30.6.2015   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 163/32

(1)

Europos Sąjunga yra nusistačiusi kaip vieną iš savo tikslų skatinti vaiko teisių apsaugą, kaip nurodyta Europos Sąjungos sutarties 3 straipsnyje. Priemonės, skirtos vaikams apsaugoti nuo neteisėto išvežimo ar laikymo, yra esminė tos politikos dalis;

(2)

Sąjunga yra priėmusi Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2201/2003 (2) (Reglamentas „Briuselis IIa“), kuriuo siekiama apsaugoti vaikus nuo žalingų padarinių, kuriuos sukelia jų neteisėtas išvežimas ar laikymas, nustatyti tvarką, kuri užtikrintų greitą jų sugrąžinimą į valstybę, kurioje jie nuolat gyvena, taip pat užtikrinti teisės matytis su vaiku ir globos teisių apsaugą;

(3)

Reglamentu (EB) Nr. 2201/2003 papildoma ir sustiprinama 1980 m. spalio 25 d. Hagos konvencija dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų (toliau – 1980 m. Hagos konvencija), kuria tarptautiniu lygmeniu nustatoma susitariančiųjų valstybių ir centrinių įstaigų įsipareigojimų ir bendradarbiavimo sistema ir siekiama užtikrinti greitą neteisėtai išvežtų ar laikomų vaikų grąžinimą;

(4)

visos Sąjungos valstybės narės yra 1980 m. Hagos konvencijos šalys;

(5)

Sąjunga ragina trečiąsias valstybes prisijungti prie 1980 m. Hagos konvencijos ir remia tinkamą 1980 m. Hagos konvencijos taikymą, be kita ko, kartu su valstybėmis narėmis dalyvaudama specialiųjų komisijų, kurias reguliariai organizuoja Hagos tarptautinės privatinės teisės konferencija, veikloje;

(6)

opiais tarptautinio vaikų grobimo atvejais geriausiu sprendimu gali būti laikomi bendri teisinio reglamentavimo pagrindai, taikomi Sąjungos valstybių narių ir trečiųjų valstybių santykiams;

(7)

1980 m. Hagos konvencijoje nustatyta, kad ji taikoma tik santykiams tarp prisijungiančios valstybės ir tų susitariančiųjų valstybių, kurios pareiškė, kad priima jos prisijungimą;

(8)

pagal 1980 m. Hagos konvenciją ekonominės integracijos regioninėms organizacijoms, pavyzdžiui, Sąjungai, neleidžiama tapti jos šalimi. Todėl Sąjunga negali nei prisijungti prie konvencijos, nei deponuoti savo pareiškimo dėl prisijungiančiosios valstybės priėmimo;

(9)

remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo nuomone 1/13, pareiškimai dėl priėmimo pagal 1980 m. Hagos konvenciją priklauso išimtinei Sąjungos išorės kompetencijai;

(10)

2010 m. gruodžio 28 d. Singapūras deponavo prisijungimo prie 1980 m. Hagos konvencijos dokumentą. Ta konvencija Singapūro atžvilgiu įsigaliojo 2011 m. kovo 1 d.;

(11)

kelios valstybės narės jau priėmė Singapūro prisijungimą prie 1980 m. Hagos konvencijos. Atlikus padėties Singapūre įvertinimą buvo padaryta išvada, kad tos valstybės narės, kurios dar nepriėmė Singapūro prisijungimo, gali dėl Sąjungos interesų priimti Singapūro prisijungimą pagal 1980 m. Hagos konvencijos nuostatas;

(12)

todėl valstybėms narėms, kurios dar nepriėmė Singapūro prisijungimo, turėtų būti leista deponuoti pareiškimus dėl Singapūro prisijungimo priėmimo dėl Sąjungos interesų laikantis šiame sprendime išdėstytų sąlygų. Belgijos Karalystė, Čekijos Respublika, Vokietijos Federacinė Respublika, Estijos Respublika, Airija, Graikijos Respublika, Ispanijos Karalystė, Prancūzijos Respublika, Italijos Respublika, Latvijos Respublika, Lietuvos Respublika, Maltos Respublika, Slovakijos Respublika ir Švedijos Karalystė, kurios jau priėmė Singapūro prisijungimą prie 1980 m. Hagos konvencijos, neturėtų deponuoti naujų pareiškimų dėl priėmimo, kadangi esami pareiškimai tebegalioja pagal tarptautinę viešąją teisę;

(13)

Jungtinei Karalystei ir Airijai Reglamentas (EB) Nr. 2201/2003 yra privalomas ir jos dalyvauja priimant ir taikant šį sprendimą;

(14)

pagal prie Europos Sąjungos sutarties ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo pridėto Protokolo Nr. 22 dėl Danijos pozicijos 1 ir 2 straipsnius Danija nedalyvauja priimant šį sprendimą ir jis nėra jai privalomas ar taikomas,