas;

(171)

toliau nurodyti Tarybos gyvūnų sveikatos srities aktai yra nebeaktualūs ir, siekiant Sąjungos teisės aktų aiškumo, turėtų būti panaikinti: Tarybos sprendimas 78/642/EEB (53), Tarybos direktyva 79/110/EEB (54), Tarybos direktyva 81/6/EEB (55), Tarybos sprendimas 89/455/EEB (56), Tarybos direktyva 90/423/EEB (57), Tarybos sprendimu 90/678/EEB (58), Tarybos direktyva 92/36/EEB (59), Tarybos direktyva 98/99/EB (60);

(172)

šiame reglamente nustatyti reikalavimai neturėtų būti taikomi tol, kol Komisija pagal šį reglamentą nepriims pagrindinių deleguotųjų ir įgyvendinimo aktų, numatant 24 mėnesių laikotarpį nuo tų pagrindinių aktų priėmimo iki jų taikymo pradžios dienos, taip valstybėms narėms ir veiklos vykdytojams sudarant galimybę tinkamai prisitaikyti prie naujų taisyklių. Be to, tikslinga numatyti mažiausiai 36 mėnesių laikotarpį Komisijai naujoms taisyklėms parengti;

(173)

siekiant užtikrinti teisinį tikrumą, kiek tai susiję su gyvūnų identifikavimo ir registravimo taisyklių ir tam tikroms gyvūnų ligoms bei zoonozėms nustatytų ligų kontrolės priemonių taikymu, pagal SESV 290 straipsnį Komisijai turėtų būtų deleguoti įgaliojimai priimti aktus dėl datos, nuo kurios turi būti nebetaikomi Reglamentas (EB) Nr. 21/2004 ir direktyvos 92/66/EEB, 2000/75/EB, 2001/89/EB, 2002/60/EB, 2003/85/EB, 2005/94/EB bei 2008/71/EB, galutinį terminą tuo atžvilgiu nustatant šiame reglamente;

(174)

laikantis šiuo reglamentu skatinamo prevencinio požiūrio į gyvūnų sveikatą, specialios priemonės dėl salmonelių, kurios anksčiau nei 2016 m. balandžio 20 d. buvo taikomos į Suomiją ir Švediją siunčiamiems gyviems gyvūnams, turėtų būti taikomos toliau, o Reglamentas (EB) Nr. 2160/2003 turėtų būti atitinkamai iš dalies pakeistas;

(175)

atsižvelgiant į tai, kad neseniai priimtas Reglamentas (ES) Nr. 576/2013, pageidautina nustatyti ilgą pereinamąjį laikotarpį iki atitinkamų šiame reglamente nustatytų taisyklių galiojimo pradžios;

(176)

pagal šį reglamentą nustatytais įgyvendinimo įgaliojimais turėtų būti naudojamasi laikantis Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 182/2011 (61);

(177)

ypač svarbu, kad atlikdama parengiamąjį darbą Komisija tinkamai konsultuotųsi, taip pat ir su ekspertais. Atlikdama su deleguotaisiais aktais susijusį parengiamąjį darbą ir rengdama jų tekstus Komisija turėtų užtikrinti, kad atitinkami dokumentai būtų vienu metu, laiku ir tinkamai perduodami Europos Parlamentui ir Tarybai;

(178)

šiuo reglamentu mažosioms ir vidutinėms įmonėms neturėtų būti sukuriama neproporcingos administracinės naštos arba daroma tokio ekonominio poveikio. Pagal šį reglamentą, remiantis konsultacijomis su suinteresuotaisiais subjektais, atsižvelgiama į ypatingą mažųjų ir vidutinių įmonių padėtį. Atsižvelgiant į viešosios politikos tikslus – apsaugoti gyvūnų ir visuomenės sveikatą, nebuvo svarstyta galimybė tokioms įmonėms taikyti visuotinę nuo šio reglamento reikalavimų nukrypti leidžiančią nuostatą. Tačiau, atsižvelgiant į atitinkamą riziką, tokioms įmonėms turėtų būti nustatytos kai kurios nuo įvairių šio reglamento reikalavimų nukrypti leidžiančios nuostatos;

(179)

kadangi šio reglamento tikslų, t. y. nustatyti gyvūnų sveikatos taisykles, taikomas gyvūnams, genetinės medžiagos produktams, gyvūniniams produktams, šalutiniams gyvūniniams produktams ir jų gaminiams ta apimtimi, kuria jiems netaikomos konkrečios kituose Sąjungos teisės aktuose nustatytos taisyklės, taip pat kitoms medžiagoms, per kurias gali plisti užkrečiamosios gyvūnų ligos, valstybės narės negali deramai pasiekti, o tų tikslų būtų geriau siekti Sąjungos lygmeniu, nustačius bendrą ir suderintą gyvūnų sveikatos teisinę sistemą, laikydamasi ES sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Sąjunga gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šiuo reglamentu neviršijama to, kas būtina nurodytiems tikslams pasiekti,

a)

prioritetų, susijusių su Sąjungai susirūpinimą keliančiomis ligomis, nustatymas ir tų ligų suskirstymas į kategorijas ir su gyvūnų sveikata susijusios atsakomybės nustatymas (I dalis: 1–17 straipsniai);

b)

ankstyvas ligų nustatymas, pranešimų apie jas ir ataskaitų teikimas, priežiūra, likvidavimo programos ir neužkrėstos teritorijos statusas (II dalis: 18–42 straipsniai);

c)

informuotumas apie ligas, pasirengimas joms ir ligų kontrolė (III dalis: 43–83 straipsniai);

d)

ūkių ir vežėjų registravimas ir patvirtinimas, gyvūnų, genetinės medžiagos produktų ir gyvūninių produktų perkėlimas ir vežimas bei atsekamumas Sąjungoje (IV dalis: 84–228 straipsniai ir VI dalis: 244–248 ir 252–256 straipsniai);

e)

gyvūnų, genetinės medžiagos produktų ir gyvūninių produktų įvežimas į Sąjungą ir tokių siuntų eksportas iš Sąjungos (V dalis: 229–243 straipsniai ir VI dalis: 244–246 ir 252–256 straipsniai);

f)

gyvūnų augintinių perkėlimas į valstybę narę iš kitos valstybės narės ar trečiosios šalies arba teritorijos nekomerciniais tikslais (VI dalis: 244–256 straipsniai);

g)

neatidėliotinos priemonės, kurių reikia imtis su liga susijusios neatidėliotinos padėties atveju (VII dalis: 257–262 straipsniai).

a)

siekiama užtikrinti:

b)

atsižvelgiama į:

a)

laikomiems ir laukiniams gyvūnams;

b)

genetinės medžiagos produktams;

c)

gyvūniniams produktams;

d)

šalutiniams gyvūniniams produktams ir jų gaminiams, nedarant poveikio Reglamente (EB) Nr. 1069/2009 nustatytoms taisyklėms;

e)

patalpoms, transporto priemonėms, įrangai ir visiems kitiems infekcijos plitimo keliams ir medžiagoms, susijusioms arba galimai susijusioms su užkrečiamųjų gyvūnų ligų plitimu.

a)

Sprendimu Nr. 1082/2013/ES;

b)

Reglamentu (EB) Nr. 999/2001;

c)

Direktyva 2003/99/EB;

d)

Reglamentu (EB) Nr. 2160/2003.

a)

sausumos gyvūnams ir gyvūnams, kurie nėra sausumos gyvūnai, bet kurie gali perduoti ligas, kuriomis serga sausumos gyvūnai;

b)

genetinės medžiagos produktams, gautiems iš sausumos gyvūnų;

c)

gyvūniniams produktams, gautiems iš sausumos gyvūnų.

a)

vandens gyvūnams ir gyvūnams, kurie nėra vandens gyvūnai, bet kurie gali perduoti ligas, kuriomis serga vandens gyvūnai;

b)

gyvūniniams produktams, gautiems iš vandens gyvūnų.

a)

kitiems gyvūnams;

b)

genetinės medžiagos produktams ir gyvūniniams produktams, gautiems iš kitų a punkte nurodytų gyvūnų.

a)

žuvys, priklausančios Agnatha antklasiui ir Chondrichthyes, Sarcopterygii bei Actinopterygii klasėms;

b)

vandens moliuskai, priklausantys Mollusca tipui;

c)

vandens vėžiagyviai, priklausantys Crustacea potipiui;

a)

skirti:

b)

skirti medžiojamųjų paukščių ištekliams atnaujinti;

c)

skirti a ir b punktuose nurodytų rūšių gamybai naudojamiems paukščiams veisti;

a)

kurio tikslas nėra parduoti atitinkamą gyvūną augintinį arba kitokiu būdu perduoti nuosavybės į jį teises; ir

b)

kuris yra gyvūno augintinio savininko kelionės dalis:

a)

ligoms patekti į gyvūnų populiacijas, jose vystytis ir iš jų plisti arba

b)

ligoms patekti į ūkius, zonas, laikymo vietas, transporto priemones arba kitas patalpas ar vietas, juose vystytis ir iš jų plisti;

a)

namų ūkius, kuriuose laikomi gyvūnai augintiniai;

b)

veterinarijos gydyklas ar klinikas;

a)

sperma, oocitai ir embrionai, skirti dirbtiniam dauginimui;

b)

periniai kiaušiniai;

a)

gyvūniniai maisto produktai, įskaitant medų ir kraują;

b)

