8.8.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 185/71

1.1

Kiekvienoje teisinėje bendrijoje politika, kurią ši bendrija siekia vykdyti, turi remtis teisiniu pagrindu, nustatančiu šios bendrijos galias ir jos kompetencijos sritis. Europos Sąjunga yra teisinė bendrija, privalanti laikytis šio reikalavimo.

1.2

Kad teisinis pagrindas būtų adekvatus, veikiantis ir veiksmingas, jis privalo būti aiškus, tikslus ir savarankiškas. Jame turi būti išdėstyti politikos, kurią siekia vykdyti ši teisinė bendrija, tikslai, pagrindiniai principai ir įgyvendinimo kriterijai. Jis turi apimti visas politikos, kuriai jis buvo skirtas, sritis.

1.3

Priėmus Mastrichto sutartį, Europos Sąjungoje naujuoju vartotojų teisių gynimo politikos teisiniu pagrindu tapo jos 129-A straipsnis. Netrukus prieita prie nuomonės, kad jis nepakankamai išsamus šios srities politikai vystyti.

1.4

Metams bėgant pasitvirtino, kad šis teisinis pagrindas netaikomas praktikoje dėl gausių spragų ir kad jis nėra nei tinkamas, nei veiksmingas siekiant skatinti tikros vartotojų apsaugos politikos plėtojimą Bendrijos lygiu.

1.5

Naujuoju Amsterdamo sutarties 153-uoju straipsniu padaryti pakeitimai nepajėgė pašalinti nurodytų spragų, o su Konstitucijos Europai priėmimu susiję siūlomi teisės aktai taip pat nesprendė šių klausimų.

1.6

Akivaizdu, kad vartotojų politika yra viena artimiausių Europos piliečiams politikos krypčių. Ji gali turėti lemiamos įtakos skatinant juos siekti tokio europietiškojo idealo, kuris geriausiai atitinka jų poreikius ir lūkesčius, tačiau iki šiol ne visuomet tai pavykdavo pasiekti (1).

1.7

Komisijos gairėse dėl vartotojų apsaugos politikos (2) patvirtinama, kad kelia nerimą blogėjanti vartotojų apsauga ir jų interesų rėmimas. Dėl šių trūkumų būtina skubiai persvarstyti teisinį pagrindą, kurį sudaro Sutartis.

1.8

Būtent tokie klausimai nagrinėjami šioje nuomonėje. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas konstatuoja, kad būtina ne vien tik tvirta politinė valia vystyti vartotojų interesų apsaugos politiką ir remti juos, aktyviai joje dalyvaujant, ginti savo interesus visose Bendrijos politikos srityse, reikia dar ir nuodugniai ištirti, kaip pakeisti teisinį pagrindą, kad juo galėtų būti grindžiama vartotojų interesų apsaugos politika.

1.9

Daugelio Europos teisininkų, visuotinai pripažintų savo srities ekspertų, padedamas, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas gali pasiūlyti naują vartotojų politikos teisinį pagrindą. Jis turėtų iš esmės prisidėti tobulinant teisės aktus, juos supaprastinant ar net sumažinant jų skaičių, o Komisijai, Tarybai ir valstybėms narėms rekomenduojama atsižvelgti į šį pasiūlymą ateityje peržiūrint Sutarties tekstą.

2.1

EESRK priėmė šią nuomonę savo iniciatyva siekdamas Europos lygiu skatinti išsamų vartotojų politikos teisinio pagrindo persvarstymą, atsižvelgiant į Sutarties 153 straipsnį ir jį susiejant su valstybėms narėms pateiktos tvirtinti Konstitucijos Europai tekstu ir su antrinės teisės aktais. Jis taip pat pasirūpino, kad svarstyme dalyvautų šiuo klausimu suinteresuoti atstovai ir Bendrijos vartotojų teisės srities specialistai.

2.1.1

Gerai suvokdami, kad dabartinė 153 straipsnio redakcija turi trūkumų, daugelis dalyvaujančiųjų svarstyme vieningai pritarė nuomonei, kad būtent dėl šių trūkumų šis straipsnis nebuvo taikomas praktikoje kaip teisinis antrinės teisės pagrindas vartotojų teisių ir interesų gynimo politikai Europos Sąjungoje plėtoti. Būtų labai naudinga vartotojų politiką grįsti tinkamu, veiksmingu ir efektyviu teisiniu pagrindu.

2.2

Patobulinus Sutartyje nustatytą vartotojų politikos teisinį pagrindą, teigiamą poveikį pirmiausia pajustų visos Europos institucijos, o ypač pilietinės visuomenės organizacijos, vartotojų organizacijos ir socialinių interesų gynėjai.

2.2.1

Buvo nuspręsta, kad EESRK, kaip organizuotai pilietinei visuomenei atstovaujanti institucija, gali geriausiai įgyvendinti šį tikslą, plėtodama dialogą su socialinių interesų gynėjais ir užsitikrindama šios srities ekspertų iš universitetų paramą.

2.2.2

EESRK mano, kad vartotojų politika tikrai yra viena artimiausių Europos piliečiams politikų. Ji gali ir privalo daryti lemiamą įtaką skatindama juos siekti tokio europietiškojo idealo, kuris geriausiai atitinka jų poreikius ir lūkesčius.

2.2.3

2005 m. spalio 14 d. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitete buvo išklausyti gausaus atstovų būrio atsakymai į šiam tikslui parengtos anketos klausimus. Jų nuomonės ir pasiūlymai leido geriau pagrįsti šią nuomonę. EESRK labai dėkoja visiems padėjusiems rengti šį dokumentą. (3)

3.1

Dabartinis vartotojų apsaugos politikos teisinis pagrindas yra Sutarties XIV antraštinės dalies, pavadintos Vartotojų apsauga, 153 straipsnis. Šiame straipsnyje nurodoma:

3.2

Kad vartotojų apsauga būtų priskirta Europos Sąjungos kompetencijai, jai, vadovaujantis tos pačios Sutarties 5 straipsniu, būtinai turi būti taikoma speciali Sutarties nuostata, kuri konsoliduotoje versijoje suformuluota taip:

„Europos Parlamentas, Taryba, Komisija, Teisingumo Teismas ir Audito Rūmai savo įgaliojimus vykdo laikydamiesi sąlygų ir siekdami tikslų, numatytų, viena, Europos Bendrijų steigimo sutarčių ir paskesnių jas iš dalies keičiančių bei papildančių sutarčių ir aktų nuostatose ir, antra, kitose šios Sutarties nuostatose.“

3.3

Reikėtų pabrėžti šios taisyklės, pagal kurią valstybės pačios gali nustatyti savo kompetencijos sritį, reikšmę, kadangi dokumente esančios spragos, teksto netikslumai ar prieštaringas jo teiginių pobūdis gali būti paskesnių taisyklių, kurias, laikydamosi šios Sutarties, priims Europos institucijos, paskelbimo negaliojančiomis priežastimi.

3.4

Reikėtų pabrėžti, kad Teisingumo Teismas savo 2005 m. spalio 5 d. sprendimu atkreipė dėmesį į tai, kad akto, priimto vadovaujantis 100A straipsniu (dabar 95 str.) tikrasis tikslas yra nustatyti geresnes vidaus rinkos kūrimo ir veikimo sąlygas. Teismas priminė, kad jei 100 A straipsnis teisiniu pagrindu galėjo būti pasirinktas vien tik konstatavus, kad nacionalinių teisės aktų nuostatose yra skirtumų, ir ėmus baimintis dėl abstraktaus pavojaus, kad gali būti pažeistos pagrindinės laisvės ar konkurencijos taisyklės, tai teisminė teisinio pagrindo pasirinkimo priežiūra tikrai nebūtų veiksminga. (5)

3.5

Todėl reikalavimą priimti aiškų teisinį pagrindą, kurį galima kontroliuoti tarptautiniu lygiu, būtina įtraukti į politikos planus kaip konstitucinį signalą, kad vartotojų apsaugos politika tikrai yra reikalinga. Čia reikėtų priminti, kaip, priėmus 1986 m. vasario 17 ir 28 d. Suvestinį Europos aktą, buvo iš dalies užpildyta Romos sutarties spraga, papildžius šią sutartį tik aplinkos sričiai skirta antraštine dalimi, kurią sudaro 130 R — 130 T straipsniai (dabar 174 — 176 straipsniai). 175 straipsnyje nustatyti tikslai ir kriterijai, skirti Bendrijos veiklai aplinkos srityje apibrėžti, neabejotinai paskatino veiksmingų šią sritį reguliuojančių normų rinkinio sukūrimą.

3.5.1

Todėl lyginant dabartinės Sutarties redakcijos 175 ir 153 straipsnius aiškiai matyti, kad teisinio pagrindo kokybė yra lemiamas tolesnės veiklos sėkmės faktorius. Aplinkos srityje tikslai yra aiškiai ir tiksliai apibrėžti.

Be to, 175 straipsnyje apibrėžiami Bendrijos dalyvavimo šioje srityje pagrindiniai principai.

Galiausiai, 175 straipsnio 3 dalyje apibrėžti techniniai parametrai užtikrina racionalų ir naudingą aplinkos politikos įgyvendinimą.

3.5.2

Akivaizdu, kad jei Bendrijos teisėkūros institucija yra įgaliota vertinti numatomų priemonių tinkamumą, tai tik gera teisinio pagrindo kokybė leis sumažinti vertinimo klaidų, piktnaudžiavimo valdžia arba akivaizdaus vertinimo įgaliojimų viršijimo tikimybę. (6)

4.1

Atsižvelgiant į pirmiau pateiktus teiginius, reikia pripažinti, kad dabartinės redakcijos Sutarties 153 straipsnio jau negalima laikyti tinkamu teisinio pagrindu, užtikrinančiu visus vartotojų apsaugos tikslus.

4.2

Reikėtų priminti, kad Europos lygiu vartotojų apsaugos teisė iš esmės buvo plėtojama remiantis Sutarties 95 straipsniu ir jos plėtojimui didelės reikšmės turėjo vidaus rinkos kūrimas. Kadangi vartotojų apsaugos politika siejasi su daugeliu sričių, tai ir kitose Sutarties nuostatose galima rasti aiškių nuorodų į būtinybę atsižvelgti į vartotojų apsaugą. Vis dėlto vyrauja nuomonė, kad dabartinė 153 straipsnio redakcija yra nepakankamai išsami.

4.3

Taip pat buvo pažymėta, kad vartotojų apsaugos ir interesų gynimo priemonės priimtos vadovaujantis tik 153 straipsniu (anksčiau — 129-A straipsniu).

4.4

Prie kritikos, kad vartotojų apsaugos politika yra tik pagalbinė vidaus rinkos kūrimo priemonė, be to, toliau minimas 2000 m. spalio 5 d. Europos Bendrijų Teisingumo Teismo sprendimo (7) pasekmes. Dėl su šio teismo sprendimu susijusio netikrumo, ypač nagrinėjant prejudicinius klausimus, gali kilti abejonių dėl tam tikrų vartotojų apsaugos srityje priimtų direktyvų (dėl garantijų, dėl prekių pardavimo pristatant į namus) teisinio pagrindo.

4.5

Be to, dabartinėje teksto redakcijoje pateikta aukšto vartotojų apsaugos lygio kriterijaus apibrėžtis. Toks aukštas vartotojų apsaugos lygis, kuris apibrėžiamas 153 straipsnyje, nereiškia, kad tarp valstybių narių teisinių sistemų bus ieškoma daugiausiai garantijų suteikiančios sistemos. 153 straipsnio 5 dalis nustato, kad tokiais atvejais valstybės narės galitaikyti griežtesnes apsaugos priemones, jei jos neprieštarauja Sutarties nuostatoms.

4.5.1

Be to, nelengva apibrėžti, ką reiškia aukštas apsaugos lygis. Parametrai, į kuriuos būtina atsižvelgti, 153 straipsnyje neminimi, todėl gali kilti su apibrėžtimi susijusių sunkumų.

4.6

Todėl atrodo, kad teisinį pagrindą reikėtų persvarstyti, atsižvelgiant į toliau pateikiamus teiginius.

4.6.1

Vartotojų apsaugos politika turi būti priskirta Bendrijos kompetencijai, o ne papildyti valstybių narių vykdomą politiką. Iš tikrųjų, paradoksalu, kad vartotojų apsauga, kuri laikoma vidaus rinkos tobulinimo veiksniu, galėtų būti priskirta valstybių narių kompetencijai.

4.6.2

Sveikata, sauga ir ekonominiai vartotojų interesai laikomi sritimis, kuriomis turi rūpintis ir Europos Sąjunga. Iš tikrųjų, į šiuos interesus reikėtų žiūrėti kaip į platesnio pobūdžio tikslus. Pavyzdžiui, ar pakanka atsižvelgti vien tik į ekonominius vartotojų interesus? Tarp šių interesų rėmimo ir priemonių, kurių imamasi jų apsaugai, yra akivaizdus nesuderinamumas.

4.6.3

Vartotojų teisė į informaciją, į šviečiamąją veiklą ir teisė burtis į organizacijas siekiant apsaugoti savo interesus yra principai, kuriuos reikėtų pripažinti pagrindiniais Europos Sąjungos politikos kriterijais.

4.6.4

Kriterijai, pagal kuriuos turėtų būti nustatomas aukštas apsaugos lygis, nėra nustatyti, todėl juos reikia apibrėžti pačioje Sutartyje.

4.6.5

Svarstant apie savarankišką vartotojų apsaugos politikos teisinį pagrindą pirmenybę reikia teikti tiek Bendrijos politikos turiniui, tiek jos formai Žinoma, dvigubo subsidiarumo principas yra kliūtis, stabdanti vartotojų apsaugos politikos tobulinimą tiek Europos, tiek nacionaliniu lygiu. Todėl akivaizdu, kad šiomis aplinkybėmis reikia atsisakyti 153 straipsnyje esančio dvigubo subsidiarumo principo.

4.6.6

Remiantis Sutartimi nustatytu teisiniu pagrindu turi būti siekiama ne tik apginti ar apsaugoti vartotoją,, bet ir jam pačiam sudaryti galimybę aktyviai dalyvauti ginant savo interesus. Vartotojas yra pilietis, kuriam greta kitų visuomenės teikiamų galimybių turi būti suteikta tvirta teisė pareikšti savo nuomonę ir būti išklausytam.

4.6.7

Reikia pasvarstyti, ar atitinkamos Sutarties nuostatos neturėtų numatyti vartotojų asociacijų, kurios atstovauja jų interesams ir yra suinteresuotos Europos Sąjungos veikla, teisės tiesiogiai kreiptis į Teisingumo Teismą.

4.6.8

Be to, vartotojų apsaugos koncepcija, kuria grindžiama dabartinė teksto redakcija, praktiškai apsiriboja tik informavimo naudingumu.

5.1

Kokie bendrieji kriterijai turi lemti sutartimi nustatomo teisinio pagrindo kokybę?

Atsižvelgiant į pirmiau išsakytas mintis, teisinis pagrindas privalo:

Visi šie veiksniai vaidina svarbiausią vaidmenį siekiant išspręsti pirmiau minėtas problemas.

5.2

Be to, siekiant toliau tobulinti teisinį pagrindą, galima įtraukti ir kitus susijusius klausimus. Todėl, pvz., reikia pagalvoti, koks turėtų būti teisės aktų suderinimo lygis. Komisija pasisako kiek įmanoma didesnį arba visišką suderinimą. Tačiau reikia, kad pasirinktas apsaugos lygis iš tikrųjų būtų aukštas, priešingu atveju kyla pavojus, kad kiek įmanoma didesnis arba visiškas suderinimas pakenks vartotojų interesams.

5.3

Siūlomu tekstu siekiama iš dalies pakeisti Sutarties 3 straipsnio 1 dalies t punktą, aiškiai nurodant, kad vartotojų interesų rėmimo ir gynimo politika būtų vienas iš institucijų užsibrėžtų tikslų.

5.4

Siūlomas 153 straipsnis suskirstomas į tris dalis:

5.4.1

Jame išvardijami įprastiniai Europos Sąjungos vartojimo srityje vykdomos politikos tikslai. Vis dėlto, reikia pabrėžti kai kuriuos jų ypatumus:

5.4.2

Formuluojant 153 straipsnį gali būti išreikšti šie principai:

Šie penki principai būtini siekiant sėkmingai įgyvendinti pirmiau išdėstytą politiką.

5.4.3

Siūlomame tekste įprastiniu būdu primenama, kad į šio savarankiško teisinio pagrindo reikalavimus būtinai reikės atsižvelgti vystant kitas Europos Sąjungos politikos kryptis.

5.4.4

Į kai kuriuos parametrus reikia atsižvelgti jau kuriant šias priemones. Aukšto apsaugos lygio sąvoka be kitų dalykų atspindės turimus socialinius ir ekonominius duomenis, kuries leis tiksliai nustatyti vartotojo elgseną įsigyjant rinkoje siūlomas prekes ir paslaugas bei jomis naudojantis. Taip pat turi būti aiškiai įtvirtintas kolektyvinių veiksmų pripažinimas.

5.4.5

Siūlomoje 153 straipsnio a punkto redakcijoje nustatyta politika, kurią turi vykdyti Taryba.

Vienas klausimų, dėl kurių vyksta diskusijos, yra tiesioginis direktyvų poveikis. Tekste siūloma teikti pirmenybę reglamentams kaip techninei derinimo priemonei. Jei jam bus pritarta, neteks prasmės dabar vykstantys debatai dėl tikslaus direktyvų poveikio. Yra numatyta lankstus metodas, pagal kurį valstybės narės galės išsakyti savo poziciją, kai nuspręs išsaugoti arba priimti savas apsaugos priemones.

Šiuo pasiūlymu remiamas maksimalus teisės aktų suderinimas, tačiau su sąlyga, kad bus svarstomas kiekvienas atvejis atskirai.

5.4.6

Galiausiai, 153 straipsnio redakcijos naujumas pasireiškia tuo, kad jis suteikia vartotojų asociacijoms aukštesnį statusą, nei Sutarties 230 straipsnio nuostatos. Kitaip tariant, asociacijos galės tiesiogiai kreiptis į Teisingumo Teismą dėl Bendrijos teisės aktų, pažeidžiančių šios Sutarties nuostatas.

a)

nustatyti ir taikyti veiksmingo pobūdžio, proporcingas ir atgrasančios sankcijas už priemonių, kurios nustato privalomus reikalavimus ar draudimus vartotojų apsaugos srityje, pažeidimus;

b)

imtis priemonių, kad tokie pažeidimai nesikartotų;

c)

numatyti supaprastintą teisminę ir neteisminę tvarką, kurios laikantis būtų įgyvendinama vartotojų teisių ir interesų pažeidimų prevencija ir jų atstatymas bei teisingas patirtos žalos atlyginimas.