–

S, atstovaujamos advocate M. M. J. van Zantvoort,

–

Jungtinių Tautų Pabėgėlių reikalų vyriausiojo komisaro (UNHCR), atstovaujamo advocate C. J. Ullersma,

–

Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos M. K. Bulterman ir A. Hanje,

–

Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos J. Möller ir A. Hoesch,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos A. Azéma ir F. Wilman,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (OL L 337, 2011, p. 9) 10 straipsnio 1 dalies e punkto išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant S ir A ginčus su Staatssecretaris van Veiligheid en Justitie (saugumo ir teisingumo valstybės sekretorius, Nyderlandai) (toliau – valstybės sekretorius) dėl jo atsisakymo suteikti šiems asmenims pabėgėlio statusą.

3

1951 m. liepos 28 d. Ženevoje pasirašytos ir 1954 m. balandžio 22 d. įsigaliojusios Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (Jungtinių Tautų sutarčių rinkinys, 189 t., p. 150, Nr. 2545 (1954)), papildytos 1967 m. sausio 31 d. Niujorke priimtu ir 1967 m. spalio 4 d. įsigaliojusiu Protokolu dėl pabėgėlių statuso (toliau – Ženevos konvencija), 1 straipsnio A skirsnio 2 punkto pirmoje pastraipoje nustatyta, kad terminas „pabėgėlis“ nusako asmenį, kuris „dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba bijo naudotis tos šalies gynyba“.

4

Direktyvos 2011/95 4, 12 ir 16 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

<…>

<…>

5

Šios direktyvos 2 straipsnyje numatyta:

„Šioje direktyvoje vartojamų terminų apibrėžtys:

<…>

<…>

<…>“

6

Šios direktyvos 4 straipsnio „Faktų ir aplinkybių vertinimas“ 3–5 dalyse nustatyta:

„3.   Tarptautinės apsaugos prašymas vertinamas išnagrinėjus kiekvieną atvejį individualiai ir atsižvelgiant į:

<…>

4.   Tai, kad prašytojas jau buvo persekiojamas <…> arba buvo tiesiogiai grasinama persekioti <…>, yra rimtas visiškai pagrįstos prašytojo persekiojimo baimės <…> požymis, nebent yra tinkamų priežasčių manyti, kad toks persekiojimas nepasikartos <…>.

5.   Kai valstybės narės taiko principą, pagal kurį prašytojas privalo pagrįsti tarptautinės apsaugos prašymą, ir kai prašytojo pareiškimų faktai nepagrįsti dokumentais ar kitais įrodymais, tokių faktų nereikia patvirtinti, jei įvykdomos šios sąlygos:

<…>

7

Šios direktyvos 6 straipsnyje nurodyta:

„Persekiojimo vykdytojais ar didelės žalos darytojais gali būti:

<…>“

8

Direktyvos 2011/95 9 straipsnyje nustatytos sąlygos, kurioms esant veiksmas gali būti laikomas „persekiojimo veiksmu“, kaip tai suprantama pagal Ženevos konvencijos 1 straipsnio A skirsnį. Jame pateikiamas neišsamus galimų persekiojimo veiksmų formų sąrašas ir reikalaujama, kad būtų galima nustatyti ryšį tarp šių veiksmų ir šios direktyvos 10 straipsnyje nurodytų persekiojimo priežasčių.

9

Šios direktyvos 10 straipsnyje „Persekiojimo priežastys“ numatyta:

„1.   Valstybės narės, vertindamos persekiojimo priežastis, atsižvelgia į šiuos veiksnius:

<…>

<…>

2.   Vertinant, ar prašytojas visiškai pagrįstai bijo būti persekiojamas, nesvarbu, ar prašytojas iš tikrųjų turi rasinių, religinių, tautinių, socialinių ar politinių savybių, dėl kurių jis gali būti persekiojamas, su sąlyga, kad tokią savybę prašytojui priskiria persekiojimo vykdytojas.“

10

Šios direktyvos 13 straipsnis „Pabėgėlio statuso suteikimas“ suformuluotas taip:

„Valstybės narės suteikia pabėgėlio statusą trečiosios šalies piliečiui arba asmeniui be pilietybės, kuris priskiriamas prie pabėgėlių pagal II ir III skyrius.“

11

Pagrindinėje byloje taikytinos redakcijos 2001 m. kovo 2 d.Vreemdelingencirculaire 2000 (2000 m. Aplinkraštis dėl užsieniečių) (Stcrt., Nr. 64, 2001) C2 skyriuje esančiame 3.2 straipsnyje numatyta.

„<…>

Politinės pažiūros

Aplinkybės, kad užsienietis kilmės šalyje negali išreikšti savo politinių pažiūrų taip pat kaip Nyderlanduose, nepakanka, kad užsieniečiui būtų išduotas leidimas laikinai gyventi šalyje dėl suteikto prieglobsčio <…>.

Vertindama prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi šalyje dėl suteikto prieglobsčio [Immigratie- en Naturalisatiedienst (IND) (Imigracijos ir natūralizacijos tarnyba)] taip pat atsižvelgia į šiuos aspektus:

Tuo atveju, kai politinės pažiūros yra esminės, IND nereikalauja susilaikyti nuo jų reiškimo, jei veikla (kurią užsienietis planuoja vykdyti) yra susijusi su šiomis esminėmis politinėmis pažiūromis. Jei tai nėra esminės politinės pažiūros, IND reikalauja susilaikyti nuo jų reiškimo.

IND įvertina, ar priemonės ir sankcijos, kurios bus taikomos užsieniečiui grįžus į kilmės šalį dėl tokių esminių politinių pažiūrų reiškimo ar su jomis susijusių veiksmų, yra pakankamai griežtos, kad kiltų klausimas dėl persekiojimo.

Net jei tai nėra esminės politinės pažiūros, IND įvertina, ar valdžios institucijos žinojo arba sužinos apie užsieniečio politinę veiklą arba politinių pažiūrų reiškimą jo kilmės šalyje, Nyderlanduose ar kitur, ir ar dėl to šios pažiūros yra pakankamas pagrindas pripažinti pagrįstą persekiojimo baimę kilmės šalyje dėl priskiriamų politinių pažiūrų.

<…>“

12

Sudano pilietė S atvyko į Nyderlandus 2012 m. sausio 21 d. Valstybės sekretoriui pateiktame ketvirtajame prieglobsčio prašyme ji nurodė, kad grįžusią į savo kilmės šalį Sudano valdžios institucijos ją persekiotų dėl Nyderlanduose vykdomos politinės veiklos „Oumma“ partijoje, kuri priklausė „Laisvės ir pokyčių pajėgų“ aljansui ir koordinavo 2019 m. vykusią Sudano revoliuciją, ir Darfur Vereniging Nederland (Darfūro asociacija Nyderlanduose).

13

S taip pat teigė dalyvavusi daugiau nei dešimtyje Nyderlanduose surengtų demonstracijų prieš Sudano vyriausybę, kuriose skandavo šūkius prieš Sudano režimą, taip pat tvirtino informavusi kitas moteris apie „Oumma“ partijos veiklą, skatinusi jas dalyvauti tokiose demonstracijose ir kritikavusi Sudano vyriausybę savo paskyrose Facebook ir Twitter tinkluose.

14

Vis dėlto nė viename prieglobsčio prašyme S neteigė, kad tuo metu, kai dar gyveno Sudane, ji reiškė politines pažiūras, privertusias išvykti iš šios šalies. Ji taip pat neteigė, kad Sudano valdžios institucijoms žinoma apie politines pažiūras, kurias ji reiškė išvykusi iš šalies.

15

2019 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu valstybės sekretorius atmetė S pateiktą prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi šalyje dėl suteikto prieglobsčio, motyvuodamas tuo, kad, nepaisant jos pareiškimų dėl veiklos Nyderlanduose patikimumo, ši veikla nėra pagrįsta saugotinomis politinėmis pažiūromis. Anot valstybės sekretoriaus, S aiškiai nenurodė šių pažiūrų, neteigė, kad jos jai yra esminės, taip pat nepatikslino, kokią konkrečią veiklą ketina vykdyti ateityje remdamasi šiomis pažiūromis.

16

2020 m. gegužės 20 d. sprendimu rechtbank Den Haag (Hagos apylinkės teismas, Nyderlandai) tenkino S skundą ir panaikino valstybės sekretoriaus sprendimą; jis konstatavo, kad ji pakankamai įrodė turinti „politines pažiūras“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2011/95 10 straipsnio 1 dalies e punktą. Anot šio teismo, klausimas, ar šios pažiūros yra saugotinos, turi būti vertinamas atsižvelgiant į Jungtinių Tautų Vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro biuro (VPRK) parengto Pabėgėlio statuso nustatymo procedūrų ir kriterijų vadovo ir tarptautinės apsaugos gairių pagal 1951 m. Konvenciją dėl pabėgėlių statuso ir 1967 m. Protokolą dėl pabėgėlių statuso, atnaujinto 2019 vasario mėn. (HCR/1P/4/FRE/REV.4, toliau – procedūrų vadovas), 80, 82 ir 86 punktus. Tas teismas taip pat nusprendė, kad 2000 m. Aplinkraštyje dėl užsieniečių įtvirtintas kriterijus, pagal kurį politinės pažiūros turi būti „esminės“, yra dviprasmiškas ir sutampa su kriterijais, taikomais persekiojimui dėl religijos.

17

Valstybės sekretorius dėl šio sprendimo pateikė apeliacinį skundą Raad van State (Valstybės Taryba, Nyderlandai), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas klaidingai nusprendė, jog politinės pažiūros ir religiniai įsitikinimai yra skirtingos persekiojimo priežastys. Anot jo, vertinant abi šias priežastis reikia patikrinti, ar prašytojo deklaruojamos pažiūros arba įsitikinimai yra tokie svarbūs jo tapatybei ar sąžinei, kad jo negali būti reikalaujama grįžus į kilmės šalį jų atsisakyti ar juos slėpti.

18

S savo ruožtu pateikė priešpriešinį apeliacinį skundą dėl šio sprendimo 16 punkte minėto 2020 m. gegužės 20 d. teismo sprendimo ir teigė, kad pirmosios instancijos teismas klaidingai nusprendė, kad sąlygų, kurias turi tenkinti prašytojas, kad jam būtų suteiktas pabėgėlio statusas, vertinimas priklauso nuo jo politinių pažiūrų svarbos ir tvirtumo. Nei pagal Direktyvą 2011/95, nei pagal procedūrų vadovą nereikalaujama, jog tam, kad šios pažiūros būtų saugomos, jos būtų „esminės“.

19

Sudano pilietis A atvyko į Nyderlandus 2011 m. liepos 20 d. Antrajame prieglobsčio prašyme jis nurodė, kad grįžus į kilmės šalį Sudano valdžios institucijos jį persekiotų dėl Nyderlanduose išreikštos politinės padėties Sudane kritikos ir jo iniciatyvų, kuriomis ginamos Darfūro regiono vakaruose gyvenančios Al-Gimir genties teisės.

20

Iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad A pirmajame prieglobsčio prašyme pateikta informacija, kuria jis siekė įrodyti, kad prieš išvykdamas iš Sudano buvo sulaikytas ir kankintas įtariant dėl narystės opozicinėje politinėje partijoje, buvo laikoma nepatikima. Be to, A tapo politiškai aktyvus Nyderlanduose tik po to, kai buvo atmestas pirmasis prieglobsčio prašymas.

21

2020 m. birželio 18 d. sprendimu valstybės sekretorius atmetė A pateiktą prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi šalyje dėl suteikto prieglobsčio ir uždraudė atvykti į šalį, motyvuodamas tuo, kad jis nepakankamai įrodė, kad jo veiklą Nyderlanduose lėmė esminės politinės pažiūros.

22

2020 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu rechtbank Den Haag (Hagos apylinkės teismas) atmetė A skundą dėl valstybės sekretoriaus sprendimo. Šis teismas nusprendė, kad valstybės sekretorius teisingai pripažino nepatikima prielaidą, jog A Nyderlanduose vykdytą politinę veiklą lėmė esminės politinės pažiūros. Šis teismas pabrėžė, kad A nenurodė nei demonstracijų, kuriose dalyvavo, paskirties, nei tikslo, kurio jis siekė jose dalyvaudamas.