žmonėms vartoti skirti gyvi dvigeldžiai moliuskai, gyvi dygiaodžiai, gyvi gaubtagyviai ir gyvi jūros pilvakojai ir

c)

gyvūnai, skirti būti paruošti, kad juos būtų galima gyvus tiekti galutiniam vartotojui, išskyrus nurodytuosius b punkte;

a)

genetinės medžiagos produktai;

b)

gyvūniniai produktai;

c)

šalutiniai gyvūniniai produktai ir jų gaminiai;

a)

gyvūnu;

b)

gyvūnais, kurie laikomi:

a)

sausumos gyvūnų atveju – valstybės narės, trečiosios šalies arba teritorijos rajonas, kurio geografinės ribos tiksliai apibrėžtos, kuriame nustatyta tam tikra jame esančių gyvūnų subpopuliacijos sveikatos būklė, kiek tai susiję su konkrečia liga ar konkrečiomis ligomis, dėl kurių taikomos atitinkamos priežiūros, ligų kontrolės ir biologinio saugumo priemonės;

b)

vandens gyvūnų atveju – ištisa hidrologinė sistema, kurioje nustatyta tam tikra joje esančių gyvūnų sveikatos būklė, kiek tai susiję su konkrečia liga ar konkrečiomis ligomis, sudaranti teritoriją, kuri yra viena iš šių zonų:

a)

spermos atveju – ūkis, kuriame surenkama, gaunama, perdirbama arba saugoma sperma;

b)

oocitų ir embrionų atveju – grupės veterinaro prižiūrima specialistų grupė ar struktūra, kompetentinga atlikti oocitų ir embrionų surinkimą, gavybą, perdirbimą ir saugojimą;

c)

perinių kiaušinių atveju – perykla;

a)

perinius kiaušinius;

b)

vienadienius viščiukus ar ką tik išsiritusius kitų rūšių paukščiukus;

a)

laikomi arba veisiami gyvūnai parodoms arba švietimo, rūšių išsaugojimo ar mokslinių tyrimų tikslais;

b)

gyvūnai yra izoliuoti ir atskirti nuo supančios aplinkos ir

c)

gyvūnams taikomos gyvūnų sveikatos priežiūros ir biologinio saugumo priemonės;

a)

šioms į sąrašą įtrauktoms ligoms:

b)

į sąrašą įtrauktoms ligoms, nurodytoms II priede pateiktame sąraše.

a)

visus šiuos kriterijus:

b)

bent vieną iš šių kriterijų:

a)

yra atsiradusi dėl žinomo ligos sukėlėjo raidos arba pokyčių;

b)

yra žinoma liga, plintanti naujoje geografinėje teritorijoje, gyvūnų rūšyje arba populiacijoje;

c)

yra pirmą kartą diagnozuota Sąjungoje arba

d)

ją sukėlė nenustatytas arba anksčiau nenustatytas ligos sukėlėjas.

a)

ligos pobūdis, atsižvelgiant į šiuos veiksnius:

b)

ligos poveikis:

c)

jos potencialas sukelti krizę ir galimas jos panaudojimas bioterorizmo tikslais;

d)

toliau išvardytų ligų prevencijos ir kontrolės priemonių įgyvendinamumas, prieinamumas ir veiksmingumas:

e)

ligų prevencijos ir kontrolės priemonių poveikis, kiek tai susiję su:

a)

gyvūnų populiacijos, kuriai kyla rizika, imlumu ligai;

b)

atitinkamų gyvūnų inkubacinio laikotarpio ir infekcinio laikotarpio trukme;

c)

tų gyvūnų pajėgumu pernešti tas konkrečias ligas.

a)

jie yra imlūs konkrečiai į sąrašą įtrauktai ligai arba iš mokslinių duomenų galima spręsti, kad toks imlumas yra tikėtinas, arba

b)

jie perneša tą ligą arba yra jos židinys, arba iš mokslinių duomenų galima spręsti, kad toks vaidmuo yra tikėtinas.

a)

atitinkama į sąrašą įtraukta liga, dėl kurios atitinkama gyvūnų rūšis ar gyvūnų rūšių grupė buvo įtraukta į sąrašą, yra išbraukiama iš ligų sąrašo arba

b)

iš mokslinių duomenų galima spręsti, kad atitinkama gyvūnų rūšis ar gyvūnų rūšių grupė nebeatitinka 3 dalyje nustatytų kriterijų.

a)

į sąrašą įtrauktų ligų, kurių atvejų Sąjungoje paprastai nepasitaiko ir kuriuos vos tik nustačius būtina nedelsiant imtis likvidavimo priemonių, atžvilgiu, jei tinka, taikomos šios taisyklės:

Tų į sąrašą įtrauktų ligų atveju taip pat tam tikrais atvejais taikomos b punkte nurodytos priemonės ir, jei tinka, d ir e punktuose nurodytos priemonės;

b)

į sąrašą įtrauktų ligų, kurios turi būti kontroliuojamos visose valstybėse narėse, siekiant jas išnaikinti visoje Sąjungoje, atžvilgiu, jei tinka, taikomos šios taisyklės:

Tų į sąrašą įtrauktų ligų atžvilgiu, jei tinka, taip pat taikomos d ir e punktuose nurodytos priemonės;

c)

į sąrašą įtrauktų ligų, kurios yra aktualios kai kurioms valstybėms narėms ir dėl kurių reikia imtis priemonių, kad jos neplistų į oficialiai neužkrėstas Sąjungos dalis arba į tas Sąjungos dalis, kuriose įgyvendinamos atitinkamos į sąrašą įtrauktos ligos likvidavimo programos, atžvilgiu, jei tinka, taikomos šios taisyklės:

Tų į sąrašą įtrauktų ligų atžvilgiu, jei tinka, taip pat taikomos d ir e punktuose nurodytos priemonės.

d)

į sąrašą įtrauktų ligų, dėl kurių reikalingos priemonės, kad patekusios į Sąjungą arba dėl perkėlimo ar vežimo tarp valstybių narių jos neišplistų, atžvilgiu, jei tinka, taikomos šios taisyklės:

Į sąrašą įtrauktos ligos, nurodytos a, b ir c punktuose, taip pat laikomos į sąrašą įtrauktomis ligomis pagal šį punktą, taip pat ir nurodytosios e punkte, kai atitinkamos ligos keliama rizika gali būti veiksmingai ir proporcingai sumažinta priemonėmis, susijusiomis su gyvūnų perkėlimu ir produktų vežimu;

e)

į sąrašą įtrauktų ligų, dėl kurių reikia vykdyti priežiūrą Sąjungoje, atžvilgiu, jei tinka, taikomos šios taisyklės:

Į sąrašą įtrauktos ligos, nurodytos a, b ir c punktuose, taip pat laikomos į sąrašą įtrauktomis ligomis pagal šį punktą.

a)

laikomų gyvūnų ir produktų, už kuriuos jie atsakingi, atveju atsako už:

b)

kai tinkama, imasi tokių biologinio saugumo priemonių, susijusių su laikomais gyvūnais ir produktais, už kuriuos yra atsakingi, kurios laikomos tinkamomis:

c)

tam tikrais atvejais imasi biologinio saugumo priemonių, susijusių su laukiniais gyvūnais.

a)

fizinės apsaugos priemones, kurios gali apimti:

b)

valdymo priemones, kurios gali apimti:

a)

gyvūnų ligas, įskaitant ligas, kuriomis gali užsikrėsti žmonės;

b)

biologinio saugumo principus;

c)

gyvūnų sveikatos, gyvūnų gerovės ir žmonių sveikatos sąveiką;

d)

jų prižiūrimų gyvūnų rūšies gerą gyvulininkystės praktiką;

e)

atsparumą gydymui, įskaitant atsparumą antimikrobinėms medžiagoms, ir jo pasekmes.

a)

laikomų gyvūnų arba produktų, už kuriuos atitinkami veiklos vykdytojai ir gyvūnų specialistai atsakingi, rūšių ir kategorijų ir jų profesinio sąlyčio su tais gyvūnais arba produktais pobūdžio;

b)

gamybos rūšies;

c)

atliekamų užduočių.

