24.4.2015   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 106/1

(1)

Sąjungos pilietybė yra pamatinis valstybių narių piliečių statusas. Viena iš valstybių narių piliečiams Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 20 straipsnio 2 dalies c punktu suteikiamų specialių teisių yra teisė trečiosios valstybės teritorijoje, kurioje valstybė narė, kurių pilietybę jie turi, neturi atstovybės, gauti kitos valstybės narės diplomatinės ar konsulinės įstaigos apsaugą tomis pačiomis sąlygomis kaip ir tos apsaugą suteikiančios valstybės piliečiai;

(2)

Lisabonos sutartimi įtvirtintas Sąjungos pilietybės statusas ir sustiprintos šiam statusui priskirtos teisės. SESV 23 straipsnyje numatyta, kad priimamos direktyvos, kuriomis nustatomos bendradarbiavimo ir koordinavimo priemonės, būtinos neatstovaujamų Sąjungos piliečių konsulinei apsaugai palengvinti;

(3)

vertybės, kuriomis grindžiama Sąjunga, apima solidarumą, nediskriminavimą ir pagarbą žmogaus teisėms; palaikydama santykius su pasauliu Sąjunga turėtų remti savo vertybes ir prisidėti prie savo piliečių apsaugos. Viena iš Europos solidarumo apraiškų – Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 46 straipsnyje įtvirtinta pagrindinė neatstovaujamų Sąjungos piliečių teisė į konsulinę apsaugą tokiomis pat sąlygomis, kokios taikomos apsaugą suteikiančios valstybės piliečiams. Tai suteikia Sąjungos pilietybės sąvokai išorės dimensiją ir stiprina Sąjungos tapatybę trečiosiose šalyse;

(4)

šios direktyvos tikslas – nustatyti bendradarbiavimo ir koordinavimo priemones, būtinas siekiant palengvinti neatstovaujamų Sąjungos piliečių konsulinę apsaugą. Tos priemonės turėtų padėti padidinti teisinį tikrumą ir užtikrinti veiksmingesnį konsulinių įstaigų bendradarbiavimą ir didesnį tarpusavio solidarumą;

(5)

pagal SESV 20 straipsnio 2 dalies c punktą ir 23 straipsnį valstybės narės turėtų suteikti konsulinę apsaugą neatstovaujamiems piliečiams tokiomis pat sąlygomis kaip ir savo piliečiams. Šia direktyva nedaromas poveikis valstybių narių kompetencijai nustatyti jų piliečiams taikomos apsaugos lygį;

(6)

šia direktyva nedaromas poveikis valstybių narių konsuliniams santykiams su trečiosiomis šalimis, visų pirma jų teisėms ir pareigoms, kylančioms iš tarptautinių papročių ir susitarimų, visų pirma 1963 m. balandžio 24 d. Konvencijos dėl konsulinių santykių (toliau – Vienos konvencija), kuriuos valstybės narės taiko laikydamosi Sąjungos teisės. Pagal Vienos konvencijos 8 straipsnį valstybė narė, gavusi atitinkamą pranešimą, gali suteikti konsulinę apsaugą kitos valstybės narės vardu, jeigu atitinkama trečioji šalis neprieštarauja. Visų pirma sunkumų gali iškilti tais atvejais, kai pilietis taip pat yra ir priimančiosios šalies pilietis. Valstybės narės, remdamosi vietos konsuliniu bendradarbiavimu, turėtų imtis būtinų priemonių trečiųjų šalių atžvilgiu, kad kiekvienu atskiru atveju konsulinę apsaugą būtų galima suteikti kitų valstybių narių vardu;

(7)

neatstovaujamiems piliečiams apsaugoti trečiosiose šalyse reikalingas veiksmingas bendradarbiavimas ir veiklos koordinavimas. Remiančioji valstybė narė, turinti atstovybę trečiojoje šalyje, ir piliečio pilietybės valstybė narė turėtų glaudžiai bendradarbiauti. Vietos konsulinis bendradarbiavimas neatstovaujamų piliečių atžvilgiu gali būti ypač sudėtingas, nes veiklą būtina koordinuoti su institucijomis, kurioms neatstovaujama vietos lygiu, įskaitant prireikus koordinavimą su kompetentingomis ambasadomis ar konsulatais. Siekiant užpildyti spragą dėl piliečio valstybės narės ambasados ar konsulato nebuvimo, reikėtų nustatyti aiškias ir nuolatines taisykles. Esamas priemones taip pat reikia patikslinti, kad būtų užtikrinta veiksminga apsauga;

(8)

Sąjungos piliečiai turėtų būti laikomi neatstovaujamais trečiojoje šalyje, jeigu jų pilietybės valstybė narė joje neturi ambasados, konsulato ar garbės konsulo. Taip pat turėtų būti laikoma, kad piliečiai yra neatstovaujami, jeigu vietoje įsteigta ambasada, konsulatas ar paskirtas garbės konsulas dėl bet kokios priežasties negali atitinkamu atveju suteikti tokios apsaugos, kokią kitu atveju atitinkamas asmuo turėtų gauti pagal nacionalinę teisę ar praktiką. Ambasados ir konsulatai turėtų vieni kitiems pranešti apie visas išimtines aplinkybes, galinčias laikinai riboti jų galimybes teikti konsulinę apsaugą. Reikėtų atsižvelgti ir į pasiekiamumą ir artumą. Pavyzdžiui, kitos valstybės narės ambasados ar konsulato konsulinės apsaugos ar paramos prašantis pilietis neturėtų būti nukreiptas į jo paties pilietybės valstybės narės ambasadą, konsulatą ar pas garbės konsulą, jeigu jis dėl vietos aplinkybių ar lėšų stokos negali saugiai pasiekti tų institucijų arba jeigu tos institucijos negali pasiekti jo, kad jis gautų konsulinę apsaugą. Atstovavimo nebuvimo sąvoka turėtų būti aiškinama taip, kad būtų užtikrintas veiksmingas neatstovaujamų piliečių naudojimasis teise be diskriminavimo gauti kitos valstybės narės ambasados ar konsulato apsaugą, atsižvelgiant į kiekvieno konkretaus atvejo aplinkybes. Daugiau nei vienos valstybės narės pilietybę turintys piliečiai turėtų būti laikomi neatstovaujamais, jei nė viena iš jų pilietybės valstybių narių neturi atstovybės atitinkamoje trečiojoje šalyje;

(9)

siekiant užtikrinti SESV 20 straipsnio 2 dalies c punkte įtvirtintos teisės veiksmingumą ir teisę į privatų ir šeimos gyvenimą, kaip nustatyta Chartijos 7 straipsnyje, ir atsižvelgiant į nacionalinę teisę ir praktiką, remiančioji valstybė narė gali turėti suteikti apsaugą Sąjungos piliečių šeimos nariams, kurie yra trečiosios šalies piliečiai, atsižvelgiant į konkrečias kiekvieno atvejo aplinkybes. Šia direktyva netrukdoma tam, kad per konsultacijas, kurios turėtų vykti prieš suteikiant paramą, paramą teikianti valstybė narė ir neatstovaujamo piliečio pilietybės valstybė narė prireikus susitartų dėl galimybės paramą gaunančio neatstovaujamo Sąjungos piliečio šeimos nariams, kurie yra trečiosios šalies piliečiai, teikti didesnės apimties paramą, viršijančią tai, kas yra reikalaujama pagal remiančiosios valstybės narės teisę arba yra įtvirtinta jos praktikoje, kuo labiau atsižvelgiant į neatstovaujamo piliečio pilietybės valstybės narės prašymus, jeigu minėtas susitarimas atitinka Sąjungos teisės reikalavimus. Vis dėlto gali būti, kad valstybės narės neturės galimybės suteikti tam tikrų rūšių konsulinės apsaugos, kaip antai laikinųjų kelionės dokumentų suteikimas, šeimos nariams, kurie yra trečiosios šalies piliečiai. Pagalbos nepilnamečiams atveju pirmiausia reikėtų vadovautis vaiko interesais pagal Chartijos 24 straipsnį ir 1989 m. lapkričio 20 d. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvenciją;

