8.3.2008   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 64/17

—

Pripažinti, kad

Vokietijos Federacinė Respublika pažeidė įsipareigojimus pagal EB 49 straipsnį ir 2003 m. balandžio 16 d. Stojimo akto 24 straipsnyje nurodyto XII priedo 2 skirsnio „Laisvas asmenų judėjimas“ 13 punkte numatytą netaikymo sąlygą.

—

Priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.

A.

Lenkijos darbuotojų siuntimas atlikti sutartyse tarp įmonių numatytus darbus reglamentuojamas 1990 m. sausio 30 d. Vokietijos Federacinės Respublikos vyriausybės ir Lenkijos vyriausybės susitarime dėl Lenkijos įmonių darbuotojų siuntimo atlikti sutartyse tarp įmonių numatytus darbus. Vokietijos administracinėje praktikoje šio susitarimo 1 straipsnio 1 dalies sąvoka „kitos susitarimo šalies įmonė“ aiškinama kaip „Vokietijos įmonė“.

B.

Tai reiškia, kad pagal šį susitarimą sutartis dėl darbų atlikimo gali sudaryti tik Vokietijos įmonės. Taigi kitų valstybių narių įmonėms, kurios nori atlikti darbus Vokietijoje, belieka tik viena alternatyva — įsteigti Vokietijoje dukterinę įmonę. Taip kitų valstybių narių įmonėms sudaromos kliūtys pasinaudoti savo paslaugų teikimo teise pagal EB 49 straipsnį, kad jos pagal Vokietijos ir Lenkijos susitarimą sudarytų sutartis tarp įmonių su Lenkijos įmonėmis dėl darbų, kurie turi būti atlikti Vokietijos Federacinėje Respublikoje. Taigi tai yra tiesioginė, pilietybe arba įmonės buveinės vieta pagrįsta įmonių iš kitų nei Vokietija valstybių narių diskriminacija.

C.

Remiantis EB 46 straipsniu kartu su EB 55 straipsniu, diskriminuojančios specialios nuostatos gali būti pateisinamos tik viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ir jos sveikatos sumetimais. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką viešąja tvarka kaip EB 46 straipsnyje numatytu pateisinimo pagrindu galima remtis tuomet, kai diskriminuojančios priemonės išlaikymas yra būtinas siekiant išvengti realios ir pakankamai rimtos grėsmės pagrindiniam visuomenės interesui.

D.

Komisijos teigimu, šios sąlygos nagrinėjamu atveju nėra išpildytos. Tam, kad susitarimas būtų tinkamai įgyvendintas, apsiribojimas įmonėmis, turinčiomis buveinę Vokietijoje, yra nebūtinas, nes visi prašymai bet kuriuo atveju privalo būti pateikiami Vokietijos valdžios institucijoms. Kalbant apie užsakovų atsakomybės už socialinio draudimo įmokų mokėjimą ir baudimo už pažeidimus įgyvendinimą, šie klausimai nėra susiję būtent su susitarimu dėl sutarčių tarp įmonių, tačiau iškyla bendrai kitose valstybėse narėse įsteigtoms įmonėms teikiant paslaugas Vokietijoje. Taip pat nėra jokių nuorodų apie tai, kodėl dvišalio susitarimo atvėrimas įmonėms iš kitų valstybių narių galėtų reikšti neteisingą Stojimo sutarties pereinamojo laikotarpio nuostatų taikymą arba apėjimą. Būgštavimas dėl neteisingo naudojimosi pereinamojo laikotarpio nuostatomis jokiu būdu nereiškia pakankamai rimtos grėsmės viešajai tvarkai arba saugumui, kuri galėtų pateisinti diskriminuojantį paslaugų teikimo laisvės apribojimą.

E.

Iš 2003 m. balandžio 16 d. Stojimo akto 24 straipsnyje nurodyto XII priedo 2 skirsnio 13 punkte numatytos netaikymo sąlygos išplaukia, kad įsipareigojimas netaikyti yra absoliutus ir kad bet koks Lenkijos darbuotojų, atliekančių darbus pagal tarp įmonių pasirašytas sutartis, galimybių dirbti Vokietijos darbo rinkoje pabloginimas, palyginti su situacija, buvusia 2003 m. balandžio 16 d., yra draudžiamas. Tačiau, remiantis vadinamąja darbo rinkos apsaugos išlyga, kuri nuolatos taikoma administracinėje Bundesagentur für Arbeit (Federalinė darbo birža) praktikoje, sutarčių tarp įmonių sudaryti iš esmės neleidžiama, jeigu pagal tokias sutartis darbai turi būti atliekami teritorinei darbo biržai priskirtame regione, kuriame vidutinis nedarbo lygis per pastaruosius 6 mėnesius mažiausiai 30 % viršijo Vokietijos Federacinės Respublikos nedarbo lygį. Regionų, kuriems taikoma ši nuostata, sąrašas atnaujinamas kas ketvirtį. Todėl, Komisijos teigimu, darbo rinkos apsaugos išlyga pažeidžia Stojimo akte numatytą netaikymo sąlygą, nes po 2003 m. balandžio 16 d. į regionų, kuriems taikoma minėta nuostata, sąrašą buvo įtraukti nauji regionai.