1

Apeliaciniu skundu AB „Lietuvos geležinkeliai“ (toliau – LG) prašo panaikinti 2020 m. lapkričio 18 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą Lietuvos geležinkeliai / Komisija (T‑814/17, EU:T:2020:545; toliau – skundžiamas sprendimas), kuriuo Bendrasis Teismas, pirma, atmetė šios bendrovės ieškinį, kiek juo buvo prašoma panaikinti 2017 m. spalio 2 d. Komisijos sprendimą C(2017) 6544 final byloje pagal SESV 102 straipsnį (Byla AT.39813 – Baltijos geležinkeliai) (toliau – ginčijamas sprendimas), ir, antra, sumažino ginčijamu sprendimu LG skirtą baudą iki 20068650 EUR.

2

2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų [SESV 101] ir [102] straipsniuose, įgyvendinimo (OL L 1, 2003, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 205) 23 straipsnio 2 dalies pirmos pastraipos a punkte ir 3 dalyje nustatyta:

„2.   Komisija savo sprendimu gali skirti baudas įmonėms ar įmonių asociacijoms, jei jos tyčia ar dėl neatsargumo:

<…>

3.   Nustatant baudos dydį atsižvelgiama į pažeidimo sunkumą ir trukmę.“

3

Šio reglamento 31 straipsnyje nurodyta:

„Teisingumo Teismas turi neribotą jurisdikciją peržiūrėti sprendimus, kuriais Komisija yra nustačiusi vienkartinę ar periodinę baudą. Jis gali panaikinti, sumažinti ar padidinti skirtą vienkartinę ar periodinę baudą.“

4

2001 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/14/EB dėl geležinkelių infrastruktūros pajėgumų paskirstymo, mokesčių už naudojimąsi geležinkelių infrastruktūra ėmimo ir saugos sertifikavimo (OL L 75, 2001, p. 29; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 7 sk., 5 t., p. 404) 5 konstatuojamoji dalis suformuluota taip:

„Siekiant visoms geležinkelio įmonėms užtikrinti skaidrumą ir nediskriminacinę prieigą prie geležinkelių infrastruktūros, visa būtina informacija, reikalinga, kad būtų galima naudotis prieigos prie infrastruktūros teisėmis, turi būti skelbiama tinklo nuostatuose.“

5

Šios direktyvos 5 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Geležinkelio įmonės turi teisę be jokios diskriminacijos gauti II priede aprašytą minimalų prieigos paketą ir prieigą prie geležinkelių infrastruktūros objektų. II priedo 2 punkte nurodytos paslaugos teikiamos nediskriminuojant, o geležinkelio įmonių prašymai gali būti atmesti tik tuo atveju, jeigu rinkos sąlygomis egzistuoja perspektyvios alternatyvos. Jeigu vienas infrastruktūros valdytojas tų paslaugų neteikia, „pagrindinės infrastruktūros“ tiekėjas deda visas pagrįstas pastangas, kad sudarytų sąlygas šioms paslaugoms teikti.“

6

Minėtos direktyvos 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Jeigu dėl techninių gedimų ar avarijos sutrinka traukinių eismas, infrastruktūros valdytojas privalo imtis visų būtinų priemonių, kad atkurtų įprastą padėtį. Šiuo tikslu jis parengia nenumatytų atvejų planą, išvardydamas jame visas valstybines įstaigas, kurios turi būti informuotos įvykus pavojingam eismo įvykiui ar sutrikus traukinių eismui.“

7

Ginčo aplinkybės ir ginčijamo sprendimo turinys išdėstyti skundžiamo sprendimo 1–48 punktuose. Šioje byloje nagrinėjamo apeliacinio skundo tikslais jas galima trumpai apibūdinti taip, kaip nurodyta toliau.

8

LG yra nacionalinė Lietuvos geležinkelių bendrovė, kurios buveinė yra Vilniuje (Lietuva). LG yra valstybės valdoma įmonė, kurios vienintelė akcininkė yra Lietuvos valstybė. LG, kaip vertikaliai integruota įmonė, yra ir geležinkelių infrastruktūros valdytoja (nors ši infrastruktūra vis dėlto išlieka Lietuvos valstybės nuosavybė), ir krovinių bei keleivių vežimo geležinkeliu paslaugų teikėja Lietuvoje.

9

AB „ORLEN Lietuva“ (toliau – Orlen) yra Juodeikiuose, Mažeikių rajone (Lietuva), įsteigta įmonė, kurios specializacija – žalios naftos perdirbimas ir perdirbtų naftos produktų platinimas. Orlen yra Lenkijos įmonei PKN Orlen SA visiškai priklausanti patronuojamoji įmonė.

10

Vykdydama veiklą Orlen eksploatuoja įvairius įrenginius Lietuvoje, įskaitant didelę naftos perdirbimo gamyklą (toliau – naftos perdirbimo gamykla), esančią Bugeniuose, Mažeikių rajone, Lietuvos šiaurės rytuose, netoli sienos su Latvija. Šio amžiaus pirmojo dešimtmečio pabaigoje 90 % šioje gamykloje perdirbtų naftos produktų buvo vežama geležinkeliu, taigi Orlen buvo viena iš svarbiausių LG klienčių.

11

Tuo metu naftos perdirbimo gamykloje Orlen per metus pagamindavo maždaug 8 mln. tonų perdirbtų naftos produktų. Trys ketvirtadaliai šių produktų buvo skirti eksportui, daugiausia vežant jūra. Taigi 4,5–5,5 mln. tonų perdirbtų naftos produktų buvo vežama per Lietuvą traukiniu į Klaipėdos (Lietuva) jūrų terminalą.

12

Likusi eksportuojamų produktų dalis, t. y. maždaug 1–1,5 mln. tonų, taip pat traukiniu buvo vežama į Latviją arba per Latviją ir iš esmės buvo skirta naudoti Latvijos ir Estijos vidaus rinkose. Maždaug 60 % šių produktų buvo vežama į Latviją arba per Latviją naudojant geležinkelio liniją Bugeniai–Mažeikiai–Rengė maršrutu, kurio 34 km yra Lietuvos teritorijoje, nuo naftos perdirbimo gamyklos, esančios netoli Mažeikių geležinkelio jungties, iki Rengės miesto Latvijoje (toliau – trumpasis maršrutas į Latviją). Likusi šių produktų dalis buvo vežama į Latviją arba per Latviją naudojant geležinkelio liniją Bugeniai–Kužiai–Joniškis–Meitene, t. y. ilgesniu maršrutu, kurio 152 km yra Lietuvos teritorijoje.

13

Siekdama vežti savo produktus trumpuoju maršrutu į Latviją Orlen naudojosi LG paslaugomis Lietuvoje esančioje maršruto dalyje, t. y. nuo naftos perdirbimo gamyklos iki Latvijos sienos. Tuomet LG buvo sudariusi subrangos sutartį su Latvijas dzelzceļš, Latvijos nacionaline geležinkelių bendrove (toliau – LDZ), dėl vežimo šioje Lietuvoje esančioje maršruto dalyje. Neturėdama pagal teisės aktus būtinų leidimų savarankiškai vykdyti veiklą Lietuvos teritorijoje, LDZ veikė kaip LG subrangovė. Kirtus sieną LDZ toliau veždavo Orlen produktus Latvijos teritorijoje.

14

Orlen ir LG verslo santykiai dėl LG vežimo paslaugų Lietuvos geležinkelių tinkle, įskaitant vežimo trumpuoju maršrutu į Latviją paslaugas, buvo reglamentuojami 1999 m. pasirašytu susitarimu (toliau – 1999 m. susitarimas).

15

1999 m. susitarime buvo ne tik nustatyti LG taikyti tarifai už vežimo paslaugas, bet ir, be kita ko, įtvirtintas konkretus LG įsipareigojimas Orlen krovinius vežti trumpuoju maršrutu į Latviją visą susitarimo galiojimo laikotarpį, t. y. iki 2024 m.

16

2008 m. pradžioje tarp LG ir Orlen kilo komercinis ginčas dėl pastarosios bendrovės mokėtų tarifų už jos naftos produktų vežimą.

17

Dėl šio komercinio ginčo Orlen numatė galimybę sudaryti sutartį tiesiogiai su LDZ dėl krovinių vežimo geležinkeliu trumpuoju maršrutu į Latviją paslaugų ir perkelti jūrų eksporto iš Klaipėdos (Lietuva) veiklą į Rygos ir Ventspilio jūrų terminalus Latvijoje.

18

2008 m. birželio 12 d. įvyko LG ir Orlen susitikimas, per kurį buvo užsiminta apie šį ketinimą perkelti Orlen eksporto veiklą. Be to, kadangi Orlen nuo 2008 m. pavasario vienašališkai nusprendė taikyti mažesnį tarifą, nei reikalavo LG, ir nemokėti skirtumo, 2008 m. liepos 17 d. LG pradėjo arbitražo procesą prieš Orlen.

19

2008 m. liepos 28 d. LG informavo Orlen apie 1999 m. susitarimo nutraukimą nuo 2008 m. rugsėjo 1 d.

20

Nustačius kelių dešimčių metrų geležinkelio kelio deformaciją (toliau – deformacija), 2008 m. rugsėjo 2 d. LG, iš esmės remdamasi saugos sumetimais, sustabdė eismą 19 km ilgio trumpojo maršruto į Latviją atkarpa tarp Mažeikių ir sienos su Latvija (toliau – geležinkelio kelias).

21

2008 m. rugsėjo 3 d. LG iš savo vietinio filialo darbuotojų sudarė patikrinimo komisiją, kad būtų ištirtos deformacijos priežastys. 2008 m. rugsėjo 5 d. patikrinimo komisija pateikė tyrimo ataskaitą ir techninę ataskaitą. Remiantis tyrimo ataskaita, deformaciją lėmė daugelio geležinkelio kelio struktūros elementų fizinis pablogėjimas. Iš tos ataskaitos taip pat matyti, kad eismas turi likti sustabdytas „tol, kol bus baigti visi atstatymo ir remonto darbai“. Toje pačioje tyrimo ataskaitoje pateiktos pastabos buvo patvirtintos techninėje ataskaitoje pateiktomis pastabomis.

22

2008 m. rugsėjo 29 d., įvykus 2008 m. rugsėjo 22 d. susitikimui, LDZ pateikė Orlen pasiūlymą dėl naftos produktų vežimo. Orlen teigimu, šis pasiūlymas buvo „konkretus ir patrauklus“.

23

2008 m. spalio 3 d. LG ėmėsi visiškai išmontuoti geležinkelio kelią. 2008 m. spalio mėn. pabaigoje geležinkelio kelias buvo visiškai išmontuotas.

24

2008 m. spalio 17 d.Orlen nusiuntė raštą LDZ, jame patvirtino savo ketinimą vežti maždaug 4,5 mln. tonų naftos produktų iš naftos perdirbimo gamyklos į Latvijos jūrų terminalus, vėliau, 2009 m. vasario 20 d., įvyko susitikimas, o 2009 m. pavasarį vyko tolesnės diskusijos.

25

Tuo tarpu, 2009 m. sausio mėn., LG ir Orlen sudarė naują bendrąjį vežimo susitarimą penkiolikos metų laikotarpiui iki 2024 m. sausio 1 d. Šis susitarimas pakeitė 2008 m. spalio 1 d. pasirašytą laikinąjį susitarimą.

26

Orlen ir LDZ derybos tęsėsi iki 2009 m. birželio mėn. pabaigos, kai LDZ pateikė prašymą išduoti licenciją vykdyti veiklą Lietuvoje esančioje trumpojo maršruto į Latviją dalyje.

27

2009 m. lapkričio 10 d. arbitražo teismas konstatavo, kad LG neteisėtai vienašališkai nutraukė 1999 m. susitarimą ir kad šis susitarimas turi būti laikomas galiojusiu iki 2008 m. spalio 1 d.

28

Orlen teigimu, diskusijos su LDZ buvo nutrauktos 2010 m. viduryje, kai ji galiausiai nusprendė, kad LG neketina trumpuoju laikotarpiu suremontuoti geležinkelio kelio. Tuo metu LDZ atsiėmė prašymą išduoti licenciją vykdyti veiklą Lietuvoje esančioje trumpojo maršruto į Latviją dalyje.

29

2010 m. liepos 14 d.Orlen pateikė Komisijai oficialų skundą pagal Reglamento Nr. 1/2003 7 straipsnį.

30

2011 m. kovo 8–10 d. Komisija, padedama Latvijos Respublikos ir Lietuvos Respublikos nacionalinių konkurencijos institucijų, pagal Reglamento Nr. 1/2003 20 straipsnį atliko patikrinimus LG patalpose Vilniuje ir LDZ patalpose Rygoje.

31

2013 m. kovo 6 d. Komisija nusprendė pradėti prieš LG bylą pagal SESV 102 straipsnį.

32

Išsiuntusi LG pranešimą apie priekaištus, paskui raštą, kuriame išdėstytos faktinės aplinkybės, – dėl šio šalys pateikė savo pastabas, –2017 m. spalio 2 d. Komisija priėmė ginčijamą sprendimą.

33

Ginčijamame sprendime Komisija nustatė dvi rinkas, susijusias su piktnaudžiavimu dominuojančia padėtimi, dėl kurio priekaištaujama LG, t. y. viena vertus, aukštutinės grandies geležinkelių infrastruktūros valdymo rinką ir, kita vertus, žemutinės grandies naftos produktų vežimo geležinkeliu paslaugų rinką.

34

Atitinkama geografine geležinkelių infrastruktūros valdymo rinka laikoma nacionalinė Lietuvos rinka. Dėl atitinkamos geografinės naftos produktų vežimo geležinkeliu rinkos Komisija, remdamasi vadinamuoju O & D metodu „išvykimo vieta–paskirties vieta“, nusprendė, kad tai yra krovinių vežimo geležinkeliu iš naftos perdirbimo gamyklos į tris Klaipėdos, Rygos ir Ventspilio jūrų terminalus rinka.

35

Komisija konstatavo, kad pagal Lietuvos teisės aktus LG turėjo teisės aktais įtvirtintą monopolį Lietuvos aukštutinės grandies geležinkelių infrastruktūros valdymo rinkoje. Pagal šiuos teisės aktus viešoji geležinkelių infrastruktūra priklauso Lietuvos valstybei ir LG yra patikėta ją valdyti.

36

Komisija taip pat konstatavo, kad LG, išskyrus nedidelius LDZ vežamus kiekius, yra vienintelė įmonė, veikianti žemutinės grandies naftos produktų vežimo geležinkeliu paslaugų teikimo rinkoje, taigi dėl to ji užima dominuojančią padėtį šioje rinkoje.

37

Komisija nusprendė, kad išardydama geležinkelio kelią LG piktnaudžiavo savo, kaip geležinkelių infrastruktūros valdytojos Lietuvoje, dominuojančia padėtimi, o tai galėjo sukelti antikonkurencinį išstūmimo iš naftos produktų vežimo geležinkeliu iš naftos perdirbimo gamyklos į kaimyninius jūrų terminalus paslaugų teikimo rinkos poveikį, be objektyvaus pateisinimo sudarant kliūčių patekti į rinką.

38

Kalbant konkrečiai, ginčijamo sprendimo 182–201 konstatuojamosiose dalyse Komisija nusprendė, kad išardydama visą geležinkelio kelią LG taikė kitus metodus nei tie, kuriais reglamentuojama įprasta konkurencija.

39

Šiuo klausimu Komisija pažymėjo, kad: pirma, LG žinojo apie Orlen ketinimą pereiti prie Latvijos jūrų terminalų naudojantis LDZ paslaugomis; antra, LG skubiai visiškai išardė kelią, neužsitikrindama reikalingo finansavimo ir nesiimdama jokių įprastų pasirengimo jam atstatyti priemonių; trečia, kelio išardymas prieštaravo įprastai sektoriaus praktikai; ketvirta, LG žinojo apie riziką netekti visos Orlen produktų vežimo veiklos ir, penkta, LG stengėsi įtikinti Lietuvos vyriausybę neatstatyti geležinkelio kelio.

40

Komisija pažymėjo, kad geležinkelio keliu buvo galima trumpiausiu ir pigiausiu maršrutu vežti produktus iš naftos perdirbimo gamyklos į Latvijos jūrų terminalą. Komisijos teigimu, kadangi šis maršrutas yra netoli Latvijos ir įmonės LDZ logistikos bazės, jis taip pat sudarė labai palankias sąlygas LDZ patekti į Lietuvos rinką.

41

Dėl antikonkurencinio poveikio, kylančio iš LG elgesio, Komisija, ginčijamo sprendimo 202–324 konstatuojamosiose dalyse atlikusi analizę, nusprendė, kad dėl geležinkelio kelio išardymo LDZ galėjo būti užkirstas kelias patekti į Lietuvos krovinių vežimo geležinkeliais rinką arba bent jai buvo daug sunkiau patekti į šią rinką, nors, Komisijos nuomone, prieš išardant geležinkelio kelią LDZ turėjo patikimą galimybę vežti eksportui jūra skirtus Orlen naftos produktus iš naftos perdirbimo gamyklos į Latvijos jūrų terminalus naudodamasi trumpuoju maršrutu į Latviją.

42

Komisijos teigimu, išardžius geležinkelio kelią, siekiant atlikti bet kokį produktų vežimą iš naftos perdirbimo gamyklos į Latvijos jūrų terminalą, Lietuvos teritorija reikėjo važiuoti gerokai ilgiau. Kalbant konkrečiai, Komisija nusprendė, kad išardžius geležinkelio kelią vienintelė LDZ galimybė konkuruoti su LG buvo bandyti vykdyti veiklą maršrutu į Klaipėdą arba šio sprendimo 12 punkte nurodytu ilgesniu maršrutu į Latviją. Dėl to LDZ buvo priversta vykdyti veiklą toli nuo savo logistikos bazės Latvijoje ir buvo priklausoma nuo savo konkurentės, t. y. LG, infrastruktūros valdymo paslaugų. Tokiomis aplinkybėmis Komisija konstatavo, jog ex ante požiūriu LDZ gresia didelė komercinė rizika, bet tikimybė, kad ji tą riziką prisiims, buvo maža.

43

Ginčijamo sprendimo 325–357 konstatuojamosiose dalyse Komisija taip pat nusprendė, kad LG nepateikė jokio objektyvaus geležinkelio kelio išardymo pateisinimo, nes pateikti paaiškinimai buvo nenuoseklūs, kartais prieštaraujantys vieni kitiems ir neįtikinami.

44

Remdamasi Pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies a punktą skirtų baudų apskaičiavimo gairėmis (OL C 210, 2006, p. 2), Komisija, atsižvelgusi į pažeidimo sunkumą ir trukmę, skyrė LG 27873000 EUR baudą.

45

Be to, Komisija nurodė LG nutraukti pažeidimą ir per tris mėnesius nuo pranešimo apie ginčijamą sprendimą gavimo dienos jai pateikti pasiūlymą, kokių priemonių įmonė galėtų imtis tuo tikslu.

46

Ginčijamo sprendimo 1 ir 2 straipsniai suformuluoti taip:

„1 straipsnis

[LG] pažeidė SESV 102 straipsnį, kai išardė geležinkelio kelią tarp Mažeikių Lietuvoje ir Latvijos sienos. Pažeidimas pradėtas 2008 m. spalio 3 d. ir tęsiasi šio sprendimo priėmimo dieną.

2 straipsnis

Už 1 straipsnyje nurodytą pažeidimą [LG] skiriama 27873000 [EUR] bauda.

<…>“

47

2017 m. gruodžio 14 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo LG ieškinį, kuriuo ji pirmiausia prašė panaikinti ginčijamą sprendimą, o nepatenkinus šio reikalavimo – sumažinti jai tuo sprendimu skirtą baudą.

48

2018 m. liepos 13 d. Bendrojo Teismo trečiosios kolegijos pirmininko nutartimi Orlen buvo leista įstoti į bylą palaikyti Komisijos reikalavimų. Tam tikri pagrindinių šalių procesiniuose dokumentuose pateikti duomenys buvo tvarkomi konfidencialiai Orlen atžvilgiu.

49

Grįsdama prašymą panaikinti ginčijamą sprendimą LG nurodė penkis pagrindus. Iš esmės šie pagrindai buvo grindžiami: pirmasis pagrindas – akivaizdžiomis vertinimo ir teisės klaidomis taikant SESV 102 straipsnį, kiek tai susiję su LG piktnaudžiaujamu elgesiu; antrasis pagrindas – akivaizdžiomis vertinimo ir teisės klaidomis taikant SESV 102 straipsnį, kiek tai susiję su nagrinėjamų veiksmų vertinimu; trečiasis pagrindas – SESV 296 straipsnio ir Reglamento Nr. 1/2003 2 straipsnio pažeidimu dėl nepakankamų įrodymų ir motyvavimo stoka; tik pirma ketvirtojo pagrindo dalis – klaidomis nustatant baudos dydį ir penktasis pagrindas – klaidomis, susijusiomis su taisomosios priemonės nustatymu.

50

Prašydama sumažinti baudos dydį LG pateikdama kelis priekaištus ir ieškinio ketvirtojo pagrindo antroje dalyje teigė, kad šis dydis yra neproporcingas, ir iš esmės ginčijo, pirma, Komisijos nustatytą pardavimų vertės procentinę dalį, susijusią su sunkumo koeficientu, antra, pažeidimo trukmę ir, trečia, sprendimą į bazinį baudos dydį įtraukti papildomą sumą atgrasymo tikslais.

51

Skundžiamame sprendime Bendrasis Teismas atmetė visus LG nurodytus ieškinio pagrindus ir argumentus, kuriais grindžiamas jos prašymas panaikinti ginčijamą sprendimą ir prašymas sumažinti baudą.

52

Vis dėlto Bendrasis Teismas, įgyvendindamas savo neribotą jurisdikciją, sumažino baudą ir nustatė 20068650 EUR baudą.

53

Likusią ieškinio dalį Bendrasis Teismas atmetė.

54

Apeliaciniame skunde LG Teisingumo Teismo prašo:

55

Komisija ir Orlen Teisingumo Teismo prašo:

56

Grįsdama apeliacinį skundą LG nurodo keturis pagrindus, iš kurių pirmaisiais trimis iš esmės siekiama užginčyti Bendrojo Teismo atliktą piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi buvimo vertinimą, o ketvirtasis pagrindas susijęs su jai skirtos baudos vertinimu.

57

Pirmiausia reikia pažymėti, kad prieš dėstydamos savo argumentus šalys pateikia samprotavimus, susijusius su šios bylos faktinėmis aplinkybėmis.

58

Taigi LG aprašo faktines aplinkybes, kurios, kaip ji mano, yra reikšmingos. Komisija pažymi, kad šis aprašymas yra klaidinantis ir klaidingas, o Orlen teigia, kad šiuo aprašymu LG siekia ginčyti Bendrojo Teismo nustatytas faktines aplinkybes.

59

Be to, savo pirminėse pastabose Komisija remiasi 2019 m. gruodžio 30 d. LG generalinio direktoriaus pranešimu spaudai, kurio priimtinumą ir reikšmingumą šio apeliacinio skundo tikslais LG ginčija.

60

Šiuo aspektu pakanka priminti, kad pagal SESV 256 straipsnio 1 dalį ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio pirmą pastraipą apeliacinis skundas gali būti teikiamas tik teisės klausimais. Tik Bendrasis Teismas turi jurisdikciją konstatuoti ir vertinti reikšmingas faktines aplinkybes ir įrodymus. Faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimas, išskyrus tuos atvejus, kai jie buvo iškreipti, nėra teisės klausimas, dėl kurio galima pateikti apeliacinį skundą Teisingumo Teismui (2020 m. rugsėjo 24 d. Sprendimo Prysmian ir Prysmian Cavi e Sistemi / Komisija, C‑601/18 P, EU:C:2020:751, 126 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

61

Darytina išvada, kad įvairūs teiginiai ir faktiniai prieštaravimai turi būti pripažinti nepriimtinais.

62

Pirmuoju pagrindu LG priekaištauja Bendrajam Teismui skundžiamo sprendimo 90–99 punktuose padarius teisės klaidų, nes jis nepagrįstai atsisakė taikyti 1998 m. lapkričio 26 d. Sprendimo Bronner (C‑7/97, EU:C:1998:569) 41 punkte nustatytą kriterijų, kad nustatytų tariamo piktnaudžiavimo buvimą.

63

Šis kriterijus taikytinas šioje byloje, kurioje kyla teisinė problema, ar SESV 102 straipsnyje LG nustatyta teisinė pareiga suteikti LDZ prieigą prie geležinkelio kelio. Nagrinėjamu atveju neįvykdytos su šiuo kriterijumi susijusios sąlygos.

64

Kalbant konkrečiai, skundžiamo sprendimo 90–99 punktuose nusprendęs, kad tas pats kriterijus netaikytinas nagrinėjamu atveju, Bendrasis Teismas padarė keturias teisės klaidas.

65

Pirma, priešingai, nei skundžiamo sprendimo 90 punkte pažymėjo Bendrasis Teismas, nei Teisingumo Teismo jurisprudencijoje, nei generalinio advokato F. G. Jacobs išvadoje byloje, kurioje priimtas 1998 m. lapkričio 26 d. Sprendimas Bronner (C‑7/97, EU:C:1998:569), kuriuos nurodo Bendrasis Teismas, nėra taisyklės, pagal kurią tame sprendime nustatyti kriterijai taikomi tik tuo atveju, jei būtina apsaugoti dominuojančią padėtį užimančios įmonės paskatas investuoti į esminės infrastruktūros statybą.

66

Antra, priešingai, nei skundžiamo sprendimo 91 ir 92 punktuose nusprendė Bendrasis Teismas, taip pat nėra taisyklės, pagal kurią šie kriterijai nebūtų taikomi, kai galiojančiuose teisės aktuose jau nustatyta pareiga teikti aptariamas paslaugas.

67

Visų pirma minėtų kriterijų netaikymas tokiu atveju reikštų, kad nacionalinėje teisėje arba Sąjungos antrinėje teisėje apibrėžta Sąjungos pirminės teisės taikymo sritis, o tai būtų nesuderinama su Sąjungos teisės viršenybe ir reikalavimu nuosekliai taikyti Sąjungos konkurencijos teisę. Be to, ex post kontrole pagal SESV 102 straipsnį ir atitinkamo sektoriaus ex ante reguliavimu siekiama skirtingų tikslų. Jeigu reguliuojamų sektorių įmonėms pagal SESV 102 straipsnį būtų taikomi skirtingi teisiniai kriterijai, tai prieštarautų teisinio saugumo principui. Galiausiai nagrinėjamu atveju geležinkelio kelio išardymo momentu LG nebuvo nustatyta jokia pareiga suteikti LDZ prieigą prie geležinkelio kelio, nes tuo momentu LDZ nebuvo prašiusi ir neturėjo leidimo vykdyti veiklą Lietuvoje. Dėl šios aplinkybės šią bylą galima atskirti nuo bylų, kuriose priimtas 2018 m. gruodžio 13 d. Sprendimas Slovak Telekom / Komisija (T‑851/14, EU:T:2018:929), paskui 2021 m. kovo 25 d. Sprendimas Deutsche Telekom / Komisija (C‑152/19 P, EU:C:2021:238) ir 2021 m. kovo 25 d. Sprendimas Slovak Telekom / Komisija (C‑165/19 P, EU:C:2021:239).

68

Minėtuose sprendimuose Teisingumo Teismas atskyrė prieigą prie infrastruktūros ir tokios prieigos sąlygas. Šioje byloje Bendrojo Teismo konstatuotas piktnaudžiavimas susijęs su realiu atsisakymu suteikti prieigą dėl geležinkelio kelio išardymo. LG pažymi, kad šis atsisakymas suteikti prieigą buvo susijęs ne su visu Lietuvos geležinkelių tinklu, o tik su geležinkelio keliu. Šio kelio išardymas negali būti atskirtas nuo šio išardymo sąlygų.

69

Trečia, nė vienoje iš nuostatų, kurias Bendrasis Teismas paminėjo skundžiamo sprendimo 96 ir 97 punktuose, infrastruktūros valdytojui, kaip antai LG, nebuvo nustatyta „absoliuti teisinė pareiga“ suteikti prieigą prie kiekvienos jo tinklo kelio atkarpos, ypač kai yra alternatyvių maršrutų. Be to, nė vienoje iš šių nuostatų nenustatyta „absoliuti pareiga“ atkurti susidėvėjusį geležinkelio kelią pasitelkiant sprendimą, kurį infrastruktūros valdytojas laiko neveiksmingu ir ekonomiškai nepagrįstu. Šiuo atžvilgiu LG konkrečiai remiasi Direktyvos 2001/14 5 straipsniu, siejamu su jos 5 konstatuojamąja dalimi, ir šios direktyvos 29 straipsnio 1 dalimi.

70

Ketvirta, priešingai, nei Bendrasis Teismas konstatavo skundžiamo sprendimo 91 ir 93 punktuose, nėra jokios teisės normos, kurioje būtų nurodyta, kad 1998 m. lapkričio 26 d. Sprendime Bronner (C‑7/97, EU:C:1998:569) nustatyti kriterijai netaikytini, jeigu dominuojanti padėtis įgyta dėl valstybės monopolio. Pagal 2012 m. kovo 27 d. Sprendimo Post Danmark (C‑209/10, EU:C:2012:172) 23 punktą, kurį cituoja Bendrasis Teismas, turi būti atsižvelgta tik į aplinkybę, kad tokia padėtis atsirado dėl anksčiau teisės aktais įtvirtinto monopolio.

71

Nagrinėjamu atveju reikia nustatyti ne tai, ar LG privalėjo suteikti prieigą prie veikiančio tinklo, kuris buvo sukurtas iš valstybės lėšų, o tai, ar pagal SESV 102 straipsnį ji privalėjo investuoti savo nuosavus išteklius į susidėvėjusių įrenginių remontą ir pakeitimą, kad konkrečiam tolesniam konkurentui būtų lengviau ir naudingiau patekti į atitinkamą rinką. 1998 m. lapkričio 26 d. Sprendime Bronner (C‑7/97, EU:C:1998:569) nustatyto kriterijaus esmė yra šių dviejų bendrovių interesų pusiausvyra.

72

Komisija ir Orlen prašo atmesti pirmąjį pagrindą kaip nepagrįstą.

73

Nurodydama pirmąjį pagrindą LG visų pirma kritikuoja skundžiamo sprendimo 90–99 punktus, nes atsisakydamas šioje byloje taikyti Sprendimo Bronner (C‑7/97, EU:C:1998:569) 41 punkte nustatytus kriterijus Bendrasis Teismas taikė klaidingą teisinį kriterijų piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi buvimui įvertinti.

74

Skundžiamo sprendimo 99 punkte Bendrasis Teismas nusprendė, kad Komisija nepadarė klaidos, kai neįvertino, ar ginčijamas elgesys, kuris, kaip matyti iš to sprendimo 84 punkto, yra pats geležinkelio kelio išardymas, atitinka 1998 m. lapkričio 26 d. Sprendimo Bronner (C‑7/97, EU:C:1998:569) 41 punkte suformuluotas sąlygas, susijusias su paslaugos, kurią atsisakyta suteikti, būtinumu ir su bet kokios konkurencijos pašalinimu, ir kad, esant galimam objektyviam pateisinimui, pakako įrodyti, kad tai buvo elgesys, galintis apriboti konkurenciją ir, be kita ko, sudaryti kliūčių patekti į rinką.

75

Minėto sprendimo 90–98 punktuose Bendrasis Teismas šią išvadą grindė atsižvelgdamas į 1998 m. lapkričio 26 d. Sprendime Bronner (C‑7/97, EU:C:1998:569) išvardytų išskirtinių aplinkybių tikslą – užtikrinti, kad dominuojančią padėtį užimančiai įmonei nustatyta pareiga suteikti prieigą prie jos infrastruktūros galiausiai netrukdytų konkurencijai, sumažinant šios įmonės pradinę paskatą pastatyti tokią infrastruktūrą ir investuoti į infrastruktūrą. Tuo remdamasis Bendrasis Teismas iš esmės padarė išvadą, kad jurisprudencija, suformuota 1998 m. lapkričio 26 d. Sprendime Bronner (C‑7/97, EU:C:1998:569), negali būti taikoma, jei taikytinuose teisės aktuose dominuojančią padėtį užimančiai įmonei jau nustatyta pareiga suteikti prieigą arba jei įmonė dominuojančią padėtį rinkoje įgijo dėl ankstesnio valstybės monopolio, juo labiau jei atitinkama infrastruktūra priklauso valstybei ir buvo pastatyta ir išvystyta iš valstybės lėšų.

76

Siekiant įvertinti, ar pateikiant šiuos samprotavimus padaryta teisės klaida, kaip teigia LG, reikia priminti, kad pagal SESV 102 straipsnį draudžiamas bet koks vienos ar kelių įmonių piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi vidaus rinkoje arba didelėje jos dalyje, galintis paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą. Taigi dominuojančią padėtį užimanti įmonė turi ypatingą pareigą savo elgesiu nepažeisti veiksmingos ir neiškraipytos konkurencijos vidaus rinkoje (2021 m. kovo 25 d. Sprendimo Deutsche Telekom / Komisija, C‑152/19 P, EU:C:2021:238, 40 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

77

Pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją sąvoka „piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi“, kaip ji suprantama pagal SESV 102 straipsnį, yra objektyvi ir susijusi su dominuojančią padėtį užimančios įmonės elgesiu rinkoje, kurioje būtent dėl šios įmonės buvimo konkurencija jau yra sumažėjusi, kai tokiu elgesiu, naudojant kitokias priemones nei lemiančios įprastą ūkio subjektų prekių ar paslaugų konkurenciją, sudaromos kliūtys išlaikyti rinkoje dar esančią konkurenciją ar šiai konkurencijai vystytis (2021 m. kovo 25 d. Sprendimo Deutsche Telekom / Komisija, C‑152/19 P, EU:C:2021:238, 41 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

78

Dominuojančios įmonės veiksmų piktnaudžiaujamojo pobūdžio vertinimas pagal SESV 102 straipsnį turi būti atliekamas atsižvelgiant į visas konkrečias bylos aplinkybes (2021 m. kovo 25 d. Sprendimo Deutsche Telekom / Komisija, C‑152/19 P, EU:C:2021:238, 42 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

79

Kalbant apie veiksmus, kuriais atsisakoma suteikti prieigą prie dominuojančią padėtį užimančios įmonės savo veiklai sukurtos ir jai priklausančios infrastruktūros, iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad toks atsisakymas gali būti laikomas piktnaudžiavimu dominuojančia padėtimi, jei dėl šio atsisakymo ne tik galėjo būti pašalinta bet kokia prieigos prašančio asmens konkurencija atitinkamoje rinkoje ir jo nebuvo galima objektyviai pateisinti, bet ir jei pati infrastruktūra buvo būtina jo veiklai vykdyti, nes šiai infrastruktūrai nebuvo faktinės ar potencialios alternatyvos (šiuo klausimu žr. 1998 m. lapkričio 26 d. Sprendimo Bronner, C‑7/97, EU:C:1998:569, 41 punktą ir 2021 m. kovo 25 d. Sprendimo Deutsche Telekom / Komisija, C‑152/19 P, EU:C:2021:238, 43 ir 44 punktus).

80

Šių sąlygų nustatymas 1998 m. lapkričio 26 d. Sprendimo Bronner (C‑7/97, EU:C:1998:569) 41 punkte buvo pateisinamas bylos, kurioje priimtas tas sprendimas, aplinkybėmis, t. y. dominuojančią padėtį užimančios įmonės atsisakymu suteikti konkurentui prieigą prie infrastruktūros, kurią ji sukūrė savo veiklai, o ne kitais veiksmais (2021 m. kovo 25 d. Sprendimo Deutsche Telekom / Komisija, C‑152/19 P, EU:C:2021:238, 45 punktas).

81

Pirma, kaip išvados 78–82 punktuose pažymėjo generalinis advokatas, atvejis, kai dominuojančią padėtį užimanti įmonė sunaikina infrastruktūrą, turi būti atskirtas nuo atvejo, kai atsisakoma suteikti prieigą, kaip tai suprantama pagal jurisprudenciją, suformuotą 1998 m. lapkričio 26 d. Sprendime Bronner (C‑7/97, EU:C:1998:569).

82

Iš to, kas nurodyta pirma, matyti, kad ši jurisprudencija iš esmės susijusi su atsisakymu suteikti prieigą prie infrastruktūros, kai dominuojančią padėtį užimanti įmonė galiausiai nusprendžia savo sukurtą infrastruktūrą naudoti tik savo reikmėms (šiuo klausimu žr. 2021 m. kovo 25 d. Sprendimo Deutsche Telekom / Komisija, C‑152/19 P, EU:C:2021:238, 47 punktą). Kaip visų pirma išvados 80 punkte pažymėjo generalinis advokatas, minėta jurisprudencija reiškia, kad turi būti išlaikoma infrastruktūra, kuria dominuojančią padėtį užimanti įmonė nusprendžia naudotis viena pati siekdama iš karto gauti pelno.

83

Akivaizdu, kad, priešingai, sunaikinus infrastruktūrą aukojamas turtas ir prireikus patiriama su šiuo sunaikinimu susijusių išlaidų. Dėl sunaikinimo infrastruktūra neišvengiamai nebegali naudotis ne tik konkurentai, bet ir pati dominuojančią padėtį užimanti įmonė.

84

Taigi, priešingai, nei teigia LG, šioje byloje nekyla „prieigos [prie infrastruktūros] problemos, kaip tai suprantama pagal jurisprudenciją, suformuotą 1998 m. lapkričio 26 d. Sprendime Bronner (C‑7/97, EU:C:1998:569).

85

Juo labiau kad, kaip pripažįsta ir LG, veiksmai, dėl kurių priekaištaujama, buvo susiję tik su viena Lietuvos geležinkelių tinklo atkarpa ir neužkirto kelio potencialiam LG konkurentui prireikus naudotis šiuo tinklu kitu keliu.

86

Antra, iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos taip pat matyti, kad 1998 m. lapkričio 26 d. Sprendimo Bronner (C‑7/97, EU:C:1998:569) 41 punkte nustatytais kriterijais siekiama užtikrinti tinkamą pusiausvyrą tarp, viena vertus, neiškreiptos konkurencijos reikalavimų ir, kita vertus, dominuojančią padėtį užimančios įmonės laisvės sudaryti sutartis ir teisės į nuosavybę. Šiuo aspektu šie kriterijai turi būti taikomi atsisakius suteikti prieigą prie infrastruktūros, kurios savininkė yra dominuojančią padėtį užimanti įmonė ir kurią ji sukūrė savo veiklai pasitelkdama savo pačios investicijas (šiuo klausimu žr. 1998 m. lapkričio 26 d. Sprendimo Bronner, C‑7/97, EU:C:1998:569, 37 punktą ir 2021 m. kovo 25 d. Sprendimo Deutsche Telekom / Komisija, C‑152/19 P, EU:C:2021:238, 47 punktą).

87

Taigi Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, kai skundžiamo sprendimo 90, 93 ir 94 punktuose iš esmės nusprendė, kad, atsižvelgiant į minėtų kriterijų tikslą, jie neturi būti taikomi, jei, esant tokiai situacijai, kokia susiklostė šioje byloje, aptariama infrastruktūra buvo finansuota ne pačios dominuojančią padėtį užimančios įmonės investicijomis, o valstybės lėšomis ir ši įmonė nėra šios infrastruktūros savininkė.

88

Trečia, reikia priminti, jog Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad teisės aktuose nustatyta pareiga gali būti reikšminga vertinant piktnaudžiavimą, kaip tai suprantama pagal SESV 102 straipsnį. Nors dėl to, kad dominuojančią padėtį rinkoje užimančiai įmonei teisės aktuose nustatyta pareiga suteikti prieigą prie aptariamos infrastruktūros, Komisija negali būti atleista nuo reikalavimo įrodyti „piktnaudžiavimą“, kaip tai suprantama pagal SESV 102 straipsnį, tokios pareigos nustatymas lemia tai, kad dominuojančią padėtį užimanti įmonė negali iš tikrųjų atsisakyti suteikti prieigą prie šios infrastruktūros, prireikus nepažeisdama savo sprendimų priėmimo autonomiškumo dėl tokios prieigos sąlygų (šiuo klausimu žr. 2021 m. kovo 25 d. Sprendimo Deutsche Telekom / Komisija, C‑152/19 P, EU:C:2021:238, 57 ir 58 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

89

Taigi Bendrasis Teismas taip pat nepadarė teisės klaidos, kai skundžiamo sprendimo 91 ir 92 punktuose nusprendė, kad 1998 m. lapkričio 26 d. Sprendime Bronner (C‑7/97, EU:C:1998:569) nustatyti kriterijai neturi būti taikomi, jei dominuojančią padėtį užimanti įmonė turi pareigą suteikti prieigą prie savo infrastruktūros.

90

Nagrinėjamu atveju LG neginčija, kad turi pareigą suteikti prieigą prie Lietuvos geležinkelių tinklo. Ginčijama tik šios pareigos apimtis.

91

Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad, priešingai, nei teigia LG, geležinkelio kelio išardymas negali būti laikomas atsisakymu suteikti prieigą, kaip tai suprantama pagal 1998 m. lapkričio 26 d. Sprendime Bronner (C‑7/97, EU:C:1998:569) suformuotą jurisprudenciją, o prireikus turi būti laikomas savarankiška piktnaudžiavimo forma (pagal analogiją žr. 2011 m. vasario 17 d. Sprendimo TeliaSonera Sverige, C‑52/09, EU:C:2011:83, 55–58 punktus ir 2014 m. liepos 10 d. Sprendimo Telefónica ir Telefónica de España / Komisija, C‑295/12 P, EU:C:2014:2062, 75 punktą). Taigi 1998 m. lapkričio 26 d. Sprendimo Bronner (C‑7/97, EU:C:1998:569) 41 punkte nustatyti kriterijai netaikytini vertinant nagrinėjamą elgesį.

92

Darytina išvada, kad skundžiamo sprendimo 99 punkte Bendrasis Teismas teisingai konstatavo, jog Komisija nepadarė klaidos, kai nevertino, ar nagrinėjamas elgesys atitinka šiuos kriterijus.

93

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, pirmasis apeliacinio skundo pagrindas turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

94

Nurodydama antrąjį pagrindą LG teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai konstatavo, jog Komisija pakankamai teisiškai įrodė, kad šios bylos aplinkybėmis geležinkelio kelio išardymas yra „piktnaudžiavimas“, kaip tai suprantama pagal SESV 102 straipsnį, ir todėl pats šį išardymą kvalifikavo kaip „piktnaudžiavimo veiksmus“.

95

LG teigimu, skundžiamo sprendimo 168, 170, 177, 197, 204 ir 231 punktuose Bendrasis Teismas, kaip ir Komisija, šį kvalifikavimą grindė dviem kumuliaciniais veiksniais, t. y. aplinkybe, kad geležinkelio kelias buvo išardytas „skubiai“, ir aplinkybe, kad kelias buvo išardytas LG „iš anksto negavus reikalingų lėšų“. Tačiau nė dėl vieno iš šių dviejų veiksnių negalima taip kvalifikuoti.

96

Pirma, nurodydama skundžiamo sprendimo 148, 164 ir 168 punktus, LG pabrėžia, jog Bendrasis Teismas pripažino, kad ji galėjo pasirinkti išardyti geležinkelio kelią, užuot atlikusi dalinį jo remontą; pastaruoju atveju jį būtų reikėję vėliau pakeisti. Taigi piktnaudžiavimas, dėl kurio jai priekaištaujama, susijęs tik su šio išardymo momentu, t. y. nuo 2008 m. spalio 3 d. Kadangi šio išardymo momentas neturėjo įtakos jo sąnaudoms, sprendimas nedelsiant išardyti kelią buvo racionalaus valdymo sprendimas. Be to, Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 197, 204 ir 209 punktuose konstatavo, kad LG nepuoselėjo jokio antikonkurencinio tikslo.

97

Antra, LG teigia, kad tikėjosi gauti lėšų geležinkelio kelio rekonstrukcijai, kurias turėjo būti galima panaudoti atliekant didžiąją dalį darbų. Nurodydama minėto sprendimo 152, 153, 160, 171, 174–176 ir 196 punktus, ji teigia, kad 2008 m. spalio 2 d., prieš pradėdama geležinkelio kelio ardymo darbus, ji paprašė finansavimo, kad tuo metu ir vėliau buvo prieinamos europinės lėšos ir kad ji neveikė vedama antikonkurencinio ketinimo.

98

Ji tvirtina, kad aplinkybės, kurias Bendrasis Teismas nurodė konstatuodamas piktnaudžiavimą, iš esmės susiklostė po 2008 m. spalio 3 d. Šiomis aplinkybėmis Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai skundžiamo sprendimo 164, 165, 170 ir 178 punktuose įpareigojo LG nustatyti arba pagrįsti geležinkelio kelio išardymo momentą, nors būtent Komisija turėjo įrodyti piktnaudžiavimą.

99

Be to, skundžiamo sprendimo 152 ir 170 punktuose Bendrasis Teismas konkrečiai neišanalizavo jos argumento, susijusio su pakartotinai naudotinų geležinkelio kelio dalių sandėliavimu ir jų pakartotiniu naudojimu kitiems tinklo keliams. Bet kuriuo atveju tam, kad būtų galima pradėti parengiamuosius projekto etapus, nebuvo būtina prieš tai gauti visam šiam projektui reikalingų lėšų.

100

Dublike LG pažymėjo, jog šį pagrindą grindė tik dviem aplinkybėmis, kurias Bendrasis Teismas nuosekliai nurodė ir kurios susijusios su tuo, kad geležinkelio kelias buvo išardytas „skubiai“ ir LG iš anksto negavus reikalingų lėšų. Bet kuriuo atveju, net jei reikėtų įtraukti visas keturias ar penkias skundžiamo sprendimo 42 ir 194 punktuose nurodytas aplinkybes, išvada dėl piktnaudžiavimo nebūtų įrodyta. Iš tiesų remiantis papildomomis aplinkybėmis, kurios yra šalutinės ar nereikšmingos, negali būti įrodytas toks piktnaudžiavimas.

101

Be to, per posėdį LG pateikė argumentų, kuriais siekė užginčyti kiekvieną iš šių penkių aplinkybių.

102

Komisija mano, kad šis pagrindas yra nepagrįstas.

103

Orlen tvirtina, kad šis pagrindas yra nereikšmingas ir bet kuriuo atveju nepriimtinas, nes juo ginčijamas Bendrojo Teismo atliktas faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimas.

104

Nurodydama antrąjį pagrindą LG priekaištauja Bendrajam Teismui padarius teisės klaidą, kai šis patvirtino Komisijos atliktą geležinkelio kelio išardymo kvalifikavimą kaip „piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi“, kaip tai suprantama pagal SESV 102 straipsnį. LG teigimu, skundžiamo sprendimo 168, 170, 177, 197, 204 ir 231 punktuose šis kvalifikavimas grindžiamas dviem kumuliaciniais veiksniais, t. y. aplinkybe, kad geležinkelio kelias buvo išardytas „skubiai“, ir aplinkybe, kad kelias buvo išardytas LG „iš anksto negavus reikalingų lėšų“.

105

Kadangi šie argumentai grindžiami prielaida, kad geležinkelio kelio išardymas kvalifikuotas kaip „piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi“ remiantis tik šiais dviem veiksniais, reikia konstatuoti, kad jie grindžiami akivaizdžiai klaidingu skundžiamo sprendimo aiškinimu.

106

Iš tiesų iš viso skundžiamo sprendimo, be kita ko, jo 42, 83, 193, 194, 196 ir 224 punktų aiškiai matyti, jog Bendrasis Teismas pažymėjo, kad būtent atsižvelgdama į visas geležinkelio kelio išardymo faktines ir teisines aplinkybes Komisija ginčijamame sprendime padarė išvadą, kad šis išardymas yra „piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi“, kaip tai suprantama pagal SESV 102 straipsnį.

107

Šios aplinkybės, išdėstytos šio sprendimo 39 punkte, susijusios su tuo, kad: LG žinojo apie Orlen ketinimą pereiti prie Latvijos jūrų terminalų naudojantis LDZ paslaugomis; ji skubiai visiškai išardė kelią, neužsitikrindama reikalingo finansavimo ir nesiimdama jokių įprastų pasirengimo jį atstatyti priemonių; kelio išardymas prieštaravo įprastai sektoriaus praktikai; LG žinojo apie riziką netekti visos Orlen produktų vežimo veiklos ir LG stengėsi įtikinti Lietuvos vyriausybę neatstatyti geležinkelio kelio.

108

Tik atmetęs visus LG argumentus, kuriais buvo ginčijami šie vertinimai, Bendrasis Teismas patvirtino Komisijos vertinimų pagrįstumą.

109

Aplinkybė, kad skundžiamo sprendimo 168, 170, 177, 197, 204 ir 231 punktuose, kuriuos LG ginčija, Bendrasis Teismas rėmėsi tik dviem šio sprendimo 39 ir 107 punktuose nurodytais veiksniais, t. y. geležinkelio kelio skubiu išardymu ir reikalingų lėšų neužsitikrinimu, negali paneigti šio skundžiamo sprendimo aiškinimo. Iš tiesų tuose punktuose Bendrasis Teismas tik išnagrinėjo su šiomis aplinkybėmis susijusius konkrečius argumentus, kuriuos LG pateikė siekdama užginčyti išvadą dėl „piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi“, kaip tai suprantama pagal SESV 102 straipsnį.

110

Darytina išvada, kad šis pagrindas turi būti atmestas kaip nepagrįstas ir nereikia nagrinėti argumentų, konkrečiai susijusių su šiais dviem veiksniais.

111

Bet kuriuo atveju reikia pažymėti, kaip išvados 99–102 punktuose tai padarė generalinis advokatas, kad šiais argumentais, taip pat argumentais, pavėluotai pateiktais dublike ir per posėdį, siekiant užginčyti kitas aplinkybes, kuriomis grindžiamas piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi konstatavimas, LG iš tikrųjų siekia, kad būtų iš naujo įvertintos faktinės aplinkybės.

112

Taigi, kadangi nenurodytas koks nors iškraipymas, šie argumentai yra nepriimtini remiantis šio sprendimo 60 punkte nurodyta jurisprudencija.

113

Atsižvelgiant į visus pirma išdėstytus motyvus, turi būti atmestas visas antrasis apeliacinio skundo pagrindas.

114

Nurodydama trečiąjį pagrindą LG teigia, kad skundžiamo sprendimo 219–233 punktuose Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai patį geležinkelio kelio išardymą, neatsižvelgiant į ankstesnį eismo sustabdymą šiame kelyje, kvalifikavo kaip „veiksmus, dėl kurių gali būti ribojama konkurencija“.

115

Pirma, šis Bendrojo Teismo požiūris grindžiamas klaidinga prielaida, kuri matyti iš skundžiamo sprendimo 223, 225 ir 227 punktų. Remiantis šia Bendrojo Teismo prielaida, galimybė per penkerių metų terminą atlikti pirminius tikslinius remonto darbus ir tada – išsamią viso geležinkeli kelio rekonstrukciją, kurią LG laiko 1 galimybe, yra tinkama ir ekonomiškai pagrįsta alternatyva galimybei visiškai ir nedelsiant rekonstruoti geležinkelio kelią, kurią LG nurodo kaip 2 galimybę. Bendrasis Teismas neatmetė LG pozicijos, apibendrintos skundžiamo sprendimo 150, 151 ir 167 punktuose, kad 2 galimybė buvo vienintelė tinkama ir ekonomiškai pagrįsta galimybė, o tik paliko šį klausimą atvirą minėto sprendimo 168 punkte. Šiomis aplinkybėmis LG laikosi nuomonės, kad nagrinėjant šį apeliacinį skundą reikia laikyti, jog 2 galimybė buvo vienintelė tinkama ir ekonomiškai pagrįsta galimybė. Iš to ji, pateikdama antrąjį priekaištą, sprendžia, kad skundžiamo sprendimo 223, 225 ir 227 punktai yra prieštaringi ir nesuderinami su pastarosios galimybės pasirinkimu.

116

Be to, skundžiamo sprendimo 223, 225 ir 227 punktai grindžiami klaidinga prielaida, kad atlikus pirminius remonto darbus pagal 1 galimybę geležinkelio kelias „per trumpą laiką“ galėjo būti vėl pradėtas naudoti. Taip nebuvo, nes, kaip LG teigė Bendrajame Teisme, dėl tokių remonto darbų būtų reikėję laikytis tos pačios procedūros kaip ir pagal 2 galimybę, t. y. siekiant gauti lėšų iš Lietuvos Respublikos arba Sąjungos. Bendrasis Teismas neatsižvelgė į šią aplinkybę ir todėl pats sau prieštaravo.

117

Antra, Bendrasis Teismas pats sau prieštaravo, kai skundžiamo sprendimo 225 punkte nusprendė, kad 1 galimybės pirmasis etapas apėmė „vietinį remontą“, nors, kaip jis pripažino to sprendimo 164 punkte, jis apėmė didelius remonto darbus visame geležinkelio kelyje.

118

Trečia, priešingai, nei skundžiamo sprendimo 221–223 punktuose pažymėjo Bendrasis Teismas, LG laikosi nuomonės, kad jai nėra nustatyta absoliuti teisinė pareiga atkurti įprastą kelio padėtį atliekant pradinius remonto darbus pagal 1 galimybę ir ji galėjo teisėtai pasirinkti 2 galimybę. Tai būtų leidę atkurti įprastą padėtį, pažymint, kad kelio išardymo momentas, neišvengiamas įgyvendinant 2 galimybę, šiuo atžvilgiu neturėtų reikšmės.

119

Ketvirta, skundžiamo sprendimo 24 ir 25 punktuose padarytoms išvadoms prieštarauja to sprendimo 225 punkte pateiktas teiginys, kad išstūmimo poveikis atsirado dėl to, kad, kai Orlen nusprendė, jog LG neketina trumpuoju laikotarpiu suremontuoti geležinkelio kelio, LDZ atsiėmė prašymą išduoti licenciją vykdyti veiklą Lietuvoje esančioje trumpojo maršruto į Latviją dalyje. Šiuose 24 ir 25 punktuose Bendrasis Teismas nustatė, kad LDZ pateikė prašymą išduoti tokį leidimą „2009 m. birželio mėn. pabaig[oje]“, t. y. po to, kai buvo išardytas geležinkelio kelias. Taigi šis išardymas neturėjo jokios įtakos sprendimui atsiimti prašymą išduoti licenciją, kuris iš tikrųjų buvo aiškinamas tuo, kad 2010 m. viduryje Orlen padarė išvadą, kad LG neketino remontuoti geležinkelio kelio trumpuoju laikotarpiu, kaip tai matyti iš skundžiamo sprendimo 26 punkto.

120

Penkta, dublike LG priduria, kad greitas geležinkelio kelio išardymas nepablogino padėties, buvusios po ankstesnio eismo sustabdymo. Iš tiesų tuo metu, kai klostėsi faktinės aplinkybės, t. y. 2008 m. spalio 3 d., jei geležinkelio kelias nebūtų buvęs išardytas, nebuvo „jokios galimybės trumpuoju laikotarpiu vėl eksploatuoti geležinkelio kelią“.

121

Komisija ir Orlen prašo atmesti visus šiuos argumentus kaip iš esmės nepagrįstus.

122

Nurodydama trečiąjį pagrindą LG priekaištauja Bendrajam Teismui skundžiamo sprendimo 219–233 punktuose padarius teisės klaidų.

123

Šiuose punktuose Bendrasis Teismas išnagrinėjo ir atmetė LG argumentus, kuriais ji ginčijo Komisijos vertinimus, kad pats geležinkelio kelio išardymas, neatsižvelgiant į ankstesnį eismo sustabdymą šiame kelyje, sukėlė antikonkurencinį išstūmimo iš rinkos poveikį.

124

Pirma, argumentas, kad yra prieštaravimas tarp skundžiamo sprendimo 168 punkto bei jo 223, 225 ir 227 punktų, grindžiamas klaidingu pirmojo iš šių punktų aiškinimu.

125

Iš tiesų skundžiamo sprendimo 168 punkte Bendrasis Teismas jokiu būdu nekvalifikavo 2 galimybės, apimančios visišką ir nedelsiamą geležinkelio kelio rekonstrukciją, kaip vienintelės tinkamos ir ekonomiškai pagrįstos galimybės. Priešingai, šiame punkte pateiktas žodžių junginys „darant prielaidą, kad, kaip teigia [LG], 2 galimybė buvo vienintelė tinkama ir ekonomiškai pagrįsta galimybė“ aiškiai rodo, kad, kaip pripažįsta ir LG, Bendrasis Teismas nesprendė klausimo, ar ši galimybė buvo vienintelė tinkama ir ekonomiškai pagrįsta galimybė, prireikus atmetant 1 galimybę. Darytina išvada, jog, priešingai, nei teigia LG, akivaizdžiai negalima tvirtinti, kad nagrinėjant šį apeliacinį skundą turi būti laikoma, kad 2 galimybė buvo vienintelė tinkama ir ekonomiškai pagrįsta galimybė.

126

Taigi tokia prielaida grindžiamas argumentas, paremtas motyvų prieštaringumu, turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

127

Be to, kiek LG ginčija skundžiamo sprendimo 223, 225 ir 227 punktuose padarytą išvadą, kad geležinkelio kelias galėjo būti „per trumpą laiką“ vėl pradėtas naudoti atlikus pirminius remonto darbus, pakanka konstatuoti, kad taip, prisidengdama tariamu prieštaringumu, LG iš tikrųjų siekia užginčyti Bendrojo Teismo atliktą faktinių aplinkybių vertinimą. Kadangi LG neteigia, kad Bendrasis Teismas iškraipė šias aplinkybes, jos argumentai, remiantis šio sprendimo 60 punkte nurodyta jurisprudencija, yra nepriimtini.

128

Antra, kalbant apie tariamą skundžiamo sprendimo 164 ir 225 punktų prieštaravimą, reikia pažymėti, jog to sprendimo 164 punkte Bendrasis Teismas pabrėžė, kad iš 2008 m. rugsėjo 18 d. LG Geležinkelių infrastruktūros direkcijos rašto šios įmonės strateginio planavimo tarybai matyti, kad turi būti nedelsiant rekonstruota tik 1,6 km geležinkelio kelio ir kad defektai, nustatyti 19 km ilgio geležinkelio kelyje, reiškia, kad jis turi būti „per penkerius metus visiškai suremontuotas“. Bendrasis Teismas nusprendė, kad problemos, susijusios su 1,6 km iš 19 km geležinkelio kelio, negali pateisinti visiško ir nedelsiamo jo išardymo. Be to, jis konstatavo, jog tame rašte taip pat nenurodyta, kad, siekiant suremontuoti visą kelią per penkerius metus, jis turi būti visiškai ir nedelsiant išardytas.

129

Kalbant apie skundžiamo sprendimo 225 punktą, pažymėtina, jog jame Bendrasis Teismas nurodė, kad pirmąjį 1 galimybės etapą sudarė „vietini[s] remont[as] geležinkelio kelio dalyse, kuriose negalėjo būti užtikrintas saugus geležinkelių eismas“.

130

Ši išvada niekaip neprieštarauja būtinybei nedelsiant suremontuoti geležinkelio kelio dalį arba būtinybei atlikti viso kelio remontą per ilgesnį penkerių metų laikotarpį.

131

Taigi argumentai, grindžiami skundžiamo sprendimo 164 ir 225 punktų prieštaravimu, turi būti atmesti kaip nepagrįsti.

132

Trečia, dėl argumentų, kuriais ginčijami skundžiamo sprendimo 221–223 punktai, reikia konstatuoti, kad jie grindžiami izoliuotu ir klaidingu šių punktų aiškinimu.

133

To sprendimo 221 ir 222 punktuose Bendrasis Teismas konstatavo, kad LG, kaip geležinkelių infrastruktūros valdytoja, turi ne tik teisės aktuose nustatytą pareigą užtikrinti eismo saugą, bet ir teisės aktuose nustatytą pareigą kuo labiau sumažinti geležinkelių tinklo sutrikimus ir gerinti jo veikimą. Minėto sprendimo 223 punkte Bendrasis Teismas pažymėjo, kad LG, kaip dominuojančią padėtį atitinkamoje rinkoje užimančiai įmonei, taip pat teko ypatinga atsakomybė savo elgesiu nepažeisti veiksmingos ir neiškreiptos konkurencijos. Bendrojo Teismo teigimu, LG turėjo atsižvelgti į bet kokią galimybę trumpuoju laikotarpiu vėl leisti eksploatuoti geležinkelio kelią, rekonstrukciją vykdant etapais, ir vengti pašalinti šią galimybę. Tuo remdamasis skundžiamo sprendimo 224 punkte Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad išardydama visą geležinkelio kelią nagrinėjamo atvejo aplinkybėmis LG neatsižvelgė į ypatingą atsakomybę, kuri jai teko pagal SESV 102 straipsnį.

134

Be to, iš skundžiamo sprendimo 225 ir 229 punktų matyti, jog išvada, kad šis išardymas galėjo sukelti antikonkurencinį išstūmimo iš rinkos poveikį, grindžiama, viena vertus, aplinkybe, kad dėl šio išardymo LG pablogino padėtį, kuri buvo susidariusi sustabdžius eismą šiuo keliu, ir, kita vertus, 2 galimybės įgyvendinimo tvarka, o ne pačiu šios galimybės, o ne 1 galimybės, pasirinkimu.

135

Iš šių aplinkybių matyti, kad, priešingai, nei teigia LG, Bendrasis Teismas jai nenustatė „absoliučios teisinės pareigos“ atkurti įprastą geležinkelio kelio padėtį vykdant 1 galimybės pradinius remonto darbus. Priešingai, antikonkurencinis poveikis konstatuotas remiantis konkrečia 2 galimybės įgyvendinimo tvarka ir geležinkelio kelio išardymo poveikiu.

136

Taigi šie argumentai turi būti atmesti kaip nepagrįsti.

137

Ketvirta, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo 225 punkto paskutiniame sakinyje pavartotų žodžių „be to“, čia daroma nuoroda į tai, kad LDZ atsiėmė prašymą išduoti licenciją vykdyti veiklą Lietuvoje esančioje trumpojo maršruto į Latviją dalyje, yra papildoma informacija.

138

Darytina išvada, kad LG argumentai, susiję su prieštaravimu tarp šio punkto bei to sprendimo 24 ir 25 punktų, turi būti atmesti kaip nereikšmingi.

139

Penkta, kiek dublike LG pirmą kartą teigia, kad greitas geležinkelio kelio išardymas nepablogino padėties, buvusios po ankstesnio eismo šiame kelyje sustabdymo, jos argumentas yra nepriimtinas dėl to, kad pateiktas pavėluotai. Be to, ji siekia ginčyti faktinių aplinkybių vertinimą, kuris, remiantis šio sprendimo 60 punkte nurodyta jurisprudencija, nepatenka į Teisingumo Teismo jurisdikciją apeliacinio skundo stadijoje.

140

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, reikia atmesti visą trečiąjį apeliacinio skundo pagrindą.

141

Ketvirtuoju pagrindu LG priekaištauja Bendrajam Teismui, kad jis padarė teisės klaidą, kai vertino jai skirtą baudą.

142

Šiuo klausimu LG pažymėjo, jog iš skundžiamo sprendimo 98, 196, 204 ir 209 punktų matyti, kad, Bendrojo Teismo teigimu, ginčijamas sprendimas ir Komisijos vertinimai nebuvo grindžiami LG antikonkurencinio ketinimo konstatavimu.

143

Baudos peržiūros etape nagrinėdamas argumentus, susijusius su ginčijamame sprendime taikytos teisinės teorijos naujumu ir LG inkriminuojamo pažeidimo sunkumu, Bendrasis Teismas nurodė tokį ketinimą. Tai įrodo ginčijamo sprendimo 339, 368 ir 374 punktų formuluotės, pagal kurias inkriminuojamu elgesiu „siek[t]a neleisti konkurentams patekti į rinką“ arba jis buvo atliekamas „siekia[nt] neleisti konkurentams patekti į rinką“.

144

Taigi Bendrasis Teismas prieštaravo pats sau. Šis motyvų prieštaringumas turėjo įtakos Bendrajam Teismui vertinant būtinybę skirti baudą ir, jei reikia, jos tinkamą dydį bei pažeidimo sunkumą. Jei nebūtų buvę šio prieštaringumo, Bendrasis Teismas būtų turėjęs pripažinti teisinės teorijos, kuria grindžiamas ginčijamas sprendimas, naujumą ir būtų galėjęs taikyti kitokį požiūrį į pažeidimo sunkumą nesant antikonkurencinio ketinimo, taigi ir kiek tai susiję su jo neribotos jurisdikcijos įgyvendinimu.

145

Šiuo aspektu dublike LG priduria, jog, kadangi konstatuojant tokį ketinimą padaryta klaida, Bendrojo Teismo atliktas vertinimas gali būti pakeistas, neatsižvelgiant į kitus veiksnius, kuriais jis galėjo remtis. Bet kuriuo atveju negalima atmesti galimybės, kad Bendrojo Teismo nustatyta nauda būtų buvusi mažesnė, jei jis nebūtų rėmęsis prieštaringais argumentais ir tariamu LG ketinimu neleisti konkurentams patekti į rinką.

146

Per posėdį LG taip pat pridūrė, kad, apskaičiuodamas baudą, skundžiamo sprendimo 399 punkte Bendrasis Teismas atsižvelgė į pažeidimo sunkumą, kuris grindžiamas antikonkurenciniu ketinimu. Remdamasis antikonkurenciniu ketinimu kaip sunkumo vertinimo kriterijumi, Bendrasis Teismas pakeitė Komisijos konstatuoto pažeidimo sudėties požymius ir taip viršijo savo kompetenciją.

147

Komisija atsikerta, kad šis pagrindas yra nereikšmingas.

148

Nurodydama ketvirtąjį pagrindą LG priekaištauja Bendrajam Teismui pateikus prieštaringus motyvus. Taigi, viena vertus, skundžiamo sprendimo 169, 204 ir 209 punktuose, tikrindamas piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi konstatavimą, Bendrasis Teismas aiškiai nusprendė, kad nebuvo antikonkurencinio ketinimo. Kita vertus, to sprendimo 339, 368 ir 374 punktuose jis nurodė tokį ketinimą ir į jį atsižvelgė apskaičiuodamas baudos dydį minėto sprendimo 397–406 punktuose. Šis prieštaravimas ir atsižvelgimas į antikonkurencinį ketinimą baudos apskaičiavimo etape turėjo įtakos Bendrojo Teismo neribotos jurisdikcijos įgyvendinimui, taigi ir jai skirtos baudos dydžiui.

149

Šis pagrindas yra nereikšmingas. Net darant prielaidą, kad, kaip teigia LG, Bendrasis Teismas prieštaravo pats sau, tokiu prieštaravimu negali būti pateisinamas skundžiamo sprendimo panaikinimas ar dėl jo Teisingumo Teismas negali iš naujo įvertinti baudos dydžio.

150

Atmetęs visus teisėtumo pagrindus, kuriais siekta, kad ginčijamas sprendimas būtų panaikintas, ir visus LG priekaištus, kuriais ji grindė prašymą sumažinti baudą, skundžiamo sprendimo 389–406 punktuose Bendrasis Teismas iš naujo įvertino baudos dydį. Po šio naujo įvertinimo Bendrasis Teismas nustatė 20068650 EUR baudą, t. y. gerokai mažesnė suma nei Komisijos nustatyta, ir visiškai neužsiminė apie antikonkurencinį ketinimą.

151

Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal SESV 261 straipsnį ir Reglamento Nr. 1/2003 31 straipsnį Bendrasis Teismas naudojasi neribota jurisdikcija dėl Komisijos nustatytų baudų.

152

Taigi Bendrasis Teismas ne tik atlieka paprastą tokių baudų teisėtumo kontrolę, bet ir turi teisę pakeisti Komisijos vertinimą savuoju, vadinasi, ir panaikinti, sumažinti ar padidinti vienkartinę arba periodinę baudą (2012 m. lapkričio 22 d. Sprendimo E.ON Energie / Komisija, C‑89/11 P, EU:C:2012:738, 124 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija ir 2021 m. kovo 18 d. Sprendimo Pometon / Komisija, C‑440/19 P, EU:C:2021:214, 136 punktas).

153

Savo ruožtu apeliacinėje byloje priimdamas sprendimą teisės klausimais Teisingumo Teismas negali teisingumo sumetimais savo vertinimu pakeisti Bendrojo Teismo įgyvendinant neribotą jurisdikciją pateikto vertinimo dėl įmonėms už Sąjungos teisės pažeidimą paskirtų baudų dydžio. Taigi tik tuo atveju, jeigu Teisingumo Teismas manytų, kad sankcijos dydis yra ne tik netinkamas, bet ir toks didelis, kad jį galima laikyti neproporcingu, reikėtų konstatuoti, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą dėl to, kad baudos dydis yra netinkamas (2012 m. lapkričio 22 d. Sprendimo E.ON Energie / Komisija, C‑89/11 P, EU:C:2012:738, 125 ir 126 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija ir 2021 m. kovo 18 d. Sprendimo Pometon / Komisija, C‑440/19 P, EU:C:2021:214, 137 punktas).

154

Be to, pagal suformuotą jurisprudenciją Bendrasis Teismas, įgyvendindamas neribotą jurisprudenciją, privalo paisyti tam tikrų pareigų, tarp kurių yra pareiga motyvuoti, jam nustatyta pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto, kuris, remiantis šio statuto 53 straipsnio pirma pastraipa, taikomas ir Bendrajam Teismui, 36 straipsnį, ir vienodo požiūrio principas (šiuo klausimu žr. 2014 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Komisija / Parker Hannifin Manufacturing ir Parker‑Hannifin, C‑434/13 P, EU:C:2014:2456, 77 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją ir 2021 m. kovo 18 d. Sprendimo Pometon / Komisija, C‑440/19 P, EU:C:2021:214, 138 punktą).

155

Nagrinėjamu atveju pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 3 dalį Bendrasis Teismas, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo 394, 395, 397 ir 404 punktų, nustatydamas baudos dydį atsižvelgė į padaryto pažeidimo sunkumą ir trukmę. Skundžiamo sprendimo 399–402 punktuose Bendrasis Teismas dėl nagrinėjamo pažeidimo sunkumo atsižvelgė į šio pažeidimo pobūdį, LG padėtį atitinkamose rinkose ir šio pažeidimo geografinę aprėptį.

156

Iš skundžiamo sprendimo 398–406 punktuose pateiktų motyvų aiškiai matyti, kad, kaip išvados 151 ir 153–155 punktuose taip pat konstatavo generalinis advokatas, baudos dydžio įvertinimas iš naujo visiškai nėra pagrįstas atsižvelgimu į kokį nors antikonkurencinį ketinimą.

157

Darytina išvada, kad net jei vertindamas LG argumentus, pateiktus grindžiant prašymus panaikinti ginčijamą sprendimą ir sumažinti baudą, Bendrasis Teismas prieštaravo pats sau dėl antikonkurencinio ketinimo buvimo, toks prieštaravimas bet kuriuo atveju neturėjo įtakos Bendrojo Teismo atliktam baudos įvertinimui iš naujo.

158

Taigi LG argumentai dėl skundžiamo sprendimo motyvų prieštaringumo bet kuriuo atveju yra nereikšmingi.

159

Be to, kiek LG prašo Teisingumo Teismo patikrinti, kaip Bendrasis Teismas įgyvendino savo neribotą jurisdikciją, pakanka konstatuoti, jog, atsižvelgiant į šio sprendimo 153 punkte nurodytą jurisprudenciją, LG nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad Bendrojo Teismo sumažintas baudos dydis yra ne tik netinkamas, bet ir toks didelis, kad jį būtų galima laikyti neproporcingu.

160

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, turi būti atmestas visas ketvirtasis pagrindas.

161

Kadangi nė vienas apeliacinio skundo pagrindas nebuvo pripažintas pagrįstu, reikia atmesti visą apeliacinį skundą.

162

Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį, taikomą apeliaciniame procese pagal jo 184 straipsnio 1 dalį, iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo.

163

Kadangi Komisija ir Orlen reikalavo priteisti iš LG bylinėjimosi išlaidas, o ši pralaimėjo bylą, LG turi padengti savo bylinėjimosi išlaidas ir iš jos priteisiamos Komisijos ir Orlen bylinėjimosi išlaidos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia: