1

Ieškovė Naviera Armas, SA – tai Kanarų salose (Ispanija) įsteigta laivybos bendrovė. Ji teikia žmonių ir prekių pervežimo jūra tarp pagrindinių šio archipelago salų, tarp šio archipelago ir žemyninės Ispanijos ir tarp žemyninės Ispanijos ir Maroko komercines paslaugas. Ieškovė užtikrina pervežimą, be kita ko, jūrų maršrutu Gran Kanarijos Las Palmas (Ispanija)–Tenerifės Santa Krusas (Ispanija).

2

Kadangi Gran Kanarija ir Tenerifė yra daugiausia gyventojų turinčios Kanarų archipelago salos, komercinis jūrų eismas tarp šių dviejų salų sudaro pagrindinę šiame archipelage veiklą vykdančių laivybos bendrovių apyvartos dalį.

3

Puerto de Las Nieves (Ispanija) uostas (toliau – Njeveso uostas) yra priešais Tenerifę esančioje šiaurės vakarinėje Gran Kanarijos pakrantėje. Šis uostas, kažkada buvęs žvejybos uostu, buvo pritaikytas komerciniam eismui XX a. paskutinio dešimtmečio viduryje. Jo infrastruktūra leidžia priimti greituosius keltus nuo to dešimtmečio pabaigos.

4

Laivybos bendrovė Fred Olsen, SA, kuri yra viena iš pagrindinių ieškovės konkurenčių, pirmoji 1993 m. lapkričio mėnesį paprašė leidimo vykdyti reguliarų keleivių ir prekių komercinį pervežimą maršrutu Njeveso uostas–Tenerifės Santa Kruso uostas.

5

Ispanijos viešųjų darbų, transporto ir aplinkos ministerijos Prekybos laivyno generalinis direktoratas 1994 m. gruodžio 21 d. leido Fred Olsen eksploatuoti kabotažo maršrutą tarp šių dviejų uostų. Šis leidimas buvo išduotas remiantis principu prior in tempore, potior in jure.

6

Nuo tada Fred Olsen yra vienintelė laivybos bendrovė, eksploatuojanti keleivių ir prekių komercinio pervežimo maršrutą Njeveso uostas–Tenerifės Santa Kruso uostas. Nuo 1999 m. transporto paslaugas šiuo maršrutu užtikrina du greitieji keltai, kurie prasilenkia vidury kelio ir kurie išplaukia iš savo uostų tuo pačiu metu.

7

Už Njeveso uosto infrastruktūros naudojimą Fred Olsen turi mokėti kelis mokesčius, numatytus 1994 m. liepos 29 d.decreto legislativo 1/1994 por el que se aprueba el texto refundido de las disposiciones legales vigentes en materia de tasas y precios públicos de la Comunidad Autónoma de Canarias (Įstatyminis dekretas 1/1994, kuriuo patvirtinama teisės nuostatų, reglamentuojančių Kanarų autonominės bendrijos mokesčius ir valstybines rinkliavas, nauja redakcija) (BOC, Nr. 98, 1994 m. rugpjūčio 10 d., p. 5603) 115a straipsnyje. Šie mokesčiai, be kita ko, susiję su laivų atvykimu į uostą ir pasilikimu jame (toliau – mokestis T 1), švartavimusi (toliau – mokestis T 2), keleiviais (toliau – mokestis T 3), prekėmis (toliau – mokestis T 4) ir laikymo sandėliuose ir vietos ar pastatų naudojimo paslaugomis (toliau – mokestis T 9).

8

Ieškovė nuo 1994 m. ne kartą prašė Puertos Canarios generalinio direktorato (Kanarų uostų valstybinė įstaiga, toliau – PCGD) leidimo švartuotis Njeveso uoste: iš pradžių švartuotis įprastiems keltams, o nuo 2013 m. liepos 3 d. – greitajam keltui. PCGD atmetė visus šiuos prašymus iki Njeveso uosto infrastruktūros plėtimo darbų pabaigos 2014 m. Šie sprendimai iš esmės buvo grindžiami ribotu Njeveso uosto priėmimo pajėgumu ir būtinybe užtikrinti laivų manevrų saugumą įplaukiant į šį uostą ir jame.

9

Dėl tų pačių priežasčių PCGD atmetė 2004 m. pateiktą kitos laivybos bendrovės (Trasmediterránea) prašymą švartuotis Njeveso uoste greitajam keltui.

10

2013 m. balandžio 26 d. ieškovė pateikė Europos Komisijai skundą, be kita ko, teigdama, kad įvairiomis priemonėmis, susijusiomis su Njeveso uostu, Ispanijos valdžios institucijos suteikė Fred Olsen neteisėtą valstybės pagalbą (toliau – skundas).

11

Kaip nurodyta skunde, šią pagalbą sudaro, pirma, PCGD sprendimas suteikti Fred Olsen išimtinę teisę vystyti komercinio jūrų transporto veiklą iš Njeveso uosto, neskelbiant skaidraus ir nediskriminacinio viešojo konkurso, antra, dalinis Fred Olsen atleidimas nuo tam tikrų uosto rinkliavų, t. y. mokesčių T 2 ir T 9, ir, trečia, Njeveso uosto infrastruktūros, skirtos išimtiniam Fred Olsen naudojimui, statybų finansavimas valstybės lėšomis.

12

Nekonfidenciali skundo versija buvo nusiųsta Ispanijos valdžios institucijoms; šios savo pastabas pateikė 2013 m. liepos 4 d.2013 m. rugpjūčio 20 d. Ispanijos valdžios institucijos, atsakydamos į Komisijos prašymą pateikti informaciją, atsiuntė Komisijai papildomas pastabas.

13

2013 m. spalio 22 d. Komisija atsiuntė ieškovei laišką, kuriame buvo preliminarus vertinimas, pagal kurį nagrinėjamos priemonės iš pirmo žvilgsnio neatrodo esančios valstybės pagalba, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį. Iš ieškovės gauto laiško buvo galima suprasti, kad Ispanijos valdžios institucijos, pirma, įrodė, jog Fred Olsen tinkamai mokėjo uosto mokesčius, ir, antra, pateikė techninę ataskaitą, patvirtinančią ribotą Njeveso uosto pajėgumą. Šiame laiške taip pat kalbama apie Ispanijos valdžios institucijų norą išplėsti šio uosto infrastruktūrą.

14

2013 m. gruodžio 13 d. laiške ieškovė užginčijo šį preliminarų vertinimą ir pabrėžė, kad Komisija privalo pradėti formalią tyrimo procedūrą, kaip ji suprantama pagal SESV 108 straipsnio 2 dalį. Šias pastabas 2014 m. vasario 18 d. Komisija perdavė Ispanijos valdžios institucijoms; šios atsakė 2014 m. kovo 18 d.

15

2014 m. spalio mėn. Komisija iš žiniasklaidos sužinojo, kad buvo surengtas konkursas dėl galimybės naudotis Njeveso uosto infrastruktūra suteikimo, siekiant vykdyti komercinio jūrų transporto veiklą. Fred Olsen savo iniciatyva pateikė Komisijai pastabas; jas gavusi ši institucija 2014 m. gruodžio 9 d. laišku paprašė Ispanijos valdžios institucijų perduoti jai tam tikrą informaciją ir nuolat ją informuoti apie šio konkurso eigą. Ispanijos valdžios institucijos atsakė į šį laišką 2015 m. sausio 16 d., o paskui 2015 m. vasario – spalio mėn. atsiuntė Komisijai kelis raštus su informacija. 2015 m. Fred Olsen taip pat du kartus informavo Komisiją apie konkurso eigą.

16

Remiantis Komisijos gauta informacija, nagrinėjamą konkursą PCGD paskelbė 2014 m. spalio 14 d., kad būtų sudaryta sutartis dėl dviejų konkurso dalių, susijusių su laiko tarpsniais, skirtais komerciniam eismui Njeveso uoste. Šis konkursas buvo paskelbtas 2014 m. atlikus šio uosto plėtros darbus, skirtus sudaryti galimybę dviem greitiesiems keltams švartuotis jame tuo pat metu. 2014 m. lapkričio 24 d. PCGD valdyba atmetė Fred Olsen pateiktą skundą dėl šio konkurso. 2015 m. vasario 3 d. sprendimu ji nutarė sutartį dėl pirmos dalies sudaryti su Fred Olsen, o dėl antros – su ieškove, nes tik šios dvi bendrovės pateikė pasiūlymus.

17

Fred Olsen užginčijo tokį šio konkurso rezultatą Tribunal Superior de Justicia de Canarias, Sala de lo Contencioso-Administrativo, Sección Primera de Santa Cruz de Tenerife (Kanarų aukštesnysis teisingumo teismas, Administracinių ginčų skyrius, Tenerifės Santa Kruso pirmasis poskyris, Ispanija) motyvuodama tuo, kad jį vykdant buvo pažeistos viešųjų pirkimų taisyklės. Pateikdama ieškinį dėl esmės Fred Olsen kartu paprašė teismo sustabdyti konkurso vykdymą. Vykdymas buvo sustabdytas 2015 m. vasario 27 d. nutartimi (toliau – 2015 m. vasario 27 d. nutartis dėl sustabdymo), o ji patvirtinta 2016 m. liepos 7 d.Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas, Ispanija) nutartimi.

18

2015 m. spalio 6 d. raštu ieškovė pateikė Komisijai prašymą imtis veiksmų pagal SESV 265 straipsnį. 2015 m. spalio 28 d. Komisija Ispanijos valdžios institucijoms pateikė paskutinį prašymą suteikti informaciją; į šį prašymą buvo atsakyta tų pačių metų lapkričio 23 d.

19

2015 m. gruodžio 8 d. Komisija priėmė Sprendimą C(2015) 8655 final dėl valstybės pagalbos SA.36628 (2015/NN) (ex 2013/CP) – Ispanija – Fred Olsen (toliau – ginčijamas sprendimas).

20

Ginčijamo sprendimo 42 punkte Komisija konstatavo, kad pirmiausia reikia kartu išnagrinėti skunde nurodytus pirmą ir trečią kaltinimus; jais iš esmės kritikuojama tai, kad Fred Olsen įgijo pranašumą, nes šiai bendrovei buvo suteikta išimtinė teisė naudotis Njeveso uosto infrastruktūra, nesurengus skaidraus ir nediskriminacinio viešojo konkurso.

21

Šiuo aspektu ginčijamo sprendimo 62 punkte darydama išvadą, kad suteikiant šią išimtinę naudojimo teisę nebuvo skirta jokia valstybės pagalba, Komisija remiasi keturiais motyvais.

22

Pirma, ginčijamo sprendimo 43 punkte Komisija pažymėjo, kad tiek pirminė Njeveso uosto plėtra siekiant sudaryti galimybę vykdyti komercinio transporto veiklą, tiek jo pritaikymas priimti greituosius keltus buvo įvykdyti prieš paskelbiant 2000 m. gruodžio 12 d. Sprendimą Aéroports de Paris / Komisija (T‑128/98, EU:T:2000:290). Tuo remdamasi Komisija padarė išvadą, kad kompetentingos institucijos tuo metu pagrįstai galėjo manyti, jog šios infrastruktūros finansavimas valstybės lėšomis nėra valstybės pagalba, todėl apie tai nereikia pranešti Komisijai.

23

Antra, ginčijamo sprendimo 44 punkte Komisija iš esmės pažymėjo, kad uosto infrastruktūra, leidžianti vykdyti komercinio transporto iš Njeveso uosto veiklą, iš pradžių nebuvo nei planuojama, nei vystoma siekiant suteikti naudos konkrečiai Fred Olsen ar kuriai nors kitai laivybos bendrovei.

24

Trečia, ginčijamo sprendimo 45 punkte Komisija pažymėjo, kad ieškovė neteigė, jog uosto mokesčių, kuriuos Fred Olsen turi mokėti už Njeveso uosto infrastruktūros naudojimą, dydis reiškia valstybės pagalbos suteikimą. Tuo remdamasi Komisija padarė išvadą, kad šioje skundo dalyje neidentifikuojamas joks pranašumas, suteiktas valstybės ištekliais, nes tokio pranašumo negali lemti vien tai, kad Fred Olsen faktiškai buvo vienintelė Njeveso uosto infrastruktūros naudotoja.

