1

Ieškiniu Europos Komisija Teisingumo Teismo prašo:

2

Pagal 1999 m. balandžio 26 d. Direktyvos 1999/31/EB dėl atliekų sąvartynų (OL L 182, 1999, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 4 t., p. 228) 1 straipsnio 1 dalį šios direktyvos tikslas – atliekoms bei sąvartynams taikant griežtus eksploatavimo ir techninius reikalavimus numatyti priemones, tvarką ir gaires, kurios padėtų užkirsti kelią arba kuo labiau sumažintų neigiamą poveikį aplinkai, ypač paviršinių ir požeminių vandenų, dirvožemio ir oro taršai, aplinkai pasauliniu mastu, įskaitant šiltnamio efektą, ir atliekų sąvartynų keliamą pavojų žmonėms, kylantį šalinant atliekas į sąvartyną ir vėliau per visą sąvartyno veikimo laiką.

3

Šios direktyvos 2 straipsnio g punktas suformuluotas taip:

„Šioje direktyvoje:

<…>

4

Minėtos direktyvos 8 straipsnyje numatytos sąvartyno leidimo sąlygos. Jos 13 straipsnyje reglamentuojama uždarymo ir vėlesnės priežiūros tvarka.

5

Tos pačios direktyvos 14 straipsnyje „Esami sąvartynai“ nustatyta:

„Valstybės narės imasi priemonių, kad sąvartynams, kuriems šios direktyvos perkėlimo į nacionalinius teisės aktus metu jau yra išduoti leidimai arba kurie jau yra eksploatuojami, būtų draudžiama tęsti veiklą, jei neatlikti žemiau nurodyti darbai, kuriuos reikia atlikti kuo greičiau, bet ne vėliau kaip per aštuonerius metus po 18 straipsnio 1 dalyje nurodytos datos:

<…>

<…>“

6

Direktyvos 1999/31 18 straipsnio „Direktyvos perkėlimas į nacionalinės teisės aktus“ 1 dalyje nurodyta:

„Valstybės narės priima įstatymus ir kitus teisės aktus, kurie, įsigalioję ne vėliau kaip per dvejus metus nuo šios direktyvos įsigaliojimo dienos, įgyvendina šią direktyvą. Apie tai jos nedelsdamos praneša Komisijai.

<…>“

7

Minėtos direktyvos 19 straipsnyje „Įsigaliojimas“ numatyta:

„Ši direktyva įsigalioja jos paskelbimo [Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje] dieną.“

8

Pagal Akto dėl Bulgarijos Respublikos ir Rumunijos stojimo sąlygų ir sutarčių, kuriomis yra grindžiama Europos Sąjunga, pritaikomųjų pataisų (OL L 157, 2005, p. 203) 52 straipsnį „[n]uo įstojimo laikoma, kad <…> Rumunijai direktyvos ir sprendimai yra skirti, kaip apibrėžta EB sutarties 249 straipsnyje ir EAEB sutarties 161 straipsnyje, jei tos direktyvos ir sprendimai buvo skirti visoms esamoms valstybėms narėms“.

9

Vadovaudamasi šio akto 53 straipsnio 1 dalimi Rumunija taiko priemones, būtinas, kad nuo įstojimo į Sąjungą dienos būtų laikomasi direktyvų ir sprendimų nuostatų, kaip apibrėžta EB sutarties 249 straipsnyje ir EAEB sutarties 161 straipsnyje, jei tame akte nenustatytas kitoks terminas.

10

Remiantis to paties akto VII priedo 9 skirsnio B dalies 3 punkto a papunkčiu, nuo Direktyvos 1999/31 14 straipsnio c punkto ir šios direktyvos I priedo 2–4 ir 6 punktų nukrypti leidžianti nuostata buvo numatyta Rumunijoje 101 esamam komunalinių atliekų sąvartynui iki 2017 m. liepos 16 d.

11

Sprendime Komisija / Rumunija Teisingumo Teismas nusprendė, kad, kiek tai susiję su Komisijos ieškinyje nurodytais 68 sąvartynais, neįvykdžiusi įsipareigojimo priimti visas būtinas priemones, kad remiantis Direktyvos 1999/31 7 straipsnio g punktu ir 13 straipsniu kuo greičiau būtų uždaryti visi sąvartynai, dėl kurių pagal šios direktyvos 8 straipsnį nebuvo išduotas leidimas tęsti veiklą, Rumunija neįvykdė įsipareigojimų pagal Direktyvos 1999/31 14 straipsnio b punktą, siejamą su jos 13 straipsniu.

12

Paskelbus Sprendimą Komisija / Rumunija, 2018 m. spalio 25 d. raštu Komisija paprašė Rumunijos pateikti informacijos apie priemones, kurių ši valstybė narė ėmėsi šiam sprendimui įvykdyti.

13

2019 m. sausio 14 d. atsakyme Rumunija nurodė, kad tik 19 iš 68 atitinkamų sąvartynų buvo uždaryti.

14

2019 m. balandžio 1 d. raštu Komisija paprašė Rumunijos pateikti likusių 49 sąvartynų uždarymo grafiką ir su tuo susijusius įrodymus.