a)

per profesinę patirtį ar mokymąsi;

b)

per esamas žemės ūkio arba akvakultūros sektoriaus programas, aktualias gyvūnų sveikatos požiūriu;

c)

per formalųjį švietimą;

d)

per kitokią patirtį ar kitokį mokymąsi, kurie suteikia tokio paties lygio žinių kaip nurodyta a, b ar c punktuose.

a)

imasi visų tinkamų priemonių, kad būtų užkirstas kelias ligoms patekti, vystytis ir plisti;

b)

imasi veiksmų, kad būtų užtikrintas ankstyvas ligų nustatymas, tinkamai jas diagnozuodami ir atlikdami diferencinę diagnozę, siekiant patvirtinti arba paneigti ligą;

c)

aktyviai dalyvauja veikloje, susijusioje su:

d)

taikydami šiame reglamente numatytas ligų prevencijos ir kontrolės priemones, bendradarbiauja su kompetentinga institucija, veiklos vykdytojais, gyvūnų specialistais ir gyvūnų augintinių laikytojais.

a)

kvalifikuotą personalą, patalpas, įrangą, finansinius išteklius ir veiksmingą struktūrą, apimančią visą valstybės narės teritoriją;

b)

prieigą prie laboratorijų, kuriose dirba kvalifikuotas personalas ir kurios turi patalpas, įrangą ir finansinius išteklius, reikalingus siekiant užtikrinti greitą ir tikslią į sąrašą įtrauktų ligų ir naujų ligų diagnozę ir diferencinę diagnozę;

c)

tinkamai apmokytus veterinarijos gydytojus, dalyvaujančius 12 straipsnyje nurodytoje veikloje.

a)

praktinį pagal likvidavimo programas nustatytų priemonių taikymą, numatytą 32 straipsnyje;

b)

padėti kompetentingai institucijai vykdyti 26 straipsnyje numatytą priežiūrą arba teikti jai pagalbą, susijusią su 28 straipsnyje numatytomis priežiūros programomis;

c)

veiklą, susijusią su:

a)

imasi tinkamų biologinio saugumo, biologinės saugos ir biologinio izoliavimo priemonių siekdami išvengti ligų sukėlėjų išplitimo ir jų paskesnio sąlyčio su gyvūnais, esančiais ne laboratorijoje ar kitame objekte, kuriame tais tikslais dirbama su ligų sukėlėjais;

b)

užtikrina, kad ligų sukėlėjų, vakcinų ir kitų biologinių produktų vežimas iš vienų laboratorijų ar įstaigų į kitas nekeltų į sąrašą įtrauktų ligų ir naujų ligų plitimo rizikos.

a)

biologinio saugumo, biologinės saugos ir biologinio izoliavimo priemonių;

b)

ligų sukėlėjų, vakcinų ir kitų biologinių produktų vežimo reikalavimų.

a)

nedelsdama – apie bet kokius rezultatus, kuriais remiantis įtariama 9 straipsnio 1 dalies a punkte nurodyta į sąrašą įtraukta liga arba kuriais tokia liga nustatyta;

b)

be reikalo nedelsdama – apie bet kokius rezultatus, kuriais remiantis įtariama 9 straipsnio 1 dalies e punkte nurodyta į sąrašą įtraukta liga (išskyrus 9 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytas ligas), arba kuriais tokia liga nustatyta.

a)

nedelsdami praneštų kompetentingai institucijai, jei yra priežasčių įtarti gyvūnų užsikrėtimo 9 straipsnio 1 dalies a punkte nurodyta į sąrašą įtraukta liga atvejį, arba jei nustatomas gyvūnų užsikrėtimo tokia liga atvejis;

b)

kuo greičiau praneštų kompetentingai institucijai, jei yra priežasčių įtarti gyvūnų užsikrėtimo 9 straipsnio 1 dalies e punkte nurodyta į sąrašą įtraukta liga (išskyrus 9 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytas ligas) atvejį, arba jei nustatomas gyvūnų užsikrėtimo tokia liga atvejis;

c)

praneštų veterinarijos gydytojui apie anomalaus gaištamumo atvejus ir kitus pavojingų ligų simptomus arba apie be aiškios priežasties labai sumažėjusią produkcijos apimtį, kad būtų atliekamas tolesnis tyrimas, įskaitant mėginių ėmimą laboratoriniams tyrimams, kai to reikia atsižvelgiant į padėtį.

a)

kriterijų, pagal kuriuos nustatoma, ar susiklostė 1 dalies c punkte aprašytos aplinkybės, kuriomis reikia teikti pranešimą;

b)

išsamių taisyklių, taikomų 1 dalies c punkte numatytam tolesniam tyrimui.

a)

ligos sukėlėjas ir atitinkamais atvejais potipis;

b)

atitinkamos datos, visų pirma įtarimo apie protrūkį ir jo patvirtinimo datos;

c)

protrūkio rūšis ir vieta;

d)

bet kokie susiję protrūkiai;

e)

su protrūkiu susiję gyvūnai;

f)

dėl protrūkio taikomos ligų kontrolės priemonės;

g)

galima arba žinoma į sąrašą įtrauktos ligos kilmė;

h)

naudoti diagnostikos metodai.

a)

apie kurių protrūkį nebūtina nedelsiant pranešti pagal 19 straipsnio 1 dalį;

b)

apie kurių protrūkį būtina nedelsiant pranešti pagal 19 straipsnio 1 dalį, tačiau reikia pateikti papildomą informaciją Komisijai ir kitoms valstybėms narėms apie:

a)

nustatytas 1 dalyje nurodytas į sąrašą įtrauktas ligas;

b)

priežiūros rezultatus, kai to reikalaujama pagal 29 straipsnio d punkto ii papunktį arba 30 straipsnio 1 dalies b punkto ii papunktį priimtose taisyklėse;

c)

priežiūros programų rezultatus, kai to reikalaujama pagal 28 straipsnio 3 dalį ir pagal 29 straipsnio d punkto ii papunktį arba 30 straipsnio 1 dalies b punkto ii papunktį priimtose taisyklėse;

d)

likvidavimo programas, kai to reikalaujama pagal 34 straipsnį ir pagal 35 straipsnį priimtame įgyvendinimo akte nustatytose taisyklėse.

a)

tomis 9 straipsnio 1 dalies e punkte nurodytomis į sąrašą įtrauktomis ligomis, apie kurias valstybės narės turi nedelsdamos pranešti, taip pat su būtinomis priemonėmis, susijusiomis su pranešimu, vadovaujantis 19 straipsniu;

b)

informacija, kurią turi pateikti valstybės narės teikdamos 20 straipsnyje numatytas ataskaitas;

c)

22 straipsnyje numatytos kompiuterinės informacinės sistemos diegimo ir naudojimo tvarka ir pereinamojo laikotarpio priemonėmis, skirtomis duomenims ir informacijai perkelti iš dabartinių sistemų į naująją sistemą ir jos veikimui visu pajėgumu užtikrinti;

d)

duomenų, kurie turi būti įvedami į 22 straipsnyje numatytą kompiuterinę informacinę sistemą, formatu ir struktūra;

e)

19 ir 20 straipsniuose nurodytų pranešimų ir ataskaitų teikimo terminais ir dažnumu; pranešimai ir ataskaitos teikiami tokiais laikotarpiais ir tokiu dažnumu, kad būtų užtikrintas skaidrumas ir laiku taikomos būtinos rizikos valdymo priemonės, atsižvelgiant į ligos pobūdį ir protrūkio tipą;

f)

regionų, iš kurių teikiami pranešimai ir ataskaitos, kaip numatyta 21 straipsnyje, įtraukimu į sąrašą.

a)

stebi gyvūnų, už kuriuos yra atsakingi, sveikatą ir elgesį;

b)

stebi įprastų gamybos rodiklių pokyčius ūkiuose arba gyvūnų ar genetinės medžiagos produktų, už kuriuos yra atsakingi, pokyčius, kurie, kaip gali būti įtariama, buvo sukelti į sąrašą įtrauktos ligos arba naujos ligos;

c)

nustato gyvūnų, už kuriuos yra atsakingi, anomalų gaištamumą ir kitus juose pasireiškusius pavojingų ligų simptomus.

a)

ūkio rūšį;

b)

ūkyje laikomų gyvūnų rūšis ir kategorijas;

c)

epidemiologinę padėtį zonoje ar regione, susijusią su į sąrašą įtrauktomis ir naujomis ligomis, kurioms ūkyje laikomi gyvūnai yra imlūs;

d)

kitą atitinkamą priežiūrą ar oficialią kontrolę, taikomas laikomiems gyvūnams ir tam tikros rūšies ūkiams.

a)

patariant atitinkamam veiklos vykdytojui biologinio saugumo ir kitais gyvūnų sveikatos klausimais, atsižvelgiant į ūkio rūšį ir ūkyje laikomų gyvūnų rūšis ir kategorijas;