(10)

neatstovaujamiems piliečiams turėtų būti suteikta teisė kreiptis dėl konsulinės apsaugos į bet kurios valstybės narės ambasadą ar konsulatą. Tačiau tai neturėtų trukdyti valstybėms narėms sudaryti praktinius susitarimus, kuriais siekiama pasidalinti atsakomybę už konsulinės apsaugos suteikimą neatstovaujamiems piliečiams pagal šią direktyvą. Tokie susitarimai yra naudingi piliečiams, nes jais geriau pasirengiama užtikrinti veiksmingą apsaugą. Prašymus dėl apsaugos gavusios valstybės narės turėtų įvertinti, ar konkrečiu atveju būtina suteikti konsulinę apsaugą, ar ta byla gali būti perduota ambasadai ar konsulatui, kuris yra nurodytas kompetentingu pagal bet kokius jau sudarytus susitarimus. Valstybės narės apie tokį susitarimą turėtų pranešti Komisijai ir Europos išorės veiksmų tarnybai (EIVT); šią informaciją Sąjunga ir valstybės narės turėtų viešai paskelbti, siekiant užtikrinti skaidrumą neatstovaujamiems piliečiams;

(11)

šia direktyva neturėtų būti užkirstas kelias trečiojoje šalyje atstovybės neturinčiai valstybei narei suteikti konsulinę apsaugą savo piliečiui, pavyzdžiui, atitinkamais atvejais teikiant konsulines paslaugas internetu. Neatstovaujamo piliečio pilietybės valstybei narei turėtų būti leidžiama prašyti valstybės narės, kurios tas pilietis prašo konsulinės paramos ar ją gauna, perduoti prašymą ar bylą, kad ji pati teiktų konsulinę apsaugą. Neatstovaujamas pilietis neturėtų prarasti konsulinės apsaugos dėl tokio perdavimo;

(12)

nepaisant skirtingų valstybių narių tradicijų dėl garbės konsulų įgaliojimų, dažniausiai garbės konsulai neteikia tokių pat paslaugų, kaip ambasados ar konsulatai. Atsižvelgiant į tai, kad garbės konsulai dažnai savo misiją vykdo savanorišku pagrindu, kiekvienai valstybei narei turėtų būti palikta nuspręsti, ar ši direktyva turėtų būti taikoma jos garbės konsulams. Gali būti reikalaujama, kad garbės konsulai teiktų konsulinę apsaugą neatstovaujamiems piliečiams priklausomai nuo kiekvieno atvejo aplinkybių;

(13)

prašymai dėl apsaugos turėtų būti svarstomi, jeigu pareiškėjai pateikia galiojantį Sąjungos piliečio pasą ar tapatybės kortelę. Tačiau neatstovaujami piliečiai, kuriems reikalinga konsulinė apsauga, gali nebeturėti tapatybės dokumentų. Pamatinis Sąjungos pilietybės statusas tiesiogiai kyla iš Sąjungos teisės, o tapatybės dokumentai yra tik deklaratyvaus pobūdžio. Jeigu pareiškėjai negali pateikti tinkamų tapatybės dokumentų, jie turėtų galėti savo tapatybę įrodyti kitais būdais. Jei reikia, atitinkamo asmens tapatybė galėtų būti patikrinta konsultuojantis su valstybės narės, kurios piliečiu pareiškėjas teigia esąs, institucijomis. Kalbant apie pareiškėją lydinčius šeimos narius, kurie yra trečiosios šalies piliečiai, pareiškėjo pilietybės valstybės narės valdžios institucijos taip pat turėtų galėti padėti remiančiajai valstybei narei tikrindamos tapatybę ir giminystės ryšių su pareiškėju buvimo faktą;