15

2019 m. gegužės 28 d. raštu Rumunija pranešė Komisijai apie papildomo sąvartyno uždarymą. 2020 m. sausio 9 d. raštu ši valstybė narė nurodė Komisijai, kad iki šios dienos buvo 48 neuždaryti sąvartynai.

16

2020 m. gegužės 14 d. Komisija išsiuntė Rumunijai oficialų pranešimą pagal SESV 260 straipsnį ir nurodė, kad ši valstybė narė nesiėmė visų būtinų priemonių Sprendimui Komisija / Rumunija įvykdyti, nes 48 iš 68 sąvartynų, su kuriais buvo susijęs tas sprendimas, dar nebuvo uždaryti, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 1999/31, ir paragino šią valstybę narę per keturis mėnesius nuo šio pranešimo gavimo pateikti savo pastabas; šis terminas vėliau buvo pratęstas iki 2020 m. rugsėjo 30 d.

17

2020 m. rugsėjo 29 d. Rumunija atsakė į minėtą pranešimą ir nurodė, kad buvo uždarytas dar vienas sąvartynas. Be to, ji nusiuntė Komisijai šios direktyvos laikymosi grafiką, kuriame buvo numatyta, kad daugelio pavojingų ir nepavojingų pramoninių atliekų sąvartynų uždarymo darbai bus užbaigti 2023 m. gruodžio mėn.

18

Po 2021 m. vasario 8 d. dvišalio susitikimo dėl šio grafiko Komisija buvo informuota apie dar trijų papildomų sąvartynų uždarymą.

19

2021 m. rugpjūčio 20 d. raštu Rumunija pranešė Komisijai, kad likusieji 44 sąvartynai vis dar neuždaryti. Ši valstybė narė taip pat informavo Komisiją, kad diagnostinių analizių, susijusių su uždarymu, atlikimas vėlavo, todėl minėto grafiko nebus laikomasi.

20

Manydama, kad Rumunija nesiėmė priemonių, būtinų įvykdyti Sprendimui Komisija / Rumunija, kiek tai susiję su šiais 44 sąvartynais, ir kad ji nesilaikys savo pačios grafike nustatytų terminų, Komisija pareiškė šį ieškinį.

21

2023 m. rugsėjo 14 d. raštu Komisija informavo Teisingumo Teismą, kad nuo šio ieškinio pareiškimo dienos iki 2023 m. rugsėjo 14 d. Rumunija įvykdė Sprendimą Komisija / Rumunija dėl trylikos papildomų sąvartynų.

22

Rumunija tvirtina, kad ieškinys yra nepriimtinas, nes, pirma, Komisija nesuteikė jai protingo termino Direktyvos 1999/31 14 straipsnyje numatytiems įsipareigojimams įvykdyti ir, antra, su šia byla susijusi ikiteisminė procedūra sutapo su COVID-19 pandemija, kuri nesutrukdė Rumunijai įvykdyti šių įsipareigojimų, bet užvilkino šios direktyvos laikymosi procesą.

23

Antra, Rumunija tvirtina, kad Komisija pažeidė vienodo požiūrio principą, taikydama jai minėtos direktyvos laikymuisi nustatytą terminą, kuris, šios valstybės narės teigimu, yra trumpesnis už terminą, suteiktą kitoms valstybėms narėms panašiose situacijose.

24

Komisija ginčija Rumunijos argumentus ir teigia, kad jos ieškinys yra priimtinas.

25

Dėl Rumunijos argumento, kad Komisija jai nesuteikė protingo termino Direktyvos 1999/31 14 straipsnyje numatytiems įsipareigojimams įvykdyti, reikia priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją ikiteismine procedūra siekiama suteikti atitinkamai valstybei narei galimybę, pirma, įvykdyti iš Sąjungos teisės kylančius įsipareigojimus ir, antra, veiksmingai pasinaudoti savo gynybos priemonėmis atsakant į Komisijos pateiktus prieštaravimus. Atsižvelgiant į šį dvejopą tikslą, valstybei narei turi būti suteiktas protingas terminas atsakyti į oficialų pranešimą ir tinkamai atsižvelgti į pagrįstą nuomonę arba prireikus pasirengti gynybai. Koks terminas yra protingas, reikia spręsti kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į visas aplinkybes (Sprendimo Komisija / Rumunija 32 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

26

Šiuo klausimu taip pat reikia priminti, kad pagal Direktyvos 1999/31 14 straipsnį valstybės narės turėjo imtis šiame straipsnyje nurodytų priemonių kuo greičiau, bet ne vėliau kaip per aštuonerius metus nuo šios direktyvos 18 straipsnio 1 dalyje nustatytos datos. Pagal pastarąją nuostatą valstybės narės turėjo perkelti šią direktyvą į savo atitinkamas teisės sistemas ne vėliau kaip per dvejus metus nuo jos įsigaliojimo dienos. Kadangi Direktyva 1999/31, remiantis jos 19 straipsniu, įsigaliojo 1999 m. liepos 16 d., jos 14 straipsnyje numatytas terminas atitinkamai baigėsi 2009 m. liepos 16 dieną (šiuo klausimu žr. Sprendimo Komisija / Rumunija 23 ir 29 punktus).

27

Taigi nagrinėjamu atveju tą dieną, kai Komisija išsiuntė oficialų pranešimą, t. y. 2020 m. gegužės 14 d., Rumunija jau daugiau nei dešimt metų turėjo vykdyti Direktyvos 1999/31 14 straipsnyje nustatytus įsipareigojimus ir dėl jos buvo pradėta pažeidimo nagrinėjimo procedūra, pasibaigusi 2018 m. spalio 18 d. paskelbtu Sprendimu Komisija / Rumunija. Be to, pratęsdama atsakymo į minėtą oficialų pranešimą terminą iki 2020 m. rugsėjo 30 d., Komisija šiai valstybei narei suteikė ilgesnį nei keturių mėnesių terminą, skaičiuojamą nuo minėto pranešimo gavimo, kad Rumunija galėtų įvykdyti minėtus įsipareigojimus ir veiksmingai pasinaudoti savo gynybos priemonėmis. Be to, Komisija pareiškė šį ieškinį tik 2022 m. vasario 15 d., t. y. praėjus vieniems metams ir devyniems mėnesiams nuo minėto oficialaus pranešimo išsiuntimo.

28

Šiomis aplinkybėmis Rumunija vis dar neįrodė, kad jai nebuvo suteiktas protingas terminas, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 25 punkte primintą jurisprudenciją. Atsižvelgiant į tai, šios valstybės narės argumentui, susijusiam su COVID-19 pandemijos poveikiu minėtų įsipareigojimų vykdymui, taip pat negalima pritarti. Iš tiesų aplinkybės, kad nuo 2009 m. liepos 16 d. nebuvo priimta ir įgyvendinta pakankamai priemonių, negalima pateisinti 2020 m. kilusia pandemija (pagal analogiją žr. 2023 m. birželio 29 d. Sprendimo Komisija / Portugalija (Ribinės vertės – NO2), C‑220/22, EU:C:2023:521, 101 punktą).

29

Dėl Rumunijos argumento, kad Komisija pažeidė vienodo požiūrio principą, nes jai taikė Direktyvos 1999/31 laikymuisi nustatytą terminą, kuris, jos teigimu, buvo trumpesnis už terminą, suteiktą kitoms valstybėms narėms panašiose situacijose, reikia priminti suformuotą jurisprudenciją, pagal kurią Komisija turi diskreciją nuspręsti, ar reikia pareikšti ieškinį valstybei narei, nustatyti, kokias nuostatas ji galėjo būti pažeidusi, ir pasirinkti, kada pradėti prieš ją nukreiptą procedūrą dėl įsipareigojimų neįvykdymo, o šį pasirinkimą lemiantys motyvai negali turėti įtakos ieškinio priimtinumui. Taigi Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad atsižvelgiant į šią diskreciją, ieškinio dėl įsipareigojimų neįvykdymo nepareiškimas valstybei narei neturi reikšmės vertinant kitai valstybei narei pareikšto ieškinio dėl įsipareigojimų neįvykdymo priimtinumą (2020 m. balandžio 2 d. Sprendimo Komisija / Lenkija, Vengrija ir Čekijos Respublika (Laikinas tarptautinės apsaugos prašytojų perkėlimo mechanizmas), C‑715/17, C‑718/17 ir C‑719/17, EU:C:2020:257, 75 ir 76 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija).

30

Nagrinėjamu atveju Rumunija neįrodė, kad Komisija viršijo pirmesniame šio sprendimo punkte nurodytas diskrecijos ribas. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad ši institucija priėmė sprendimą pareikšti ieškinį, kai paaiškėjo, kad ši valstybė narė nesilaikys šio sprendimo 17 punkte nurodytame direktyvos laikymosi grafike numatyto termino – 2023 m. gruodžio mėn., t. y. praėjus daugiau nei penkeriems metams po Sprendimo Komisija / Rumunija paskelbimo.

31

Taigi Komisijos veiksmai buvo grindžiami objektyviu ir neutraliu kriterijumi, susijusiu su pažeidimo, dėl kurio priekaištaujama Rumunijai, tęstinumu (pagal analogiją žr. 2020 m. balandžio 2 d. Sprendimo Komisija / Lenkija, Vengrija ir Čekijos Respublika (Laikinas tarptautinės apsaugos prašytojų perkėlimo mechanizmas), C‑715/17, C‑718/17 ir C‑719/17, EU:C:2020:257, 81 punktą).

32

Taigi aplinkybė, kad tariamai panašiose situacijose kitos valstybės narės, išskyrus Rumuniją, turėjo ilgesnį laikotarpį nuo oficialaus pranešimo iki kreipimosi į Teisingumo Teismą dienos, niekaip negali turėti įtakos šio ieškinio priimtinumui.

33

Vadinasi, Komisijos pateiktas ieškinys yra priimtinas.

34

Atsižvelgdama į Sprendimo Komisija / Rumunija rezoliucinę dalį Komisija teigia, kad pagal SESV 260 straipsnio 1 dalį Rumunija privalėjo imtis priemonių, būtinų užtikrinti, kad tame sprendime nagrinėjami 68 sąvartynai būtų kuo greičiau uždaryti.

35

Rumunija pripažįsta, kad iki oficialiame pranešime nustatyto pratęsto termino pabaigos, t. y. 2020 m. rugsėjo 30 d., ji nepriėmė visų priemonių, būtinų minėtam sprendimui įvykdyti, kiek tai susiję su 47 iš visų minėtų sąvartynų uždarymu.

36

SESV 260 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jei Komisija mano, jog atitinkama valstybė narė nesiėmė priemonių Teisingumo Teismo sprendimui įvykdyti, ji, suteikusi tai valstybei narei galimybę pateikti pastabas, gali kreiptis į Teisingumo Teismą, nurodydama, jos nuomone, pagal aplinkybes tinkamą vienkartinės sumos arba periodinės baudos, kurią ta valstybė narė turi sumokėti, dydį.

37

Šiuo klausimu data, kuria reikia remtis vertinant įsipareigojimų neįvykdymą pagal SESV 260 straipsnio 2 dalį, yra pagal šią nuostatą pateiktame oficialiame pranešime nustatyto termino pabaiga (šiuo klausimu žr. 2020 m. lapkričio 12 d. Sprendimo Komisija / Belgija(Pajamos iš užsienio nekilnojamojo turto), C‑842/19, EU:C:2020:915, 12 punktą ir 2022 m. sausio 20 d. Sprendimo Komisija / Graikija (Valstybės pagalbos susigrąžinimas – Feronikelis), C‑51/20, EU:C:2022:36, 61 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

38

Nagrinėjamu atveju, kaip pripažino Rumunija atsiliepime į ieškinį ir triplike, neginčijama, kad iki oficialiame pranešime nustatyto pratęsto termino pabaigos, t. y. 2020 m. rugsėjo 30 d., ši valstybė narė nebuvo priėmusi priemonių, būtinų Sprendimui Komisija / Rumunija įvykdyti, kiek tai susiję su 47 iš 68 tame sprendime nurodytų sąvartynų uždarymu.

39

Šiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad, nesiėmusi priemonių Sprendimui Komisija / Rumunija įvykdyti, Rumunija neįvykdė įsipareigojimų pagal SESV 260 straipsnio 1 dalį.

40

Komisija teigia, kad įsipareigojimų neįvykdymas, dėl kurio priekaištaujama Rumunijai, tęsėsi iki tos dienos, kai Teisingumo Teismas ėmėsi nagrinėti faktines aplinkybes, ir siūlo skirti sankcijas už Sprendimo Komisija / Rumunija neįvykdymą įpareigojant šią valstybę narę sumokėti periodinę baudą, remdamasi, be kita ko, 2005 m. gruodžio 12 d. Komunikatu SEC(2005) 1658 „[SESV 260] straipsnio įgyvendinimas“ (toliau – 2005 m. komunikatas) ir Komunikatu „Vienkartinių sumų ir baudų, kurias Komisija siūlo taikyti Europos Sąjungos Teisingumo Teismo bylose dėl pažeidimų, apskaičiavimo koregavimas išstojus Jungtinei Karalystei“ (OL C 129, 2021, p. 1). Komisija pažymi, kad pagal 2005 m. komunikate nurodytą formulę periodinės baudos už dieną dydis yra lygus standartinei fiksuoto dydžio sumai, padaugintai iš sunkumo, trukmės koeficiento ir koeficiento „n“, atsižvelgiant, be kita ko, į atitinkamos valstybės narės mokumą.

41

Dėl sunkumo koeficiento Komisija pažymi, kad nors bet koks dėl Teisingumo Teismo sprendimo nevykdymo padarytas pažeidimas savaime neabejotinai yra sunkus, pareigos pašalinti atliekas nekeliant pavojaus žmonių sveikatai ir nedarant žalos aplinkai nesilaikymas turi būti kvalifikuojamas kaip labai sunkus. Dėl klausimo, ar yra lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, Komisija nurodo, pirma, kad Rumunijos bendradarbiavimas per procedūrą pagal SESV 260 straipsnį ir šios valstybės narės padaryta pažanga mažinant uždarytinų sąvartynų skaičių ir priimant vidaus teisės aktus, kuriais siekiama palengvinti šių sąvartynų ekspropiaciją, gali būti atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Antra, tai, kad Rumunija nuo 2009 m. liepos 16 d. nesilaikė Direktyvos 1999/31 reikalavimų, yra sunkinanti aplinkybė. Taigi Komisija siūlo taikyti sunkumo koeficientą 5 pagal 2005 m. komunikate nustatytą skalę nuo 1 iki 20.

42

Kiek tai susiję su trukmės koeficientu, pažymėtina: kadangi nuo Sprendimo Komisija / Rumunija paskelbimo iki dienos, kai Komisija priėmė sprendimą kreiptis į Teisingumo Teismą, praėjo daugiau kaip 36 mėnesiai, ši institucija siūlo nustatyti 2005 m. komunikate numatytą maksimalų koeficientą, t. y. koeficientą 3 pagal skalę nuo 1 iki 3.

43

Galiausiai dėl koeficiento „n“ pažymėtina, kad nors Komisija atsižvelgia į 2022 m. sausio 20 d. Sprendime Komisija / Graikija (Valstybės pagalbos susigrąžinimas – Feronikelis) (C‑51/20, EU:C:2022:36) padarytas išvadas, iš kurių matyti, kad atitinkamos valstybės narės bendrasis vidaus produktas (BVP) yra pagrindinis veiksnys, o atsižvelgti į tos valstybės narės institucinę svarbą nėra būtina, vis dėlto ši institucija savo reikalavimą grindžia šio sprendimo 40 punkte nurodytuose komunikatuose nustatytais parametrais, kurie dar nebuvo pritaikyti priėmus minėtą 2022 m. sausio 20 d. Sprendimą Komisija / Graikija (Valstybės pagalbos susigrąžinimas – Feronikelis) (C‑51/20, EU:C:2022:36). Atsižvelgdama į tai, Komisija siūlo Rumunijai nustatyti koeficientą „n“ – 0,74.

44

Komisijos teigimu, kadangi standartinė fiksuoto dydžio suma yra 2683 EUR, periodinės baudos dydis turėtų būti 29781,30 EUR už dieną. Siekdama užtikrinti laipsnišką šios sumos sumažinimą atsižvelgiant į Rumunijos padarytą pažangą vykdant įsipareigojimus, ši institucija siūlo taikyti mažėjančias periodines baudas, dalijant tą sumą iš ieškinyje nurodyto sąvartynų skaičiaus, t. y. 44, taigi taip gauta suma, lygi 676,85 EUR už dieną, būtų išskaičiuota iš periodinės baudos už kiekvieną sąvartyną, dėl kurio Rumunija ėmėsi būtinų priemonių Sprendimui Komisija / Rumunija įvykdyti, sumos.

45

Rumunija prašo Teisingumo Teismo atmesti Komisijos reikalavimą skirti periodinę baudą arba, nepatenkinus šio reikalavimo, sumažinti tos baudos dydį, atsižvelgiant į šios valstybės narės padarytą pažangą vykdant Direktyvos 1999/31 laikymosi procesą.

46

Dėl sunkumo koeficiento Rumunija teigia, kad bet koks Direktyvos 1999/31 pažeidimas negali būti laikomas ypač sunkiu ir kad šiuo klausimu reikia atsižvelgti į pažangą, padarytą uždarant atitinkamus sąvartynus.

47

Be Komisijos nustatytų lengvinančių aplinkybių Rumunija nurodo aplinkybę, kad ši valstybė narė anksčiau niekada nebuvo bausta už Teisingumo Teismo sprendimo neįvykdymą, o tai taip pat yra lengvinanti aplinkybė. Be to, šios valstybės narės teigimu, į pažeidimo trukmę negalima atsižvelgti kaip į sunkinančią aplinkybę.

48

Dėl trukmės koeficiento Rumunija visų pirma teigia, kad Komisija, remdamasi data, kada nusprendė kreiptis į Teisingumo Teismą, rėmėsi veiksniu, kuris priklauso ne nuo atitinkamos valstybės narės valios, o nuo šios institucijos tarnybų darbo metodo ir darbo krūvio.

49

Galiausiai dėl koeficiento „n“ Rumunija mano, kad nuoroda į atitinkamos valstybės narės institucinę svarbą neatitinka šio sprendimo 43 punkte nurodytos jurisprudencijos. Rumunija taip pat prašo Teisingumo Teismo atsižvelgti į jos BVP pokyčius 2020–2022 m. laikotarpiu.

50

Pirmiausia reikia priminti, kad SESV 260 straipsnio 2 dalyje numatytos procedūros tikslas yra paskatinti įsipareigojimų nevykdančią valstybę narę įvykdyti sprendimą dėl įsipareigojimų neįvykdymo, taigi užtikrinti veiksmingą Sąjungos teisės taikymą, ir kad šioje nuostatoje nurodytomis priemonėmis, t. y. periodine bauda ir vienkartine suma, siekiama to paties tikslo (2022 m. sausio 20 d. Sprendimo Komisija / Graikija (Valstybės pagalbos susigrąžinimas – Feronikelis), C‑51/20, EU:C:2022:36, 85 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

51

Taip pat reikia priminti, kad Teisingumo Teismas, kiekvienoje byloje remdamasis nagrinėjamos bylos aplinkybėmis ir atsižvelgdamas į pakankamą, jo nuomone, įtikinamumo ir atgrasymo laipsnį, turi nustatyti tinkamas pinigines sankcijas, kad, be kita ko, būtų užkirstas kelias pakartoti analogiškus Sąjungos teisės pažeidimus (2022 m. sausio 20 d. Sprendimo Komisija / Graikija (Valstybės pagalbos susigrąžinimas – Feronikelis), C‑51/20, EU:C:2022:36, 86 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

52

Pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją periodinės baudos skyrimas pateisinamas tik tuomet, jei įsipareigojimų neįvykdymas tęsiasi iki tos dienos, kai Teisingumo Teismas pradeda nagrinėti faktines aplinkybes (2022 m. sausio 20 d. Sprendimo Komisija / Graikija (Valstybės pagalbos susigrąžinimas – Feronikelis), C‑51/20, EU:C:2022:36, 87 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

53

Siekiant nustatyti, ar įsipareigojimų neįvykdymas, dėl kurio priekaištaujama atsakovei, tęsėsi iki tos dienos, kai Teisingumo Teismas pradėjo nagrinėti faktines bylos aplinkybes, reikia įvertinti priemones, priimtas, šios šalies teigimu, pasibaigus oficialiame pranešime nustatytam terminui (2022 m. sausio 20 d. Sprendimo Komisija / Graikija (Valstybės pagalbos susigrąžinimas – Feronikelis), C‑51/20, EU:C:2022:36, 88 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

54

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad, atsižvelgiant į šio sprendimo 21 punkte nurodytas aplinkybes, Rumunija neįvykdė Sprendimo Komisija / Rumunija, kiek tai susiję su 31 sąvartynu, todėl įsipareigojimų neįvykdymas, dėl kurio priekaištaujama Rumunijai, tęsėsi tuo metu, kai Teisingumo Teismas pradėjo nagrinėti faktines bylos aplinkybes.

55

Tokiomis aplinkybėmis priteisti iš Rumunijos periodinę baudą yra tinkama finansinė priemonė paskatinti ją imtis būtinų priemonių užbaigti konstatuotą įsipareigojimų neįvykdymą ir užtikrinti, kad bus visiškai įvykdytas Sprendimas Komisija / Rumunija (pagal analogiją žr. 2022 m. sausio 20 d. Sprendimo Komisija / Graikija (Valstybės pagalbos susigrąžinimas – Feronikelis), C‑51/20, EU:C:2022:36, 92 punktą).

56

Šiuo klausimu iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad bauda turi būti nustatyta atsižvelgiant į įtikinimo laipsnį, būtiną tam, kad atitinkama valstybė narė pakeistų savo elgesį ir nutrauktų pažeidimą, dėl kurio jai priekaištaujama (šiuo klausimu žr. 2022 m. sausio 20 d. Sprendimo Komisija / Graikija (Valstybės pagalbos susigrąžinimas –Feronikelis), C‑51/20, EU:C:2022:36, 93 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

57

Naudodamasis savo diskrecija šioje srityje Teisingumo Teismas turi nustatyti tokį periodinės baudos dydį, kad ši bauda, pirma, atitiktų aplinkybes ir, antra, būtų proporcinga nustatytam įsipareigojimų neįvykdymui ir atitinkamos valstybės narės mokumui (2022 m. sausio 20 d. Sprendimo Komisija / Graikija (Valstybės pagalbos susigrąžinimas – Feronikelis), C‑51/20, EU:C:2022:36, 94 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

58

Komisijos pasiūlymai dėl periodinės baudos dydžio negali įpareigoti Teisingumo Teismo ir nelaikytini naudingomis gairėmis. Teisingumo Teismas turi laisvai nustatyti tokį baudos dydį ir formą, kokius jis mano esant tinkamus paskatinti susijusią valstybę narę nutraukti pagal Sąjungos teisę jai tenkančių įsipareigojimų nevykdymą (2020 m. lapkričio 12 d. Sprendimo Komisija / Belgija (Pajamos iš užsienio nekilnojamojo turto), C‑842/19, EU:C:2020:915, 64 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

59

Apskaičiuojant periodinės baudos dydį, pagrindiniai kriterijai, į kuriuos reikia atsižvelgti, siekiant užtikrinti šios baudos priverstinį pobūdį, kad Sąjungos teisė būtų taikoma vienodai ir veiksmingai, iš principo yra pažeidimo sunkumas, trukmė ir atitinkamos valstybės narės mokumas. Taikant šiuos kriterijus reikia ypač atsižvelgti į nevykdymo pasekmes privatiems ir viešiesiems interesams ir į atitinkamos valstybės narės įsipareigojimų įvykdymo skubą (2020 m. lapkričio 12 d. Sprendimo Komisija / Belgija (Pajamos iš užsienio nekilnojamojo turto), C‑842/19, EU:C:2020:915, 65 punktas ir 2022 m. sausio 20 d. Sprendimo Komisija / Graikija (Valstybės pagalbos susigrąžinimas – Feronikelis), C‑51/20, EU:C:2022:36, 96 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

60

Dėl pažeidimo sunkumo reikia pažymėti, kad pagal Direktyvos 1999/31 1 straipsnio 1 dalį šia direktyva, be kita ko, siekiama užkirsti kelią neigiamam sąvartynuose šalinamų atliekų poveikiui aplinkai arba jį kuo labiau sumažinti ir užkirsti kelią dėl to kylančiam pavojui žmonių sveikatai arba jį kuo labiau sumažinti.

61

Pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją tuo atveju, kai pažeidimas, visų pirma Teisingumo Teismo sprendimo nevykdymas, gali padaryti žalos aplinkai ir kelti pavojų žmonių sveikatai, toks pažeidimas turi būti laikomas labai sunkiu (šiuo klausimu žr. 2008 m. gruodžio 9 d. Sprendimo Komisija / PrancūzijaC‑121/07, EU:C:2008:695, 77 punktą ir 2018 m. vasario 22 d. Sprendimo Komisija / Graikija, C‑328/16, EU:C:2018:98, 93 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

62

Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos, nevisiškai įvykdžius Sprendimą Komisija / Rumunija kyla didelė taršos rizika ir rimtos pasekmės žmonių sveikatai, be kita ko, išleidžiant kenksmingas chemines medžiagas į dirvožemį, orą ir vandenį. Visų pirma tai pasakytina apie pavojingų pramoninių atliekų sąvartynus, kurie dar nebuvo uždaryti.

