EUR-Lex Access to European Union law

Back to EUR-Lex homepage

This document is an excerpt from the EUR-Lex website

Document 32015L0637

2015 m. balandžio 20 d. Tarybos direktyva (ES) 2015/637 dėl koordinavimo ir bendradarbiavimo priemonių, skirtų neatstovaujamų Sąjungos piliečių konsulinei apsaugai trečiosiose šalyse palengvinti ir kuria panaikinimas Sprendimas 95/553/EB

OL L 106, 24/04/2015, p. 1–13 (BG, ES, CS, DA, DE, ET, EL, EN, FR, HR, IT, LV, LT, HU, MT, NL, PL, PT, RO, SK, SL, FI, SV)

Legal status of the document In force

ELI: http://data.europa.eu/eli/dir/2015/637/oj

24.4.2015   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 106/1


TARYBOS DIREKTYVA (ES) 2015/637

2015 m. balandžio 20 d.

dėl koordinavimo ir bendradarbiavimo priemonių, skirtų neatstovaujamų Sąjungos piliečių konsulinei apsaugai trečiosiose šalyse palengvinti ir kuria panaikinimas Sprendimas 95/553/EB

EUROPOS SĄJUNGOS TARYBA,

atsižvelgdama į Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo, ypač į jos 23 straipsnį,

atsižvelgdama į Europos Komisijos pasiūlymą,

atsižvelgdama į Europos Parlamento nuomonę (1),

laikydamasi specialios teisėkūros procedūros,

kadangi:

(1)

Sąjungos pilietybė yra pamatinis valstybių narių piliečių statusas. Viena iš valstybių narių piliečiams Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 20 straipsnio 2 dalies c punktu suteikiamų specialių teisių yra teisė trečiosios valstybės teritorijoje, kurioje valstybė narė, kurių pilietybę jie turi, neturi atstovybės, gauti kitos valstybės narės diplomatinės ar konsulinės įstaigos apsaugą tomis pačiomis sąlygomis kaip ir tos apsaugą suteikiančios valstybės piliečiai;

(2)

Lisabonos sutartimi įtvirtintas Sąjungos pilietybės statusas ir sustiprintos šiam statusui priskirtos teisės. SESV 23 straipsnyje numatyta, kad priimamos direktyvos, kuriomis nustatomos bendradarbiavimo ir koordinavimo priemonės, būtinos neatstovaujamų Sąjungos piliečių konsulinei apsaugai palengvinti;

(3)

vertybės, kuriomis grindžiama Sąjunga, apima solidarumą, nediskriminavimą ir pagarbą žmogaus teisėms; palaikydama santykius su pasauliu Sąjunga turėtų remti savo vertybes ir prisidėti prie savo piliečių apsaugos. Viena iš Europos solidarumo apraiškų – Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 46 straipsnyje įtvirtinta pagrindinė neatstovaujamų Sąjungos piliečių teisė į konsulinę apsaugą tokiomis pat sąlygomis, kokios taikomos apsaugą suteikiančios valstybės piliečiams. Tai suteikia Sąjungos pilietybės sąvokai išorės dimensiją ir stiprina Sąjungos tapatybę trečiosiose šalyse;

(4)

šios direktyvos tikslas – nustatyti bendradarbiavimo ir koordinavimo priemones, būtinas siekiant palengvinti neatstovaujamų Sąjungos piliečių konsulinę apsaugą. Tos priemonės turėtų padėti padidinti teisinį tikrumą ir užtikrinti veiksmingesnį konsulinių įstaigų bendradarbiavimą ir didesnį tarpusavio solidarumą;

(5)

pagal SESV 20 straipsnio 2 dalies c punktą ir 23 straipsnį valstybės narės turėtų suteikti konsulinę apsaugą neatstovaujamiems piliečiams tokiomis pat sąlygomis kaip ir savo piliečiams. Šia direktyva nedaromas poveikis valstybių narių kompetencijai nustatyti jų piliečiams taikomos apsaugos lygį;

(6)

šia direktyva nedaromas poveikis valstybių narių konsuliniams santykiams su trečiosiomis šalimis, visų pirma jų teisėms ir pareigoms, kylančioms iš tarptautinių papročių ir susitarimų, visų pirma 1963 m. balandžio 24 d. Konvencijos dėl konsulinių santykių (toliau – Vienos konvencija), kuriuos valstybės narės taiko laikydamosi Sąjungos teisės. Pagal Vienos konvencijos 8 straipsnį valstybė narė, gavusi atitinkamą pranešimą, gali suteikti konsulinę apsaugą kitos valstybės narės vardu, jeigu atitinkama trečioji šalis neprieštarauja. Visų pirma sunkumų gali iškilti tais atvejais, kai pilietis taip pat yra ir priimančiosios šalies pilietis. Valstybės narės, remdamosi vietos konsuliniu bendradarbiavimu, turėtų imtis būtinų priemonių trečiųjų šalių atžvilgiu, kad kiekvienu atskiru atveju konsulinę apsaugą būtų galima suteikti kitų valstybių narių vardu;

(7)

neatstovaujamiems piliečiams apsaugoti trečiosiose šalyse reikalingas veiksmingas bendradarbiavimas ir veiklos koordinavimas. Remiančioji valstybė narė, turinti atstovybę trečiojoje šalyje, ir piliečio pilietybės valstybė narė turėtų glaudžiai bendradarbiauti. Vietos konsulinis bendradarbiavimas neatstovaujamų piliečių atžvilgiu gali būti ypač sudėtingas, nes veiklą būtina koordinuoti su institucijomis, kurioms neatstovaujama vietos lygiu, įskaitant prireikus koordinavimą su kompetentingomis ambasadomis ar konsulatais. Siekiant užpildyti spragą dėl piliečio valstybės narės ambasados ar konsulato nebuvimo, reikėtų nustatyti aiškias ir nuolatines taisykles. Esamas priemones taip pat reikia patikslinti, kad būtų užtikrinta veiksminga apsauga;

(8)

Sąjungos piliečiai turėtų būti laikomi neatstovaujamais trečiojoje šalyje, jeigu jų pilietybės valstybė narė joje neturi ambasados, konsulato ar garbės konsulo. Taip pat turėtų būti laikoma, kad piliečiai yra neatstovaujami, jeigu vietoje įsteigta ambasada, konsulatas ar paskirtas garbės konsulas dėl bet kokios priežasties negali atitinkamu atveju suteikti tokios apsaugos, kokią kitu atveju atitinkamas asmuo turėtų gauti pagal nacionalinę teisę ar praktiką. Ambasados ir konsulatai turėtų vieni kitiems pranešti apie visas išimtines aplinkybes, galinčias laikinai riboti jų galimybes teikti konsulinę apsaugą. Reikėtų atsižvelgti ir į pasiekiamumą ir artumą. Pavyzdžiui, kitos valstybės narės ambasados ar konsulato konsulinės apsaugos ar paramos prašantis pilietis neturėtų būti nukreiptas į jo paties pilietybės valstybės narės ambasadą, konsulatą ar pas garbės konsulą, jeigu jis dėl vietos aplinkybių ar lėšų stokos negali saugiai pasiekti tų institucijų arba jeigu tos institucijos negali pasiekti jo, kad jis gautų konsulinę apsaugą. Atstovavimo nebuvimo sąvoka turėtų būti aiškinama taip, kad būtų užtikrintas veiksmingas neatstovaujamų piliečių naudojimasis teise be diskriminavimo gauti kitos valstybės narės ambasados ar konsulato apsaugą, atsižvelgiant į kiekvieno konkretaus atvejo aplinkybes. Daugiau nei vienos valstybės narės pilietybę turintys piliečiai turėtų būti laikomi neatstovaujamais, jei nė viena iš jų pilietybės valstybių narių neturi atstovybės atitinkamoje trečiojoje šalyje;

(9)

siekiant užtikrinti SESV 20 straipsnio 2 dalies c punkte įtvirtintos teisės veiksmingumą ir teisę į privatų ir šeimos gyvenimą, kaip nustatyta Chartijos 7 straipsnyje, ir atsižvelgiant į nacionalinę teisę ir praktiką, remiančioji valstybė narė gali turėti suteikti apsaugą Sąjungos piliečių šeimos nariams, kurie yra trečiosios šalies piliečiai, atsižvelgiant į konkrečias kiekvieno atvejo aplinkybes. Šia direktyva netrukdoma tam, kad per konsultacijas, kurios turėtų vykti prieš suteikiant paramą, paramą teikianti valstybė narė ir neatstovaujamo piliečio pilietybės valstybė narė prireikus susitartų dėl galimybės paramą gaunančio neatstovaujamo Sąjungos piliečio šeimos nariams, kurie yra trečiosios šalies piliečiai, teikti didesnės apimties paramą, viršijančią tai, kas yra reikalaujama pagal remiančiosios valstybės narės teisę arba yra įtvirtinta jos praktikoje, kuo labiau atsižvelgiant į neatstovaujamo piliečio pilietybės valstybės narės prašymus, jeigu minėtas susitarimas atitinka Sąjungos teisės reikalavimus. Vis dėlto gali būti, kad valstybės narės neturės galimybės suteikti tam tikrų rūšių konsulinės apsaugos, kaip antai laikinųjų kelionės dokumentų suteikimas, šeimos nariams, kurie yra trečiosios šalies piliečiai. Pagalbos nepilnamečiams atveju pirmiausia reikėtų vadovautis vaiko interesais pagal Chartijos 24 straipsnį ir 1989 m. lapkričio 20 d. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvenciją;

(10)

neatstovaujamiems piliečiams turėtų būti suteikta teisė kreiptis dėl konsulinės apsaugos į bet kurios valstybės narės ambasadą ar konsulatą. Tačiau tai neturėtų trukdyti valstybėms narėms sudaryti praktinius susitarimus, kuriais siekiama pasidalinti atsakomybę už konsulinės apsaugos suteikimą neatstovaujamiems piliečiams pagal šią direktyvą. Tokie susitarimai yra naudingi piliečiams, nes jais geriau pasirengiama užtikrinti veiksmingą apsaugą. Prašymus dėl apsaugos gavusios valstybės narės turėtų įvertinti, ar konkrečiu atveju būtina suteikti konsulinę apsaugą, ar ta byla gali būti perduota ambasadai ar konsulatui, kuris yra nurodytas kompetentingu pagal bet kokius jau sudarytus susitarimus. Valstybės narės apie tokį susitarimą turėtų pranešti Komisijai ir Europos išorės veiksmų tarnybai (EIVT); šią informaciją Sąjunga ir valstybės narės turėtų viešai paskelbti, siekiant užtikrinti skaidrumą neatstovaujamiems piliečiams;

(11)

šia direktyva neturėtų būti užkirstas kelias trečiojoje šalyje atstovybės neturinčiai valstybei narei suteikti konsulinę apsaugą savo piliečiui, pavyzdžiui, atitinkamais atvejais teikiant konsulines paslaugas internetu. Neatstovaujamo piliečio pilietybės valstybei narei turėtų būti leidžiama prašyti valstybės narės, kurios tas pilietis prašo konsulinės paramos ar ją gauna, perduoti prašymą ar bylą, kad ji pati teiktų konsulinę apsaugą. Neatstovaujamas pilietis neturėtų prarasti konsulinės apsaugos dėl tokio perdavimo;

(12)

nepaisant skirtingų valstybių narių tradicijų dėl garbės konsulų įgaliojimų, dažniausiai garbės konsulai neteikia tokių pat paslaugų, kaip ambasados ar konsulatai. Atsižvelgiant į tai, kad garbės konsulai dažnai savo misiją vykdo savanorišku pagrindu, kiekvienai valstybei narei turėtų būti palikta nuspręsti, ar ši direktyva turėtų būti taikoma jos garbės konsulams. Gali būti reikalaujama, kad garbės konsulai teiktų konsulinę apsaugą neatstovaujamiems piliečiams priklausomai nuo kiekvieno atvejo aplinkybių;

(13)

prašymai dėl apsaugos turėtų būti svarstomi, jeigu pareiškėjai pateikia galiojantį Sąjungos piliečio pasą ar tapatybės kortelę. Tačiau neatstovaujami piliečiai, kuriems reikalinga konsulinė apsauga, gali nebeturėti tapatybės dokumentų. Pamatinis Sąjungos pilietybės statusas tiesiogiai kyla iš Sąjungos teisės, o tapatybės dokumentai yra tik deklaratyvaus pobūdžio. Jeigu pareiškėjai negali pateikti tinkamų tapatybės dokumentų, jie turėtų galėti savo tapatybę įrodyti kitais būdais. Jei reikia, atitinkamo asmens tapatybė galėtų būti patikrinta konsultuojantis su valstybės narės, kurios piliečiu pareiškėjas teigia esąs, institucijomis. Kalbant apie pareiškėją lydinčius šeimos narius, kurie yra trečiosios šalies piliečiai, pareiškėjo pilietybės valstybės narės valdžios institucijos taip pat turėtų galėti padėti remiančiajai valstybei narei tikrindamos tapatybę ir giminystės ryšių su pareiškėju buvimo faktą;

