1.

Ar 2016 m. balandžio 27 d. Reglamento 2016/679 (1) dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB 55 straipsnio 1 dalis, 56–58 straipsniai ir 60–66 straipsniai, kartu su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 7, 8 ir 47 straipsniais, turi būti aiškinami taip, kad priežiūros institucija, turinti kompetenciją pagal nacionalinės teisės aktus, priimtus siekiant įgyvendinti šio reglamento 58 straipsnio 5 dalį, pareikšti ieškinį savo valstybės narės teisme dėl šio reglamento pažeidimų, negali šia kompetencija pasinaudoti tuo atveju, kai yra vykdomas tarpvalstybinis duomenų tvarkymas, jei ji nėra šio tarpvalstybinio duomenų tvarkymo vadovaujanti priežiūros institucija?

2.

Ar turi reikšmės tai, kad duomenų valdytojas, vykdantis tarpvalstybinį duomenų tvarkymą, neturi pagrindinės buveinės toje valstybėje narėje, tačiau turi kitą buveinę?

3.

Ar turi reikšmės tai, ar nacionalinė priežiūros institucija pareiškia ieškinį duomenų valdytojo pagrindinei buveinei, ar buveinei savo valstybėje narėje?

4.

Ar turi reikšmės tai, kad nacionalinė priežiūros institucija pareiškė ieškinį iki šio reglamento įsigaliojimo dienos (2018 m. gegužės 25 d.)?

5.

Jei į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai: ar BDAR 58 straipsnio 5 dalis taikoma tiesiogiai ir todėl nacionalinė priežiūros institucija gali remtis šia nuostata, kad galėtų inicijuoti ar tęsti teisminę procedūrą prieš atskiras šalis, net jei šio reglamento 58 straipsnio 5 dalis nebuvo perkelta į nacionalinę teisę, nors toks įpareigojimas yra nustatytas?

6.

Jei į ankstesnius klausimus būtų atsakyta teigiamai, ar tokių procedūrų rezultatas gali prieštarauti vadovaujančios priežiūros institucijos priešingam sprendimui, jei vadovaujanti priežiūros institucija nagrinėja tas pačias ar panašias tarpvalstybinio duomenų tvarkymo operacijas pagal mechanizmą, įtvirtintą BDAR 56 ir 60 straipsniuose?