(14)

siekiant nustatyti, kokios veiklos koordinavimo ir bendradarbiavimo priemonės yra reikalingos, reikėtų tiksliai nustatyti konsulinės apsaugos pagal šią direktyvą taikymo sritį. Neatstovaujamų piliečių konsulinė apsauga turėtų apimti paramą įvairiomis tipinėmis situacijomis, kuriomis valstybės narės, atsižvelgdamos į konkrečias aplinkybes kiekvienu atveju, teikia konsulinę apsaugą savo piliečiams, pavyzdžiui, paramą arešto arba sulaikymo, didelio nelaimingo atsitikimo arba sunkios ligos ir mirties atvejais, taip pat pagalbą bei repatriaciją nelaimės atveju ar laikinųjų kelionės dokumentų išdavimą. Kadangi reikalinga apsauga visada priklauso nuo faktinės padėties, konsulinė apsauga neturėtų apsiriboti konkrečiai šioje direktyvoje minimais atvejais;

(15)

kai taikoma, turėtų būti tinkamai atsižvelgta į piliečių pageidavimus, be kita ko, ar šeimos nariai ar kiti susiję asmenys turėtų būti informuoti, ir, jei turėtų, kurie konkrečiai. Panašiai, mirties atveju turėtų būti tinkamai atsižvelgta į artimiausių giminaičių pageidavimus dėl veiksmų, susijusių su mirusio piliečio palaikais. Už šiuos kontaktus turėtų būti atsakinga neatstovaujamo piliečio valstybė narė;

(16)

valstybių narių institucijos turėtų glaudžiai bendradarbiauti ir koordinuoti veiklą tarpusavyje ir su Sąjunga, visų pirma, Komisija ir EIVT, laikydamosi tarpusavio pagarbos ir solidarumo principų. Siekdamos užtikrinti greitą ir veiksmingą bendradarbiavimą valstybės narės turėtų per saugią EIVT interneto svetainę (konsulinį internetinį tinklapį) teikti ir nuolat atnaujinti informaciją apie atitinkamus kontaktinius punktus valstybėse narėse;

(17)

trečiosiose šalyse Sąjungai atstovauja Sąjungos delegacijos, kurios glaudžiai bendradarbiaudamos su valstybių narių diplomatinėmis ir konsulinėmis atstovybėmis padeda įgyvendinti Sąjungos piliečių teisę į konsulinę apsaugą, kaip išsamiai nurodyta Europos Sąjungos sutarties 35 straipsnyje. Šia direktyva visapusiškai pripažįstama ir toliau įtvirtinama EIVT ir Sąjungos delegacijų jau teikiama parama, visų pirma krizių situacijose, kaip nustatyta Tarybos sprendime 2010/427/ES (2), visų pirma jo 5 straipsnio 10 dalyje;

(18)

kalbant apie vietos bendradarbiavimą, reikėtų paaiškinti atitinkamus visų susijusių subjektų įgaliojimus ir funkcijas, siekiant užtikrinti, kad neatstovaujami piliečiai gautų paramą, kurią gauti jie turi teisę pagal nediskriminavimo principą. Vykdant vietos konsulinį bendradarbiavimą reikėtų tinkamai atsižvelgti į neatstovaujamus piliečius, pavyzdžiui, rinkti ir reguliariai atnaujinti informaciją apie atitinkamus kontaktinius punktus ir ja dalintis su valstybių narių vietos ambasadomis ir konsulatais bei su Sąjungos delegacija;

(19)

per vietos konsulinio bendradarbiavimo posėdžius, rengiamus bendradarbiaujant su Sąjungos delegacija, turėtų būti reguliariai keičiamasi informacija neatstovaujamų piliečių klausimais, pavyzdžiui, apie piliečių saugumą, kalėjimų sąlygas, konsulinių pranešimų teikimą ir galimybę gauti konsulinę apsaugą bei bendradarbiavimą krizės atveju. Tuose susitikimuose atstovybes turinčios valstybės narės turėtų, kai tai būtina, susitarti dėl praktinių nuostatų, kad būtų užtikrinta veiksminga neatstovaujamų piliečių apsauga. Tokių susitarimų gali nereikėti, pavyzdžiui, jeigu neatstovaujamų piliečių skaičius yra nedidelis;

(20)

būtinas aiškus atstovybes turinčių ir jų neturinčių valstybių narių ir Sąjungos delegacijos pareigų pasidalijimas, kad būtų užtikrintas tinkamas pasirengimas krizei ir krizės valdymas. Todėl rengiant krizei įveikti skirtus planus reikėtų koordinuoti veiklą ir visapusiškai atsižvelgti į neatstovaujamų piliečių aspektą. Šiuo tikslu, įgyvendinant vietos reagavimo į krizę parengties priemones, ambasados ar konsulato vietoje neturinčios valstybės narės turėtų pateikti visą turimą ir aktualią informaciją apie jų piliečius toje teritorijoje. Krizės atveju ši informacija turėtų būti deramai atnaujinama. Kompetentingos ambasados ir konsulatai bei Sąjungos delegacijos turėtų būti informuoti apie parengties krizei priemones ir, atitinkamais atvejais, dalyvauti jas įgyvendinant. Informacija apie tas nuostatas turėtų būti padaryta prieinama neatstovaujamiems piliečiams. Krizės atveju vadovaujanti valstybė ar valstybė narė (-ės), koordinuojanti (-čios) paramą, turėtų nediskriminuodamos koordinuoti neatstovaujamiems piliečiams teikiamą paramą ir turimų evakuacijos pajėgumų naudojimą remdamasi sutartu planu ir atsižvelgdamos į vietos pokyčius;

(21)

reikėtų stiprinti konsulinio personalo ir kitų krizių valdymo ekspertų sąveikumą, visų pirma juos įtraukiant į daugiadalykes krizių grupes, pavyzdžiui, grupes, veikiančias EIVT reagavimo į krizes ir operatyvinio koordinavimo ir krizių valdymo struktūrose ir įgyvendinant Sąjungos civilinės saugos mechanizmą (3);

(22)

prireikus neatstovaujamų piliečių konsulinei apsaugai turėtų būti galima prašyti Sąjungos civilinės saugos mechanizmo paramos. Tos pagalbos galėtų prašyti, pavyzdžiui, vadovaujanti valstybė ar paramą koordinuojanti (-čios) valstybė (-ės) narė (-ės);

(23)

šioje direktyvoje vartojamas terminas „vadovaujanti valstybė“ reiškia vieną ar daugiau valstybių narių, atstovaujamų tam tikroje trečiojoje šalyje ir atsakingų už paramos neatstovaujamiems piliečiams krizės metu koordinavimą bei vadovavimą ją teikiant. Vadovaujančios valstybės sąvoką, nustatytą atitinkamose Sąjungos gairėse (4), būtų galima toliau plėtoti laikantis Sąjungos teisės ir, visų pirma, šios direktyvos;

(24)

kai valstybė narė gauna informaciją apie asmens, kuris teigia esantis neatstovaujamas pilietis, prašymą arba gauna tokio asmens prašymą dėl konsulinės apsaugos, prieš suteikdama paramą ji visada, išskyrus ypatingos skubos atvejais, turėtų nedelsdama susisiekti su piliečio pilietybės valstybe nare ir jai pateikti visą susijusią informaciją. Pilietybės valstybė narė turėtų nedelsdama pateikti visą tuo atveju aktualią informaciją. Tas konsultavimasis turėtų sudaryti pilietybės valstybei narei galimybę paprašyti perduoti jai prašymą arba bylą, kad ji pati suteiktų konsulinę apsaugą. Tas konsultavimasis taip pat turėtų sudaryti galimybę atitinkamoms valstybėms narėms pasikeisti susijusia informacija siekiant užtikrinti, pavyzdžiui, kad neatstovaujamas pilietis nepiktnaudžiautų savo teise į konsulinę apsaugą pagal SESV 20 straipsnio 2 dalies c punktą. Piktnaudžiavimo atveju Sąjungos piliečiai šia direktyva remtis negali;

(25)

tarpusavio solidarumas ir bendradarbiavimas taip pat susiję su finansiniais klausimais. Valstybės narės, kurios savo piliečiams konsulinę paramą teikia finansinės paramos forma, tai daro tik kraštutiniu atveju ir tik išimtiniais atvejais, kai pilietis negali gauti lėšų kitais būdais, pvz., gaudamas pavedimus iš šeimos narių, draugų ar darbdavių. Neatstovaujamiems piliečiams parama turėtų būti teikiama tokiomis pat sąlygomis kaip remiančiosios valstybės narės piliečiams. Neatstovaujamas pilietis turėtų privalėti pasirašyti įsipareigojimą atlyginti savo pilietybės valstybei narei susidariusias išlaidas, jeigu tokio išlaidų atlyginimo savo valstybei narei tokioje pat situacijoje būtų reikalaujama ir iš remiančiosios valstybės narės piliečių. Vėliau neatstovaujamo piliečio valstybė narė gali reikalauti, kad jis apmokėtų tas išlaidas, įskaitant visus taikomus konsulinius mokesčius;

(26)

šia direktyva turėtų būti užtikrinamas finansinės naštos pasidalijimas ir atlyginimas. Kai suteikiant konsulinę apsaugą neatstovaujamam piliečiui pasirašomas įsipareigojimas atlyginti išlaidas, remiančiajai valstybei narei neatstovaujamo piliečio pilietybės valstybė narė turėtų atlyginti jos patirtas išlaidas. Remiančioji valstybė narė sprendžia, ar prašyti atlyginti patirtas išlaidas. Remiančioji valstybė narė ir neatstovaujamo piliečio pilietybės valstybė narė turėtų galėti susitarti dėl atlyginimo per tam tikrą terminą tvarkos;

(27)

dėl arešto ar sulaikymo atveju neatstovaujam piliečiui suteikiamos konsulinės apsaugos, remiančiosios valstybės narės diplomatinės ar konsulinės įstaigos gali patirti, priklausomai nuo kiekvieno atskiro atvejo aplinkybių, neįprastai didelių kelionės, apsigyvenimo ar vertimo išlaidų. Neatstovaujamo piliečio pilietybės valstybei narei turi būti pranešta apie tokias galimas išlaidas per konsultacijas, kurios vyksta prieš suteikiant paramą. Remiančioji valstybė narė turėtų galėti prašyti neatstovaujamo piliečio pilietybės valstybės narės atlyginti tokias neįprastai dideles išlaidas. Neatstovaujamo piliečio pilietybės valstybė narė turėtų, remiančiajai valstybei narei atlyginti jos patirtas išlaidas. Remiančioji valstybė narė ir neatstovaujamo piliečio pilietybės valstybė narė turėtų galėti susitarti dėl kompensavimo per tam tikrus terminus tvarkos. Remiantis nediskriminavimo principu neatstovaujamo piliečio pilietybės valstybė narė negali iš savo piliečių reikalauti atlyginti išlaidų, kurių atlyginti nebūtų reikalaujama iš remiančiosios valstybės narės piliečių;

(28)

krizių situacijose finansinės procedūros turėtų būti supaprastintos. Atsižvelgiant į tokių situacijų ypatumus, pvz., poreikį greitai reaguoti atsižvelgiant į didelį piliečių skaičių, įsipareigojimas atlyginti išlaidas neturėtų būti privalomas tam, kad remiančioji valstybė narė galėtų prašyti ir gauti išlaidų atlyginimą iš neatstovaujamo piliečio pilietybės valstybės (-ių) narės (-ių). Neatstovaujamų piliečių pilietybės valstybės narės turėtų, remiančiajai (-iosioms) valstybei (-ėms) narei (-ėms) atlyginti jos patirtas išlaidas. Remiančioji (-iosios) valstybė (-ės) narė (ės) turėtų nuspręsti, ar ir kokia forma prašyti atlyginti patirtas išlaidas. Remiančioji valstybė narė ir neatstovaujamo piliečio pilietybės valstybė narė turėtų galėti susitarti dėl išlaidų atlyginimo per tam tikrą terminą tvarkos. Jei kyla krizė, nuo kurios kenčia arba galėjo nukentėti daug Sąjungos piliečių, ir jei remiančioji valstybė narė to paprašo, neatstovaujamų piliečių pilietybės valstybės narės gali atlyginti išlaidas proporciniu pagrindu, dalindamos patirtų išlaidų sumą iš piliečių, kuriems suteikta parama, skaičiaus;

(29)

ši direktyva turėtų būti peržiūrėta praėjus trejiems metams po perkėlimo į nacionalinę teisę termino. Visų pirma reikėtų įvertinti galimą poreikį peržiūrėti finansines procedūras siekiant užtikrinti tinkamą naštos pasidalijimą, atsižvelgiant į informaciją apie direktyvos įgyvendinimą ir praktinį taikymą, kurią pateiks valstybės narės, taip pat susijusius statistikos duomenis ir bylas. Komisija turėtų parengti ataskaitą ir apsvarstyti papildomų priemonių poreikį, įskaitant, kur tinkama, siūlydama šios direktyvos dalinius pakeitimus siekiant sudaryti palankesnes sąlygas Sąjungos piliečiams naudotis teise į konsulinę apsaugą;

(30)

Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 95/46/EB (5) reglamentuojamas asmens duomenų tvarkymas, kurį pagal šią direktyvą atlieka valstybės narės;

(31)

ši direktyva neturėtų daryti poveikio palankesnėms nacionalinėms nuostatoms, jeigu jos suderinamos su šia direktyva;

(32)

pagal 2011 m. rugsėjo 28 d. Bendrą valstybių narių ir Komisijos politinį pareiškimą dėl aiškinamųjų dokumentų (6) valstybės narės įsipareigojo pagrįstais atvejais prie pranešimo apie perkėlimo į nacionalinę teisę priemones pridėti vieną ar daugiau dokumentų, kuriuose būtų paaiškinti direktyvos sudėtinių dalių ir nacionalinių perkėlimo į nacionalinę teisę priemonių atitinkamų dalių ryšiai. Šios direktyvos atžvilgiu teisės aktų leidėjas laikosi nuomonės, kad tokių dokumentų perdavimas yra pagrįstas;

(33)

šia direktyva siekiama stiprinti konsulinę apsaugą, kaip pripažinta Chartijoje. Ja gerbiamos pagrindinės teisės ir laikomasi visų pirma Chartijoje pripažįstamų principų, t. y. nediskriminavimo principo, teisės į gyvybę ir neliečiamybę, teisės į privatumą ir šeimos gyvenimą, vaiko teisių ir teisės į gynybą, taip pat teisės į teisingą bylos nagrinėjimą. Šią direktyvą reikėtų įgyvendinti remiantis minėtomis teisėmis ir principais;

(34)

kadangi Chartijoje nustatytas diskriminacijos uždraudimas, valstybės narės šią direktyvą turėtų įgyvendinti asmenų, kuriems taikoma ši direktyva, nediskriminuodamos jokiais pagrindais, pvz., dėl lyties, rasės, odos spalvos, etninės arba socialinės kilmės, genetinių bruožų, kalbos, religijos arba tikėjimo, politinių ar kitokių pažiūrų, priklausymo tautinei mažumai, turtinės padėties, gimimo aplinkybių, negalios, amžiaus ar seksualinės orientacijos;

(35)

Taryboje posėdžiavusių valstybių narių Vyriausybių atstovų sprendimas 95/553/EB (7) turėtų būti panaikintas,

a)

arešto arba sulaikymo;

b)

nukentėjus nuo nusikaltimo;

c)

sunkaus nelaimingo atsitikimo arba sunkios ligos;

d)

mirties;

e)

pagalbos ir repatriacijos įvykus nelaimei;

f)

kai reikalingi laikinieji kelionės dokumentai, kaip numatyta Sprendime 96/409/BUSP (8).