23

A pateikė apeliacinį skundą dėl šio teismo sprendimo; jis tvirtino, kad pirmosios instancijos teismas, be kita ko, nekonstatavo, jog valstybės sekretoriaus sprendimas nesuderinamas su politinių pažiūrų sąvoka, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2011/95 10 straipsnio 1 dalies e punktą. Bet kuriuo atveju nei šioje direktyvoje, nei procedūrų vadove nenurodyta, jog tam, kad šios pažiūros būtų saugomos, jos turi būti „esminės“.

24

Šiose dviejose bylose Raad van State (Valstybės Taryba) pirmiausia siekia išsiaiškinti, ar tuo atveju, kai prašytojo pažiūros dar nesukėlė galimų persekiojimo vykdytojų jo kilmės šalyje įtarimų, tam, kad patektų į sąvoką „politinės pažiūros“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2011/95 10 straipsnio 1 dalies e punktą, jos turi būti „tvirtos“. Šiam teismui taip pat kyla klausimas, ar tokia aplinkybė yra svarbi vertinant tarptautinės apsaugos prašymo pagrįstumą, ir kiek.

25

Šiomis aplinkybėmis abiejose pagrindinėse bylose Raad van State (Valstybės Taryba) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

26

Pirmuoju, trečiuoju ir ketvirtuoju klausimais, kurie turi būti nagrinėjami kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2011/95 10 straipsnio 1 dalies e punktas ir 2 dalis turi būti aiškinami taip, jog tam, kad prašytojo pažiūros, įsitikinimai ar tikėjimas, jo kilmės šalyje dar nekėlę galimų persekiojimo vykdytojų įtarimų, galėtų patekti į sąvoką „politinės pažiūros“, pakanka, kad šis prašytojas tvirtintų turintis ar reiškiantis tokias pažiūras, įsitikinimus ar tikėjimą.

27

Direktyvos 2011/95 10 straipsnio 1 dalies e punkte nurodyta, kad „politinių pažiūrų sąvoka visų pirma apima turimas pažiūras, įsitikinimus ar tikėjimą tam tikru klausimu, susijusiu su 6 straipsnyje minėtais galimais persekiojimo vykdytojais ir jų politika ar metodais, nesvarbu, ar prašytojas pagal tas pažiūras, įsitikinimus ar tikėjimą ėmėsi veiksmų“. Pagal šios direktyvos 10 straipsnio 2 dalį „[v]ertinant, ar prašytojas visiškai pagrįstai bijo būti persekiojamas, nesvarbu, ar prašytojas iš tikrųjų turi <…> politinių savybių, dėl kurių jis gali būti persekiojamas, su sąlyga, kad tokią savybę prašytojui priskiria persekiojimo vykdytojas“.

28

Pagal suformuotą jurisprudenciją tiek iš reikalavimo vienodai taikyti Sąjungos teisę, tiek iš lygybės principo matyti, kad tuo atveju, kai Sąjungos teisės nuostatoje nedaroma aiškios nuorodos į valstybių narių teisę, kuri leistų nustatyti jos reikšmę ir taikymo sritį, ji visoje Europos Sąjungoje paprastai turi būti aiškinama savarankiškai ir vienodai. Aiškinti reikia atsižvelgiant ne tik į nuostatos formuluotę, bet ir į jos kontekstą ir nagrinėjamu teisės aktu siekiamą tikslą (1984 m. sausio 18 d. Sprendimo Ekro, 327/82, EU:C:1984:11, 11 punktas ir 2022 m. birželio 2 d. Sprendimo T. N. ir N. N. (Pareiškimas dėl palikimo atsisakymo), C‑617/20, EU:C:2022:426, 35 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

29

Pirma, iš pačios Direktyvos 2011/95 10 straipsnio 1 dalies e punkto ir 2 dalies formuluotės matyti, kad sąvoka „politinės pažiūros“ turi būti aiškinama plačiai. Pirmiausia taip yra dėl žodžių junginio „visų pirma“ vartojimo, siekiant neišsamiai nurodyti elementus, kuriais remiantis galima identifikuoti šią sąvoką. Be to, minimos ne tik „pažiūros“, bet ir „įsitikinimai“ bei „tikėjimas“ tam tikru klausimu, susijusiu su galimais persekiojimo vykdytojais, taip pat klausimu, susijusiu su šių vykdytojų „politika“ ir „metodais“; šios pažiūros, įsitikinimai ar tikėjimas nebūtinai turi pasireikšti prašytojo veiksmais. Galiausiai akcentuojama tai, kaip galimi persekiojimo vykdytojai suvokia jų „politinį“ pobūdį, o ne asmeniniai prašytojo motyvai (šiuo klausimu žr. 2023 m. sausio 12 d. Sprendimo Migracijos departamentas (Politinėmis pažiūromis grindžiamos persekiojimo priežastys), C‑280/21, EU:C:2023:13, 26 punktą).

30

Vadinasi, Direktyvos 2011/95 10 straipsnio 1 dalies e punkte ir 2 dalyje, neatsižvelgiant į šių nuostatų kalbines versijas, nėra jokios nuorodos į tai, jog tam, kad sąvoka „politinės pažiūros“, kaip ji suprantama pagal šias nuostatas, apimtų prašytojo pažiūras, įsitikinimus ar tikėjimą, kuriuos prašytojas teigia turintis ar reiškiantis, šios pažiūros, įsitikinimai ar tikėjimas turi būti taip giliai įsišakniję, kad grįžęs į savo kilmės šalį jis negalėtų jų nereikšti ir kad tai nesukeltų galimų persekiojimo vykdytojų šioje šalyje įtarimo.

31

Antra, tokį platų sąvokos „politinės pažiūros“ aiškinimą patvirtina bendras šios sąvokos, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2011/95 10 straipsnio 1 dalies e punktą ir 2 dalį, kontekstas. Procedūrų vadove pateiktos gairės, kuriomis reikia remtis atsižvelgiant į ypatingą jų svarbą dėl vaidmens, kurį Ženevos konvencija priskiria VPRK (šuo klausimu žr. 2019 m. gegužės 23 d. Sprendimo Bilali, C‑720/17, EU:C:2019:448, 57 punktą), ir nurodyta, kad sąvoka „politinės pažiūros“ gali apimti bet kokias pažiūras ar bet kokį klausimą, susijusius su valstybės aparatu, vyriausybe, visuomene ar politika, neatsižvelgiant į šių pažiūrų tvirtumą ar tai, kiek jos įsišaknijusios prašytojo atveju (šiuo klausimu žr. 2023 m. sausio 12 d. Sprendimo Migracijos departamentas (Politinėmis pažiūromis grindžiamos persekiojimo priežastys), C‑280/21, EU:C:2023:13, 27 punktą).

32

Kalbant apie konkretų Direktyvos 2011/95 kontekstą, primintina, kad „politinės pažiūros“, atsižvelgiant į Ženevos konvencijos 1 straipsnio A skirsnio 2 punkto pirmą pastraipą, yra viena iš penkių Direktyvos 2011/95 10 straipsnyje išvardytų „persekiojimo priežasčių“, o kitos yra rasė, religija, tautybė ir priklausymas tam tikrai socialinei grupei. Kiekviena iš šių „persekiojimo priežasčių“, kaip atskira sąvoka, yra savarankiškai apibrėžta šio 10 straipsnio 1 dalies penkiuose punktuose.

33

Atsižvelgiant į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimus, visų pirma svarbu pažymėti, kad įtvirtinant su „religija“ ir „politinėmis pažiūromis“ susijusias persekiojimo priežastis, numatytas atitinkamai šio 10 straipsnio 1 dalies b ir e punktuose, siekiama, kaip nurodyta Direktyvos 2011/95 16 konstatuojamojoje dalyje, skatinti taikyti skirtingas pagrindines teises, kurių turinys ir apimtis skiriasi. Pirmuoju atveju kalbama apie minties, sąžinės ir religijos laisvę, garantuojamą Pagrindinių teisių chartijos 10 straipsnio 1 dalyje. Antruoju atveju – apie jos 11 straipsnyje garantuojamą saviraiškos laisvę, apimančią laisvę turėti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją, idėjas, valdžios institucijoms nekliudant ir nepaisant valstybių sienų. Taigi šios dvi „persekiojimo priežastys“ iš esmės neturėtų būti vertinamos, neatsižvelgiant į šį skirtumą.

34

Be to, svarbu pabrėžti, kad tik dėl persekiojimo priežasties, susijusios su „priklausymu tam tikrai socialinei grupei“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2011/95 10 straipsnio 1 dalies d punktą, nurodytos „savyb[ės] ar įsitikinim[ai], kurie yra tokie svarbūs to asmens tapatumui ar sąžinei, kad jis neturėtų būti verčiamas jų atsisakyti“. Tokio elemento reikalavimas siekiant apibrėžti sąvoką „politinės pažiūros“, kaip ji suprantama pagal šios direktyvos 10 straipsnio 1 dalies e punktą ir 2 dalį, reikštų, kad nepagrįstai apribojama šios sąvokos apimtis.

35

Trečia, platų sąvokos „politinės pažiūros“, kaip ji suprantama pagal šias nuostatas, aiškinimą patvirtina šios direktyvos tikslas, be kita ko, kaip nurodyta jos 12 konstatuojamojoje dalyje, remiantis bendrais kriterijais nustatyti asmenis, kuriems tikrai reikia tarptautinės apsaugos.

36

Kaip rašytinėse pastabose pažymėjo VPRK, net jei prašytojo nurodytos politinės pažiūros nėra tvirtos ar net nėra „esminės“ ar giliai įsišaknijusios, grįžus į kilmės šalį jam galėtų kilti reali persekiojimo dėl šių politinių pažiūrų arba dėl pažiūrų, kurias galimi persekiojimo vykdytojai šioje šalyje linkę jam priskirti, rizika, atsižvelgiant į asmeninę prašytojo padėtį ir bendrą situaciją toje šalyje. Taigi tik platus sąvokos „politinės pažiūros“, kaip persekiojimo priežasties, aiškinimas gali užtikrinti pirmesniame punkte nurodytą tikslą.

37

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pirmąjį, trečiąjį ir ketvirtąjį klausimus reikia atsakyti, kad Direktyvos 2011/95 10 straipsnio 1 dalies e punktas ir 2 dalis turi būti aiškinami taip, jog tam, kad prašytojo pažiūros, įsitikinimai ar tikėjimas, jo kilmės šalyje dar nekėlę galimų persekiojimo vykdytojų įtarimų, galėtų patekti į sąvoką „politinės pažiūros“, pakanka, kad šis prašytojas tvirtintų turintis ar reiškiantis tokias pažiūras, įsitikinimus ar tikėjimą. Tai neturi įtakos vertinant prašytojo baimės būti persekiojamam dėl tokių politinių pažiūrų pagrįstumą.

38

Vykstant SESV 267 straipsnyje numatytai bendradarbiavimo procedūrai Teisingumo Teismas gali pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui visus Sąjungos teisės aiškinimo aspektus, kurie galėtų būti naudingi sprendimui jo nagrinėjamoje byloje priimti, neatsižvelgiant į tai, ar nacionalinis teismas apie tai užsiminė savo pateiktuose klausimuose. Tokiu atveju Teisingumo Teismas turi iš visos nacionalinio teismo pateiktos informacijos, ypač iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą motyvuojamosios dalies, atrinkti šios teisės klausimus, aiškintinus atsižvelgiant į ginčo pagrindinėje byloje dalyką (šiuo klausimu žr. 1990 m. gruodžio 12 d. Sprendimo SARPP, C‑241/89, EU:C:1990:459, 8 punktą ir 2022 m. rugpjūčio 1 d. Sprendimo TL (Vertimo žodžiu ir raštu nebuvimas), C‑242/22 PPU, EU:C:2022:611, 37 punktą).

39

Nagrinėjamu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas antrajame klausime nenurodo jokios konkrečios nuostatos. Vis dėlto iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad šis teismas nori nustatyti kriterijus, pagal kuriuos vertinama Direktyvos 2011/95 10 straipsnio 1 dalies e punkte nurodyta persekiojimo priežastis. Toks vertinimas atliekamas vadovaujantis šios direktyvos 4 straipsnio nuostatomis, kuriose reglamentuojamas faktų ir aplinkybių vertinimas, konkrečiai kalbant, šio straipsnio 3–5 dalimis.

40

Šiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2011/95 4 straipsnio 3–5 dalys turi būti aiškinamos taip, kad vertindamos prašytojo baimės būti persekiojamam dėl politinių pažiūrų pagrįstumą valstybių narių kompetentingos institucijos turi atsižvelgti į šių pažiūrų tvirtumą ir, konkrečiai kalbant, patikrinti, ar šios prašytojo pažiūros yra taip giliai įsišaknijusios, kad grįžęs į savo kilmės šalį jis negalėtų susilaikyti nuo jų reiškimo ir dėl to kiltų persekiojimo veiksmų, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 9 straipsnį, pavojus.

41

Šiuo aspektu primintina, kad, nors Direktyvos 2011/95 4 straipsnio nuostatos taikytinos visiems prašymams dėl tarptautinės apsaugos, nesvarbu, kokios persekiojimo priežastys nurodytos siekiant pagrįsti šiuos prašymus, kompetentingos valdžios institucijos privalo priderinti pareiškimų ir dokumentų ar kitų įrodymų vertinimo tvarką, atsižvelgdamos į kiekvienos tarptautinės apsaugos prašymo kategorijos ypatumus ir paisydamos Pagrindinių teisių chartijoje užtikrinamų teisių (2018 m. sausio 25 d. Sprendimo F, C‑473/16, EU:C:2018:36, 36 punktas).

42

Pagal Direktyvos 2011/95 sistemą prašytojo baimės būti persekiojamam dėl „politinių pažiūrų“, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 10 straipsnio 1 dalies e punktą ir 2 dalį, pagrįstumo vertinimas pagal šios direktyvos 4 straipsnio 3 dalį turi būti individualaus pobūdžio ir atliekamas kiekvienu konkrečiu atveju. Atlikdamos tokį vertinimą kompetentingos nacionalinės institucijos turi nustatyti, ar konstatuotos aplinkybės kelia tokią grėsmę, kad, atsižvelgiant į atitinkamo asmens individualią situaciją, jis gali pagrįstai baimintis, kad iš tiesų bus persekiojamas. Šis grėsmės vertinimas, kuris bet kuriuo atveju turi būti atliekamas atidžiai ir atsargiai, turi būti grindžiamas tik konkrečiais faktais ir aplinkybėmis pagal būtent šios direktyvos 4 straipsnio 3–5 dalyse nustatytas taisykles (šiuo klausimu žr. 2012 m. rugsėjo 5 d. Sprendimo Y ir Z, C‑71/11 ir C‑99/11, EU:C:2012:518, 76 ir 77 punktus).

43

Direktyvos 2011/95 4 straipsnio 3 dalies a–e punktuose išvardytos aplinkybės, į kurias reikia atsižvelgti šiuo tikslu, įskaitant, be kita ko, visas reikšmingas faktines aplinkybes, susijusias su prašytojo kilmės šalimi sprendimo dėl jo prašymo priėmimo momentu, informaciją ir dokumentus, leidžiančius nustatyti, ar prašytojas buvo arba gali būti persekiojamas, taip pat prašytojo individualią padėtį ir asmenines aplinkybes. Šios direktyvos 4 straipsnio 4 dalyje nurodyta, jog tai, kad prašytojas jau buvo persekiojamas ar jam buvo tiesiogiai grasinama persekioti, yra rimtas pagrįstos prašytojo persekiojimo baimės požymis, nebent yra tinkamų priežasčių manyti, kad toks persekiojimas nepasikartos.

44

Galiausiai šios direktyvos 4 straipsnio 5 dalyje tuo atveju, kai prašytojo pareiškimų tam tikri aspektai nepagrįsti dokumentais ar kitais įrodymais, nustatytos kumuliacinės sąlygos, kurios turi būti įvykdytos, kad šių aspektų nereikėtų patvirtinti. Tarp šių sąlygų yra prašytojo pareiškimų nuoseklumas ir tvirtumas, taip pat bendras jo patikimumas.

45

Remiantis tuo, kas išdėstyta, matyti, kad siekdamos nustatyti, ar prašytojas pagrįstai bijo būti asmeniškai persekiojamas dėl savo politinių pažiūrų, visų pirma tų, kurias jam gali priskirti potencialūs persekiojimo vykdytojai jo kilmės šalyje, valstybių narių kompetentingos institucijos turi visapusiškai ir nuodugniai išnagrinėti visas reikšmingas aplinkybes, susijusias konkrečiai su prašytojo asmenine padėtimi ir bendra jo kilmės šalies situacija, be kita ko, politiniu, teisiniu, teismų, istoriniu ir sociokultūriniu aspektais (šiuo klausimu žr. 2023 m. sausio 12 d. Sprendimo Migracijos departamentas (Politinėmis pažiūromis grindžiamos persekiojimo priežastys), C‑280/21, EU:C:2023:13, 33 ir 38 punktus).

46

Šiomis aplinkybėmis pažymėtina, kad prašytojo nurodytų politinių pažiūrų tvirtumas ir galimi veiksmai skleidžiant šias pažiūras yra reikšmingi aspektai atliekant individualų jo prašymo vertinimą pagal Direktyvos 2011/95 4 straipsnio 3 dalį. Į šiuos aspektus reikia atsižvelgti vertinant riziką, kad jie galėjo arba galėtų kelti įtarimų galimiems persekiojimo vykdytojams prašytojo kilmės šalyje ir kad grįžęs į šią šalį prašytojas gali būti persekiojamas.

47

Aplinkybė, kad prašytojas dėl pareikštų politinių pažiūrų arba veiksmų, kurių galbūt ėmėsi šioms pažiūroms propaguoti gyvendamas kilmės šalyje arba išvykęs iš jos, jau sukėlė įtarimų galimiems persekiojimo vykdytojams šioje šalyje, taip pat yra svarbus veiksnys atliekant individualų vertinimą, kaip reikalaujama pagal Direktyvos 2011/95 4 straipsnio 3 dalį.

48

Vadinasi, esant tokiai situacijai, kai prašytojas teigia turintis ar reiškiantis pažiūras, įsitikinimus ar tikėjimą, įgytus jau išvykus iš kilmės šalies, ir neįrodo, kad sukėlė įtarimų galimiems persekiojimo vykdytojams šioje šalyje, galinčių lemti jo persekiojimą, jei grįžtų į tą šalį, valstybių narių kompetentingos institucijos, individualiai vertindamos prašymą, turi atsižvelgti, be kita ko, į prašytojo nurodytų politinių pažiūrų tvirtumą ir galimus veiksmus, kurių jis ėmėsi šioms pažiūroms propaguoti. Vis dėlto šios institucijos negali reikalauti, kad tos prašytojo politinės pažiūros būtų taip giliai įsišaknijusios, kad grįžęs į kilmės šalį jis negalėtų susilaikyti nuo jų reiškimo ir taip nesukeltų įtarimų galimiems persekiojimo vykdytojams šioje šalyje, dėl kurių jie imtųsi persekiojimo veiksmų, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2011/95 9 straipsnį.

49

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į antrąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2011/95 4 straipsnio 3–5 dalys turi būti aiškinamos taip, kad vertindamos prašytojo baimės būti persekiojamam dėl politinių pažiūrų pagrįstumą valstybių narių kompetentingos institucijos turi atsižvelgti į tai, kad dėl to, kaip tvirtai prašytojas šias pažiūras reiškia, arba dėl veiksmų, kurių jis galbūt ėmėsi jas propaguodamas, šios pažiūros galėjo arba galėtų kelti įtarimų galimiems persekiojimo vykdytojams šio prašytojo kilmės šalyje. Vis dėlto nereikalaujama, kad šios prašytojo pažiūros būtų taip giliai įsišaknijusios, kad grįžęs į kilmės šalį jis negalėtų susilaikyti nuo jų reiškimo ir dėl to kiltų persekiojimo veiksmų, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 9 straipsnį, rizika.

50

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia: