1.

Ar Reglamento (ES) Nr. 604/2013 (1) (reglamentas „Dublinas III“), 27 straipsnis, prireikus siejamas su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsniu ir 51 straipsnio 1 dalimi, tačiau turint omenyje Direktyvos 2003/86 (2) nuostatas, turi būti aiškinamas taip, kad prašoma valstybė narė privalo pareiškėjams (be kita ko, ir vaikams), kurie gyveno prašančiojoje valstybėje narėje ir pageidavo perdavimo pagal reglamento „Dublinas III“ 8, 9 arba 10 straipsnius, arba jų šeimos nariams prašomoje valstybėje narėje, kaip tai suprantama pagal Reglamento „Dublinas III“ 8, 9 arba 10 straipsnius, užtikrinti veiksmingą su prašymo perimti savo žinion atmetimu susijusią teisių gynimo priemonę prašomos valstybės narės teisme?

2.

Jei atsakymas į a.1 klausimą būtų neigiamas:

Ar tokiu atveju a.1 klausime nurodyta teisė į veiksmingą teisių gynimo priemonę, trūkstant pakankamo reglamentavimo reglamente „Dublinas III“, kyla tiesiogiai iš Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio, prireikus siejamo su Pagrindinių teisių chartijos 7, 9 ir 33 straipsniais (žr. 2016 m. birželio 7 d. ESTT sprendimo Mehrdad Ghezelbash, C-63/15), 51–52 punktus (3), juris; 2017 m. liepos 26 d. ESTT sprendimo Tsegezab Mengesteab, C-670/16 58 punktą (4), juris)?

3.

Jei atsakymas į a.1 arba a.2 klausimą būtų teigiamas:

Ar Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnis, prireikus siejamas su lojalaus bendradarbiavimo principu (žr. 2018 m. lapkričio 13 d. ESTT sprendimą C-47/17 ir C-48/17, juris (5)), turi būti aiškinamas taip, kad prašoma valstybė narė privalo informuoti prašančiąją valstybę narę apie teisių gynimo priemonę, kuria dėl prašymo perimti savo žinion atmetimo pasinaudojo pareiškėjas, ir kad prašančioji valstybė narė iki tol, kol bus priimtas neigiamas sprendimas dėl teisių gynimo priemonės, privalo byloje nepriimti jokio sprendimo dėl prieglobsčio prašymo?

4.

Jei atsakymas į a.1 arba a.2 klausimą būtų teigiamas.

Ar tokiu atveju Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnis, prireikus siejamas su reglamento „Dublinas III“ 5 konstatuojamojoje dalyje pateiktais teiginiais, turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį prašomos valstybės narės teismai privalo užtikrinti teisinę apsaugą, taikydami sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūrą? Ar prašomos valstybės narės teismams nustatomas laikas sprendimui dėl teisių gynimo priemonės priimti?

1.

Ar Reglamento „Dublinas III“ 21 straipsnio 1 dalies trečia pastraipa, prireikus siejama su Reglamento (EB) Nr. 1560/2003, iš dalies pakeisto Reglamentu (ES) Nr. 118/2014 (6) (Įgyvendinimo reglamentas), 5 straipsnio 2 dalimi, (iš esmės) įtvirtintas nebeginčijamas atsakomybės perėjimas prašančiajai valstybei narei, jei prašoma valstybė narė, laikydamasi terminų, atmeta ir [prašančiosios valstybės narės] pirminę užklausą, ir prašymą persvarstyti sprendimą (žr. 2018 d. lapkričio 13 d. ESTT sprendimus C-47/17 ir C-48/17, 80 punktas, juris)?

2.

Jei atsakymas į b.1 klausimą būtų teigiamas:

Ar tai galioja ir tais atvejais, kai prašomos valstybės narės sprendimai atmesti prašymą yra neteisėti?

3.

Jei atsakymas į b.2 klausimą būtų neigiamas:

Ar prieglobsčio prašytojas prašančiojoje valstybėje narėje gali apskųsti prašomą valstybę narę dėl neteisėto atsakomybės perėjimo, nes neatsižvelgta į su šeimos vientisumu susijusius atsakomybės kriterijus (reglamento „Dublinas III“ 8–11 ir 16 straipsniai, taip pat 17 straipsnio 2 dalis)?

1.

Ar reglamento „Dublinas III“ 7 straipsnio 2 dalis ir 20 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas nedraudžiama taikyti III skyriaus nuostatų ir vykdyti perėmimo savo žinion procedūros pagal reglamento „Dublinas III“ VI skyriaus II skirsnį tais atvejais, kai pareiškėjai prašančiojoje valstybėje narėje jau pateikė prieglobsčio prašymą ir prašančioji valstybė narė, vadovaudamasi Direktyvos 2013/32/ES (7) 33 straipsnio 2 dalies c punktu, siejamu su 38 straipsniu, jį atmetė kaip nepriimtiną, tačiau tuo metu (pvz., įgyvendinant „2016 m. kovo 18 d. ES ir Turkijos pareiškimą“, žr. EN P-000604/2021, Answer given by Ms Johansson on behalf of the European Commission, 2021 m. birželio 1 d.) prašančiojoje valstybėje narėje vyksta leidžiama su paskesniu prašymu susijusi procedūra?

2.

Jei atsakymas į c.1 klausimą būtų neigiamas:

Ar tada c.1 klausime nurodytu atveju reglamento „Dublinas III“ 7 straipsnio 2 dalis ir 20 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas nedraudžiama taikyti III skyriaus nuostatų ir vykdyti perėmimo savo žinion procedūros pagal reglamento „Dublinas III“ VI skyriaus II skirsnio nuostatas tuomet, kai taikomi su šeimos vientisumu susiję atsakomybės kriterijai (reglamento „Dublinas III“ 8–11 ir 16 straipsniai)?

3.

Ar dar galima taikyti reglamento „Dublinas III“ 17 straipsnio 2 dalį, jei pareiškėjai prašančiojoje valstybėje narėje jau pateikė prieglobsčio prašymą ir prašančioji valstybė narė, vadovaudamasi Direktyvos 2013/32/ES 33 straipsnio 2 dalies c punktu, siejamu su 38 straipsniu, jį atmetė kaip nepriimtiną, tačiau tuo metu (pvz., įgyvendinant „2016 m. kovo 18 d. ES ir Turkijos pareiškimą“, žr. EN P-000604/2021, Answer given by Ms Johansson on behalf of the European Commission, 2021 m. birželio 1 d.) prašančiojoje valstybėje narėje vyksta leidžiama su paskesniu prašymu susijusi procedūra?

4.

Jei atsakymas į c.3 klausimą būtų teigiamas:

Ar reglamento „Dublinas III“ 17 straipsnio dalyje įtvirtinta prieglobsčio prašytojų (prašomoje valstybėje) juridiškai įgyvendinama subjektyvi teisė? Ar Sąjungos teisėje yra atitinkamų nuostatų, susijusių su nacionalinių valdžios institucijų diskrecija (pvz., šeimos vientisumo arba vaiko gerovės paisymas), ar tai reglamentuojama tik nacionalinės teisės aktais?