63

Žinoma, šiuo klausimu kaip į lengvinančias aplinkybes reikia atsižvelgti į Rumunijos bendradarbiavimą per procedūrą pagal SESV 260 straipsnį, taip pat į pažangą, padarytą mažinant uždarytinų sąvartynų skaičių ir priimant vidaus teisės aktus, kuriais siekiama palengvinti uždarytinų sąvartynų ekspropriaciją. Be to, kaip į lengvinančią aplinkybę reikia atsižvelgti į tai, kad ši valstybės narė iki šiol nėra neįvykdžiusi nė vieno Teisingumo Teismo sprendimo, priimto pagal SESV 258 straipsnį (pagal analogiją žr. 2013 m. gegužės 30 d. Sprendimo Komisija / Švedija, C‑270/11, EU:C:2013:339, 55 punktą).

64

Vis dėlto kaip į sunkinančią aplinkybę taip pat reikia atsižvelgti į tai, kad iki 2023 m. gruodžio mėn., t. y. praėjus daugiau nei keturiolikai metų nuo šio sprendimo 26 punkte nurodyto termino pabaigos, minėta valstybė narė neketino visiškai įvykdyti Direktyvos 1999/31 reikalavimų, todėl šių reikalavimų buvo nesilaikoma ypač ilgai (pagal analogiją žr. 2016 m. birželio 22 d. Sprendimo Komisija / Portugalija, C‑557/14, EU:C:2016:471, 74 punktą).

65

Kalbant apie pažeidimo trukmę, reikia atsižvelgti į laikotarpį nuo sprendimo, kuriuo konstatuotas pirmasis įsipareigojimų neįvykdymas, paskelbimo dienos iki momento, kai Teisingumo Teismas vertina faktines aplinkybes (šiuo klausimu žr. 2020 m. lapkričio 12 d. Sprendimo Komisija / Belgija(Pajamos iš užsienio nekilnojamojo turto), C‑842/19, EU:C:2020:915, 56 punktą ir 2022 m. sausio 20 d. Sprendimo Komisija / Graikija (Valstybės pagalbos susigrąžinimas – Feronikelis), C‑51/20, EU:C:2022:36, 105 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

66

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad įsipareigojimų neįvykdymas trunka daugiau nei ketverius metus nuo Sprendimo Komisija / Rumunija paskelbimo dienos, o tokia trukmė laikoma ilga (pagal analogiją žr. 2022 m. sausio 20 d. Sprendimo Komisija / Graikija (Valstybės pagalbos susigrąžinimas – Feronikelis), C‑51/20, EU:C:2022:36, 106 punktą).

67

Iš tikrųjų, nors SESV 260 straipsnio 1 dalyje nenurodytas sprendimo įvykdymo terminas, vadovaujantis suformuota jurisprudencija, siekiant nedelsiant ir vienodai taikyti Sąjungos teisę, reikalaujama, kad toks vykdymas būtų pradėtas nedelsiant ir užbaigtas kuo greičiau (2019 m. lapkričio 12 d. Sprendimo Komisija / Airija (Derrybrien vėjo jėgainės), C‑261/18, EU:C:2019:955, 123 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

68

Šiuo klausimu dėl Rumunijos argumento, kad pažeidimo, kuriuo remiasi Komisija, trukmė priklauso nuo pačios šios institucijos tarnybų darbo metodo ar darbo krūvio, pakanka pažymėti, kad ši trukmė siejama tik su atitinkamos valstybės narės, kuri neįvykdė viso nagrinėjamo sprendimo, elgesiu, todėl šiam argumentui negalima pritarti.

69

Kalbant apie atitinkamos valstybės narės mokumą, pažymėtina, kad reikia remtis jos BVP, kaip pagrindiniu veiksniu, neatsižvelgiant į jos institucinę svarbą. Šiuo klausimu taip pat reikia atsižvelgti į šios valstybės narės naujausius BVP pokyčius Teisingumo Teisme atliekamo faktinių aplinkybių nagrinėjimo dieną (šiuo klausimu žr. 2022 m. sausio 20 d. Sprendimo Komisija / Graikija (Valstybės pagalbos susigrąžinimas – Feronikelis), C‑51/20, EU:C:2022:36, 107 ir 116 punktus).

70

Galiausiai dėl periodinės baudos periodiškumo, kaip siūlo Komisija, Teisingumo Teismas mano, kad reikia nustatyti sumą už kiekvieną sąvartyną ir už kiekvieną pavėluotą dieną, siekiant atsižvelgti į Rumunijos pažangą, padarytą uždarant atitinkamus sąvartynus.

71

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ir į Teisingumo Teismui pagal SESV 260 straipsnio 2 dalį suteiktą diskreciją, reikia įpareigoti Rumuniją sumokėti Komisijai 600 EUR periodinę baudą už kiekvieną sąvartyną ir už kiekvieną dieną, kai vėluojama imtis būtinų priemonių Sprendimui Komisija / Rumunija įvykdyti, skaičiuojant nuo sprendimo šioje byloje paskelbimo dienos iki visiško Sprendimo Komisija / Rumunija įvykdymo dienos.

72

Komisija teigia, kad kiekvienas užsitęsęs Teisingumo Teismo sprendimo nevykdymo atvejis pats savaime yra sunkus teisėtumo ir teisinio tikrumo teisinėje Sąjungoje pažeidimas.

73

Nagrinėjamu atveju, Komisijos teigimu, įpareigojimas Rumunijai sumokėti vienkartinę sumą pateisinamas dėl atitinkamų sąvartynų keliamo pavojaus aplinkai ir žmonių sveikatai, taip pat dėl būtinybės veiksmingai užkirsti kelią analogiškų Sąjungos teisės pažeidimų pasikartojimui.

74

Kalbant apie vienkartinės sumos dydį, pažymėtina, kad Komisija siūlo šio sprendimo 40 punkte nurodytuose komunikatuose numatytai standartinei fiksuoto 895 EUR dydžio sumai taikyti tą patį sunkumo koeficientą ir tą patį koeficientą „n“, kuris taikomas apskaičiuojant periodinę baudą, o į pažeidimo trukmę atsižvelgiama nustatant sumą už dieną, padaugintą iš dienų, kuriomis tęsiasi pažeidimas, skaičiaus.

75

Komisija prašo Teisingumo Teismo įpareigoti Rumuniją sumokėti vienkartinę 3311,50 EUR dydžio sumą už dieną, padaugintą iš dienų, praėjusių nuo dienos, einančios po Sprendimo Komisija / Rumunija paskelbimo, iki tol, kol Rumunija priims būtinas priemones tam sprendimui įvykdyti, skaičiaus arba, jei to nepadaroma, iki Teisingumo Teismo sprendimo šioje byloje paskelbimo dienos, su sąlyga, kad bus viršyta minimali vienkartinė 1643000 EUR suma. Minimalios vienkartinės sumos nustatymas pateisinamas būtinybe skirti realią ir atgrasančią sankciją kiekvienu atveju, kai nebevykdomas Teisingumo Teismo sprendimas.

76

Rumunija mano, kad iš esmės dėl tų pačių priežasčių, kurios buvo nurodytos dėl prašymo skirti periodinę baudą, reikia sumažinti Komisijos prašomos vienkartinės sumos dydį. Ji taip pat teigia, kad prašymas nustatyti minimalią vienkartinę sumą turi būti atmestas, nes nustatant šią sumą neatsižvelgiama į pažeidimo, už kurį baudžiama, ypatumus.

77

Visų pirma primintina, kad Teisingumo Teismas, naudodamasis diskrecija, kuri jam suteikta šioje srityje, turi teisę kartu nustatyti ir periodinę baudą, ir vienkartinę sumą (2022 m. sausio 20 d. Sprendimo Komisija / Graikija (Valstybės pagalbos susigrąžinimas – Feronikelis), C‑51/20, EU:C:2022:36, 128 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

78

Įpareigojimas sumokėti vienkartinę sumą ir šios sumos galimo dydžio nustatymas kiekvienu atskiru atveju turi priklausyti nuo visų svarbių veiksnių, susijusių ir su konstatuoto pažeidimo ypatybėmis, ir su suinteresuotosios valstybės narės, prieš kurią pradėta procedūra pagal SESV 260 straipsnį, elgesiu. Šiuo klausimu Teisingumo Teismui suteikta didelė diskrecija nuspręsti, ar reikia skirti tokią sankciją, ir prireikus nustatyti jos dydį (2022 m. sausio 20 d. Sprendimo Komisija / Graikija (Valstybės pagalbos susigrąžinimas – Feronikelis), C‑51/20, EU:C:2022:36, 129 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

79

Nagrinėjamu atveju, kaip pažymėjo Komisija, veiksniai, dėl kurių šiame sprendime konstatuotas įsipareigojimų neįvykdymas, atsižvelgiant į tai, kad šie veiksniai kelia pavojų aplinkai ir žmonių sveikatai, ir į būtinybę ateityje veiksmingai užkirsti kelią analogiškų Sąjungos teisės pažeidimų pasikartojimui, pateisina atgrasomosios priemonės, kaip antai įpareigojimo sumokėti vienkartinę sumą, priėmimą (pagal analogiją žr. 2018 m. liepos 4 d. Sprendimo Komisija / Slovakija, C‑626/16, EU:C:2018:525, 99 punktą).

80

Tokiomis aplinkybėmis naudodamasis savo diskrecija Teisingumo Teismas turi nustatyti šios vienkartinės sumos dydį taip, kad, pirma, jis atitiktų aplinkybes ir, antra, būtų proporcingas padarytam pažeidimui (2022 m. sausio 20 d. Sprendimo Komisija / Graikija (Valstybės pagalbos susigrąžinimas – Feronikelis), C‑51/20, EU:C:2022:36, 131 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

81

Bylos aplinkybės, į kurias reikia atsižvelgti, kyla, be kita ko, iš šio sprendimo 59–69 punktuose pateiktų motyvų, susijusių su pažeidimo sunkumu, trukme ir aptariamos valstybės narės mokumu (2022 m. sausio 20 d. Sprendimo Komisija / Graikija (Valstybės pagalbos susigrąžinimas – Feronikelis), C‑51/20, EU:C:2022:36, 133 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

82

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, Teisingumo Teismas mano, kad tinkama skirti 1500000 EUR vienkartinę sumą.

83

Taigi reikia įpareigoti Rumuniją sumokėti Komisijai 1500000 EUR vienkartinę sumą.

84

Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Komisija reikalavo priteisti iš Rumunijos bylinėjimosi išlaidas ir buvo nustatytas įsipareigojimų neįvykdymas, ši valstybė narė turi padengti bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (šeštoji kolegija) nusprendžia: