–

UA, atstovaujamo advokati V. B. Hambardzhiev ir I. S. Velinova,

–

„Eurobank Bulgaria“ AD, atstovaujamo advokat K. S. Chuturkova,

–

Bulgarijos vyriausybės, atstovaujamos T. Mitova, R. Stoyanov ir L. Zaharieva,

–

Čekijos vyriausybės, atstovaujamos M. Smolek, J. Očková ir J. Vláčil,

–

Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocato dello Stato P. Pucciariello,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos G. Koleva ir H. Tserepa‑Lacombe,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2007 m. lapkričio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2007/64/EB dėl mokėjimo paslaugų vidaus rinkoje, iš dalies keičiančios direktyvas 97/7/EB, 2002/65/EB, 2005/60/EB ir 2006/48/EB ir panaikinančios Direktyvą 97/5/EB (OL L 319, 2007, p. 1), 4 straipsnio 19 punkto ir 23 straipsnio kartu su jos 59 straipsnio 1 dalimi išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Italijos piliečio UA ir Bulgarijoje įsteigto banko „Eurobank Bulgaria“ AD (toliau – Eurobank) ginčą dėl pinigų sumų, susijusių su nesankcionuotomis banko operacijomis dėl ieškovo pagrindinėje byloje banko sąskaitoje esančių lėšų, mokėjimo, taip pat dėl šių banko operacijų padarytos turtinės žalos atlyginimo ir taikytinų delspinigių.

3

Direktyvos 2007/64 33 konstatuojamosios dalies trečiame sakinyje nurodyta:

„Sutartiniai terminai ir sąlygos, susiję su mokėjimo priemonės suteikimu ir naudojimu, kurių poveikis padidintų įrodinėjimo pareigą vartotojui ar sumažintų įrodinėjimo pareigą išdavėjui, turėtų būti laikomi negaliojančiais.“

4

Šios direktyvos 2 straipsnio „Taikymo sritis“ 1 dalyje nurodyta:

„Ši direktyva taikoma mokėjimo paslaugoms, teikiamoms [Europos] Bendrijoje. <…>“

5

Minėtos direktyvos 4 straipsnis „Sąvokų apibrėžtys“ suformuluotas taip:

„Šioje direktyvoje taikomos tokios sąvokų apibrėžtys:

<…>

<…>

<…>

<…>

<…>

<…>“

6

Tos pačios direktyvos 54 straipsnyje „Sutikimas ir sutikimo panaikinimas“ numatyta:

„1.   Valstybės narės užtikrina, kad mokėjimo operacija būtų laikoma sankcionuota tik tada, kai mokėtojas davė sutikimą įvykdyti mokėjimo operaciją. Mokėtojas gali sankcionuoti mokėjimo operaciją iki jos įvykdymo arba, jei mokėtojas ir jo mokėjimo paslaugų teikėjas susitaria, ją įvykdžius.

2.   Sutikimas įvykdyti mokėjimo operaciją ar keletą mokėjimo operacijų pateikiamas mokėtojo ir jo mokėjimo paslaugų teikėjo sutarta forma.

Jei nėra tokio sutikimo, laikoma, kad mokėjimo operacija yra nesankcionuota.

3.   Mokėtojas gali panaikinti sutikimą bet kuriuo metu, bet ne vėliau kaip iki neatšaukiamumo momento pagal 66 straipsnį. Sutikimas atlikti kelias mokėjimo operacijas gali būti taip pat panaikintas, ir tai reiškia, jog visos būsimos mokėjimo operacijos yra nesankcionuotos.

4.   Mokėtojas ir mokėjimo paslaugų teikėjas turi susitarti dėl sutikimo davimo procedūros.“

7

Direktyvos 2007/64 55 straipsnio „Mokėjimo priemonės naudojimo ribos“ 1 dalyje buvo nustatyta:

„Tais atvejais, kai sutikimo davimui naudojama speciali mokėjimo priemonė, mokėtojas ir jo mokėjimo paslaugų teikėjas gali susitarti dėl išlaidų ribų mokėjimo operacijose, kurios vykdomos naudojant tą mokėjimo priemonę.“

8

Direktyvos 58 straipsnyje „Pranešimas apie nesankcionuotas ar netinkamai įvykdytas mokėjimo operacijas“ nustatyta:

„Mokėjimo paslaugų vartotojui ištaisymą mokėjimo paslaugų teikėjas atlieka tik tuo atveju, jei jis, sužinojęs apie visas nesankcionuotas ar netinkamai įvykdytas mokėjimo operacijas, dėl kurių gali būti pateikiami reikalavimai įskaitant 75 straipsnyje nurodytus reikalavimus, praneša savo mokėjimo paslaugų teikėjui nepagrįstai nedelsdamas ir ne vėliau kaip per 13 mėnesių nuo nurašymo iš sąskaitos datos, išskyrus atvejus, kai taikytina, kuriais mokėjimo paslaugų teikėjas nepateikė informacijos apie tą mokėjimo operaciją ar nesudarė sąlygų su ja susipažinti pagal III antraštinę dalį.“

9

Minėtos direktyvos 59 straipsnis „Mokėjimo operacijų autentiškumo patvirtinimo ir įvykdymo įrodymas“ suformuluotas taip:

„1.   Valstybės narės turi reikalauti, kad jei mokėjimo paslaugų vartotojas neigia sankcionavęs mokėjimo operaciją, kuri buvo įvykdyta, ar teigia, kad mokėjimo operacija buvo įvykdyta netinkamai, tai jo mokėjimo paslaugų teikėjas turi įrodyti, kad mokėjimo operacijos autentiškumas buvo patvirtintas, ji buvo tinkamai užregistruota, įrašyta į sąskaitas ir jos nepaveikė techninis sutrikimas arba kitas trūkumas.

2.   Kai mokėjimo paslaugų vartotojas neigia sankcionavęs mokėjimo operaciją, kuri yra įvykdyta, mokėjimo paslaugų teikėjo užregistruotas mokėjimo priemonės naudojimas nebūtinai yra pakankamas įrodymas, kad mokėtojas sankcionavo mokėjimo operaciją ar kad mokėtojas veikė nesąžiningai arba tyčia ar dėl didelio neatsargumo neįvykdė vieno[s] ar kelių savo pareigų pagal 56 straipsnį.“

10

Šios direktyvos 60 straipsnyje „Mokėjimo paslaugų teikėjo atsakomybė už nesankcionuotas mokėjimo operacijas“ nustatyta:

„1.   Valstybės narės turi užtikrinti, kad, nedarant poveikio 58 straipsniui, nesankcionuotos mokėjimo operacijos atveju mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjas nedelsdamas mokėtojui sugrąžintų nesankcionuotos mokėjimo operacijos sumą ir atitinkamais atvejais atstatytų mokėjimo sąskaitos, iš kurios ta suma nurašyta, likutį, kuris būtų, jeigu nesankcionuota mokėjimo operacija nebūtų buvusi atlikta.

2.   Gali būti nustatyta tolesnė finansinė kompensacija laikantis mokėtojo ir jo mokėjimo paslaugų teikėjo sudarytai sutarčiai taikomos teisės nuostatų.“

11

Direktyvos 2007/64 86 straipsnyje „Visiškas suderinimas“ numatyta:

„1.   Nedarant poveikio 30 straipsnio 2 dalies, 33 straipsnio, 34 straipsnio 2 dalies, 45 straipsnio 6 dalies, 47 straipsnio 3 dalies, 48 straipsnio 3 dalies, 51 straipsnio 2 dalies, 52 straipsnio 3 dalies, 53 straipsnio 2 dalies, 61 straipsnio 3 dalies, 72 ir 88 straipsnių taikymui, kai šioje direktyvoje numatytos suderintos nuostatos, valstybės narės negali toliau taikyti arba nustatyti kitų nuostatų, nei nustatytos šioje direktyvoje.

<…>

3.   Valstybės narės užtikrina, kad mokėjimo paslaugų teikėjai nenukryptų mokėjimo paslaugų vartotojų nenaudai nuo šios direktyvos nuostatas įgyvendinančių arba jas atitinkančių nacionalinės teisės aktų nuostatų, išskyrus atvejus, kai tai aiškiai joje nustatyta.

Tačiau mokėjimo paslaugų teikėjai gali nuspręsti mokėjimo paslaugų vartotojams taikyti palankesnes sąlygas.“

12

Pagrindinės bylos aplinkybėms taikytinos redakcijos Zakon za platezhnite uslugi i platezhnite sistemi ot 2009 g. (2009 m. Mokėjimo paslaugų ir mokėjimo sistemų įstatymas; DV, Nr. 23, 2009 m. kovo 27 d.; toliau – ZPUPS) 51 straipsnyje nustatyta:

„(1)   Mokėjimo operacija yra sankcionuota, jeigu mokėtojas nurodė arba davė sutikimą ją įvykdyti. Jei nėra sutikimo, laikoma, kad mokėjimo operacija yra nesankcionuota.

(2)   Mokėjimo operacija sankcionuojama iki jos įvykdymo arba, jei mokėtojas ir jo mokėjimo paslaugų teikėjas dėl to susitarė, po jos įvykdymo.“

13

ZPUPS 56 straipsnis išdėstytas taip:

„(1)   Jei mokėjimo paslaugų vartotojas neigia sankcionavęs mokėjimo operaciją, kuri buvo įvykdyta, ar teigia, kad ji buvo netinkamai įvykdyta, jo mokėjimo paslaugų teikėjas turi įrodyti, kad mokėjimo operacijos autentiškumas buvo patvirtintas, ji buvo tinkamai užregistruota, įrašyta į sąskaitas ir jos nepaveikė techninis sutrikimas arba kitas trūkumas.

(2)   autentiškumo patvirtinimas – procedūra, pagal kurią mokėjimo paslaugų teikėjas gali patikrinti konkrečios mokėjimo priemonės, įskaitant jos personalizuotų saugumo požymių, naudojimo teisėtumą <…>“

14

ZPUPS 57 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Nesankcionuotos mokėjimo operacijos atveju mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjas nedelsdamas mokėtojui sugrąžina nesankcionuotos mokėjimo operacijos sumą ir atitinkamais atvejais atkuria mokėjimo sąskaitos, iš kurios ta suma nurašyta, likutį, kuris būtų, jeigu nesankcionuota mokėjimo operacija nebūtų buvusi atlikta.“

15

ZPUPS 58 straipsnio 2 dalyje numatyta:

„Mokėtojui tenka visi su nesankcionuotomis operacijomis susiję nuostoliai, jeigu jis jų patyrė veikdamas nesąžiningai arba dėl didelio neatsargumo ar tyčia neįvykdęs vieno ar kelių pareigų pagal 53 straipsnį. Tokiais atvejais mokėtojui tenka visa žala, neatsižvelgiant į jos sumą.“

16

Pagrindinės bylos aplinkybėms taikytinos redakcijos Zakon za zadalzheniyata i dogovorite (Įstatymas dėl prievolių ir sutarčių; DV, Nr. 275, 1950 m. lapkričio 22 d.; toliau – ZZD) 75 straipsnyje nustatyta:

„(1)   Prievolė turi būti įvykdyta kreditoriui arba asmeniui, kurį įgaliojo kreditorius, teismas arba įstatymas. Priešingu atveju tai galioja tik tuo atveju, jei kreditorius prievolės įvykdymą patvirtino arba juo pasinaudojo.

(2)   Skolininkas atleidžiamas nuo atsakomybės, jeigu sąžiningai įvykdė prievolę asmeniui, kurį jis, atsižvelgdamas į aiškias aplinkybes, laikė asmeniu, turinčiu teisę į tai, kad prievolė būtų įvykdyta. Tikrasis kreditorius turi teisę pareikšti ieškinį prieš asmenį, kurio atžvilgiu prievolė buvo įvykdyta. Prievolės įvykdymas neveiksniam kreditoriui atleidžia skolininką nuo atsakomybės, jei toks įvykdymas buvo naudingas kreditoriui.

<…>“

17

Pagrindinėje byloje taikytinos redakcijos Targovski zakon (Prekybos įstatymas; DV, Nr. 48,1991 m. birželio 18 d.) 422 straipsnio 3 dalyje numatyta:

„Išduoto indėlio dokumento praradimo, sunaikinimo ar vagystės atveju indėlininkas privalo nedelsdamas raštu informuoti banką. Bankas neatsako, jei prieš gaudamas pranešimą sąžiningai sumokėjo tam tikrą sumą asmeniui, kuris dėl aiškių aplinkybių atrodė įgaliotas ją gauti.“

18

2017 m. lapkričio 22 d. ieškovas pagrindinėje byloje ir Eurobank sudarė atsiskaitomosios sąskaitos atidarymo sutartį, pagal kurią Eurobank įsipareigojo atidaryti ir neterminuotai administruoti sąskaitą jos turėtojo vardu ir teikti jam mokėjimo paslaugas. Ieškovas pagrindinėje byloje teigia, kad vykdydamas investicinius projektus atliko dvylika pervedimų į savo banko sąskaitą, kurioje iš viso buvo įskaityta 999860 eurų.

19

Ieškovas pagrindinėje byloje teigia, kad 2018 m. vasario 6 d. atvyko į Eurobank skyrių, ketindamas atlikti banko operaciją su savo lėšomis, bet banko darbuotojas jį informavo, kad jo sąskaitos likutis yra tik 16000 eurų, ir šiuo tikslu pateikė banko sąskaitos išrašą už laikotarpį nuo šios sąskaitos atidarymo, t. y. nuo 2017 m. lapkričio 22 d., iki 2018 m. vasario 6 d. Ieškovo pagrindinėje byloje teigimu, tuomet jis konstatavo, kad kažkoks jam nežinomas MK atliko banko operacijas jo sąskaitoje, t. y. šešis atskirus pervedimus (iš viso už 982000 eurų), pateikęs 2017 m. gruodžio 1 d. įgaliojimo, tariamai išduoto Italijos notaro, priklausančio Milano (Italija) notarų rūmams, kopiją (toliau – pagrindinėje byloje nagrinėjamas įgaliojimas).

20

Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad šios įgaliojimo kopijos ieškovas pagrindinėje byloje nepasirašė.

21

Šiomis aplinkybėmis ieškovas pagrindinėje byloje, pirma, 2018 m. kovo 6 d.Eurobank pranešė apie neteisėtą jo lėšų perleidimą MK ir prašė banko grąžinti reikalaujamą sumą į jo banko sąskaitą. Antra, 2018 m. kovo 8 d. jis išsiuntė šio pranešimo kopiją Balgarska narodna banka (BNB, Bulgarijos nacionalinis bankas). Galiausiai jis išsiuntė atitinkamam Italijos notarui rašytinį prašymą pateikti informacijos apie pagrindinėje byloje nagrinėjamą įgaliojimą. Šis notaras atsakė, kad MK vardu nei parengė, nei patvirtino kokį nors įgaliojimą atlikti operacijas ieškovo pagrindinėje byloje banko sąskaitose, ir pridūrė, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamas įgaliojimas yra „klastotė“. Minėtas notaras taip pat pranešė ieškovui pagrindinėje byloje, kad 2018 m. vasario 20 d. elektroniniu laišku gavo Eurobank darbuotojo prašymą patvirtinti pagrindinėje byloje nagrinėjamo įgaliojimo galiojimą. Atsakyme į šį elektroninį laišką jis pabrėžė, kad šis įgaliojimas turi būti laikomas „klastote“, ir kitą dieną informavo Milano notarų rūmus apie „suklastoto įgaliojimo“ naudojimą.

22

Ieškovas pagrindinėje byloje teigia, kad Eurobank darbuotojai buvo labai aplaidūs, nes leido MK disponuoti jo banko sąskaitoje esančiomis lėšomis pateikus neteisėtą įgaliojimą, nors ant jo nebuvo ieškovo pagrindinėje byloje parašo.

23

Eurobank tvirtina, kad 2017 m. lapkričio 22 d., kai ieškovas pagrindinėje byloje atidarė atsiskaitomąją sąskaitą viename iš jo skyrių, skyriaus darbuotojas suprato, kad jis ketino šią sąskaitą valdyti pasitelkęs įgaliotinį. Dėl šioje sąskaitoje numatytų tarptautinių pervedimų, siekiant užtikrinti nuotolinę prieigą prie tos pačios sąskaitos ir kontroliuoti pinigų judėjimą joje, ieškovui pagrindinėje byloje buvo pasiūlytos internetinės bankininkystės paslaugos, pranešimų žinutėmis (SMS) sistema ir debeto kortelė, bet jis atsisakė naudotis šiomis paslaugomis.

24

Eurobank neginčija ieškovo pagrindinėje byloje nurodytų faktinių aplinkybių. Vis dėlto jis nurodo, kad pirmiausia 2017 m. gruodžio 15 d., vėliau dėl kiekvieno mokėjimo nurodymo MK pateikė atitinkamam banko darbuotojui 2017 m. gruodžio 1 d. įgaliojimo kopiją, 2017 m. gruodžio 5 d. Italijos notaro patvirtintą kaip atitinkančią originalą. Šioje kopijoje buvo kompetentingos institucijos, t. y. Sostituto Procuratore della Repubblica Italiana (Italijos Respublikos prokuroro pavaduotojas), apostilė ir viskas prisiekusiojo vertėjo buvo išversta iš italų kalbos į bulgarų kalbą.

25

Eurobank pripažįsta, kad 2018 m. vasario 20 d. paklausė šio notaro, ar pagrindinėje byloje nagrinėjamas įgaliojimas buvo tinkamai parengtas ir įregistruotas jo notariniame registre, ar notaro patvirtinta šio įgaliojimo kopija turi tokią pačią teisinę galią kaip ir pats įgaliojimas ir ar buvo įprasta išduoti tokias kopijas išsiunčiant skenuotą atitinkamo įgaliojimo kopiją. Tiksliai ir aiškiai neatsakęs į pateiktus klausimus, notaras atsakė, kad Eurobank pateiktas dokumentas yra „klastotė“.

26

2018 m. vasario 27 d.Eurobank elektroniniu laišku pateikė prašymą raštu Sostituto Procuratore della Repubblica Italiana (Italijos Respublikos prokuroro pavaduotojas), šis savo parašu autentifikavo notarinę pagrindinėje byloje nagrinėjamo įgaliojimo kopiją apostile. Kaip atsakymą į šį prašymą Eurobank gavo Procura di Monza (Moncos prokuratūra, Italija) oficialų patvirtinimą, kad šio įgaliojimo kopijoje esanti ir 2017 m. gruodžio 12 d. pažymėta apostilė galioja.

27

Sofiyski gradski sad (Sofijos miesto teismas, Bulgarija) patenkino ieškovo pagrindinėje byloje reikalavimus, taikydamas ZPUPS. Šis teismas nusprendė, kad iš esmės bankas yra atsakingas už nesankcionuotas operacijas, išskyrus atvejus, kai jos atliktos dėl to, kad sąskaitos turėtojas tyčia ar dėl didelio aplaidumo neįvykdė savo pareigų, ir tokiu atveju atitinkamo pervedimo vertė jam negrąžinama, neatsižvelgiant į šio pervedimo sumą. Šio teismo teigimu, kadangi atsakovas pagrindinėje byloje nenurodė ir neįrodė tokio ieškovo pagrindinėje byloje elgesio, nebuvo būtina nagrinėti atsakovo pagrindinėje byloje teiginių, susijusių su jo galimu sąžiningumu.

28

Eurobank dėl pirmojoje instancijoje priimto sprendimo pateikė apeliacinį skundą Apelativen sad – Sofia (Sofijos apeliacinis teismas, Bulgarija), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.

29

Atsižvelgiant į Direktyvos 2007/64 86 straipsnį, kuriame nustatyta, kiek šia direktyva siekiama visiško suderinimo, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar tuo atveju, jei mokėjimo paslaugų teikėjas veikė sąžiningai, o jam pateikta mokėjimo priemonė formaliai atitiko reikalavimus, pagrindinės bylos aplinkybėmis galima taikyti ZZD 75 straipsnio 2 dalį. Pagal pastarąją nuostatą skolininkas atleidžiamas nuo atsakomybės, kai sąžiningai yra įvykdęs prievolę asmeniui, kurį jis, atsižvelgdamas į aiškias aplinkybes, laikė asmeniu, turinčiu teisę į tai, kad prievolė būtų įvykdyta jam.

30

Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamas įgaliojimas yra atitinkamo įgaliojimo originalo kopija, kurioje notariškai patvirtintas įgaliotojo parašas ir kuris pažymėtas apostile. Pagal 1961 m. spalio 5 d. Hagoje sudarytos Konvencijos dėl užsienio valstybėse išduotų dokumentų legalizavimo panaikinimo (toliau – Hagos konvencija) 2 straipsnį dokumento legalizacija apostile yra tik formalumas, kuriuo tvirtinamas parašo tikrumas ir jį pasirašiusio asmens, t. y. šiuo atveju notaro, statusas.

31

Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad tiek, kiek toks įgaliojimas įgalioja įgaliotinį atlikti disponavimo atitinkamos banko sąskaitos lėšomis veiksmus, jis gali būti laikomas „mokėjimo priemone“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2007/64 4 straipsnio 23 punktą, nes minėtas įgaliojimas yra procedūros, kurią mokėjimo paslaugų vartotojas naudoja siekdamas inicijuoti mokėjimo nurodymą, dalis.

32

Šis teismas taip pat pabrėžia, jog tam, kad mokėjimo operacija būtų sankcionuota, ji turi būti įvykdyta remiantis mokėtojo sutikimu pagal šios direktyvos 54 straipsnio 1 dalį. Minėto teismo teigimu, šis sutikimo reikalavimas reiškia, kad turi būti įrodyta valios pareiškimo autorystė, o tai patvirtina mokėjimo nurodymas, nes šis įrodymas susijęs su mokėjimo operacijos autentiškumo patvirtinimu, t. y. procedūra, pagal kurią mokėjimo paslaugų teikėjas gali patikrinti konkrečios mokėjimo priemonės, įskaitant jos personalizuotų saugumo požymių, naudojimą.

33

Be to, tas pats teismas pažymi, kad pagal minėtos direktyvos 59 straipsnį pareiga įrodyti mokėjimo operacijos autentiškumo patvirtinimą tenka atitinkamam mokėjimo paslaugų teikėjui. Nagrinėjamu atveju, jeigu Eurobank įrodytų, kad patvirtino nagrinėjamos mokėjimo priemonės autentiškumą nustatęs, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamas įgaliojimas yra teisėtas, būtų nustatytas mokėtojo sutikimas, o su šia priemone atliktos mokėjimo operacijos būtų laikomos „sankcionuotomis“, kaip tai suprantama pagal tos pačios direktyvos 54 straipsnį.

34

Šiomis aplinkybėmis Apelativen sad – Sofia (Sofijos apeliacinis teismas, Bulgarija) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

35

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2007/64 4 straipsnio 23 punktas turi būti aiškinamas taip, kad įgaliojimas, kuriuo banko sąskaitos turėtojas įgalioja įgaliotinį atlikti disponavimo turtu veiksmą šioje sąskaitoje pateikiant mokėjimo nurodymą, yra „mokėjimo priemonė“, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą.

36

Siekiant atsakyti į šį klausimą, iš pradžių reikia priminti, kad, remiantis suformuota jurisprudencija, nustatant Sąjungos teisės nuostatos taikymo sritį reikia atsižvelgti ne tik į jos tekstą, bet ir į kontekstą ir teisės akto, kuriame ji įtvirtinta, tikslus (2023 m. liepos 13 d. Sprendimo G GmbH, C‑134/22, EU:C:2023:567, 25 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

37

Direktyvos 2007/64 4 straipsnio 23 punkte sąvoka „mokėjimo priemonė“, taikant šią direktyvą, buvo apibrėžta kaip „personalizuota (-os) priemonė (-ės) ir (arba) tam tikros procedūros, dėl kurių susitaria mokėjimo paslaugų vartotojas ir mokėjimo paslaugų teikėjas ir kurias mokėjimo paslaugų vartotojas naudoja mokėjimo nurodymui inicijuoti“.

38

Iš jos formuluotės matyti, kad šioje nuostatoje skiriamos dvi mokėjimo priemonių kategorijos. Pirma, tai yra personalizuotos priemonės. Pagal jurisprudenciją tam, kad mokėjimo priemonė būtų laikoma personalizuota, ji turi leisti mokėjimo paslaugų teikėjui patikrinti, ar mokėjimo nurodymą inicijavo tai padaryti įgaliotas vartotojas (2014 m. balandžio 9 d. Sprendimo T-Mobile Austria, C‑616/11, EU:C:2014:242, 33 punktas ir 2020 m. lapkričio 11 d. Sprendimo DenizBank, C‑287/19, EU:C:2020:897, 70 punktas).

39

Antra, sąvoka „mokėjimo priemonė“ taip pat apima visas procedūras, dėl kurių susitaria mokėjimo paslaugų vartotojas ir mokėjimo paslaugų teikėjas.

40

Be to, svarbu pabrėžti, kad šios personalizuotos priemonės ir (arba) tam tikros procedūros įgyvendinimas savaime turi leisti inicijuoti mokėjimo nurodymą. Šiuo klausimu iš Direktyvos 2007/64 55–57 straipsnių formuluotės matyti, kad „mokėjimo priemonę“ išduoda ar suteikia mokėjimo paslaugų vartotojui jo mokėjimo paslaugų teikėjas. Be to, pagal šios direktyvos 2 straipsnio 1 dalį, siejamą su jos 4 straipsnio 3 punktu ir jos priedo 5 punktu, minėta direktyva taikoma mokėjimo paslaugoms, apimančioms bet kurią priede išvardytą veiklos rūšį, visų pirma mokėjimo priemonių išdavimą ir (arba) priėmimą.

41

Nagrinėjamu atveju specialus ir aiškus banko sąskaitos turėtojo įgaliojimas įgaliotinio naudai, įgaliojantis jį atlikti operacijas šioje sąskaitoje ir įtvirtinantis išimtinai teisinį ryšį tarp šios sąskaitos turėtojo ir jo įgaliotinio, kaip antai pagrindinėje byloje nagrinėjamas įgaliojimas, savaime negali būti laikomas galinčiu atskirai inicijuoti mokėjimo nurodymą, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2007/64 4 straipsnio 23 punktą.

42

Taigi įgaliojimas, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje, kuriuo banko sąskaitos turėtojas vienašališkai įgalioja įgaliotinį savo vardu atlikti disponavimo turtu veiksmą, atskirai nėra „mokėjimo priemonė“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2007/64 4 straipsnio 23 punktą.

43

Atsižvelgiant į tai, iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo paaiškinimų matyti, kad pagrindinės bylos aplinkybėmis 2017 m. lapkričio 22 d.Eurobank ir ieškovo pagrindinėje byloje sudarytos sutarties atidaryti atsiskaitomąją sąskaitą bendrosiose sąlygose buvo aiškiai numatyta galimybė disponuoti šia sąskaita per įgaliotinį, įgaliotą notaro patvirtintu įgaliojimu, kuriame aiškiai išreikšta valia atlikti disponavimo šios sąskaitos lėšomis veiksmus.

44

Taigi su sąlyga, kad tai patikrins prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atrodo, kad tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė pagrindinėje byloje, tokio įgaliojimo ir šiame įgaliojime nurodyto įgaliotinio išduoto mokėjimo nurodymo naudojimas kartu gali būti „tam tikrų procedūrų“, dėl kurių susitarė mokėjimo paslaugų vartotojas ir mokėjimo paslaugų teikėjas, į kurį šis vartotojas gali kreiptis inicijuodamas mokėjimo nurodymą, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2007/64 4 straipsnio 23 punktą, dalis.

45

Todėl reikia konstatuoti, kad, kaip savo išvados 49–51 punktuose iš esmės pažymėjo generalinis advokatas, banko sąskaitos savininko išduotas įgaliojimas kartu su šiame įgaliojime nurodyto įgaliotinio išduotu mokėjimo nurodymu gali būti tam tikrų procedūrų, dėl kurių mokėjimo paslaugų teikėjas ir šių paslaugų vartotojas susitaria, kad inicijuotų mokėjimo nurodymą, kaip tai suprantama pagal minėtą nuostatą, elementas.

46

Šiuo klausimu taip pat reikia pabrėžti, kad sutarties sąlyga, pagal kurią leidžiama naudoti įgaliojimą per tam tikras procedūras, sudarančias mokėjimo priemonę, negali sumažinti mokėjimo paslaugų teikėjui tenkančios mokėjimo operacijos sankcionavimo kontrolės aukšto lygio. Vykdant šią kontrolę šiam teikėjui, be kita ko, atsižvelgiant į taikytinas nacionalines taisykles, gali tekti patikrinti įgaliojimo įrodomąją galią ir asmens, kuris remdamasis šiuo įgaliojimu prisistato kaip įgaliotinis, siekdamas inicijuoti mokėjimo nurodymą, tapatybę.

47

Atsižvelgiant į tai, kas minėta, į pirmąjį prejudicinį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2007/64 4 straipsnio 23 punktas turi būti aiškinamas taip, kad įgaliojimas, kuriuo banko sąskaitos turėtojas įgalioja įgaliotinį atlikti disponavimo turtu veiksmą šioje sąskaitoje pateikiant mokėjimo nurodymą, savaime nėra „mokėjimo priemonė“, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą. Vis dėlto „mokėjimo priemone“ gali būti laikomos tam tikros procedūros, dėl kurių susitarė šios sąskaitos turėtojas ir mokėjimo paslaugų teikėjas, leidžiančios tokiame įgaliojime nurodytam įgaliotiniui inicijuoti mokėjimo nurodymą iš minėtos sąskaitos.

48

Visų pirma primintina, kad, nacionaliniams teismams ir Teisingumo Teismui bendradarbiaujant, pastarasis turi pateikti nacionaliniam teismui naudingą atsakymą, kuris leistų priimti sprendimą jo nagrinėjamoje byloje. Tokiu atveju Teisingumo Teismui gali tekti performuluoti jam pateiktus klausimus (2024 m. sausio 25 d. Sprendimo Parchetul de pe lângă Curtea de Apel Craiova ir kt., C‑58/22, EU:C:2024:70, 44 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Be to, Teisingumo Teismui gali tekti aiškinti Sąjungos teisės nuostatas, kuriomis nacionalinis teismas nesirėmė, kai formulavo savo klausimą, be kita ko, iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą motyvuojamosios dalies išskirdamas Sąjungos teisės nuostatas, kurias reikia išaiškinti atsižvelgiant į bylos dalyką (šiuo klausimu žr. 2023 m. gruodžio 5 d. Sprendimo Nordic Info, C‑128/22, EU:C:2023:951, 99 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

49

Nagrinėjamu atveju reikia pažymėti, kad antrojo klausimo formuluotėje, be kita ko, minima Hagos konvencija, kurios šalis nėra Europos Sąjunga ir kurioje nėra Teisingumo Teismui jurisdikciją suteikiančios išlygos.

50

Pagal suformuotą jurisprudenciją teisė pateikti išaiškinimą per prejudicinio sprendimo procedūrą, kylanti iš SESV 267 straipsnio, apima tik tas normas, kurios yra Sąjungos teisės dalis. Konkrečiai kalbant apie tarptautines sutartis, aišku, kad Sąjungos sudarytos tarptautinės sutartys sudaro sudėtinę Sąjungos teisės sistemos dalį, todėl jos gali būti prašymo priimti prejudicinį sprendimą dalykas. Vis dėlto Teisingumo Teismas iš principo neturi jurisdikcijos pagal prejudicinę procedūrą aiškinti valstybių narių ir trečiųjų valstybių sudarytų tarptautinių sutarčių (2014 m. liepos 17 d. Sprendimo Qurbani, C‑481/13, EU:C:2014:2101, 21 ir 22 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija).

51

Teisingumo Teismas turi jurisdikciją aiškinti tokią konvenciją tik tuomet ir tik tiek, kiek Sąjunga perėmė įgaliojimus, kuriuos jos nesudarytos tarptautinės konvencijos taikymo srityje anksčiau vykdė valstybės narės, todėl šios konvencijos nuostatos Sąjungai privalomos (2014 m. liepos 17 d. Sprendimo Qurbani, C‑481/13, EU:C:2014:2101, 23 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

52

Nagrinėjamu atveju, kaip savo išvados 72 punkte pažymėjo generalinis advokatas, Sąjungos teisėje nėra jokios konkrečios nuostatos, kuri būtų taikoma įgaliojimo disponuoti mokėjimo sąskaita legalizavimui. Taigi Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos tiesiogiai aiškinti taisyklių, susijusių su apostile, kuria pagal Hagos konvenciją kompetentinga užsienio institucija pažymi tokį įgaliojimą. Vis dėlto niekas netrukdo Teisingumo Teismui aiškinant Direktyvos 2007/64 nuostatas, patikslinti, ar mokėjimo operacija, kurią mokėjimo paslaugų teikėjas įvykdė remdamasis Hagos konvencijoje numatytu notaro patvirtintu ir apostile pažymėtu įgaliojimu, turi būti laikoma sankcionuota, ar ne.

53

Šiuo klausimu, kaip matyti iš šio sprendimo 44 punkto, toks įgaliojimas, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, yra tik vienas iš tam tikrų procedūrų, dėl kurių susitaria mokėjimo paslaugų vartotojas ir šių paslaugų teikėjas ir kurias šis mokėjimo paslaugų vartotojas naudoja mokėjimo nurodymui inicijuoti, elementų. Vis dėlto iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo paaiškinimų matyti, kad antruoju ir trečiuoju klausimais jis siekia sužinoti, kokiomis sąlygomis tokio įgaliojimo ir įgaliotinio išduoto mokėjimo nurodymo naudojimas kartu galėtų patvirtinti atitinkamo banko sąskaitos turėtojo „sutikimą“.

54

Taigi šių klausimų taikymo sritį reikia išplėsti aiškinant Direktyvos 2007/64 54 straipsnio 1 ir 2 dalis, kurių nuostatose reglamentuojamas sutikimo dėl mokėjimo operacijos klausimas. Be to, kadangi trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, ar mokėjimo priemonės teisėtumo formaliuoju požiūriu pakanka mokėtojo sutikimui dėl mokėjimo operacijos įrodyti, taip pat reikia išaiškinti šios direktyvos 59 straipsnio 2 dalį, kurioje įtvirtinta taisyklė, susijusi su tokiam sutikimui įrodyti reikalingu įrodymų lygiu. Galiausiai, kadangi, kaip nurodyta šio sprendimo 57–59 punktuose, minėtos direktyvos nuostatos, su kuriomis susiję šie klausimai, pagal jos 86 straipsnio 1 dalį yra visiškai suderintos, reikia manyti, kad pateikti klausimai taip pat numato pastarąją nuostatą.

55

Taigi reikia konstatuoti, kad antruoju ir trečiuoju klausimais, kuriuos būtina nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2007/64 54 straipsnio 1 ir 2 dalys, 59 straipsnio 1 ir 2 dalys ir 86 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinamos taip, kad, kai mokėjimo operacija buvo įvykdyta remiantis notaro patvirtintu banko sąskaitos savininko įgaliojimu, pažymėtu apostile, ir kai sąskaitos turėtojas ginčija įgaliojimo teisėtumą, taigi ir tai, kad šiai mokėjimo operacijai buvo duotas sutikimas, to, kad formaliu požiūriu minėtas įgaliojimas yra teisėtas, pakanka, kad būtų galima manyti, jog minėta mokėjimo operacija buvo sankcionuota.

56

Pirma, reikia pažymėti, kad atrodo, jog prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad, atsižvelgęs į Teisingumo Teismo atsakymus į pateiktus klausimus, jis, vertindamas mokėjimo paslaugų teikėjo atsakomybę, galės padaryti išvadas dėl ZZD 75 straipsnio 2 dalies, kurioje nustatyta skolininko sąžiningumo principu pagrįsta bendra atsakomybės už vykdymą sistema, pagal kurią skolininkas yra atleidžiamas nuo atsakomybės, jeigu sąžiningai įvykdė pareigą asmeniui, kuris, remiantis vienareikšmėmis aplinkybėmis, atrodo turintis teisę į atitinkamą vykdymą, taikymo.

57

Reikia priminti, kad Direktyvos 2007/64 60 straipsnio 1 dalyje ir 58 bei 59 straipsniuose numatyta mokėjimo paslaugų teikėjų atsakomybės už nesankcionuotas ar netinkamai įvykdytas operacijas sistema buvo visiškai suderinta pagal minėtos direktyvos 86 straipsnio 1 dalį. Tai reiškia, kad su šia direktyva yra nesuderinama tiek lygiagreti atsakomybės dėl to paties žalą lėmusio įvykio sistema, tiek konkuruojanti atsakomybės sistema, kuri leistų mokėjimo paslaugų vartotojui reikalauti tokios atsakomybės dėl kitų žalą lėmusių įvykių. Taigi Direktyvoje 2007/64 nustatytos mokėjimo paslaugų teikėjų atsakomybės už nesankcionuotas ar netinkamai įvykdytas operacijas sistemos negali nukonkuruoti kita nacionalinėje teisėje numatyta atsakomybės sistema, pagrįsta tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis ir tuo pačiu pagrindu, nebent ji nekenktų šiai suderintai sistemai ir šios direktyvos tikslams bei veiksmingumu (šiuo klausimu žr. 2023 m. kovo 16 d. Sprendimą Beobank, C‑351/21, EU:C:2023:215, 37 ir 38 punktus).

58

Taigi, kaip savo išvados 99 punkte pažymėjo generalinis advokatas, valstybė narė negali sušvelninti Direktyvoje 2007/64 nustatytos suderintos mokėjimo paslaugų teikėjų atsakomybės už nesankcionuotas ar netinkamai įvykdytas mokėjimo operacijas sistemos, pasitelkusi nacionalines taisykles, kuriose numatyta švelnesnė šių teikėjų atsakomybė.

59

Tokia pati išvada darytina ir dėl Direktyvos 2007/64 54 straipsnyje numatytų nuostatų, susijusių su mokėtojo sutikimu atlikti mokėjimo operaciją ir jo sutikimo panaikinimu. Iš tiesų, kaip ir šios direktyvos 58–60 straipsnių, jos 54 straipsnio nėra tarp nuostatų, kurių įgyvendinimo srityje valstybės narės pagal 86 straipsnio 1 dalį turi diskreciją (pagal analogiją žr. 2021 m. rugsėjo 2 d. Sprendimo CRCAM, C‑337/20, EU:C:2021:671, 41 punktą).

60

Antra, reikia priminti, kad iš Direktyvos 2007/64 59 straipsnio „Mokėjimo operacijų autentiškumo patvirtinimo ir įvykdymo įrodymai“ 1 dalies matyti, kad jei mokėjimo paslaugų vartotojas neigia sankcionavęs mokėjimo operaciją, kuri buvo įvykdyta, ar teigia, kad mokėjimo operacija buvo įvykdyta netinkamai, būtent jo mokėjimo paslaugų teikėjas turi įrodyti, kad mokėjimo operacijos autentiškumas buvo patvirtintas, ji buvo tinkamai užregistruota ir įrašyta į sąskaitas.

61

Be to, iš Direktyvos 2007/64 59 straipsnio 2 dalies matyti, kad, kai mokėjimo paslaugų vartotojas neigia sankcionavęs mokėjimo operaciją, kuri yra įvykdyta, mokėjimo paslaugų teikėjo užregistruotas mokėjimo priemonės naudojimas nebūtinai yra pakankamas įrodymas, kad mokėtojas sankcionavo mokėjimo operaciją.

62

Galiausiai iš Direktyvos 2007/64 54 straipsnio 1 ir 2 dalių matyti, kad be mokėtojo sutikimo įvykdyti mokėjimo operaciją, kuris turi būti duotas jo ir mokėjimo paslaugų teikėjo sutarta forma, mokėjimo operacija laikoma nesankcionuota.

63

Iš šių nuostatų matyti, kad mokėjimo paslaugų teikėjas turi įrodyti, jog mokėjimo paslaugų vartotojas sankcionavo mokėjimo operaciją, duodamas sutikimą dėl jos šalių sutarta forma.

64

Šį įrodinėjimo pareigos priskyrimą mokėjimo paslaugų teikėjui patvirtina šiam teikėjui tenkanti pareiga patvirtinti mokėjimo operacijos autentiškumą. Iš tiesų sąvoka „autentiškumo patvirtinimas“ apibrėžta Direktyvos 2007/64 4 straipsnio 19 punkte kaip procedūra, pagal kurią mokėjimo paslaugų teikėjas gali patikrinti „konkrečios mokėjimo priemonės, įskaitant jos personalizuotų saugumo požymių, naudojimą“.

65

Dėl sąvokos „konkrečios mokėjimo priemonės naudojimas“ reikia konstatuoti, kad iš Direktyvos 2007/64 55 straipsnio 1 dalies matyti, jog mokėjimo priemonė gali būti naudojama mokėjimo paslaugų vartotojo sutikimui įvykdyti mokėjimo operaciją.

66

Šiomis aplinkybėmis, kaip pažymi Europos Komisija, iš visų šių nuostatų kartu matyti, kad mokėjimo paslaugų teikėjui nustatyta pareiga patvirtinti mokėjimo operacijos autentiškumą siekiama patikrinti, kaip naudojama mokėjimo priemonė, norint nustatyti, ar šių paslaugų vartotojas davė sutikimą įvykdyti mokėjimo operaciją, kuri dėl to gali būti laikoma sankcionuota.

67

Nagrinėjamu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar pagrindinėje byloje nagrinėjamo įgaliojimo kopijos su apostile, kurią uždėjo kitos valstybės, Hagos konvencijos šalies, kompetentinga institucija ir kuri dėl to formaliu požiūriu laikoma teisėta, pateikimo savaime pakanka, kad būtų galima manyti, jog mokėjimo paslaugų teikėjas, siekdamas išvengti atsakomybės, įrodė, kad nagrinėjama mokėjimo operacija buvo sankcionuota, t. y. kad šių mokėjimo paslaugų vartotojas davė sutikimą, kad ji būtų įvykdyta.

68

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad, kaip savo išvados 87 punkte iš esmės pažymėjo generalinis advokatas, suderinta mokėjimo paslaugų teikėjų atsakomybės už nesankcionuotas ar netinkamai įvykdytas operacijas sistema, numatyta Direktyvos 2007/64 60 straipsnio 1 dalyje ir šios direktyvos 58 ir 59 straipsniuose, grindžiama trimis esminiais tarpusavyje susijusiais elementais, t. y. mokėjimo paslaugų vartotojui nustatyta pranešimo pareiga, šių paslaugų teikėjui priskirta įrodinėjimo pareiga ir galiausiai, nesant įrodymų, šio paslaugų teikėjo atsakomybe, atsižvelgiant į tai, ar operacija buvo nesankcionuota arba netinkamai įvykdyta.

69

Direktyvos 2007/64 59 straipsniu suderintoje atsakomybės už nesankcionuotas ar netinkamai įvykdytas operacijas sistemoje nustatytas mokėjimo paslaugų vartotojui palankus įrodinėjimo pareigos mechanizmas. Iš esmės įrodinėjimo pareiga tenka mokėjimo paslaugų teikėjui, kuris turi įrodyti, kad mokėjimo operacijos autentiškumas buvo patvirtintas, ji buvo tinkamai užregistruota ir įrašyta į sąskaitas. Praktiškai dėl 59 straipsnyje nustatytos įrodinėjimo tvarkos, kai šios direktyvos 58 straipsnyje numatytas pranešimas pateikiamas per jame numatytą terminą, mokėjimo paslaugų teikėjui atsiranda pareiga nedelsiant grąžinti sumą pagal tos pačios direktyvos 60 straipsnio 1 dalį (2021 m. rugsėjo 2 d. Sprendimo CRCAM, C‑337/20, EU:C:2021:671, 40 punktas).

70

Kaip priminta šio sprendimo 63 punkte, iš Direktyvos 2007/64 54 straipsnio 1 ir 2 dalių ir 59 straipsnio 1 dalies matyti, kad šis paslaugų teikėjas turi pateikti įrodymų, kad faktiškai patvirtino nagrinėjamos mokėjimo operacijos autentiškumą ir kad mokėjimo paslaugų vartotojas davė sutikimą dėl šios mokėjimo operacijos šalių sutarta forma. Taigi, kaip savo išvados 98 punkte pabrėžė generalinis advokatas, iš to kylanti to paties paslaugų teikėjo įrodinėjimo pareiga yra didelė.

71

Be to, reikia konstatuoti, kad, kaip savo išvados 63 punkte nurodė generalinis advokatas, įgaliojimas yra vienas iš teisinių veiksmų, kuriais mokėjimo paslaugų vartotojas gali išreikšti savo sutikimą vykdyti mokėjimo operacijas iš savo sąskaitos, kurias atlieka jo įgaliotinis, neviršydamas suteikto įgaliojimo. Taigi tokio įgaliojimo formalaus teisėtumo patikrinimas tam tikrais atvejais gali būti mokėjimo priemonės, kurios dalis yra šis įgaliojimas, autentiškumo patvirtinimo procedūros elementas, taigi vienas iš elementų, leidžiančių paslaugų teikėjui įrodyti, kad vartotojas iš tikrųjų davė sutikimą mokėjimo operacijai, kurią jis ginčijo.

72

Žinoma, kaip teisingai nurodė Bulgarijos vyriausybė ir Komisija, įrodinėjimo būdai, leidžiantys nustatyti, kad mokėjimo paslaugų vartotojas „sankcionavo“ nagrinėjamą mokėjimo operaciją, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2007/64 54 ir 59 straipsnius, ir, konkrečiau kalbant, procedūra, leidžianti patikrinti įgaliojimo autentiškumą, nėra suderinti šia direktyva, todėl priklauso nacionalinei teisei.

73

Pirmiausia, kaip priminta šio sprendimo 61 punkte, pagal Direktyvos 2007/64 59 straipsnio 2 dalį, kai mokėjimo paslaugų vartotojas neigia sankcionavęs mokėjimo operaciją, kuri yra įvykdyta, kaip pagrindinėje byloje, mokėjimo paslaugų teikėjo užregistruotas mokėjimo priemonės naudojimas nebūtinai yra pakankamas įrodymas, kad mokėtojas sankcionavo mokėjimo operaciją.

74

Antra, kadangi, kaip priminta šio sprendimo 57–59 punktuose, Direktyva 2007/64 siekiama visiškai suderinti joje reglamentuojamus klausimus, reikia konstatuoti, kad šios direktyvos 54 straipsnio 2 dalyje numatyta sąlyga, pagal kurią sutikimas įvykdyti mokėjimo operaciją turi būti duotas mokėjimo paslaugų vartotojo ir jo mokėjimo paslaugų teikėjo sutarta forma, neišvengiamai yra reikalavimas, kurį valstybės narės turi įgyvendinti ir negali nuo jo nukrypti. Be to, niekas šio 54 straipsnio struktūroje neleidžia manyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas, aiškiai numatydamas šį reikalavimą, pagal kurį, nesant tokio sutikimo, nagrinėjama mokėjimo operacija laikoma nesankcionuota, siekė tik to, kad mokėjimo sankcionavimas apimtų tik teisės aktų, naudojamų šiam sutikimui duoti, formalaus teisėtumo patikrinimą.

75

Trečia, pagal Direktyvos 2007/64 86 straipsnio 3 dalį valstybės narės užtikrina, kad mokėjimo paslaugų teikėjai nenukryptų mokėjimo paslaugų vartotojų nenaudai nuo šios direktyvos nuostatas įgyvendinančių arba jas atitinkančių nacionalinės teisės aktų nuostatų.

76

Be to, svarbu pažymėti, kad pagal Direktyvos 2007/64 33 konstatuojamosios dalies trečią sakinį visi sutartiniai terminai ir sąlygos, susiję su mokėjimo priemonės suteikimu ir naudojimu, kurių poveikis sumažintų įrodinėjimo pareigą išdavėjui, turėtų būti laikomi negaliojančiais.

77

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, šių paslaugų teikėjas negali veiksmingai remtis aplinkybe, kad nagrinėjamas mokėjimo operacijas inicijavo įgaliojimą, kurį apostile pažymėjo užsienio valstybės kompetentinga institucija, turintis įgaliotinis, siekdamas palengvinti savo pareigą įrodyti, kad mokėjimo operacija buvo sankcionuota.

78

Darytina išvada, kad, kai mokėjimo paslaugos vartotojas ginčija įgaliojimo autentiškumą ir neigia sankcionavęs įvykdytas mokėjimo operacijas, kaip pagrindinėje byloje, vien formalaus įgaliojimo teisėtumo patikrinimo nepakanka siekiant įrodyti, kad šios operacijos buvo sankcionuotos, taigi ir atleisti šį mokėjimo paslaugų teikėją nuo didesnės atsakomybės, jei minėtas mokėjimo paslaugų teikėjas neįrodo, kad mokėjimo paslaugų vartotojas šiuo įgaliojimu tinkamai davė sutikimą dėl minėtų operacijų pagal su juo sutartą sutikimo davimo procedūrą.

79

Tokį aiškinimą patvirtina Direktyvos 2007/64 tikslai. Kaip matyti visų pirma iš šios direktyvos 1 ir 4 konstatuojamųjų dalių, Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė sukurti bendrą mokėjimo paslaugų rinką, esamas nacionalines sistemas, kurių koegzistavimas kėlė painiavą ir lėmė teisinio saugumo stoką, pakeisdamas suderinta teisine sistema, kurioje apibrėžtos mokėjimo paslaugų vartotojų ir teikėjų teisės ir pareigos (2021 m. rugsėjo 2 d. Sprendimo CRCAM, C‑337/20, EU:C:2021:671, 44 punktas). Be to, šis aiškinimas atitinka šios direktyvos 21 ir 22 konstatuojamosiose dalyse paskelbtus tikslus – užtikrinti mokėjimo paslaugų naudotojų, pirmiausia – vartotojų, apsaugą (pagal analogiją žr. 2017 m. sausio 25 d. Sprendimo BAWAG, C‑375/15, EU:C:2017:38, 45 punktą).

80

Iš tiesų reikalavimas patvirtinti mokėjimo priemonių autentiškumą, atsižvelgiant į mokėjimo paslaugų vartotojo ir mokėjimo paslaugų teikėjo sutartą procedūrą siekiant duoti šio vartotojo sutikimą, todėl neapsiribojant vien formaliu teisės aktų, naudojamų šiam sutikimui duoti, teisėtumo vertinimu, yra privalomas siekiant užtikrinti tinkamą bendrosios mokėjimo paslaugų rinkos veikimą, nes šis reikalavimas užtikrina tinkamą teisinio saugumo ir mokėjimo paslaugų vartotojų apsaugos lygį.

81

Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turės išnagrinėti, ar atitinkamas mokėjimo paslaugų teikėjas, atsižvelgiant į jam pagal Direktyvos 2007/64 59 straipsnio 1 dalį tenkančią įrodinėjimo pareigą, įrodė, kad mokėjimo paslaugų vartotojas su juo sutarta forma davė sutikimą vykdyti pagrindinėje byloje nagrinėjamas mokėjimo operacijas.

82

Šiuo klausimu atrodo (tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas), kad bendrosiose sutarties, sudarytos tarp atitinkamo mokėjimo paslaugų vartotojo ir mokėjimo paslaugų teikėjo, V.22 ir V.25 sąlygose reikalaujama, kad tuo atveju, kai disponavimo veiksmas atliekamas tarpininkaujant įgaliotiniui, pastarasis turi pateikti jam išduoto ir pasirašyto įgaliojimo originalą, nes šis mokėjimo paslaugų teikėjas privalo formaliai patikrinti jam pateiktus įgaliojimus ir parašus ant jų.

83

Nagrinėjamu atveju neatrodo, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamas įgaliojimas atitinka šiuos sutartinius reikalavimus, nes iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad tai yra tik kopija ir jame nebuvo įgaliotojo, t. y. nagrinėjamų mokėjimo paslaugų vartotojo, parašo, tačiau tai turi nustatyti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

84

Be to, bet kuriuo atveju, kaip matyti iš šio sprendimo 78 punkto, specialaus mokėjimo sąskaitos turėtojo įgaliojimo įgaliotiniui, suteikiančio jam teisę atlikti operacijas banko sąskaitoje, dėl kurio naudojimo buvo susitarta bendrojoje sutartyje, pateikimas neatleidžia mokėjimo paslaugų teikėjo nuo pareigos patikrinti mokėjimo priemonės naudojimą ir patvirtinti mokėjimo operacijos autentiškumą laikantis atitinkamo mokėtojo ir šio mokėjimo paslaugų teikėjo sutartos sutikimo davimo procedūros. Kaip nurodyta šio sprendimo 46 punkte, sutarties sąlyga, pagal kurią leidžiama naudoti įgaliojimą per tam tikras procedūras, sudarančias personalizuotą mokėjimo priemonę, negali sumažinti mokėjimo paslaugų teikėjui tenkančios mokėjimo operacijų sankcionavimo kontrolės aukšto lygio.

85

Galiausiai primintina, kad, remiantis Direktyvos 2007/64 61 straipsnio 2 dalimi, mokėtojui tenka visi su nesankcionuotomis mokėjimo operacijomis susiję nuotoliai, jeigu jis jų patyrė veikdamas nesąžiningai arba dėl „didelio neatsargumo“ ar tyčia neįvykdęs vieno arba kelių jam tenkančių pareigų pagal minėtos direktyvos 56 straipsnį.

86

Iš šios nuostatos matyti, kad nesankcionuotos mokėjimo operacijos atveju mokėjimo paslaugų teikėjas gali būti atleistas nuo atsakomybės, jeigu pateikia įrodymų, kad mokėtojas veikė nesąžiningai arba tyčia ar dėl didelio neatsargumo neįvykdė vienos ar kelių savo pareigų pagal minėtos direktyvos 56 straipsnį.

87

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į antrąjį ir trečiąjį klausimus reikia atsakyti, kad Direktyvos 2007/64 54 straipsnio 1 ir 2 dalys, 59 straipsnio 1 ir 2 dalys ir 86 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinamos taip, kad, kai mokėjimo operacija buvo įvykdyta remiantis notaro patvirtintu banko sąskaitos savininko įgaliojimu, pažymėtu apostile, ir kai sąskaitos turėtojas ginčija šio įgaliojimo teisėtumą, taigi ir tai, kad šiai mokėjimo operacijai buvo duotas sutikimas, to, kad formaliu požiūriu minėtas įgaliojimas yra teisėtas, nepakanka, kad būtų galima manyti, jog minėta mokėjimo operacija buvo sankcionuota, o mokėjimo paslaugų teikėjas turi įrodyti, kad mokėjimo paslaugų vartotojas šiuo įgaliojimu tinkamai išreiškė sutikimą dėl nagrinėjamos mokėjimo operacijos pagal su juo sutartą sutikimo davimo procedūrą.

88

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (penktoji kolegija) nusprendžia: