Accept Refuse

EUR-Lex Access to European Union law

This document is an excerpt from the EUR-Lex website

Document 32016R0429

2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2016/429 dėl užkrečiamųjų gyvūnų ligų, kuriuo iš dalies keičiami ir panaikinami tam tikri gyvūnų sveikatos srities aktai („Gyvūnų sveikatos teisės aktas“) (Tekstas svarbus EEE)

OJ L 84, 31.3.2016, p. 1–208 (BG, ES, CS, DA, DE, ET, EL, EN, FR, GA, HR, IT, LV, LT, HU, MT, NL, PL, PT, RO, SK, SL, FI, SV)

In force

ELI: http://data.europa.eu/eli/reg/2016/429/oj

31.3.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 84/1


EUROPOS PARLAMENTO IR TARYBOS REGLAMENTAS (ES) 2016/429

2016 m. kovo 9 d.

dėl užkrečiamųjų gyvūnų ligų, kuriuo iš dalies keičiami ir panaikinami tam tikri gyvūnų sveikatos srities aktai („Gyvūnų sveikatos teisės aktas“)

(Tekstas svarbus EEE)

EUROPOS PARLAMENTAS IR EUROPOS SĄJUNGOS TARYBA,

atsižvelgdami į Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo, ypač į jos 43 straipsnio 2 dalį, 114 straipsnį ir 168 straipsnio 4 dalies b punktą,

atsižvelgdami į Europos Komisijos pasiūlymą,

teisėkūros procedūra priimamo akto projektą perdavus nacionaliniams parlamentams,

atsižvelgdami į Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonę (1),

pasikonsultavę su Regionų komitetu,

laikydamiesi įprastos teisėkūros procedūros (2),

kadangi:

(1)

užkrečiamosios gyvūnų ligos ir būtinos tų ligų kontrolės priemonės gali turėti pražūtingo poveikio atskiriems gyvūnams, gyvūnų populiacijoms, gyvūnų laikytojams ir ekonomikai;

(2)

kaip parodė nesena patirtis, užkrečiamosios gyvūnų ligos taip pat gali daryti didelį poveikį visuomenės sveikatai ir maisto saugai;

(3)

be to, dėl sąveikos neigiamas poveikis gali būti daromas biologinei įvairovei, klimato kaitai ir kitiems aplinkos aspektams. Klimato kaita gali turėti įtakos naujų ligų atsiradimui, jau egzistuojančių ligų paplitimui ir ligų sukėlėjų bei užkrato pernešėjų, įskaitant užkrečiančiuosius laukinę gyvūniją, geografiniam pasiskirstymui;

(4)

siekiant užtikrinti aukštus gyvūnų ir visuomenės sveikatos standartus Sąjungoje ir racionalią žemės ūkio ir akvakultūros sektorių plėtrą bei padidinti produktyvumą, reikėtų nustatyti Sąjungos lygmens gyvūnų sveikatos taisykles. Tos taisyklės yra būtinos, inter alia, siekiant užbaigti vidaus rinkos kūrimą ir išvengti infekcinių ligų plitimo. Tomis taisyklėmis taip pat turėtų būti kiek įmanoma užtikrinta, kad būtų išlaikyta esama gyvūnų sveikatos būklė Sąjungoje, ir kad būtų remiamas tolesnis tos būklės gerinimas;

(5)

dabartinę Sąjungos gyvūnų sveikatos teisės aktų sistemą sudaro įvairūs susieti ir tarpusavyje susiję pagrindiniai aktai, kuriais nustatomos su skirtingų rūšių gyvūnais susijusios sveikatos taisyklės, taikomos Sąjungos vidaus prekybai, gyvūnų ir produktų įvežimui į Sąjungą, ligų likvidavimui, veterinarinei kontrolei, pranešimams apie ligas ir finansinei paramai, tačiau trūksta vienos bendros teisinės sistemos, kuria būtų nustatyti suderinti visam sektoriui taikomi principai;

(6)

su gyvūnų sveikatos srities tikslų rėmimu susijusios finansinės taisyklės numatytos Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) Nr. 652/2014 (3) ir nėra šio reglamento dalis. Be to, siekiant reguliuoti gyvūnų sveikatos srities oficialią kontrolę turėtų būti naudojamos gyvūnų sveikatos priemonių oficialios kontrolės taisyklės, numatytos Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 882/2004 (4) ir Tarybos direktyvose 89/662/EEB (5), 90/425/EEB (6), 91/496/EEB (7) bei 97/78/EB (8);

(7)

šiame reglamente nėra nuostatų, kuriomis reglamentuojami gyvūnų gerovės klausimai. Tačiau gyvūnų sveikata ir gerovė yra susijusios: geresne gyvūnų sveikata didinama gyvūnų gerovė ir atvirkščiai. Kai pagal šį reglamentą vykdomos ligų prevencijos ir kontrolės priemonės, turėtų būti atsižvelgiama į jų poveikį gyvūnų gerovei, kaip numatyta Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 13 straipsnyje, kad atitinkami gyvūnai būtų apsaugoti nuo išvengiamo skausmo, įtampos ar kančios. Gyvūnų gerovės teisės aktai, pavyzdžiui, Tarybos reglamentai (EB) Nr. 1/2005 (9) ir (EB) Nr. 1099/2009 (10), būtinai turėtų būti toliau taikomi ir turėtų būti tinkamai įgyvendinami. Šiame reglamente nustatytos taisyklės neturėtų dubliuoti tuose teisės aktuose nustatytų taisyklių ar su jomis iš dalies sutapti;

(8)

2007 m. rugsėjo 19 d. Komisijos komunikato dėl Naujosios Europos Sąjungos gyvūnų sveikatos strategijos (2007–2013 m.), pagal kurią „prevencija geriau už gydymą“, tikslas – gerinti gyvūnų sveikatą, skiriant daugiau dėmesio prevencinėms priemonėms, ligų priežiūrai, ligų kontrolei ir moksliniams tyrimams, siekiant mažinti gyvūnų ligų atvejų skaičių ir kuo labiau sumažinti kilusių protrūkių poveikį. Joje siūloma priimti vieną supaprastintą gyvūnų sveikatą reglamentuojančią sistemą, kuri apimtų kuo daugiau tarptautinių standartų ir pagal kurią būtų tvirtai įsipareigota laikytis aukštų gyvūnų sveikatos standartų;

(9)

šio reglamento tikslas – įgyvendinti toje Gyvūnų sveikatos strategijoje numatytus įsipareigojimus bei viziją, įskaitant principą „viena sveikata“, ir konsoliduoti bendros Sąjungos gyvūnų sveikatos politikos teisinį pagrindą, nustačius vieną, supaprastintą ir lanksčią gyvūnų sveikatą reglamentuojančią sistemą;

(10)

gyvūnai gali sirgti įvairiomis infekcinėmis arba neinfekcinėmis ligomis. Daugelis ligų yra išgydomos arba turi poveikio tik atskiram atitinkamam gyvūnui arba jomis neužsikrečia kiti gyvūnai ar žmonės. Kita vertus, užkrečiamosios ligos gali turėti didesnės įtakos gyvūnų ar visuomenės sveikatai ir sukelti padarinių, juntamų populiacijos lygmeniu. Šiame reglamente nustatytos gyvūnų sveikatos taisyklės turėtų būti taikomos tik toms pastarosioms ligoms;

(11)

nustatant tas gyvūnų sveikatos taisykles itin svarbu atsižvelgti į ryšius tarp gyvūnų sveikatos ir visuomenės sveikatos, aplinkos, maisto ir pašarų saugos, gyvūnų gerovės, aprūpinimo maistu saugumo, taip pat ekonominių, socialinių ir kultūrinių aspektų;

(12)

Sutartimi dėl sanitarinių ir fitosanitarinių priemonių (toliau – SFP), kurios šalis Sąjunga yra, reglamentuojamas žmonių, gyvūnų ar augalų gyvybei ar sveikatai apsaugoti reikalingų priemonių naudojimas, kad jomis nebūtų šališkai ar nepagrįstai diskriminuojama tarp Pasaulio prekybos organizacijos (toliau – PPO) narių. Jei yra nustatyti tarptautiniai standartai, jais remtis privaloma nustatant Sąjungos priemones. Vis dėlto SFP sutarties šalys turi teisę nustatyti savo atitinkamus standartus, jei tokie standartai pagrįsti moksliniais įrodymais;

(13)

kalbant apie su tarptautine prekyba susijusias gyvūnų sveikatos sąlygas, gyvūnų sveikatos srityje SFP sutartyje remiamasi Pasaulinės gyvūnų sveikatos organizacijos (toliau – OIE) standartais. Siekiant sumažinti prekybos sutrikdymo riziką, Sąjungos gyvūnų sveikatos priemonėmis turėtų būti siekiama tinkamo konvergencijos su OIE standartais lygio;

(14)

tam tikromis aplinkybėmis, kai kyla didelė rizika gyvūnų ar visuomenės sveikatai, tačiau išlieka mokslinio pobūdžio abejonių, pagal SFP sutarties 5 straipsnio 7 dalį, kuri Sąjungos atveju buvo paaiškinta 2000 m. vasario 2 d. Komisijos komunikate dėl atsargumo principo, tos Sutarties narėms leidžiama patvirtinti laikinąsias priemones, pagrįstas turima susijusia informacija. Tokiomis aplinkybėmis atitinkama narė privalo gauti papildomos informacijos, būtinos objektyvesniam rizikos vertinimui atlikti, ir per pagrįstą laikotarpį atitinkamai peržiūrėti priemonę;

(15)

rizikos vertinimas, kuriuo remiantis imamasi priemonių pagal šį reglamentą, turėtų būti pagrįstas turimais moksliniais įrodymais ir atliktas nepriklausomai, objektyviai ir skaidriai. Taip pat turėtų būti tinkamai atsižvelgiama į Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 178/2002 (11) 22 straipsnio 1 dalimi įsteigtos Europos maisto saugos tarnybos (toliau – EFSA) nuomones;

(16)

Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1069/2009 (12) nustatytos tiek visuomenės, tiek gyvūnų sveikatos taisyklės, taikomos tam tikriems šalutiniams gyvūniniams produktams ir jų gaminiams, kad būtų išvengta tų produktų keliamos rizikos visuomenės ir gyvūnų sveikatai, ji būtų sumažinta ir ypač kad būtų užtikrinta maisto ir pašarų grandinės sauga. Todėl, siekiant išvengti Sąjungos teisės aktų nuostatų pasikartojimo, šalutiniams gyvūniniams produktams ir jų gaminiams šį reglamentą reikėtų taikyti tik tuo atveju, kai Reglamente (EB) Nr. 1069/2009 nenustatytos konkrečios taisyklės ir kai kyla rizika gyvūnų sveikatai. Pavyzdžiui, Reglamentu (EB) Nr. 1069/2009 nenustatyta, kaip elgtis su šalutiniais gyvūniniais produktais ir jų gaminiais, kai taikomos ligų kontrolės priemonės, todėl tie klausimai atitinkamai reglamentuojami šiame reglamente;

(17)

be to, su užkrečiamomis gyvūnų ligomis, įskaitant tas ligas, kuriomis gali užsikrėsti žmonės (zoonozėmis), susijusios konkrečios taisyklės jau nustatytos Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 999/2001 (13), Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2003/99/EB (14) ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 2160/2003 (15), o konkrečios taisyklės, susijusios su ligomis, kuriomis gali užsikrėsti žmonės, nustatytos Europos Parlamento ir Tarybos sprendimu Nr. 1082/2013/ES (16). Tie aktai turėtų toliau galioti priėmus šį reglamentą. Atitinkamai, kad nebūtų kartojamos Sąjungos teisės aktų nuostatos, šis reglamentas zoonozėms turėtų būti taikomas tik tiek, kiek joms dar nėra nustatytos konkrečios taisyklės tuose kituose Sąjungos aktuose. Be to, šis reglamentas taikomas nedarant poveikio kituose Sąjungos teisėkūros procedūra priimtuose aktuose numatytoms taisyklėms, pavyzdžiui, veterinarijos ir gyvūnų gerovės srityse;

(18)

ligos, kuriomis serga žmonių laikomi gyvūnai, gali daryti itin neigiamą poveikį žemės ūkio ir akvakultūros sektoriams, visuomenės sveikatai, aplinkai ir biologinei įvairovei. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad tokius gyvūnus laiko žmonės, ligų prevencijos ir kontrolės priemones jiems dažnai yra lengviau taikyti nei laukiniams gyvūnams;

(19)

nepaisant to, ligos, kuriomis užsikrečia laukinių gyvūnų populiacijos, gali turėti neigiamo poveikio žemės ūkio ir akvakultūros sektoriams, visuomenės sveikatai, aplinkai ir biologinei įvairovei. Todėl tikslinga, kad tokiais atvejais šis reglamentas turėtų būti taikomas laukiniams gyvūnams – tiek kaip galintiems užsikrėsti tomis ligomis, tiek kaip galintiems būti jų pernešėjais. Šiame reglamente terminas „laukiniai gyvūnai“ apima visus gyvūnus, kurių nelaiko žmonės, įskaitant benamius ir sulaukėjusius gyvūnus, net jei jie priklauso rūšims, kurių gyvūnai paprastai yra naminiai;

(20)

gyvūnų ligos plinta ne tik per tiesioginį gyvūnų sąlytį arba gyvūnų ir žmonių sąlytį. Jos taip pat toliau plinta per vandens ir oro sistemas, užkrato pernešėjus, pavyzdžiui, vabzdžius, arba spermą, oocitus ir embrionus, naudojamus dirbtiniam apvaisinimui, oocitų donorystei ar embrionų perkėlimui. Ligų sukėlėjų taip pat gali būti maiste ar kituose gyvūniniuose produktuose, kaip antai odoje, kailyje, plunksnose, raguose ir bet kokiose kitose iš gyvūno kūno gautose medžiagose. Be to, ligų sukėlėjai gali plisti per įvairius kitus objektus, pavyzdžiui, transporto priemones, įrangą, pašarus, šieną ir šiaudus. Todėl veiksmingos gyvūnų sveikatos taisyklės turi apimti visus infekcijos plitimo kelius ir susijusias medžiagas;

(21)

gyvūnų ligos gali daryti neigiamą poveikį laukinių gyvūnų rūšių pasiskirstymui, o tai gali pakenkti biologinei įvairovei. Todėl tokias gyvūnų ligas sukeliantys mikroorganizmai gali būti laikomi invazinėmis svetimomis rūšimis, kaip nustatyta Jungtinių Tautų Biologinės įvairovės konvencijoje. Šiame reglamente nustatytomis priemonėmis taip pat atsižvelgiama į biologinę įvairovę, todėl šis reglamentas turėtų būti taikomas tų rūšių gyvūnams, įskaitant apibrėžtąsias kaip invazinės gyvūnų rūšys, ir ligų sukėlėjams, kurie dalyvauja perduodant šiame reglamente nurodytas ligas arba jomis užsikrečia;

(22)

Sąjungos teisės aktuose, priimtuose anksčiau nei šis reglamentas, nustatytos atskiros gyvūnų sveikatos taisyklės sausumos ir vandens gyvūnams. Tarybos direktyvoje 2006/88/EB (17) nustatytos konkrečios vandens gyvūnams taikomos taisyklės. Tačiau pagrindiniai gero gyvūnų sveikatos valdymo ir tinkamo gyvūnų laikymo principai dažniausiai yra taikytini abiejų rūšių gyvūnų grupėms. Todėl šis reglamentas turėtų būti taikomas tiek sausumos, tiek vandens gyvūnams ir, kai taikoma, jame tos gyvūnų sveikatos taisyklės turėtų būti suderintos. Vis dėlto tam tikrų aspektų, visų pirma susijusių su ūkių registravimu bei patvirtinimu ir gyvūnų atsekamumu bei perkėlimu Sąjungoje, atžvilgiu šiame reglamente laikomasi praeityje priimto požiūrio, pagal kurį nustatyti skirtingi gyvūnų sveikatos taisyklių rinkiniai sausumos ir vandens gyvūnams, atsižvelgiant į skirtingą jų aplinką ir atitinkamai skirtingus sveikatos apsaugos reikalavimus;

(23)

Sąjungos teisės aktuose, priimtuose anksčiau nei šis reglamentas, visų pirma Tarybos direktyvoje 92/65/EEB (18), taip pat nustatytos pagrindinės gyvūnų sveikatos taisyklės, taikomos kitų rūšių gyvūnams, nereglamentuojamiems kitais Sąjungos aktais, pavyzdžiui, ropliams, varliagyviams, jūros žinduoliams ir kitiems, kurie nėra vandens ar sausumos gyvūnai, kaip apibrėžta šiame reglamente. Paprastai tokių rūšių gyvūnai nekelia didelės rizikos žmonių ar kitų gyvūnų sveikatai, todėl taikoma tik nedaug gyvūnų sveikatos taisyklių, jei jų apskritai yra. Siekiant išvengti bereikalingos administracinės naštos ir sąnaudų, šiame reglamente turėtų būti laikomasi praeityje taikyto požiūrio, t. y., turėtų būti nustatytas teisinis pagrindas išsamioms tokių gyvūnų perkėlimą ir jų produktų vežimą reglamentuojančioms gyvūnų sveikatos taisyklėms, kurios turėtų būti nustatytos, jei to reikia dėl susijusios rizikos;

(24)

žmonės savo namų ūkiuose dažnai laiko tam tikrus gyvūnus kaip gyvūnus augintinius, kad jie palaikytų jiems draugiją. Tokie grynai asmeniniais tikslais laikomi gyvūnai augintiniai, įskaitant namų ūkiuose tiek patalpose, tiek lauke laikomus dekoratyvinius vandens gyvūnus, paprastai kelia mažesnę riziką sveikatai, palyginti su kitais platesnio masto gyvūnų laikymo ar perkėlimo būdais, pavyzdžiui, tais, kurie įprasti vykdant žemės ūkio, akvakultūros, gyvūnų prieglaudų ir gyvūnų vežimo veiklą bendresne prasme. Todėl netikslinga, kad bendrieji registravimo, duomenų saugojimo ir perkėlimo Sąjungoje reikalavimai turėtų būti taikomi tokiems gyvūnams augintiniams, nes tai sudarytų nepagrįstą administracinę naštą ir sąnaudas. Todėl gyvūnų augintinių laikytojams registravimo ir duomenų saugojimo reikalavimai neturėtų būti taikomi. Be to, gyvūnų augintinių perkėlimui Sąjungoje nekomerciniais tikslais turėtų būti taikomos konkrečios taisyklės;

(25)

kai kurioms apibrėžtoms gyvūnų grupėms, kurioms šiame reglamente nustatytos specialios gyvūnų sveikatos taisyklės, priklausančias rūšis dėl atitinkamos grupės įvairovės reikia išvardyti priede pateikiamame sąraše. Tokia yra kanopas turinčių žinduolių, kurie klasifikuojami kaip kanopiniai gyvūnai, grupė. Ateityje tokių gyvūnų sąrašą gali prireikti keisti atsižvelgiant į su taksonomija susijusius pokyčius. Siekiant atsižvelgti į tokius pokyčius, pagal SESV 290 straipsnį Komisijai turėtų būtų deleguoti įgaliojimai priimti aktus dėl kanopinių gyvūnų sąrašo, nustatyto šio reglamento III priede;

(26)

ne visoms užkrečiamosioms gyvūnų ligoms įmanoma ar reikėtų užkirsti kelią ir ne visas jas įmanoma ar reikėtų kontroliuoti reguliavimo priemonėmis, pavyzdžiui, jei liga yra per daug išplitusi, jei nėra diagnostikos priemonių arba jei privatusis sektorius pats gali nustatyti priemones ligai kontroliuoti. Reguliavimo priemonės, kuriomis siekiama užkirsti kelią užkrečiamosioms gyvūnų ligoms ir jas kontroliuoti, gali turėti rimtų ekonominių pasekmių susijusiems sektoriams ir gali sutrikdyti prekybą. Todėl itin svarbu, kad tokios priemonės būtų taikomos tik kai jos proporcingos ir būtinos, pavyzdžiui, kai liga kelia arba įtariama, kad gali kelti didelę riziką gyvūnų ar visuomenės sveikatai;

(27)

be to, kiekvienai užkrečiamajai gyvūnų ligai taikomos prevencinės ir kontrolės priemonės turėtų būti pritaikytos prie konkrečių poreikių, siekiant atsižvelgti į specifinį epidemiologinį ligos pobūdį, jos pasekmes ir jos pasiskirstymą Sąjungoje. Todėl kiekvienai iš jų turėtų būti taikomos konkrečiai ligai skirtos prevencijos ir kontrolės taisyklės;

(28)

užkrečiamųjų gyvūnų ligų atveju ligos būklė yra paprastai susijusi su infekcijos klinikiniu arba patologiniu pasireiškimu. Vis dėlto, taikant šį reglamentą, kurio tikslas – kontroliuoti tam tikrų užkrečiamųjų gyvūnų ligų plitimą ir jas likviduoti, reikėtų nustatyti platesnę ligos apibrėžtį, kad ji apimtų kitus ligos sukėlėjo pernešėjus;

(29)

kai kurios užkrečiamosios gyvūnų ligos lengvai neplinta ir neperduodamos kitiems gyvūnams ar žmonėms, todėl nedaro didelio masto ekonominės žalos ar žalos biologinei įvairovei. Todėl jos nekelia rimtos grėsmės gyvūnų ar visuomenės sveikatai Sąjungoje ir dėl šios priežasties, jei to pageidaujama, joms gali būti taikomos nacionalinės taisyklės;

(30)

kiek tai susiję su užkrečiamosiomis gyvūnų ligomis, kurioms netaikomos Sąjungos lygmeniu nustatytos priemonės, bet kurios turi ekonominės svarbos vietos privačiajam sektoriui, tas sektorius padedant valstybių narių kompetentingoms institucijoms turėtų imtis veiksmų tokių ligų prevencijai ar kontrolei vykdyti, pavyzdžiui, nustatydamas savireguliacijos priemones arba parengdamas praktikos kodeksus;

(31)

priešingai nei 29 ir 30 konstatuojamosiose dalyse aprašytų užkrečiamųjų gyvūnų ligų atveju, labai užkrečiamos gyvūnų ligos gali lengvai plisti į kitas šalis ir, jei jos yra ir zoonozės, gali taip pat daryti poveikį visuomenės sveikatai ir maisto saugai. Todėl labai užkrečiamoms gyvūnų ligoms ir zoonozėms šis reglamentas turėtų būti taikomas;

(32)

vis didėja atsparumas antimikrobinėms medžiagoms, suprantamas kaip mikroorganizmų gebėjimas išgyventi arba daugintis esant tokiai antimikrobinės medžiagos koncentracijai, kurios paprastai pakanka tos pačios rūšies mikroorganizmų dauginimuisi nuslopinti arba jiems sunaikinti. Komisijos komunikate Europos Parlamentui ir Tarybai „Kovos su atsparumo antimikrobinėms medžiagoms keliamomis grėsmėmis veiksmų planas“ nurodytame 5 veiksme pabrėžiamas prevencinis vaidmuo, kurį turės šis reglamentas, ir tikėtinas vėlesnis antibiotikų naudojimo auginant gyvūnus sumažinimas. Šis mikroorganizmų atsparumas antimikrobinėms medžiagoms, į kurias jie anksčiau reaguodavo, komplikuoja infekcinių ligų, kuriomis užsikrėtę žmonės ir gyvūnai, gydymą, taigi gali kelti grėsmę žmonių ar gyvūnų sveikatai. Todėl mikroorganizmus, kurie tapo atsparūs antimikrobinėms medžiagoms, reikėtų traktuoti kaip užkrečiamąsias ligas ir todėl jie turėtų patekti į šio reglamento taikymo sritį. Taip bus sudarytos galimybės imtis veiksmų prieš antimikrobinėms medžiagoms atsparius mikroorganizmus, kai tai tikslinga ir būtina;

(33)

gali kilti naujų su tam tikromis ligomis ar rūšimis susijusių pavojų, visų pirma dėl prekybos pobūdžio, aplinkos, klimato, gyvulininkystės ir ūkininkavimo tradicijų pokyčių, o taip pat dėl socialinių pokyčių. Mokslo pažanga taip pat gali padėti įgyti naujų su dabartinėmis ligomis susijusių žinių ir padidinti informuotumą apie jas. Be to, šiuo metu svarbios ligos ir rūšys ateityje gali tapti ne tokios reikšmingos. Todėl šio reglamento taikymo sritis turėtų būti plati ir jame nustatytos taisyklės turėtų būti orientuotos į ligas, darančias didelį poveikį visuomenei. Remiama Europos Komisijos, OIE atliko tyrimą „Prioritetinių gyvūnų ligų sąrašo sudarymas ir suskirstymas į kategorijas, įskaitant žmonėms perduodamas ligas“ ir parengė tam skirtą priemonę, kurios tikslas – sukurti ligų skirstymo pagal prioritetą ir jų skirstymo į kategorijas sistemą. Ta priemonė – tai sisteminio požiūrio į informacijos apie gyvūnų ligas rinkimą ir vertinimą pavyzdys;

(34)

būtina sudaryti suderintą užkrečiamųjų gyvūnų ligų, keliančių riziką gyvūnų ar visuomenės sveikatai Sąjungoje (nesvarbu, ar visoje Sąjungoje, ar tik jos dalyse), sąrašą (toliau – į sąrašą įtrauktos ligos). Penkias ligas, kurios šiame reglamente jau nurodytos, reikėtų papildyti priede pateiktu ligų sąrašu. Komisija turėtų peržiūrėti ir iš dalies keisti tą priedą laikydamasi kriterijų rinkinio. Todėl pagal SESV 290 straipsnį Komisijai turėtų būti deleguoti įgaliojimai priimti aktus, kuriais priedas iš dalies keičiamas;

(35)

ateityje gali atsirasti ligų, kurios gali kelti didelę riziką visuomenės ar gyvūnų sveikatai ir turėti poveikio sveikatai, ekonomikai ar aplinkai. Komisijai turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai nustatyti ligų prevencijos ir kontrolės priemones tokių naujų ligų atžvilgiu, kad būtų imtasi tinkamų kovos su galimomis neigiamomis tų ligų pasekmėmis priemonių, net jeigu jos nebuvo visapusiškai įvertintos galimo jų įtraukimo į sąrašą požiūriu. Tokiomis priemonėmis nedaromas poveikis neatidėliotinoms priemonėms ir jos toliau galėtų būti taikomos naujų ligų atžvilgiu, kol bus priimtas sprendimas dėl jų įraukimo į sąrašą;

(36)

į sąrašą įtrauktos ligos bus valdomos taikant skirtingus metodus. Dėl kai kurių labai užkrečiamų ligų, kurių Sąjungoje šiuo metu nėra, reikia nustatyti griežtas priemones, kad tik atsiradusios tos ligos būtų nedelsiant likviduotos. Tais atvejais, kai tokios ligos nėra skubiai likviduojamos ir tampa endeminėmis, bus reikalinga privaloma ilgalaikė likvidavimo programa. Kitų ligų, kurios jau gali būti paplitusios kai kuriose Sąjungos dalyse, atveju reikalingas privalomas ar pasirenkamas likvidavimas. Šiais atvejais tikslinga apriboti gyvūnų perkėlimą ir produktų vežimą, pavyzdžiui, drausti juos perkelti ir vežti į užkrėstas teritorijas ir iš jų arba prieš perkeliant ir vežant tiesiog atlikti atitinkamų gyvūnų ar produktų tyrimus. Kitais atvejais galėtų būti tikslinga tiesiog įgyvendinti atitinkamos ligos plitimo priežiūros programą, nesiimant papildomų priemonių;

(37)

reikėtų nustatyti kriterijus, siekiant užtikrinti, kad sprendžiant, kurios užkrečiamosios gyvūnų ligos turėtų būti įtrauktos į pagal šį reglamentą sudarytą sąrašą, būtų atsižvelgta į visus svarbius aspektus;

(38)

šiame reglamente nustatytos konkrečios užkrečiamosios gyvūnų ligos prevencijos ir kontrolės taisyklės turėtų būti taikomos tų rūšių gyvūnams, kurie gali perduoti atitinkamą ligą, tiek būdami imlūs tai ligai, tiek pernešdami užkratą. Siekiant užtikrinti vienodas šio reglamento įgyvendinimo sąlygas, būtina sudaryti suderintą sąrašą ir į jį įtraukti tas rūšis, kurioms Sąjungos lygmeniu turėtų būti taikomos konkrečios į sąrašą įtrauktoms ligoms nustatytos priemonės (toliau – į sąrašą įtrauktos rūšys), ir todėl Komisijai turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai nustatyti tokį sąrašą;

(39)

skirstymo į kategorijas procesas turėtų būti grindžiamas iš anksto apibrėžtais kriterijais, pavyzdžiui, atitinkamos į sąrašą įtrauktos ligos pobūdžiu, jos poveikio gyvūnų ir visuomenės sveikatai, gyvūnų gerovei ir Sąjungos ekonomikai dydžiu, jos plitimo rizika ir galimybe naudotis tai į sąrašą įtrauktai ligai skirtomis ligų prevencijos ir kontrolės priemonėmis. Komisijai turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai nustatyti, kurios taisyklės turi būti taikomos kurioms į sąrašą įtrauktoms ligoms;

(40)

tokios taisyklės turėtų būti taikomos į sąrašą įtrauktoms ligoms, kurių atvejų Sąjungoje paprastai nepasitaiko ir kuriuos vos tik nustačius reikia nedelsiant imtis likvidavimo priemonių, pavyzdžiui, klasikiniam kiaulių marui, į sąrašą įtrauktoms ligoms, kurias reikia kontroliuoti visose valstybėse narėse siekiant jas išnaikinti visoje Sąjungoje (galinčioms apimti tokias ligas kaip bruceliozė), į sąrašą įtrauktoms ligoms, kurios yra aktualios kai kurioms valstybėms narėms ir dėl kurių reikia imtis priemonių, kad jos neplistų į Sąjungos dalis, kurios yra oficialiai neužkrėstos arba kuriose įgyvendinamos tos į sąrašą įtrauktos ligos likvidavimo programos (galinčioms apimti tokias ligas kaip infekcinis galvijų rinotracheitas), į sąrašą įtrauktoms ligoms, dėl kurių reikalingos priemonės, kad patekusios į Sąjungą arba dėl perkėlimo bei vežimo tarp valstybių narių jos neišplistų (galinčioms apimti tokias ligas kaip arklių infekcinė anemija), ir į sąrašą įtrauktoms ligoms, dėl kurių reikia vykdyti priežiūrą Sąjungoje (galinčioms apimti tokias ligas kaip juodligė);

(41)

konkrečios ligos pobūdis, su liga susijusi rizika ir kitos aplinkybės gali kisti. Tokiais atvejais Komisijai suteikti įgaliojimai taip pat turėtų apimti įgaliojimą keisti, kuriai kategorijai priskiriama konkreti į sąrašą įtraukta liga ir, atitinkamai, kokios priemonės jai yra taikytinos;

(42)

su gyvūnais dirbantys veiklos vykdytojai gali geriausiai stebėti ir užtikrinti gyvūnų, už kuriuos jie atsakingi, sveikatą ir stebėti produktus, už kuriuos jie atsakingi. Todėl jiems turėtų tekti pirminė atsakomybė įgyvendinti priemones, skirtas užkirsti kelią ligoms plisti tarp gyvūnų ir kontroliuoti tą plitimą bei stebėti produktus, už kuriuos jie atsakingi;

(43)

biologinio saugumo užtikrinimas yra viena iš pagrindinių prevencijos priemonių, kurias gali taikyti veiklos vykdytojai ir kiti dirbantieji su gyvūnais, kad būtų užkirstas kelias užkrečiamosioms gyvūnų ligoms patekti į gyvūnų populiaciją, vystytis joje ir plisti iš jos. Biologinio saugumo reikšmė taip pat pripažinta poveikio vertinime, atliktame siekiant priimti šį reglamentą, kuriame konkrečiai įvertintas galimas poveikis. Priimtos biologinio saugumo priemonės turėtų būti pakankamai lanksčios, pritaikytos prie gamybos rūšies ir atitinkamų gyvūnų rūšių ar kategorijų, ir jomis turėtų būti atsižvelgiama į vietos aplinkybes ir technikos raidą. Komisijai turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai nustatyti vienodam biologinio saugumo priemonių taikymui valstybėse narėse reikalingus būtiniausius reikalavimus. Tačiau veiklos vykdytojai, valstybės narės ar Komisija visada gali skatinti užkrečiamųjų ligų prevenciją remiantis aukštesniais biologinio saugumo standartais, parengdami savo gerosios praktikos gaires. Nors biologiniam saugumui užtikrinti gali prireikti tam tikrų pradinių investicijų, jų rezultatas – gyvūnų ligų sumažėjimas – veiklos vykdytojams turėtų būti teigiama paskata;

(44)

svarbus vaidmuo biologinio saugumo strategijose tiek ūkiuose, tiek vežant gyvūnus tenka biocidiniams produktams, pavyzdžiui, dezinfekavimo priemonėms, skirtoms veterinarinei higienai užtikrinti arba naudoti maisto ir pašarų vietose, insekticidams, repelentams ar rodenticidams. Todėl jie turi būti laikomi biologinio saugumo dalimi;

(45)

žinios apie gyvūnų sveikatą, įskaitant žinias apie ligų simptomus, ligų pasekmes, galimus prevencijos būdus, įskaitant biologinį saugumą, gydymą ir kontrolę, yra išankstinė efektyvaus gyvūnų sveikatos valdymo sąlyga; tos žinios taip pat yra būtinos siekiant anksti nustatyti gyvūnų ligas. Todėl veiklos vykdytojai ir gyvūnų specialistai prireikus turėtų įgyti tokių žinių. Tų žinių įgijimo būdai gali būti skirtingi, pavyzdžiui, formalusis švietimas, taip pat žemės ūkio sektoriuje veikianti ūkių konsultavimo sistema arba neformalus mokymas, prie kurio svariai prisidėti gali nacionalinės ir Sąjungos ūkininkų organizacijos ir kitos organizacijos;

(46)

veterinarijos gydytojams ir vandens gyvūnų sveikatos specialistams tenka itin svarbus vaidmuo visų gyvūnų sveikatos valdymo aspektų atžvilgiu, tad šiame reglamente turėtų būti nustatytos bendrosios taisyklės dėl jų vaidmens ir atsakomybės;

(47)

veterinarijos gydytojų turimas išsilavinimas ir profesinė kvalifikacija užtikrina, kad jie įgijo žinių, įgūdžių ir kompetencijų, reikalingų, inter alia, ligoms diagnozuoti ir gyvūnams gydyti. Be to, dėl istorinių priežasčių arba dėl vandens gyvūnų ligas gydančių veterinarijos gydytojų trūkumo kai kuriose valstybėse narėse egzistuoja specializuota profesija – vandens gyvūnų sveikatos specialistas. Tradiciškai šie specialistai nėra veterinarijos gydytojai, tačiau jie gydo vandens gyvūnus. Todėl šiame reglamente turėtų būti atsižvelgiama į tų valstybių narių, kurios pripažįsta tą profesiją, sprendimą. Tais atvejais vandens gyvūnų sveikatos specialistų atsakomybė ir pareigos, susijusios su specifine jų darbo sritimi, turėtų būti tos pačios kaip veterinarijos gydytojų. Šis požiūris atitinka išdėstytąjį OIE Vandens gyvūnų sveikatos kodekse;

(48)

valstybės narės ir visų pirma jų už gyvūnų sveikatą atsakingos kompetentingos institucijos yra vieni iš pagrindinių subjektų užkrečiamųjų gyvūnų ligų prevencijos ir kontrolės srityje. Kompetentinga už gyvūnų sveikatą atsakinga institucija, išduodama gyvūnų sveikatos sertifikatus, atlieka svarbų vaidmenį ligų priežiūros, likvidavimo, kontrolės priemonių, nenumatytų atvejų planavimo ir informuotumo apie ligas didinimo srityse, sudarant palankesnes sąlygas gyvūnų perkėlimui ir vykdant tarptautinę prekybą. Kad galėtų atlikti šiuo reglamentu nustatytas savo pareigas, valstybės narės yra priklausomos nuo turimos galimybės visoje savo teritorijoje naudotis tinkamais finansiniais, infrastruktūros ir personalo ištekliais, įskaitant laboratorijų pajėgumą, mokslo žinias ir kitą susijusią praktinę patirtį;

(49)

dėl ribotų išteklių kompetentingos institucijos ne visada gali įvykdyti visus veiksmus, kuriuos jos privalo atlikti pagal šį reglamentą. Todėl būtina nustatyti teisinį pagrindą, pagal kurį tam tikrus veiksmus būtų pavesta atlikti veterinarijos gydytojams, kurie nėra valstybiniai veterinarijos gydytojai. Dėl tos pačios priežasties valstybėms narėms taip pat turėtų būti leista įgalioti fizinius arba juridinius asmenis tam tikromis aplinkybėmis atlikti tam tikrus veiksmus;

(50)

siekiant užtikrinti, kad būtų nustatytos būtinos sąlygos bendrai taikyti ligų prevencijos ir kontrolės priemones visoje Sąjungoje, pagal SESV 290 straipsnį Komisijai turėtų būtų deleguoti įgaliojimai priimti aktus dėl pavedimo atlikti kitus veiksmus, kuriuos kompetentinga institucija gali pavesti atlikti veterinarijos gydytojams, kurie nėra valstybiniai veterinarijos gydytojai;

(51)

optimaliai valdyti gyvūnų sveikatą galima tik bendradarbiaujant su gyvūnų laikytojais, veiklos vykdytojais, veterinarijos gydytojais, gyvūnų sveikatos specialistais, kitais suinteresuotaisiais subjektais ir prekybos partneriais. Siekiant užtikrinti jų paramą, būtina aiškiai, skaidriai ir įtraukiai organizuoti sprendimų priėmimo procedūras ir taikyti šiame reglamente numatytas priemones;

(52)

kompetentinga institucija taip pat turėtų imtis tinkamų veiksmų visuomenei informuoti, ypač kai yra pagrįstų priežasčių įtarti, kad gyvūnai ar produktai gali kelti riziką gyvūnų ar visuomenės sveikatai ar kai toks atvejis yra visuotinės svarbos. Tais atvejais atitinkami gyvūnai ar produktai gali būti kilę iš Sąjungos arba pateikti į Sąjungą iš už jos ribų. Pastaruosius į Sąjungą taip pat gali įvežti iš už Sąjungos ribų atvykstantys asmenys su savo asmeniniu bagažu. Todėl piliečiams pateikiama informacija turėtų apimti ir su tokiomis situacijomis susijusią riziką;

(53)

siekiant išvengti ligų sukėlėjų paplitimo iš laboratorijų, institutų ir kitų įstaigų, dirbančių su ligos sukėlėjais, itin svarbu, kad jie imtųsi tinkamų biologinio saugumo, biologinės saugos ir biologinio izoliavimo priemonių. Todėl šiame reglamente turėtų būti numatytos saugos priemonės, taikytinos tvarkant ar vežant tokius ligų sukėlėjus, vakcinas ir kitus biologinius produktus. Tuo tikslu nustatyta pareiga taip pat turėtų būti taikoma visiems tokioje veikloje dalyvaujantiems juridiniams ar fiziniams asmenims. Siekiant užtikrinti, kad tų saugos standartų būtų laikomasi tvarkant labai užkrečiamas biologines medžiagas, vakcinas ir kitus biologinius produktus, pagal SESV 290 straipsnį Komisijai turėtų būtų deleguoti įgaliojimai priimti aktus dėl saugos priemonių tose laboratorijose, institutuose bei įstaigose ir ligų sukėlėjų vežimo;

(54)

siekiant veiksmingos ligų kontrolės, būtina anksti nustatyti ligą ir sukurti aiškią pranešimų apie ligas ir ataskaitų teikimo grandinę. Siekiant efektyviai ir greitai reaguoti, valstybės narės turėtų užtikrinti, kad įtarus ar patvirtinus tam tikrų į sąrašą įtrauktų ligų protrūkius, apie tai turėtų būti nedelsiant pranešta kompetentingai institucijai;

(55)

veterinarijos gydytojai atlieka svarbų vaidmenį tiriant ligas ir yra itin svarbi jungtis tarp veiklos vykdytojų ir kompetentingos institucijos. Todėl atitinkamas veiklos vykdytojas jiems turėtų pranešti apie anomalaus gaištamumo atvejus, kitas su pavojinga liga susijusias problemas arba be aiškios priežasties labai sumažėjusius produktyvumo lygius;

(56)

siekiant užtikrinti, kad pranešimai apie anomalaus gaištamumo atvejus ir kitus pavojingų ligų požymius būtų teikiami veiksmingai bei efektyviai ir išaiškinti įvairias su jais susijusias aplinkybes, pagal SESV 290 straipsnį Komisijai turėtų būtų deleguoti įgaliojimai priimti aktus dėl kriterijų, kuriais nurodoma, kokiomis aplinkybėmis būtina teikti pranešimus, ir atitinkamais atvejais nustatomos tolesnio tyrimo metu taikytinos taisyklės;

(57)

tam tikrų į sąrašą įtrauktų ligų atveju itin svarbu, kad valstybė narė nedelsdama praneštų Komisijai ir kitoms valstybėms narėms apie protrūkį jos teritorijoje. Toks pranešimas leis kaimyninėms ar kitoms nukentėjusioms valstybėms narėms prireikus imtis atsargumo priemonių;

(58)

kita vertus, nebūtina nedelsiant pranešti apie kai kurias ligas ir imtis su jomis susijusių veiksmų. Tais atvejais labai svarbu rinkti informaciją ir teikti ataskaitas apie tų ligų pasireiškimą, kad su liga susijusi padėtis būtų kontroliuojama ir prireikus būtų imtasi ligų prevencijos ir kontrolės priemonių. Šis ataskaitų teikimo reikalavimas taip pat gali būti taikomas ligoms, apie kurias būtina pranešti visoje Sąjungoje, tačiau apie kurias reikia pateikti papildomos informacijos siekiant įgyvendinti veiksmingas ligų prevencijos ir kontrolės priemones. Siekiant užtikrinti, kad per tinkamą laikotarpį būtų surinkta teisinga informacija ir duomenys, reikalingi siekiant užkirsti kelią kiekvienai konkrečiai ligai plisti arba kontroliuoti tokią ligą, pagal SESV 290 straipsnį Komisijai turėtų būtų deleguoti įgaliojimai priimti aktus dėl klausimų, apie kuriuos turi būti pateikiama informacija ataskaitose;

(59)

vienas iš pagrindinių pranešimų apie ligas ir ataskaitų teikimo tikslų – surinkti patikimus, skaidrius ir prieinamus epidemiologinius duomenis. Turėtų būtų įdiegta Sąjungos lygmens kompiuterinė interaktyvi informacinė sistema, skirta veiksmingai rinkti ir valdyti priežiūros duomenis į sąrašą įtrauktų ligų ir, atitinkamais atvejais, naujų ligų arba antimikrobinėms medžiagoms atsparių patogenų atveju. Įdiegus tą sistemą turėtų būti suteikta galimybė optimaliai naudotis duomenimis, palengvintas keitimasis jais ir sumažinta administracinė našta kompetentingoms valstybių narių institucijoms, į vieną procesą sujungiant pranešimų apie ligas ir ataskaitų teikimą Sąjungoje ir tarptautiniu lygmeniu (veikiantį naudojantis OIE duomenų baze). Taip pat reikėtų imtis priemonių siekiant užtikrinti keitimosi informacija pagal Direktyvą 2003/99/EB suderinamumą;

(60)

siekiant užtikrinti vienodas taisyklių, susijusių su pranešimų apie ligas ir ataskaitų teikimu Sąjungoje, įgyvendinimo sąlygas, Komisijai turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai sudaryti sąrašą ligų, kurių atveju taikomos šiame reglamente nustatytos taisyklės, susijusios su pranešimų apie ligas ir ataskaitų teikimu Sąjungoje, ir parengti reikalingas procedūras, formatą, duomenis ir keitimąsi informacija, susijusius su pranešimų apie ligas ir ataskaitų teikimu;

(61)

priežiūra yra itin svarbus ligų kontrolės politikos elementas. Ją vykdant būtų anksti nustatomos užkrečiamosios gyvūnų ligos ir efektyviai apie jas pranešama, taip sudarant sąlygas atitinkamam sektoriui ir kompetentingai institucijai, jei įmanoma, laiku įgyvendinti ligų prevencijos ir kontrolės priemones ir leisti likviduoti atitinkamą ligą. Be to, ją vykdant turėtų būti teikiama informacija apie kiekvienos valstybės narės ir Sąjungos gyvūnų sveikatos būklę, o tai padėtų pagrįsti sertifikavimą, kad teritorija neužkrėsta ligomis, ir palengvintų prekybą su trečiosiomis šalimis;

(62)

veiklos vykdytojai reguliariai stebi savo gyvūnus ir gali geriausiai nustatyti anomalaus gaištamumo atvejus ar kitus pavojingų ligų simptomus. Todėl vykdant priežiūrą veiklos vykdytojams tenka kertinis vaidmuo ir jie yra būtini kompetentingos institucijos vykdomos priežiūros dalyviai;

(63)

siekiant užtikrinti glaudų veiklos vykdytojų ir veterinarijos gydytojų ar vandens gyvūnų sveikatos specialistų bendradarbiavimą ir keitimąsi informacija ir papildyti veiklos vykdytojų vykdomą priežiūrą, ūkiuose, atsižvelgiant į atitinkamą gamybos rūšį ir kitus svarbius veiksnius, turėtų būti atliekami gyvūnų sveikatos patikrinimai. Siekiant užtikrinti vienodas gyvūnų sveikatos patikrinimų vykdymo sąlygas, Komisijai turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai nustatyti būtiniausius reikalavimus;

(64)

labai svarbu, kad kompetentinga institucija turėtų įdiegusi į sąrašą įtrauktų ligų, kurių atžvilgiu turi būti atliekama priežiūra, priežiūros sistemą. Tai turėtų būti taikoma ir naujoms ligoms, kurių atveju turėtų būti įvertinta galima atitinkamos ligos keliama rizika sveikatai ir surinkti epidemiologiniai duomenys tam vertinimui atlikti. Siekiant kuo geriau panaudoti išteklius, informaciją reikėtų rinkti, ja dalytis ir ją naudoti kiek įmanoma veiksmingiau ir efektyviau;

(65)

priežiūros metodika, dažnumas ir intensyvumas turėtų būti pritaikomi prie kiekvienos konkrečios ligos ir turėtų būti atsižvelgiama į konkretų priežiūros tikslą, gyvūnų sveikatos būklę atitinkamoje zonoje ir papildomą veiklos vykdytojų vykdomą priežiūrą. Tinkami epidemiologinės priežiūros veiksmai galėtų būti įvairūs: nuo paprasto pranešimo ir ataskaitos apie į sąrašą įtrauktos ligos arba naujos ligos atvejus arba įtariamus atvejus arba kitas anomalijas, pavyzdžiui, anomalaus gaištamumo atvejus ir kitus ligos požymius, iki konkrečios ir visapusiškos priežiūros programos, kuri paprastai apimtų papildomų mėginių ėmimo ir tyrimų režimą;

(66)

atsižvelgiant į ligos epidemiologinį pobūdį ir susijusius rizikos veiksnius, gali reikėti įdiegti konkrečią priežiūros programą, apimančią apibrėžtus ir struktūrizuotus veiksmus. Tokiais atvejais tikslinga, kad valstybės narės parengtų tikslines priežiūros programas. Kai tokios programos yra aktualios visai Sąjungai, turėtų būti nustatytos suderinto tokių programų taikymo taisyklės;

(67)

tokios programos turėtų derėti su Sąjungos tikslais ir todėl turėtų būti koordinuojamos Sąjungos lygmeniu. Tuo tikslu jos turėtų būti pateiktos Komisijai. Be to, tokias konkrečias priežiūros programas įgyvendinančios valstybės narės taip pat turėtų teikti Komisijai reguliarias ataskaitas apie tų programų rezultatus. Siekiant užtikrinti vienodas priežiūros programų įgyvendinimo sąlygas, Komisijai turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai sudaryti ligų, kurių atžvilgiu turi būti taikomos priežiūros programos, sąrašą ir parengti suderintas procedūras, formatą, duomenis, keitimąsi informacija ir kriterijus, naudotinus priežiūros programų įvertinimui;

(68)

dažnai bus būtina pateikti informaciją apie tinkamą skirtingų ligų – pradedant ligomis, kurių atveju vykdant priežiūrą galima apsiriboti tik tokiais veiksmais, kaip ataskaitų ir pranešimų teikimas, ir baigiant ligomis, kurių atveju reikia nustatyti išsamią Sąjungos masto konkrečią priežiūros programą – priežiūros formatą. Todėl pagal SESV 290 straipsnį Komisijai turėtų būtų deleguoti įgaliojimai priimti aktus dėl priežiūros plano, ligos, kuriai numatoma taikyti Sąjungai aktualią priežiūros programą, aktualumo nustatymo kriterijų ir oficialaus protrūkių patvirtinimo kriterijų, atitinkamų ligų atvejų apibrėžčių ir priežiūros programoms taikomų reikalavimų, kiek tai susiję su jų turiniu, į tokias programas įtrauktina informacija ir jų taikymo laikotarpiu;

(69)

turėtų būti reikalaujama, kad valstybės narės, kuriose nustatytos į sąrašą įtrauktos ligos, kurioms būtina taikyti šiame reglamente numatytas likvidavimo priemones, arba kurių atveju nežinoma, kad jose tų ligų nėra, įdiegtų privalomas likvidavimo programas toms ligoms likviduoti, jei likvidavimas yra privalomas Sąjungoje;

(70)

kita vertus, esama ligų, kurios kelia susirūpinimą Sąjungos mastu, tačiau kurių atveju nebūtina reikalauti, kad valstybės narės atitinkamą ligą likviduotų. Valstybės narės turėtų galėti nustatyti pasirenkamąsias tokių ligų likvidavimo programas, jei jos nusprendžia, kad likvidavimas joms yra svarbus. Tokios pasirenkamosios likvidavimo programos būtų pripažįstamos Sąjungos lygmeniu ir apimtų tam tikrų atitinkamų ligos kontrolės priemonių įgyvendinimą. Pagal jas atitinkamai valstybei narei taip pat galėtų būti sudaryta galimybė, gavus Komisijos pritarimą, reikalauti tam tikrų garantijų priimant gyvūnus iš kitų valstybių narių arba trečiųjų šalių;

(71)

siekiant užtikrinti vienodas ligų likvidavimo programų įgyvendinimo sąlygas, Komisijai turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai nustatyti tokių programų, veiklos rodiklių ir ataskaitų teikimo tvarką;

(72)

be to, valstybė narė turėtų turėti galimybę paskelbti, kad visos jos teritorijos, zonos ar jose esančios laikymo vietos neužkrėstos viena ar keletu į sąrašą įtrauktų ligų, kurioms taikomos privalomų ar pasirenkamųjų likvidavimo programų taisyklės, siekiant apsisaugoti nuo tokių į sąrašą įtrauktų ligų patekimo iš kitų Sąjungos dalių arba trečiųjų šalių ar teritorijų. Tuo tikslu turėtų būti nustatyta aiški suderinta procedūra, įskaitant būtinus neužkrėstos teritorijos statuso kriterijus. Siekiant užtikrinti vienodas neužkrėstos teritorijos statuso pripažinimo įgyvendinimo Sąjungoje sąlygas, būtina oficialiai patvirtinti tokį neužkrėstos teritorijos statusą, todėl Komisijai turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai patvirtinti tokį statusą;

(73)

OIE Sausumos ir vandens gyvūnų sveikatos kodeksuose (toliau – OIE kodeksai) pateikė skirstymo į laikymo vietas koncepciją. Anksčiau nei šis reglamentas priimtuose Sąjungos teisės aktuose ta koncepcija vartojama tik kalbant apie konkrečiuose Sąjungos teisės aktuose nurodytas konkrečias gyvūnų rūšis ir ligas, t. y., paukščių gripą ir vandens gyvūnų ligas. Šiuo reglamentu turėtų būti nustatyta galimybė laikymo vietų sistemą taikyti kitų rūšių gyvūnams ir ligoms. Siekiant nustatyti išsamias sąlygas ir taisykles, susijusias su laikymo vietų pripažinimo ir patvirtinimo taisyklėmis ir jiems taikomais reikalavimais, pagal SESV 290 straipsnį Komisijai turėtų būtų deleguoti įgaliojimai priimti aktus;

(74)

siekdamos informuoti prekybos partnerius ir palengvinti prekybą, valstybės narės turėtų viešai paskelbti apie savo neužkrėstas teritorijas, zonas ir laikymo vietas;

(75)

siekiant nustatyti išsamias neužkrėstos teritorijos statuso pripažinimo sąlygas, pagal SESV 290 straipsnį Komisijai turėtų būtų deleguoti įgaliojimai priimti aktus dėl tokio statuso suteikimo kriterijų ir sąlygų, įrodymų ligų nebuvimo sertifikavimui pagrįsti, specialių ligų prevencijos ir kontrolės priemonių, įskaitant atitinkamais atvejais neskiepijimo statusą, apribojimų, teiktinos informacijos, nukrypti leidžiančių nuostatų ir neužkrėstos teritorijos statuso išsaugojimo, sustabdymo, atšaukimo ar sugrąžinimo sąlygų;

(76)

siekiant užtikrinti vienodas procedūrų, taikomų neužkrėstos teritorijos statusui suteikti, įgyvendinimo sąlygas, Komisijai turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai nustatyti tas į sąrašą įtrauktas ligas, kurioms gali būti taikoma laikymo vietų sistema, ir nustatyti išsamias taisykles dėl paraiškų teikimo ir keitimosi informacija formato;

(77)

nustačius, kad tam tikroms į sąrašą įtrauktoms ligoms imli gyvūnų populiacija visiškai neturi imuniteto, reikia nuolatinio budrumo ligos atžvilgiu ir parengties jai. Praeityje pasitvirtino, kad siekiant sėkmingai kontroliuoti nenumatytus ligų atvejus itin svarbi priemonė yra nenumatytų atvejų planai. Siekiant užtikrinti galimybę nenumatytiems ligų atvejams kontroliuoti pasinaudoti šia veiksminga ir efektyvia priemone ir kad ji būtų pakankamai lanksti ir galėtų būti pritaikyta atsižvelgiant į neatidėliotinus atvejus, Komisijai turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai nustatyti būtinas nenumatytų atvejų planų įgyvendinimo taisykles;

(78)

praeityje kilusios gyvūnų sveikatos krizės parodė konkrečių, išsamių ir greitai įgyvendinamų nenumatytų ligų atvejų valdymo procedūrų naudą. Tos organizacinės procedūros turėtų užtikrinti greitą ir veiksmingą atsaką ir turėtų pagerinti visų susijusių šalių, visų pirma įskaitant kompetentingas institucijas ir suinteresuotuosius subjektus, pastangų koordinavimą. Jei įmanoma ir tikslinga, jos taip pat turėtų apimti bendradarbiavimą su kaimyninių valstybių narių ir trečiųjų šalių bei teritorijų kompetentingomis institucijomis;

(79)

siekiant užtikrinti nenumatytų atvejų planų taikomumą realiais neatidėliotinais atvejais, labai svarbu išbandyti atitinkamas sistemas ir patikrinti, kad jos veikia. Tuo tikslu, jei įmanoma ir tikslinga, valstybių narių kompetentingos institucijos turėtų vykdyti imituojamąsias pratybas, bendradarbiaudamos su kaimyninių valstybių narių ir trečiųjų šalių bei teritorijų kompetentingomis institucijomis;

(80)

siekiant užtikrinti vienodas nenumatytų atvejų planų ir imituojamųjų pratybų įgyvendinimo sąlygas, Komisijai turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai nustatyti tų planų ir pratybų praktinio įgyvendinimo taisykles;

(81)

veterinariniai vaistai, pavyzdžiui, vakcinos, hiperimuniniai serumai ir antimikrobinės medžiagos, yra svarbūs užkertant kelią užkrečiamosioms gyvūnų ligoms ir jas kontroliuojant. Šio reglamento priėmimo poveikio vertinime pabrėžta visų pirma vakcinų, kaip gyvūnų ligų prevencijos, kontrolės ir likvidavimo priemonės, svarba;

(82)

tačiau taikant kai kurių užkrečiamųjų gyvūnų ligų kontrolės strategijas būtina uždrausti arba apriboti tam tikrų veterinarinių vaistų naudojimą, nes jų naudojimas sumažintų tų strategijų veiksmingumą. Pavyzdžiui, tam tikri veterinariniai vaistai gali paslėpti ligos požymius, dėl jų gali būti neįmanoma nustatyti ligos sukėlėjo arba sunku atlikti greitą ir diferencinę diagnozę, taigi kyla pavojus, kad liga nebus teisingai nustatyta;

(83)

vis dėlto, skirtingų į sąrašą įtrauktų ligų atveju tos kontrolės strategijos gali iš esmės skirtis. Todėl šiame reglamente reikėtų nustatyti taisykles dėl veterinarinių vaistų naudojimo į sąrašą įtrauktų tam tikrų ligų prevencijos ir kontrolės tikslais ir suderintus kriterijus, į kuriuos turėtų būti atsižvelgiama sprendžiant, ar galima naudoti vakcinas, hiperimuninius serumus ir antimikrobines medžiagas, ir kaip juos naudoti. Siekiant užtikrinti lankstų požiūrį ir atsižvelgti į įvairių į sąrašą įtrauktų ligų ypatumus bei galimybę naudotis veiksmingomis gydymo priemonėmis, pagal SESV 290 straipsnį Komisijai turėtų būtų deleguoti įgaliojimai priimti aktus dėl tam tikrų veterinarinių vaistų naudojimo ribojimo, draudimo arba pareigos juos naudoti, vykdant tam tikrų į sąrašą įtrauktų ligų kontrolę. Skubos atvejais ir siekiant kovoti su naujais pavojais, galinčiais turėti pražūtingą poveikį gyvūnų ar visuomenės sveikatai, ekonomikai, visuomenei ar aplinkai, turėtų būti įmanoma tuo tikslu priemones priimti skubos tvarka;

(84)

atsižvelgiant į ekspertų nuomonėje išdėstytas išvadas dėl pagrindinėms gyvūnų ligoms skirtų vakcinų ir (arba) diagnostikos bankų, taip pat reikėtų imtis veiksmų siekiant Sąjungai ir valstybėms narėms suteikti galimybę sukaupti į sąrašą įtrauktų ligų, kurios kelia rimtą grėsmę gyvūnų ar visuomenės sveikatai, antigenų, vakcinų ir diagnostikos reagentų rezervus. Įsteigus Sąjungos antigenų, vakcinų ir diagnostikos reagentų banką būtų lengviau siekti Sąjungos gyvūnų sveikatos srities tikslų, nes tai leistų greitai ir veiksmingai reaguoti tuo atveju, kai banko išteklių prireiktų, ir tokiu būdu būtų efektyviai naudojami riboti ištekliai;

(85)

siekiant užtikrinti tokį greitą ir veiksmingą atsaką, pagal SESV 290 straipsnį Komisijai turėtų būtų deleguoti įgaliojimai priimti aktus dėl tokių bankų įsteigimo, valdymo ir jų veikimo saugos standartų bei reikalavimų. Tačiau šiuo reglamentu neturėtų būti nustatomas ligų prevencijos ir kontrolės priemonių, įskaitant skiepijimą, finansavimo taisyklių priėmimas;

(86)

reikėtų nustatyti kriterijus, pagal kuriuos suteikiama pirmenybė pasinaudoti Sąjungos antigenų, vakcinų ir diagnostikos reagentų bankų ištekliais, siekiant užtikrinti veiksmingą jų paskirstymą neatidėliotinais atvejais;

(87)

dėl priežasčių, susijusių su bioterorizmu ir agroterorizmu, tam tikra išsami informacija apie Sąjungos antigenų, vakcinų ir diagnostikos reagentų bankus turėtų būti tvarkoma kaip įslaptinta informacija ir turėtų būti uždrausta ją skelbti. Kalbant apie tos pačios rūšies informaciją, susijusią su nacionaliniais vakcinų bankais, turėtų būti laikomasi skirtingų valstybių narių konstitucinių reikalavimų informacijos laisvės srityje, kartu užtikrinant, kad atitinkama informacija būtų tvarkoma kaip įslaptinta informacija;

(88)

siekiant užtikrinti vienodas Sąjungos antigenų, vakcinų ir diagnostikos reagentų bankų valdymo sąlygas, Komisijai turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai nustatyti išsamias taisykles, pagal kurias būtų sprendžiama, kuriuos biologinius produktus reikia įtraukti į tuos bankus ir kokių ligų atveju jie naudotini; taip pat išsamias taisykles dėl tiekimo, kiekių, laikymo, pristatymo, procedūrinių ir techninių reikalavimų, taikomų antigenams, vakcinoms ir diagnostikos reagentams, ir Komisijai teikiamos informacijos dažnumo ir turinio;

(89)

kilus į sąrašą įtrauktos ligos, kuri, manoma, kelia didelę riziką gyvūnų ar visuomenės sveikatai Sąjungoje, protrūkiui, valstybės narės turėtų užtikrinti, kad būtų nedelsiant imamasi ligų kontrolės priemonių atitinkamai ligai likviduoti siekiant apsaugoti gyvūnų ir visuomenės sveikatą;

(90)

kompetentingai institucijai turėtų tekti atsakomybė inicijuoti pirminius tyrimus, kuriais patvirtinamas arba paneigiamas labai užkrečiamos į sąrašą įtrauktos ligos, kuri, manoma, kelia didelę riziką gyvūnų ar visuomenės sveikatai Sąjungoje, protrūkis;

(91)

kompetentinga institucija turėtų įdiegti preliminarias ligų kontrolės priemones, kad būtų užkirstas kelias galimam į sąrašą įtrauktos ligos plitimui, ir turėtų atlikti epidemiologinį tyrimą;

(92)

kai tik patvirtinamas į sąrašą įtrauktos ligos atvejis, kompetentinga institucija turėtų imtis reikalingų ligų kontrolės priemonių, prireikus įskaitant ribojimų taikymo zonų nustatymą, kad liga būtų likviduota ir būtų užkirstas kelias jai toliau plisti;

(93)

į sąrašą įtraukta liga užsikrėtę laukiniai gyvūnai gali kelti riziką visuomenės sveikatai ir laikomų gyvūnų sveikatai. Todėl prireikus reikėtų nustatyti specialias taisykles, susijusias su ligų kontrolės ir likvidavimo priemonėmis, taikytinomis laukiniams gyvūnams;

(94)

gali būti atvejų, kai pasireiškus į sąrašą įtrauktai ligai standartinės ligų kontrolės priemonės gali kelti pavojų mažai tam tikrų gyvūnų populiacijai, pavyzdžiui, retoms veislėms ir rūšims. Tokioms veislėms ir rūšims apsaugoti gali reikėti, kad kompetentinga institucija imtųsi pakeistų priemonių. Tačiau tokiu pakeitimu neturėtų būti kliudoma bendrai tos ligos kontrolei;

(95)

į sąrašą įtrauktų ligų, kurios nėra labai užkrečiamos ir kurioms taikomos privalomos taisyklės, kuriomis reikalaujama jų likvidavimo, atveju turėtų būti įgyvendinamos ligų kontrolės priemonės tokiu būdu, kad būtų užkirstas kelias atitinkamoms ligoms plisti, visų pirma į neužkrėstas teritorijas. Vis dėlto, tos priemonės gali būti ne tokios griežtos arba skirtingos, palyginti su priemonėmis, taikomomis pavojingiausių į sąrašą įtrauktų ligų atveju. Todėl šiame reglamente turėtų būti numatytos specialios su tomis mažiau pavojingomis ligomis susijusios taisyklės. Valstybės narės, kurios įdiegė pasirenkamą likvidavimo programą, taip pat turėtų įgyvendinti tokias ligos kontrolės priemones. Kai kuriais atvejais, atsižvelgiant į ligos pobūdį ir epidemiologinę padėtį, likvidavimas gali būti ilgalaikis tikslas, o trumpalaikis tikslas gali būti kontroliuoti ligą. Vis dėlto, ligų kontrolės priemonių lygis ir intensyvumas turėtų būti proporcingas ir jomis turėtų būti atsižvelgta į atitinkamos į sąrašą įtrauktos ligos ypatumus, jos paplitimą ir svarbą nuo jos nukentėjusiai valstybei narei ir visai Sąjungai;

(96)

siekiant užtikrinti, kad veiklos vykdytojai, gyvūnų augintinių laikytojai ir kompetentingos institucijos veiksmingai taikytų šiame reglamente numatytas ligų kontrolės priemones, ir atsižvelgiant į ligų kontrolės priemonių, taikomų konkrečioms į sąrašą įtrauktoms ligoms, ypatumus ir susijusius rizikos veiksnius, pagal SESV 290 straipsnį Komisijai turėtų būtų deleguoti įgaliojimai priimti aktus dėl išsamių ligų kontrolės priemonių, kurios turi būti įgyvendinamos įtarus arba patvirtinus į sąrašą įtrauktos ligos atvejį ūkiuose, kitose vietose ir ribojimų taikymo zonose;

(97)

siekiant suteikti galimybę Komisijai priimti laikinas specialias ligų kontrolės priemones tuo atveju, jei šiame reglamente nustatytos ligų kontrolės priemonės yra nepakankamos ar netinkamos susijusiai rizikai pašalinti, Komisijai turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai ribotą laikotarpį nustatyti specialias ligų kontrolės priemones;

(98)

būtina registruoti tam tikrus ūkius, kuriuose laikomi sausumos gyvūnai ar tvarkomi genetinės medžiagos produktai, ir tam tikrus vežėjus, kurie juos veža, kad kompetentinga institucija galėtų vykdyti tinkamą priežiūrą ir užkirsti kelią užkrečiamosioms gyvūnų ligoms, jas kontroliuoti ir likviduoti;

(99)

siekiant išvengti nepagrįstos administracinės naštos ir sąnaudų, valstybės narės turėtų galėti ribotai netaikyti registravimo reikalavimo tam tikrų rūšių ūkiams, keliantiems nedidelę riziką. Komisijai turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai siekiant suderinto požiūrio tokių išimčių suteikimo atžvilgiu. Toks suderintas požiūris yra itin reikalingas, kad tam tikrų rūšių ūkiams nebūtų leista išvengti registravimo reikalavimo. Tai itin svarbu ne tik tų ūkių, kurie kelia didesnę nei nereikšmingą riziką gyvūnų sveikatai, bet ir ūkių, kurie kelia didesnę nei nereikšmingą riziką visuomenės sveikatai, atveju. Tokios rizikos pavyzdys yra artimame sąlytyje su žmonėmis ar arti jų gyvenančių gyvūnų laikymas, pavyzdžiui, šunų veisimas tokiu mastu, iš kurio galima daryti išvadą apie tam tikrą veiklos tęstinumą ir tam tikrą organizavimo lygį, kai pagrindinis tikslas yra jų pardavimas, kad jie taptų gyvūnais augintiniais namų ūkiuose;

(100)

jei tam tikros rūšies ūkis, kuriame laikomi sausumos gyvūnai arba tvarkomi ar laikomi genetinės medžiagos produktai, kelia ypatingą riziką gyvūnų sveikatai, jį turėtų patvirtinti kompetentinga institucija;

(101)

siekiant nesudaryti nepagrįstos administracinės naštos ir sąnaudų, visų pirma nedidelę riziką keliančioms įmonėms, kai įmanoma, atitinkamos priemonės turėtų būti lanksčios ir suteikti galimybę registravimo ir patvirtinimo sistemą pritaikyti prie vietos ir regiono sąlygų ir gamybos modelių;

(102)

kai kuriais atvejais yra pageidautinas arba būtinas tam tikrų registravimo ar patvirtinimo sąlygų suderinimas visoje Sąjungoje. Pavyzdžiui, genetinės medžiagos produktų ūkiai ir surinkimo operacijos turėtų atitikti tam tikras sąlygas ir turėtų būti patvirtinti, siekiant, kad jie atitiktų tarptautinius standartus ir tokiu būdu Sąjunga prekiaudama galėtų suteikti gyvūnų sveikatos garantijas trečiosioms šalims. Tokios sąlygos taip pat turėtų apimti konkretaus mokymo ar profesinės kvalifikacijos reikalavimus tam tikriems labai specifiniams ūkiams ar operacijoms (pavyzdžiui, embrionų surinkimo grupėms) arba net kompetentingos institucijos pareigą vykdyti konkrečią priežiūrą. Todėl pagal SESV 290 straipsnį Komisijai turėtų būti suteikti įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl tų išsamių reikalavimų siekiant numatyti tokias konkrečias sąlygas;

(103)

siekiant sumažinti administracinę naštą, registravimai ir patvirtinimai, jei įmanoma, turėtų būti įtrauki į registravimo arba patvirtinimo sistemą, kurią atitinkama valstybė narė jau gali būti įdiegusi kitais tikslais;

(104)

veiklos vykdytojai turi tiesioginių žinių apie gyvūnus, kuriuos prižiūri. Todėl jie turėtų saugoti nuolat atnaujinamus informacijos, kuri yra svarbi vertinant gyvūno sveikatos būklę, vykdant atsekamumą ir atliekant epidemiologinį tyrimą, jei pasireiškia į sąrašą įtraukta liga, įrašus. Tie įrašai turėtų būti lengvai pasiekiami kompetentingai institucijai;

(105)

siekiant užtikrinti, kad būtų prieinama nuolat atnaujinama informacija apie registruotus ūkius ir veiklos vykdytojus bei patvirtintus ūkius, kompetentingos institucijos turėtų sudaryti ir tvarkyti tokių ūkių ir veiklos vykdytojų registrą. Pagal SESV 290 straipsnį Komisijai turėtų būtų deleguoti įgaliojimai priimti aktus dėl išsamios informacijos, kurią reikia įtraukti į ūkių ir veiklos vykdytojų registrą;

(106)

kad ūkį galėtų patvirtinti kompetentinga institucija, jis turėtų atitikti tam tikrus reikalavimus. Prieš suteikdama patvirtinimą kompetentinga institucija, atlikdama patikrinimą vietoje, turėtų įsitikinti, ar visi reikalavimai patenkinti. Kai kuriais atvejais visų sąlygų nedelsiant patenkinti neįmanoma, tačiau likę trūkumai nekelia didelės rizikos gyvūnų ar visuomenės sveikatai. Tokiais atvejais kompetentinga institucija turėtų galėti suteikti sąlyginį patvirtinimą, po kurio rengiamas kitas patikrinimas vietoje siekiant įsitikinti, kad buvo padaryta pažanga. Tais atvejais kompetentinga institucija atitinkamų ūkių valdytojams turėtų teikti reikiamas veiksmingas konsultacijas, kad atitinkamas veiklos vykdytojas suprastų trūkumą ir galėtų suplanuoti, kaip sėkmingai jį pašalinti;

(107)

efektyvus atsekamumas yra vienas iš svarbiausių ligų kontrolės politikos elementų. Turėtų būti nustatyti konkretūs identifikavimo ir registravimo reikalavimai, taikomi skirtingų rūšių laikomiems sausumos gyvūnams ir genetinės medžiagos produktams, kad būtų sudarytos palankesnės sąlygos veiksmingai taikyti šiame reglamente numatytas ligų prevencijos ir kontrolės taisykles. Be to, svarbu numatyti galimybę įdiegti tų rūšių identifikavimo ir registravimo sistemą, kurioms šiuo metu tokia tvarka nenustatyta, arba kai tai būtina dėl kintančių aplinkybių ir susijusio pavojaus;

(108)

turėtų būti reikalaujama nustatyti fizines identifikavimo priemones, skirtas tam tikrų rūšių, kurių atveju svarbu turėti galimybę atsekti atskirus gyvūnus ar jų grupes, gyvūnams. Tai reiškia, kad atitinkamas gyvūnas būtų fiziškai pažymėtas, paženklintas, jam būtų implantuotas mikrolustas arba jam būtų pritaikytas kitas identifikavimo metodas, kai žymę galima matyti arba aptikti ant jo kūno arba jo kūne ir ta žymė negali būti lengvai pašalinta;

(109)

siekiant užtikrinti sklandų identifikavimo ir registravimo sistemos veikimą ir užtikrinti atsekamumą, pagal SESV 290 straipsnį Komisijai turėtų būtų deleguoti įgaliojimai priimti aktus dėl pareigų, susijusių su duomenų bazėmis, išsamių su atskiromis gyvūnų rūšimis susijusių identifikavimo ir registravimo reikalavimų, įskaitant išimtis ir tokių išimčių sąlygas, ir dokumentų;

(110)

tikslinga sumažinti administracinę naštą ir sąnaudas ir numatyti galimybę lanksčiai taikyti sistemą tais atvejais, kai atsekamumo reikalavimai gali būti patenkinti kitais būdais nei nustatytieji šiame reglamente. Todėl pagal SESV 290 straipsnį Komisijai turėtų būti suteikti įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl nuostatų, leidžiančių nukrypti nuo identifikavimo ir registravimo reikalavimų;

(111)

siekiant užtikrinti vienodas identifikavimo ir registravimo sistemos įgyvendinimo ir atsekamumo sąlygas, Komisijai turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai nustatyti taisykles, susijusias su duomenų bazių techninėmis specifikacijomis, identifikavimo būdais, dokumentais bei formatu ir terminais;

(112)

svarbi užkrečiamosios gyvūnų ligos patekimo ir plitimo prevencijos priemonė yra tą ligą galinčių perduoti gyvūnų perkėlimo ir produktų vežimo apribojimų nustatymas. Tačiau gyvūnų perkėlimo ir produktų vežimo ribojimas gali turėti didelio poveikio ekonomikai ir gali trukdyti vidaus rinkos veikimui. Todėl tokie apribojimai turėtų būti taikomi tik būtinais atvejais ir būti proporcingi susijusiai rizikai. Šis požiūris atitinka SFP sutartyje nustatytus principus ir OIE tarptautinius standartus;

(113)

šiame reglamente nustatyti bendrieji reikalavimai turėtų būti taikomi visiems gyvūnų perkėlimams, pavyzdžiui, draudimas perkelti gyvūnus iš ūkio, kuriame nustatyti anomalaus gaištamumo atvejai ar kiti ligų simptomai, kurių priežastis nežinoma, arba vežimo metu taikomi ligų prevencijos reikalavimai;

(114)

šiuo metu Sąjungos gyvūnų sveikatos teisės aktuose nustatytoje teisinėje sistemoje dėl sausumos gyvūnų ir produktų perkėlimo nustatytos suderintos taisyklės, taikomos pirmiausiai tokiam perkėlimui ir vežimui iš vienos valstybės narės į kitą, o valstybėms narėms leidžiama nustatyti reikalingus perkėlimo ir vežimo reikalavimus savo teritorijoje. Šio reglamento priėmimo poveikio vertinime pateiktas išsamus dabartinės padėties palyginimas su variantu, kai perkėlimo ir vežimo valstybėse narėse taisyklės taip pat būtų derinamos Sąjungos lygmeniu. Padaryta išvada, kad reikėtų toliau taikyti dabartinį požiūrį, nes visiškai suderinti visus perkėlimus ir vežimus būtų labai sudėtinga ir iš to gauta nauda, t. y., tokio perkėlimo ir vežimo tarp valstybių narių palengvinimas, nenusveria neigiamo poveikio, kuris galėtų būti padarytas gebėjimui kontroliuoti ligas;

(115)

iš vienos valstybės narės į kitą perkeliamiems gyvūnams turėtų būti taikomas pagrindinių gyvūnų sveikatos reikalavimų rinkinys. Visų pirma, gyvūnai neturėtų būti perkeliami iš ūkių, kuriuose nustatyti anomalaus gaištamumo atvejai ar ligų simptomai, kurių priežastis nežinoma. Tačiau gaištamumo, net jei jis anomalus, atvejai, susiję su mokslinėmis procedūromis, kurias leista vykdyti pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2010/63/ES (19), ir nesukelti infekcinių į sąrašą įtrauktų ligų, neturėtų būti priežastis neleisti perkelti mokslo tikslais naudoti skirtų gyvūnų;

(116)

vis dėlto, šiuo reglamentu reikėtų suteikti lankstumo, siekiant sudaryti palankesnes sąlygas įvairių rūšių ir kategorijų sausumos gyvūnų perkėlimui, dėl kurio kyla nedidelė į sąrašą įtrauktų ligų plitimo tarp valstybių narių rizika. Be to, reikėtų numatyti papildomą galimybę nustatyti nukrypti leidžiančias nuostatas tais atvejais, kai valstybės narės ar veiklos vykdytojai sėkmingai įgyvendina alternatyvias rizikos mažinimo priemones, pavyzdžiui, užtikrina aukštą biologinio saugumo lygį ir įdiegia veiksmingas priežiūros sistemas;

(117)

kanopiniai gyvūnai ir naminiai paukščiai sudaro itin svarbių ekonomikai gyvūnų rūšių grupes ir jiems taikomi konkretūs perkėlimo reikalavimai, nustatyti anksčiau nei šis reglamentas priimtuose Sąjungos teisės aktuose, būtent Tarybos direktyvose 64/432/EEB (20), 91/68/ (21), 2009/156/EB (22), 2009/158/EB (23) ir iš dalies – Direktyvoje 92/65/EEB. Pagrindinės tų rūšių gyvūnų perkėlimą reglamentuojančios taisyklės turėtų būti nustatytos šiame reglamente. Išsamūs reikalavimai, kurie daugiausia priklauso nuo ligų, kurias gali perduoti skirtingų rūšių ar kategorijų gyvūnai, turėtų būti reglamentuojami vėlesniais Komisijos aktais, atsižvelgiant į ligų ir susijusių rūšių ir kategorijų gyvūnų ypatumus;

(118)

kadangi kanopinių gyvūnų ir naminių paukščių surinkimo operacijos kelia ypatingai didelę ligų riziką, tikslinga apriboti kanopinių gyvūnų ir naminių paukščių, kurie vienu metu gali būti perkeliami tarp valstybių narių, skaičių ir šiame reglamente nustatyti konkrečias taisykles susijusių gyvūnų sveikatai apsaugoti ir užkirsti kelią užkrečiamosioms gyvūnų ligoms plisti. Tos surinkimo operacijos paprastai būtų vykdomos tuo tikslu patvirtintame ūkyje arba, kai tai leidžia kilmės valstybė narė, pirminio surinkimo operacijos atveju – viena transporto priemone, pavyzdžiui, sunkvežimiu, surenkant gyvūnus iš skirtingų vietų toje valstybėje narėje;

(119)

atsižvelgiant į atitinkamas į sąrašą įtrauktas ligas ir rūšis, būtina nustatyti konkrečius gyvūnų sveikatos reikalavimus, taikomus tam tikrų rūšių gyvūnams, išskyrus laikomus kanopinius gyvūnus ir naminius paukščius. Šių rūšių gyvūnams taikomos taisyklės taip pat buvo nustatytos prieš priimant šį reglamentą taikytuose teisės aktuose, visų pirma Direktyvoje 92/65/EEB. Toje direktyvoje nustatytos įvairių rūšių gyvūnų, įskaitant bites, kamanes, žmogines beždžiones, šunis ir kates, konkrečios perkėlimo taisyklės, ir todėl šiame reglamente turėtų būti nustatytas deleguotųjų ir įgyvendinimo aktų, kuriais apibrėžiamos specialios tų rūšių gyvūnų perkėlimo taisyklės, priėmimo teisinis pagrindas;

(120)

atskirti ūkiai, paprastai naudojami laboratoriniams ar zoologijos sodų gyvūnams laikyti, dažniausiai pasižymi aukštu biologinio saugumo lygiu bei palankia ir gerai kontroliuojama gyvūnų sveikatos būkle, o gyvūnai perkeliami rečiau arba perkeliami tik uždarose tų ūkių grandinėse. Atskirtų ūkių statusas, dėl kurio veiklos vykdytojai savanoriškai gali teikti paraišką, pirmą kartą numatytas Direktyvoje 92/65/EEB, kurioje patvirtintoms įstaigoms, institutams ir centrams nustatytos patvirtinimo taisyklės ir reikalavimai, taip pat perkėlimo reikalavimai. Pagal ja nustatytą sistemą tiems ūkiams leidžiama tarpusavyje keistis gyvūnais, laikantis mažiau gyvūnų perkėlimo reikalavimų, tuo pat metu užtikrinant sveikatos garantijas atskirtų ūkių grandinėje. Todėl tokiai sistemai plačiai pritarė veiklos vykdytojai ir ji buvo naudojama kaip savanoriškas pasirinkimas. Todėl šiame reglamente tikslinga išsaugoti atskirtų ūkių koncepciją, taip pat jame nustatyti gyvūnų perkėlimo iš vieno tokio ūkio į kitą taisykles;

(121)

mokslo tikslais, pavyzdžiui, mokslinių tyrimų ar diagnostikos tikslais – visų pirma tais, kurie patvirtinti pagal Direktyvą 2010/63/ES, gali prireikti perkelti gyvūnus, kurie neatitinka šiame reglamente nustatytų bendrųjų gyvūnų sveikatos reikalavimų ir kurie kelia didesnę riziką gyvūnų sveikatai. Tokių rūšių perkėlimas šiuo reglamentu neturėtų būti uždraustas arba nepagrįstai apribotas, nes tai galėtų trukdyti moksliniams tyrimams, kurie kitais atžvilgiais yra leidžiami, ir trukdyti mokslo pažangai. Vis dėlto, itin svarbu šiame reglamente nustatyti taisykles, kuriomis būtų užtikrinta, kad tie gyvūnai būtų perkeliami saugiai;

(122)

cirko gyvūnų, zoologijos soduose laikomų gyvūnų, parodoms skirtų gyvūnų ir tam tikrų kitų gyvūnų perkėlimo modeliai dažnai skiriasi nuo kitų rūšių laikomų gyvūnų perkėlimo modelių. Pritaikant Sąjungos taisykles dėl gyvūnų perkėlimo, tokiems gyvūnams turėtų būti skirtas ypatingas dėmesys, atsižvelgiant į konkrečią riziką ir alternatyvias rizikos mažinimo priemones;

(123)

siekiant užtikrinti šio reglamento 112–122 konstatuojamosiose dalyse nurodytų tikslų įgyvendinimą, pagal SESV 290 straipsnį Komisijai turėtų būtų deleguoti įgaliojimai priimti aktus, susijusius su vežant taikomomis ligų prevencijos priemonėmis, konkrečiomis tam tikrų rūšių gyvūnų perkėlimo taisyklėmis ir išskirtinėmis aplinkybėmis (pavyzdžiui, surinkimo operacijomis arba nepriimtomis siuntomis), ir kito pobūdžio gyvūnų perkėlimo (pavyzdžiui, perkėlimo mokslo tikslais) specialiais reikalavimais ar nukrypti leidžiančiomis nuostatomis;

(124)

siekiant užtikrinti galimybę taikyti specialias perkėlimo taisykles tuo atveju, kai įprastos perkėlimo taisyklės nėra pakankamos ar tinkamos siekiant riboti tam tikros ligos plitimą, Komisijai turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai ribotam laikotarpiui nustatyti specialias perkėlimo taisykles;

(125)

laikomų sausumos gyvūnų perkėlimas iš vienos valstybės narės į kitą turėtų atitikti tokiam perkėlimui taikomus reikalavimus. Jei tam tikrų rūšių gyvūnai kelia riziką sveikatai arba turi didesnės ekonominės svarbos, prie tokių gyvūnų turėtų būti pridėtas kompetentingos institucijos išduotas gyvūnų sveikatos sertifikatas;

(126)

kiek tai įmanoma techniniu, praktiniu ir finansiniu požiūriu, reikėtų pasinaudoti technologiniais pokyčiais, kad būtų sumažinta veiklos vykdytojams ir kompetentingoms institucijoms tenkanti administracinė našta, susijusi su sertifikavimu ir pranešimų teikimu, informacinėmis technologijomis pakeičiant popierinius dokumentus ir palengvinant pranešimo procedūras, taip pat tokias technologijas naudojant kuo įvairesniais tikslais;

(127)

tais atvejais, kai nėra reikalavimo, kad kompetentinga institucija išduotų gyvūnų sveikatos sertifikatą, veiklos vykdytojas, perkeliantis gyvūnus į kitą valstybę narę, turėtų pateikti savo paties parengtos deklaracijos dokumentą, kuriuo patvirtinama, kad gyvūnai atitinka šiame reglamente nustatytus perkėlimo reikalavimus;

(128)

siekiant užtikrinti, kad būtų pasiekti šio reglamento 125, 126 ir 127 konstatuojamosiose dalyse nurodyti tikslai, pagal SESV 290 straipsnį Komisijai turėtų būtų deleguoti įgaliojimai priimti aktus, kuriais nustatomos taisyklės dėl gyvūnų sveikatos sertifikatų turinio, informavimo pareigų ir nuostatų, leidžiančių nukrypti nuo gyvūnų sveikatos sertifikavimo reikalavimų, taip pat dėl konkrečių sertifikavimo taisyklių ir valstybinių veterinarijos gydytojų pareigų atlikti tinkamus patikrinimus prieš pasirašant gyvūnų sveikatos sertifikatą;

(129)

pranešimai apie gyvūnų perkėlimą ir genetinės medžiagos produktų vežimą iš vienos valstybės narės į kitą ir, kai kuriais atvejais, valstybių narių nacionalinėje teritorijoje, yra labai svarbūs siekiant užtikrinti atitinkamų gyvūnų ir genetinės medžiagos produktų atsekamumą, kai šis perkėlimas ar vežimas gali būti susijęs su užkrečiamųjų gyvūnų ligų plitimo rizika. Todėl apie tokį perkėlimą ir vežimą turėtų būti pranešama ir jis turėtų būti registruojamas naudojantis integruota kompiuterine veterinarijos sistema (TRACES). TRACES sistemoje, remiantis Komisijos sprendimais 2003/24/EB (24) ir 2004/292/EB (25), į vieną architektūrą integruotos kompiuterinės sistemos, numatytos atitinkamai Direktyvos 90/425/EEB 20 straipsnyje ir Tarybos sprendime 92/438/EEB (26);

(130)

siekiant užtikrinti šiame reglamente nustatytų taisyklių dėl gyvūnų sveikatos sertifikavimo ir pranešimų apie perkėlimą bei vežimą teikimo vienodas įgyvendinimo sąlygas, Komisijai turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai nustatyti taisykles dėl gyvūnų sveikatos sertifikatų pavyzdžių, paties veiklos vykdytojo parengtos deklaracijos dokumentų, pranešimų apie sausumos ir vandens gyvūnų perkėlimą bei genetinės medžiagos produktų ir prireikus gyvūninių produktų vežimą formato bei terminų;

(131)

dėl specifinio gyvūnų augintinių perkėlimo pobūdžio gyvūnų sveikatai kylanti rizika labai skiriasi nuo perkeliant kitus laikomus gyvūnus kylančios rizikos. Todėl šiame reglamente turėtų būti nustatytos konkrečios mažiau griežtos taisyklės dėl tokio perkėlimo. Tačiau tokios mažiau griežtos taisyklės yra pagrįstos tik tuo atveju, jei gyvūno augintinio savininkas vykdamas arba ribotą laiką po to jį iš tiesų vežasi kartu, ir jeigu kartu su savininku vienu metu perkeliami ne daugiau kaip penki gyvūnai augintiniai, kaip nurodyta I priedo A dalyje. Siekiant užtikrinti, kad gyvūnai augintiniai nekeltų didelės užkrečiamųjų gyvūnų ligų plitimo rizikos, taip pat siekiant paaiškinti išskirtines aplinkybes, kuriomis su savininku gali būti perkeliami daugiau kaip penki gyvūnai arba kuriomis gyvūnas augintinis bus perkeliamas per ilgesnį laikotarpį prieš savininko kelionę ar po jos, pagal SESV 290 straipsnį Komisijai turėtų būtų deleguoti įgaliojimai priimti aktus dėl išsamių tų gyvūnų perkėlimo taisyklių. Siekiant užtikrinti šiame reglamente nustatytų gyvūnų sveikatos reikalavimų, susijusių su gyvūnų augintinių perkėlimu, vienodas įgyvendinimo sąlygas, Komisijai turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai nustatyti taisykles, susijusias su ligų prevencijos ir kontrolės priemonėmis, kurių reikia imtis dėl tokio perkėlimo;

(132)

laukiniai gyvūnai dėl įvairių priežasčių kelia riziką gyvūnų ir visuomenės sveikatai, pavyzdžiui, jei jie perkeliami į ūkį ar iš vienos aplinkos į kitą. Siekiant išvengti užkrečiamųjų gyvūnų ligų plitimo, gali reikėti imtis tinkamų su tų gyvūnų perkėlimu susijusių prevencinių priemonių. Siekiant užtikrinti, kad laukiniai gyvūnai nekeltų didelės užkrečiamųjų gyvūnų ligų plitimo rizikos, pagal SESV 290 straipsnį Komisijai turėtų būtų deleguoti įgaliojimai priimti aktus dėl laukinių sausumos gyvūnų perkėlimo papildomų reikalavimų;

(133)

genetinės medžiagos produktai gali kelti panašią užkrečiamųjų gyvūnų ligų plitimo tarp gyvų gyvūnų riziką. Be to, dėl veisliniams gyvūnams taikomų griežtų sveikatos reikalavimų tų produktų gavyba yra specifinė ir todėl reikia nustatyti griežtesnius ar atskirus gyvūnų sveikatos reikalavimus, taikomus gyvūnams donorams. Siekiant užtikrinti saugų genetinės medžiagos produktų vežimą, išlaikyti aukštus jų sveikatos standartus, kurių tikimasi, ir atsižvelgti į tam tikras konkrečias tokių produktų naudojimo paskirtis, pagal SESV 290 straipsnį Komisijai turėtų būtų deleguoti įgaliojimai priimti aktus dėl išsamių tam tikrų rūšių gyvūnų genetinės medžiagos produktų vežimo reikalavimų, dėl specialių reikalavimų taikytinų, pavyzdžiui, mokslo tikslais vežamiems produktams, taip pat dėl nuostatų, leidžiančių nukrypti nuo gyvūnų sveikatos sertifikavimo pareigos;

(134)

gyvūniniai produktai gali kelti užkrečiamųjų gyvūnų ligų plitimo riziką. Sąjungos teisės aktuose nustatytais maisto saugos reikalavimais, taikomais gyvūniniams produktams, užtikrinama geroji higienos praktika ir sumažinamas tokių produktų keliamas pavojus gyvūnų sveikatai. Vis dėlto šiame reglamente reikėtų nustatyti tam tikroms produktų rūšims taikomas konkrečias gyvūnų sveikatos priemones, pavyzdžiui, ligų kontrolės ir neatidėliotinas priemones, siekiant užtikrinti, kad dėl gyvūninių produktų neplistų gyvūnų ligos. Siekiant užtikrinti saugų gyvūninių produktų vežimą tais konkrečiais atvejais, pagal SESV 290 straipsnį Komisijai turėtų būtų deleguoti įgaliojimai priimti aktus dėl išsamių gyvūninių produktų vežimo taisyklių nustatymo, kiek tai susiję su nustatytomis ligų kontrolės priemonėmis, gyvūnų sveikatos sertifikavimo pareigomis ir nuo tų taisyklių nukrypti leidžiančiomis nuostatomis, kurios gali būti taikomos atsižvelgiant į su tokiu vežimu susijusią riziką ir taikomas rizikos mažinimo priemones;

(135)

kai valstybės narės imasi perkeliamiems gyvūnams ir vežamiems genetinės medžiagos produktams taikomų nacionalinių priemonių arba nusprendžia imtis nacionalinių priemonių užkrečiamųjų gyvūnų ligų, išskyrus į sąrašą įtrauktas ligas, poveikiui jų teritorijoje riboti, tos nacionalinės priemonės neturėtų prieštarauti Sąjungos teisės aktuose nustatytoms vidaus rinkos taisyklėms. Todėl tikslinga nustatyti tokių nacionalinių priemonių pagrindą ir užtikrinti, kad jomis nebūtų viršijamos Sąjungos teisėje nustatytos ribos;

(136)

siekiant sudaryti sąlygas kompetentingai institucijai vykdyti tinkamą priežiūrą ir užkirsti kelią užkrečiamosioms gyvūnų ligoms, jas kontroliuoti ir likviduoti, akvakultūros ūkiai turi būti registruojami ir patvirtinami. Direktyva 2006/88/EB reikalaujama, kad visi vandens gyvūnus perkeliantys ūkiai turėtų leidimą. Ta leidimų sistema turėtų toliau išlikti šiame reglamente, nepaisant to, kad šiame reglamente kai kuriomis Sąjungos oficialiomis kalbomis vartojami skirtingi terminai leidimų sistemai nurodyti nei Direktyvoje 2006/88/EB;

(137)

skerdžiant ir perdirbant akvakultūros gyvūnus, kuriems taikomos ligų kontrolės priemonės, užkrečiamosios gyvūnų ligos gali išplisti, pavyzdžiui, per perdirbimo ūkių nuotekas, kuriose yra patogenų. Todėl reikia patvirtinti perdirbimo ūkius, kurie taiko rizikos mažinimo priemones tokioms skerdimo ir perdirbimo operacijoms. Todėl šiuo reglamentu reikėtų numatyti maisto iš vandens gyvūnų ir ligų kontrolės ūkių patvirtinimą;

(138)

siekiant užtikrinti, kad nuolat atnaujinama informacija apie registruotus ir patvirtintus ūkius būtų prieinama visuomenei, kompetentinga institucija turėtų sudaryti ir tvarkyti tokių ūkių registrą. Pagal SESV 290 straipsnį Komisijai turėtų būtų deleguoti įgaliojimai priimti aktus dėl į akvakultūros ūkių registrus įtrauktinos informacijos ir akvakultūros ūkiams ir vežėjams taikomų duomenų saugojimo reikalavimų;

(139)

siekiant užtikrinti šiame reglamente nustatytų taisyklių dėl akvakultūros ūkių ir maisto iš vandens gyvūnų ir ligų kontrolės ūkių registravimo ir patvirtinimo, ūkių duomenų saugojimo ir registrų vienodas įgyvendinimo sąlygas, Komisijai turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai tuo tikslu nustatyti taisykles, susijusias su informavimo pareigomis, nukrypti leidžiančiomis nuostatomis ir kitomis įgyvendinimo taisyklėmis;

(140)

kadangi vandens gyvūnų individualiai identifikuoti dažniausiai neįmanoma, duomenų saugojimas akvakultūros ūkiuose bei maisto iš vandens gyvūnų ir ligų kontrolės ūkiuose ir vežėjų vykdomas duomenų saugojimas yra labai svarbi priemonė vandens gyvūnų atsekamumui užtikrinti. Duomenys taip pat yra naudinga priemonė su sveikata susijusiai padėčiai ūkiuose prižiūrėti;

(141)

kaip ir sausumos gyvūnų atveju, būtina nustatyti suderintas vandens gyvūnų perkėlimo taisykles, įskaitant taisykles dėl gyvūnų sveikatos sertifikavimo ir pranešimų apie perkėlimą;

(142)

Direktyva 2006/88/EB nustatytos taisyklės, taikomos tiek valstybėse narėse, tiek iš vienos valstybės narės į kitą perkeliamiems vandens gyvūnams. Pagrindinis lemiamas veiksnys nustatant vandens gyvūnų perkėlimo taisykles yra sveikatos būklė, susijusi su į sąrašą įtrauktomis ligomis, paskirties valstybėje narėje, zonose ir laikymo vietose;

(143)

vis dėlto, Direktyva 2006/88/EB netaikoma laukiniams vandens gyvūnams, sugautiems ar surinktiems tiesiogiai pateikti į maisto grandinę. Kita vertus, jie įtraukti į šio reglamento taikymo sritį, tačiau nepatenka į akvakultūros gyvūnų termino apibrėžtį. Todėl jame turėtų būti numatytos galimos tokiems vandens gyvūnams skirtos priemonės, kai atsižvelgiant į tų priemonių proporcingumą jos yra pagrįstos dėl susijusios rizikos;

(144)

dėl šios priežasties 142 konstatuojamojoje dalyje paaiškintas principas taip pat turėtų būti taikomas vandens gyvūnų, kurie nėra apibrėžti kaip akvakultūros gyvūnai, tačiau patenka į šio reglamento taikymo sritį, perkėlimui. Tai visų pirma taikytina vandens gyvūnams, kurių atveju nežinoma, ar jie yra užsikrėtę, arba kurių atveju užsikrėtimas liga yra patvirtintas, neatsižvelgiant į jų galutinį naudojimą. Kadangi dėl žmonėms vartoti skirtų gyvų laukinių vandens gyvūnų, kurių atveju nežinoma, ar jie yra užsikrėtę, arba kurių atveju užsikrėtimas liga yra patvirtintas, perkėlimo taip pat gali kilti į sąrašą įtrauktų ar naujų ligų plitimo rizika, tokiam perkėlimui taip pat turėtų būti taikoma ta pati taisyklių sistema. Tai taikytina ir tiems laukiniams vandens gyvūnams, surinktiems ar sugautiems tiekti žmonių maistui, kurie yra perkeliami ir laikinai laikomi prieš skerdimą;

(145)

vis dėlto, reikėtų vengti komercinės žuvininkystės sektoriaus ūkiams ir veiklos vykdytojams nustatyti neproporcingus perkėlimo apribojimus ir sudaryti jiems bereikalingą administracinę naštą. Todėl tais atvejais, kai tokie gyvi laukiniai vandens gyvūnai yra skirti žmonėms vartoti, atitinkamos taisyklės iš esmės turėtų būti taikomos tik tokiam gyvų laukinių vandens gyvūnų perkėlimui, dėl kurio kyla didelė rizika, kad į sąrašą įtrauktos ar naujos ligos paplis į valstybes nares, zonas ar laikymo vietas, kurios buvo paskelbtos neužkrėstomis tam tikromis į sąrašą įtrauktomis ligomis arba kuriose tų ligų atžvilgiu vykdomos likvidavimo programos;

(146)

siekiant paskatinti valstybes nares gerinti savo vandens gyvūnų populiacijų sveikatos būklę, šiuo reglamentu reikėtų atlikti tam tikrus pakeitimus ir suteikti papildomo lankstumo;

(147)

siekiant užtikrinti vandens gyvūnų perkėlimo kontrolę, pagal SESV 290 straipsnį Komisijai turėtų būtų deleguoti įgaliojimai priimti aktus dėl vežant taikomų ligų prevencijos priemonių, tam tikrų kategorijų vandens gyvūnų įvairiais tikslais vykdomam perkėlimui taikomų konkrečių taisyklių, konkrečių reikalavimų arba leidžiančių nukrypti nuostatų, taikomų tam tikro pobūdžio perkėlimui (pavyzdžiui, perkėlimui mokslo tikslais), ir dėl papildomų laukinių vandens gyvūnų perkėlimo reikalavimų;

(148)

siekiant užtikrinti galimybę nustatyti laikinas leidžiančias nukrypti nuostatas ir konkrečius reikalavimus, taikomus perkeliamiems vandens gyvūnams tuo atveju, kai šiame reglamente nustatytos perkėlimo taisyklės nėra pakankamos ar tinkamos siekiant riboti konkrečios į sąrašą įtrauktos ligos plitimą, Komisijai turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai ribotam laikotarpiui nustatyti specialias perkėlimo taisykles arba nukrypti leidžiančias nuostatas;

(149)

kalbant apie gyvūnų rūšis ir gamybos sistemas, Sąjungos akvakultūros produkcija yra nepaprastai įvairi, ir jos įvairovė sparčiai didėja. Dėl šios priežasties gali reikėti valstybių narių lygmeniu priimti nacionalines priemones, susijusias su ligomis, kurios nėra pagal šį reglamentą į sąrašą įtrauktos ligos. Tačiau tokios nacionalinės priemonės turėtų būti pagrįstos, būtinos ir proporcingos siekiamiems tikslams. Be to, jos neturėtų daryti įtakos perkėlimui iš vienos valstybės narės į kitą, nebent jis būtinas siekiant užkirsti kelią ligai plisti arba kontroliuoti tokį plitimą. Nacionalinės priemonės, turinčios įtakos prekybai tarp valstybių narių, turėtų būti patvirtinamos ir reguliariai peržiūrimos Sąjungos lygmeniu;

(150)

šiuo metu į sąrašą įtrauktos ligos daro tik labai nedidelį poveikį toms gyvūnų rūšims, kurios nėra šiame reglamente apibrėžtos sausumos ir vandens gyvūnų rūšys, pavyzdžiui, ropliams, varliagyviams, vabzdžiams ir kt. Todėl netikslinga reikalauti, kad toms gyvūnų rūšims būtų taikomos visos šio reglamento nuostatos. Vis dėlto jei ligą, darančią poveikį kitoms nei sausumos ir vandens gyvūnų rūšims, reikėtų įtraukti į sąrašą, toms rūšims turėtų būti taikomi atitinkami šiame reglamente nustatyti gyvūnų sveikatos reikalavimai, siekiant užtikrinti, kad būtų imtasi tinkamų ir proporcingų ligų prevencijos ir kontrolės priemonių;

(151)

siekiant užtikrinti galimybę nustatyti gyvūnų, kurie nėra šiame reglamente apibrėžti kaip sausumos ar vandens gyvūnai, perkėlimo taisykles ir iš tokių gyvūnų gautų genetinės medžiagos produktų bei gyvūninių produktų vežimo taisykles, jei tai būtina dėl kilusios rizikos, pagal SESV 290 straipsnį Komisijai turėtų būtų deleguoti įgaliojimai priimti aktus dėl ūkių registravimo ir patvirtinimo, duomenų saugojimo ir registrų, identifikavimo, registravimo ir su atsekamumu susijusių perkėlimo reikalavimų, gyvūnų sveikatos sertifikavimo, paties veiklos vykdytojo parengtos deklaracijos ir pranešimų apie perkėlimą bei vežimą teikimo pareigų, kiek tai susiję su tų rūšių gyvūnais, iš tų rūšių gautais genetinės medžiagos produktais ir gyvūniniais produktais;

(152)

tais atvejais, kai būtina užtikrinti vienodas tiems kitų rūšių gyvūnams, iš jų gautiems genetinės medžiagos produktams ir gyvūniniams produktams taikomų gyvūnų sveikatos reikalavimų įgyvendinimo sąlygas, Komisijai turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai nustatyti išsamias taisykles, susijusias su tais reikalavimais;

(153)

siekiant išvengti į sąrašą įtrauktų ligų ir naujų ligų patekimo į Sąjungą, būtina nustatyti efektyvias gyvūnų, genetinės medžiagos produktų ir gyvūninių produktų, per kuriuos tokios ligos gali būti perduotos, įvežimo į Sąjungą taisykles;

(154)

siekiant užtikrinti sveikatos būklę Sąjungoje, šiuo reglamentu nustatomos nuostatos dėl gyvūnų perkėlimo ir produktų vežimo Sąjungoje. Todėl, kad nebūtų sukeltas pavojus tai būklei, gyvūnų ir produktų įvežimui į Sąjungą tikslinga nustatyti sąlygas, kurios būtų ne mažiau griežtos nei tos, kurios taikomos perkėlimui ir vežimui Sąjungoje;

(155)

siekiant užtikrinti, kad gyvūnai, genetinės medžiagos produktai ir gyvūniniai produktai iš trečiųjų šalių ar teritorijų atitiktų gyvūnų sveikatos reikalavimus, kuriais teikiamos garantijos, lygiavertės Sąjungos teisės aktais teikiamoms garantijoms, labai svarbu, kad į Sąjungą eksportuojančios trečiosios šalies arba teritorijos kompetentinga institucija juos tinkamai kontroliuotų. Atitinkamais atvejais prieš suteikiant leidimą į Sąjungą įvežti tokius gyvūnus, genetinės medžiagos produktus ir gyvūninius produktus turėtų būti tikrinama sveikatos būklė kilmės trečiojoje šalyje arba teritorijoje. Todėl tinkamomis eksportuoti gyvūnus ir produktus į Sąjungą turėtų būti laikomos ir tuo tikslu į sąrašą turėtų būti įtrauktos tik tos trečiosios šalys ir teritorijos, kurios gali įrodyti, kad laikosi gyvūnų sveikatos standartų, taikomų į Sąjungą įvežamiems gyvūnams ir produktams;

(156)

kai kurių rūšių ir kategorijų gyvūnų, genetinės medžiagos produktų ir gyvūninių produktų atveju Sąjungos aktuose, priimtuose anksčiau nei šis reglamentas, nebuvo nustatyti Sąjungos sudaromi trečiųjų šalių ir teritorijų, iš kurių leidžiama juos įvežti į Sąjungą, sąrašai. Tais atvejais, kol bus priimtos taisyklės pagal šį reglamentą, valstybėms narėms turėtų būti leista nustatyti, iš kurių šalių ir teritorijų gali būti leista į jų teritoriją įvežti tuos gyvūnus, genetinės medžiagos produktus ir gyvūninius produktus. Tai nustatydamos valstybės narės turėtų atsižvelgti į šiame reglamente nustatytus kriterijus, skirtus Sąjungos sudaromiems trečiųjų šalių ir teritorijų sąrašams;

(157)

siekiant užtikrinti, kad būtų laikomasi įvežimui į Sąjungą taikomų šiame reglamente nustatytų gyvūnų sveikatos reikalavimų ir kad jie atitiktų OIE kodeksuose nustatytus principus, prie visų į Sąjungą įvežamų gyvūnų, genetinės medžiagos produktų ir gyvūninių produktų turėtų būti pridedamas kilmės trečiosios šalies arba teritorijos kompetentingos institucijos išduotas gyvūnų sveikatos sertifikatas, patvirtinantis, kad laikomasi visų įvežimui į Sąjungą nustatytų gyvūnų sveikatos reikalavimų. Tačiau reikėtų leisti nuo šios taisyklės nukrypti, kai tai susiję su produktais, kurių atveju rizika gyvūnų sveikatai yra maža;

(158)

kai kuriais atvejais gali pakakti tik gyvūnų sveikatos sertifikatų, tačiau Sąjungos teisės aktuose dažnai reikalaujama sertifikuoti kitais tikslais, pavyzdžiui, siekiant patvirtinti, kad laikomasi visuomenės sveikatos ar gyvūnų gerovės reikalavimų, nustatytų gyvūnams ar produktams. Į tai turi būti atsižvelgta. Siekiant sumažinti administracinę naštą ir sąnaudas, į tuos gyvūnų sveikatos sertifikatus taip pat turėtų būti leidžiama įtraukti informaciją, kurią reikia pateikti pagal kitus Sąjungos teisės aktus, susijusius su maisto ir pašarų sauga ir gyvūnų gerove;

(159)

ligos gali plisti ne tik per gyvūnus, genetinės medžiagos produktus, gyvūninius produktus, šalutinius gyvūninius produktus ir jų gaminius, bet ir kitais būdais. Pavyzdžiui, ligos taip pat gali plisti per transporto priemones, krovinių konteinerius, šieną, šiaudus, augalinius produktus ir medžiagas, kurie galėjo turėti sąlytį su užkrėstais gyvūnais ir įranga. Prireikus reikėtų imtis priemonių, kad būtų užkirstas kelias ligoms plisti tais būdais;

(160)

siekiant užtikrinti tinkamą įvežimo į Sąjungą reikalavimų išsamumo lygį, pagal SESV 290 straipsnį Komisijai turėtų būtų deleguoti įgaliojimai priimti aktus dėl ūkių trečiosiose šalyse ir teritorijose patvirtinimo papildomų taisyklių ir nukrypti leidžiančių nuostatų, iš trečiųjų šalių ir teritorijų į Sąjungą įvežamoms siuntoms taikomų gyvūnų sveikatos reikalavimų ir gyvūnų sveikatos reikalavimų, taikomų ligų sukėlėjams, kitoms medžiagoms, transporto priemonėms ir įrangai, per kuriuos gali plisti gyvūnų ligos, priėmimo;

(161)

siekiant užtikrinti vienodas šiame reglamente nustatytų gyvūnų sveikatos reikalavimų, taikomų į Sąjungą įvežamoms gyvūnų, genetinės medžiagos produktų ir gyvūninių produktų siuntoms, įgyvendinimo sąlygas, Komisijai turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai nustatyti taisykles dėl, inter alia, trečiųjų šalių ir teritorijų, iš kurių leidžiama įvežti į Sąjungą gyvūnus, genetinės medžiagos produktus ir gyvūninius produktus, sąrašo ir dėl gyvūnų sveikatos sertifikatų turinio bei formato;

(162)

ankstesnė patirtis parodė, kad kilus pavojingos ligos protrūkiui valstybėse narėse arba trečiosiose šalyse ar teritorijose, iš kurių gyvūnai ar produktai įvežami į Sąjungą, reikia nedelsiant imtis ligų prevencijos ir kontrolės priemonių, kad būtų užkirstas kelias ligos patekimui ir apribotas jos plitimas. Toks neatidėliotinas atvejis gali būti susijęs su į sąrašą įtrauktomis ligomis, naujomis ligomis ar kitais gyvūnų sveikatai kylančiais pavojais. Tokiomis aplinkybėmis turėtų būti aišku, kokias šiuo reglamentu numatytas ligų prevencijos ir kontrolės priemones galima naudoti į sąrašą įtrauktos ligos arba naujos ligos pasireiškimo arba pavojaus atveju. Visais tokiais atvejais itin svarbu, kad priemonių būtų galima imtis per labai trumpą laikotarpį ir nedelsiant. Kadangi tokiomis priemonėmis būtų ribojamas perkėlimas ir vežimas Sąjungoje arba įvežimas į Sąjungą, jei įmanoma, jos turėtų būti įgyvendinamos Sąjungos lygmeniu;

(163)

siekiant užtikrinti veiksmingą ir greitą atsaką į naujai kylančias rizikas, Komisijai turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai nustatyti neatidėliotinas priemones;

(164)

tinkamai pagrįstais atvejais Komisija turėtų priimti nedelsiant taikytinus įgyvendinimo aktus dėl, inter alia, su naujomis ligomis susijusių priemonių, Sąjungos antigenų, vakcinų ir diagnostikos reagentų bankų atsargų įsigijimo, jų tiekimo, laikymo, pristatymo bei kitų procedūrų, specialių ligų kontrolės priemonių ir nukrypti leidžiančių nuostatų nustatymo ribotam laikotarpiui, specialių taisyklių dėl sausumos ir vandens gyvūnų perkėlimų nustatymo ribotam laikotarpiui, neatidėliotinų priemonių, taip pat trečiųjų šalių bei teritorijų, iš kurių leidžiamas įvežimas į Sąjungą, įtraukimo į sąrašus;

(165)

šiuo reglamentu nustatomos su užkrečiamųjų gyvūnų ligų prevencija ir kontrole susijusios bendrosios ir konkrečios taisyklės ir užtikrinamas suderintas požiūris į gyvūnų sveikatą visoje Sąjungoje. Kai kuriose srityse, tokiose kaip bendroji atsakomybė už gyvūnų sveikatą, pranešimus, priežiūrą, registravimą, patvirtinimą ar atsekamumą, valstybėms narėms reikėtų leisti arba jos turėtų būti skatinamos taikyti papildomas ar griežtesnes nacionalines priemones. Tačiau taikyti tokias nacionalines priemones turėtų būti leidžiama tik tais atvejais, jei jos netrukdo siekti šiame reglamente nustatytų gyvūnų sveikatos tikslų, yra suderinamos su jame nustatytoms taisyklėms ir nesudaro kliūčių gyvūnų perkėlimui ir produktų vežimui iš vienos valstybės narės į kitą, nebent tai būtina siekiant užkirsti kelią ligos patekimui ar kontroliuoti jos plitimą;

(166)

siekiant sumažinti administracinę naštą, 165 konstatuojamojoje dalyje nurodytų nacionalinių priemonių atveju turėtų būti taikoma supaprastinta pranešimo procedūra. Patirtis parodė, kad nesuderintose ar iš dalies suderintose srityse bendroji pranešimo procedūra, nustatyta Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 98/34/EB (27), yra svarbi priemonė, pagal kurią nustatomi nacionaliniai techniniai reglamentai ir gerinama jų kokybė, t. y. jie tampa skaidresni, aiškesni ir veiksmingesni. Todėl tikslinga taikyti šią bendrąją pranešimo procedūrą;

(167)

šiuo metu Sąjungos gyvūnų sveikatos taisyklės nustatytos šiais Europos Parlamento ir Tarybos aktais ir pagal juos vėliau priimtais Komisijos aktais:

 

Direktyva 64/432/EEB, Tarybos direktyva 77/391/EEB (28), Tarybos direktyva 78/52/EEB (29), Tarybos direktyva 80/1095/EEB (30), Tarybos direktyva 82/894/EEB (31), Tarybos direktyva 88/407/EEB (32), Tarybos direktyva 89/556/EEB (33),Tarybos direktyva 90/429/EEB (34),

 

Direktyva 91/68/EEB, Tarybos sprendimu 91/666/EEB (35), Tarybos direktyva 92/35/EEB (36), Direktyva 92/65/EEB, Tarybos direktyva 92/66/EEB (37), Tarybos direktyva 92/118/EEB (38), Tarybos direktyva 92/119/EEB (39), Tarybos sprendimu 95/410/EB (40), Tarybos direktyva 2000/75/EB (41), Tarybos sprendimu 2000/258/ (42), Tarybos direktyva 2001/89/EB (43),

 

Tarybos direktyva 2002/60/EB (44), Tarybos direktyva 2002/99/EB (45),Tarybos direktyva 2003/85/EB (46), Tarybos reglamentu (EB) Nr. 21/2004 (47), Tarybos direktyva 2004/68/EB (48), Tarybos direktyva 2005/94/EB (49), Tarybos direktyva 2006/88/EB, Tarybos direktyva 2008/71/EB (50), Tarybos direktyva 2009/156/EB, Direktyva 2009/158/EB, Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 576/2013 (51);

(168)

šiuo reglamentu numatytos galvijų identifikavimo ir registravimo taisyklės, tuo tarpu jautienos ženklinimo taisyklės į jo taikymo sritį nepatenka. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1760/2000 (52) numatytos galvijų identifikavimo bei registravimo taisyklės ir jautienos ženklinimo taisyklės. Todėl jis turėtų būti iš dalies pakeistas, kad būtų panaikintos jo nuostatos dėl galvijų identifikavimo ir registravimo, o nuostatos dėl jautienos ženklinimo liktų galioti;

(169)

siekiant užtikrinti galiojančiuose reglamentuose, kuriais nustatoma galvijų, avių ir ožkų identifikavimo ir registravimo sistema, numatytos tvarkos patikimumą, tuose teisės aktuose reikalaujama, kad valstybės narės vykdytų tinkamas ir efektyvias kontrolės priemones. Tokios tinkamos ir efektyvios oficialios kontrolės priemonės turėtų būti taikomos ir ateityje. Šiuo reglamentu, kuris įtrauktas į pasiūlymų rinkinį „Pažangesnis reglamentavimas siekiant sveikesnių maisto produktų“, nenumatoma nuostatų dėl oficialios kontrolės, nes tos taisyklės turėtų būti numatytos pagal siūlomus horizontaliuosius teisės aktus dėl oficialios kontrolės. Vis dėlto, net jeigu siūlomos naujos horizontaliosios oficialios kontrolės taisyklės neįsigaliotų tuo pačiu metu kaip šis reglamentas, šiuo metu galiojančios horizontaliosios oficialios kontrolės taisyklės suteiktų Komisijai galimybę užtikrinti lygiavertį kontrolės lygį;

(170)

167 konstatuojamojoje dalyje nurodytuose teisėkūros procedūra priimamuose aktuose nustatytos taisyklės turi būti pakeistos šiuo Reglamentu ir aktais, kuriuos pagal šį reglamentą vėliau turės priimti Komisija. Todėl tie teisėkūros procedūra priimami aktai turėtų būti panaikinti. Vis dėlto, siekiant užtikrinti teisinį aiškumą ir išvengti teisinio vakuumo, panaikinimas pirmiausia turėtų įsigalioti tik pagal šį reglamentą priėmus susijusius deleguotuosius ir įgyvendinimo aktus. Todėl Komisijai reikia suteikti įgaliojimus nustatyti datas, kada turi įsigalioti tų teisėkūros procedūra priimamų aktų panaikinimas, tačiau galutinį terminą turėtų nustatyti teisės aktų leidėjas;

(171)

toliau nurodyti Tarybos gyvūnų sveikatos srities aktai yra nebeaktualūs ir, siekiant Sąjungos teisės aktų aiškumo, turėtų būti panaikinti: Tarybos sprendimas 78/642/EEB (53), Tarybos direktyva 79/110/EEB (54), Tarybos direktyva 81/6/EEB (55), Tarybos sprendimas 89/455/EEB (56), Tarybos direktyva 90/423/EEB (57), Tarybos sprendimu 90/678/EEB (58), Tarybos direktyva 92/36/EEB (59), Tarybos direktyva 98/99/EB (60);

(172)

šiame reglamente nustatyti reikalavimai neturėtų būti taikomi tol, kol Komisija pagal šį reglamentą nepriims pagrindinių deleguotųjų ir įgyvendinimo aktų, numatant 24 mėnesių laikotarpį nuo tų pagrindinių aktų priėmimo iki jų taikymo pradžios dienos, taip valstybėms narėms ir veiklos vykdytojams sudarant galimybę tinkamai prisitaikyti prie naujų taisyklių. Be to, tikslinga numatyti mažiausiai 36 mėnesių laikotarpį Komisijai naujoms taisyklėms parengti;

(173)

siekiant užtikrinti teisinį tikrumą, kiek tai susiję su gyvūnų identifikavimo ir registravimo taisyklių ir tam tikroms gyvūnų ligoms bei zoonozėms nustatytų ligų kontrolės priemonių taikymu, pagal SESV 290 straipsnį Komisijai turėtų būtų deleguoti įgaliojimai priimti aktus dėl datos, nuo kurios turi būti nebetaikomi Reglamentas (EB) Nr. 21/2004 ir direktyvos 92/66/EEB, 2000/75/EB, 2001/89/EB, 2002/60/EB, 2003/85/EB, 2005/94/EB bei 2008/71/EB, galutinį terminą tuo atžvilgiu nustatant šiame reglamente;

(174)

laikantis šiuo reglamentu skatinamo prevencinio požiūrio į gyvūnų sveikatą, specialios priemonės dėl salmonelių, kurios anksčiau nei 2016 m. balandžio 20 d. buvo taikomos į Suomiją ir Švediją siunčiamiems gyviems gyvūnams, turėtų būti taikomos toliau, o Reglamentas (EB) Nr. 2160/2003 turėtų būti atitinkamai iš dalies pakeistas;

(175)

atsižvelgiant į tai, kad neseniai priimtas Reglamentas (ES) Nr. 576/2013, pageidautina nustatyti ilgą pereinamąjį laikotarpį iki atitinkamų šiame reglamente nustatytų taisyklių galiojimo pradžios;

(176)

pagal šį reglamentą nustatytais įgyvendinimo įgaliojimais turėtų būti naudojamasi laikantis Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 182/2011 (61);

(177)

ypač svarbu, kad atlikdama parengiamąjį darbą Komisija tinkamai konsultuotųsi, taip pat ir su ekspertais. Atlikdama su deleguotaisiais aktais susijusį parengiamąjį darbą ir rengdama jų tekstus Komisija turėtų užtikrinti, kad atitinkami dokumentai būtų vienu metu, laiku ir tinkamai perduodami Europos Parlamentui ir Tarybai;

(178)

šiuo reglamentu mažosioms ir vidutinėms įmonėms neturėtų būti sukuriama neproporcingos administracinės naštos arba daroma tokio ekonominio poveikio. Pagal šį reglamentą, remiantis konsultacijomis su suinteresuotaisiais subjektais, atsižvelgiama į ypatingą mažųjų ir vidutinių įmonių padėtį. Atsižvelgiant į viešosios politikos tikslus – apsaugoti gyvūnų ir visuomenės sveikatą, nebuvo svarstyta galimybė tokioms įmonėms taikyti visuotinę nuo šio reglamento reikalavimų nukrypti leidžiančią nuostatą. Tačiau, atsižvelgiant į atitinkamą riziką, tokioms įmonėms turėtų būti nustatytos kai kurios nuo įvairių šio reglamento reikalavimų nukrypti leidžiančios nuostatos;

(179)

kadangi šio reglamento tikslų, t. y. nustatyti gyvūnų sveikatos taisykles, taikomas gyvūnams, genetinės medžiagos produktams, gyvūniniams produktams, šalutiniams gyvūniniams produktams ir jų gaminiams ta apimtimi, kuria jiems netaikomos konkrečios kituose Sąjungos teisės aktuose nustatytos taisyklės, taip pat kitoms medžiagoms, per kurias gali plisti užkrečiamosios gyvūnų ligos, valstybės narės negali deramai pasiekti, o tų tikslų būtų geriau siekti Sąjungos lygmeniu, nustačius bendrą ir suderintą gyvūnų sveikatos teisinę sistemą, laikydamasi ES sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Sąjunga gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šiuo reglamentu neviršijama to, kas būtina nurodytiems tikslams pasiekti,

PRIĖMĖ ŠĮ REGLAMENTĄ:

I DALIS

BENDROSIOS TAISYKLĖS

1 SKYRIUS

Dalykas, tikslas, taikymo sritis ir terminų apibrėžtys

1 straipsnis

Dalykas ir tikslas

1.   Šiuo reglamentu nustatomos gyvūnų ligų, kurios perduodamos gyvūnams arba žmonėms, prevencijos ir kontrolės taisyklės.

Tose taisyklėse numatyta:

a)

prioritetų, susijusių su Sąjungai susirūpinimą keliančiomis ligomis, nustatymas ir tų ligų suskirstymas į kategorijas ir su gyvūnų sveikata susijusios atsakomybės nustatymas (I dalis: 1–17 straipsniai);

b)

ankstyvas ligų nustatymas, pranešimų apie jas ir ataskaitų teikimas, priežiūra, likvidavimo programos ir neužkrėstos teritorijos statusas (II dalis: 18–42 straipsniai);

c)

informuotumas apie ligas, pasirengimas joms ir ligų kontrolė (III dalis: 43–83 straipsniai);

d)

ūkių ir vežėjų registravimas ir patvirtinimas, gyvūnų, genetinės medžiagos produktų ir gyvūninių produktų perkėlimas ir vežimas bei atsekamumas Sąjungoje (IV dalis: 84–228 straipsniai ir VI dalis: 244–248 ir 252–256 straipsniai);

e)

gyvūnų, genetinės medžiagos produktų ir gyvūninių produktų įvežimas į Sąjungą ir tokių siuntų eksportas iš Sąjungos (V dalis: 229–243 straipsniai ir VI dalis: 244–246 ir 252–256 straipsniai);

f)

gyvūnų augintinių perkėlimas į valstybę narę iš kitos valstybės narės ar trečiosios šalies arba teritorijos nekomerciniais tikslais (VI dalis: 244–256 straipsniai);

g)

neatidėliotinos priemonės, kurių reikia imtis su liga susijusios neatidėliotinos padėties atveju (VII dalis: 257–262 straipsniai).

2.   1 dalyje nurodytomis taisyklėmis:

a)

siekiama užtikrinti:

i)

geresnę gyvūnų sveikatą siekiant paremti tausią žemės ūkio ir akvakultūros gamybą Sąjungoje;

ii)

veiksmingą vidaus rinkos veikimą;

iii)

mažesnį neigiamą poveikį gyvūnų sveikatai, visuomenės sveikatai ir aplinkai, kylantį dėl:

tam tikrų ligų,

priemonių, kurių imtasi siekiant užkirsti kelią ligoms ir jas kontroliuoti;

b)

atsižvelgiama į:

i)

gyvūnų sveikatos ryšį su:

visuomenės sveikata,

aplinka, įskaitant biologinę įvairovę ir vertingus genetinius išteklius, taip pat klimato kaitos poveikiu,

maisto ir pašarų sauga,

gyvūnų gerove, įskaitant apsaugojimą nuo išvengiamo skausmo, įtampos ar kančios,

atsparumu antimikrobinėms medžiagoms,

aprūpinimo maistu saugumu;

ii)

taikant ligų kontrolės ir prevencijos priemones kylančias ekonomines, socialines bei kultūrines pasekmes ir poveikį aplinkai;

iii)

atitinkamus tarptautinius standartus.

2 straipsnis

Taikymo sritis

1.   Šis reglamentas taikomas:

a)

laikomiems ir laukiniams gyvūnams;

b)

genetinės medžiagos produktams;

c)

gyvūniniams produktams;

d)

šalutiniams gyvūniniams produktams ir jų gaminiams, nedarant poveikio Reglamente (EB) Nr. 1069/2009 nustatytoms taisyklėms;

e)

patalpoms, transporto priemonėms, įrangai ir visiems kitiems infekcijos plitimo keliams ir medžiagoms, susijusioms arba galimai susijusioms su užkrečiamųjų gyvūnų ligų plitimu.

2.   Šis reglamentas taikomas užkrečiamosioms ligoms, įskaitant zoonozes, nedarant poveikio taisyklėms, nustatytoms:

a)

Sprendimu Nr. 1082/2013/ES;

b)

Reglamentu (EB) Nr. 999/2001;

c)

Direktyva 2003/99/EB;

d)

Reglamentu (EB) Nr. 2160/2003.

3 straipsnis

IV, V ir VI dalių taikymo sritis

1.   IV dalies I antraštinė dalis (84–171 straipsniai) taikoma:

a)

sausumos gyvūnams ir gyvūnams, kurie nėra sausumos gyvūnai, bet kurie gali perduoti ligas, kuriomis serga sausumos gyvūnai;

b)

genetinės medžiagos produktams, gautiems iš sausumos gyvūnų;

c)

gyvūniniams produktams, gautiems iš sausumos gyvūnų.

2.   IV dalies II antraštinė dalis (172–226 straipsniai) taikoma:

a)

vandens gyvūnams ir gyvūnams, kurie nėra vandens gyvūnai, bet kurie gali perduoti ligas, kuriomis serga vandens gyvūnai;

b)

gyvūniniams produktams, gautiems iš vandens gyvūnų.

3.   IV dalies III antraštinė dalis (227 ir 228 straipsniai) taikoma:

a)

kitiems gyvūnams;

b)

genetinės medžiagos produktams ir gyvūniniams produktams, gautiems iš kitų a punkte nurodytų gyvūnų.

4.   IV ir V dalys netaikomos šio straipsnio 6 dalyje nurodytam gyvūnų augintinių perkėlimui nekomerciniais tikslais arba gyvūnų augintinių perkėlimui nekomerciniais tikslais valstybėje narėje.

5.   Gyvūnų augintinių perkėlimas, išskyrus perkėlimą nekomerciniais tikslais, turi atitikti IV ir V dalyse nustatytus gyvūnų sveikatos reikalavimus.

Komisija pagal 264 straipsnį priima deleguotuosius aktus dėl adaptacijų, kurios yra būtinos siekiant užtikrinti, kad IV ir V dalys būtų tinkamai taikomos gyvūnams augintiniams, visų pirma siekiant atsižvelgti į tai, kad gyvūnus augintinius laiko gyvūnų augintinių laikytojai savo namų ūkiuose.

6.   VI dalis taikoma tik gyvūnų augintinių perkėlimui nekomerciniais tikslais, kuris atitinka 245 ir 246 straipsniuose nustatytus reikalavimus, susijusius su didžiausiu gyvūnų, kuriuos savininkas gali vežtis kartu, skaičiumi ir didžiausiu dienų, skiriančių gyvūnų perkėlimą nuo savininko kelionės skaičiumi.

4 straipsnis

Terminų apibrėžtys

Šiame reglamente vartojamų terminų apibrėžtys:

1)

    gyvūnai – stuburiniai ir bestuburiai gyvūnai;

2)

    sausumos gyvūnai – paukščiai, sausumos žinduoliai, bitės ir kamanės;

3)

   vandens gyvūnai – toliau nurodytų rūšių visų vystymosi stadijų, įskaitant ikrus, spermą ir gametas, gyvūnai:

a)

žuvys, priklausančios Agnatha antklasiui ir Chondrichthyes, Sarcopterygii bei Actinopterygii klasėms;

b)

vandens moliuskai, priklausantys Mollusca tipui;

c)

vandens vėžiagyviai, priklausantys Crustacea potipiui;

4)

    kiti gyvūnai – kitų rūšių gyvūnai, išskyrus tuos, kurie patenka į sausumos arba vandens gyvūnų apibrėžtį;

5)

    laikomi gyvūnai – žmonių laikomi gyvūnai įskaitant, vandens gyvūnų atveju, akvakultūros gyvūnus;

6)

    akvakultūra – vandens gyvūnų laikymas, kai gyvūnai yra vieno arba kelių fizinių arba juridinių asmenų nuosavybė visą veisimo ar auginimo laikotarpį iki pat produkcijos surinkimo ir jos surinkimo metu, išskyrus žmonėms vartoti skirtų laukinių vandens gyvūnų rinkimą arba sugavimą, kai jie po to iki skerdimo laikinai laikomi be maisto;

7)

    akvakultūros gyvūnai – bet kokie akvakultūros sąlygomis laikomi vandens gyvūnai;

8)

    laukiniai gyvūnai – laikomiems gyvūnams nepriskiriami gyvūnai;

9)

   naminiai paukščiai – nelaisvėje veisiami arba laikomi paukščiai:

a)

skirti:

i)

mėsai;

ii)

maistiniams kiaušiniams;

iii)

kitiems produktams;

b)

skirti medžiojamųjų paukščių ištekliams atnaujinti;

c)

skirti a ir b punktuose nurodytų rūšių gamybai naudojamiems paukščiams veisti;

10)

    nelaisvėje laikomi paukščiai – paukščiai, išskyrus naminius paukščius, laikomi nelaisvėje dėl kitų nei 9 punkte nurodytų priežasčių, įskaitant paukščius, kurie laikomi pasirodymams, lenktynėms, parodoms, varžyboms, veisti ar parduoti;

11)

    gyvūnas augintinis – vienos iš I priede išvardytų rūšių laikomas gyvūnas, kuris laikomas asmeniniais nekomerciniais tikslais;

12)

    gyvūno augintinio laikytojas – fizinis asmuo, kuris gali būti ir gyvūno augintinio savininkas, laikantis gyvūną augintinį;

13)

    gyvūno augintinio savininkas – fizinis asmuo, nurodytas kaip savininkas 247 straipsnio c punkte, 248 straipsnio 2 dalies c punkte, 249 straipsnio 1 dalies c punkte ir 250 straipsnio 2 dalies c punkte nurodytuose identifikavimo dokumentuose;

14)

   perkėlimas nekomerciniais tikslais – bet koks gyvūno augintinio perkėlimas, kai jo savininkas jį vežasi kartu ir

a)

kurio tikslas nėra parduoti atitinkamą gyvūną augintinį arba kitokiu būdu perduoti nuosavybės į jį teises; ir

b)

kuris yra gyvūno augintinio savininko kelionės dalis:

i)

jo tiesiogine atsakomybe arba

ii)

tais atvejais, kai gyvūnas augintinis fiziškai atskiriamas nuo gyvūno augintinio savininko – įgalioto asmens atsakomybe;

15)

    įgaliotas asmuo – fizinis asmuo, kuris turi gyvūno augintinio savininko rašytinį įgaliojimą nekomerciniais tikslais perkelti gyvūną augintinį gyvūno augintinio savininko vardu;

16)

    liga – gyvūnų infekcijų ir užkrėtimų, kuriuos sukelia vienas ar keli ligos sukėlėjai, pasireiškimas, kai klinikinių arba patologinių požymių yra arba nėra;

17)

    ligos sukėlėjas – gyvūnams arba žmonėms perduodamas patogenas, galintis sukelti gyvūnų ligą;

18)

    į sąrašą įtrauktos ligos – ligos, įtrauktos į sąrašą pagal 5 straipsnio 1 dalį;

19)

    ligos pobūdis – 7 straipsnio a punkte nurodyti ligos kriterijai;

20)

    į sąrašą įtrauktos rūšys – gyvūnų rūšys ar gyvūnų rūšių grupės, įtrauktos į sąrašą pagal 8 straipsnio 2 dalį, arba – naujų ligų atveju – gyvūnų rūšys ar gyvūnų rūšių grupės, atitinkančios į sąrašą įtrauktoms rūšims taikomus kriterijus, nustatytus 8 straipsnio 2 dalyje;

21)

    pavojus – gyvūno arba produkto ligos sukėlėjas arba būklė, galintys daryti neigiamą poveikį žmonių arba gyvūnų sveikatai;

22)

    rizika – neigiamo poveikio gyvūno arba visuomenės sveikatai atsiradimo tikimybė ir galimas jo biologinių bei ekonominių padarinių mastas;

23)

   biologinis saugumas – visos valdymo ir fizinės priemonės, kuriomis siekiama sumažinti riziką:

a)

ligoms patekti į gyvūnų populiacijas, jose vystytis ir iš jų plisti arba

b)

ligoms patekti į ūkius, zonas, laikymo vietas, transporto priemones arba kitas patalpas ar vietas, juose vystytis ir iš jų plisti;

24)

    veiklos vykdytojas – bet kuris už gyvūnus ar produktus, taip pat ir ribotos trukmės laikotarpiu, atsakingas fizinis arba juridinis asmuo, neįskaitant gyvūnų augintinių laikytojų ir veterinarijos gydytojų;

25)

    vežėjas – savo arba trečiojo asmens naudai gyvūnus vežantis veiklos vykdytojas;

26)

    gyvūnų specialistas – fizinis arba juridinis asmuo, kurio profesija susijusi su gyvūnais arba jų produktais, tačiau kuris nėra veiklos vykdytojas ar veterinarijos gydytojas;

27)

   ūkis – bet kokios patalpos, statinys arba, ūkininkavimo lauko sąlygomis atveju, bet kokia aplinka arba vieta, kuriuose laikinai arba nuolat laikomi gyvūnai arba genetinės medžiagos produktai, išskyrus:

a)

namų ūkius, kuriuose laikomi gyvūnai augintiniai;

b)

veterinarijos gydyklas ar klinikas;

28)

   genetinės medžiagos produktai:

a)

sperma, oocitai ir embrionai, skirti dirbtiniam dauginimui;

b)

periniai kiaušiniai;

29)

   gyvūniniai produktai:

a)

gyvūniniai maisto produktai, įskaitant medų ir kraują;

b)

žmonėms vartoti skirti gyvi dvigeldžiai moliuskai, gyvi dygiaodžiai, gyvi gaubtagyviai ir gyvi jūros pilvakojai ir

c)

gyvūnai, skirti būti paruošti, kad juos būtų galima gyvus tiekti galutiniam vartotojui, išskyrus nurodytuosius b punkte;

30)

    šalutiniai gyvūniniai produktai – žmonėms vartoti neskirti gyvūnų kūnai arba jų dalys, gyvūniniai produktai arba kiti iš gyvūnų gauti produktai, išskyrus genetinės medžiagos produktus;

31)

    šalutinių gyvūninių produktų gaminiai – iš šalutinių gyvūninių produktų, vieną ar daugiau kartų apdorotų, transformuotų arba perdirbtų, pagaminti gaminiai;

32)

   produktai:

a)

genetinės medžiagos produktai;

b)

gyvūniniai produktai;

c)

šalutiniai gyvūniniai produktai ir jų gaminiai;

33)

    oficiali kontrolė – kompetentingų institucijų vykdoma bet kokio pobūdžio kontrolė siekiant patikrinti, ar laikomasi šio reglamento;

34)

   sveikatos būklė – būklė, atsižvelgiant į į sąrašą įtrauktas ligas, susijusias su konkrečia į sąrašą įtraukta rūšimi, kai tai susiję su:

a)

gyvūnu;

b)

gyvūnais, kurie laikomi:

i)

epidemiologiniame vienete;

ii)

ūkyje;

iii)

zonoje;

iv)

laikymo vietoje;

v)

valstybėje narėje;

vi)

trečiojoje šalyje arba teritorijoje;

35)

   zona:

a)

sausumos gyvūnų atveju – valstybės narės, trečiosios šalies arba teritorijos rajonas, kurio geografinės ribos tiksliai apibrėžtos, kuriame nustatyta tam tikra jame esančių gyvūnų subpopuliacijos sveikatos būklė, kiek tai susiję su konkrečia liga ar konkrečiomis ligomis, dėl kurių taikomos atitinkamos priežiūros, ligų kontrolės ir biologinio saugumo priemonės;

b)

vandens gyvūnų atveju – ištisa hidrologinė sistema, kurioje nustatyta tam tikra joje esančių gyvūnų sveikatos būklė, kiek tai susiję su konkrečia liga ar konkrečiomis ligomis, sudaranti teritoriją, kuri yra viena iš šių zonų:

i)

visas vandens baseinas, nuo ištakų iki žiočių arba ežero;

ii)

daugiau nei vienas vandens baseinas;

iii)

vandens baseino dalis nuo ištakų iki kliūties, kuri užkerta kelią patekti konkrečiai ligai arba ligoms;

iv)

pakrantės dalis, kurios geografinės ribos tiksliai apibrėžtos;

v)

žiotys, kurių geografinės ribos tiksliai apibrėžtos;

36)

    vandens baseinas – gamtinių elementų, pavyzdžiui, kalvų ar kalnų, atskirta sausumos ploto ar baseino dalis, į kurią suteka visi nuotėkio vandenys;

37)

    laikymo vieta – viename ar daugiau ūkių, o vandens gyvūnų atveju viename ar daugiau akvakultūros ūkių, kuriuose įdiegta bendra biologinio saugumo valdymo sistema, laikoma gyvūnų subpopuliacija, kurios atveju nustatyta tam tikra sveikatos būklė, kiek tai susiję su konkrečia liga ar konkrečiomis ligomis, dėl kurių taikomos atitinkamos priežiūros, ligų kontrolės ir biologinio saugumo priemonės;

38)

    karantinas – gyvūnų laikymas izoliuotai be tiesioginio ar netiesioginio sąlyčio su epidemiologiniam vienetui nepriklausančiais gyvūnais, siekiant užtikrinti, kad viena ar daugiau nurodytų ligų neplistų, kol izoliuoti gyvūnai stebimi nustatytą laikotarpį ir, jei to reikia, tiriami bei gydomi;

39)

    epidemiologinis vienetas – grupė gyvūnų, kurių atveju tikimybė patirti ligos sukėlėjo poveikį yra vienoda;

40)

    protrūkis – oficialiai patvirtintas į sąrašą įtrauktos ligos arba naujos ligos pasireiškimas vienam arba daugiau gyvūnų ūkyje ar kitoje vietoje, kurioje gyvūnai laikomi arba jie yra;

41)

    apribojimų taikymo zona – zona, kurioje ribojamas tam tikrų gyvūnų perkėlimas arba produktų vežimas ir taikomos kitos ligų kontrolės priemonės, siekiant užkirsti kelią tam tikrai ligai plisti į teritorijas, kuriose apribojimai netaikomi; prireikus apribojimų taikymo zona gali apimti apsaugos ir priežiūros zonas;

42)

    apsaugos zona – zona, esanti aplink protrūkio vietą (įskaitant pačią protrūkio vietą), kurioje taikomos ligų kontrolės priemonės, siekiant užkirsti kelią ligai plisti iš tos zonos;

43)

    priežiūros zona – aplink apsaugos zoną nustatyta zona, kurioje taikomos ligų kontrolės priemonės siekiant užkirsti kelią ligai plisti iš apsaugos zonos;

44)

    periniai kiaušiniai – naminių paukščių arba nelaisvėje laikomų paukščių kiaušiniai, skirti perinti;

45)

    kanopiniai gyvūnai – III priede išvardyti gyvūnai;

46)

   genetinės medžiagos produktų ūkis:

a)

spermos atveju – ūkis, kuriame surenkama, gaunama, perdirbama arba saugoma sperma;

b)

oocitų ir embrionų atveju – grupės veterinaro prižiūrima specialistų grupė ar struktūra, kompetentinga atlikti oocitų ir embrionų surinkimą, gavybą, perdirbimą ir saugojimą;

c)

perinių kiaušinių atveju – perykla;

47)

   perykla – ūkis, kuriame surenkami, saugomi, inkubatoriuose laikomi ir perinami kiaušiniai ir kuris tiekia:

a)

perinius kiaušinius;

b)

vienadienius viščiukus ar ką tik išsiritusius kitų rūšių paukščiukus;

48)

   atskirtas ūkis – nuolatinis geografines ribas turintis, savanoriškai įkurtas ir gyvūnų perkėlimo tikslu patvirtintas ūkis, kuriame:

a)

laikomi arba veisiami gyvūnai parodoms arba švietimo, rūšių išsaugojimo ar mokslinių tyrimų tikslais;

b)

gyvūnai yra izoliuoti ir atskirti nuo supančios aplinkos ir

c)

gyvūnams taikomos gyvūnų sveikatos priežiūros ir biologinio saugumo priemonės;

49)

    surinkimo operacija – laikomų sausumos gyvūnų surinkimas iš daugiau nei vieno ūkio trumpesniam laikotarpiui nei atitinkamos rūšies gyvūnams nustatytas laikymo laikotarpis;

50)

    laikymo laikotarpis – minimalus laikotarpis, reikalingas siekiant užtikrinti, kad į ūkį įvežto gyvūno sveikatos būklė yra ne blogesnė nei to ūkio gyvūnų sveikatos būklė;

51)

    TRACES – vienos architektūros integruota kompiuterinė veterinarijos sistema, numatyta sprendimuose 2003/24/EB ir 2004/292/EB;

52)

    maisto iš vandens gyvūnų ir ligų kontrolės ūkis – maisto įmonė, patvirtinta laikantis 179 straipsnio;

53)

    valstybinis veterinarijos gydytojas – kompetentingos institucijos paskirtas veterinarijos gydytojas, tinkamai kvalifikuotas oficialiai veiklai vykdyti, kaip numatyta šiame reglamente;

54)

    valstybinis veterinarijos gydytojas trečiojoje šalyje ar teritorijoje – veterinarijos gydytojas trečiojoje šalyje ar teritorijoje, atitinkantis valstybinį veterinarijos gydytoją, kaip nurodyta 53 punkte;

55)

    kompetentinga institucija – valstybės narės centrinė veterinarijos tarnyba, atsakinga už oficialios kontrolės organizavimą ir bet kokią kitą oficialią veiklą, kaip numatyta šiame reglamente, arba bet kuri kita institucija, kuriai deleguota ta atsakomybė;

56)

    trečiosios šalies ar teritorijos kompetentinga institucija – institucija trečiojoje šalyje ar teritorijoje, atitinkanti kompetentingas institucijas, nurodytas 55 punkte.

2 SKYRIUS

Į sąrašą įtrauktos ligos bei naujos ligos ir į sąrašą įtrauktos rūšys

5 straipsnis

Ligų įtraukimas į sąrašą

1.   Šiame reglamente numatytos konkrečiai ligai skirtos ligų prevencijos ir kontrolės taisyklės taikomos:

a)

šioms į sąrašą įtrauktoms ligoms:

i)

snukio ir nagų ligai;

ii)

klasikiniam kiaulių marui;

iii)

afrikiniam kiaulių marui;

iv)

labai patogeniškam paukščių gripui;

v)

afrikinei arklių ligai ir

b)

į sąrašą įtrauktoms ligoms, nurodytoms II priede pateiktame sąraše.

2.   Komisija pagal 264 straipsnį priima deleguotuosius aktus dėl šio straipsnio 1 dalies b punkte nurodyto sąrašo pakeitimų.

3.   Liga įtraukiama į šio straipsnio 1 dalies b punkte nurodytą sąrašą, jei ji buvo įvertinta pagal 7 straipsnį ir atitinka:

a)

visus šiuos kriterijus:

i)

iš mokslinių duomenų galima spręsti, kad liga yra užkrečiama;

ii)

Sąjungoje yra rūšių, kurių gyvūnai yra imlūs ligai arba yra jos pernešėjai ir židinys;

iii)

liga sukelia neigiamų padarinių gyvūnų sveikatai arba dėl savo zoonozinio pobūdžio kelia pavojų visuomenės sveikatai;

iv)

esama ligos diagnostikos priemonių;

v)

rizikos mažinimo priemonės ir, kai taikytina, ligos priežiūra yra veiksmingos ir proporcingos ligos keliamai rizikai Sąjungoje ir

b)

bent vieną iš šių kriterijų:

i)

liga sukelia arba gali sukelti didelių neigiamų padarinių gyvūnų sveikatai Sąjungoje, arba dėl savo zoonozinio pobūdžio kelia arba gali kelti didelį pavojų visuomenės sveikatai;

ii)

ligos sukėlėjas įgijo atsparumą gydymui ir kelia didelį pavojų visuomenės ir (arba) gyvūnų sveikatai Sąjungoje;

iii)

liga sukelia arba gali sukelti didelių neigiamų ekonominių pasekmių, darančių poveikį žemės ūkio ar akvakultūros gamybai Sąjungoje;

iv)

liga gali sukelti krizę arba ligos sukėlėjas gali būti panaudotas bioterorizmo tikslu arba

v)

liga daro arba gali padaryti didelį neigiamą poveikį aplinkai Sąjungoje, įskaitant biologinei įvairovei.

4.   Kai liga nebeatitinka šio straipsnio 3 dalyje numatytų kriterijų, Komisija pagal 264 straipsnį priima deleguotuosius aktus dėl tos ligos išbraukimo iš šio straipsnio 1 dalies b punkte nurodyto sąrašo.

5.   Komisija peržiūri kiekvienos ligos įtraukimą į sąrašą atsižvelgdama į naujai gautus reikšmingus mokslinius duomenis.

6 straipsnis

Naujos ligos

1.   Ligų prevencijos ir kontrolės taisyklės taikomos naujoms ligoms, kaip numatyta šiame reglamente.

2.   Liga, kuri nėra į sąrašą įtraukta liga, laikoma nauja liga (toliau – nauja liga), jei ji gali atitikti 5 straipsnio 3 dalyje numatytus ligų įtraukimo į sąrašą kriterijus ir:

a)

yra atsiradusi dėl žinomo ligos sukėlėjo raidos arba pokyčių;

b)

yra žinoma liga, plintanti naujoje geografinėje teritorijoje, gyvūnų rūšyje arba populiacijoje;

c)

yra pirmą kartą diagnozuota Sąjungoje arba

d)

ją sukėlė nenustatytas arba anksčiau nenustatytas ligos sukėlėjas.

3.   Komisija priima įgyvendinimo aktus, kuriais imasi priemonių, būtinų dėl naujos ligos, atitinkančios šio straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus. Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 266 straipsnio 2 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.

4.   Jei yra tinkamai pagrįstų priežasčių, dėl kurių privaloma skubėti ir kurios susijusios su liga, dėl kurios gali kilti nauja labai didelio poveikio rizika, Komisija priima nedelsiant taikytinus įgyvendinimo aktus laikydamasi 266 straipsnio 3 dalyje nurodytos procedūros.

5.   Bet kokios su nauja liga susijusios veiklos vykdytojų pareigos, kaip nustatyta šiame reglamente, taikomos tik tuo atveju, jei Komisija pagal šio straipsnio 3 dalį priėmė įgyvendinimo aktą dėl tos ligos arba jei ligai taikomas nenumatytų atvejų planas pagal 43 straipsnį.

7 straipsnis

Ligų įtraukimui į sąrašą taikomi vertinimo parametrai

Kad nustatytų, ar liga atitinka jos įtraukimo į sąrašą sąlygas pagal 5 straipsnio 2 dalį, Komisija naudoja šiuos vertinimo parametrus:

a)

ligos pobūdis, atsižvelgiant į šiuos veiksnius:

i)

su liga susijusias gyvūnų rūšis;

ii)

sergamumo ta liga ir gaištamumo nuo jos rodiklius gyvūnų populiacijose;

iii)

zoonozines ligos savybes;

iv)

atsparumą gydymui, įskaitant atsparumą antimikrobinėms medžiagoms;

v)

ligos išlikimą gyvūnų populiacijoje arba aplinkoje;

vi)

ligos perdavimo tarp gyvūnų ir atitinkamais atvejais tarp gyvūnų ir žmonių būdus ir greitį;

vii)

tai, ar ligos atvejų pasitaiko Sąjungoje, ir jų pasiskirstymą Sąjungoje ir, jei ligos atvejų Sąjungoje nepasitaiko, jos patekimo į Sąjungą riziką;

viii)

egzistuojančias ligos diagnostikos ir kontrolės priemones;

b)

ligos poveikis:

i)

žemės ūkio ir akvakultūros gamybai ir kitoms ekonomikos sritims, kiek tai susiję su:

ligos paplitimo Sąjungoje lygiu,

gamybos nuostoliais dėl ligos,

kitais nuostoliais;

ii)

žmonių sveikatai, kiek tai susiję su:

perduodamumu tarp gyvūnų ir žmonių,

perduodamumu tarp žmonių,

ligos pasireiškimo žmonėse formų sunkumu,

žmonėms skirtų veiksmingų prevencijos priemonių ar medicininio gydymo prieinamumu;

iii)

gyvūnų gerovei;

iv)

biologinei įvairovei ir aplinkai;

c)

jos potencialas sukelti krizę ir galimas jos panaudojimas bioterorizmo tikslais;

d)

toliau išvardytų ligų prevencijos ir kontrolės priemonių įgyvendinamumas, prieinamumas ir veiksmingumas:

i)

diagnostikos priemonių ir pajėgumų;

ii)

skiepijimo;

iii)

medicininio gydymo;

iv)

biologinio saugumo priemonių;

v)

gyvūnų perkėlimo ir produktų vežimo apribojimų;

vi)

gyvūnų žudymo;

vii)

gaišenų ir kitų atitinkamų šalutinių gyvūninių produktų šalinimo;

e)

ligų prevencijos ir kontrolės priemonių poveikis, kiek tai susiję su:

i)

tiesioginėmis ir netiesioginėmis sąnaudomis, kurias patiria nukentėję sektoriai ir visa ekonomika;

ii)

jų priimtinumu visuomenei;

iii)

užsikrėtusių laikomų ir laukinių gyvūnų subpopuliacijų gerove;

iv)

aplinka ir biologine įvairove.

8 straipsnis

Rūšių įtraukimas į sąrašą

1.   Į sąrašą įtrauktoms rūšims taikomos šiame reglamente numatytos konkrečiai ligai skirtos į sąrašą įtrauktoms ligoms taikomos taisyklės ir pagal šį reglamentą priimtos taisyklės.

2.   Komisija priima įgyvendinimo aktus, kuriais nustatomas šio straipsnio 1 dalyje nurodytų rūšių, atitinkančių šio straipsnio 3 dalyje nustatytus kriterijus, sąrašas. Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 266 straipsnio 2 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.

Į tą sąrašą įtraukiamos tos gyvūnų rūšys arba gyvūnų rūšių grupės, kurios kelia didelę konkrečių į sąrašą įtrauktų ligų plitimo riziką, remiantis šiais kriterijais:

a)

gyvūnų populiacijos, kuriai kyla rizika, imlumu ligai;

b)

atitinkamų gyvūnų inkubacinio laikotarpio ir infekcinio laikotarpio trukme;

c)

tų gyvūnų pajėgumu pernešti tas konkrečias ligas.

3.   Gyvūnų rūšys ar gyvūnų rūšių grupės įrašomos į sąrašą, jeigu tų rūšių gyvūnai užsikrečia konkrečia į sąrašą įtraukta liga arba kelia tos ligos plitimo riziką, nes:

a)

jie yra imlūs konkrečiai į sąrašą įtrauktai ligai arba iš mokslinių duomenų galima spręsti, kad toks imlumas yra tikėtinas, arba

b)

jie perneša tą ligą arba yra jos židinys, arba iš mokslinių duomenų galima spręsti, kad toks vaidmuo yra tikėtinas.

4.   Komisija priima įgyvendinimo aktus, kuriais gyvūnų rūšis ar gyvūnų rūšių grupes išbraukia iš sąrašo, kai:

a)

atitinkama į sąrašą įtraukta liga, dėl kurios atitinkama gyvūnų rūšis ar gyvūnų rūšių grupė buvo įtraukta į sąrašą, yra išbraukiama iš ligų sąrašo arba

b)

iš mokslinių duomenų galima spręsti, kad atitinkama gyvūnų rūšis ar gyvūnų rūšių grupė nebeatitinka 3 dalyje nustatytų kriterijų.

Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 266 straipsnio 2 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.

9 straipsnis

Ligų prevencijos ir kontrolės taisyklės, kurios turi būti taikomos skirtingų kategorijų į sąrašą įtrauktoms ligoms

1.   Ligų prevencijos ir kontrolės taisyklės į sąrašą įtrauktoms ligoms taikomos taip:

a)

į sąrašą įtrauktų ligų, kurių atvejų Sąjungoje paprastai nepasitaiko ir kuriuos vos tik nustačius būtina nedelsiant imtis likvidavimo priemonių, atžvilgiu, jei tinka, taikomos šios taisyklės:

i)

budrumo ligų atžvilgiu ir parengties joms taisyklės, kaip numatyta III dalies I antraštinėje dalyje (43–52 straipsniai);

ii)

ligų kontrolės priemonės, numatytos III dalies II antraštinės dalies 1 skyriuje (53–71 straipsniai) ir

iii)

skirstymo į laikymo vietas taisyklės, numatytos 37 straipsnio 1 dalyje.

Tų į sąrašą įtrauktų ligų atveju taip pat tam tikrais atvejais taikomos b punkte nurodytos priemonės ir, jei tinka, d ir e punktuose nurodytos priemonės;

b)

į sąrašą įtrauktų ligų, kurios turi būti kontroliuojamos visose valstybėse narėse, siekiant jas išnaikinti visoje Sąjungoje, atžvilgiu, jei tinka, taikomos šios taisyklės:

i)

31 straipsnio 1 dalyje numatytų privalomų likvidavimo programų taisyklės;

ii)

neužkrėstoms valstybėms narėms ir zonoms taikomos taisyklės, numatytos 36 straipsnyje;

iii)

skirstymo į laikymo vietas taisyklės, numatytos 37 straipsnio 2 dalyje, ir

iv)

72–75 straipsniuose, 77–79 straipsniuose ir 81 bei 83 straipsniuose numatytos ligų kontrolės priemonės.

Tų į sąrašą įtrauktų ligų atžvilgiu, jei tinka, taip pat taikomos d ir e punktuose nurodytos priemonės;

c)

į sąrašą įtrauktų ligų, kurios yra aktualios kai kurioms valstybėms narėms ir dėl kurių reikia imtis priemonių, kad jos neplistų į oficialiai neužkrėstas Sąjungos dalis arba į tas Sąjungos dalis, kuriose įgyvendinamos atitinkamos į sąrašą įtrauktos ligos likvidavimo programos, atžvilgiu, jei tinka, taikomos šios taisyklės:

i)

savanoriško likvidavimo taisyklės, numatytos 31 straipsnio 2 dalyje;

ii)

neužkrėstoms valstybėms narėms ir zonoms taikomos taisyklės, numatytos 36 straipsnyje;

iii)

skirstymo į laikymo vietas taisyklės, numatytos 37 straipsnio 2 dalyje, ir

iv)

76, 77, 78, 80, 82 ir 83 straipsniuose numatytoms ligų kontrolės priemonėms taikomos taisyklės.

Tų į sąrašą įtrauktų ligų atžvilgiu, jei tinka, taip pat taikomos d ir e punktuose nurodytos priemonės.

d)

į sąrašą įtrauktų ligų, dėl kurių reikalingos priemonės, kad patekusios į Sąjungą arba dėl perkėlimo ar vežimo tarp valstybių narių jos neišplistų, atžvilgiu, jei tinka, taikomos šios taisyklės:

i)

perkėlimo bei vežimo Sąjungoje taisyklės, numatytos IV dalies I antraštinės dalies 3–6 skyriuose (124–169 straipsniai), II antraštinės dalies 2 ir 3 skyriuose (191–225 straipsniai) ir VI dalies 2 ir 3 skyriuose (247–251 straipsniai), ir

ii)

įvežimo į Sąjungą ir eksporto iš Sąjungos taisyklės, numatytos V dalyje (229–243 straipsniai).

Į sąrašą įtrauktos ligos, nurodytos a, b ir c punktuose, taip pat laikomos į sąrašą įtrauktomis ligomis pagal šį punktą, taip pat ir nurodytosios e punkte, kai atitinkamos ligos keliama rizika gali būti veiksmingai ir proporcingai sumažinta priemonėmis, susijusiomis su gyvūnų perkėlimu ir produktų vežimu;

e)

į sąrašą įtrauktų ligų, dėl kurių reikia vykdyti priežiūrą Sąjungoje, atžvilgiu, jei tinka, taikomos šios taisyklės:

i)

pranešimo ir ataskaitų teikimo taisyklės, numatytos II dalies 1 skyriuje (18–23 straipsniai), ir

ii)

priežiūros taisyklės, numatytos II dalies 2 skyriuje (24–30 straipsniai).

Į sąrašą įtrauktos ligos, nurodytos a, b ir c punktuose, taip pat laikomos į sąrašą įtrauktomis ligomis pagal šį punktą.

2.   Komisija priima įgyvendinimo aktus, kuriais nustatomas 1 dalyje nurodytų ligų prevencijos ir kontrolės taisyklių taikymas atitinkamoms į sąrašą įtrauktoms ligoms, remdamasi IV priede nustatytais kriterijais, be kita ko, atsižvelgdama į naujai gautus aktualius mokslinius duomenis.

Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 266 straipsnio 2 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.

3.   Komisija priima įgyvendinimo aktus, kuriais keičiamas 2 dalyje nurodytų ligų prevencijos ir kontrolės taisyklių taikymas atitinkamoms į sąrašą įtrauktoms ligoms, kai atitinkama liga nebeatitinka atitinkamame IV priedo skirsnyje nustatytų kriterijų, be kita ko, atsižvelgdama į naujai gautus aktualius mokslinius duomenis.

Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 266 straipsnio 2 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.

4.   Jei yra tinkamai pagrįstų priežasčių, dėl kurių privaloma skubėti ir kurios susijusios su į sąrašą įtraukta liga, dėl kurios gali kilti nauja labai didelio poveikio rizika, Komisija priima nedelsiant taikytinus įgyvendinimo aktus laikydamasi 266 straipsnio 3 dalyje nurodytos procedūros.

3 SKYRIUS

Su gyvūnų sveikata susijusi atsakomybė

1 skirsnis

Veiklos vykdytojai, gyvūnų specialistai ir gyvūnų augintinių laikytojai

10 straipsnis

Su gyvūnų sveikata susijusi atsakomybė ir biologinio saugumo priemonės

1.   Veiklos vykdytojai:

a)

laikomų gyvūnų ir produktų, už kuriuos jie atsakingi, atveju atsako už:

i)

laikomų gyvūnų sveikatą;

ii)

apdairų ir atsakingą veterinarinių vaistų naudojimą, nedarant poveikio veterinarijos gydytojų vaidmeniui ir atsakomybei;

iii)

kuo didesnį ligų plitimo rizikos sumažinimą;

iv)

geros gyvulininkystės praktikos laikymąsi;

b)

kai tinkama, imasi tokių biologinio saugumo priemonių, susijusių su laikomais gyvūnais ir produktais, už kuriuos yra atsakingi, kurios laikomos tinkamomis:

i)

laikomų gyvūnų ir produktų rūšims ir kategorijoms;

ii)

gamybos rūšiai; ir

iii)

susijusiai rizikai, atsižvelgiant į:

geografinę padėtį ir klimato sąlygas ir

vietos aplinkybes ir praktiką;

c)

tam tikrais atvejais imasi biologinio saugumo priemonių, susijusių su laukiniais gyvūnais.

2.   Gyvūnų specialistai imasi veiksmų, kad būtų kuo labiau sumažinta ligų plitimo rizika dėl jų sąlyčio su gyvūnais ir produktais jiems vykdant profesinę veiklą.

3.   1 dalies a punktas taip pat taikomas gyvūnų augintinių laikytojams.

4.   1 dalies b punkte nurodytos biologinio saugumo priemonės įgyvendinamos taikant, atsižvelgiant į atvejį:

a)

fizinės apsaugos priemones, kurios gali apimti:

i)

atskyrimą atitinkamai aptvaru, tvora, stogu, tinklu;

ii)

valymą, dezinfekavimą ir vabzdžių bei graužikų kontrolę;

iii)

vandens gyvūnų atveju, tam tikrais atvejais:

su vandens tiekimu ir nuotekų šalinimu susijusias priemones,

natūralias ar dirbtines kliūtis, skiriančias nuo aplinkinių vandens telkinių, kurios neleidžia vandens gyvūnams patekti į atitinkamą ūkį arba už jo ribų, įskaitant priemones nuo užliejimo ar nuo vandens iš aplinkinių vandens telkinių įsiskverbimo;

b)

valdymo priemones, kurios gali apimti:

i)

įvežimo (patekimo) į ūkį ir išvežimo (išvykimo) iš jo procedūras, taikomas gyvūnams, produktams, transporto priemonėms ir asmenims;

ii)

įrangos naudojimo procedūras;

iii)

perkėlimo sąlygas, remiantis susijusia rizika;

iv)

gyvūnų ar produktų perkėlimo į ūkį sąlygas;

v)

naujai perkeltų ar sergančių gyvūnų karantiną, izoliavimą ar atskyrimą;

vi)

negyvų gyvūnų ir kitų šalutinių gyvūninių produktų saugaus šalinimo sistemą.

5.   Taikydami šiame reglamente numatytas ligų prevencijos ir kontrolės priemones, veiklos vykdytojai, gyvūnų specialistai ir gyvūnų augintinių laikytojai bendradarbiauja su kompetentinga institucija ir veterinarijos gydytojais.

6.   Komisija gali priimti įgyvendinimo aktus, kuriais nustatomi šio straipsnio vienodam taikymui reikalingi būtiniausi reikalavimai.

Tokie įgyvendinimo aktai atspindi 1 dalies b punkte nurodytus dalykus.

Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 266 straipsnio 2 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.

11 straipsnis

Žinios apie gyvūnų sveikatą

1.   Veiklos vykdytojai ir gyvūnų specialistai turi turėti pakankamų žinių apie:

a)

gyvūnų ligas, įskaitant ligas, kuriomis gali užsikrėsti žmonės;

b)

biologinio saugumo principus;

c)

gyvūnų sveikatos, gyvūnų gerovės ir žmonių sveikatos sąveiką;

d)

jų prižiūrimų gyvūnų rūšies gerą gyvulininkystės praktiką;

e)

atsparumą gydymui, įskaitant atsparumą antimikrobinėms medžiagoms, ir jo pasekmes.

2.   Pagal 1 dalį reikalaujamų įgyti žinių turinys ir lygis priklauso nuo:

a)

laikomų gyvūnų arba produktų, už kuriuos atitinkami veiklos vykdytojai ir gyvūnų specialistai atsakingi, rūšių ir kategorijų ir jų profesinio sąlyčio su tais gyvūnais arba produktais pobūdžio;

b)

gamybos rūšies;

c)

atliekamų užduočių.

3.   1 dalyje numatytos žinios įgyjamos vienu iš šių būdų:

a)

per profesinę patirtį ar mokymąsi;

b)

per esamas žemės ūkio arba akvakultūros sektoriaus programas, aktualias gyvūnų sveikatos požiūriu;

c)

per formalųjį švietimą;

d)

per kitokią patirtį ar kitokį mokymąsi, kurie suteikia tokio paties lygio žinių kaip nurodyta a, b ar c punktuose.

4.   Veiklos vykdytojai, parduodantys būsimus gyvūnus augintinius arba kitaip perduodantys nuosavybės teises į juos, turi pateikti būsimam gyvūno augintinio laikytojui pagrindinę informaciją apie 1 dalyje nurodytus klausimus, kuri yra aktuali atitinkamo gyvūno augintinio atveju.

2 skirsnis

Veterinarijos gydytojai ir vandens gyvūnų sveikatos specialistai

12 straipsnis

Veterinarijos gydytojų ir vandens gyvūnų sveikatos specialistų atsakomybė

1.   Vykdydami veiklą, priklausančią šio reglamento taikymo sričiai, veterinarijos gydytojai:

a)

imasi visų tinkamų priemonių, kad būtų užkirstas kelias ligoms patekti, vystytis ir plisti;

b)

imasi veiksmų, kad būtų užtikrintas ankstyvas ligų nustatymas, tinkamai jas diagnozuodami ir atlikdami diferencinę diagnozę, siekiant patvirtinti arba paneigti ligą;

c)

aktyviai dalyvauja veikloje, susijusioje su:

i)

informuotumo apie gyvūnų sveikatą ir informuotumo apie gyvūnų sveikatos, gyvūnų gerovės ir žmonių sveikatos sąveiką didinimu;

ii)

ligų prevencija;

iii)

ankstyvu ligų nustatymu ir greitu reagavimu į jas;

iv)

informuotumo apie atsparumą gydymui, įskaitant atsparumą antimikrobinėms medžiagoms, ir jo pasekmes didinimu;

d)

taikydami šiame reglamente numatytas ligų prevencijos ir kontrolės priemones, bendradarbiauja su kompetentinga institucija, veiklos vykdytojais, gyvūnų specialistais ir gyvūnų augintinių laikytojais.

2.   Vandens gyvūnų sveikatos specialistai gali vykdyti su vandens gyvūnais susijusią veiklą, kuri pagal šį reglamentą priskirta veterinarijos gydytojams, jei atitinkama valstybė narė jiems leidžia ją vykdyti pagal nacionalinę teisę. Tokiu atveju tiems vandens gyvūnų sveikatos specialistams taikoma 1 dalis.

3.   Veterinarijos gydytojai ir vandens gyvūnų sveikatos specialistai palaiko ir plėtoja savo profesinę kompetenciją, susijusią su jų veiklos sritimis, kurios patenka į šio reglamento taikymo sritį.

3 skirsnis

Valstybės narės

13 straipsnis

Valstybių narių atsakomybė

1.   Siekiant užtikrinti kompetentingos už gyvūnų sveikatą atsakingos institucijos pajėgumą imtis būtinų ir tinkamų priemonių ir vykdyti šiuo reglamentu nustatytą veiklą, kiekviena valstybė narė tinkamu administraciniu lygmeniu užtikrina, kad kompetentinga institucija turėtų:

a)

kvalifikuotą personalą, patalpas, įrangą, finansinius išteklius ir veiksmingą struktūrą, apimančią visą valstybės narės teritoriją;

b)

prieigą prie laboratorijų, kuriose dirba kvalifikuotas personalas ir kurios turi patalpas, įrangą ir finansinius išteklius, reikalingus siekiant užtikrinti greitą ir tikslią į sąrašą įtrauktų ligų ir naujų ligų diagnozę ir diferencinę diagnozę;

c)

tinkamai apmokytus veterinarijos gydytojus, dalyvaujančius 12 straipsnyje nurodytoje veikloje.

2.   Valstybės narės skatina veiklos vykdytojus ir gyvūnų specialistus įgyti, palaikyti ir plėtoti 11 straipsnyje nurodytas tinkamas gyvūnų sveikatos žinias, pasitelkdamos atitinkamas programas žemės ūkio arba akvakultūros sektoriuose arba formalųjį švietimą.

14 straipsnis

Kompetentingos institucijos deleguojama oficiali veikla

1.   Kompetentinga institucija veterinarijos gydytojams, kurie nėra valstybiniai veterinarijos gydytojai, gali deleguoti šią vienos ar kelių rūšių veiklą:

a)

praktinį pagal likvidavimo programas nustatytų priemonių taikymą, numatytą 32 straipsnyje;

b)

padėti kompetentingai institucijai vykdyti 26 straipsnyje numatytą priežiūrą arba teikti jai pagalbą, susijusią su 28 straipsnyje numatytomis priežiūros programomis;

c)

veiklą, susijusią su:

i)

informuotumu apie ligas, pasirengimu joms ir ligų kontrole, kaip numatyta III dalyje, susijusią su:

mėginių ėmimu ir tyrimų bei epidemiologinių tyrimų atlikimu, įtarus ligos atvejį pagal 54 straipsnį, 55 straipsnio 1 dalies b–g punktus bei 57, 73, 74, 79 ir 80 straipsnius ir remiantis tais straipsniais priimtais įgyvendinimo ir deleguotaisiais aktais,

veiklos, susijusios su ligų kontrolės priemonėmis įvykus ligos protrūkiui, vykdymu, kai tai susiję su 61 straipsnyje, 65 straipsnio 1 dalies a, b, e, f ir i punktuose, 70 straipsnio 1 dalyje, 79 ir 80 straipsniuose bei 81 straipsnio 1 ir 2 dalyse ir remiantis tais straipsniais priimtuose įgyvendinimo ir deleguotuosiuose aktuose išvardyta veikla,

skubiu skiepijimu pagal 69 straipsnį;

ii)

registravimu, patvirtinimu, atsekamumu ir perkėlimu bei vežimu, kaip numatyta IV dalyje;

iii)

gyvūnų augintinių identifikavimo dokumentų išdavimu ir užpildymu, kaip numatyta 247 straipsnio c punkte, 248 straipsnio 2 dalies c punkte, 249 straipsnio 1 dalies c punkte ir 250 straipsnio 2 dalies c punkte;

iv)

identifikavimo priemonių taikymu ir naudojimu, kaip nurodyta 252 straipsnio 1 dalies a punkto ii papunktyje.

2.   Valstybės narės gali numatyti, kad fiziniams ar juridiniams asmenims gali būti leidžiama vykdyti 1 dalies a ir b punktuose bei c punkto i, ii ir iv papunkčiuose nurodytą veiklą, kai tai susiję su konkrečiai apibrėžtomis užduotimis, kurioms atlikti tie asmenys turi pakankamų specialiųjų žinių. Tokiu atveju tiems asmenims taikoma šio straipsnio 1 dalis ir jiems tenka 12 straipsnyje nustatyta atsakomybė.

3.   Komisijai pagal 264 straipsnį suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl kitos veiklos, kuri, be numatytosios šio straipsnio 1 dalyje, gali būti papildomai deleguota veterinarijos gydytojams, ir atitinkamais atvejais nustatyti privalomas tokio delegavimo aplinkybes bei sąlygas.

Komisija, priimdama tuos deleguotuosius aktus, atsižvelgia į tos veiklos pobūdį ir atitinkamus tarptautinius standartus.

15 straipsnis

Visuomenės informavimas

Kai yra pagrįstų priežasčių įtarti, kad gyvūnai ar produktai, kilę iš Sąjungos arba pateikti iš už Sąjungos ribų, gali kelti riziką, kompetentinga institucija imasi reikiamų veiksmų visuomenei informuoti apie rizikos pobūdį ir priemones, kurių imtasi arba kurių bus imtasi, siekiant užkirsti kelią tai rizikai arba ją kontroliuoti, atsižvelgiant į tos rizikos pobūdį, rimtumą, mastą ir visuomenės interesą būti informuotai.

4 skirsnis

Laboratorijos, įstaigos ir kiti fiziniai ir juridiniai asmenys, dirbantys su ligų sukėlėjais, vakcinomis ir kitais biologiniais produktais

16 straipsnis

Laboratorijų, įstaigų ir kitų su ligų sukėlėjais, vakcinomis ir kitais biologiniais produktais dirbančių subjektų pareigos

1.   Laboratorijos, įstaigos ir kiti fiziniai ar juridiniai asmenys, dirbantys su ligų sukėlėjais mokslinių tyrimų, švietimo, diagnostikos arba vakcinų ir kitų biologinių produktų gamybos tikslais, atsižvelgdami į bet kokius atitinkamus tarptautinius standartus, jei tokie nustatyti:

a)

imasi tinkamų biologinio saugumo, biologinės saugos ir biologinio izoliavimo priemonių siekdami išvengti ligų sukėlėjų išplitimo ir jų paskesnio sąlyčio su gyvūnais, esančiais ne laboratorijoje ar kitame objekte, kuriame tais tikslais dirbama su ligų sukėlėjais;

b)

užtikrina, kad ligų sukėlėjų, vakcinų ir kitų biologinių produktų vežimas iš vienų laboratorijų ar įstaigų į kitas nekeltų į sąrašą įtrauktų ligų ir naujų ligų plitimo rizikos.

2.   Komisijai pagal 264 straipsnį suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl į sąrašą įtrauktų ligų ir naujų ligų prevencijai ir kontrolei skirtų saugos priemonių, nustatytų laboratorijoms, įstaigoms ir kitiems fiziniams arba juridiniams asmenims, dirbantiems su ligų sukėlėjais, vakcinomis ir kitais biologiniais produktais; tai yra:

a)

biologinio saugumo, biologinės saugos ir biologinio izoliavimo priemonių;

b)

ligų sukėlėjų, vakcinų ir kitų biologinių produktų vežimo reikalavimų.

17 straipsnis

Gyvūnų sveikatos laboratorijos

1.   Oficialiosios gyvūnų sveikatos srityje veikiančios laboratorijos, kurioms priskiriamos Sąjungos etaloninės laboratorijos, nacionalinės etaloninės laboratorijos ir oficialiosios gyvūnų sveikatos laboratorijos, vykdydamos savo užduotis ir pareigas bendradarbiauja Sąjungos gyvūnų sveikatos laboratorijų tinkle.

2.   1 dalyje nurodytos laboratorijos bendradarbiauja koordinuojant Sąjungos etaloninėms laboratorijoms, siekdamos užtikrinti, kad šiame reglamente numatyta ligų priežiūra, pranešimai ir ataskaitos apie jas, likvidavimo programos, neužkrėstos teritorijos statuso apibrėžtis, taip pat gyvūnų perkėlimas ir produktų vežimas Sąjungoje, jų įvežimas į Sąjungą ir eksportas į trečiąsias šalis ar teritorijas būtų grindžiami pažangiausiomis, užtikrintomis ir patikimomis laboratorinėmis analizėmis, tyrimais ir diagnozėmis.

3.   Oficialiųjų laboratorijų teikiamiems rezultatams ir ataskaitoms taikomi profesinės paslapties bei konfidencialumo principai ir pareiga pranešti jas paskyrusiai kompetentingai institucijai, nepriklausomai nuo fizinio ar juridinio asmens, paprašiusio laboratorinių analizių, tyrimų ar diagnozių.

4.   Tuo atveju, kai oficialioji laboratorija vienoje valstybėje narėje atlieka iš kitos valstybės narės kilusių gyvūnų mėginių diagnostines analizes, ta oficialioji laboratorija valstybės narės, iš kurios mėginiai gauti, kompetentingai institucijai praneša:

a)

nedelsdama – apie bet kokius rezultatus, kuriais remiantis įtariama 9 straipsnio 1 dalies a punkte nurodyta į sąrašą įtraukta liga arba kuriais tokia liga nustatyta;

b)

be reikalo nedelsdama – apie bet kokius rezultatus, kuriais remiantis įtariama 9 straipsnio 1 dalies e punkte nurodyta į sąrašą įtraukta liga (išskyrus 9 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytas ligas), arba kuriais tokia liga nustatyta.

II DALIS

PRANEŠIMAS APIE LIGAS IR ATASKAITŲ TEIKIMAS, PRIEŽIŪRA, LIKVIDAVIMO PROGRAMOS, NEUŽKRĖSTOS TERITORIJOS STATUSAS

1 SKYRIUS

Pranešimas apie ligas ir ataskaitų teikimas

18 straipsnis

Pranešimas valstybėse narėse

1.   Valstybės narės užtikrina, kad veiklos vykdytojai ir kiti atitinkami fiziniai ar juridiniai asmenys:

a)

nedelsdami praneštų kompetentingai institucijai, jei yra priežasčių įtarti gyvūnų užsikrėtimo 9 straipsnio 1 dalies a punkte nurodyta į sąrašą įtraukta liga atvejį, arba jei nustatomas gyvūnų užsikrėtimo tokia liga atvejis;

b)

kuo greičiau praneštų kompetentingai institucijai, jei yra priežasčių įtarti gyvūnų užsikrėtimo 9 straipsnio 1 dalies e punkte nurodyta į sąrašą įtraukta liga (išskyrus 9 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytas ligas) atvejį, arba jei nustatomas gyvūnų užsikrėtimo tokia liga atvejis;

c)

praneštų veterinarijos gydytojui apie anomalaus gaištamumo atvejus ir kitus pavojingų ligų simptomus arba apie be aiškios priežasties labai sumažėjusią produkcijos apimtį, kad būtų atliekamas tolesnis tyrimas, įskaitant mėginių ėmimą laboratoriniams tyrimams, kai to reikia atsižvelgiant į padėtį.

2.   Valstybės narės gali nuspręsti, kad 1 dalies c punkte numatyti pranešimai gali būti teikiami kompetentingai institucijai.

3.   Komisijai pagal 264 straipsnį suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl:

a)

kriterijų, pagal kuriuos nustatoma, ar susiklostė 1 dalies c punkte aprašytos aplinkybės, kuriomis reikia teikti pranešimą;

b)

išsamių taisyklių, taikomų 1 dalies c punkte numatytam tolesniam tyrimui.

19 straipsnis

Pranešimas Sąjungoje

1.   Valstybės narės nedelsdamos praneša Komisijai ir kitoms valstybėms narėms apie 9 straipsnio 1 dalies e punkte nurodytų į sąrašą įtrauktų ligų, apie kurias reikia pranešti nedelsiant, protrūkius, siekiant užtikrinti, kad būtų laiku įgyvendintos būtinos rizikos valdymo priemonės, atsižvelgiant į ligos pobūdį.

2.   1 dalyje numatytame pranešime pateikiama ši su ligos protrūkiu susijusi informacija:

a)

ligos sukėlėjas ir atitinkamais atvejais potipis;

b)

atitinkamos datos, visų pirma įtarimo apie protrūkį ir jo patvirtinimo datos;

c)

protrūkio rūšis ir vieta;

d)

bet kokie susiję protrūkiai;

e)

su protrūkiu susiję gyvūnai;

f)

dėl protrūkio taikomos ligų kontrolės priemonės;

g)

galima arba žinoma į sąrašą įtrauktos ligos kilmė;

h)

naudoti diagnostikos metodai.

20 straipsnis

Ataskaitų teikimas Sąjungoje

1.   Valstybės narės Komisijai ir kitoms valstybėms narėms teikia ataskaitas, kuriose pateikia informaciją apie 9 straipsnio 1 dalies e punkte nurodytas į sąrašą įtrauktas ligas:

a)

apie kurių protrūkį nebūtina nedelsiant pranešti pagal 19 straipsnio 1 dalį;

b)

apie kurių protrūkį būtina nedelsiant pranešti pagal 19 straipsnio 1 dalį, tačiau reikia pateikti papildomą informaciją Komisijai ir kitoms valstybėms narėms apie:

i)

priežiūrą, vykdomą laikantis pagal 30 straipsnį priimtame įgyvendinimo akte nustatytų taisyklių;

ii)

likvidavimo programą, vykdomą laikantis pagal 35 straipsnį priimtame įgyvendinimo akte nustatytų taisyklių.

2.   1 dalyje numatytose ataskaitose pateikiama informacija apie:

a)

nustatytas 1 dalyje nurodytas į sąrašą įtrauktas ligas;

b)

priežiūros rezultatus, kai to reikalaujama pagal 29 straipsnio d punkto ii papunktį arba 30 straipsnio 1 dalies b punkto ii papunktį priimtose taisyklėse;

c)

priežiūros programų rezultatus, kai to reikalaujama pagal 28 straipsnio 3 dalį ir pagal 29 straipsnio d punkto ii papunktį arba 30 straipsnio 1 dalies b punkto ii papunktį priimtose taisyklėse;

d)

likvidavimo programas, kai to reikalaujama pagal 34 straipsnį ir pagal 35 straipsnį priimtame įgyvendinimo akte nustatytose taisyklėse.

3.   Komisijai pagal 264 straipsnį suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl nuostatų, kuriomis papildomi 2 dalyje nustatyti reikalavimai ir teikiamos ataskaitos kitais klausimais, susijusiais su priežiūros ir likvidavimo programomis, kai to reikia siekiant užtikrinti efektyvų šiame reglamente nustatytų ligų prevencijos taisyklių ir kontrolės taisyklių taikymą.

21 straipsnis

Regionai, iš kurių teikiami pranešimai ir ataskaitos

Valstybės narės nustato regionus, iš kurių teikiami pranešimai ir ataskaitos 19 ir 20 straipsniuose numatytų pranešimų ir ataskaitų teikimo tikslu.

22 straipsnis

Kompiuterinė informacinė sistema pranešimams apie ligas ir ataskaitoms dėl ligų Sąjungoje teikti

Komisija įdiegia ir valdo kompiuterinę informacinę sistemą, kad būtų užtikrintas mechanizmų ir priemonių, skirtų 19, 20 ir 21 straipsniuose numatytiems pranešimų ir ataskaitų teikimo reikalavimams įgyvendinti, veikimas.

23 straipsnis

Įgyvendinimo įgaliojimai, susiję su pranešimų bei ataskaitų teikimu Sąjungoje ir kompiuterine informacine sistema

Komisija įgyvendinimo aktais nustato taisykles dėl 19–22 straipsniuose numatytų pranešimų ir ataskaitų teikimo reikalavimų ir kompiuterinės informacinės sistemos, susijusias su:

a)

tomis 9 straipsnio 1 dalies e punkte nurodytomis į sąrašą įtrauktomis ligomis, apie kurias valstybės narės turi nedelsdamos pranešti, taip pat su būtinomis priemonėmis, susijusiomis su pranešimu, vadovaujantis 19 straipsniu;

b)

informacija, kurią turi pateikti valstybės narės teikdamos 20 straipsnyje numatytas ataskaitas;

c)

22 straipsnyje numatytos kompiuterinės informacinės sistemos diegimo ir naudojimo tvarka ir pereinamojo laikotarpio priemonėmis, skirtomis duomenims ir informacijai perkelti iš dabartinių sistemų į naująją sistemą ir jos veikimui visu pajėgumu užtikrinti;

d)

duomenų, kurie turi būti įvedami į 22 straipsnyje numatytą kompiuterinę informacinę sistemą, formatu ir struktūra;

e)

19 ir 20 straipsniuose nurodytų pranešimų ir ataskaitų teikimo terminais ir dažnumu; pranešimai ir ataskaitos teikiami tokiais laikotarpiais ir tokiu dažnumu, kad būtų užtikrintas skaidrumas ir laiku taikomos būtinos rizikos valdymo priemonės, atsižvelgiant į ligos pobūdį ir protrūkio tipą;

f)

regionų, iš kurių teikiami pranešimai ir ataskaitos, kaip numatyta 21 straipsnyje, įtraukimu į sąrašą.

Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 266 straipsnio 2 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.

2 SKYRIUS

Priežiūra

24 straipsnis

Veiklos vykdytojų pareiga vykdyti priežiūrą

Siekdami nustatyti į sąrašą įtrauktų ligų ir naujų ligų atvejus, veiklos vykdytojai:

a)

stebi gyvūnų, už kuriuos yra atsakingi, sveikatą ir elgesį;

b)

stebi įprastų gamybos rodiklių pokyčius ūkiuose arba gyvūnų ar genetinės medžiagos produktų, už kuriuos yra atsakingi, pokyčius, kurie, kaip gali būti įtariama, buvo sukelti į sąrašą įtrauktos ligos arba naujos ligos;

c)

nustato gyvūnų, už kuriuos yra atsakingi, anomalų gaištamumą ir kitus juose pasireiškusius pavojingų ligų simptomus.

25 straipsnis

Gyvūnų sveikatos patikrinimai

1.   Veiklos vykdytojai užtikrina, kad ūkiuose, už kuriuos jie atsakingi, veterinarijos gydytojas tikrintų gyvūnų sveikatą, kai to reikia dėl atitinkamo ūkio keliamos rizikos, atsižvelgiant į:

a)

ūkio rūšį;

b)

ūkyje laikomų gyvūnų rūšis ir kategorijas;

c)

epidemiologinę padėtį zonoje ar regione, susijusią su į sąrašą įtrauktomis ir naujomis ligomis, kurioms ūkyje laikomi gyvūnai yra imlūs;

d)

kitą atitinkamą priežiūrą ar oficialią kontrolę, taikomas laikomiems gyvūnams ir tam tikros rūšies ūkiams.

Tokių gyvūnų sveikatos patikrinimų dažnumas yra proporcingas atitinkamo ūkio keliamai rizikai.

Jie gali būti derinami su apsilankymais kitais tikslais.

2.   1 dalyje numatyti gyvūnų sveikatos patikrinimai vykdomi ligų prevencijos tikslu, visų pirma:

a)

patariant atitinkamam veiklos vykdytojui biologinio saugumo ir kitais gyvūnų sveikatos klausimais, atsižvelgiant į ūkio rūšį ir ūkyje laikomų gyvūnų rūšis ir kategorijas;

b)

nustatant požymius, patvirtinančius į sąrašą įtrauktų ligų arba naujų ligų atvejus, ir informuojant apie tokius požymius;

3.   Komisija gali priimti įgyvendinimo aktus, kuriais nustatomi šio straipsnio vienodam taikymui reikalingi būtiniausi reikalavimai.

Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 266 straipsnio 2 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.

26 straipsnis

Kompetentingos institucijos pareiga vykdyti priežiūrą

1.   Kompetentinga institucija vykdo priežiūrą, siekdama nustatyti 9 straipsnio 1 dalies e punkte nurodytų į sąrašą įtrauktų ligų ir atitinkamų naujų ligų atvejus.

2.   Priežiūra vykdoma tokiu būdu, kad būtų užtikrinta, kad būtų laiku nustatomi 9 straipsnio 1 dalies e punkte nurodytų į sąrašą įtrauktų ligų ir naujų ligų atvejai renkant, lyginant ir analizuojant atitinkamą informaciją apie dėl ligos susidariusią padėtį.

3.   Kompetentinga institucija, kai įmanoma ir tikslinga, naudojasi pagal 24 straipsnį veiklos vykdytojų vykdomos priežiūros rezultatais ir per gyvūnų sveikatos patikrinimus, atliekamus pagal 25 straipsnį, gauta informacija.

4.   Kompetentinga institucija užtikrina, kad priežiūra atitiktų 27 straipsnyje numatytus reikalavimus ir pagal 29 straipsnio a punktą priimtas taisykles.

5.   Kompetentinga institucija užtikrina, kad vykdant 1 dalyje numatytą priežiūrą gauta informacija būtų renkama ir naudojama veiksmingai ir efektyviai.

27 straipsnis

Priežiūros metodika, dažnumas ir intensyvumas

26 straipsnyje numatytos priežiūros planas, būdai, diagnostikos metodai, dažnumas, intensyvumas, tikslinė gyvūnų populiacija ir mėginių ėmimo būdai turi būti tinkami ir proporcingi priežiūros tikslams, atsižvelgiant į:

a)

ligos pobūdį;

b)

susijusius rizikos veiksnius;

c)

sveikatos būklę:

i)

valstybėje narėje, zonoje ar laikymo vietoje, kuriose vykdoma priežiūra;

ii)

valstybėse narėse ir trečiosiose šalyse arba teritorijose, kurios ribojasi su ta valstybe nare, jos zona ar laikymo vieta arba iš kurių gyvūnai ir produktai į jas įvežami;

d)

veiklos vykdytojų pagal 24 straipsnį vykdomą priežiūrą, įskaitant 25 straipsnyje nurodytus gyvūnų sveikatos patikrinimus, arba kitų valdžios institucijų vykdytą priežiūrą.

28 straipsnis

Sąjungos priežiūros programos

1.   Kompetentinga institucija vykdo 26 straipsnio 1 dalyje numatytą priežiūrą pagal priežiūros programą, kai liga yra svarbi Sąjungai pagal 29 straipsnio c punktą.

2.   Nustatydamos priežiūros programą pagal 1 dalį, valstybės narės pateikia ją Komisijai.

3.   Valstybės narės, įgyvendinančios priežiūros programą pagal 1 dalį, teikia Komisijai reguliarias tos programos įgyvendinimo rezultatų ataskaitas.

29 straipsnis

Įgaliojimų delegavimas

Komisijai pagal 264 straipsnį suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl:

a)

priežiūros plano, būdų, diagnostikos metodų, dažnumo, intensyvumo, tikslinės gyvūnų populiacijos ir mėginių ėmimo būdų, kaip numatyta 27 straipsnyje;

b)

9 straipsnio 1 dalies e punkte nurodytų į sąrašą įtrauktų ligų ir atitinkamais atvejais naujų ligų oficialaus patvirtinimo kriterijų ir tų ligų atvejų apibrėžčių;

c)

kriterijų, kuriais remiantis nustatoma ligos, kuriai numatoma taikyti Sąjungai svarbią priežiūros programą, svarba 30 straipsnio 1 dalies a punkto tikslais, atsižvelgiant į ligos pobūdį ir susijusius rizikos veiksnius;

d)

28 straipsnio 1 dalyje numatytoms priežiūros programoms taikomų reikalavimų, susijusių su:

i)

priežiūros programų turiniu;

ii)

informacija, kurią reikia įtraukti teikiant priežiūros programas pagal 28 straipsnio 2 dalį ir reguliarias ataskaitas pagal 28 straipsnio 3 dalį;

iii)

priežiūros programų taikymo laikotarpiu.

30 straipsnis

Įgyvendinimo įgaliojimai

1.   Komisija priima įgyvendinimo aktus, kuriais nustatomi su priežiūra ir priežiūros programomis, numatytomis 26 ir 28 straipsniuose ir pagal 29 straipsnį priimtose taisyklėse, susiję reikalavimai dėl:

a)

nustatymo, kurioms 9 straipsnio 1 dalies e punkte nurodytoms į sąrašą įtrauktoms ligoms reikia taikyti priežiūros programas pagal 28 straipsnį, įskaitant tokių programų geografinę apimtį;

b)

formato ir tvarkos teikiant:

i)

tas priežiūros programas Komisijai ir kitoms valstybėms narėms susipažinti;

ii)

priežiūros rezultatų ataskaitas Komisijai.

2.   Komisija gali priimti įgyvendinimo aktus, kuriais nustatomi kriterijai, kurie turi būti naudojami vertinant 28 straipsnyje nurodytas priežiūros programas.

3.   Šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyti įgyvendinimo aktai priimami laikantis 266 straipsnio 2 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.

3 SKYRIUS

Likvidavimo programos

31 straipsnis

Privalomos ir pasirenkamos likvidavimo programos

1.   Valstybės narės, kurių visa teritorija arba jų zonos ar laikymo vietos nėra neužkrėstos viena ar keliomis į sąrašą įtrauktomis ligomis, nurodytomis 9 straipsnio 1 dalies b punkte, arba nėra žinoma, kad jos nėra užkrėstos tomis ligomis:

a)

nustato tos į sąrašą įtrauktos ligos likvidavimo arba neužkrėtimo ta liga įrodymo programą, kuri turi būti vykdoma atitinkamose ta liga užkrėstose gyvūnų populiacijose ir apimti atitinkamas jų teritorijos dalis arba atitinkamas jų zonas ar laikymo vietas (toliau – privaloma likvidavimo programa), kuri taikoma iki tol, kol patenkinamos sąlygos suteikti neužkrėstos teritorijos statusą atitinkamoje valstybės narės teritorijoje arba zonoje, kaip numatyta 36 straipsnio 1 dalyje, arba laikymo vietoje, kaip numatyta 37 straipsnio 2 dalyje;

b)

pateikia Komisijai patvirtinti privalomos likvidavimo programos projektą.

2.   Valstybės narės, kurios nėra neužkrėstos viena ar keliomis į sąrašą įtrauktomis ligomis, nurodytomis 9 straipsnio 1 dalies c punkte, arba nežinoma, kad jos nėra neužkrėstos tokiomis ligomis, ir kurios nusprendžia nustatyti tos į sąrašą įtrauktos ligos likvidavimo programą, kuri turi būti vykdoma atitinkama liga užkrėstose gyvūnų populiacijose ir apimti atitinkamas jų teritorijos dalis arba jų zonas ar laikymo vietas (toliau – pasirenkama likvidavimo programa), tos programos projektą pateikia Komisijai patvirtinti, kai atitinkama valstybė narė prašo Sąjungoje pripažinti gyvūnų sveikatos atitinkamos ligos atžvilgiu garantijas, susijusias su gyvūnų perkėlimu ar produktų vežimu.

Tokia pasirenkama likvidavimo programa taikoma iki tol, kol:

a)

patenkinamos sąlygos suteikti neužkrėstos teritorijos statusą atitinkamoje valstybės narės teritorijoje arba zonoje, kaip numatyta 36 straipsnio 1 dalyje, arba laikymo vietoje, kaip numatyta 37 straipsnio 2 dalyje, arba

b)

nustatoma, kad sąlygos suteikti neužkrėstos teritorijos statusą nebegali būti patenkintos, o programa nebeatitinka savo tikslo, arba

c)

atitinkama valstybė narė atšaukia programą.

3.   Komisija priima įgyvendinimo aktus, kuriais patvirtina:

a)

privalomų likvidavimo programų projektus, pateiktus jai patvirtinti pagal 1 dalį;

b)

pasirenkamų likvidavimo programų projektus, pateiktus jai patvirtinti pagal 2 dalį,

jeigu įvykdomos šiame skyriuje nustatytos sąlygos.

Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 266 straipsnio 2 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.

4.   Jei yra tinkamai pagrįstų priežasčių, dėl kurių privaloma skubėti ir kurios susijusios su į sąrašą įtraukta liga, dėl kurios gali kilti labai didelio poveikio rizika, Komisija priima nedelsiant taikytinus šio straipsnio 3 dalies a punkte numatytus įgyvendinimo aktus laikydamasi 266 straipsnio 3 dalyje nurodytos procedūros.

Komisija dėl tinkamai pagrįstų priežasčių gali priimti įgyvendinimo aktus, kuriais patvirtina atitinkamos valstybės narės pasiūlytą pakeitimą arba atšaukia pagal šio straipsnio 3 dalies a ir b punktus patvirtintų likvidavimo programų patvirtinimą. Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 266 straipsnio 2 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.

5.   Komisija pagal 264 straipsnį priima deleguotuosius aktus dėl:

a)

ligų kontrolės strategijų, tarpinių ir galutinių tikslų konkrečių ligų atžvilgiu ir likvidavimo programų taikymo laikotarpio;

b)

nuostatų, kuriomis leidžiama nukrypti nuo reikalavimo pateikti tvirtinti likvidavimo programas, kaip numatyta šio straipsnio 1 dalies b punkte ir jo 2 dalyje, kai toks patvirtinimas nėra būtinas priėmus su tomis programomis susijusias taisykles pagal 32 straipsnio 2 dalį ir 35 straipsnį;

c)

informacijos, kurią valstybės narės turi pateikti Komisijai ir kitoms valstybėms narėms, susijusios su nuostatomis, kuriomis leidžiama nukrypti nuo reikalavimo pateikti tvirtinti likvidavimo programas, kaip numatyta šios dalies b punkte.

Komisijai pagal 264 straipsnį suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus, kuriais iš dalies keičiamos pagal šios dalies b punktą priimtos taisyklės arba nutraukiamas jų taikymas.

32 straipsnis

Pagal privalomas ir pasirenkamas likvidavimo programas nustatytos priemonės

1.   Likvidavimo programas sudaro bent šios priemonės:

a)

ligų kontrolės priemonės, skirtos ligos sukėlėjui likviduoti ūkiuose, laikymo vietose ir zonose, kuriose pasireiškia liga, ir užkirsti kelią pakartotinai užsikrėsti;

b)

pagal 26–30 straipsniuose nustatytas taisykles vykdytina priežiūra, siekiant įrodyti:

i)

a punkte numatytų ligų kontrolės priemonių veiksmingumą;

ii)

kad teritorija neužkrėsta į sąrašą įtraukta liga;

c)

ligų kontrolės priemonės, kurių reikia imtis, jei priežiūros rezultatai yra teigiami.

2.   Komisija pagal 264 straipsnį priima deleguotuosius aktus dėl toliau nurodytų elementų, skirtų likvidavimo programų veiksmingumui užtikrinti:

a)

1 dalies a punkte numatytų ligų kontrolės priemonių;

b)

ligų kontrolės priemonių, kurių reikia imtis siekiant išvengti pakartotinio tikslinės gyvūnų populiacijos užkrėtimo atitinkama liga ūkiuose, zonose ir laikymo vietose;

c)

priežiūros plano, būdų, diagnostikos metodų, dažnumo, intensyvumo, tikslinės gyvūnų populiacijos ir mėginių ėmimo būdų;

d)

ligų kontrolės priemonių, kurių reikia imtis tuo atveju, kai su į sąrašą įtraukta liga susijusios priežiūros rezultatai yra teigiami, kaip numatyta 1 dalies c punkte;

e)

skiepijimo kriterijų, kai tai tikslinga ir tinkama atitinkamos ligos ar rūšies atveju.

33 straipsnis

Komisijai patvirtinti pateiktų privalomų ir pasirenkamų likvidavimo programų turinys

Valstybės narės į privalomų ir pasirenkamų likvidavimo programų patvirtinimo paraiškas, pateiktas Komisijai pagal 31 straipsnio 1 ir 2 dalis, įtraukia šią informaciją:

a)

į sąrašą įtrauktos ligos, dėl kurios nustatyta atitinkama privaloma ar pasirenkama likvidavimo programa, epidemiologinės padėties aprašą;

b)

geografinės ir administracinės teritorijos arba laikymo vietos, kurioje vykdoma likvidavimo programa, aprašą ir ribų nustatymą;

c)

ligos kontrolės priemonių, nustatytų pagal likvidavimo programą, kaip numatyta 32 straipsnio 1 dalyje ir pagal 32 straipsnio 2 dalį priimtose taisyklėse, aprašą;

d)

likvidavimo programoje dalyvaujančių šalių struktūros, priežiūros ir vaidmenų aprašą;

e)

numatomą likvidavimo programos trukmę;

f)

tarpinius tikslus ir ligos kontrolės strategijas, nustatytus likvidavimo programai įgyvendinti.

34 straipsnis

Ataskaitų teikimas

Valstybės narės, įgyvendinančios likvidavimo programas, Komisijai teikia:

a)

ataskaitas, leidžiančias Komisijai stebėti vykdomų likvidavimo programų tarpinių tikslų, nurodytų 33 straipsnio f punkte, įgyvendinimą;

b)

galutinę ataskaitą, baigus vykdyti atitinkamą likvidavimo programą.

35 straipsnis

Įgyvendinimo įgaliojimai

Komisija priima įgyvendinimo aktus, kuriais nustatomos su informacijos, formato ir procedūriniais reikalavimais, numatytais 31-34 straipsniuose, susijusios taisyklės dėl:

a)

privalomų ir pasirenkamų likvidavimo programų projektų teikimo tvirtinti;

b)

veiklos rezultatų rodiklių;

c)

ataskaitų teikimo Komisijai ir kitoms valstybėms narėms dėl privalomų ar pasirenkamų likvidavimo programų įgyvendinimo rezultatų.

Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 266 straipsnio 2 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.

4 SKYRIUS

Neužkrėstos teritorijos statusas

36 straipsnis

Neužkrėstos valstybės narės ir zonos

1.   Valstybė narė gali kreiptis į Komisiją dėl neužkrėstos teritorijos statuso patvirtinimo, pagal kurį visa jos teritorija arba viena ar kelios jos zonos laikomos vienos ar kelių atitinkamų gyvūnų rūšių atveju neužkrėstomis viena ar keliomis į sąrašą įtrauktomis ligomis, nurodytomis 9 straipsnio 1 dalies b ir c punktuose, jei tenkinamos viena ar kelios toliau išvardytos sąlygos:

a)

bet kur atitinkamos valstybės narės teritorijoje arba atitinkamoje paraiškoje nurodytoje zonoje ar zonose nėra nė vienos iš gyvūnų rūšių, įtrauktų į sąrašą dėl paraiškoje dėl neužkrėstos teritorijos statuso nurodytos ligos;

b)

žinoma, kad ligos sukėlėjas nesugebėtų išgyventi visoje valstybės narės teritorijoje arba atitinkamoje paraiškoje nurodytoje zonoje ar zonose, atsižvelgiant į 39 straipsnio a punkto ii papunktyje nurodytus kriterijus;

c)

tuo atveju, jei į sąrašą įtrauktos ligos plinta tik per užkrato pernešėjus, nenustatytas nė vienas užkrato pernešėjas arba yra žinoma, kad jie nesugebėtų išgyventi visoje valstybės narės teritorijoje arba atitinkamoje paraiškoje nurodytoje zonoje ar zonose, atsižvelgiant į 39 straipsnio a punkto ii papunktyje nurodytus kriterijus;

d)

tai, kad teritorija neužkrėsta į sąrašą įtraukta liga, įrodyta:

i)

likvidavimo programa, atitinkančia 32 straipsnio 1 dalyje nustatytas taisykles ir pagal to straipsnio 2 dalį priimtas taisykles, arba

ii)

istoriniais ir priežiūros duomenimis.

2.   Valstybių narių paraiškose dėl neužkrėstos teritorijos statuso pateikiami įrodymai, rodantys, kad tenkinamos 1 dalyje nustatytos sąlygos neužkrėstos teritorijos statusui suteikti.

3.   Valstybė narė tam tikrais konkrečiais atvejais gali kreiptis į Komisiją dėl neužkrėstos teritorijos statuso patvirtinimo, ir visų pirma dėl neskiepijimo statuso patvirtinimo, pagal kurį visa jos teritorija arba viena ar kelios jos zonos laikomos neužkrėstomis viena ar keliomis į sąrašą įtrauktomis ligomis, nurodytomis 9 straipsnio 1 dalies a punkte, jei tenkinamos šios sąlygos:

a)

tai, kad teritorija neužkrėsta į sąrašą įtraukta liga, įrodyta:

i)

likvidavimo programa, atitinkančia 32 straipsnio 1 dalyje nustatytas taisykles ir pagal to straipsnio 2 dalį priimtas taisykles, arba

ii)

istoriniais ir priežiūros duomenimis;

b)

įrodyta, kad dėl skiepijimo nuo ligos atsirastų išlaidų, kurios viršytų išlaidas, susijusias su neužkrėstos teritorijos išlaikymu neskiepijant.

4.   Komisija priima įgyvendinimo aktus, kuriais patvirtina ir prireikus iš dalies keičia valstybių narių paraiškas dėl neužkrėstos teritorijos statuso arba neskiepijimo statuso, jei tenkinamos 1 ir 2 dalyse ir, atitinkamais atvejais, 3 dalyje nurodytos sąlygos.

Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 266 straipsnio 2 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.

37 straipsnis

Laikymo vietos

1.   Valstybė narė gali kreiptis į Komisiją dėl neužkrėstos teritorijos statuso pripažinimo, pagal kurį jos laikymo vietos laikomos neužkrėstomis į sąrašą įtrauktomis ligomis, nurodytomis 9 straipsnio 1 dalies a punkte, ir dėl neužkrėstos teritorijos statuso, suteikto tokiai laikymo vietai, išsaugojimo jos teritorijoje kilus vienos ar kelių tų į sąrašą įtrauktų ligų protrūkiui, jei:

a)

laikymo vietos lygmeniu gali būti veiksmingai užkertamas kelias paraiškoje nurodytai į sąrašą įtrauktai ligai arba į sąrašą įtrauktoms ligoms patekti, atsižvelgiant į ligos pobūdį;

b)

paraiškoje nurodytoje laikymo vietoje įdiegta viena bendra biologinio saugumo valdymo sistema, skirta visiems ją sudarantiems ūkiams užtikrinti neužkrėstos teritorijos statusą, ir

c)

paraiškoje nurodytą laikymo vietą patvirtino kompetentinga institucija gyvūnų perkėlimo ir jų produktų vežimo tikslais:

i)

pagal 99 ir 100 straipsnius – laikymo vietas, kuriose laikomi sausumos gyvūnai ir jų produktai;

ii)

pagal 183 ir 184 straipsnius – laikymo vietas, kuriose laikomi akvakultūros gyvūnai ir jų produktai.

2.   Valstybė narė gali kreiptis į Komisiją dėl neužkrėstos teritorijos statuso pripažinimo, pagal kurį jos laikymo vietos laikomos neužkrėstomis viena ar keliomis į sąrašą įtrauktomis ligomis, nurodytomis 9 straipsnio 1 dalies b ir c punktuose, jei:

a)

laikymo vietos lygmeniu gali būti veiksmingai užkertamas kelias paraiškoje nurodytai į sąrašą įtrauktai ligai arba į sąrašą įtrauktoms ligoms patekti, atsižvelgiant į ligos pobūdį;

b)

tenkinamos viena ar daugiau šių sąlygų:

i)

įvykdytos 36 straipsnio 1 dalyje nustatytos sąlygos;

ii)

paraiškoje nurodyti laikymo vietoje esantys ūkiai pradėjo arba tęsė savo veiklą ir yra įdiegę bendrą biologinio saugumo valdymo sistemą, skirtą užtikrinti, kad ta laikymo vieta būtų neužkrėsta;

c)

paraiškoje nurodytoje laikymo vietoje taikoma viena bendra biologinio saugumo valdymo sistema, skirta siekiant visiems ją sudarantiems ūkiams užtikrinti neužkrėstos teritorijos statusą, ir

d)

paraiškoje nurodytą laikymo vietą patvirtino kompetentinga institucija gyvūnų perkėlimo ir jų produktų vežimo tikslais:

i)

pagal 99 ir 100 straipsnius – laikymo vietas, kuriose laikomi sausumos gyvūnai ir jų produktai;

ii)

pagal 183 ir 184 straipsnius – laikymo vietas, kuriose laikomi akvakultūros gyvūnai ir jų produktai.

3.   Valstybių narių paraiškose dėl neužkrėstos teritorijos statuso pripažinimo laikymo vietoms pagal 1 ir 2 dalis pateikiami įrodymai, rodantys, kad tenkinamos tose dalyse nustatytos sąlygos.

4.   Komisija priima įgyvendinimo aktus, kuriais:

a)

pripažįsta ir prireikus iš dalies keičia laikymo vietoms suteiktą neužkrėstos teritorijos statusą, jei tenkinamos 1 arba 2 dalyje ir 3 dalyje nustatytos sąlygos;

b)

nustato, dėl kurių iš 9 straipsnio 1 dalies a, b ir c punktuose nurodytų į sąrašą įtrauktų ligų galima įkurti neužkrėstas laikymo vietas.

Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 266 straipsnio 2 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.

5.   Komisijai suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus pagal 264 straipsnį dėl nuostatų, kuriomis papildomos šio straipsnio nuostatos dėl:

a)

neužkrėstos teritorijos statuso pripažinimo laikymo vietoms reikalavimų, kaip numatyta šio straipsnio 1 ir 2 dalyse, atsižvelgiant į 9 straipsnio 1 dalies a, b ir c punktuose nurodytų į sąrašą įtrauktų ligų pobūdį, kiek tai susiję bent su:

i)

priežiūros rezultatais ir kitais įrodymais, būtinais siekiant įrodyti, kad laikymo vieta neužkrėsta;

ii)

biologinio saugumo priemonėmis;

b)

išsamių taisyklių, kurias taiko kompetentinga institucija siekdama laikymo vietoms patvirtinti neužkrėstos teritorijos statusą, kaip numatyta 1 ir 2 dalyse, ir

c)

taisyklių, susijusių su laikymo vietomis teritorijoje, kuri yra daugiau nei vienoje valstybėje narėje.

38 straipsnis

Neužkrėstų valstybių narių, zonų arba laikymo vietų sąrašai

Kiekviena valstybė narė, jei taikoma, sudaro ir nuolat atnaujina sąrašą, kuriame nurodytos neužkrėstos teritorijos statusą turinti jos teritorija ar zonos, kaip numatyta 36 straipsnio 1 ir 3 dalyse, ir neužkrėstos teritorijos statusą turinčios jos laikymo vietos, kaip numatyta 37 straipsnio 1 ir 2 dalyse.

Valstybės narės tuos sąrašus skelbia viešai. Komisija padeda valstybėms narėms pateikti tuose sąrašuose esančią informaciją visuomenei savo interneto tinklalapyje pateikdama nuorodas į valstybių narių interneto puslapius, kuriuose pateikiama informacija.

39 straipsnis

Įgaliojimų, susijusių su neužkrėstos teritorijos statuso suteikimu valstybėms narėms ir zonoms, delegavimas

Komisija pagal 264 straipsnį priima deleguotuosius aktus dėl:

a)

išsamių taisyklių dėl neužkrėstos teritorijos statuso suteikimo valstybėms narėms ir jų zonoms, atsižvelgiant į skirtingų ligų pobūdį, kiek tai susiję su:

i)

kriterijais, taikytinais pagrįsti valstybių narių tvirtinimams, kad nėra į sąrašą įtrauktų rūšių arba jos nesugebėtų išgyventi jų teritorijoje, ir įrodymais, kurių reikia tokiems tvirtinimams pagrįsti, kaip numatyta 36 straipsnio 1 dalies a punkte;

ii)

kriterijais, taikytinais pagrįsti tvirtinimams, kad ligos sukėlėjas arba užkrato pernešėjas nesugebėtų išgyventi, ir įrodymais, kurių reikia tokiems tvirtinimams pagrįsti, kaip numatyta 36 straipsnio 1 dalies b ir c punktuose;

iii)

kriterijais ir sąlygomis, taikytinais nustatant, kad atitinkama teritorija neužkrėsta liga, kaip nurodyta 36 straipsnio 1 dalies d punkte;

iv)

priežiūros rezultatais ir kitais įrodymais, kurių reikia siekiant pagrįsti, kad teritorija neužkrėsta;

v)

biologinio saugumo priemonėmis;

vi)

apribojimais ir sąlygomis, susijusiais su skiepijimu neužkrėstose valstybėse narėse ir jų zonose;

vii)

zonų, kuriomis atskiriamos neužkrėstos zonos arba zonos, kuriose taikoma likvidavimo programa, nuo apribojimų taikymo zonų, nustatymu (toliau – apsaugos zonos);

viii)

zonomis, esančiomis daugiau nei vienos valstybės narės teritorijoje;

b)

nuostatų, kuriomis leidžiama nukrypti nuo reikalavimo, kad Komisija patvirtintų neužkrėstos teritorijos statusą, pagal kurį teritorija laikoma neužkrėsta viena ar keliomis 9 straipsnio 1 dalies b ir c punktuose nurodytomis į sąrašą įtrauktomis ligomis, kaip nustatyta 36 straipsnio 1 dalyje, jei toks patvirtinimas nebūtinas, nes egzistuoja išsamios neužkrėstos teritorijos nustatymo taisyklės, nustatytos pagal šio straipsnio a punktą priimtose taisyklėse;

c)

informacijos, kurią valstybės narės turi pateikti Komisijai ir kitoms valstybėms narėms, siekdamos pagrįsti neužkrėstos teritorijos statuso paskelbimą, nepriėmus įgyvendinimo akto pagal 36 straipsnio 4 dalį, kaip numatyta šio straipsnio b punkte.

40 straipsnis

Įgyvendinimo įgaliojimai

Komisija priima įgyvendinimo aktus, kuriais nustatomi išsamūs reikalavimai, susiję su informacija, kurią valstybės narės turi pateikti Komisijai ir kitoms valstybėms narėms, siekdamos pagrįsti neužkrėstos teritorijos statuso paskelbimą teritorijose, zonose ir laikymo vietose pagal 36–39 straipsnius, taip pat formatais ir tvarka, naudojamais:

a)

teikiant paraiškas pripažinti neužkrėstos teritorijos statusą visai atitinkamos valstybės narės teritorijai arba jos zonoms ir laikymo vietoms;

b)

valstybių narių ir Komisijos keitimuisi informacija apie neužkrėstas valstybes nares arba jų zonas ir laikymo vietas.

Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 266 straipsnio 2 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.

41 straipsnis

Neužkrėstos teritorijos statuso išlaikymas

1.   Valstybės narės išlaiko savo teritorijoms arba jų zonoms ar laikymo vietoms suteiktą neužkrėstos teritorijos statusą tik tol, kol:

a)

toliau tenkinamos neužkrėstos teritorijos statuso suteikimo sąlygos, nustatytos 36 straipsnio 1 dalyje ir 37 straipsnio 1 ir 2 dalyse, ir toliau laikomasi pagal šio straipsnio 3 dalį ir 39 straipsnį nustatytų taisyklių;

b)

vykdoma priežiūra, atsižvelgiant į 27 straipsnyje numatytus reikalavimus, siekiant įsitikinti, kad atitinkama teritorija, zona ar laikymo vieta tebėra neužkrėstos į sąrašą įtraukta liga, kaip patvirtinta arba pripažinta jai suteikus neužkrėstos teritorijos statusą;

c)

taikomi tam tikrų rūšių, įtrauktų į sąrašą dėl į sąrašą įtrauktos ligos, dėl kurios patvirtintas arba pripažintas neužkrėstos teritorijos statusas, gyvūnų perkėlimo ir atitinkamais atvejais iš jų gautų produktų vežimo į atitinkamą teritoriją, zoną ar laikymo vietą apribojimai pagal IV ir V dalyse nustatytas taisykles;

d)

taikomos kitos biologinio saugumo priemonės, siekiant užkirsti kelią į sąrašą įtrauktai ligai, dėl kurios patvirtintas arba pripažintas neužkrėstos teritorijos statusas, patekti.

2.   Valstybė narė nedelsdama informuoja Komisiją, jei nebetenkinamos 1 dalyje nurodytos neužkrėstos teritorijos statuso išlaikymo sąlygos.

3.   Komisija pagal 264 straipsnį priima deleguotuosius aktus dėl šių neužkrėstos teritorijos statuso išlaikymo sąlygų:

a)

1 dalies b punkte numatytos priežiūros;

b)

1 dalies d punkte numatytų biologinio saugumo priemonių.

42 straipsnis

Neužkrėstos teritorijos statuso sustabdymas, atšaukimas ir sugrąžinimas

1.   Kai valstybė narė sužino arba turi priežasčių įtarti, kad pažeistos kurios nors sąlygos, pagal kurias ji išlaiko jai suteiktą neužkrėstos valstybės narės arba jos zonos ar laikymo vietos statusą, ji nedelsdama:

a)

atitinkamais atvejais, atsižvelgdama į riziką, sustabdo arba apriboja tam tikrų rūšių, įtrauktų į sąrašą dėl į sąrašą įtrauktos ligos, dėl kurios patvirtintas arba pripažintas neužkrėstos teritorijos statusas, gyvūnų perkėlimą į kitas valstybes nares, zonas ar laikymo vietas, kuriose sveikatos būklė tos į sąrašą įtrauktos ligos atžvilgiu yra geresnė;

b)

tam tikrais atvejais siekdama užkirsti kelią į sąrašą įtrauktai ligai, dėl kurios patvirtintas arba pripažintas neužkrėstos teritorijos statusas, plisti taiko III dalies II antraštinėje dalyje numatytas ligų kontrolės priemones.

2.   1 dalyje numatytos priemonės nebetaikomos, jei atlikus tolesnį tyrimą patvirtinama, kad:

a)

įtariamas pažeidimas nebuvo įvykdytas arba

b)

įtariamas pažeidimas neturėjo didelio poveikio ir atitinkama valstybė narė gali užtikrinti, kad vėl laikomasi jai suteikto neužkrėstos teritorijos statuso išlaikymo sąlygų.

3.   Jei atitinkamos valstybės narės atliktas tolesnis tyrimas patvirtina į sąrašą įtrauktos ligos, dėl kurios jai suteiktas neužkrėstos teritorijos statusas, protrūkį arba tai, kad padaryti kiti svarbūs 41 straipsnio 1 dalyje nurodytų neužkrėstos teritorijos statuso išlaikymo sąlygų pažeidimai arba kai yra didelė tikimybė, jog tai nutiko, valstybė narė nedelsdama apie tai informuoja Komisiją.

4.   Iš atitinkamos valstybės narės gavusi informaciją, kad nebetenkinamos neužkrėstos teritorijos statuso išlaikymo sąlygos, Komisija nepagrįstai nedelsdama priima įgyvendinimo aktus, kuriais atšaukia pagal 36 straipsnio 4 dalį valstybei narei ar zonai suteiktą neužkrėstos teritorijos statuso patvirtinimą arba pagal 37 straipsnio 4 dalį laikymo vietai suteiktą neužkrėstos teritorijos statuso pripažinimą.

Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 266 straipsnio 2 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.

5.   Jei yra tinkamai pagrįstų priežasčių, dėl kurių privaloma labai skubėti, kai šio straipsnio 3 dalyje nurodyta į sąrašą įtraukta liga sparčiai plinta ir dėl to kelia labai didelio poveikio gyvūnų ar visuomenės sveikatai, ekonomikai ar visuomenei riziką, Komisija priima nedelsiant taikytinus įgyvendinimo aktus laikydamasi 266 straipsnio 3 dalyje numatytos procedūros.

6.   Komisijai pagal 264 straipsnį suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl nuostatų, kuriomis papildomos šio straipsnio 1 ir 2 dalyse išdėstytos neužkrėstos teritorijos statuso sustabdymo, atšaukimo ir sugrąžinimo taisyklės.

III DALIS

BUDRUMAS LIGŲ ATŽVILGIU, PASIRENGIMAS JOMS IR LIGŲ KONTROLĖ

I ANTRAŠTINĖ DALIS

BUDRUMAS LIGŲ ATŽVILGIU IR PASIRENGIMAS JOMS

1 SKYRIUS

Nenumatytų atvejų planai ir imituojamosios pratybos

43 straipsnis

Nenumatytų atvejų planai

1.   Valstybės narės, tinkamai pasikonsultavusios su ekspertais ir atitinkamais suinteresuotaisiais subjektais, rengia ir atnaujina nenumatytų atvejų planus ir prireikus išsamių instrukcijų vadovus, kuriuose nustatomos priemonės, kurių reikia imtis atitinkamoje valstybėje narėje pasireiškus 9 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytai į sąrašą įtrauktai ligai arba, priklausomai nuo atvejo, naujai ligai, siekiant užtikrinti aukštą budrumo ligų atžvilgiu bei pasirengimo joms lygį ir gebėjimą greitai reaguoti.

2.   Į tuos nenumatytų atvejų planus ir, kai taikoma, išsamių instrukcijų vadovus įtraukiami bent šie aspektai:

a)

nustatyta vadovavimo grandinė kompetentingoje institucijoje ir su kitomis valdžios institucijomis, siekiant užtikrinti greitą ir veiksmingą sprendimų priėmimo procesą valstybės narės, regionų ir vietos lygiais;

b)

nustatytas kompetentingos institucijos ir kitų susijusių valdžios institucijų bei atitinkamų suinteresuotųjų subjektų bendradarbiavimo pagrindas, siekiant užtikrinti, kad būtų imamasi nuoseklių ir koordinuotų veiksmų;

c)

numatyta galimybė naudotis:

i)

patalpomis;

ii)

laboratorijomis;

iii)

įranga;

iv)

personalu;

v)

neatidėliotinos pagalbos fondais;

vi)

visa kita tinkama medžiaga ir ištekliais, būtinais siekiant greitai ir veiksmingai likviduoti 9 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytas į sąrašą įtrauktas ligas arba naujas ligas;

d)

numatyta galimybė naudotis toliau išvardytais centrais ir grupėmis, turinčiais reikiamos kompetencijos, kad padėtų kompetentingai institucijai:

i)

veikiančiu centriniu ligų kontrolės centru;

ii)

regioniniais ir vietos ligų kontrolės centrais, jei būtina dėl administracinės ir geografinės atitinkamos valstybės narės padėties;

iii)

nuolatinėmis ekspertų grupėmis;

e)

9 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytų į sąrašą įtrauktų ligų ir naujų ligų kontrolės priemonių, numatytų II antraštinės dalies 1 skyriuje, įgyvendinimas;

f)

nuostatos dėl skubaus skiepijimo, jei jo prireikia;

g)

pagal 64 straipsnio 1 dalį kompetentingos institucijos nustatytų apribojimų taikymo zonų geografinių ribų nustatymo principai;

h)

prireikus, veiksmų koordinavimas su kaimyninėmis valstybėmis narėmis ir kaimyninėmis trečiosiomis šalimis ir teritorijomis.

44 straipsnis

Įgyvendinimo įgaliojimai, susiję su nenumatytų atvejų planais

Komisija priima įgyvendinimo aktus, kuriais nustatomos reikiamos priemonės, susijusios su 43 straipsnio 1 dalyje nurodytų nenumatytų atvejų planų įgyvendinimu valstybėse narėse.

Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 266 straipsnio 2 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.

45 straipsnis

Imituojamosios pratybos

1.   Kompetentinga institucija užtikrina, kad su 43 straipsnio 1 dalyje numatytais nenumatytų atvejų planais susijusios imituojamosios pratybos būtų vykdomos reguliariai arba tinkamais intervalais, siekiant:

a)

užtikrinti aukštą budrumo ligų atžvilgiu bei pasirengimo joms lygį ir gebėjimą greitai reaguoti atitinkamoje valstybėje narėje;

b)

patikrinti tų nenumatytų atvejų planų veikimą.

2.   Jei įmanoma ir tikslinga, imituojamosios pratybos vykdomos glaudžiai bendradarbiaujant su kaimyninių valstybių narių ir kaimyninių trečiųjų šalių bei teritorijų kompetentingomis institucijomis.

3.   Paprašius valstybės narės Komisijai ir kitoms valstybėms narėms pateikia vykdytų imituojamųjų pratybų pagrindinių rezultatų ataskaitą.

4.   Jei tikslinga ir būtina, Komisija priima įgyvendinimo aktus, kuriais nustatomos valstybėse narėse vykdomų imituojamųjų pratybų praktinio įgyvendinimo taisyklės, susijusios su:

a)

imituojamųjų pratybų dažnumu;

b)

imituojamosiomis pratybomis, susijusiomis su daugiau nei viena į sąrašą įtraukta liga, nurodyta 9 straipsnio 1 dalies a punkte.

Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 266 straipsnio 2 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.

2 SKYRIUS

Veterinarinių vaistų naudojimas ligų prevencijos ir kontrolės tikslais

46 straipsnis

Veterinarinių vaistų naudojimas ligų prevencijos ir kontrolės tikslais

1.   Valstybės narės gali imtis priemonių, susijusių su veterinarinių vaistų naudojimu į sąrašą įtrauktų ligų atveju, siekdamos užtikrinti veiksmingiausią tų ligų prevenciją ar kontrolę, jei tokios priemonės yra tikslingos arba būtinos.

Tos priemonės gali apimti:

a)

veterinarinių vaistų naudojimo draudimus ir apribojimus;

b)

privalomą veterinarinių vaistų naudojimą.

2.   Valstybės narės, spręsdamos, ar naudoti ir kokiu būdu naudoti veterinarinius vaistus kaip konkrečios į sąrašą įtrauktos ligos prevencijos ir kontrolės priemonę, atsižvelgia į toliau išdėstytus kriterijus:

a)

ligos pobūdį;

b)

į sąrašą įtrauktos ligos paplitimą:

i)

atitinkamoje valstybėje narėje;

ii)

Sąjungoje;

iii)

tam tikrais atvejais kaimyninėse trečiosiose šalyse ir teritorijose;

iv)

trečiosiose šalyse ir teritorijose, iš kurių gyvūnai ir produktai įvežami į Sąjungą;

c)

atitinkamų veterinarinių vaistų prieinamumą ir veiksmingumą bei su jais susijusią riziką;

d)

diagnostinių tyrimų, skirtų infekcijai nustatyti atitinkamais veterinariniais vaistais gydomuose gyvūnuose, prieinamumą;

e)

atitinkamų veterinarinių vaistų naudojimo ekonominį ir socialinį poveikį, taip pat poveikį gyvūnų gerovei ir aplinkai, palyginti su kitomis esamomis ligų prevencijos ir kontrolės strategijomis.

3.   Siekdamos apsaugoti gyvūnų ir visuomenės sveikatą, valstybės narės imasi tinkamų prevencinių priemonių, susijusių su veterinarinių vaistų naudojimu mokslinių tyrimų arba jų kūrimo ir bandymo kontroliuojamomis sąlygomis tikslais.

47 straipsnis

Įgaliojimų, susijusių su veterinarinių vaistų naudojimu, delegavimas

1.   Komisijai pagal 264 straipsnį suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl to, kurios priemonės galėtų būti tikslingos ir būtinos priemonės, kaip nustatyta 46 straipsnyje, kiek tai susiję su:

a)

veterinarinių vaistų naudojimo draudimais ir apribojimais;

b)

veterinarinių vaistų naudojimo konkrečios į sąrašą įtrauktos ligos atveju konkrečiomis sąlygomis;

c)

rizikos mažinimo priemonėmis, skirtomis užkirsti kelią į sąrašą įtrauktoms ligoms plisti per veterinariniais vaistais gydomus gyvūnus arba produktus iš tokių gyvūnų;

d)

priežiūra, vykdoma konkrečių į sąrašą įtrauktų ligų atveju panaudojus vakcinas ir kitus veterinarinius vaistus.

2.   Komisija, nustatydama šio straipsnio 1 dalyje numatytas taisykles, atsižvelgia į 46 straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus.

3.   Jei su kylančia rizika susijusiais atvejais yra priežasčių, dėl kurių privaloma skubėti, pagal šio straipsnio 1 dalį priimtoms taisyklėms taikoma 265 straipsnyje numatyta procedūra.

3 SKYRIUS

Antigenų, vakcinų ir diagnostikos reagentų bankai

48 straipsnis

Sąjungos antigenų, vakcinų ir diagnostikos reagentų bankų įsteigimas

1.   Dėl 9 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytų į sąrašą įtrauktų ligų, kurių atveju skiepijimas neuždraustas pagal 47 straipsnį priimtu deleguotuoju aktu, Komisija gali įsteigti Sąjungos antigenų, vakcinų ir diagnostikos reagentų bankus, skirtus vieno ar daugiau toliau nurodytų biologinių produktų atsargoms laikyti ir pakeisti, ir būti už juos atsakinga:

a)

antigenų;

b)

vakcinų;

c)

vakcinų gamybai skirto pirminio pasėlio;

d)

diagnostikos reagentų.

2.   Komisija užtikrina, kad 1 dalyje numatytuose Sąjungos antigenų, vakcinų ir diagnostikos reagentų bankuose:

a)

laikoma pakankamai tinkamų rūšių antigenų, vakcinų, vakcinų gamybai skirto pirminio pasėlio ir diagnostikos reagentų atsargų, skirtų atitinkamai konkrečiai į sąrašą įtrauktai ligai, atsižvelgiant į valstybių narių reikmes, numatytas 43 straipsnio 1 dalyje nurodytuose nenumatytų atvejų planuose;

b)

reguliariai papildomos ir laiku keičiamos antigenų, vakcinų, vakcinų gamybai skirto pirminio pasėlio ir diagnostikos reagentų atsargos;

c)

atsargos laikomos ir vežamos laikantis tinkamų biologinio saugumo, biologinės saugos ir biologinio izoliavimo reikalavimų, nustatytų 16 straipsnio 1 dalyje ir pagal 16 straipsnio 2 dalį priimtus deleguotuosius aktus;

3.   Komisijai pagal 264 straipsnį suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl:

a)

Sąjungos antigenų, vakcinų ir diagnostikos reagentų bankų atsargų valdymo, laikymo ir pakeitimo, kaip numatyta šio straipsnio 1 ir 2 dalyse;

b)

tų bankų veiklai taikomų biologinio saugumo, biologinės saugos ir biologinio izoliavimo reikalavimų, laikantis 16 straipsnio 1 dalyje numatytų reikalavimų ir atsižvelgiant į pagal 16 straipsnio 2 dalį priimtus deleguotuosius aktus.

49 straipsnis

Prieiga prie Sąjungos antigenų, vakcinų ir diagnostikos reagentų bankų

1.   Gavusi prašymą Komisija pasirūpina 48 straipsnio 1 dalyje nurodytų biologinių produktų pristatymu iš Sąjungos antigenų, vakcinų ir diagnostikos reagentų bankų, jei atsargų yra, į:

a)

visų pirma, valstybes nares ir

b)

trečiąsias šalis arba teritorijas, jei toks pristatymas visų pirma skirtas užkirsti kelią ligai plisti į Sąjungą.

2.   Jei atsargų kiekis yra ribotas, Komisija pirmenybę pasinaudoti atsargomis, kurios turi būti pristatytos pagal 1 dalį, teikia remdamasi:

a)

ligos aplinkybėmis, kuriomis pateiktas prašymas;

b)

nacionalinio antigenų, vakcinų ir diagnostikos reagentų banko egzistavimu prašančiojoje valstybėje narėje arba trečiojoje šalyje ar teritorijoje;

c)

galiojančiomis Sąjungos privalomo skiepijimo, nustatyto pagal 47 straipsnį priimtuose deleguotuosiuose aktuose, priemonėmis.

50 straipsnis

Įgyvendinimo įgaliojimai, susiję su Sąjungos antigenų, vakcinų ir diagnostikos reagentų bankais

1.   Komisija priima įgyvendinimo aktus, kuriais nustatomos Sąjungos antigenų, vakcinų ir diagnostikos reagentų bankams taikomos taisyklės ir, kiek tai susiję su 48 straipsnio 1 dalyje nurodytais biologiniais produktais, nurodo:

a)

kurie iš tų biologinių produktų turi būti įtraukti į Sąjungos antigenų, vakcinų ir diagnostikos reagentų bankus ir dėl kurių iš 9 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytų į sąrašą įtrauktų ligų;

b)

tų biologinių produktų, kurie turi būti įtraukti į Sąjungos antigenų, vakcinų ir diagnostikos reagentų bankus, rūšis ir saugomą kiekį dėl kiekvienos konkrečios9 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytos į sąrašą įtrauktos ligos, dėl kurios įsteigtas atitinkamas bankas;

c)

tų biologinių produktų tiekimo, laikymo ir pakeitimo reikalavimus;

d)

tų biologinių produktų pristatymą iš Sąjungos antigenų, vakcinų ir diagnostikos reagentų bankų į valstybes nares ir trečiąsias šalis bei teritorijas;

e)

procedūrinius ir techninius reikalavimus dėl tų biologinių produktų įtraukimo į Sąjungos antigenų, vakcinų ir diagnostikos reagentų bankus ir prašymo suteikti prieigą prie jų.

Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 266 straipsnio 2 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.

2.   Jei yra tinkamai pagrįstų priežasčių, dėl kurių privaloma skubėti ir kurios susijusios su 9 straipsnio 1 dalies a punkte nurodyta į sąrašą įtraukta liga, dėl kurios gali kilti labai didelio poveikio rizika, Komisija priima nedelsiant taikytinus įgyvendinimo aktus laikydamasi 266 straipsnio 3 dalyje numatytos procedūros.

51 straipsnis

Informacijos, susijusios su Sąjungos antigenų, vakcinų ir diagnostikos reagentų bankais, konfidencialumas

Komisija informaciją apie 48 straipsnio 1 dalyje nurodytų biologinių produktų, laikomų Sąjungos antigenų, vakcinų ir diagnostikos reagentų bankuose, kiekį ir potipius laiko įslaptinta ir ji yra neskelbiama.

52 straipsnis

Nacionaliniai antigenų, vakcinų ir diagnostikos reagentų bankai

1.   Valstybės narės, kurios įsteigė nacionalinius antigenų, vakcinų ir diagnostikos reagentų bankus dėl 9 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytų į sąrašą įtrauktų ligų, dėl kurių įsteigti Sąjungos antigenų, vakcinų ir diagnostikos reagentų bankai, užtikrina, kad jų nacionaliniai antigenų, vakcinų ir diagnostikos reagentų bankai atitiktų biologinio saugumo, biologinės saugos ir biologinio izoliavimo reikalavimus, nustatytus 16 straipsnio 1 dalies a punkte ir pagal 16 straipsnio 2 dalį ir 48 straipsnio 3 dalies b punktą priimtuose deleguotuosiuose aktuose.

2.   Valstybės narės teikia Komisijai naujausią informaciją apie:

a)

1 dalyje nurodytų nacionalinių antigenų, vakcinų ir diagnostikos reagentų bankų egzistavimą arba įsteigimą;

b)

antigenų, vakcinų, vakcinų gamybai skirto pirminio pasėlio atsargų ir diagnostikos reagentų rūšis ir jų kiekį tokiuose bankuose;

c)

bet kokius tokių bankų veiklos pokyčius.

Komisija tą informaciją laiko įslaptinta ir ji yra neskelbiama.

3.   Komisija gali priimti įgyvendinimo aktus, kuriais nustatomos taisyklės dėl 2 dalyje numatytos informacijos turinio, jos teikimo dažnumo ir formato.

Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 266 straipsnio 2 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.

II ANTRAŠTINĖ DALIS

LIGŲ KONTROLĖS PRIEMONĖS

1 SKYRIUS

Ligų kontrolės priemonės, taikomos 9 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytų į sąrašą įtrauktų ligų atveju

1 skirsnis

Ligų kontrolės priemonės, taikomos kilus įtarimui, kad laikomi gyvūnai užsikrėtę į sąrašą įtraukta liga

53 straipsnis

Veiklos vykdytojų ir kitų susijusių atitinkamų fizinių ir juridinių asmenų pareigos

1.   Įtarimo, kad laikomi gyvūnai užsikrėtę 9 straipsnio 1 dalies a punkte nurodyta į sąrašą įtraukta liga, atveju valstybės narės ne tik laikosi pranešimo pareigos, nustatytos 18 straipsnio 1 dalyje, bet ir, kol kompetentinga institucija imsis ligų kontrolės priemonių pagal 54 straipsnio 1 dalį ir 55 straipsnio 1 dalį, imasi priemonių užtikrinti, kad veiklos vykdytojai ir kiti susiję atitinkami fiziniai ir juridiniai asmenys imtųsi tinkamų 55 straipsnio 1 dalies c, d ir e punktuose numatytų ligų kontrolės priemonių, siekdami išvengti tos į sąrašą įtrauktos ligos plitimo iš užkrėstų gyvūnų, ūkių ir vietų, už kuriuos jie yra atsakingi, ir perdavimo kitiems neužkrėstiems gyvūnams ar žmonėms.

2.   Komisijai pagal 264 straipsnį suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl išsamių taisyklių, kuriomis papildomos šio straipsnio 1 dalyje numatytos ligų kontrolės priemonės.

54 straipsnis

Kompetentingos institucijos atliekamas tyrimas įtarus į sąrašą įtrauktą ligą

1.   Kilus įtarimui, kad laikomi gyvūnai užsikrėtę 9 straipsnio 1 dalies a punkte nurodyta į sąrašą įtraukta liga, kompetentinga institucija nedelsiant atlieka tyrimą, kad būtų patvirtintas arba paneigtas tos į sąrašą įtrauktos ligos atvejis.

2.   1 dalyje numatyto tyrimo tikslais kompetentinga institucija prireikus užtikrina, kad:

a)

valstybiniai veterinarijos gydytojai atliktų tam tikrų rūšių, kurios įtrauktos į sąrašą dėl atitinkamos į sąrašą įtrauktos ligos, laikomų gyvūnų reprezentatyviosios imties klinikinį tyrimą;

b)

valstybiniai veterinarijos gydytojai paimtų tų į sąrašą įtrauktų rūšių laikomų gyvūnų tinkamus mėginius ir kitus mėginius tyrimams atlikti laboratorijose, kurias tuo tikslu paskyrė kompetentinga institucija;

c)

tokios paskirtos laboratorijos atliktų tyrimus, siekiant patvirtinti arba paneigti atitinkamos į sąrašą įtrauktos ligos atvejį.

3.   Komisija pagal 264 straipsnį priima deleguotuosius aktus dėl išsamių taisyklių, kuriomis papildomos šio straipsnio 1 dalyje numatytiems kompetentingų institucijų atliekamiems tyrimams taikomos taisyklės.

55 straipsnis

Kompetentingų institucijų taikomos preliminarios ligų kontrolės priemonės

1.   Jei kompetentingai institucijai kyla įtarimų, kad laikomi gyvūnai užsikrėtę 9 straipsnio 1 dalies a punkte nurodyta į sąrašą įtraukta liga, ji, laikydamasi nacionalinių reikalavimų dėl galimybės patekti į privačias gyvenamąsias vietas, taiko toliau nurodytas preliminarias ligų kontrolės priemones, kol bus gauti 54 straipsnio 1 dalyje numatyto tyrimo rezultatai ir bus pradėtos taikyti ligų kontrolės priemonės, numatytos 61 straipsnio 1 dalyje:

a)

vykdo atitinkamo ūkio, maisto ir pašarų įmonės arba šalutinių gyvūninių produktų ūkio ar kitų vietų, kuriose įtariamas ligos atvejis, įskaitant vietas, kuriose įtariama liga galėjo kilti, oficialią priežiūrą;

b)

sudaro inventoriaus sąrašą, į kurį įtraukia:

i)

atitinkamame ūkyje, maisto ir pašarų įmonėje arba šalutinių gyvūninių produktų ūkyje ar kitoje vietoje laikomus gyvūnus;

ii)

tame ūkyje, maisto ir pašarų įmonėje arba šalutinių gyvūninių produktų ūkyje ar kitoje vietoje laikomus produktus, jei jie susiję su tos į sąrašą įtrauktos ligos plitimu;

c)

užtikrina, kad būtų taikomos tinkamos biologinio saugumo priemonės, skirtos išvengti to į sąrašą įtrauktos ligos sukėlėjo plitimo ir perdavimo kitiems gyvūnams arba žmonėms;

d)

jei to reikia siekiant užkirsti kelią ligos sukėlėjui toliau plisti, užtikrina, kad tam tikrų rūšių, kurios įtrauktos į sąrašą dėl tos konkrečios į sąrašą įtrauktos ligos, laikomi gyvūnai būtų izoliuoti ir neturėtų sąlyčio su laukiniais gyvūnais;

e)

kiek tai būtina siekiant užkirsti kelią į sąrašą įtrauktai ligai toliau plisti, riboja judėjimą laikomų gyvūnų ir produktų bei atitinkamais atvejais žmonių, transporto priemonių, medžiagų ar kitų priemonių, per kurias ligos sukėlėjas galėjo paplisti ūkyje, maisto ir pašarų įmonėse arba šalutinių gyvūninių produktų ūkyje ar iš jų ar iš kitos vietos, kurioje, kaip įtariama, pasireiškė ta į sąrašą įtraukta liga;

f)

atsižvelgdama į šio skyriaus 4 skirsnyje numatytas ligų kontrolės priemones imasi kitų būtinų ligų kontrolės priemonių, susijusių su:

i)

54 straipsnio 1 dalyje numatyto kompetentingos institucijos vykdomo tyrimo atlikimu ir šios dalies a–d punktuose numatytų ligų kontrolės priemonių taikymu kituose ūkiuose, maisto ir pašarų įmonėse arba šalutinių gyvūninių produktų ūkiuose ar kitose vietose;

ii)

priklausomai nuo ligos pobūdžio, nustatymu tinkamų laikinų apribojimų taikymo zonų;

g)

inicijuoja 57 straipsnio 1 dalyje numatytą epidemiologinį tyrimą.

2.   Komisija pagal 264 straipsnį priima deleguotuosius aktus dėl išsamių taisyklių, kuriomis papildomos šio straipsnio 1 dalyje nustatytos taisyklės, kiek tai susiję su konkrečiomis ir išsamiomis ligų kontrolės priemonėmis, kurių reikia imtis dėl 9 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytos į sąrašą įtrauktos ligos, atsižvelgiant į susijusią riziką:

a)

atitinkamiems tam tikrų rūšių arba kategorijų gyvūnams;

b)

atitinkamai tam tikros rūšies gamybai.

56 straipsnis

Preliminarių ligų kontrolės priemonių peržiūra ir jų taikymo išplėtimas

55 straipsnio 1 dalyje numatytas ligų kontrolės priemones:

a)

prireikus peržiūri kompetentinga institucija, atsižvelgdama į:

i)

54 straipsnio 1 dalyje numatyto tyrimo rezultatus;

ii)

57 straipsnio 1 dalyje numatyto epidemiologinio tyrimo rezultatus;

b)

jei reikia, jų taikymas išplečiamas įtraukiant kitas vietas, kaip nurodyta 55 straipsnio 1 dalies a punkte.

2 skirsnis

Epidemiologinis tyrimas

57 straipsnis

Epidemiologinis tyrimas

1.   Patvirtinus, kad gyvūnai užsikrėtę 9 straipsnio 1 dalies a punkte nurodyta į sąrašą įtraukta liga, kompetentinga institucija atlieka epidemiologinį tyrimą.

2.   1 dalyje numatyto epidemiologinio tyrimo tikslas:

a)

nustatyti tikėtiną į sąrašą įtrauktos atitinkamos ligos kilmę ir jos plitimo būdus;

b)

apskaičiuoti tikėtiną laikotarpį, kurį reiškėsi ta į sąrašą įtraukta liga;

c)

nustatyti ūkius ir juose esančius epidemiologinius vienetus, maisto ir pašarų įmones arba šalutinių gyvūninių produktų ūkius ar kitas vietas, kuriose tam tikrų rūšių, kurios įtrauktos į sąrašą dėl įtariamos į sąrašą įtrauktos ligos, gyvūnai galėjo būti užkrėsti;

d)

gauti informacijos apie laikomų gyvūnų, asmenų, produktų, transporto priemonių, medžiagų ar kitų priemonių, per kuriuos ligos sukėlėjas galėjo plisti atitinkamą laikotarpį prieš pranešant apie įtariamą arba patvirtintą į sąrašą įtrauktą ligą, judėjimą;

e)

gauti informacijos apie galimą į sąrašą įtrauktos ligos plitimą supančioje aplinkoje, įskaitant ligos užkrato pernešėjų nustatymą ir paplitimą.

3 skirsnis

Patvirtinimas, kad laikomi gyvūnai užsikrėtę liga

58 straipsnis

Kompetentingos institucijos oficialus 9 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytos į sąrašą įtrauktos ligos patvirtinimas

1.   Kompetentinga institucija oficialiai patvirtina 9 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytą į sąrašą įtrauktą ligą remdamasi šia informacija:

a)

54 straipsnio 2 dalyje numatytų klinikinių ir laboratorinių tyrimų rezultatais;

b)

preliminariais arba galutiniais 57 straipsnio 1 dalyje numatyto epidemiologinio tyrimo rezultatais;

c)

kitais turimais epidemiologiniais duomenimis.

2.   Komisija pagal 264 straipsnį priima deleguotuosius aktus dėl šio straipsnio 1 dalyje nurodytam oficialiam patvirtinimui taikytinų reikalavimų.

59 straipsnis

Preliminarių ligų kontrolės priemonių panaikinimas, kai į sąrašą įtrauktos ligos atvejis paneigiamas

Kompetentinga institucija toliau taiko 55 straipsnio 1 dalyje ir 56 straipsnyje numatytas preliminarias ligų kontrolės priemones, kol paneigiamas atitinkamos 9 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytos į sąrašą įtrauktos ligos atvejis, remiantis 58 straipsnio 1 dalyje arba pagal 58 straipsnio 2 dalį priimtose taisyklėse nurodyta informacija.

4 skirsnis

Ligų kontrolės priemonės, taikomos patvirtinus, kad laikomi gyvūnai užsikrėtę liga

60 straipsnis

Skubios ligų kontrolės priemonės, kurių turi imtis kompetentinga institucija

Pagal 58 straipsnio 1 dalį oficialiai patvirtinus 9 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytos į sąrašą įtrauktos ligos, kuria užsikrėtę laikomi gyvūnai, protrūkį, kompetentinga institucija nedelsiant:

a)

paskelbia užkrėstą ūkį, maisto arba pašarų įmonę, šalutinių gyvūninių produktų ūkį ar kitą vietą oficialiai užkrėstais ta į sąrašą įtraukta liga;

b)

nustato apribojimų taikymo zoną, tinkamą tai į sąrašą įtrauktai ligai;

c)

įgyvendina 43 straipsnio 1 dalyje nurodytą nenumatytų atvejų planą, kad būtų užtikrintas visapusiškas ligų kontrolės priemonių koordinavimas.

61 straipsnis

Užkrėsti ūkiai ir kitos vietos

1.   Kilus 9 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytos į sąrašą įtrauktos ligos, kuria užsikrėtę laikomi gyvūnai, protrūkiui kompetentinga institucija, laikydamasi nacionalinių reikalavimų dėl galimybės patekti į privačias gyvenamąsias vietas, ūkyje, maisto arba pašarų įmonėje, šalutinių gyvūninių produktų ūkyje ar kitoje vietoje, nurodytoje 60 straipsnio a punkte, nedelsiant imasi vienos ar kelių toliau išvardytų ligų kontrolės priemonių, siekdama užkirsti kelią tai į sąrašą įtrauktai ligai toliau plisti, kaip antai:

a)

asmenų, gyvūnų, produktų, transporto priemonių arba kitų medžiagų, kurios gali būti užkrėstos ir prisidėti prie į sąrašą įtrauktos ligos plitimo, judėjimo apribojimų nustatymas;

b)

gyvūnų, kurie gali būti užsikrėtę į sąrašą įtraukta liga ar prisidėti prie jos plitimo, žudymas ir naikinimas arba skerdimas;

c)

produktų, pašarų ar kitų medžiagų naikinimas, perdirbimas, transformavimas ar apdorojimas arba įrangos, transporto priemonių, augalų ar augalų produktų, arba vandens, kurie gali būti užkrėsti, apdorojimas, jei reikia, siekiant užtikrinti, kad ligos sukėlėjas ar ligos sukėlėjo užkrato pernešėjas būtų sunaikintas;

d)

laikomų gyvūnų skiepijimas arba gydymas kitais veterinariniais vaistais pagal 46 straipsnio 1 dalį bei 69 straipsnį ir laikantis pagal 47 straipsnį priimtų deleguotųjų aktų;

e)

gyvūnų ir produktų, kurie gali būti užsikrėtę į sąrašą įtraukta liga ir prisidėti prie jos plitimo, izoliavimas, karantinas arba gydymas;

f)

valymas, dezinfekavimas, vabzdžių ir graužikų kontrolė arba kitos būtinos biologinio saugumo priemonės, taikytinos užkrėstame ūkyje, maisto arba pašarų įmonėje, šalutinių gyvūninių produktų ūkyje ar kitose vietose, kad būtų sumažinta į sąrašą įtrauktos ligos plitimo rizika;

g)

tinkamų pakankamo kiekio mėginių, reikalingų 57 straipsnio 1 dalyje numatytam epidemiologiniam tyrimui užbaigti, ėmimas;

h)

laboratorinis mėginių tyrimas;

i)

bet kurios kitos tinkamos priemonės.

2.   Nustatydama, kurių iš 1 dalyje numatytų priemonių tikslinga imtis, kompetentinga institucija atsižvelgia į:

a)

ligos pobūdį;

b)

gamybos rūšį ir epidemiologinius vienetus užkrėstame ūkyje, maisto arba pašarų įmonėje, šalutinių gyvūninių produktų ūkyje ar kitoje vietoje.

3.   Kompetentinga institucija leidžia atkurti gyvūnų populiaciją atitinkamame ūkyje ar kitoje vietoje tik tuo atveju, jei:

a)

sėkmingai įgyvendintos visos tinkamos 1 dalyje numatytos ligų kontrolės priemonės ir atlikti laboratoriniai tyrimai;

b)

praėjo pakankamai laiko, kad būtų išvengta užkrėsto ūkio, maisto arba pašarų įmonės, šalutinių gyvūninių produktų ūkio ar kitos vietos pakartotinio užkrėtimo į sąrašą įtraukta liga, kuri sukėlė 1 dalyje nurodytą protrūkį.

62 straipsnis

Epidemiologiškai susiję ūkiai ir vietos

1.   Kompetentinga institucija išplečia 61 straipsnio 1 dalyje numatytų ligų kontrolės priemonių taikymą kitiems ūkiams ir juose esantiems epidemiologiniams vienetams, maisto arba pašarų įmonėms, šalutinių gyvūninių produktų ūkiams, kitoms vietoms arba transporto priemonėms, į kuriuos, iš kurių arba per kuriuos, remiantis 57 straipsnio 1 dalyje numatytu epidemiologiniu tyrimu arba klinikinių ar laboratorinių tyrimų rezultatais, arba kitais epidemiologiniais duomenimis, įtartas 9 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytos į sąrašą įtrauktos ligos, dėl kurios buvo imtasi tokių priemonių, plitimas.

2.   Jei 57 straipsnio 1 dalyje numatytas epidemiologinis tyrimas patvirtina, kad 9 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytos į sąrašą įtrauktos ligos galima kilmė yra kita valstybė narė arba jei tikėtina, kad ta į sąrašą įtraukta liga išplito į kitą valstybę narę, kompetentinga institucija nedelsdama informuoja tą valstybę narę ir Komisiją.

3.   Įvykus 2 dalyje nurodytiems atvejams, skirtingų valstybių narių kompetentingos institucijos bendradarbiauja atlikdamos tolesnį epidemiologinį tyrimą ir taikydamos ligų kontrolės priemones.

63 straipsnis

Įgaliojimų, susijusių su ligų kontrolės priemonėmis užsikrėtusiuose ir epidemiologiškai susijusiuose ūkiuose ir kitose vietose, delegavimas

Komisija pagal 264 straipsnį priima deleguotuosius aktus dėl išsamių taisyklių, taikomų ligų kontrolės priemonėms, kurių pagal 61 ir 62 straipsnius turi imtis kompetentinga institucija užkrėstuose ir epidemiologiškai susijusiuose ūkiuose, maisto ar pašarų įmonėse arba šalutinių gyvūninių produktų ūkiuose ir kitose vietose dėl bet kurios 9 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytos į sąrašą įtrauktos ligos, įskaitant taisykles, reglamentuojančias, kurios iš 61 straipsnio 1 dalyje nurodytų ligų kontrolės priemonių taikytinos kiekvienos į sąrašą įtrauktos ligos atveju.

Tos išsamios taisyklės apima šiuos aspektus:

a)

61 straipsnio 1 dalies a–e punktuose numatytoms ligų kontrolės priemonėms taikomos sąlygos ir reikalavimai;

b)

61 straipsnio 1 dalies f punkte numatytų valymo, dezinfekavimo, vabzdžių bei graužikų kontrolės arba kitų būtinų biologinio saugumo priemonių taikymo procedūros, nurodant atvejus, kai tais tikslais tikslinga naudoti biocidinius produktus;

c)

61 straipsnio 1 dalies g ir h punktuose numatytų mėginių ėmimui ir laboratoriniams tyrimams taikomos sąlygos ir reikalavimai;

d)

61 straipsnio 3 dalyje numatyto gyvūnų populiacijos atkūrimo išsamios sąlygos ir reikalavimai;

e)

62 straipsnyje numatytos būtinos ligų kontrolės vykdymo priemonės, taikytinos epidemiologiškai susijusiuose ūkiuose, kitose vietose ir transporto priemonėse.

64 straipsnis

Kompetentingos institucijos nustatytos apribojimų taikymo zonos

1.   Kompetentinga institucija nustato 60 straipsnio b punkte nurodytą apribojimų taikymo zoną aplink užkrėstą ūkį, maisto arba pašarų įmonę, šalutinių gyvūninių produktų ūkį ar kitą vietą, kurioje laikomuose gyvūnuose pasireiškė 9 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytos į sąrašą įtrauktos ligos protrūkis, atitinkamais atvejais atsižvelgdama į:

a)

ligos pobūdį;

b)

apribojimų taikymo zonos geografinę padėtį;

c)

apribojimų taikymo zonos ekologinius ir hidrologinius veiksnius;

d)

meteorologines sąlygas;

e)

užkrato pernešėjų apribojimų taikymo zonoje paplitimą, pasiskirstymą ir tipą;

f)

57 straipsnio 1 dalyje numatyto epidemiologinio tyrimo bei kitų atliktų tyrimų rezultatus ir epidemiologinius duomenis;

g)

laboratorinių tyrimų rezultatus;

h)

taikomas ligų kontrolės priemones;

i)

kitus atitinkamus epidemiologinius veiksnius.

Atitinkamais atvejais apribojimų taikymo zona apima nustatyto dydžio ir išdėstymo apsaugos ir priežiūros zoną.

2.   Kompetentinga institucija nuolat vertina ir peržiūri padėtį ir atitinkamais atvejais siekdama užkirsti kelią 9 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytai į sąrašą įtrauktai ligai plisti:

a)

keičia apribojimų taikymo zonos ribas;

b)

nustato papildomas apribojimų taikymo zonas.

3.   Tuo atveju, kai 1 dalyje numatytos apribojimų taikymo zonos yra daugiau nei vienos valstybės narės teritorijoje, tų valstybių narių kompetentingos institucijos bendradarbiauja jas nustatydamos.

4.   Komisija pagal 264 straipsnį priima deleguotuosius aktus dėl išsamių taisyklių, kuriomis nustatomos ir keičiamos apribojimų taikymo zonos, įskaitant apsaugos arba priežiūros zonas.

65 straipsnis

Ligų kontrolės priemonės apribojimų taikymo zonose

1.   Siekdama užkirsti kelią 9 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytai į sąrašą įtrauktai ligai toliau plisti, kompetentinga institucija užtikrina, kad laikantis nacionalinių reikalavimų dėl galimybės patekti į privačias gyvenamąsias vietas, atitinkamoje apribojimų taikymo zonoje būtų imtasi vienos ar daugiau toliau išvardytų ligų kontrolės priemonių:

a)

ūkių, maisto arba pašarų įmonių, šalutinių gyvūninių produktų ūkių ar kitų vietų, kuriose laikomi tam tikrų rūšių, kurios įtrauktos į sąrašą dėl tos konkrečios į sąrašą įtrauktos ligos, gyvūnai, nustatymas;

b)

patikrinimai ūkiuose, maisto arba pašarų įmonėse, šalutinių gyvūninių produktų ūkiuose ar kitose vietose, kuriose laikomi tam tikrų rūšių, kurios įtrauktos į sąrašą dėl tos konkrečios į sąrašą įtrauktos ligos, gyvūnai, ir prireikus tyrimai, mėginių ėmimas ir paimtų mėginių laboratorinių tyrimų atlikimas;

c)

judėjimo sąlygų, taikomų asmenų, gyvūnų, produktų, pašarų, transporto priemonių ir kitų medžiagų, kurios gali būti užkrėstos arba prisidėti prie tos į sąrašą įtrauktos ligos plitimo apribojimų taikymo zonoje ir iš jos bei judėjimui ir vežimui per apribojimų taikymo zonas nustatymas;

d)

biologinio saugumo reikalavimai, taikomi:

i)

gyvūninių produktų gamybai, perdirbimui ir paskirstymui;

ii)

šalutinių gyvūninių produktų surinkimui ir šalinimui;

iii)

genetinės medžiagos produktų surinkimui, laikymui ir tvarkymui;

e)

laikomų gyvūnų skiepijimas ir gydymas kitais veterinariniais vaistais pagal 46 straipsnio 1 dalį ir laikantis pagal 47 straipsnį priimtų deleguotųjų aktų;

f)

valymas, dezinfekavimas, vabzdžių bei graužikų kontrolė arba kitos būtinos biologinio saugumo priemonės;

g)

maisto įmonės paskyrimas arba atitinkamais atvejais patvirtinimas gyvūnų iš apribojimų taikymo zonos skerdimo arba gyvūninių produktų iš tos zonos apdorojimo tikslais;

h)

gyvūnų perkėlimo ir genetinės medžiagos produktų arba gyvūninių produktų vežimo identifikavimo ir atsekamumo reikalavimai;

i)

kitos būtinos biologinio saugumo ir rizikos mažinimo priemonės, skirtos sumažinti tos į sąrašą įtrauktos ligos plitimo riziką.

2.   Kompetentinga institucija:

a)

imasi visų reikiamų priemonių, siekdama išsamiai informuoti apribojimų taikymo zonoje esančius asmenis apie galiojančius apribojimus ir ligų kontrolės priemonių pobūdį;

b)

nustato būtinas veiklos vykdytojų pareigas, siekdama užkirsti kelią atitinkamai į sąrašą įtrauktai ligai toliau plisti.

3.   Nustatydama, kurių iš 1 dalyje numatytų ligų kontrolės priemonių reikia imtis, kompetentinga institucija atsižvelgia į:

a)

ligos pobūdį;

b)

gamybos rūšį;

c)

tų ligų kontrolės priemonių įgyvendinamumą, prieinamumą ir veiksmingumą.

66 straipsnis

Veiklos vykdytojų pareigos, susijusios su perkėlimu ir vežimu apribojimų taikymo zonose

1.   Veiklos vykdytojai 64 straipsnio 1 dalyje numatytose apribojimų taikymo zonose laikomus gyvūnus perkelia ir produktus veža tik gavę kompetentingos institucijos leidimą ir laikydamiesi visų tos institucijos duotų nurodymų.

2.   Veiklos vykdytojai, laikantys gyvūnus ir produktus 64 straipsnio 1 dalyje numatytoje apribojimų taikymo zonoje, praneša kompetentingai institucijai apie numatomą laikomų gyvūnų perkėlimą ir produktų vežimą atitinkamoje apribojimų taikymo zonoje arba iš jos. Jeigu kompetentinga institucija yra nustačiusi pareigas pranešti pagal 65 straipsnio 2 dalies b punktą, atitinkami veiklos vykdytojai teikia pranešimus laikydamiesi tų įpareigojimų.

67 straipsnis

Įgaliojimų, susijusių su ligų kontrolės priemonėmis apribojimų taikymo zonose, delegavimas

Komisija pagal 264 straipsnį priima deleguotuosius aktus dėl išsamių taisyklių, taikomų ligų kontrolės priemonėms, kurių reikia imtis apribojimų taikymo zonose, kaip numatyta 65 straipsnio 1 dalyje, dėl kiekvienos 9 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytos į sąrašą įtrauktos ligos, įskaitant taisykles, reglamentuojančias, kurios iš 65 straipsnio 1 dalyje nurodytų ligų kontrolės priemonių taikytinos kiekvienos į sąrašą įtrauktos ligos atveju.

Tos išsamios taisyklės apima šiuos aspektus:

a)

65 straipsnio 1 dalies a, c, d, e, g, h ir i punktuose numatytoms ligų kontrolės priemonėms taikomas sąlygas ir reikalavimus;

b)

65 straipsnio 1 dalies f punkte numatytų valymo, dezinfekavimo, vabzdžių bei graužikų kontrolės arba kitų būtinų biologinio saugumo priemonių taikymo procedūras, nurodant atvejus, kai tais tikslais tikslinga naudoti biocidinius produktus;

c)

būtiną priežiūrą, kurią reikia vykdyti baigus taikyti ligų kontrolės priemones ir atlikus 65 straipsnio 1 dalies b punkte numatytus laboratorinius tyrimus;

d)

kitas konkrečias ligų kontrolės priemones, kad būtų apribotas 9 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytų konkrečių į sąrašą įtrauktų ligų plitimas.

68 straipsnis

Ligų kontrolės priemonių taikymas apribojimų taikymo zonose ir deleguotieji aktai

1.   Kompetentinga institucija taiko šiame skirsnyje numatytas ligų kontrolės priemones, kol įvykdomos šios sąlygos:

a)

įgyvendinamos ligų kontrolės priemonės, tinkamos 9 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytai į sąrašą įtrauktai ligai, kuriai jos taikomos;

b)

atliktas galutinis valymas, dezinfekavimas, pritaikytos vabzdžių bei graužikų kontrolės arba kitos būtinos biologinio saugumo priemonės, jei to reikia dėl:

i)

9 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytos į sąrašą įtrauktos ligos, dėl kurios taikomos ligų kontrolės priemonės;

ii)

užsikrėtusių laikomų gyvūnų rūšių;

iii)

gamybos rūšies;

c)

atsižvelgiant į 9 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytą į sąrašą įtrauktą ligą, dėl kurios taikytos ligų kontrolės priemonės, ir atitinkamo ūkio arba vietos rūšį, apribojimų taikymo zonoje vykdyta tinkama priežiūra, kuria įrodomas tos į sąrašą įtrauktos ligos likvidavimas.

2.   Komisija pagal 264 straipsnį priima deleguotuosius aktus dėl išsamių taisyklių, taikomų ligų kontrolės priemonėms, kurių turi imtis kompetentinga institucija, kaip numatyta 1 dalyje, susijusių su:

a)

galutinėmis procedūromis, susijusiomis su valymu, dezinfekavimu, vabzdžių bei graužikų kontrole ar kitomis būtinomis biologinio saugumo priemonėmis, ir, atitinkamais atvejais, su biocidinių produktų naudojimu tais tikslais;

b)

priežiūros planu, būdais, metodais, dažnumu, intensyvumu, tiksline gyvūnų populiacija ir mėginių ėmimo būdais, siekiant atkurti neužkrėstos teritorijos statusą po ligos protrūkio;

c)

gyvūnų populiacijos atkūrimu atitinkamoje apribojimų taikymo zonoje, baigus taikyti šio straipsnio 1 dalyje numatytas ligų kontrolės priemones, atsižvelgiant į 61 straipsnio 3 dalyje numatytas gyvūnų populiacijos atkūrimo sąlygas.

3.   Komisijai pagal 264 straipsnį suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl išsamių taisyklių, taikomų ligų kontrolės priemonėms, kurių turi imtis kompetentinga institucija, kaip numatyta 1 dalyje, susijusių su kitomis ligų kontrolės priemonėmis, būtinomis siekiant atkurti neužkrėstos teritorijos statusą.

69 straipsnis

Skubus skiepijimas

1.   Atitinkamais atvejais, siekiant vykdyti veiksmingą 9 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytos į sąrašą įtrauktos ligos, dėl kurios taikomos ligų kontrolės priemonės, kontrolę, kompetentinga institucija gali:

a)

parengti skiepijimo planą;

b)

nustatyti skiepijimo zonas.

2.   Priimdama sprendimą dėl skiepijimo plano ir skiepijimo zonų nustatymo, kaip numatyta 1 dalyje, kompetentinga institucija atsižvelgia į:

a)

skubaus skiepijimo reikalavimus, nustatytus 43 straipsnyje numatytuose nenumatytų atvejų planuose;

b)

vakcinų naudojimo reikalavimus, numatytus 46 straipsnio 1 dalyje ir pagal 47 straipsnį priimtuose deleguotuosiuose aktuose.

3.   Šio straipsnio 1 dalies b punkte numatytos skiepijimo zonos atitinka reikalavimus, taikomus rizikos mažinimo priemonėms, kuriomis siekiama užkirsti kelią į sąrašą įtrauktoms ligoms plisti, ir priežiūrai, kaip nustatyta pagal 47 straipsnio 1 dalies c ir d punktus priimtuose deleguotuosiuose aktuose.

5 skirsnis

Laukiniai gyvūnai

70 straipsnis

Laukiniai gyvūnai

1.   Kai nukentėjusios valstybės narės kompetentinga institucija įtaria arba oficialiai patvirtina, kad laukiniai gyvūnai užsikrėtę 9 straipsnio 1 dalies a punkte nurodyta į sąrašą įtraukta liga, ji:

a)

vykdo laukinių gyvūnų populiacijos priežiūrą, jei tai tikslinga atsižvelgiant į tą konkrečią į sąrašą įtrauktą ligą;

b)

imasi būtinų ligų prevencijos ir kontrolės priemonių.

2.   Šio straipsnio 1 dalies b punkte numatytos ligų prevencijos ir kontrolės priemonės gali apimti vieną ar daugiau priemonių, nustatytų 53–69 straipsniuose ir jose atsižvelgiama į ligos pobūdį bei užsikrėtusius laukinius gyvūnus ir ligų perdavimo gyvūnams ir žmonėms riziką.

3.   Komisijai pagal 264 straipsnį suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl:

a)

pagal šio straipsnio 1 dalies a punktą vykdomos priežiūros kriterijų ir procedūrų oficialaus į sąrašą įtrauktos ligos, nurodytos 9 straipsnio 1 dalies a punkte, patvirtinimo atveju, vadovaujantis 27 straipsniu;

b)

išsamių taisyklių, kuriomis papildomos ligų prevencijos ir kontrolės priemonės, kurių turi būti imtasi pagal šio straipsnio 1 dalies b punktą, oficialaus į sąrašą įtrauktos ligos, nurodytos 9 straipsnio 1 dalies a punkte, patvirtinimo atveju.

Priimdama tuos deleguotuosius aktus, Komisija atsižvelgia į ligos pobūdį ir gyvūnų rūšis, kurios įtrauktos į sąrašą dėl šio straipsnio 1 dalyje nurodytos į sąrašą įtrauktos ligos.

6 skirsnis

Valstybių narių taikomos papildomos ligų kontrolės priemonės, Komisijos vykdomas koordinavimas ir laikinos specialios ligų kontrolės taisyklės

71 straipsnis

Papildomos ligų kontrolės priemonės, priemonių koordinavimas ir laikinos specialios ligų kontrolės taisyklės, susijusios su 1–5 skirsniais (53–70 straipsniai)

1.   Be priemonių, numatytų 55 straipsnyje, 61 straipsnio 1 dalyje, 62 straipsnyje, 65 straipsnio 1 ir 2 dalyse bei 68 straipsnio 1 dalyje ir pagal 63 straipsnį, 67 straipsnį ir 68 straipsnio 2 dalį priimtuose deleguotuosiuose aktuose, valstybės narės gali imtis papildomų ligų kontrolės priemonių, jei tokios priemonės atitinka šiame reglamente nustatytas taisykles ir yra būtinos bei proporcingos, siekiant kontroliuoti 9 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytos į sąrašą įtrauktos ligos plitimą, atsižvelgdamos į:

a)

konkrečias epidemiologines aplinkybes;

b)

atitinkamų ūkių, kitų vietų ir gamybos rūšį;

c)

susijusių gyvūnų rūšis ir kategorijas;

d)

ekonomines arba socialines sąlygas.

2.   Valstybės narės nedelsdamos informuoja Komisiją apie:

a)

ligų kontrolės priemones, kurių ėmėsi jų kompetentinga institucija, kaip numatyta 58, 59, 61, 62, 64 ir 65 straipsniuose, 68 straipsnio 1 dalyje, 69 straipsnyje, 70 straipsnio 1 ir 2 dalyse ir pagal 63, 67 straipsnius, 68 straipsnio 2 dalį ir 70 straipsnio 3 dalį priimtuose deleguotuosiuose aktuose;

b)

papildomas ligų kontrolės priemones, kurių jos ėmėsi, kaip numatyta 1 dalyje.

3.   Komisija peržiūri su liga susijusią padėtį ir ligų kontrolės priemones, kurių ėmėsi kompetentinga institucija, bei papildomas ligų kontrolės priemones, kurių ėmėsi atitinkama valstybė narė pagal šį skyrių, ir gali priimti įgyvendinimo aktus, kuriais nustatomos specialios ligų kontrolės priemonės, taikomos ribotą laikotarpį ir epidemiologinę padėtį atitinkančiomis sąlygomis, kai:

a)

tos ligų kontrolės priemonės laikomos netinkamomis, atsižvelgiant į epidemiologinę padėtį;

b)

paaiškėja, kad 9 straipsnio 1 dalies a punkte nurodyta į sąrašą įtraukta liga plinta nepaisant ligų kontrolės priemonių, kurių imtasi pagal šį skyrių.

Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 266 straipsnio 2 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.

4.   Jei yra tinkamai pagrįstų priežasčių, dėl kurių privaloma skubėti ir kurios susijusios su liga, dėl kurios gali kilti nauja labai didelio poveikio rizika, Komisija priima nedelsiant taikytinus įgyvendinimo aktus laikydamasi 266 straipsnio 3 dalyje nurodytos procedūros.

2 SKYRIUS

Ligų kontrolės priemonės, taikomos 9 straipsnio 1 dalies b ir c punktuose nurodytų į sąrašą įtrauktų ligų atveju

1 skirsnis

Ligų kontrolės priemonės, taikomos kilus įtarimui, kad laikomi gyvūnai užsikrėtę liga

72 straipsnis

Veiklos vykdytojų ir kitų susijusių atitinkamų fizinių ir juridinių asmenų pareigos, susijusios su 9 straipsnio 1 dalies b punkte nurodytomis į sąrašą įtrauktomis ligomis

1.   Įtarimo, kad laikomi gyvūnai užsikrėtę 9 straipsnio 1 dalies b punkte nurodyta į sąrašą įtraukta liga, atveju valstybės narės ne tik laikosi pareigos pranešti, nustatytos 18 straipsnio 1 dalyje, bet ir, kol kompetentinga institucija imsis ligų kontrolės priemonių pagal 74 straipsnio 1 dalį, imasi priemonių užtikrinti, kad veiklos vykdytojai ir kiti susiję atitinkami fiziniai ir juridiniai asmenys imtųsi 74 straipsnio 1 dalies a punkte ir pagal 74 straipsnio 4 dalį priimtuose deleguotuosiuose aktuose nurodytų ligų kontrolės priemonių, siekiant užkirsti kelią tos į sąrašą įtrauktos ligos plitimui iš užkrėstų gyvūnų, ūkių ir kitų vietų, už kuriuos jie yra atsakingi, ir perdavimui kitiems neužkrėstiems gyvūnams ar žmonėms.

2.   Komisijai pagal 264 straipsnį suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl išsamių taisyklių, kuriomis papildomos šio straipsnio 1 dalyje numatytos ligų kontrolės priemonės.

73 straipsnis

Kompetentingos institucijos atliekamas tyrimas įtarus 9 straipsnio 1 dalies b punkte nurodytą į sąrašą įtrauktą ligą

1.   Kilus įtarimui, kad laikomi gyvūnai užsikrėtę 9 straipsnio 1 dalies b punkte nurodyta į sąrašą įtraukta liga, kompetentinga institucija nedelsdama atlieka tyrimą, kad būtų patvirtintas arba paneigtas tos į sąrašą įtrauktos ligos atvejis.

2.   1 dalyje numatyto tyrimo tikslais kompetentinga institucija užtikrina, kad:

a)

valstybiniai veterinarijos gydytojai atliktų tam tikrų rūšių, kurios įtrauktos į sąrašą dėl konkrečios į sąrašą įtrauktos ligos, laikomų gyvūnų reprezentatyviojo ėminio klinikinį tyrimą;

b)

valstybiniai veterinarijos gydytojai paimtų tų į sąrašą įtrauktų rūšių laikomų gyvūnų tinkamus mėginius ir kitus mėginius tyrimams atlikti laboratorijose, kurias tuo tikslu paskyrė kompetentinga institucija;

c)

tokios paskirtos laboratorijos atliktų tyrimus, siekiant patvirtinti arba paneigti atitinkamos į sąrašą įtrauktos ligos atvejį.

3.   Komisijai pagal 264 straipsnį suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl išsamių taisyklių, kuriomis papildomos šio straipsnio 1 dalyje numatytiems tyrimams taikomos taisyklės.

74 straipsnis

Preliminarios ligų kontrolės priemonės, kompetentingos institucijos taikomos 9 straipsnio 1 dalies b punkte nurodytų į sąrašą įtrauktų ligų atžvilgiu

1.   Jei kompetentingai institucijai kyla įtarimų, kad laikomi gyvūnai užsikrėtę 9 straipsnio 1 dalies b punkte nurodyta į sąrašą įtraukta liga, ji, laikydamasi nacionalinių reikalavimų dėl galimybės patekti į privačias gyvenamąsias vietas, taiko toliau nurodytas preliminarias ligų kontrolės priemones, kol bus gauti 73 straipsnio 1 dalyje numatyto tyrimo rezultatai ir bus pradėtos taikyti ligų kontrolės priemonės, numatytos 79 straipsnyje:

a)

taiko ligų kontrolės priemones, kad būtų apribotas tos į sąrašą įtrauktos ligos plitimas iš užkrėstos teritorijos, ūkio, maisto ar pašarų įmonės, šalutinių gyvūninių produktų ūkio arba kitos vietos;

b)

prireikus inicijuoja epidemiologinį tyrimą, atsižvelgdama į tokiam 57 straipsnio 1 dalyje nustatytam tyrimui nustatytas taisykles.

2.   Be 1 dalyje nurodytų priemonių, kompetentinga institucija gali toje dalyje nurodytais atvejais imtis papildomų preliminarių ligų kontrolės priemonių, jei tos priemonės atitinka šio reglamento nuostatas ir Sąjungos teisę.

3.   1 ir 2 dalyse numatytos preliminarios ligų kontrolės priemonės yra tinkamos ir proporcingos atitinkamos į sąrašą įtrauktos ligos keliamai rizikai, ir nustatomos atsižvelgiant į:

a)

ligos pobūdį;

b)

užsikrėtusius laikomus gyvūnus;

c)

sveikatos būklę valstybėje narėje, zonoje, laikymo vietoje arba ūkyje, kuriuose įtariama į sąrašą įtraukta liga;

d)

55 straipsnio 1 dalyje, 56 straipsnyje ir pagal 55 straipsnio 2 dalį priimtuose deleguotuosiuose aktuose numatytas preliminarias ligų kontrolės priemones.

4.   Komisija pagal 264 straipsnį priima deleguotuosius aktus dėl taisyklių, taikomų 9 straipsnio 1 dalies b punkte nurodytų į sąrašą įtrauktų ligų atžvilgiu, kuriomis papildomos šio straipsnio 1 dalyje nustatytos taisyklės, atsižvelgiant į 3 dalyje nurodytus veiksnius, kiek tai susiję su:

a)

preliminariomis ligų kontrolės priemonėmis, kurių reikia imtis siekiant užkirsti kelią į sąrašą įtrauktai ligai plisti, kaip numatyta 1 dalies a punkte;

b)

1 dalies a punkte numatytų preliminarių ligų kontrolės priemonių taikymu kitiems ūkiams, juose esantiems epidemiologiniams vienetams, maisto arba pašarų įmonėms ir šalutinių gyvūninių produktų ūkiams ar kitoms vietoms;

c)

laikinų apribojimų taikymo zonų, kurios yra tinkamos atsižvelgiant į ligos pobūdį, nustatymu.

75 straipsnis

Preliminarių ligų kontrolės priemonių, taikomų 9 straipsnio 1 dalies b punkte nurodytų į sąrašą įtrauktų ligų atžvilgiu, peržiūra ir jų taikymo išplėtimas

74 straipsnio 1 dalyje numatytas ligų kontrolės priemones:

a)

prireikus peržiūri kompetentinga institucija, atsižvelgdama į 73 straipsnio 1 dalyje numatyto tyrimo ir atitinkamais atvejais 74 straipsnio 1 dalies b punkte numatyto epidemiologinio tyrimo rezultatus;

b)

jei reikia, jų taikymas išplečiamas įtraukiant kitas vietas, kaip nurodyta 74 straipsnio 4 dalies b punkte.

76 straipsnis

Veiklos vykdytojų ir kitų susijusių fizinių bei juridinių asmenų pareigos ir priemonės, kurių turi imtis kompetentinga institucija, įtarus 9 straipsnio 1 dalies c punkte nurodytas į sąrašą įtrauktas ligas

1.   Įtarimo dėl 9 straipsnio 1 dalies c punkte nurodytos į sąrašą įtrauktos ligos valstybėje narėje, pasirinkusioje įgyvendinti ligos likvidavimo programą, apimančią atitinkamas jos teritorijos dalis arba jos zonas ar laikymo vietas, kaip numatyta 31 straipsnio 2 dalyje, atveju ta valstybė narė imasi priemonių užtikrinti, kad veiklos vykdytojai ir kiti susiję atitinkami fiziniai ir juridiniai asmenys imtųsi 72 straipsnio 1 dalyje tinkamų priemonių, kol kompetentinga institucija imsis ligų kontrolės priemonių pagal šio straipsnio 2 dalį.

2.   Jei 1 dalyje nurodytos į sąrašą įtrauktos ligos likvidavimą pasirinkusios valstybės narės kompetentingai institucijai kyla įtarimų, kad laikomi gyvūnai serga atitinkama liga, ji:

a)

nedelsdama atlieka tyrimą, kad pagal 73 straipsnio 1 ir 2 dalis būtų patvirtintas arba paneigtas tos į sąrašą įtrauktos ligos atvejis;

b)

taiko 74 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytas preliminarias ligų kontrolės priemones, kol bus gauti a punkte numatyto tyrimo rezultatai ir bus pradėtos taikyti ligų kontrolės priemonės pagal 80 straipsnio 1 dalį.

3.   Kompetentinga institucija pagal 75 straipsnį peržiūri 2 dalies b punkte nurodytas preliminarias ligų kontrolės priemones ir išplečia jų taikymą.

4.   Šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalys taip pat taikomos valstybėms narėms arba zonoms, kurioms suteiktas neužkrėstos teritorijos statusas, siekiant išlaikyti tą statusą, pagal 36 straipsnį, arba laikymo vietoms pagal 37 straipsnio 2 dalį.

5.   Komisijai pagal 264 straipsnį suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl išsamių taisyklių, kuriomis papildomos taisyklės dėl:

a)

1 dalyje numatytų ligų kontrolės priemonių;

b)

2 dalies a punkte numatyto tyrimo;

c)

preliminarių ligų kontrolės priemonių, kurių reikia imtis siekiant užkirsti kelią į sąrašą įtrauktai ligai plisti, kaip numatyta 2 dalies b punkte.

2 skirsnis

Patvirtinimas, kad laikomi gyvūnai užsikrėtę liga

77 straipsnis

Kompetentingos institucijos oficialus ligos patvirtinimas

1.   Kompetentinga institucija oficialiai patvirtina 9 straipsnio 1 dalies b arba c punkte nurodytą į sąrašą įtrauktą ligą, remdamasi šia informacija:

a)

73 straipsnio 2 dalyje numatytų klinikinių ir laboratorinių tyrimų rezultatais;

b)

tam tikrais atvejais 74 straipsnio 1 dalies b punkte numatytu epidemiologiniu tyrimu;

c)

kitais turimais epidemiologiniais duomenimis.

2.   Komisija pagal 264 straipsnį priima deleguotuosius aktus dėl 1 dalyje nurodytam oficialiam patvirtinimui taikytinų reikalavimų.

78 straipsnis

Preliminarių ligų kontrolės priemonių panaikinimas, kai ligos pasireiškimas paneigiamas

Kompetentinga institucija toliau taiko 74 straipsnio 1 dalyje, 75 straipsnyje ir 76 straipsnio 2 dalies b punkte numatytas preliminarias ligų kontrolės priemones, kol paneigiamas atitinkamos į sąrašą įtrauktos ligos atvejis pagal 77 straipsnio 1 dalį ir taisykles, priimtas pagal 77 straipsnio 2 dalį.

3 skirsnis

Ligų kontrolės priemonės, taikomos patvirtinus, kad laikomi gyvūnai užsikrėtę liga

79 straipsnis

Ligų kontrolės priemonės, kompetentingos institucijos taikomos 9 straipsnio 1 dalies b punkte nurodytų į sąrašą įtrauktų ligų atžvilgiu

Pagal 77 straipsnio 1 dalį oficialiai patvirtinus 9 straipsnio 1 dalies b punkte nurodytos į sąrašą įtrauktos ligos, kuria užsikrėtę laikomi gyvūnai, protrūkį, kompetentinga institucija valstybėje narėje, zonoje arba laikymo vietoje, atsižvelgdama į tą protrūkį:

a)

dėl tos į sąrašą įtrauktos ligos taiko 31 straipsnio 1 dalyje numatytoje privalomoje likvidavimo programoje nustatytas ligų kontrolės priemones, arba

b)

jei valstybei narei arba zonai ar laikymo vietai suteiktas neužkrėstos teritorijos statusas pagal atitinkamai 36 straipsnį arba 37 straipsnį:

i)

imasi vienos ar daugiau iš 53–69 straipsniuose nustatytų priemonių, proporcingų atitinkamos į sąrašą įtrauktos ligos keliamai rizikai, ir

ii)

prireikus inicijuoja privalomą likvidavimo programą dėl tos į sąrašą įtrauktos ligos.

80 straipsnis

Ligų kontrolės priemonės, kurių kompetentinga institucija turi imtis 9 straipsnio 1 dalies c punkte nurodytų į sąrašą įtrauktų ligų atžvilgiu

1.   Pagal 77 straipsnio 1 dalį oficialiai patvirtinus 9 straipsnio 1 dalies c punkte nurodytos į sąrašą įtrauktos ligos, kuria užsikrėtę laikomi gyvūnai, protrūkį valstybėje narėje, pasirinkusioje įgyvendinti ligos likvidavimo programą, apimančią atitinkamas jos teritorijos dalis arba jos zonas ar laikymo vietas, kaip numatyta 31 straipsnio 2 dalyje, atsižvelgdama į tą į sąrašą įtrauktą ligą ir į tą protrūkį, kompetentinga institucija taiko ligų kontrolės priemones, nustatytas pasirenkamoje likvidavimo programoje.

2.   Be 1 dalyje numatytų ligų kontrolės priemonių, kompetentinga institucija gali imtis papildomų priemonių, kurios gali apimti vieną ar daugiau priemonių, nustatytų 53–69 straipsniuose ir jos yra proporcingos atitinkamos į sąrašą įtrauktos ligos keliamai rizikai ir nustatomos atsižvelgiant į:

a)

ligos pobūdį;

b)

užsikrėtusius laikomus gyvūnus;

c)

ekonominį ir socialinį poveikį.

3.   Pagal 77 straipsnio 1 dalį oficialiai patvirtinus 9 straipsnio 1 dalies c punkte nurodytos į sąrašą įtrauktos ligos, kuria užsikrėtę laikomi gyvūnai, protrūkį valstybėje narėje, zonoje ar laikymo vietoje, kuriai suteiktas neužkrėstos teritorijos statusas pagal 36 straipsnį arba 37 straipsnį, siekiant išlaikyti tą statusą, kompetentinga institucija imasi vienos ar daugiau priemonių, nustatytų 53–69 straipsniuose. Tos priemonės turi būti proporcingos atitinkamos į sąrašą įtrauktos ligos keliamai rizikai ir nustatomos atsižvelgiant į:

a)

ligos pobūdį;

b)

užsikrėtusius laikomus gyvūnus;

c)

ekonominį ir socialinį poveikį.

4 skirsnis

Laukiniai gyvūnai

81 straipsnis

Ligų kontrolės priemonės, taikomos dėl 9 straipsnio 1 dalies b punkte nurodytų į sąrašą įtrauktų ligų, kuriomis užsikrėtę laukiniai gyvūnai

Jei nukentėjusios valstybės narės kompetentinga institucija įtaria arba oficialiai patvirtina 9 straipsnio 1 dalies b punkte nurodytos į sąrašą įtrauktos ligos, kuria užsikrėtę laukiniai gyvūnai, protrūkį, ji visoje atitinkamoje jos teritorijoje arba rajone ar zonoje, atsižvelgdama į tą protrūkį:

a)

dėl tos į sąrašą įtrauktos ligos taiko 30 straipsnio 1 dalyje numatytoje privalomoje likvidavimo programoje nustatytas ligų kontrolės priemones, arba

b)

inicijuoja privalomą likvidavimo programą tais atvejais, kai dėl tos į sąrašą įtrauktos ligos 31 straipsnio 1 dalyje numatyta likvidavimo programa dar netaikoma dėl to, kad anksčiau tos ligos nenustatyta arba ja nebuvo užkrėsta ir jei laukiniams gyvūnams skirtos priemonės yra reikalingos siekiant kontroliuoti tos ligos plitimą ir užkirsti jam kelią.

82 straipsnis

Ligų kontrolės priemonės, taikomos dėl 9 straipsnio 1 dalies c punkte nurodytų į sąrašą įtrauktų ligų, kuriomis užsikrėtę laukiniai gyvūnai

1.   Jei kompetentinga institucija įtaria arba oficialiai patvirtina, kad laukiniai gyvūnai užsikrėtę 9 straipsnio 1 dalies c punkte nurodyta į sąrašą įtraukta liga, ir nukentėjusi valstybė narė pasirinko atitinkamą ligą likviduoti, taip pat jei 31 straipsnio 2 dalyje numatytoje pasirenkamoje tos į sąrašą įtrauktos ligos likvidavimo programoje yra numatytos laukiniams gyvūnams skirtos priemonės, kompetentinga institucija toje pasirenkamoje likvidavimo programoje nustatytas ligų kontrolės priemones taiko visoje atitinkamoje valstybės narės teritorijoje, rajone ar zonoje, atsižvelgdama į tą įtarimą ar oficialų patvirtinimą.

2.   Be 1 dalyje numatytų ligų kontrolės priemonių, kompetentinga institucija gali imtis papildomų priemonių, kurios gali apimti vieną ar daugiau priemonių, nustatytų 53–69 straipsniuose ir jos turi būti proporcingos atitinkamos į sąrašą įtrauktos ligos keliamai rizikai ir nustatomos atsižvelgiant į:

a)

ligos pobūdį;

b)

užsikrėtusius laukinius gyvūnus ir ligos perdavimo gyvūnams ir žmonėms riziką; ir

c)

ekonominį bei socialinį poveikį ir poveikį aplinkai.

3.   Oficialiai patvirtinus 9 straipsnio 1 dalies c punkte nurodytos į sąrašą įtrauktos ligos, kuria užsikrėtę laukiniai gyvūnai, protrūkį valstybėje narėje, zonoje ar laikymo vietoje, kuriai suteiktas neužkrėstos teritorijos statusas pagal 36 arba 37 straipsnį, siekiant išlaikyti tą statusą, kompetentinga institucija imasi vienos ar daugiau priemonių, nustatytų 53–69 straipsniuose. Tos priemonės turi būti proporcingos į sąrašą įtrauktos ligos keliamai rizikai ir nustatomos atsižvelgiant į:

a)

ligos pobūdį;

b)

užsikrėtusius laukinius gyvūnus ir ligos perdavimo gyvūnams ir žmonėms riziką;

c)

liga užsikrėtusių laukinių gyvūnų atvejo aktualumą laikomų gyvūnų sveikatos būklei; ir

d)

ekonominį bei socialinį poveikį ir poveikį aplinkai.

5 skirsnis

Komisijos vykdomas koordinavimas ir laikinos specialios ligų kontrolės taisyklės

83 straipsnis

Komisijos vykdomas priemonių koordinavimas ir laikinos specialios ligų kontrolės taisyklės, susijusios su 1–4 skirsniais

1.   Valstybės narės informuoja Komisiją apie:

a)

ligų kontrolės priemones, kurių pagal 77 straipsnio 1 dalį, 78, 79 bei 81 straipsnius ir pagal deleguotuosius aktus, priimtus pagal 77 straipsnio 2 dalį, jų kompetentingos institucijos ėmėsi dėl 9 straipsnio 1 dalies b punkte nurodytos į sąrašą įtrauktos ligos;

b)

ligų kontrolės priemones, kurių pagal 77 straipsnio 1 dalį, 78 straipsnį, 80 straipsnio 1 dalį bei 82 straipsnį ir pagal deleguotuosius aktus, priimtus pagal 77 straipsnio 2 dalį, jų kompetentingos institucijos ėmėsi dėl 9 straipsnio 1 dalies c punkte nurodytos į sąrašą įtrauktos ligos.

2.   Komisija peržiūri su liga susijusią padėtį ir ligų kontrolės priemones, kurių ėmėsi kompetentinga institucija pagal šį skyrių, ir gali priimti įgyvendinimo aktus, kuriais ribotą laikotarpį nustato specialias ligų kontrolės priemonėms taikomas taisykles dėl 9 straipsnio 1 dalies b arba c punkte nurodytos į sąrašą įtrauktos ligos, epidemiologinę padėtį atitinkančiomis sąlygomis, kai:

a)

tos ligų kontrolės priemonės, kurių ėmėsi atitinkama kompetentinga institucija, laikomos netinkamomis, atsižvelgiant į konkrečią epidemiologinę padėtį;

b)

paaiškėja, kad ta į sąrašą įtraukta liga plinta nepaisant ligų kontrolės priemonių, kurių tam tikrais atvejais imtasi pagal šį skyrių.

Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 266 straipsnio 2 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.

3.   Jei yra tinkamai pagrįstų priežasčių, dėl kurių privaloma skubėti ir kurios susijusios su 9 straipsnio 1 dalies b arba c punkte nurodyta į sąrašą įtraukta liga, dėl kurios gali kilti nauja labai didelio poveikio rizika, Komisija priima nedelsiant taikytinus įgyvendinimo aktus laikydamasi 266 straipsnio 3 dalyje nurodytos procedūros.

IV DALIS

REGISTRAVIMAS, PATVIRTINIMAS, ATSEKAMUMAS IR PERKĖLIMAS BEI VEŽIMAS

I ANTRAŠTINĖ DALIS

SAUSUMOS GYVŪNAI, GENETINĖS MEDŽIAGOS PRODUKTAI IR GYVŪNINIAI PRODUKTAI IŠ SAUSUMOS GYVŪNŲ

1 SKYRIUS

Registravimas, patvirtinimas, duomenų saugojimas ir registrai

1 skirsnis

Ūkių ir tam tikrų rūšių veiklos vykdytojų registravimas

84 straipsnis

Veiklos vykdytojų pareiga registruoti ūkius

1.   Siekdami pagal 93 straipsnį įregistruoti savo ūkius, kuriuose laikomi sausumos gyvūnai arba surenkami, gaminami, perdirbami arba laikomi genetinės medžiagos produktai, jų veiklos vykdytojai, prieš pradėdami vykdyti tokią veiklą:

a)

informuoja kompetentingą instituciją apie tokius ūkius, už kuriuos jie yra atsakingi;

b)

pateikia kompetentingai institucijai šią informaciją:

i)

atitinkamo veiklos vykdytojo pavadinimą arba vardą bei pavardę ir adresą;

ii)

ūkio patalpų vietą ir aprašą;

iii)

laikomų sausumos gyvūnų arba genetinės medžiagos produktų, kuriuos jie ketina laikyti ūkyje, kategorijas, rūšis ir skaičių arba kiekį bei ūkio pajėgumus;

iv)

ūkio rūšį ir

v)

kitus su ūkiu susijusius aspektus, kurie yra svarbūs nustatant jo keliamą riziką.

2.   1 dalyje nurodytų ūkių veiklos vykdytojai informuoja kompetentingą instituciją apie:

a)

pokyčius atitinkamame ūkyje, susijusius su 1 dalies b punkte nurodytais aspektais;

b)

atitinkamo veiklos vykdytojo arba ūkio veiklos nutraukimą.

3.   Ūkiai, kurie turi būti patvirtinti pagal 94 straipsnio 1 dalį, neprivalo pateikti šio straipsnio 1 dalyje nurodytos informacijos.

85 straipsnis

Nuo veiklos vykdytojų pareigos registruoti ūkius nukrypti leidžiančios nuostatos

Nukrypdamos nuo 84 straipsnio 1 dalies, valstybės narės gali netaikyti registravimo reikalavimo tam tikrų kategorijų ūkiams, kurie kelia nereikšmingą riziką, kaip numatyta įgyvendinimo akte, priimtame pagal 86 straipsnio 2 dalį. Valstybės narės informuoja Komisiją apie tokias išimtis.

86 straipsnis

Įgyvendinimo įgaliojimai, susiję su veiklos vykdytojų pareiga registruoti ūkius

1.   Komisija gali priimti įgyvendinimo aktus, kuriais nustatomos taisyklės dėl informacijos, kurią turi pateikti veiklos vykdytojai ūkių registravimo tikslu, kaip numatyta 84 straipsnio 1 dalyje, įskaitant terminus, per kuriuos tokia informacija turi būti pateikta.

2.   Komisija priima įgyvendinimo aktus, kuriais nustatomos taisyklės dėl tam tikrų rūšių ūkių, kuriems, kaip nustatyta 85 straipsnyje, valstybės narės gali netaikyti registravimo reikalavimo, atsižvelgiant į:

a)

atitinkamame ūkyje laikomų sausumos gyvūnų ir genetinės medžiagos produktų rūšis, kategorijas ir skaičių bei to ūkio pajėgumus;

b)

ūkio rūšį ir

c)

laikomų sausumos gyvūnų perkėlimą ar genetinės medžiagos produktų vežimą į ūkį ir iš jo.

3.   Šiame straipsnyje nurodyti įgyvendinimo aktai priimami laikantis 266 straipsnio 2 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.

87 straipsnis

Laikomų kanopinių gyvūnų vežėjų registravimo pareigos ir deleguotieji aktai

1.   Siekiant, kad pagal 93 straipsnį būtų įregistruoti laikomų kanopinių gyvūnų vežėjai, vežantys tuos gyvūnus iš vienos valstybės narės į kitą arba iš valstybės narės į trečiąją valstybę, prieš pradėdami vykdyti tokią veiklą jie:

a)

informuoja kompetentingą instituciją apie savo veiklą;

b)

pateikia tai kompetentingai institucijai šią informaciją:

i)

atitinkamo vežėjo pavadinimą arba vardą bei pavardę ir adresą;

ii)

laikomų kanopinių gyvūnų, kuriuos planuojama vežti, kategorijas, rūšis ir skaičių;

iii)

transporto rūšį;

iv)

transporto priemones.

2.   1 dalyje nurodyti vežėjai informuoja kompetentingą instituciją apie:

a)

pokyčius, susijusius su 1 dalies b punkte nurodytais aspektais;

b)

vežimo veiklos nutraukimą.

3.   Komisijai pagal 264 straipsnį suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus, kuriais papildomos šio straipsnio 1 dalyje numatytos taisyklės, kuriomis kitų rūšių vežėjų, kurių vežimo veikla kelia konkrečią ir didelę riziką tam tikrų rūšių ar kategorijų gyvūnams, reikalaujama pateikti tinkamą informaciją jų veiklos registravimo tikslais.

88 straipsnis

Nuo laikomų kanopinių gyvūnų vežėjų registravimo pareigos nukrypti leidžiančios nuostatos

Nukrypdamos nuo 87 straipsnio 1 dalies, valstybės narės gali netaikyti registravimo reikalavimo tam tikrų kategorijų vežėjams, kurių vežimo veikla kelia nereikšmingą riziką, kaip numatyta įgyvendinimo akte, priimtame pagal 89 straipsnio 2 dalį. Valstybės narės informuoja Komisiją apie tokias išimtis.

89 straipsnis

Įgyvendinimo įgaliojimai, susiję su vežėjų registravimo pareiga

1.   Komisija gali priimti įgyvendinimo aktus, kuriais nustatomos taisyklės dėl informacijos, kurią turi pateikti vežėjai savo veiklos registravimo tikslais, kaip numatyta 87 straipsnio 1 ir 3 dalyse, įskaitant terminus, per kuriuos tokia informacija turi būti pateikta.

2.   Komisija priima įgyvendinimo aktus, kuriais nustatomos taisyklės dėl tam tikrų rūšių vežėjų, kuriems, kaip nustatyta 86 straipsnyje, valstybės narės gali netaikyti registravimo reikalavimo, atsižvelgiant į:

a)

atstumus, kuriuos jie veža atitinkamus kanopinius gyvūnus, ir

b)

jų vežamų kanopinių gyvūnų kategorijas, rūšis ir skaičių.

3.   Šiame straipsnyje nurodyti įgyvendinimo aktai priimami laikantis 266 straipsnio 2 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.

90 straipsnis

Nuo ūkio nepriklausomai surinkimo operacijas atliekančių veiklos vykdytojų registravimo pareiga

1.   Kad būtų įregistruoti pagal 93 straipsnį, laikomų kanopinių gyvūnų ir naminių paukščių nuo ūkio nepriklausomai surinkimo operacijas atliekantys veiklos vykdytojai, įskaitant tuos, kurie gyvūnus perka ir parduoda, prieš pradėdami vykdyti savo veiklą pateikia kompetentingai institucijai šią informaciją:

a)

atitinkamo veiklos vykdytojo pavadinimą arba vardą bei pavardę ir adresą;

b)

informaciją apie laikomų kanopinių gyvūnų ir naminių paukščių, su kuriais yra susijusi jų veikla, rūšis ir kategorijas.

2.   1 dalyje nurodyti veiklos vykdytojai informuoja kompetentingą instituciją apie:

a)

pokyčius, susijusius su 1 dalyje nurodytais aspektais;

b)

atitinkamo veiklos vykdytojo veiklos nutraukimą.

91 straipsnis

Nuo surinkimo operacijas atliekančių veiklos vykdytojų registravimo pareigos nukrypti leidžiančios nuostatos

Nukrypdamos nuo 90 straipsnio 1 dalies, valstybės narės gali netaikyti registravimo reikalavimo surinkimo operacijas atliekantiems tam tikrų kategorijų veiklos vykdytojams, kurie kelia nereikšmingą riziką, kaip numatyta įgyvendinimo akte, priimtame pagal 92 straipsnio 2 dalį. Valstybės narės informuoja Komisiją apie tokias išimtis.

92 straipsnis

Įgyvendinimo įgaliojimai, susiję su surinkimo operacijas atliekančių veiklos vykdytojų registravimo pareiga

1.   Komisija gali priimti įgyvendinimo aktus, kuriais nustatomos taisyklės dėl informacijos, kurią turi pateikti veiklos vykdytojai registravimo tikslu, kaip numatyta 90 straipsnio 1 dalyje, įskaitant terminus, per kuriuos tokia informacija turi būti pateikta.

2.   Komisija priima įgyvendinimo aktus, kuriais nustatomos taisyklės dėl tam tikrų rūšių veiklos vykdytojų, kuriems, kaip nustatyta 91 straipsnyje, valstybės narės gali netaikyti registravimo reikalavimo, jei tokių veiklos vykdytojų veikla kelia nereikšmingą riziką ir atsižvelgiant į laikomų sausumos gyvūnų, su kuriais yra susijusi jų veikla, rūšis, kategorijas ir skaičių.

3.   Šiame straipsnyje nurodyti įgyvendinimo aktai priimami laikantis 266 straipsnio 2 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.

93 straipsnis

Kompetentingos institucijos pareiga, susijusi su registravimu

Kompetentinga institucija registruoja:

a)

ūkius 101 straipsnio 1 dalyje numatytame registre, jei atitinkamas veiklos vykdytojas pateikė informaciją, kurios reikalaujama pagal 84 straipsnio 1 dalį;

b)

vežėjus 101 straipsnio 1 dalyje numatytame registre, jei atitinkamas vežėjas pateikė informaciją, kurios reikalaujama pagal 87 straipsnio 1 ir 3 dalis;

c)

nuo ūkio nepriklausomai surinkimo operacijas atliekančius veiklos vykdytojus 101 straipsnio 1 dalyje numatytame registre, jei atitinkamas veiklos vykdytojas pateikė informaciją, kurios reikalaujama pagal 90 straipsnio 1 dalį.

Kompetentinga institucija kiekvienam pirmos pastraipos a–c punktuose nurodytam ūkiui, vežėjui ir veiklos vykdytojui priskiria unikalų registracijos numerį.

2 skirsnis

Tam tikrų rūšių ūkių patvirtinimas

94 straipsnis

Tam tikrų rūšių ūkių patvirtinimas ir deleguotieji aktai

1.   Toliau nurodytų rūšių ūkių veiklos vykdytojai pateikia kompetentingai institucijai patvirtinimo paraišką pagal 96 straipsnio 1 dalį ir nepradeda savo veiklos tol, kol jų ūkis nepatvirtintas pagal 97 straipsnio 1 dalį:

a)

ūkių, kuriuose vykdomos kanopinių gyvūnų ir naminių paukščių surinkimo operacijos ir iš kurių tie gyvūnai perkeliami į kitą valstybę narę arba kurie priima gyvūnus iš kitos valstybės narės;

b)

galvijų, kiaulių, avių, ožkų ir arklinių šeimos gyvūnų genetinės medžiagos produktų ūkių, iš kurių tų gyvūnų genetinės medžiagos produktai vežami į kitą valstybę narę;

c)

peryklų, iš kurių periniai kiaušiniai arba naminiai paukščiai perkeliami į kitą valstybę narę;

d)

ūkių, kuriuose laikomi naminiai paukščiai, iš kurių ne skersti skirti naminiai paukščiai ar periniai kiaušiniai perkeliami į kitą valstybę narę;

e)

kitos rūšies laikomų sausumos gyvūnų ūkių, kurie kelia didelę riziką ir kuriuos reikia patvirtinti pagal taisykles, nustatytas pagal 3 dalies b punktą priimtame deleguotajame akte.

2.   Veiklos vykdytojai sustabdo 1 dalyje nurodyto ūkio veiklą, jei:

a)

kompetentinga institucija atšaukia ar sustabdo jo patvirtinimą pagal 100 straipsnio 2 dalį arba

b)

jei atitinkamam ūkiui buvo suteiktas sąlyginis patvirtinimas pagal 99 straipsnio 3 dalį, tačiau jis neįvykdo 99 straipsnio 3 dalyje nurodytų likusių reikalavimų ir jam nesuteikiamas galutinis patvirtinimas pagal 97 straipsnio 1 dalį.

3.   Komisijai pagal 264 straipsnį suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl:

a)

nuostatų, leidžiančių nukrypti nuo tam tikrų rūšių ūkių, nurodytų 1 dalies a–d punktuose, veiklos vykdytojams taikomo reikalavimo teikti patvirtinimo paraišką kompetentingai institucijai, jei tie ūkiai kelia nereikšmingą riziką;

b)

tam tikrų rūšių ūkių, kurie turi būti patvirtinti pagal 1 dalies e punktą;

c)

specialių taisyklių, taikomų siekiant nutraukti 1 dalies b punkte nurodytų genetinės medžiagos produktų ūkių veiklą.

4.   Priimdama 3 dalyje numatytus deleguotuosius aktus, Komisija tuos aktus grindžia šiais kriterijais:

a)

ūkyje laikomų sausumos gyvūnų ar genetinės medžiagos produktų rūšimis ir kategorijomis;

b)

ūkyje laikomų rūšių skaičiumi ir laikomų sausumos gyvūnų ar genetinės medžiagos produktų skaičiumi;

c)

ūkio bei gamybos rūšimi ir

d)

laikomų sausumos gyvūnų perkėlimu ar genetinės medžiagos produktų vežimu į tos rūšies ūkius ir iš jų.

95 straipsnis

Atskirtų ūkių statuso patvirtinimas

Ūkių veiklos vykdytojai, siekiantys, kad būtų suteiktas atskirto ūkio statusas:

a)

pateikia patvirtinimo paraišką kompetentingai institucijai pagal 96 straipsnio 1 dalį;

b)

perkelia laikomus gyvūnus į jų ūkį arba iš jo, laikydamiesi 137 straipsnio 1 dalyje ir pagal 137 straipsnio 2 dalį priimtuose deleguotuosiuose aktuose numatytų reikalavimų, tik po to, kai kompetentinga institucija jų ūkiui suteikia to statuso patvirtinimą pagal 97 ir 99 straipsnius.

96 straipsnis

Veiklos vykdytojų pareiga teikti informaciją siekiant gauti patvirtinimą ir įgyvendinimo aktai

1.   Pateikdami 94 straipsnio 1 dalyje ir 95 straipsnio a punkte numatytą savo ūkio patvirtinimo paraišką, veiklos vykdytojai pateikia kompetentingai institucijai šią informaciją:

a)

atitinkamo veiklos vykdytojo pavadinimą arba vardą bei pavardę ir adresą;

b)

atitinkamo ūkio vietą ir jo patalpų aprašą;

c)

patvirtinimui aktualių ūkyje laikomų sausumos gyvūnų ar genetinės medžiagos produktų kategorijas, rūšis ir skaičių;

d)

ūkio rūšį;

e)

kitus ūkio aspektus, susijusius su jo ypatumais, kurie yra svarbūs nustatant jo keliamą riziką, jei ji yra.

2.   1 dalyje nurodytų ūkių veiklos vykdytojai informuoja kompetentingą instituciją apie:

a)

pokyčius ūkiuose, susijusius su 1 dalies a, b arba c punkte nurodytais aspektais;

b)

atitinkamo veiklos vykdytojo arba ūkio veiklos nutraukimą.

3.   Komisija gali priimti įgyvendinimo aktus, kuriais nustatomos taisyklės dėl informacijos, kurią pagal 1 dalį turi nurodyti veiklos vykdytojai, pateikdami savo ūkio patvirtinimo paraišką, ir terminai, per kuriuos turi būti pateikta 1 dalyje ir 2 dalies b punkte nurodyta informacija.

Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 266 straipsnio 2 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.

97 straipsnis

Ūkių patvirtinimo suteikimas bei patvirtinimo sąlygos ir deleguotieji aktai

1.   Kompetentingos institucijos suteikia ūkių patvirtinimą, kaip numatyta 94 straipsnio 1 dalyje ir 95 straipsnio a punkte, tik tuo atveju, jei tokie ūkiai:

a)

atitinkamais atvejais atitinka šiuos reikalavimus, susijusius su:

i)

karantinu, izoliavimu ir kitomis biologinio saugumo priemonėmis, atsižvelgiant į 10 straipsnio 1 dalies b punkte ir pagal 10 straipsnio 2 dalį priimtose taisyklėse numatytus reikalavimus;

ii)

24 straipsnyje ir, tam tikrais atvejais pagal atitinkamo ūkio rūšį ir susijusią riziką, 25 straipsnyje numatytais priežiūros reikalavimais;

iii)

102 ir 103 straipsniuose ir pagal 106 bei 107 straipsnius priimtose taisyklėse numatytu duomenų saugojimu;

b)

turi patalpas ir įrangą:

i)

kurios yra tinkamos ligų patekimo ir plitimo rizikai sumažinti iki priimtino lygio, atsižvelgiant į atitinkamo ūkio rūšį;

ii)

kurių pajėgumai yra tinkami laikomų sausumos gyvūnų skaičiui ar atitinkamų genetinės medžiagos produktų kiekiui;

c)

nekelia nepriimtinos ligų plitimo rizikos, atsižvelgiant į taikomas rizikos mažinimo priemones;

d)

turi tinkamai parengtų darbuotojų atitinkamo ūkio veiklai vykdyti;

e)

yra įdiegę sistemą, kuria naudodamasis atitinkamas veiklos vykdytojas gali kompetentingai institucijai įrodyti, kad laikomasi a–d punktuose nustatytų reikalavimų.

2.   Komisija pagal 264 straipsnį priima deleguotuosius aktus dėl:

a)

karantino, izoliavimo ir kitų 1 dalies a punkto i papunktyje nurodytų biologinio saugumo priemonių;

b)

1 dalies a punkto ii papunktyje nurodytos priežiūros;

c)

1 dalies b punkte nurodytų patalpų ir įrangos;

d)

1 dalies d punkte numatytos darbuotojų ir veterinarijos gydytojų atsakomybės, kompetencijos ir specializuoto mokymo, genetinės medžiagos produktų ūkių ir ūkių, kuriuose vykdomos kanopinių gyvūnų ir naminių paukščių surinkimo operacijos, veiklos atveju;

e)

kompetentingos institucijos vykdomos genetinės medžiagos produktų ūkių ir ūkių, kuriuose vykdomos kanopinių gyvūnų ir naminių paukščių surinkimo operacijos, būtinos priežiūros.

3.   Nustatydama taisykles, kurios turi būti išdėstytos pagal 2 dalį priimtuose deleguotuosiuose aktuose, Komisija tas taisykles grindžia šiais veiksniais:

a)

kiekvienos rūšies ūkio keliama rizika;

b)

patvirtinimui aktualių laikomų sausumos gyvūnų rūšimis ir kategorijomis;

c)

atitinkama gamybos rūšimi;

d)

įprastais tam tikros rūšies ūkiuose taikomais perkėlimo modeliais ir tuose ūkiuose laikomų rūšių ir kategorijų gyvūnų perkėlimo modeliais.

98 straipsnis

Ūkių patvirtinimo apimtis

Ūkio patvirtinime, suteiktame pagal 97 straipsnio 1 dalį pateikus paraišką pagal 94 straipsnio 1 dalį arba 95 straipsnio a punktą, kompetentinga institucija aiškiai nurodo:

a)

kurių rūšių ūkiams, nurodytiems 94 straipsnio 1 dalyje bei 95 straipsnyje ir pagal 94 straipsnio 3 dalies b punktą priimtose taisyklėse, tas patvirtinimas taikomas;

b)

kurių rūšių ir kategorijų laikomiems sausumos gyvūnams ar tų rūšių gyvūnų genetinės medžiagos produktams tas patvirtinimas taikomas.

99 straipsnis

Kompetentingos institucijos patvirtinimo suteikimo tvarka

1.   Kompetentinga institucija nustato tvarką, kurios turi laikytis veiklos vykdytojai, teikdami savo ūkių patvirtinimo paraiškas pagal 94 straipsnio 1 dalį, 95 straipsnį arba 96 straipsnio 1 dalį.

2.   Gavusi veiklos vykdytojo pateiktą patvirtinimo paraišką kompetentinga institucija atlieka patikrinimą vietoje pagal 94 straipsnio 1 dalį arba 95 straipsnio a punktą.

3.   Jei 97 straipsnyje ir šio straipsnio 1 bei 2 dalyse nurodyti reikalavimai yra įvykdyti, kompetentinga institucija suteikia patvirtinimą.

4.   Jei ūkis neatitinka visų 97 straipsnyje nurodytų patvirtinimo reikalavimų, kompetentinga institucija gali suteikti sąlyginį ūkio patvirtinimą, jei remiantis atitinkamo veiklos vykdytojo pateikta paraiška ir vėliau atliktu patikrinimu vietoje, kaip numatyta šio straipsnio 2 dalyje, paaiškėja, kad ūkis atitinka visus pagrindinius reikalavimus, kuriais pakankamai užtikrinama, kad ūkis nekelia didelės rizikos.

5.   Jei kompetentinga institucija suteikė sąlyginį patvirtinimą pagal šio straipsnio 4 dalį, ji suteikia galutinį patvirtinimą tik tuo atveju, jei per tris mėnesius nuo sąlyginio patvirtinimo suteikimo atlikus kitą ūkio patikrinimą vietoje arba iš dokumentų, veiklos vykdytojo pateiktų per tris mėnesius nuo tos datos, paaiškėja, kad ūkis atitinka visus 97 straipsnio 1 dalyje ir pagal 97 straipsnio 2 dalį priimtose taisyklėse numatytus patvirtinimo reikalavimus.

Jei atlikus pirmoje pastraipoje nurodytą patikrinimą vietoje arba iš dokumentų paaiškėja, kad padaryta akivaizdi pažanga, tačiau ūkis vis dar neatitinka visų tų reikalavimų, kompetentinga institucija gali pratęsti sąlyginį patvirtinimą. Tačiau sąlyginis patvirtinimas iš viso gali būti suteiktas ne ilgesniam nei šešių mėnesių laikotarpiui.

100 straipsnis

Kompetentingos institucijos suteiktų patvirtinimų peržiūra, sustabdymas ir atšaukimas

1.   Kompetentinga institucija, atitinkamu dažnumu atsižvelgiant į susijusią riziką, peržiūri pagal 97 ir 99 straipsnius suteiktus ūkių patvirtinimus.

2.   Jei kompetentinga institucija nustato, kad ūkyje esama rimtų trūkumų, susijusių su 97 straipsnio 1 dalyje ir pagal 97 straipsnio 2 dalį priimtose taisyklėse nustatytų reikalavimų laikymusi, o to ūkio veiklos vykdytojas negali tinkamai užtikrinti, kad tie trūkumai bus pašalinti, kompetentinga institucija inicijuoja procedūras, kad ūkio patvirtinimas būtų atšauktas.

Tačiau jei veiklos vykdytojas gali užtikrinti, kad tuos trūkumus pašalins per pagrįstą laikotarpį, kompetentinga institucija gali ūkio patvirtinimą ne atšaukti, o tik sustabdyti.

3.   Pagal 2 dalį atšauktas patvirtinimas vėl suteikiamas arba sustabdytas patvirtinimas atnaujinamas tik tuo atveju, jei kompetentinga institucija įsitikina, kad ūkis visiškai atitinka visus šiame reglamente nustatytus reikalavimus, taikytinus tos rūšies ūkiui.

3 skirsnis

Kompetentingos institucijos registrai

101 straipsnis

Kompetentingos institucijos sudarytini registrai

1.   Kiekviena kompetentinga institucija sudaro ir nuolat atnaujina registrus, į kuriuos įtraukiami:

a)

visi jos pagal 93 straipsnį registruoti ūkiai ir veiklos vykdytojai;

b)

visi jos pagal 97 ir 99 straipsnius patvirtinti ūkiai.

Ji sudaro sąlygas tam, kad pirmos pastraipos a ir b punktuose nurodyti registrai būtų prieinami Komisijai ir kitų valstybių narių kompetentingoms institucijoms, jeigu juose esanti informacija yra aktuali laikomų sausumos gyvūnų perkėlimui ir jų genetinės medžiagos produktų vežimui iš vienos valstybės narės į kitą.

Ji sudaro sąlygas tam, kad patvirtintų ūkių registras, kaip nurodyta pirmos pastraipos b punkte, būtų prieinamas visuomenei, jeigu jame esanti informacija yra aktuali laikomų sausumos gyvūnų perkėlimui ir jų genetinės medžiagos produktų vežimui iš vienos valstybės narės į kitą.

2.   Prireikus ir atitinkamais atvejais kompetentinga institucija gali derinti 1 dalies pirmos pastraipos a punkte nurodytą registravimą ir 1 dalies pirmos pastraipos b punkte nurodytus patvirtinimus su registravimu kitais tikslais.

3.   Komisijai pagal 264 straipsnį suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl į 1 dalies pirmos pastraipos a ir b punktuose numatytus registrus įtrauktinos išsamios informacijos ir viešos prieigos prie 1 dalies pirmos pastraipos b punkte numatyto registro.

4 skirsnis

Duomenų saugojimas

102 straipsnis

Ūkių, išskyrus genetinės medžiagos produktų ūkius, veiklos vykdytojų duomenų saugojimo pareigos

1.   Ūkių, kuriems taikomas registravimo reikalavimas pagal 93 straipsnį arba patvirtinimo reikalavimas pagal 97 straipsnio 1 dalį, veiklos vykdytojai kaupia ir saugo bent duomenis apie:

a)

savo ūkyje laikomų sausumos gyvūnų rūšis, kategorijas, skaičių ir, kai taikoma, identifikavimo duomenis;

b)

laikomų sausumos gyvūnų perkėlimą į savo ūkį ir iš jo ir tinkamai nurodo:

i)

jų kilmės arba paskirties vietą;

ii)

tokio perkėlimo ir vežimo datą;

c)

dokumentus, kuriuos privaloma pridėti prie laikomų sausumos gyvūnų, kurie perkeliami į jų ūkį ar iškeliami iš jo, pagal 112 straipsnio b punktą, 113 straipsnio 1 dalies b punktą, 114 straipsnio 1 dalies c punktą, 115 straipsnio b punktą, 117 straipsnio b punktą, 143 straipsnio 1 ir 2 dalis, 164 straipsnio 2 dalį ir pagal 118 bei 120 straipsnius ir 144 straipsnio 1 dalies b ir c punktus priimtas taisykles;

d)

jų ūkyje laikomų sausumos gyvūnų gaištamumą;

e)

biologinio saugumo priemones, priežiūrą, gydymą, tyrimų rezultatus ir prireikus kitą svarbią informaciją apie:

i)

ūkyje laikomų sausumos gyvūnų rūšis ir kategorijas;

ii)

gamybos rūšį;

iii)

ūkio rūšį ir dydį;

f)

gyvūnų sveikatos patikrinimų, kuriuos atlikti reikalaujama pagal 25 straipsnio 1 dalį, rezultatus.

Duomenys kaupiami ir saugomi popierine arba elektronine forma.

2.   Atitinkama valstybė narė gali netaikyti reikalavimo saugoti visus arba kai kuriuos 1 dalyje išvardytus duomenis ūkiams, kurie kelia nedidelę į sąrašą įtrauktų ar naujų ligų plitimo riziką.

3.   Ūkių veiklos vykdytojai saugo 1 ir 2 dalyse numatytus duomenis atitinkamame savo ūkyje ir:

a)

paprašius nedelsdami juos pateikia kompetentingai institucijai;

b)

juos saugo kompetentingos institucijos nustatytiną minimalų laikotarpį, kuris negali būti trumpesnis kaip treji metai.

4.   Nukrypstant nuo 3 dalies, veiklos vykdytojams gali būti netaikoma pareiga saugoti kai kuriuos arba visus 1 dalyje numatytus duomenis tais atvejais, kai atitinkamas veiklos vykdytojas:

a)

turi prieigą prie 109 straipsnyje nurodytos kompiuterinės duomenų bazės, skirtos atitinkamai gyvūnų rūšiai, ir toje duomenų bazėje jau pateikta į duomenų įrašus įtrauktina informacija; ir

b)

turi naujausią informaciją, įvestą tiesiogiai į kompiuterinę duomenų bazę.

103 straipsnis

Genetinės medžiagos produktų ūkių duomenų saugojimo pareigos

1.   Genetinės medžiagos produktų ūkių veiklos vykdytojai kaupia ir saugo bent duomenis apie:

a)

genetinės medžiagos produktų gamybai naudotų gyvūnų donorų veislę, amžių, identifikavimo duomenis ir sveikatos būklę;

b)

surinktų, pagamintų ar perdirbtų genetinės medžiagos produktų surinkimo, perdirbimo ir laikymo laiką ir vietą;

c)

genetinės medžiagos produktų identifikavimo duomenis ir, jei žinoma, išsamią informaciją apie jų paskirties vietą;

d)

dokumentus, kuriuos privaloma pridėti prie į atitinkamą ūkį atvežamų ar iš jo išvežamų genetinės medžiagos produktų pagal 162 straipsnį ir 164 straipsnio 2 dalį ir pagal 160 straipsnio 3 ir 4 dalis priimtas taisykles;

e)

atitinkamais atvejais – klinikinių ir laboratorinių tyrimų rezultatus;

f)

naudotus laboratorinius metodus.

2.   Atitinkama valstybė narė gali netaikyti reikalavimo saugoti visus arba kai kuriuos 1 dalyje išvardytus duomenis ūkiams, kurie kelia nedidelę į sąrašą įtrauktų ar naujų ligų plitimo riziką.

3.   Genetinės medžiagos produktų ūkių veiklos vykdytojai saugo 1 ir 2 dalyse numatytus duomenis savo ūkyje ir:

a)

paprašius nedelsdami juos pateikia kompetentingai institucijai;

b)

juos saugo kompetentingos institucijos nustatytiną minimalų laikotarpį, kuris negali būti trumpesnis kaip treji metai.

104 straipsnis

Vežėjų duomenų saugojimo pareigos

1.   Vežėjai kaupia ir saugo bent duomenis apie:

a)

ūkius, į kuriuos jie užsuko;

b)

jų vežamų laikomų sausumos gyvūnų kategorijas, rūšis ir skaičių;

c)

naudotų transporto priemonių valymą, dezinfekavimą ir dezinsekciją bei deratizaciją;

d)

prie atitinkamų gyvūnų pridedamų dokumentų duomenis, įskaitant jų numerius.

Duomenys kaupiami ir saugomi popierine arba elektronine forma.

2.   Atitinkama valstybė narė gali netaikyti reikalavimo saugoti visus arba kai kuriuos 1 dalyje išvardytus duomenis vežėjams, kurie kelia nedidelę į sąrašą įtrauktų ar naujų ligų plitimo riziką.

3.   Vežėjai saugo 1 ir 2 dalyse numatytus duomenis:

a)

tokiu būdu, kad paprašius juos būtų galima nedelsiant pateikti kompetentingai institucijai;

b)

kompetentingos institucijos nustatytiną minimalų laikotarpį, kuris negali būti trumpesnis kaip treji metai.

105 straipsnis

Surinkimo operacijas atliekančių veiklos vykdytojų pareiga saugoti duomenis

1.   Surinkimo operacijas atliekantys veiklos vykdytojai, kuriems taikomas registravimo reikalavimas pagal 93 straipsnį, kaupia ir saugo bent šią informaciją:

a)

laikomų sausumos gyvūnų, už kuriuos jie yra atsakingi, rūšys, kategorijos, skaičius ir identifikavimo duomenys;

b)

laikomų sausumos gyvūnų, už kuriuos jie yra atsakingi, perkėlimas, atitinkamai nurodant:

i)

jų kilmės ir paskirties vietą;

ii)

tokio perkėlimo ir vežimo datas;

c)

dokumentai, kuriuos privaloma pridėti prie perkeliamų laikomų sausumos gyvūnų, už kuriuos jie yra atsakingi, pagal 112 straipsnio b punktą, 113 straipsnio 1 dalies b punktą, 114 straipsnio 1 dalies c punktą, 115 straipsnio b punktą, 117 straipsnio b punktą, 143 straipsnio 1 ir 2 dalis, 164 straipsnio 2 dalį ir pagal 118 bei 120 straipsnius ir 144 straipsnio 1 dalies b ir c punktus priimtas taisykles;

d)

laikomų sausumos gyvūnų, už kuriuos jie yra atsakingi, gaištamumas ir

e)

biologinio saugumo priemonės, priežiūra, gydymas, tyrimų rezultatai ir prireikus kita svarbi informacija apie laikomų sausumos gyvūnų, už kuriuos jie yra atsakingi, rūšis ir kategorijas.

Duomenys kaupiami ir saugomi elektronine forma.

2.   Atitinkama valstybė narė gali netaikyti reikalavimo saugoti visus arba kai kuriuos 1 dalyje išvardytus duomenis veiklos vykdytojams, kurių veikla kelia nedidelę į sąrašą įtrauktų ar naujų ligų plitimo riziką.

3.   Veiklos vykdytojai:

a)

1 dalyje nurodytus duomenis paprašius pateikia kompetentingai institucijai;

b)

saugo tuos duomenis kompetentingos institucijos nustatytiną minimalų laikotarpį, kuris negali būti trumpesnis kaip treji metai.

106 straipsnis

Įgaliojimų, susijusių su duomenų saugojimu, delegavimas

1.   Komisijai pagal 264 straipsnį suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus dėl taisyklių, kuriomis papildomi 102, 103, 104 ir 105 straipsniuose numatyti duomenų saugojimo reikalavimai, susijusių su:

a)

informacija, saugotina kartu su 102, 103, 104 ir 105 straipsnių 1 dalyse numatyta informacija;

b)

papildomais duomenų saugojimo reikalavimais, taikomais genetinės medžiagos produktams, surinktiems, pagamintiems ar perdirbtiems genetinės medžiagos produktų ūkyje po to, kai tas ūkis nutraukė savo veiklą.

2.   Nustatydama taisykles, kurios turi būti išdėstytos 1 dalyje numatytuose deleguotuosiuose aktuose, Komisija tas taisykles grindžia šiais veiksniais:

a)

kiekvienos rūšies ūkio ar veiklos keliama rizika;

b)

atitinkamame ūkyje laikomų ar į tą ūkį arba iš jo vežamų sausumos gyvūnų ar genetinės medžiagos produktų rūšimis ir kategorijomis;

c)

ūkyje vykdomos gamybos rūšimi ar veiklos rūšimi;

d)

įprastais perkėlimo modeliais ir atitinkamų gyvūnų kategorijomis;

e)

laikomų sausumos gyvūnų skaičiumi ar genetinės medžiagos produktų, už kuriuos yra atsakingas atitinkamas veiklos vykdytojas, kiekiu.

107 straipsnis

Įgyvendinimo įgaliojimai, susiję su duomenų saugojimo reikalavimų taikymo išimtimis

Komisija gali priimti įgyvendinimo aktus, kuriais nustatomos taisyklės dėl tam tikrų rūšių ūkių ir veiklos vykdytojų, kuriems valstybės narės gali netaikyti 102, 103, 104 ir 105 straipsniuose numatytų duomenų saugojimo reikalavimų, kiek tai susiję su:

a)

ūkiais, kuriuose laikomas nedidelis skaičius laikomų sausumos gyvūnų ar nedidelis genetinės medžiagos produktų kiekis ar skaičius, arba juos tvarkančiais ar vežančiais veiklos vykdytojais;

b)

laikomų sausumos gyvūnų ar genetinės medžiagos produktų rūšimis ar kategorijomis.

Priimdama tuos įgyvendinimo aktus, Komisija tuos aktus grindžia 106 straipsnio 2 dalyje nustatytais kriterijais.

Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 266 straipsnio 2 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.

2 SKYRIUS

Laikomų sausumos gyvūnų ir genetinės medžiagos produktų atsekamumo reikalavimai

1 skirsnis

Laikomi sausumos gyvūnai

108 straipsnis

Valstybių narių atsakomybė nustatyti laikomų sausumos gyvūnų identifikavimo ir registravimo sistemą

1.   Valstybės narės nustato sistemą, skirtą identifikuoti ir registruoti tų rūšių laikomiems sausumos gyvūnams, dėl kurių šiame reglamente ir pagal jį priimtose taisyklėse tokios sistemos yra reikalaujama. Tokioje sistemoje atitinkamais atvejais numatyta fiksuoti tokių gyvūnų perkėlimo atvejus.

2.   Nustatydamos 1 dalyje nurodytą sistemą, valstybės narės atsižvelgia į:

a)

atitinkamų laikomų sausumos gyvūnų rūšis ar kategorijas;

b)

tos rūšies ar kategorijos gyvūnų keliamą riziką.

3.   1 dalyje numatytą sistemą sudaro šie elementai:

a)

priemonės laikomiems sausumos gyvūnams identifikuoti individualiai ar grupėmis;

b)

identifikavimo, perkėlimo ir kiti dokumentai, skirti 110 straipsnyje nurodytiems laikomiems sausumos gyvūnams identifikuoti ir atsekti;

c)

ūkiuose saugomi naujausi duomenys, kaip numatyta 102 straipsnio 1 dalies a ir b punktuose;

d)

109 straipsnio 1 dalyje numatyta kompiuterinė laikomų sausumos gyvūnų duomenų bazė.

4.   1 dalyje numatyta sistema sukuriama taip, kad būtų:

a)

užtikrintas veiksmingas šiame reglamente numatytų ligų prevencijos ir kontrolės priemonių taikymas;

b)

sudarytos palankesnės sąlygos laikomų sausumos gyvūnų, jų perkėlimo valstybėse narėse ir iš vienos valstybės narės į kitą bei jų įvežimo į Sąjungą atsekamumui;

c)

užtikrinta veiksminga tos sistemos elementų sąveika, integracija ir suderinamumas;

d)

užtikrinta, kad sistema yra tiek, kiek tai tikslinga, pritaikyta prie:

i)

22 straipsnyje numatytos kompiuterinės informacinės sistemos, skirtos pranešimams ir ataskaitoms Sąjungoje teikti;

ii)

TRACES;

e)

užtikrintas nuoseklus požiūris į skirtingų rūšių gyvūnus, kuriems ta sistema taikoma.

5.   Valstybės narės prireikus gali:

a)

naudotis visa 1 dalyje numatyta sistema ar jos dalimi kitais tikslais nei nurodytieji 4 dalies a ir b punktuose;

b)

sujungti 110 straipsnyje nurodytus identifikavimo, perkėlimo ir kitus dokumentus su 143 straipsnio 1 ir 2 dalyse ir 151 straipsnio 1 dalyje ir pagal 144 straipsnio 1 dalies b ir c punktus bei 151 straipsnio 3 ir 4 dalis priimtose taisyklėse numatytais gyvūnų sveikatos sertifikatais ar pačių veiklos vykdytojų parengtos deklaracijos dokumentais;

c)

paskirti kitą instituciją arba įgalioti kitą įstaigą ar fizinį asmenį praktinio šio straipsnio 1 dalyje numatytos identifikavimo ir registravimo sistemos taikymo užtikrinimui, įskaitant identifikavimo dokumentų išdavimą ir pavyzdžių rengimą, kaip numatyta 110 straipsnio 1 dalies a, b ir c punktuose.

109 straipsnis

Valstybių narių pareiga sukurti ir tvarkyti kompiuterinę laikomų sausumos gyvūnų duomenų bazę

1.   Valstybės narės sukuria ir tvarko kompiuterinę duomenų bazę, kurioje saugoma bent:

a)

ši informacija, susijusi su laikomais galvijais:

i)

jų individuali identifikacija, kaip numatyta 112 straipsnio a punkte;

ii)

ūkiai, kuriuose jie laikomi;

iii)

jų perkėlimas į tuos ūkius ir iš jų;

b)

ši informacija, susijusi su laikomomis avimis ir ožkomis:

i)

jų identifikavimo informacija, kaip numatyta 113 straipsnio 1 dalies a punkte, ir ūkiuose, kuriuose jie laikomi, esančių gyvūnų skaičius;

ii)

ūkiai, kuriuose jie laikomi;

iii)

jų perkėlimas į tuos ūkius ir iš jų;

c)

ši informacija, susijusi su laikomomis kiaulėmis:

i)

jų identifikavimo informacija, kaip numatyta 115 straipsnyje, ir ūkiuose, kuriuose jie laikomi, esančių gyvūnų skaičius;

<