(14)

siekiant nustatyti, kokios veiklos koordinavimo ir bendradarbiavimo priemonės yra reikalingos, reikėtų tiksliai nustatyti konsulinės apsaugos pagal šią direktyvą taikymo sritį. Neatstovaujamų piliečių konsulinė apsauga turėtų apimti paramą įvairiomis tipinėmis situacijomis, kuriomis valstybės narės, atsižvelgdamos į konkrečias aplinkybes kiekvienu atveju, teikia konsulinę apsaugą savo piliečiams, pavyzdžiui, paramą arešto arba sulaikymo, didelio nelaimingo atsitikimo arba sunkios ligos ir mirties atvejais, taip pat pagalbą bei repatriaciją nelaimės atveju ar laikinųjų kelionės dokumentų išdavimą. Kadangi reikalinga apsauga visada priklauso nuo faktinės padėties, konsulinė apsauga neturėtų apsiriboti konkrečiai šioje direktyvoje minimais atvejais;

(15)

kai taikoma, turėtų būti tinkamai atsižvelgta į piliečių pageidavimus, be kita ko, ar šeimos nariai ar kiti susiję asmenys turėtų būti informuoti, ir, jei turėtų, kurie konkrečiai. Panašiai, mirties atveju turėtų būti tinkamai atsižvelgta į artimiausių giminaičių pageidavimus dėl veiksmų, susijusių su mirusio piliečio palaikais. Už šiuos kontaktus turėtų būti atsakinga neatstovaujamo piliečio valstybė narė;

(16)

valstybių narių institucijos turėtų glaudžiai bendradarbiauti ir koordinuoti veiklą tarpusavyje ir su Sąjunga, visų pirma, Komisija ir EIVT, laikydamosi tarpusavio pagarbos ir solidarumo principų. Siekdamos užtikrinti greitą ir veiksmingą bendradarbiavimą valstybės narės turėtų per saugią EIVT interneto svetainę (konsulinį internetinį tinklapį) teikti ir nuolat atnaujinti informaciją apie atitinkamus kontaktinius punktus valstybėse narėse;

(17)

trečiosiose šalyse Sąjungai atstovauja Sąjungos delegacijos, kurios glaudžiai bendradarbiaudamos su valstybių narių diplomatinėmis ir konsulinėmis atstovybėmis padeda įgyvendinti Sąjungos piliečių teisę į konsulinę apsaugą, kaip išsamiai nurodyta Europos Sąjungos sutarties 35 straipsnyje. Šia direktyva visapusiškai pripažįstama ir toliau įtvirtinama EIVT ir Sąjungos delegacijų jau teikiama parama, visų pirma krizių situacijose, kaip nustatyta Tarybos sprendime 2010/427/ES (2), visų pirma jo 5 straipsnio 10 dalyje;

(18)

kalbant apie vietos bendradarbiavimą, reikėtų paaiškinti atitinkamus visų susijusių subjektų įgaliojimus ir funkcijas, siekiant užtikrinti, kad neatstovaujami piliečiai gautų paramą, kurią gauti jie turi teisę pagal nediskriminavimo principą. Vykdant vietos konsulinį bendradarbiavimą reikėtų tinkamai atsižvelgti į neatstovaujamus piliečius, pavyzdžiui, rinkti ir reguliariai atnaujinti informaciją apie atitinkamus kontaktinius punktus ir ja dalintis su valstybių narių vietos ambasadomis ir konsulatais bei su Sąjungos delegacija;

(19)

per vietos konsulinio bendradarbiavimo posėdžius, rengiamus bendradarbiaujant su Sąjungos delegacija, turėtų būti reguliariai keičiamasi informacija neatstovaujamų piliečių klausimais, pavyzdžiui, apie piliečių saugumą, kalėjimų sąlygas, konsulinių pranešimų teikimą ir galimybę gauti konsulinę apsaugą bei bendradarbiavimą krizės atveju. Tuose susitikimuose atstovybes turinčios valstybės narės turėtų, kai tai būtina, susitarti dėl praktinių nuostatų, kad būtų užtikrinta veiksminga neatstovaujamų piliečių apsauga. Tokių susitarimų gali nereikėti, pavyzdžiui, jeigu neatstovaujamų piliečių skaičius yra nedidelis;

(20)

būtinas aiškus atstovybes turinčių ir jų neturinčių valstybių narių ir Sąjungos delegacijos pareigų pasidalijimas, kad būtų užtikrintas tinkamas pasirengimas krizei ir krizės valdymas. Todėl rengiant krizei įveikti skirtus planus reikėtų koordinuoti veiklą ir visapusiškai atsižvelgti į neatstovaujamų piliečių aspektą. Šiuo tikslu, įgyvendinant vietos reagavimo į krizę parengties priemones, ambasados ar konsulato vietoje neturinčios valstybės narės turėtų pateikti visą turimą ir aktualią informaciją apie jų piliečius toje teritorijoje. Krizės atveju ši informacija turėtų būti deramai atnaujinama. Kompetentingos ambasados ir konsulatai bei Sąjungos delegacijos turėtų būti informuoti apie parengties krizei priemones ir, atitinkamais atvejais, dalyvauti jas įgyvendinant. Informacija apie tas nuostatas turėtų būti padaryta prieinama neatstovaujamiems piliečiams. Krizės atveju vadovaujanti valstybė ar valstybė narė (-ės), koordinuojanti (-čios) paramą, turėtų nediskriminuodamos koordinuoti neatstovaujamiems piliečiams teikiamą paramą ir turimų evakuacijos pajėgumų naudojimą remdamasi sutartu planu ir atsižvelgdamos į vietos pokyčius;

(21)

reikėtų stiprinti konsulinio personalo ir kitų krizių valdymo ekspertų sąveikumą, visų pirma juos įtraukiant į daugiadalykes krizių grupes, pavyzdžiui, grupes, veikiančias EIVT reagavimo į krizes ir operatyvinio koordinavimo ir krizių valdymo struktūrose ir įgyvendinant Sąjungos civilinės saugos mechanizmą (3);

(22)

prireikus neatstovaujamų piliečių konsulinei apsaugai turėtų būti galima prašyti Sąjungos civilinės saugos mechanizmo paramos. Tos pagalbos galėtų prašyti, pavyzdžiui, vadovaujanti valstybė ar paramą koordinuojanti (-čios) valstybė (-ės) narė (-ės);

(23)

šioje direktyvoje vartojamas terminas „vadovaujanti valstybė“ reiškia vieną ar daugiau valstybių narių, atstovaujamų tam tikroje trečiojoje šalyje ir atsakingų už paramos neatstovaujamiems piliečiams krizės metu koordinavimą bei vadovavimą ją teikiant. Vadovaujančios valstybės sąvoką, nustatytą atitinkamose Sąjungos gairėse (4), būtų galima toliau plėtoti laikantis Sąjungos teisės ir, visų pirma, šios direktyvos;

(24)

kai valstybė narė gauna informaciją apie asmens, kuris teigia esantis neatstovaujamas pilietis, prašymą arba gauna tokio asmens prašymą dėl konsulinės apsaugos, prieš suteikdama paramą ji visada, išskyrus ypatingos skubos atvejais, turėtų nedelsdama susisiekti su piliečio pilietybės valstybe nare ir jai pateikti visą susijusią informaciją. Pilietybės valstybė narė turėtų nedelsdama pateikti visą tuo atveju aktualią informaciją. Tas konsultavimasis turėtų sudaryti pilietybės valstybei narei galimybę paprašyti perduoti jai prašymą arba bylą, kad ji pati suteiktų konsulinę apsaugą. Tas konsultavimasis taip pat turėtų sudaryti galimybę atitinkamoms valstybėms narėms pasikeisti susijusia informacija siekiant užtikrinti, pavyzdžiui, kad neatstovaujamas pilietis nepiktnaudžiautų savo teise į konsulinę apsaugą pagal SESV 20 straipsnio 2 dalies c punktą. Piktnaudžiavimo atveju Sąjungos piliečiai šia direktyva remtis negali;

(25)

tarpusavio solidarumas ir bendradarbiavimas taip pat susiję su finansiniais klausimais. Valstybės narės, kurios savo piliečiams konsulinę paramą teikia finansinės paramos forma, tai daro tik kraštutiniu atveju ir tik išimtiniais atvejais, kai pilietis negali gauti lėšų kitais būdais, pvz., gaudamas pavedimus iš šeimos narių, draugų ar darbdavių. Neatstovaujamiems piliečiams parama turėtų būti teikiama tokiomis pat sąlygomis kaip remiančiosios valstybės narės piliečiams. Neatstovaujamas pilietis turėtų privalėti pasirašyti įsipareigojimą atlyginti savo pilietybės valstybei narei susidariusias išlaidas, jeigu tokio išlaidų atlyginimo savo valstybei narei tokioje pat situacijoje būtų reikalaujama ir iš remiančiosios valstybės narės piliečių. Vėliau neatstovaujamo piliečio valstybė narė gali reikalauti, kad jis apmokėtų tas išlaidas, įskaitant visus taikomus konsulinius mokesčius;

(26)

šia direktyva turėtų būti užtikrinamas finansinės naštos pasidalijimas ir atlyginimas. Kai suteikiant konsulinę apsaugą neatstovaujamam piliečiui pasirašomas įsipareigojimas atlyginti išlaidas, remiančiajai valstybei narei neatstovaujamo piliečio pilietybės valstybė narė turėtų atlyginti jos patirtas išlaidas. Remiančioji valstybė narė sprendžia, ar prašyti atlyginti patirtas išlaidas. Remiančioji valstybė narė ir neatstovaujamo piliečio pilietybės valstybė narė turėtų galėti susitarti dėl atlyginimo per tam tikrą terminą tvarkos;

(27)

dėl arešto ar sulaikymo atveju neatstovaujam piliečiui suteikiamos konsulinės apsaugos, remiančiosios valstybės narės diplomatinės ar konsulinės įstaigos gali patirti, priklausomai nuo kiekvieno atskiro atvejo aplinkybių, neįprastai didelių kelionės, apsigyvenimo ar vertimo išlaidų. Neatstovaujamo piliečio pilietybės valstybei narei turi būti pranešta apie tokias galimas išlaidas per konsultacijas, kurios vyksta prieš suteikiant paramą. Remiančioji valstybė narė turėtų galėti prašyti neatstovaujamo piliečio pilietybės valstybės narės atlyginti tokias neįprastai dideles išlaidas. Neatstovaujamo piliečio pilietybės valstybė narė turėtų, remiančiajai valstybei narei atlyginti jos patirtas išlaidas. Remiančioji valstybė narė ir neatstovaujamo piliečio pilietybės valstybė narė turėtų galėti susitarti dėl kompensavimo per tam tikrus terminus tvarkos. Remiantis nediskriminavimo principu neatstovaujamo piliečio pilietybės valstybė narė negali iš savo piliečių reikalauti atlyginti išlaidų, kurių atlyginti nebūtų reikalaujama iš remiančiosios valstybės narės piliečių;

(28)

krizių situacijose finansinės procedūros turėtų būti supaprastintos. Atsižvelgiant į tokių situacijų ypatumus, pvz., poreikį greitai reaguoti atsižvelgiant į didelį piliečių skaičių, įsipareigojimas atlyginti išlaidas neturėtų būti privalomas tam, kad remiančioji valstybė narė galėtų prašyti ir gauti išlaidų atlyginimą iš neatstovaujamo piliečio pilietybės valstybės (-ių) narės (-ių). Neatstovaujamų piliečių pilietybės valstybės narės turėtų, remiančiajai (-iosioms) valstybei (-ėms) narei (-ėms) atlyginti jos patirtas išlaidas. Remiančioji (-iosios) valstybė (-ės) narė (ės) turėtų nuspręsti, ar ir kokia forma prašyti atlyginti patirtas išlaidas. Remiančioji valstybė narė ir neatstovaujamo piliečio pilietybės valstybė narė turėtų galėti susitarti dėl išlaidų atlyginimo per tam tikrą terminą tvarkos. Jei kyla krizė, nuo kurios kenčia arba galėjo nukentėti daug Sąjungos piliečių, ir jei remiančioji valstybė narė to paprašo, neatstovaujamų piliečių pilietybės valstybės narės gali atlyginti išlaidas proporciniu pagrindu, dalindamos patirtų išlaidų sumą iš piliečių, kuriems suteikta parama, skaičiaus;

(29)

ši direktyva turėtų būti peržiūrėta praėjus trejiems metams po perkėlimo į nacionalinę teisę termino. Visų pirma reikėtų įvertinti galimą poreikį peržiūrėti finansines procedūras siekiant užtikrinti tinkamą naštos pasidalijimą, atsižvelgiant į informaciją apie direktyvos įgyvendinimą ir praktinį taikymą, kurią pateiks valstybės narės, taip pat susijusius statistikos duomenis ir bylas. Komisija turėtų parengti ataskaitą ir apsvarstyti papildomų priemonių poreikį, įskaitant, kur tinkama, siūlydama šios direktyvos dalinius pakeitimus siekiant sudaryti palankesnes sąlygas Sąjungos piliečiams naudotis teise į konsulinę apsaugą;

(30)

Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 95/46/EB (5) reglamentuojamas asmens duomenų tvarkymas, kurį pagal šią direktyvą atlieka valstybės narės;

(31)

ši direktyva neturėtų daryti poveikio palankesnėms nacionalinėms nuostatoms, jeigu jos suderinamos su šia direktyva;

(32)

pagal 2011 m. rugsėjo 28 d. Bendrą valstybių narių ir Komisijos politinį pareiškimą dėl aiškinamųjų dokumentų (6) valstybės narės įsipareigojo pagrįstais atvejais prie pranešimo apie perkėlimo į nacionalinę teisę priemones pridėti vieną ar daugiau dokumentų, kuriuose būtų paaiškinti direktyvos sudėtinių dalių ir nacionalinių perkėlimo į nacionalinę teisę priemonių atitinkamų dalių ryšiai. Šios direktyvos atžvilgiu teisės aktų leidėjas laikosi nuomonės, kad tokių dokumentų perdavimas yra pagrįstas;

(33)

šia direktyva siekiama stiprinti konsulinę apsaugą, kaip pripažinta Chartijoje. Ja gerbiamos pagrindinės teisės ir laikomasi visų pirma Chartijoje pripažįstamų principų, t. y. nediskriminavimo principo, teisės į gyvybę ir neliečiamybę, teisės į privatumą ir šeimos gyvenimą, vaiko teisių ir teisės į gynybą, taip pat teisės į teisingą bylos nagrinėjimą. Šią direktyvą reikėtų įgyvendinti remiantis minėtomis teisėmis ir principais;

(34)

kadangi Chartijoje nustatytas diskriminacijos uždraudimas, valstybės narės šią direktyvą turėtų įgyvendinti asmenų, kuriems taikoma ši direktyva, nediskriminuodamos jokiais pagrindais, pvz., dėl lyties, rasės, odos spalvos, etninės arba socialinės kilmės, genetinių bruožų, kalbos, religijos arba tikėjimo, politinių ar kitokių pažiūrų, priklausymo tautinei mažumai, turtinės padėties, gimimo aplinkybių, negalios, amžiaus ar seksualinės orientacijos;

(35)

Taryboje posėdžiavusių valstybių narių Vyriausybių atstovų sprendimas 95/553/EB (7) turėtų būti panaikintas,

PRIĖMĖ ŠIĄ DIREKTYVĄ:

1 SKYRIUS

BENDROSIOS NUOSTATOS IR TAIKYMO SRITIS

1 straipsnis

Dalykas

1.   Šia direktyva nustatomos koordinavimo ir bendradarbiavimo priemonės, būtinos, kad Sąjungos piliečiams būtų lengviau naudotis SESV 20 straipsnio 2 dalies c punkte nustatyta teise į bet kurios kitos valstybės narės diplomatinių ir konsulinių įstaigų apsaugą trečiosios šalies teritorijoje, kurioje valstybė narė, kurios pilietybę jie turi, neturi atstovybės, tomis pačiomis sąlygomis kaip tos valstybės narės piliečiai, taip pat atsižvelgiant į Sąjungos delegacijų vaidmenį prisidedant prie tos teisės įgyvendinimo.

2.   Šia direktyva nėra reglamentuojami valstybių narių ir trečiųjų šalių konsuliniai santykiai.

2 straipsnis

Bendrasis principas

1.   Valstybių narių ambasados ar konsulatai neatstovaujamiems piliečiams teikia konsulinę apsaugą tomis pačiomis sąlygomis, kaip ir savo piliečiams.

2.   Valstybės narės gali nuspręsti, kad ši direktyva taikoma garbės konsulų teikiamai konsulinei apsaugai, laikantis SESV 23 straipsnio. Valstybės narės užtikrina, kad neatstovaujami piliečiai būtų deramai informuojami apie tokius sprendimus ir apie tai, kokios apimties yra garbės konsulų kompetencija suteikti apsaugą konkrečiu atveju.

3 straipsnis

Pilietybės valstybės narės teikiama konsulinė apsauga

Neatstovaujamo piliečio pilietybės valstybė narė valstybės narės, dėl kurios konsulinės apsaugos neatstovaujamas pilietis kreipėsi arba kurios konsulinė apsauga neatstovaujamam piliečiui teikiama, gali paprašyti to piliečio prašymą ar bylą perduoti jo pilietybės valstybei narei, kad ta pilietybės valstybė narė galėtų suteikti konsulinę pagalbą pagal savo nacionalinę teisę ar praktiką. Prašymą gavusi valstybė narė bylos atsisako kai tik pilietybės valstybė narė patvirtina, kad neatstovaujamam piliečiui konsulinė apsauga yra teikiama.

4 straipsnis

Trečiosiose šalyse neatstovaujami piliečiai

Šioje direktyvoje „neatstovaujamas pilietis“ reiškia bet kurį valstybės narės, kuri neturi atstovybės trečiojoje šalyje, kaip apibrėžta 6 straipsnyje, pilietį.

5 straipsnis

Trečiosiose šalyse neatstovaujamų piliečių šeimos nariai

Konsulinė apsauga kartu su neatstovaujamu piliečiu trečiojoje šalyje esantiems šeimos nariams, kurie nėra Sąjungos piliečiai, teikiama tokiu pat mastu ir tokiomis pat sąlygomis, kaip ir apsauga, kuri pagal remiančiosios valstybės narės nacionalinę teisę ar praktiką būtų suteikta remiančiosios valstybės narės piliečių šeimos nariams, kurie nėra Sąjungos piliečiai.

6 straipsnis

Atstovybės nebuvimas

Šios direktyvos tikslais laikoma, kad valstybė narė neturi atstovybės trečiojoje šalyje, jei toje šalyje ji neturi nuolatinės ambasados ar nuolatinio konsulato arba jei toje šalyje ji neturi ambasados, konsulato ar garbės konsulo, kurie turi realias galimybes suteikti konsulinę apsaugą konkrečiu atveju.

7 straipsnis

Galimybė gauti konsulinę apsaugą ir kitos priemonės

1.   Neatstovaujamiems piliečiams suteikiama teisė kreiptis dėl apsaugos į bet kurios valstybės narės ambasadą ar konsulatą.

2.   Nedarant poveikio 2 straipsniui, valstybė narė gali nuolat atstovauti kitai valstybei narei, o valstybių narių ambasados ar konsulatai gali prireikus sudaryti praktinius susitarimus dėl atsakomybės už konsulinės apsaugos teikimą neatstovaujamiems piliečiams pasidalijimo. Valstybės narės apie tokius susitarimus praneša Komisijai ir Europos išorės veiksmų tarnybai (EIVT); šią informaciją Sąjunga ir valstybės narės paskelbia viešai, kad neatstovaujamiems piliečiams būtų užtikrintas skaidrumas.

3.   Tais atvejais, kai praktinis susitarimas, kaip numatyta 2 dalyje, yra sudarytas, ambasada arba konsulatas, į kuriuos neatstovaujamas pilietis kreipiasi dėl konsulinės apsaugos ir kurie pagal atitinkamą susitarimą nėra nurodyti kaip kompetentinga įstaiga, užtikrina, kad piliečio prašymas būtų nukreiptas į atitinkamą ambasadą ar konsulatą, nebent dėl to konsulinė apsauga nebūtų deramai suteikta, ypač jeigu dėl klausimo skubumo būtina, kad prašymą gavusi ambasada ar konsulatas imtųsi neatidėliotinų veiksmų.

8 straipsnis

Tapatybės nustatymas

1.   Pareiškėjas konsulinei apsaugai gauti turi įrodyti, kad jie yra Sąjungos piliečiai, pateikdami savo pasą arba asmens tapatybės kortelę.

2.   Jei Sąjungos pilietis negali pateikti galiojančio paso arba asmens tapatybės kortelės, pilietybė gali būti įrodoma bet kokiomis kitomis priemonėmis, jei reikia, taip pat ir patikrinant duomenis valstybės narės, kurios pilietis pareiškėjas tvirtina esąs, diplomatinėse ar konsulinėse įstaigose.

3.   5 straipsnyje nurodytų šeimos narių tapatybė ir šeimos ryšių buvimas gali būti įrodomi bet kokiomis priemonėmis, taip pat ir remiančiajai valstybei narei patikrinant duomenis 1 dalyje nurodytų piliečių pilietybės valstybės narės diplomatinėse ar konsulinėse įstaigose.

9 straipsnis

Paramos rūšys

2 straipsnyje minėta konsulinė apsauga gali apimti paramą, inter alia, tokiais atvejais:

a)

arešto arba sulaikymo;

b)

nukentėjus nuo nusikaltimo;

c)

sunkaus nelaimingo atsitikimo arba sunkios ligos;

d)

mirties;

e)

pagalbos ir repatriacijos įvykus nelaimei;

f)

kai reikalingi laikinieji kelionės dokumentai, kaip numatyta Sprendime 96/409/BUSP (8).

2 SKYRIUS

KOORDINAVIMO IR BENDRADARBIAVIMO PRIEMONĖS

10 straipsnis

Bendrosios taisyklės

1.   Valstybių narių diplomatinės ir konsulinės įstaigos glaudžiai bendradarbiauja ir koordinuoja veiklą tarpusavyje ir su Sąjunga, kad būtų užtikrinta neatstovaujamų piliečių apsauga, kaip numatyta 2 straipsnyje.

2.   Gavusi prašymą dėl konsulinės apsaugos, pateiktą asmens, teigiančio, kad yra neatstovaujamas pilietis, arba gavusi informacijos apie konkrečią neatidėliotinos pagalbos reikalaujančią neatstovaujamo piliečio padėtį, tokią kaip išvardyta 9 straipsnyje, valstybė narė nedelsdama konsultuojasi su valstybės narės, kurios pilietis tas asmuo teigia esąs, Užsienio reikalų ministerija arba, atitinkamais atvejais, su atsakinga tos valstybės narės ambasada ar konsulatu ir jiems suteikia visą svarbią turimą informaciją, įskaitant informaciją apie to asmens tapatybę, galimas konsulinės apsaugos išlaidas, ir apie šeimos narius, kuriems taip pat gali reikėti suteikti konsulinę apsaugą. Šios konsultacijos turėtų vykti prieš suteikiant paramą, išskyrus ypatingos skubos atvejus. Remiančioji valstybė narė taip pat padeda atitinkamam piliečiui ir piliečio pilietybės valstybės narės valdžios institucijoms keistis informacija.

3.   Gavusi prašymą, piliečio pilietybės valstybė narė remiančiosios valstybės narės Užsienio reikalų ministerijai arba kompetentingai ambasadai ar konsulatui suteikia visą atitinkamu atveju svarbią informaciją. Ji taip pat atsako už tai, kad esant būtinybei būtų susisiekta su šeimos nariais ar kitais atitinkamais asmenimis arba valdžios institucijomis.

4.   Valstybės narės EIVT per jos saugią interneto svetainę praneša duomenis apie atitinkamus kontaktinius punktus užsienio reikalų ministerijose.

11 straipsnis

Sąjungos delegacijų vaidmuo

Sąjungos delegacijos glaudžiai bendradarbiauja ir koordinuoja veiklą su valstybių narių ambasadomis ir konsulatais padėdamos vykdyti bendradarbiavimą ir koordinavimą vietos lygmeniu bei esant krizinėms situacijoms, visų pirma suteikdamos galimą logistinę paramą, įskaitant biuro patalpas ir organizacines priemones, pavyzdžiui, užtikrindamos laikiną konsulinio personalo ir intervencijos grupių apgyvendinimą. Sąjungos delegacijos ir EIVT būstinė taip pat padeda keistis informacija tarp valstybių narių ambasadų bei konsulatų, ir, atitinkamais atvejais, su vietos valdžios institucijomis. Sąjungos delegacijos taip pat skelbia turimą bendrą informaciją apie tai, kokią paramą neatstovaujami piliečiai galėtų gauti, visų pirma, jei taikoma, apie sutartas praktines priemones.

12 straipsnis

Bendradarbiavimas vietos lygmeniu

Posėdžiuose, rengiamuose vykdant bendradarbiavimą vietos lygmeniu, reguliariai keičiamasi informacija neatstovaujamų piliečių klausimais. Tuose posėdžiuose valstybės narės prireikus susitaria dėl praktinių priemonių, kaip numatyta 7 straipsnyje, siekiant užtikrinti, kad neatstovaujamiems piliečiams atitinkamoje trečiojoje šalyje būtų suteikiama veiksminga apsauga. Jei valstybės narės nesusitaria kitaip, posėdžiuose pirmininkauja kurios nors valstybės narės atstovas, glaudžiai bendradarbiaudamas su Sąjungos delegacija.

13 straipsnis

Parengtis krizei ir bendradarbiavimas

1.   Vietos lygmeniu vykdant nenumatytų atvejų planavimą atsižvelgiama ir į neatstovaujamų piliečių klausimus. Trečiojoje šalyje atstovaujamos valstybės narės nenumatytų atvejų planus koordinuoja tarpusavyje ir su Sąjungos delegacija, siekiant užtikrinti, kad krizės atveju neatstovaujamiems piliečiams būtų suteikiama visapusiška parama. Atsakingos ambasados arba konsulatai turi būti deramai informuoti apie parengties krizei priemones ir, atitinkamais atvejais, dalyvauti jas įgyvendinant.

2.   Krizės atveju Sąjunga ir valstybės narės glaudžiai bendradarbiauja siekdamos neatstovaujamiems piliečiams užtikrinti veiksmingą paramą. Jos, kai įmanoma, laiku informuoja viena kitą apie turimus evakuacijos pajėgumus. Jei valstybės narės prašo, joms gali padėti esamos Sąjungos lygmens intervencijos grupės, įskaitant konsulinius ekspertus, visų pirma iš neatstovaujamų valstybių narių.

3.   Vadovaujanti valstybė arba paramą koordinuojanti (-čios) valstybė (-ės) narė (-ės) yra atsakinga (-os) už paramos, teikiamos neatstovaujamiems piliečiams, koordinavimą, o jai (joms) padeda kitos susijusios valstybės narės, Sąjungos delegacija ir EIVT būstinė. Valstybės narės vadovaujančiai valstybei arba paramą koordinuojančiai (-ioms) valstybei (-ėms) narei (-ėms) teikia visą svarbią informaciją apie savo neatstovaujamus piliečius, patekusius į krizę.

4.   Vadovaujanti valstybė arba paramą neatstovaujamiems piliečiams koordinuojanti (-čios) valstybė (-ės) narė (-ės) prireikus gali prašyti paramos iš struktūrų, tokių kaip EIVT krizių valdymo struktūros ir Sąjungos civilinės saugos mechanizmas.

3 SKYRIUS

FINANSINĖS PROCEDŪROS

14 straipsnis

Bendrosios taisyklės

1.   Neatstovaujami piliečiai įsipareigoja valstybei narei, kurios piliečiai jie yra, atlyginti konsulinės apsaugos išlaidas tokiomis pat sąlygomis, kokios taikomos remiančiosios valstybės narės piliečiams, naudodama I priede pateiktą standartinę formą. Neatstovaujamų piliečių reikalaujama įsipareigoti atlyginti tik tas išlaidas, kurias turėtų padengti remiančiosios valstybės narės piliečiai esant toms pačioms sąlygoms.

2.   Remiančioji valstybė narė gali prašyti, kad neatstovaujamo piliečio pilietybės valstybė narė atlygintų 1 dalyje nurodytas išlaidas naudodama II priede pateiktą standartinę formą. Neatstovaujamo piliečio pilietybės valstybė narė tas išlaidas atlygina per pagrįstą laikotarpį, kuris neturi viršyti 12 mėnesių. Neatstovaujamo piliečio pilietybės valstybė narė gali paprašyti atitinkamo neatstovaujamo piliečio atlyginti tokias išlaidas.

3.   Jei neatstovaujamam piliečiui suteikus konsulinę apsaugą arešto arba sulaikymo atveju diplomatinės ar konsulinės įstaigos patiria neįprastai didelių, tačiau būtinų ir pagrįstų kelionės, apsigyvenimo ar vertimo išlaidų, remiančioji valstybė narė gali paprašyti, kad neatstovaujamo piliečio pilietybės valstybė narė atlygintų tokias išlaidas, o pastaroji jas atlygina per pagrįstą laikotarpį, kuris neturi viršyti 12 mėnesių.

15 straipsnis

Paprastesnė procedūra esant krizei

1.   Esant krizei remiančioji valstybė narė prašymus atlyginti išlaidas, susidariusias neatstovaujamam piliečiui suteikus paramą, pateikia neatstovaujamo piliečio pilietybės valstybės narės Užsienio reikalų ministerijai. Remiančioji valstybė narė gali prašyti atlyginti išlaidas, net jei neatstovaujamas pilietis nepasirašė įsipareigojimo atlyginti išlaidas, kaip nustatyta 14 straipsnio 1 dalyje. Ši nuostata neužkerta kelio neatstovaujamo piliečio pilietybės valstybei narei siekti iš jo susigrąžinti atitinkamas sumas pagal nacionalines taisykles.

2.   Remiančioji valstybė narė gali prašyti, kad neatstovaujamo piliečio pilietybės valstybė narė tokias išlaidas atlygintų remiantis proporciniu pagrindu – atitinkamą dalį apskaičiuojant visą faktinių patirtų išlaidų sumą dalijant iš piliečių, kuriems buvo suteikta pagalba, skaičiaus.

3.   Jei remiančioji valstybė buvo finansiškai paremta Sąjungos civilinės saugos mechanizmo lėšomis, neatstovaujamo piliečio pilietybės valstybės narės įnašas nustatomas išskaičiavus Sąjungos įnašą.

4 SKYRIUS

BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS

16 straipsnis

Palankesnės sąlygos

Valstybės narės gali priimti arba palikti galioti palankesnes nei šios direktyvos nuostatas tokia apimtimi, kiek jos yra suderinamos su šia direktyva.

17 straipsnis

Perkėlimas į nacionalinę teisę

1.   Valstybės narės užtikrina, kad įsigaliotų statymai ir kiti teisės aktai, būtini, kad šios direktyvos būtų laikomasi ne vėliau kaip nuo 2018 m. gegužės 1 d.

Valstybės narės, priimdamos tas nuostatas, daro jose nuorodą į šią direktyvą arba tokia nuoroda daroma jas oficialiai skelbiant. Nuorodos darymo tvarką nustato valstybės narės.

2.   Valstybės narės pateikia Komisijai šios direktyvos taikymo srityje priimtų nacionalinės teisės aktų pagrindinių nuostatų tekstus.

18 straipsnis

Panaikinimas

Sprendimas 95/553/EB panaikinamas nuo 2018 m. gegužės 1 d.

19 straipsnis

Ataskaitų teikimas, vertinimas ir peržiūra

1.   Valstybės narės Komisijai pateikia visą svarbią informaciją apie šios direktyvos įgyvendinimą ir taikymą. Ne vėliau kaip 2021 m. gegužės 1 d. remdamasi pateikta informacija Komisija Europos Parlamentui ir Tarybai pateikia šios direktyvos įgyvendinimo ir taikymo ataskaitą.

2.   1 dalyje nurodytoje ataskaitoje Komisija įvertina, kaip veikia ši direktyva, ir apsvarsto, ar reikia papildomų priemonių, įskaitant, atitinkamais atvejais, dalinius pakeitimus siekiant pritaikyti šią direktyvą, kad Sąjungos piliečiams būtų dar lengviau naudotis teise į konsulinę apsaugą.

20 straipsnis

Įsigaliojimas

Ši direktyva įsigalioja dvidešimtą dieną po jos paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje.

21 straipsnis

Adresatai

Ši direktyva skirta valstybėms narėms.

Priimta Liuksemburge 2015 m. balandžio 20 d.

Tarybos vardu

Pirmininkė

F. MOGHERINI


(1)  2012 m. spalio 25 d. nuomonė (dar nepaskelbta Oficialiajame leidinyje).

(2)  2010 m. liepos 26 d. Tarybos sprendimas 2010/427/ES, kuriuo nustatoma Europos išorės veiksmų tarnybos struktūra ir veikimas (OL L 201, 2010 8 3, p. 30).

(3)  2013 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos sprendimas Nr. 1313/2013/ES dėl Sąjungos civilinės saugos mechanizmo (OL L 347, 2013 12 20, p. 924).

(4)  Europos Sąjungos gairės dėl konsulinei veiklai vadovaujančios valstybės koncepcijos įgyvendinimo (OL C 317, 2008 12 12, p. 6).

(5)  1995 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 95/46/EB dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo (OL L 281, 1995 11 23, p. 31).

(6)  OL C 369, 2011 12 17, p. 14.

(7)  1995 m. gruodžio 19 d. Taryboje posėdžiavusių valstybių narių Vyriausybių atstovų Sprendimas 95/553/EB dėl Europos Sąjungos piliečių gynybos, vykdomos diplomatinių atstovybių ir konsulinių įstaigų (OL L 314, 1995 12 28, p. 73).

(8)  1996 m. birželio 25 d. Taryboje posėdžiavusių valstybių narių Vyriausybių atstovų sprendimas 96/409/BUSP dėl laikinojo kelionės dokumento nustatymo (OL L 168, 1996 7 6, p. 4).


I PRIEDAS

A.   Bendra forma. Įsipareigojimas atlyginti konsulinės apsaugos išlaidas finansinės paramos atveju

ĮSIPAREIGOJIMAS ATLYGINTI KONSULINĖS APSAUGOS

(FINANSINĖS PARAMOS) išlaidas (Direktyvos (ES) 2015/637 14 straipsnio 1 dalis)

Aš, (vardas, pavardė didžiosiomis spausdintinėmis raidėmis)

paso Nr. … išduoto (vieta) …

patvirtinu, kad (šalis) … ambasadoje/konsulate,

esančiame …

gavau … sumą

kaip avansinę išmoką, skirtą …

… (įskaitant visus taikomus mokesčius),

ir (arba) įsipareigoju bei pažadu sumokėti, jei to paprašys [pilietybės valstybės narės] … Užsienio reikalų ministerija ar Vyriausybė,

kaip nustatyta tos valstybės narės nacionalinėje teisėje, tai sumai lygiavertę sumą arba sumą, lygiavertę visoms išlaidoms, kurias už mane sumokėjo arba man avansu išmokėjo, įskaitant išlaidas, patirtas suteikus paramą su manim esančiam (-tiems) mano šeimos nariui (-iams), … (valiuta),

apskaičiuotą pagal valiutos keitimo kursą, buvusį tą dieną, kurią buvo išmokėta avansinė išmoka ar buvo sumokėta išlaidas sudariusi suma.

Mano adresas (*) (didžiosiomis spausdintinėmis raidėmis) (šalis) …

yra: …

DATA … PARAŠAS …

B.   Bendra forma. Įsipareigojimas atlyginti konsulinės apsaugos išlaidas repatriacijos atveju

ĮSIPAREIGOJIMAS ATLYGINTI KONSULINĖS APSAUGOS

(REPATRIACIJOS) išlaidas (Direktyvos (ES) 2015/637 14 straipsnio 1 dalis)

Aš, (vardas, pavardė didžiosiomis spausdintinėmis raidėmis)

gimęs (-usi) (miestas) … (šalis) …

(data) …

paso Nr. …, išduoto (vieta) …

(data) … ir asmens tapatybės kortelės Nr. …

ir socialinio draudimo Nr. bei kompetentinga institucija (jei taikoma)

įsipareigoju atlyginti, jei to paprašys (šalis)

… Vyriausybė,

kaip nustatyta tos valstybės narės nacionalinėje teisėje, sumą, lygiavertę visoms išlaidoms, kurias už mane apmokėjo arba man avansu išmokėjo

(šalis) … Vyriausybės konsulinis pareigūnas (vieta) …,

už mano ir su manimi esančių šeimos narių repatriaciją į …

arba susijusiais tikslais, ir sumokėti visus reikiamus konsulinius šios repatriacijos mokesčius.

Tai:

i) (**)

 

Kelionės išlaidos

 

Pragyvenimo išlaidos

 

Įvairios išlaidos

 

IŠSKYRUS mano apmokėtą dalį

 

KONSULINIAI MOKESČIAI:

 

Repatriacijos mokestis

 

Mokestis už paslaugą

 

Paso/laikinųjų dokumentų mokestis

 

(… val. po … už val.)

ii) (**)

Visos sumos, kurios už mane apmokėtos mano ir su manimi esančių šeimos narių repatriacijos ar susijusiais tikslais ir kurių neįmanoma apskaičiuoti man pasirašant šį įsipareigojimą atlyginti išlaidas.

Mano adresas (***) (didžiosiomis spausdintinėmis raidėmis) (šalis) …

yra: …

DATA … PARAŠAS …


(*)  Jei neturite nuolatinio adreso, nurodykite kontaktinį adresą.

(**)  Išbraukti kas nereikalinga: konsulinis pareigūnas ir pareiškėjas turėtų paraštėje parafuoti kiekvieną išbraukimą.

(***)  Jei neturite nuolatinio adreso, nurodykite kontaktinį adresą.


II PRIEDAS

Prašymo atlyginti išlaidas forma

PRAŠYMAS ATLYGINTI IŠLAIDAS (Direktyvos (ES) 2015/637 14 straipsnio 2 ir 3 dalys)

1.

Prašymą pateikiančios valstybės narės ambasada ar konsulatas

2.

Valstybės narės, kurios pilietybę turi pilietis, kuriam suteikta parama, kompetentinga ambasada ar konsulatas ar Užsienio reikalų ministerija

3.

Įvykio apibūdinimas

(data, vieta)

4.

Piliečio (-ių), kuriam (-iems) suteikta parama, duomenys (nurodyti atskirame lape)

Vardas, pavardė

Gimimo vieta ir data

Kelionės dokumento pavadinimas ir numeris

Suteiktos paramos rūšis

Išlaidos

5.

Bendra išlaidų suma

6.

Banko sąskaita, į kurią turi būti pervedama atlygintina suma

7.

Priedas. Įsipareigojimas atlyginti išlaidas (jei taikoma)


Top