25

Ketvirta, ginčijamo sprendimo 46–61 punktuose Komisija išnagrinėjo, ar skunde nurodyta situacija atitinka jos sprendimuose suformuotą praktiką, pagal kurią valstybės lėšomis finansuojamas uosto infrastruktūros naudotojas negauna valstybė pagalbos, jei, pirma, infrastruktūros eksploatuotojas iš šio naudotojo gauna mokesčius, panašius į tuos, kurie taikomi kituose panašiuose uostuose, ir, antra, galimybė naudotis šia infrastruktūra yra atvira ir nediskriminacinė.

26

Kiek tai susiję su pirma sąlyga, Komisija manė, kad ji šiuo atveju tenkinama, atsižvelgiant į Ispanijos Karalystės patikinimą, kurio ieškovė neginčija, kad PCGD rinko tokius pačius uosto mokesčius visuose Kanarų salų uostuose, priklausančiuose jo kompetencijai.

27

Kiek tai susiję su antra sąlyga, Komisija skyrė laikotarpį iki 2013 m. liepos 3 d. ir laikotarpį nuo šios datos, kai ieškovė pirmą kartą formaliai išreiškė savo norą vykdyti komercinio jūrų transporto veiklą greitaisiais keltais iš Njeveso uosto.

28

Dėl laikotarpio iki 2013 m. liepos 3 d. Komisija iš esmės laikėsi nuomonės, jog kadangi nė viena laivybos bendrovė neišreiškė noro vykdyti šiame uoste veiklą greitaisiais keltais, galima daryti išvadą, kad Ispanijos valdžios institucijos nepriėmė jokios priemonės, kuria Fred Olsen būtų suteikta išimtinė teisė naudotis uostu arba kuria būtų diskriminuojami kiti potencialūs naudotojai. Šiuo aspektu ji pabrėžė, kad Trasmediterránea ir ieškovės anksčiau pateikti prašymai suteikti teisę naudotis Njeveso uosto infrastruktūra buvo pateikti dėl įprastų keltų ir kad Ispanijos valdžios institucijos buvo nustačiusios, jog teisės naudotis Njeveso uosto infrastruktūra suteikimas vien greitiesiems keltams buvo pateisinamas saugumo sumetimais.

29

Dėl laikotarpio nuo 2013 m. liepos 3 d. Komisija pirmiausia pripažino, kad PCGD negalėjo tenkinti ieškovės prašymo suteikti galimybę naudotis Njeveso uosto infrastruktūra nuo tų metų rugsėjo 1 d., atsižvelgdamas į šio termino trumpumą. Vis dėlto ji manė, kad gavęs šį prašymą PCGD, kaip Njeveso uosto infrastruktūros valdytojas, privalėjo imtis reikiamų priemonių, kad būtų užtikrinta nediskriminacinė galimybė naudotis šia infrastruktūra kiekvienam potencialiam naudotojui, veiklą vykdančiam greitaisiais keltais.

30

Be to, Komisija laikėsi nuomonės, kad atsižvelgiant į konkursą, paskelbtą 2014 m. padidinus Njeveso uosto infrastruktūrą, PCGD įvykdė šią pareigą per protingą laikotarpį nuo tada, kai 2013 m. liepos 3 d. ieškovė pateikė prašymą dėl galimybės suteikimo. Šiuo aspektu ginčijamo sprendimo 59 punkte ji pažymėjo, kad veikiau reikia sudaryti sutartis dėl dviejų konkurso dalių, susijusių su laiko tarpsniais, kartu padidinant automobilių priėmimo pajėgumą Njeveso uosto krantinėje, o ne sumažinti Fred Olsen laivų pakrovimo ir iškrovimo dažnį, nes, pirma, ši bendrovė teisėtai galėjo tikėtis, jog bus paliktos galioti sąlygos, kuriomis ji naudojo šį uostą, ir, antra, toks sumažinimas būtų turėjęs ribotą naudingą poveikį konkurencijai.

31

Ginčijamo sprendimo 60–62 punktuose Komisija padarė išvadą, jog kadangi mokesčiai, kurių buvo reikalaujama už Njeveso uosto infrastruktūros naudojimą, buvo tokie patys kaip tie, kurie buvo renkami panašiuose uostuose, be to, 2015 m. vasario 27 d. nutarties dėl vykdymo sustabdymo sukurtas status quo buvo laikinas, PCGD ėmėsi reikiamų veiksmų, siekdamas užtikrinti atvirą ir nediskriminacinę galimybę naudotis šiuo uostu, taigi Fred Olsen negavo jokios valstybės pagalbos. Vis dėlto ji pabrėžė, kad ši išvada neturi kliudyti PCGD toliau dėti pastangas kuo greičiau leisti antrai bendrovei, naudojančiai greituosius keltus, teikti transporto iš Njeveso uosto paslaugas.

32

Kiek tai susiję su antru kaltinimu, grindžiamu tuo, kad Fred Olsen buvo atleista nuo dalies tam tikrų uosto mokesčių mokėjimo, ginčijamo sprendimo 63 punkte Komisija pabrėžė, kad Ispanijos valdžios institucijos patvirtino, jog Fred Olsen turėjo mokėti visus taikytinus uosto mokesčius, ir kad jos taip pat įrodė, jog ši bendrovė bent jau nuo 2005 m. apmokėjo visus jai skirtus pranešimus apie mokėtinus mokesčius.

33

Ginčijamo sprendimo 66 punkte Komisija, iš esmės priminusi, jog ji neturi nuspręsti dėl uosto mokesčių taikymo būdo, konstatavo, kad neįrodyta, jog Fred Olsen buvo suteiktas koks nors pranašumas dėl mokesčio T 9, nes, kaip aiškina Ispanijos valdžios institucijos, šis mokestis buvo apskaičiuojamas vienodai visuose Kanarų salų uostuose, priklausančiuose PCGD kompetencijai.

34

Komisija taip pat atmetė argumentą, kad mokestis T 2, kiek tai susiję su Fred Olsen naudotomis kilnojamosiomis rampomis, šiai bendrovei turėjo būti taikomas už 24 valandų laikotarpius, o ne tik už laikotarpį, kai jos buvo faktiškai naudojamos. Ji pažymėjo, kad Ispanijos valdžios institucijos šiuo atžvilgiu suteikė jai pakankamai informacijos, jog mokestį T 2 PCGD apskaičiuodavo vienodai visuose Kanarų salų uostuose, priklausančiuose jo kompetencijai. Kadangi nebuvo nustatyta, kad Fred Olsen gavo kokį nors pranašumą šiuo aspektu, ginčijamo sprendimo 70 punkte Komisija priėjo prie išvados, jog šiuo atveju nėra reikalo nagrinėti kitų priemonės pripažinimo valstybės pagalba sąlygų, numatytų SESV 107 straipsnio 1 dalyje.

35

Remdamasi visu tuo, kas išdėstyta, ginčijamo sprendimo 71 punkte Komisija padarė išvadą, kad nagrinėjamos priemonės nėra valstybės pagalba.

36

2016 m. kovo 17 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo šį ieškovės ieškinį.

37

Dokumentu (jį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2016 m. birželio 16 d.) Fred Olsen paprašė leisti įstoti į šią bylą palaikyti Komisijos reikalavimų.

38

2016 m. rugsėjo 7 d. nutartimi Bendrojo Teismo antrosios kolegijos pirmininkas leido Fred Olsen įstoti į bylą.

39

2016 m. spalio 31 d. į bylą įstojusioji šalis pateikė savo įstojimo į bylą paaiškinimus. 2016 m. gruodžio 19 d. ieškovė dėl šių paaiškinimų pateikė savo pastabas, o Komisija 2016 m. lapkričio 17 d. informavo Bendrąjį Teismą pastabų šiuo klausimu neturinti.

40

Pasikeitus Bendrojo Teismo kolegijų sudėčiai, ši byla buvo paskirta devintajai kolegijai, kurioje buvo paskirtas naujas teisėjas pranešėjas.

41

Taikydamas proceso organizavimo priemonę, priimtą pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 90 straipsnį, šis teismas pateikė šalims rašytinius klausimus, kad į juos būtų atsakyta per teismo posėdį.

42

Ieškovė Bendrojo Teismo iš esmės prašo:

43

Komisija ir į bylą įstojusi šalis Bendrojo Teismo prašo:

44

Ieškiniui pagrįsti ieškovė pateikia vienintelį pagrindą, siejamą su tuo, kad Komisija nepradėjo formalios tyrimo procedūros, numatytos SESV 108 straipsnio 2 dalyje, nors buvo didelių sunkumų, sukeltų dėl skunde nurodytų priemonių vertinimo. Šis vienintelis pagrindas grindžiamas trimis argumentų grupėmis, susijusiomis su preliminaraus tyrimo procedūros trukme ir per ją vykusio Komisijos ir Ispanijos Karalystės susirašinėjimo intensyvumu, su akivaizdžiomis faktinių aplinkybių vertinimo klaidomis ir galiausiai su teisės klaidomis ir nepakankamu motyvavimu.

45

Iš pradžių reikia priminti šiai bylai taikytiną reikšmingą jurisprudenciją, o paskui – išnagrinėti, pirma, argumentus, kuriais ieškovė grindžia prašymą panaikinti, kuriame kalbama apie didelius sunkumus, kilusius per pačią preliminaraus tyrimo procedūrą, ir, antra, argumentus, susijusius su ginčijamo sprendimo turiniu.

46

Pagal suformuotą jurisprudenciją tuo atveju, kai atlikusi pirminį tyrimą per SESV 108 straipsnio 3 dalyje numatytą procedūrą Komisija negali įsitikinti arba kad priemonė nėra „pagalba“, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, arba, jeigu ji kvalifikuojama kaip pagalba, kad ji suderinama su SESV, arba, jei taikydama šią procedūrą ji negalėjo įveikti visų sunkumų, kilusių vertinant atitinkamos priemonės suderinamumą, ši institucija privalo pradėti SESV 108 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą ir šiuo atžvilgiu neturi diskrecijos (žr. 2008 m. gruodžio 22 d. Sprendimo British Aggregates / Komisija, C‑487/06 P, EU:C:2008:757, 113 punktą ir nurodytą jurisprudenciją; šiuo klausimu taip pat žr. 2005 m. gegužės 10 d. Sprendimo Italija / Komisija, C‑400/99, EU:C:2005:275, 48 punktą).

47

Šią pareigą aiškiai patvirtina kartu aiškinamos 1999 m. kovo 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 659/1999, nustatančio išsamias [SESV 108] straipsnio taikymo taisykles (OL L 83, 1999, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 339), 4 straipsnio 4 dalis ir 13 straipsnio 1 dalis (2008 m. gruodžio 22 d. Sprendimo British Aggregates / Komisija, C‑487/06 P, EU:C:2008:757, 113 punktas ir 2016 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Trajektna luka Split / Komisija, T‑57/15, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:470, 59 punktas; šiuo klausimu taip pat žr. 2006 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Asociación de Estaciones de Servicio de Madrid ir Federación Catalana de Estaciones de Servicio / Komisija, T‑95/03, EU:T:2006:385, 134 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija), kurios iš esmės pakartotos 2015 m. liepos 13 d. Tarybos reglamento (ES) 2015/1589, nustatančio išsamias SESV 108 straipsnio taikymo taisykles (OL L 248, 2015, p. 9), įsigaliojusio 2015 m. spalio 14 d., todėl taikytino priimant ginčijamą sprendimą, 4 straipsnio 4 dalyje ir 15 straipsnio 1 dalyje.

48

Be to, sąvoka „dideli sunkumai“, kurių buvimas įpareigoja Komisiją pradėti formalią tyrimo procedūrą, yra objektyvaus pobūdžio. Tai, ar buvo tokių sunkumų, reikia įvertinti atsižvelgiant tiek į ginčijamo akto priėmimo aplinkybes, tiek į Komisijos vertinimus apskritai, sprendimo motyvus siejant su informacija, kurią ši institucija turėjo nuspręsdama dėl ginčijamos pagalbos buvimo ar jos suderinamumo su vidaus rinka (šiuo klausimu žr. 2009 m. balandžio 2 d. Sprendimo Bouygues ir Bouygues Télécom / Komisija, C‑431/07 P, EU:C:2009:223, 63 punktą; 2009 m. lapkričio 18 d. Sprendimo Scheucher – Fleisch ir kt. / Komisija, T‑375/04, EU:T:2009:445, 74 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją ir 2012 m. kovo 28 d. Sprendimo Ryanair / Komisija, T‑123/09, EU:T:2012:164, 77 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

49

Tuo remiantis darytina išvada, kad Bendrojo Teismo atliekama teisėtumo kontrolė, susijusi su didelių sunkumų buvimu, dėl savo pobūdžio negali apsiriboti siekiu nustatyti akivaizdžią vertinimo klaidą (2011 m. rugsėjo 27 d. Sprendimo 3F / Komisija, T‑30/03 RENV, EU:T:2011:534, 55 punktas ir 2015 m. kovo 17 d. Sprendimo Pollmeier Massivholz / Komisija, T‑89/09, EU:T:2015:153, 49 punktas (nepaskelbtas Rink.)). Išsami teisminė kontrolė juo labiau reikalinga tuo atveju, kai, kaip šioje byloje, ieškovė kritikuoja Komisijos atliktą nagrinėjimą kvalifikuojant atitinkamas priemones kaip valstybės pagalbą, nes ši SESV apibrėžta sąvoka yra teisinio pobūdžio ir turi būti aiškinama remiantis objektyviais kriterijais (2008 m. gruodžio 22 d. Sprendimo British Aggregates / Komisija, C‑487/06 P, EU:C:2008:757, 111 punktas ir 2015 m. kovo 17 d. Sprendimo Pollmeier Massivholz / Komisija, T‑89/09, EU:T:2015:153, 47 punktas (nepaskelbtas Rink.)).

50

Iš jurisprudencijos taip pat matyti, kad tai, jog per preliminaraus tyrimo procedūrą Komisijos atliktas nagrinėjimas buvo nepakankamas ar neišsamus, yra požymis, kad kilo didelių sunkumų (žr. 2015 m. kovo 17 d. Sprendimo Pollmeier Massivholz / Komisija, T‑89/09, EU:T:2015:153, 50 punktas (nepaskelbtas Rink.) ir jame nurodyta jurisprudencija).

51

Ieškovei tenka pareiga įrodyti didelių sunkumų buvimą, o tai ji gali padaryti nurodydama visumą nuoseklių požymių, susijusių su, pirma, preliminaraus tyrimo procedūros aplinkybėmis ir trukme ir, antra, ginčijamo sprendimo turiniu (2010 m. kovo 3 d. Sprendimo Bundesverband deutscher Banken / Komisija, T‑36/06, EU:T:2010:61, 127 punktas ir 2013 m. rugsėjo 16 d. Sprendimo Colt Télécommunications France / Komisija, T‑79/10, nepaskelbtas Rink., EU:T:2013:463, 37 punktas; šiuo klausimu taip pat žr. 2001 m. kovo 15 d. Sprendimo Prayon-Rupel / Komisija, T‑73/98, EU:T:2001:94, 49 punktą).

52

Ieškovė, siekdama įrodyti, kad atitinkamų priemonių nagrinėjimas kėlė didelių sunkumų, visų pirma remiasi preliminaraus tyrimo procedūros ilga trukme, taip pat per ją vykusio Komisijos ir Ispanijos Karalystės susirašinėjimo dažnumu.

53

Pirma, daugiau nei dvejų metų ir aštuonių mėnesių laikotarpis nuo skundo pateikimo iki ginčijamo sprendimo priėmimo esą yra per ilgas, atsižvelgiant į maksimalų dviejų mėnesių terminą, preliminaraus tyrimo procedūrai numatytą Reglamento Nr. 659/1999 4 straipsnio 5 dalyje, o jį panaikinus – Reglamento Nr. 2015/1589 4 straipsnio 5 dalyje. Ši trukmė parodo bylos sudėtingumą, juo labiau kad Komisija ginčijamą sprendimą priėmė tik ieškovei pareikalavus.

54

Antra, ieškovė iš esmės teigia, kad ginčijamame sprendime aprašytas gausus Komisijos ir Ispanijos Karalystės susirašinėjimas gerokai viršijo tai, ką galėjo apimti preliminarus tyrimas valstybės pagalbos srityje. Toks susirašinėjimo dažnumas, kurį galima paaiškinti nepakankamu Ispanijos Karalystės bendradarbiavimu, būtų nesuprantamas, jei nebūtų didelių skundo nagrinėjimo sunkumų. Sunkumus, su kuriais Komisija susidūrė per preliminaraus tyrimo procedūrą, patvirtino aplinkybė, kad apie konkurso surengimą po to, kai buvo pateiktas skundas, ji sužinojo iš žiniasklaidos, be to, ginčijamame sprendime išvadą, kad nebuvo suteikta valstybės pagalba, ji padarė tik su sąlyga, kad bus iš esmės pakeista atitinkama situacija, o šio konkurso teisminis sustabdymas bus laikinas.

55

Pati Komisija šioje byloje pripažino, kad ji tyčia uždelsė ginčijamo sprendimo priėmimą, kol bus aiškus šio konkurso rezultatas. Tai rodo, kad, Komisijos požiūriu, galimybė naudotis Njeveso uosto infrastruktūra turėjo esminę reikšmę nagrinėjant atitinkamas priemones ir kad, priešingai, nei dabar teigia Komisija, tariamo pranašumo, kuris suteikiamas valstybės lėšomis, nebuvimas nebuvo laikomas lemiamu.

56

Komisijos bandymas pateisinti preliminaraus tyrimo procedūros trukmę tam tikrais ieškovės pateiktais argumentais, grindžiamais keliomis SESV nuostatomis, yra nepagrįstas. Pirma, Komisija iš karto nusprendė atskirai nagrinėti skundo dalį, grindžiamą SESV 106 straipsnio, siejamo su SESV 102 straipsniu, pažeidimu, ir jo dalį, kuri yra ginčijamo sprendimo dalykas, grindžiamą SESV 107 straipsnio 1 dalies pažeidimu. Antra, pirmą skundo dalį Komisija nusprendė palikti nenagrinėtą 2013 m. liepos 19 d., todėl dėl šios dalies atitinkamų priemonių nagrinėjimas nebuvo vilkinamas.

57

Ieškovė dar pabrėžia, kad savo požiūrį į skundžiamų priemonių analizę ji išreiškė tik vieną kartą, t. y. kai pateikė savo pastabas dėl preliminarių Komisijos išvadų, ir kad todėl jai niekaip negalima priskirti preliminarios tyrimo procedūros vilkinimo.

58

Komisija, kaip ir į bylą įstojusi šalis, pabrėžia, kad nei per preliminaraus tyrimo procedūrą vykusio susirašinėjimo su atitinkama valstybe nare intensyvumas, nei ilga jos trukmė neabejotinai nereiškia, kad kilo didelių sunkumų analizuojant atitinkamas priemones. Ilgą preliminaraus tyrimo procedūros trukmę galima paaiškinti Komisijos darbo krūviu, kurį lėmė, be kita ko, kiti skundai ar kartotiniai prašymai atitinkamai valstybei narei pateikti informaciją, taip pat pasikeitusios aplinkybės.

59

Anot Komisijos, pirma, vertinant preliminarios tyrimo procedūros trukmę reikia atsižvelgti į tai, kad ji jau 2013 m. spalio 22 d. perdavė ieškovei preliminarias savo išvadas ir kad vėliau jos praktiškai liko nepakitusios. Antra, nagrinėjama situacija kito per visą preliminaraus tyrimo procedūrą, pradedant nuo ieškovės prašymo suteikti teisę naudotis Njeveso uosto infrastruktūra pateikimo 2013 m. liepos 3 d., o ginčijamas sprendimas buvo priimtas praėjus tik keliems mėnesiams po 2015 m. vasario 27 d. nutarties dėl sustabdymo. Trečia, procedūros trukmę, be kita ko, paaiškina tai, kad ieškovė nurodė daug savo skundo pagrindų; šį skundą turėjo nagrinėti įvairūs Komisijos padaliniai. Ketvirta, dėl gausių ieškovės reakcijų per preliminaraus tyrimo procedūrą reikėjo daug kartų susirašinėti su Ispanijos valdžios institucijomis, kad būtų išsiaiškintos visos atitinkamų priemonių aplinkybės. Susirašinėjimo su Ispanijos valdžios institucijomis intensyvumą iš esmės lėmė aplinkybė, kad sužinojusi apie konkurso surengimą Komisija laikėsi nuomonės, jog jo rezultatas leis jai priimti konkretesnį ir naudingesnį sprendimą dėl atitinkamų priemonių. Vis dėlto Komisija iš esmės pabrėžia, kad nei šios pakitusios aplinkybės, nei tai, kad konkurso rezultatas buvo teismo sustabdytas, negali daryti įtakos išvadai, jog atitinkamos priemonės nėra valstybės pagalba.

60

Šiuo aspektu pirmiausia reikia priminti, kad jei apie ginčijamas valstybės priemones atitinkama valstybė narė nepranešė, Komisija neprivalo atlikti preliminaraus šių priemonių tyrimo per tam tikrą laikotarpį. Vis dėlto Komisija, turėdama išimtinę kompetenciją vertinti valstybės pagalbos suderinamumą su vidaus rinka, laikydamasi gero SESV pagrindinių taisyklių valstybės pagalbos srityje administravimo principo privalo atlikti kruopštų ir nešališką skundo, kuriame nurodomas su vidaus rinka nesuderinamos pagalbos egzistavimas, tyrimą. Tuo remiantis, be kita ko, darytina išvada, kad Komisija negali neribotai pratęsti valstybės priemonių, dėl kurių pateiktas skundas, preliminaraus tyrimo, jei ji, kaip šiuo atveju, sutiko pradėti tokį tyrimą paprašydama atitinkamos valstybės narės pateikti informaciją (2006 m. gegužės 10 d. Sprendimo Air One / Komisija, T‑395/04, EU:T:2006:123, 61 punktas; 2006 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Asociación de Estaciones de Servicio de Madrid ir Federación Catalana de Estaciones de Servicio / Komisija, T‑95/03, EU:T:2006:385, 121 punktas ir 2009 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo Diputación Foral de Álava ir kt. / Komisija, T‑30/01–T‑32/01 ir T‑86/02–T‑88/02, EU:T:2009:314, 260 punktas). Vienintelis šio tyrimo tikslas yra leisti Komisijai susidaryti pirminę nuomonę apie priemonių, kurias prašoma įvertinti, kvalifikavimą ir jų suderinamumą su vidaus rinka (žr. 2014 m. lapkričio 25 d. Sprendimo Ryanair / Komisija, T‑512/11, neskelbiamas Rink., EU:T:2014:989, 68 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

61

Tai, ar preliminaraus tyrimo procedūros trukmė yra protinga, turi būti įvertinta atsižvelgiant į kiekvienos bylos aplinkybes, visų pirma jos kontekstą, įvairius procedūrinius etapus, kurių turi laikytis Komisija, bylos sudėtingumą ir jos reikšmę įvairioms suinteresuotosioms šalims (žr. 2011 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Regione autonoma della Sardegna ir kt. / Komisija, T‑394/08, T‑408/08, T‑453/08 ir T‑454/08, EU:T:2011:493, 99 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją; šiuo klausimu taip pat žr. 2011 m. rugsėjo 27 d. Sprendimo 3F / Komisija, T‑30/03 RENV, EU:T:2011:534, 58 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją ir 2014 m. spalio 16 d. Sprendimo Portovesme / Komisija, T‑291/11, EU:T:2014:896, 72 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

62

Šiuo atveju ieškovė skundą Komisijai pateikė 2013 m. balandžio 26 d., o ši institucija savo preliminarias išvadas ieškovei pateikė tų pačių metų spalio 22 d. Taip Komisija nepažeidė Geriausios praktikos vykdant valstybės pagalbos kontrolės procedūras kodekso (OL C 136, 2009, p. 13) 48 punkto, kuriame numatyta, kad „Komisija iš principo per dvylika mėnesių turi <…> nusiųsti skundo pateikėjui pradinį administracinį raštą, kuriame būtų nurodyta preliminari jos nuomonė dėl neprioritetinių bylų.“ (šiuo klausimu žr. 2016 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Trajektna luka Split / Komisija, T‑57/15, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:470, 67 punktą)

63

Vis dėlto ginčijamas sprendimas buvo priimtas 2015 m. gruodžio 8 d., t. y. praėjus daugiau kaip 31 mėnesiui nuo skundo gavimo ir daugiau nei dvejiems metams nuo tada, kai ieškovei buvo perduotos preliminarios Komisijos išvados.

64

Netgi atsižvelgiant į Komisijos teisę suteikti skirtingą pirmumo lygį jos nagrinėjamiems skundams (žr. 2007 m. liepos 4 d. Sprendimo Bouygues ir Bouygues Télécom / Komisija, T‑475/04, EU:T:2007:196, 158 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją), šio sprendimo 63 punkte minėti terminai gerokai viršijo tai, ką iš principo apima pirminis skunde nurodytų priemonių nagrinėjimas. Šiuo aspektu buvo nuspręsta, kad ši aplinkybė kartu su kitais elementais gali rodyti, jog Komisija susidūrė su dideliais vertinimo sunkumais, kurie reikalavo pradėti SESV 108 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą (šiuo klausimu žr. 2000 m. gegužės 10 d. Sprendimo SIC / Komisija, T‑46/97, EU:T:2000:123, 102 punktą; 2011 m. rugsėjo 27 d. Sprendimo 3F / Komisija, T‑30/03 RENV, EU:T:2011:534, 72 punktą ir 2016 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Trajektna luka Split / Komisija, T‑57/15, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:470, 62 punktą).

65

Reikia įvertinti, ar, kaip teigia Komisija, labai ilgą preliminaraus tyrimo procedūrą šiuo atveju iš dalies galėjo lemti objektyvios aplinkybės, nesusijusios su dideliais sunkumais, su kuriais susidurta nagrinėjant atitinkamas priemones.

66

Visų pirma, kiek tai susiję su tuo, kad skunde ieškovė rėmėsi ne tik SESV 107 straipsnio, bet ir SESV 102 ir 106 straipsnių pažeidimu, reikia pabrėžti, kad ši skundo dalis galėjo būti palikta nenagrinėta jau 2013 m. liepos 19 d. Taigi, kaip teisingai pabrėžia ieškovė, Komisijos atliktas skundo dalies, skirtos tariamam SESV 102 ir 106 straipsnių pažeidimui, nagrinėjimas negalėjo lemti didelio delsimo preliminariai tiriant priemones, kurios skunde nurodytos kaip valstybės pagalba.

67

Kalbant toliau apie nagrinėjamos situacijos kitimą per administracinę procedūrą, reikia pažymėti, kad prašymą leisti švartuotis Njeveso uoste ieškovė PCGD iš tiesų pateikė 2013 m. liepos 3 d., t. y. praėjus šiek tiek daugiau kaip dviem mėnesiams po skundo pateikimo Komisijai. Kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 23–27 punktų, dėl šio prašymo PCGD ne tik priėmė neigiamą sprendimą, bet ir planavo leisti antrai laivybos bendrovei vykdyti komercinio transporto veiklą Njeveso uoste ir šiuo tikslu ėmėsi šio uosto tvarkymo darbų, taip pat surengė konkursą. Tokios objektyvios aplinkybės neabejotinai gali pakeisti sąlygas, kuriomis į bylą įstojusiai šaliai iki to laiko buvo leidžiama naudotis Njeveso uosto infrastruktūra. Kadangi su šiomis sąlygomis buvo konkrečiai susijusi skundo dalis, kurioje nurodomas valstybės pagalbos skyrimas į bylą įstojusiai šaliai, minėtos situacijos kitimas yra objektyvi aplinkybė, galinti pateisinti termino, reikalingo šiam skundui išnagrinėti, pratęsimą.

68

Tas pats pasakytina apie į bylą įstojusios šalies ieškinį dėl konkurso, pateiktą Tribunal Superior de Justicia de Canarias, Sala de lo Contencioso-Administrativo, Sección Primera de Santa Cruz de Tenerife (Kanarų aukštesnysis teisingumo teismas, Administracinių ginčų skyrius, Tenerifės Santa Kruso pirmasis poskyris), taip pat apie 2015 m. vasario 27 d. nutartį dėl sustabdymo, nes šios po skundo pateikimo susiklosčiusios aplinkybės lėmė netikrumą dėl to, ar bus paliktos į bylą įstojusiai šaliai taikytos Njeveso uosto infrastruktūros naudojimo sąlygos, nurodytos skunde.

69

Galiausiai, kalbant apie gausų Komisijos ir Ispanijos valdžios institucijų susirašinėjimą, reikia priminti, kad vien to, kad per preliminaraus tyrimo procedūrą vyko Komisijos ir atitinkamos valstybės narės diskusijos ir kad joms vykstant Komisija galėjo paprašyti pateikti papildomos informacijos apie jos peržiūrai pateiktas priemones, negalima savaime laikyti įrodymu, jog ši institucija susidūrė su dideliais vertinimo sunkumais (žr. 2011 m. rugsėjo 27 d. Sprendimo 3F / Komisija, T‑30/03 RENV, EU:T:2011:534, 71 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

70

Šiuo aspektu, viena vertus, reikia pabrėžti, kad ieškovė išsamiai ginčijo preliminarų vertinimą, pateiktą laiške, kurį Komisija jai atsiuntė 2013 m. spalio 22 d., ir kad ši aplinkybė galėjo pateisinti Komisijos siekį gauti papildomos informacijos iš Ispanijos valdžios institucijų.

71

Kita vertus, šioje byloje aptariamos situacijos kitimas, išnagrinėtas šio sprendimo 67 ir 68 punktuose, taip pat galėjo pateisinti papildomą susirašinėjimą su Ispanijos Karalyste dėl galimybės naudotis Njeveso uosto infrastruktūra siekiant vykdyti komercinio transporto veiklą sąlygų, todėl tai galėjo pratęsti preliminaraus tyrimo laikotarpį. Juo labiau taip yra šiuo atveju, atsižvelgiant į tai, kad į bylą įstojusi šalis savo iniciatyva pateikė pastabas Komisijai po to, kai ši paprašė Ispanijos valdžios institucijų paaiškinimų dėl konkurso, o paskui 2015 m. du kartus informavo Komisiją apie šio konkurso eigą (žr. šio sprendimo 15 punktą).

72

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad tiek procedūros eiga, tiek aptariamos situacijos kitimas, taip pat dėl to atsiradęs papildomas, pirma, Komisijos ir Ispanijos Karalystės ir, antra, Komisijos ir į bylą įstojusios šalies susirašinėjimas yra objektyvios aplinkybės, galinčios pratęsti priemonių, kurios skunde nurodytos kaip valstybės pagalba, preliminaraus tyrimo laikotarpį.

73

Vadinasi, pati preliminaraus tyrimo procedūros trukmė neatskleidžia didelių sunkumų, kurie įpareigoja Komisiją pradėti formalią tyrimo procedūrą, numatytą SESV 108 straipsnio 2 dalyje.

74

Todėl reikia išnagrinėti kitus argumentus, kuriais ieškovė grindžia vienintelį savo pagrindą ir kuriais siekiama įrodyti, kad pats ginčijamo sprendimo turinys, įskaitant to sprendimo dalį, kurioje buvo išnagrinėtas aplinkybių kitimas po skundo pateikimo, yra požymis, kad atitinkamų priemonių nagrinėjimas kėlė didelių sunkumų, dėl kurių Komisija turėjo pradėti formalią tyrimo procedūrą.

75

Reikia kartu išnagrinėti antrą ir trečią vienintelio pagrindo dalis, kuriomis ieškovė teigia, kad ginčijamame sprendime padaryta įvairių akivaizdžių faktinių aplinkybių vertinimo klaidų ir teisės klaidų, tačiau, pateikus pirmines pastabas, reikia skirti ginčijamo sprendimo dalį, skirtą į bylą įstojusios šalies išimtinės teisės naudotis Njeveso uosto infrastruktūra sąlygoms nagrinėti (skunde pateikti pirmas ir trečias kaltinimai), ir dalį, skirtą mokesčio T 9 taikymo į bylą įstojusiai šaliai dėl jos užimtos Njeveso uosto infrastruktūros sąlygoms nagrinėti (skunde pateiktas antras kaltinimas).

76

Kai, kaip šiuo atveju, ieškinyje ginčijamas sprendimo, kuriuo pasibaigus preliminaraus tyrimo procedūrai atmestas valstybės pagalbos buvimas, pagrįstumas, Bendrasis Teismas, remdamasis šio sprendimo 48–51 punktuose nurodyta jurisprudencija, turi įvertinti ginčijamo sprendimo turinio požymius, kad nustatytų, ar galimai buvo susidurta su dideliais sunkumais (šiuo klausimu žr. 2012 m. lapkričio 7 d. Sprendimo CBI / Komisija, T‑137/10, EU:T:2012:584, 66 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

77

Šiuo atveju iš pradžių reikia pažymėti, kad joks bylos dokumentas nerodo, jog jūrų transporto komercinės paslaugos, kurias į bylą įstojusi šalis teikė iš Njeveso uosto, apima visuotinės ekonominės svarbos paslaugų teikimą. Todėl aptariamų priemonių negalima nagrinėti remiantis jurisprudencija, pagal kurią SESV 107 straipsnio 1 dalis netaikoma valstybės intervencijai, laikomai kompensacija už paslaugas, kurias teikia šią kompensaciją gaunanti įmonė, vykdydama su viešąja paslauga susijusius įsipareigojimus, nes ši įmonė realiai negauna jokios finansinės naudos, dėl kurios ji atsidurtų palankesnėje konkurencinėje padėtyje, palyginti su kitomis su ja konkuruojančiomis įmonėmis (2003 m. liepos 24 d. Sprendimo Altmark Trans ir Regierungspräsidium Magdeburg, C‑280/00, EU:C:2003:415, 87 punktas ir 2017 m. balandžio 6 d. Sprendimo Regione autonoma della Sardegna / Komisija, T‑219/14, EU:T:2017:266, 91 punktas).

78

Toliau reikia pažymėti, kad skunde nurodytą į bylą įstojusios šalies veiklą Njeveso uoste, dėl kurios kilo šis ginčas, sudaro valstybei priklausančios uosto infrastruktūros naudojimas komerciniais tikslais. Taigi į bylą įstojusi šalis yra įmonė, vykdanti ekonominę veiklą, kuriai taikoma SESV 107 straipsnio 1 dalis ir kurią sudaro prekių tiekimas ar paslaugų teikimas atitinkamoje rinkoje (žr. 2008 m. liepos 1 d. Sprendimo MOTOE, C‑49/07, EU:C:2008:376, 22 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

79

Galiausiai, nors Bendrojo Teismo turima informacija neleidžia daryti išvados, kad į bylą įstojusiai šaliai kuriuo nors metu nuo tada, kai ji pradėjo vykdyti jūrų transporto veiklą iš Njeveso uosto, buvo suteikta koncesija ar kokia nors kita išimtinė teisė naudotis šio uosto infrastruktūra komercinio transporto veiklai vykdyti, reikia pažymėti, kad priimant ginčijamą sprendimą tai buvo vienintelė įmonė, kuri nuo 1994 m. galėjo naudotis šia infrastruktūra tokiam tikslui, nes visus kitų bendrovių, įskaitant ieškovę, prašymus leisti švartuotis PCGD atmetė iki surengiant konkursą 2014 m., o dėl jo rezultato buvo priimta 2015 m. vasario 27 d. nutartis dėl sustabdymo. Šios išvados, susijusios su Njeveso uosto infrastruktūros konkrečiu naudojimu pervežant asmenis ir prekes jūrų transportu, nepaneigia per posėdį pakartotas Komisijos argumentas, kad į bylą įstojusiai šaliai niekada nebuvo suteikta išimtinė teisė naudotis šiuo uostu, nes jame taip pat vykdoma žvejybos ir pramoginė veikla.

80

Ieškovė kritikuoja visus keturis motyvus, kuriais grindžiama ginčijamo sprendimo išvada, kad į bylą įstojusios šalies išimtinė teisė naudotis Njeveso uosto infrastruktūra nėra valstybės pagalba (žr. šio sprendimo 21–31 punktus). Todėl reikia vieną po kito išnagrinėti kaltinimus, pateiktus dėl kiekvieno iš šių motyvų, siekiant nustatyti, ar jie leidžia atskleisti didelius sunkumus, kurių kelia į bylą įstojusios šalies išimtinės teisės naudotis Njeveso uosto infrastruktūra sąlygų nagrinėjimas.

81

Kiek tai susiję su ginčijamo sprendimo 43 punkte pateiktu pirmu motyvu, ieškovė teigia, kad Komisija padarė klaidingą išvadą, jog Kanarų valdžios institucijos uosto infrastruktūros eksploatavimą turėjo laikyti ekonomine veikla tik nuo 2000 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Aéroports de Paris / Komisija (T‑128/98, EU:T:2000:290) paskelbimo. SESV 107 straipsnio 1 dalies taikymo srities aiškinimas, kurį Europos Sąjungos teismas pateikė tame sprendime, esą turi grynai deklaratyvią vertę ir atitinka ankstesnę jurisprudenciją, pagal kurią ekonominės veiklos finansavimas valstybės lėšomis gali būti valstybės pagalba. Todėl vien aplinkybė, kad Njeveso uosto infrastruktūra komerciniam eismui buvo pritaikytas prieš paskelbiant 2000 m. gruodžio 12 d. Sprendimą Aéroports de Paris / Komisija (T‑128/98, EU:T:2000:290), neatleido kompetentingų institucijų nuo pareigos tuo laikotarpiu užtikrinti atvirą ir nediskriminacinę galimybę naudotis šiuo uostu, kad jo naudojimo sąlygos nereikštų valstybės pagalbos suteikimo. Bet kuriuo atveju Komisijos motyvai negali pateisinti pagalbos suteikimo į bylą įstojusiai šaliai po to sprendimo paskelbimo, o jis ir nėra reikšmingas, nes susijęs su infrastruktūros valdymo ekonominės veiklos kvalifikavimu, o ne, kaip šiuo atveju, su naudojimusi šia infrastruktūra komerciniais tikslais.

82

Komisija tvirtina, kad ginčijamo sprendimo 43 punkte tik konstatuojamas Njeveso uosto infrastruktūros senumas ir jos laipsniškas pritaikymas ekonominės veiklos vykdymui. Reikia skirti išimtinės koncesijos suteikimą naudotojui situacijoje, kaip antai nagrinėjamoje šioje byloje, kai ūkio subjektas vienintelis naudojasi infrastruktūra dėl riboto jos pajėgumo. Tokio naudojimo jokiu atveju negalima prilyginti išimtinės teisės suteikimui. Kadangi Njeveso uosto infrastruktūra buvo sukurta ir vystoma prieš paskelbiant 2000 m. gruodžio 12 d. Sprendimą Aéroports de Paris / Komisija (T‑128/98, EU:T:2000:290), vien tai, kad Ispanijos valdžios institucijos nepranešė apie šias priemones, susijusias su šia infrastruktūra, nekėlė jokių didelių sunkumų per preliminaraus tyrimo procedūrą.

83

Šiuo aspektu, nesant reikalo nuspręsti dėl laiko atskyrimo, Komisijos padaryto ginčijamo sprendimo 43 punkte pateikiant nuorodą į 2000 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Aéroports de Paris / Komisija (T‑128/98, EU:T:2000:290) paskelbimą, pagrįstumo, pakanka konstatuoti, kad, kaip teisingai pabrėžia ieškovė, naudos iš skundžiamų priemonių gavėjas šiuo atveju yra ne infrastruktūros valdytojas, kaip buvo situacijoje, dėl kurios buvo priimtas minėtas sprendimas, bet šios infrastruktūros naudotojas. Todėl ginčijamame sprendime Komisijos pateikti argumentai dėl to sprendimo negali paneigti nagrinėjamų priemonių kvalifikavimo kaip valstybės pagalbos ir dėl šios priežasties tai neišsklaido abejonių dėl didelių sunkumų, su kuriais susidurta nagrinėjant minėtas priemones.

84

Kiek tai susiję su ginčijamo sprendimo 44 punkte pateiktu antru motyvu, ieškovė iš esmės ginčija jame padarytą išvadą, kad Njeveso uosto infrastruktūra nebuvo planuojama siekiant suteikti naudos būtent į bylą įstojusiai šaliai arba ją rengiant nebuvo skirta jai ar kuriai nors kitai įmonei. Taip Komisija neatsižvelgė į sąvokos „valstybės pagalba“, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, objektyvų pobūdį. Svarbu tik tai, kad į bylą įstojusiai šaliai suteiktas monopolis naudoti atitinkamą uosto infrastruktūrą, taigi akivaizdus pranašumas, palyginti su jos konkurentais. Bet kuriuo atveju Kanarų valdžios institucijų noras sudaryti palankesnes sąlygas į bylą įstojusiai šaliai šiuo atveju yra akivaizdus, ir tai yra požymis, kad jai buvo suteikta pagalba. Remiantis jurisprudencija, išlaidų valstybei priklausančiai infrastruktūrai, kuria gali naudotis konkretus ūkio subjektas, negali dengti valstybė. Ieškovė teigia, kad principas prior in tempore, potior in jure negali pateisinti išimtinės teisės naudotis Njeveso uostu suteikimo į bylą įstojusiai šaliai. Tai, kad apie šį principą ginčijamame sprendime nekalbama, paaiškina aplinkybė, jog jis akivaizdžiai nesuderinamas su Sąjungos teisės dėl valstybės pagalbos baziniais principais, nes tokia pirmenybė veikiau yra valstybės pagalbos skyrimo požymis. Ieškovė šiuo aspektu atmeta Komisijos daromą analogiją su apsauga, kurią Sąjungos teisė suteikia teisėtiems oro transporto bendrovių interesams, įgytiems laiko tarpsnių srityje, nes tokia apsauga nenumatyta jūrų transporto sektoriuje.

85

Komisija tvirtina, kad iš turimos informacijos negalima spręsti, jog Njeveso uosto infrastruktūra buvo vystoma siekiant suteikti naudos būtent į bylą įstojusiai šaliai, nes ji paprasčiausiai buvo pirma įmonė, kuri 1994 m. pradėjo naudoti šį uostą komerciniais tikslais, kol bus pasiektas maksimalus jo pajėgumas. Kitų ūkio subjektų prašymų leisti naudotis infrastruktūra atmetimą iš esmės galima paaiškinti saugumo sumetimais, o ne noru suteikti į bylą įstojusiai šaliai išimtinę teisę naudotis šią infrastruktūra. Iš 2015 m. sausio 14 d. Sprendimo Eventech (C‑518/13, EU:C:2015:9, 45 punktas) matyti, kad ši aplinkybė yra reikšminga siekiant atmesti kvalifikavimą kaip valstybės pagalbos, kiek tai susiję su viešosios infrastruktūros suteikimu ūkio subjektams.

86

Šiuo aspektu reikia priminti, kad SESV 107 straipsnio 1 dalyje valstybės intervencijos neskirstomos pagal jų priežastis ar tikslus, tačiau apibrėžiamos pagal savo poveikį (2013 m. kovo 19 d. Sprendimo Bouygues ir Bouygues Télécom / Komisija ir kt. ir Komisija / Prancūzija ir kt., C‑399/10 P ir C‑401/10 P, EU:C:2013:175, 102 punktas ir 2016 m. birželio 30 d. Sprendimo Belgija / Komisija, C‑270/15 P, EU:C:2016:489, 40 punktas), nes sąvoka „valstybės pagalba“ yra objektyvi ir vertinama atsižvelgiant, be kita ko, į tai, ar valstybės priemone suteikiamas pranašumas vienai arba kelioms įmonėms (žr. 2003 m. kovo 6 d. Sprendimo Westdeutsche Landesbank Girozentrale ir Land Nordrhein-Westfalen / Komisija, T‑228/99 ir T‑233/99, EU:T:2003:57, 180 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją ir 2010 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo Graikija ir kt. / Komisija, T‑415/05, T‑416/05 ir T‑423/05, EU:T:2010:386, 211 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

87

Todėl pranašumas gali būti suteiktas pažeidžiant SESV 107 straipsnio 1 dalį net ir tuo atveju, kai jis nebuvo konkrečiai skirtas vienai įmonei ar tam tikroms konkrečioms įmonėms.

88

Šiuo atveju iš šio sprendimo 86 ir 87 punktuose įtvirtintų principų matyti, kad net darant prielaidą, jog įrodyta ginčijamo sprendimo 44 punkte padaryta išvada, kad Njeveso uosto infrastruktūra nebuvo vystoma siekiant suteikti naudos būtent į bylą įstojusiai šaliai arba statant skirta jai ar kuriai nors kitai įmonei, priėjus prie tokios išvados negalima atmesti to, kad sąlygos, kuriomis ši infrastruktūra buvo suteikta į bylą įstojusios šalies komerciniam naudojimui, galėjo reikšti valstybės pagalbos jai skyrimą.

89

Šios išvados nepaneigia 2015 m. sausio 14 d. Sprendimo Eventech (C‑518/13, EU:C:2015:9) 45 punktas, kuris cituojamas ginčijamo sprendimo 44 punkte ir kuriuo Komisija remiasi savo rašytinėse pastabose. Byloje, kurioje buvo priimtas tas sprendimas, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės Teisingumo Teismo klausė, ar tai, kad siekiant sukurti patikimą ir veiksmingą transporto sistemą Londono taksi leidžiama važiuoti autobusų eismui skirtomis juostomis tomis valandomis, kai galioja važiavimo šiomis juostomis apribojimai, tačiau su vairuotoju nuomojamiems automobiliams tai draudžiama daryti, išskyrus juos iš anksto užsisakiusių keleivių įlaipinimą ir išlaipinimą, reiškia valstybės išteklių naudojimą ir suteikia šiems taksi atrankinį ekonominį pranašumą, kaip jis suprantamas pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį.

90

Žinoma, 2015 m. sausio 14 d. Sprendimo Eventech (C‑518/13, EU:C:2015:9) 45 punkte Teisingumo Teismas pabrėžė, jog iš jo turimos bylos medžiagos nedviprasmiškai matyti, kad autobusų eismui skirtos juostos Londone (Jungtinė Karalystė) nebuvo įrengtos siekiant suteikti naudos tam tikrai įmonei ar konkrečiai įmonių kategorijai, kaip antai Londono taksi ar net pervežimo autobusais paslaugų teikėjams, ir kad jos nebuvo skirtos šioms įmonėms po jų įrengimo, o veikiau buvo įrengtos kaip Londono kelių tinklo elementas, visų pirma norint palengvinti autobusais vykdomą viešąjį transportą. Vis dėlto 2015 m. sausio 14 d. Sprendimo Eventech (C‑518/13, EU:C:2015:9) 54–61 punktuose Teisingumo Teismas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo paprašė išsiaiškinti, ar Londono taksi buvo suteiktas atrankinis ekonominis pranašumas dėl to, kad jie galėjo neatlygintinai naudotis autobusų eismui skirtomis juostomis, kuriomis buvo draudžiama naudotis su vairuotoju nuomojamiems automobiliams. Dėl tam tikrų bylos dokumentų Teisingumo Teismas priėjo prie išvados, kad taksi ir su vairuotuoju nuomojamų automobilių padėtis buvo gana skirtinga, be kita ko, atsižvelgiant į teisės aktuose taksi nustatytas pareigas, todėl nemanė, kad pastariesiems buvo suteiktas atrankinis ekonominis pranašumas. Nagrinėjamu atveju ieškovės ir į bylą įstojusios šalies padėtis neturi tokių skirtumų, todėl Komisija bet kuriuo atveju turėjo išnagrinėti, ar kitos aplinkybės, o ne tai, kad Njeveso uosto infrastruktūra nebuvo planuojama ar vystoma siekiant suteikti naudos būtent į bylą įstojusiai šaliai, galėjo lemti išvadą, kad jai nebuvo suteikta valstybės pagalba.

91

Kiek tai susiję su trečiu motyvu, pateiktu ginčijamo sprendimo 45 punkte, ieškovė tvirtina, kad, priešingai, nei jame teigiama, į bylą įstojusiai šaliai suteikta išimtinė teisė naudotis Njeveso uosto infrastruktūra, net jeigu ši įmonė mokėjo visus privalomus teisės aktuose nustatytus mokesčius, savaime reiškia valstybės ištekliais suteiktą atrankinį pranašumą. Pirma, ji remiasi jurisprudencija ir Komisijos komunikatu dėl Europos Sąjungos valstybės pagalbos taisyklių taikymo kompensacijai už visuotinės ekonominės svarbos paslaugų teikimą (OL C 8, 2012, p. 4) teigdama, kad išimtinių teisių į valstybinį turtą suteikimas, netaikant skaidrios ir nediskriminacinės procedūros, gali reikšti valstybės išteklių netekimą ir suteikti pranašumą naudos gavėjams. Antra, ji tvirtina, kad, remiantis Ispanijos teisės aktais, išimtinės naudojimo teisės suteikimas į bylą įstojusiai šaliai pagal koncesijos sutartį suponuoja, kad ji mokėjo mokestį. Teisės naudotis Njeveso uosto infrastruktūra suteikimo ekonominę vertę, neatsižvelgiant į uosto mokesčius, parodo mokesčių dydžiai, kuriuos siūlė tiek ieškovė, tiek į bylą įstojusi šalis savo pasiūlymuose konkursui, kurį 2014 m. paskelbė PCGD.

92

Taigi ginčijamame sprendime yra klaidų, nes Komisija neišnagrinėjo, ar į bylą įstojusios šalies mokėti uosto mokesčiai padengė PCGD išlaidas ir davė jam protingą pelną, atsižvelgiant į atitinkamos infrastruktūros išimtinio naudojimo rinkos vertę.

93

Dublike ieškovė priduria, kad ginčijamame sprendime identifikuojama į bylą įstojusios šalies konkurentų galimybės naudotis Njeveso uosto infrastruktūra problema, galinti atskleisti suteiktą valstybės pagalbą. Komisija mėgina perrašyti šią ginčijamo sprendimo dalį nuo šiol teigdama, kad joje nagrinėtas ketvirtas motyvas yra antraeilis, palyginti su išvada, kad į bylą įstojusios šalies išimtinės teisės naudotis Njeveso uosto infrastruktūra negalima laikyti valstybės ištekliais suteiktu pranašumu. Vis dėlto iš Komisijos suformuotos sprendimų priėmimo praktikos matyti, jog siekiant išvengti SESV 107 straipsnio 1 dalies pažeidimo reikia, kad potencialiems uosto infrastruktūros naudotojams būtų suteikta laisva ir nediskriminacinė galimybė ja naudotis ir kad jie už tai mokėtų mokesčius, kurių dydis panašus į rinkoje taikomų mokesčių dydį.

94

Be to, priešingai, nei teigia Komisija, būtent skundo pateikėjas turi įrodyti, kad esama visų valstybės pagalbą sudarančių elementų, o pati Komisija turi išnagrinėti skundžiamų priemonių suderinamumą su SESV 107 straipsnio 1 dalimi.

95

Bet kuriuo atveju ieškovė įrodė, kad šiuo atveju buvo naudojami valstybės ištekliai. Taigi, pirma, iš jurisprudencijos esą matyti, kad išimtinės teisės naudotis valstybine infrastruktūra suteikimas įmonei gali reikšti valstybės išteklių atsisakymą. Antra, į bylą įstojusiai šaliai buvo suteikta teisė naudotis Njeveso uosto infrastruktūra nemokant mokesčio. Anot ieškovės, tinkamas ir nuodugnus tyrimas būtų leidęs Komisijai suprasti tai, kad koncesijos suteikimas skelbiant konkursą, kurio iš principo reikalaujama pagal 2003 m. balandžio 8 d.Ley 14/2003 de Puertos de Canarias (Įstatymas 14/2003 dėl Kanarų uostų) (BOC, Nr. 85, 2003 m. gegužės 6 d.) 43 straipsnį, reikštų mokesčio mokėjimą. Tai patvirtino 2014 m. liepos mėn. PCGD paskelbto konkurso konkrečios techninės sąlygos. Galiausiai, trečia, Komisija klaidingai teigia, kad uosto mokesčių, kuriuos mokėjo į bylą įstojusi šalis, dydis buvo nustatytas atsižvelgiant į rinkos kainas, motyvuodama tik tuo, kad PCGD taiko identiškus ir vienodai apskaičiuojamus mokesčius visuose jo kompetencijai priklausančiuose uostuose. Žinoma, Komisijos komunikato dėl SESV 107 straipsnio 1 dalyje vartojamos sąvokos „valstybės pagalba“ (OL C 262, 2016, p. 1) 227 punkte numatyta, kad rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio ūkio subjekto kriterijus gali būti vertinamas atsižvelgiant į panašios infrastruktūros, kurią suteikia panašūs privatūs eksploatuotojai panašiose situacijose, naudojimo sąlygas, jei tokį palyginimą galima atlikti. Vis dėlto ginčijamame sprendime Komisija nenagrinėjo infrastruktūroms, panašioms į Njeveso uosto infrastruktūrą, taikomų mokesčių ir mokesčių, renkamų už privačių uostų naudojimą, nelaikė referenciniu dydžiu. Be to, ji neanalizavo Njeveso uosto infrastruktūros išlaidų struktūros, todėl negalima daryti išvados, kad į bylą įstojusios šalies mokėti uosto mokesčiai padengia šios infrastruktūros eksploatavimo kaštus ir amortizacines išlaidas.

96

Komisija iš esmės pabrėžia, kad neatsižvelgiant į galimas faktinių aplinkybių vertinimo klaidas, kurias nurodo ieškovė, nėra pagrindo manyti, kad į bylą įstojusios šalies išimtinė teisė naudotis Njeveso uosto infrastruktūra reiškė, kad jai valstybės ištekliais buvo suteiktas pranašumas. Ieškovė skunde neteigė, kad uosto mokesčių už šį naudojimą dydis reiškia valstybės pagalbos suteikimą, todėl šioje skundo dalyje nebuvo identifikuotas valstybės ištekliais suteiktas pranašumas. Be to, tokio pranašumo negalėjo lemti vien tai, kad į bylą įstojusi šalis de facto buvo vienintelė laivybos bendrovė, naudojusi Njeveso uosto infrastruktūrą.

97

Savo rašytinėse pastabose Komisija dar nurodo, pirma, 2013 m. sausio 22 d. Sprendimo Salzgitter / Komisija (T‑308/00 RENV, EU:T:2013:30) 113–122 punktus ir, antra, 2015 m. gruodžio 9 d. Sprendimo Graikija ir Ellinikos Chrysos / Komisija (T‑233/11 ir T‑262/11, EU:T:2015:948) 137 punktą, siekdama pagrįsti savo požiūrį, jog kadangi ieškovė per administracinę procedūrą neteigė, kad mokesčiai, kuriuos į bylą įstojusi šalis mokėjo už Njeveso uosto infrastruktūros naudojimą, buvo nustatyti tokio dydžio, kuris reiškė valstybės pagalbą, ji neturėjo savo iniciatyva atlikti tokio nagrinėjimo ginčijamame sprendime.

98

Šiuo aspektu iš pradžių reikia pažymėti, kad sprendimų fragmentai, kuriais remiasi Komisija ir kurie paminėti šio sprendimo 97 punkte, susiję su kitokia problematika nei nagrinėjamoji šioje byloje, t. y. informacija, kuria Komisija ir atitinkama valstybė narė apsikeitė per SESV 108 straipsnio 2 dalyje numatytą formalią tyrimo procedūrą, kuriai pasibaigus buvo priimtas sprendimas pripažinti tam tikrą įmonei suteiktą pranašumą su vidaus rinka nesuderinama valstybės pagalba.

99

Žinoma, šiuo klausimu iš suformuotos jurisprudencijos, kuriai priklauso Komisijos nurodyti sprendimai, matyti, kad tuo atveju, kai pradėta SESV 108 straipsnio 2 dalyje numatyta formali tyrimo procedūra, valstybė narė ir potencialus valstybės pagalbos gavėjas turi pateikti savo argumentus siekdami įrodyti, kad planuojamai pagalbai taikomos išimtys, numatytos SESV, nes formalios tyrimo procedūros tikslas yra būtent suteikti Komisijai informacijos apie visas bylos aplinkybes (žr. 2012 m. rugsėjo 27 d. Sprendimo Wam Industriale / Komisija, T‑303/10, nepaskelbtas Rink., EU:T:2012:505, 118 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Be to, nors pagal SESV 108 straipsnio 2 dalį Komisija, prieš priimdama sprendimą, turi gauti suinteresuotųjų šalių pastabas, jai nedraudžiama nesant tokių pastabų padaryti išvadą, jog pagalba yra nesuderinama su vidaus rinka. Būtent tokiomis aplinkybėmis buvo nuspręsta, jog negalima kaltinti Komisijos, kad ji neatsižvelgė į galimas faktines ar teisines aplinkybes, kurios jai galėjo būti nurodytos per administracinę procedūrą, tačiau tai nebuvo padaryta, nes Komisija savo iniciatyva ir remdamasi spėjimais neprivalo nustatyti, kokios aplinkybės jai galėjo būti nurodytos (žr. 2012 m. rugsėjo 27 d. Sprendimo Wam Industriale / Komisija, T‑303/10, nepaskelbtas Rink, EU:T:2012:505, 119 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją ir 2016 m. sausio 28 d. Sprendimo Austrija / Komisija, T‑427/12, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:41, 50 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

100

Vis dėlto ši jurisprudencija paaiškina tik formalios tyrimo procedūros eigą bylose, kuriose buvo ginčijamas pagalbos priemonės suderinamumas, ir joje nepatikslinta, kokios apimties turi būti nagrinėjimas, kurį Komisija turi atlikti per formalią tyrimo procedūrą kvalifikuodama tam tikras priemones kaip valstybės pagalbą, visų pirma tuo atveju, kai jai pateiktas skundas.

101

Šiuo aspektu buvo nuspręsta, kad tam tikromis aplinkybėmis Komisija gali privalėti ištirti skundą nagrinėdama ne tik faktines ir teisines aplinkybes, kurias jai nurodė skundo pateikėjas. Komisija gero Sutarties pagrindinių taisyklių valstybės pagalbos srityje administravimo sumetimais privalo atlikti kruopštų ir nešališką skundo tyrimą, todėl, priešingai, nei teigia ši institucija, jai gali prireikti išnagrinėti aplinkybes, kurių skundo pateikėjas aiškiai nenurodė (1998 m. balandžio 2 d. Sprendimo Komisija / Sytraval ir Brink’s France, C‑367/95 P, EU:C:1998:154, 62 punktas ir 2015 m. kovo 17 d. Sprendimo Pollmeier Massivholz / Komisija, T‑89/09, EU:T:2015:153, 106 punktas (nepaskelbtas Rink.); šiuo klausimu taip pat žr. 2010 m. rugsėjo 2 d. Sprendimo Komisija / Scott, C‑290/07 P, EU:C:2010:480, 90 punktą).

102

Taigi tiek iš Komisijai tenkančio reikalavimo atlikti kruopštų ir nešališką jai pateiktų skundų nagrinėjimą, tiek iš Reglamento Nr. 659/1999 10 straipsnio 1 ir 2 dalių, iš esmės pakartotų Reglamento Nr. 2015/1589 12 straipsnio 1 ir 2 dalyse, struktūros matyti, kad būtent ši institucija, nagrinėdama skundą, kuris grindžiamas SESV 107 straipsnio 1 dalies pažeidimu ir kuriame nedviprasmiškai ir išsamiai identifikuotos priemonės, kuriomis padaromas šis pažeidimas, turi kruopščiai išnagrinėti, ar šios priemonės gali būti pripažintos valstybės pagalba, prireikus paprašydama atitinkamos valstybės narės bendradarbiauti ir atsižvelgdama ir į skunde aiškiai nenurodytas aplinkybės. Tokia išvada juo labiau reikalinga turint omenyje tai, kad, kaip pati ieškovė iš esmės pažymėjo skunde, skundo pateikėjas neturi nei tyrimo įgaliojimų, Komisijai suteiktų pagal SESV 108 straipsnį, nei iš principo tokių pajėgumų atlikti tyrimą, kokius turi ši institucija.

103

Šiuo atveju bylos dokumentų nagrinėjimas parodo, kad skunde ieškovė, be kita ko, teigia, jog į bylą įstojusiai šaliai ne vienus metus buvo teikiama valstybės pagalba dėl sąlygų, kuriomis jai buvo suteikta išimtinė teisė komerciniais tikslais naudotis Njeveso uosto infrastruktūra, nepaskelbus jokio konkurso ir neprisidėjus prie šios infrastruktūros finansavimo.

104

Konkrečiau dėl sąlygos, susijusios su pranašumo suteikimu, skunde ieškovė, be kita ko, iš esmės pažymėjo, kad šį pranašumą lėmė „išimtinių teisių suteikimas, nesurengiant viešo, skaidraus ir nediskriminacinio konkurso dėl uosto valstybinės dalies užėmimo ar naudojimo (ar turėjimas kitų specialių ar išimtinių ekonominę vertę turinčių teisių), o tai praktiškai reiškė pranašumą naudos gavėjams, kurie buvo vertinami palankiau už jų konkurentus“. Pabrėžusi, kad Njeveso uosto infrastruktūra buvo finansuojama valstybės lėšomis, ji taip pat pažymėjo, kad iš Komisijos sprendimų priėmimo praktikos matyti, jog „jei vienintelis infrastruktūros tikslas buvo suteikti naudos privačiai įmonei, ši turėjo ją finansuoti“, ir kad šiuo atveju „atleidimas nuo šių mokesčių taip pat reiškė pranašumo suteikimą [į bylą įstojusiai šaliai]“. Tuo remdamasi ji padarė išvadą, kad „akivaizdu, jog [nagrinėjamos] valstybės priemonės (valstybės pagalba) yra naudingos [į bylą įstojusiai šaliai], nes atleidžiant ją nuo mokėjimo už privačiam naudojimui skirtą infrastruktūrą, kurią ji pati turėjo finansuoti, jai suteikiamas pranašumas“.

105

Be to, kalbėdama apie valstybės išteklių skyrimo kriterijų ieškovė skunde iš pradžių priminė, kad, remiantis jurisprudencija ir Komisijos komunikatu dėl Europos Sąjungos valstybės pagalbos taisyklių taikymo kompensacijai už visuotinės ekonominės svarbos paslaugų teikimą, „išimtinių teisių į valstybinį turtą suteikimas, nerengiant viešo, skaidraus ir nediskriminacinio konkurso, gali suponuoti akivaizdų valstybės išteklių atsisakymą“. Toliau ji, be kita ko, pažymėjo, kad „bet kokio tipo infrastruktūros, skirtos konkretaus ūkio subjekto privačiam naudojimui ir atitinkančios jo interesus ir poreikius, visiškas arba dalinis finansavimas valstybės lėšomis, nesant jokio visuotinės svarbos tikslo, atitinka „valstybės išteklių skyrimo“ kriterijų“.

106

Galiausiai ieškovė pabrėžė, kad ji neturėjo pajėgumų pateikti įtikinamų įrodymų dėl nurodytos valstybės pagalbos egzistavimo ir dydžio, nes tai yra arba valdžios institucijų turima finansinė informacija, arba su konkurente susiję privatūs ekonominiai duomenys. Todėl ji paprašė Komisijos, kad ši pateiktų Ispanijos Karalystei prašymus suteikti informaciją ir prireikus pasinaudotų jai prieinamais prievartos mechanizmais siekdama užtikrinti optimalų bylos tyrimą.

107

Atsižvelgiant į šias aplinkybes reikia konstatuoti, kad ieškovė skunde nedviprasmiškai nurodė, jog į bylą įstojusiai šaliai buvo suteikta valstybės pagalba, nes ji iš esmės neturėjo mokėti kompensacijos, atitinkančios jai vienai suteiktos teisės komercinio transporto tikslais naudotis Njeveso uosto infrastruktūra realią ekonominę vertę. Vadinasi, priešingai, nei teigia Komisija, ieškovė skunde pakankami tiksliai nurodė, kodėl ji mano, kad sąlygos, kuriomis į bylą įstojusi šalis naudojosi šia infrastruktūra, suteikė jai pranašumą valstybės ištekliais.

108

Todėl ginčijamo sprendimo 45 punkte Komisija klaidingai manė, kad skunde ieškovė neidentifikavo valstybės ištekliais suteikto pranašumo, motyvuodama vien tuo, jog ji tame skunde nekvestionavo uosto mokesčių, kuriuos į bylą įstojusi šalis turėjo mokėti už Njeveso uosto infrastruktūros naudojimą komerciniais tikslais, dydžio.

109

Be to, atsižvelgiant į šio sprendimo 107 punkte padarytą išvadą, tai, kad ieškovė per administracinę procedūrą netvirtino, jog į bylą įstojusi šalis nemokėjo teisės aktuose nustatytų mokesčių, kuriuos turi mokėti Kanarų archipelago uostų infrastruktūros vieninteliai naudotojai, neturi reikšmės.

110

Todėl tokiomis aplinkybėmis Komisija, atsižvelgdama į jai tenkančią pareigą kruopščiai ir nešališkai išnagrinėti jai pateiktą skundą, turi pagal tinkamus kriterijus išsiaiškinti, ar į bylą įstojusiai šaliai valstybės ištekliais buvo suteiktas pranašumas, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, dėl sąlygų, kuriomis ji nuo XX a. paskutinio dešimtmečio vidurio komerciniais tikslais naudojosi Njeveso uosto infrastruktūra. Kaip ieškovė iš esmės tvirtino pateikdama šio sprendimo 92 punkte išdėstytą argumentą, Komisija neišsiaiškino, ar į bylą įstojusios šalies mokėti uosto mokesčiai padengė PCGD patirtas išlaidas ir suteikė jam protingą pelną.

111

Vis dėlto Komisija teigia, kad šioje byloje nėra įvykdyta sąlyga, susijusi su valstybės ištekliais suteikto pranašumo egzistavimu, todėl, kad ir kaip būtų, šios skundo dalies nagrinėjimas nekelia jokių sunkumų. Šiuo aspektu ji nurodo, kad, pirma, į bylą įstojusi šalis mokėjo visus teisės aktuose nustatytus už Njeveso uosto infrastruktūros naudojimą mokėtinus mokesčius ir, antra, PCGD, remdamasis Įstatymo dėl Kanarų uostų 41 straipsnio 1 dalyje numatytais reikalavimais, šiuos mokesčius apskaičiavo taip, kad būtų padengti kaštai ir amortizacijos išlaidos ir būtų gautas protingas pelnas. Ieškovės rašytinėse pastabose nurodytą aplinkybę, kad į bylą įstojusi šalis neturėjo mokėti mokesčio, galima paaiškinti tuo, kad pastarąją buvo galima laikyti ne Njeveso uosto infrastruktūros išimtine koncesininke, bet tik paprasčiausia jos naudotoja. Komisija iš esmės dar pažymi, kad vien to, jog nebuvo surengtas konkursas, nepakanka padaryti išvadai, kad buvo suteiktas pranašumas valstybės ištekliais, visų pirma tuo atveju, kai valstybė administruoja nedidelius viešojo sektoriaus arba valstybės išteklius, reiškiančius, kad esama fizinių ar laiko apribojimų tuo pat metu suteikti prieigą keliems naudotojams.

112

Šiuo aspektu iš pradžių reikia priminti, kad remiantis suformuota jurisprudencija tik tiesiogiai ar netiesiogiai valstybės ištekliais suteiktas arba valstybei papildomas išlaidas reiškiantis pranašumas yra laikomas pagalba, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį (2014 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Banco Privado Português ir Massa Insolvente do Banco Privado Português / Komisija, T‑487/11, EU:T:2014:1077, 50 punktas; šiuo klausimu taip pat žr.1978 m. sausio 24 d. Sprendimo van Tiggele, 82/77, EU:C:1978:10, 24 ir 25 punktus). Todėl valstybės priemonė, nesusijusi su tiesioginiu ar netiesioginiu valstybės išteklių pervedimu, negali būti laikoma valstybės pagalba, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, net jeigu ji atitinka šioje nuostatoje numatytas kitas sąlygas (žr. 2006 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Asociación de Estaciones de Servicio de Madrid ir Federación Catalana de Estaciones de Servicio / Komisija, T‑95/03, EU:T:2006:385, 104 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

113

Be to, Komisija prireikus turi teisę palikti skundą nenagrinėtą pasibaigus preliminariam tyrimui, jei ji gali iš karto atmesti atitinkamų priemonių kvalifikavimą kaip valstybės pagalbos prieš tai konstatavusi, kad nėra tenkinama viena iš esminių SESV 107 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygų (šiuo klausimu žr. 2006 m. balandžio 5 d. Sprendimo Deutsche Bahn / Komisija, T‑351/02, EU:T:2006:104, 104 punktą).

114

Vis dėlto, pirma, vien aplinkybės, kad valstybės turtas dėl savo savybių gali būti duotas naudoti tik nedideliam naudotojų skaičiui ar net tik vienam iš jų, nepakanka, kad būtų galima atmesti tai, jog tokį suteikimą naudoti galima laikyti valstybės ištekliais suteiktu atrankiniu pranašumu, įskaitant atvejį, kai šį ribojimą lemia saugumo sumetimai.

115

SESV 107 straipsnio 1 dalies tikslas yra neleisti, kad valstybių narių tarpusavio prekybą paveiktų valdžios institucijų suteiktas pranašumas, kuriuo, palaikant tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, įvairiomis formomis iškreipiama arba gali būti iškreipta konkurencija. Todėl sąvoka „valstybės pagalba“ gali apimti ne tik pozityviąsias išmokas, kaip antai subsidijas, paskolas ar įmonių kapitalo dalių įsigijimą, bet ir įvairių formų priemones, kurios sumažina paprastai įmonės biudžetui tenkančią naštą ir kurios, nebūdamos subsidija siaurąja sąvokos prasme, yra tokio paties pobūdžio ir turi tokį patį poveikį (žr. 2003 m. gegužės 8 d. Sprendimo Italija ir SIM 2 Multimedia / Komisija, C‑328/99 ir C‑399/00, EU:C:2003:252, 35 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją; 2015 m. sausio 14 d. Sprendimo Eventech, C‑518/13, EU:C:2015:9, 33 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją ir 2015 m. liepos 16 d. Sprendimo BVVG, C‑39/14, EU:C:2015:470, 26 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

116

Be to, kaip priminta šio sprendimo 86 punkte, iš SESV 107 straipsnio 1 dalies matyti, kad sąvoka „valstybės pagalba“ yra objektyvi ir vertinama atsižvelgiant, be kita ko, į tai, ar valstybės priemonė suteikia pranašumą vienai ar kelioms įmonėms.

117

Taigi, siekiant įvertinti, ar valstybės priemonė yra pagalba, be kita ko, reikia nustatyti, ar įmonė, kuriai ji skirta, įgyja pranašumą, kurio nebūtų įgijusi įprastomis rinkos sąlygomis (1996 m. liepos 11 d. Sprendimo SFEI ir kt., C‑39/94, EU:C:1996:285, 60 punktas ir 1999 m. balandžio 29 d. Sprendimo Ispanija / Komisija, C‑342/96, EU:C:1999:210, 41 punktas; taip pat žr. 2014 m. birželio 12 d. Sprendimo Sarc / Komisija, T‑488/11, nepaskelbtas Rink., EU:T:2014:497, 90 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Būtent todėl pagal šiuo metu suformuotą jurisprudenciją prekių tiekimas ar paslaugų teikimas lengvatinėmis sąlygomis gali būti valstybės pagalba, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį (1996 m. liepos 11 d. Sprendimo SFEI ir kt., C‑39/94, EU:C:1996:285, 59 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija; 2010 m. liepos 1 d. Sprendimo ThyssenKrupp Acciai Speciali Terni / Komisija, T‑62/08, EU:T:2010:268, 57 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija ir 2012 m. vasario 28 d. Sprendimo Land Burgenland / Komisija, T‑268/08 ir T‑281/08, EU:T:2012:90, 47 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

118

Taikant rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio privataus ūkio subjekto kriterijų turi būti lyginamas valdžios institucijų elgesys ir elgesys, kurio tokiomis pačiomis aplinkybėmis laikytųsi panašaus dydžio privatus ūkio subjektas. Tuo atveju, jei valstybė iš tikrųjų elgiasi taip, kaip tai darytų bet kuris privatus ūkio subjektas, veikiantis įprastomis rinkos sąlygomis (šiuo klausimu žr. 2015 m. spalio 1 d. Sprendimo Electrabel ir Dunamenti Erőmű / Komisija, C‑357/14 P, EU:C:2015:642, 144 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją), nėra pranašumo, susijusio su valstybės intervencija, nes naudos gavėjas iš principo būtų galėjęs gauti tą pačią naudą vien dėl rinkos veikimo (žr. 2014 m. balandžio 30 d. Sprendimo Tisza Erőmű / Komisija, T‑468/08, nepaskelbtas Rink., EU:T:2014:235, 85 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją; šiuo klausimu taip pat žr. 2012 m. vasario 28 d. Sprendimo Land Burgenland / Komisija, T‑268/08 ir T‑281/08, EU:T:2012:90, 48 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

119

Šioje byloje, kaip Komisija patvirtino per posėdį atsakydama į Bendrojo Teismo klausimą, veiksmai, kuriais PCGD administruoja Njeveso uosto infrastruktūrą ir suteikia teisę ja naudotis laivybos bendrovei prašydamas sumokėti uosto mokesčius, yra „ekonominė“ veikla (pagal analogiją su oro uostų infrastruktūros administravimu žr. 2000 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Aéroports de Paris / Komisija, T‑128/98, EU:T:2000:290, 121 ir 125 punktus ir 2011 m. kovo 24 d. Sprendimo Freistaat Sachsen ir Land Sachsen-Anhalt / Komisija, T‑443/08 ir T‑455/08, EU:T:2011:117, 93 punktą). Tokiu atveju atsižvelgdama būtent į rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio privataus investuotojo kriterijų Komisija turi nagrinėti, ar PCGD veiksmais į bylą įstojusiai šaliai buvo suteiktas pranašumas, kurio ji nebūtų įgijusi įprastomis konkurencijos sąlygomis (šiuo klausimu žr. 2008 m. gruodžio 17 d. Sprendimo Ryanair / Komisija, T‑196/04, EU:T:2008:585, 85 punktą).

120

Beje, ši išvada atitinka Komisijos komunikato dėl SESV 107 straipsnio 1 dalyje vartojamos sąvokos „valstybės pagalba“ 225 punktą, kuriame iš esmės nurodyta, kad valstybės infrastruktūrą naudojančios įmonės įgyja pranašumą, kurį sudaro valstybės pagalba, nebent šios infrastruktūros naudojimo sąlygos atitinka rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio ūkio subjekto kriterijų, t. y. kai infrastruktūra suteikiama rinkos sąlygomis. Ją taip pat patvirtina to paties komunikato 226 ir 228 punktai, kuriuose Komisija pažymi, kad, viena vertus, tokio pranašumo buvimą visgi reikia atmesti, jei už infrastruktūros naudojimą mokėti mokesčiai buvo nustatyti surengus skaidrų ir nediskriminacinį konkursą, ir, kita vertus, rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio ūkio subjekto kriterijus gali būti tenkinamas valstybės lėšomis finansuojant atvirą infrastruktūrą, kuri nėra skirta tik vienam ar keliems konkretiems naudotojams, jei ex ante požiūriu naudotojai palaipsniui prisideda prie projekto ar eksploatuotojo rentabilumo.

121

Antra, Komisijos pabrėžta aplinkybė, kad į bylą įstojusi šalis galėjo naudotis Njeveso uosto infrastruktūra nesudariusi koncesijos sutarties, todėl ji neturėjo mokėti mokesčio, susijusi tik su šio naudojimo teisine forma, o ne su tuo, ar šio naudojimo ekonominės sąlygos leido į bylą įstojusiai šaliai įgyti pranašumą, kurio ji nebūtų įgijusi įprastomis rinkos sąlygomis. Todėl, atsižvelgiant į šio sprendimo 116 ir 117 punktuose primintus principus, vien dėl šios aplinkybės nebuvo galima atmesti to, kad dėl sąlygų, kuriomis į bylą įstojusi šalis komercinio transporto tikslais naudojosi Njeveso uosto infrastruktūra, jai galėjo būti suteiktas pranašumas valstybės ištekliais. Šiomis aplinkybėmis Bendrasis Teismas neturi nuspręsti dėl ieškovės argumento, kad į bylą įstojusiai šaliai naudojant Njeveso uosto infrastruktūrą be koncesijos sutarties, taigi nemokant mokesčio, buvo pažeistas Įstatymo dėl Kanarų uostų 43 straipsnis, nes tai yra tik nacionalinės teisės klausimas.

122

Dėl tos pačios priežasties negalima sutikti su į bylą įstojusios šalies argumentu, kad leidimas švartuotis Njeveso uoste, kuris jai buvo išduotas prieš daugiau kaip dvidešimt metų, ir tai, kad nuo tada ji šio uosto infrastruktūrą naudojo nepertraukiamai, iš esmės sukūrė jai subjektinę teisę į tokių naudojimo sąlygų palikimą galioti. Iš tiesų, net darant prielaidą, kad tokia subjektinė teisė yra nustatyta pagal nacionalinę teisę, taikomą nagrinėjamai situacijai, ši teisė neužkerta kelio konstatuoti, kad dėl šių naudojimo sąlygų į bylą įstojusiai šaliai buvo suteiktas pranašumas valstybės ištekliais.

123

Trečia, reikia atmesti Komisijos argumentą, kad tai, jog į bylą įstojusiai šaliai valstybės ištekliais nebuvo suteiktas pranašumas, lemia aplinkybė, kad ji mokėjo visus teisės aktuose nustatytus mokesčius, mokėtinus už Njeveso uosto naudojimą, kad šie mokesčiai identiški visuose PCGD kompetencijai priklausančiuose uostuose ir kad jie, remiantis Įstatymu dėl Kanarų uostų, yra apskaičiuojami taip, kad būtų padengti kaštai ir amortizacijos išlaidos ir būtų gautas protingas pelnas.

124

Iš šio sprendimo 117–119 punktuose primintos jurisprudencijos matyti, kad šios bylos aplinkybėmis pranašumo, į bylą įstojusiai šaliai suteikto valstybės ištekliais dėl sąlygų, kuriomis jai buvo leista komercinio transporto tikslais naudotis Njeveso uosto infrastruktūra, buvimo nagrinėjimas suponuoja, kad Komisija turi konkrečiai įvertinti, ar į bylą įstojusios šalies mokėti uosto mokesčiai, panašūs į mokesčius, renkamus už Njeveso uosto infrastruktūros naudojimą, bent jau prilygo kompensacijai, kurią įprastomis konkurencijos sąlygomis veikiantis privatus ūkio subjektas būtų galėjęs gauti už tokį leidimą naudotis (šiuo klausimu žr. 2014 m. birželio 12 d. Sprendimo Sarc / Komisija, T‑488/11, nepaskelbtas Rink., EU:T:2014:497, 91 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

125

Nei tai, kad į bylą įstojusi šalis mokėjo visus teisės aktuose nustatytus mokesčius už Njeveso uosto infrastruktūros naudojimą, nei ginčijamo sprendimo 47 ir 62 punktuose pabrėžta aplinkybė, kad PCGD visuose jo kompetencijai priklausančiuose uostuose taikė tokius pačius vienodai apskaičiuojamus mokesčius, negalėjo atleisti Komisijos nuo pareigos atlikti tokį konkretų vertinimą.

126

Be to, argumentas, kurį Komisija grindžia Įstatymo dėl Kanarų uostų 41 straipsnio 1 dalimi, iš kurios matyti, kad teisės aktuose nustatyti mokesčiai, taikytini Kanarų uostų naudotojams, turi būti apskaičiuojami taip, kad padengtų kaštus ir amortizacijos išlaidas ir duotų protingą pelną, negalėjo jos atleisti nuo pareigos atlikti konkretų tyrimą, paminėtą šio sprendimo 124 punkte, turint omenyje jai tenkančią atsakomybę dėl valstybės pagalbos kontrolės, išplaukiančią iš SESV 108 straipsnio nuostatų. Vien tokios į nacionalinę teisę įtrauktos taisyklės dėl teisės aktuose nustatytų mokesčių, mokėtinų už Kanarų archipelago uostų naudojimą, dydžio nepakanka siekiant įrodyti, kad teisės aktuose nustatyti mokesčiai, kuriuos į bylą įstojusiai šaliai taikė PCGD už išimtinę teisę komercinio transporto tikslais naudoti Njeveso uosto infrastruktūrą, padengia bent jau kompensaciją, kurią privatus ūkio subjektas įprastomis rinkos sąlygomis galėtų gauti iš laivybos bendrovės, naudojančios šią infrastruktūrą tokiomis pačiomis sąlygomis.

127

Todėl neįrodyta, kad šioje byloje bet kuriuo atveju nebuvo įvykdyta sąlyga, susijusi su valstybės ištekliais suteiktu pranašumu. Taigi, kadangi Komisija neatliko konkrečios analizės, apie kurią kalbama šio sprendimo 117 ir 124 punktuose, reikia daryti išvadą, kad skundo pirmo ir trečio kaltinimų nagrinėjimas per preliminaraus tyrimo procedūrą turėjo didelį trūkumą. Remiantis šio sprendimo 50 punkte nurodyta jurisprudencija, šis trūkumas yra požymis, kad šiuose kaltinimuose kvestionuojamos priemonės nagrinėjimas kėlė didelių sunkumų.

128

Priešingai, nei teigia Komisija ir į bylą įstojusi šalis, iš bylos medžiagos nematyti, kad kitame Kanarų archipelago uoste ieškovei galėjo būti taikomos naudojimo sąlygos, panašios į tas, kurios nurodytos skunde. Bet kuriuo atveju, net jeigu tokia aplinkybė būtų nustatyta, vien dėl jos, neišnagrinėjus faktinės ir teisinės laivybos bendrovių, teikiančių paslaugas maršrutais į Tenerifę iš įvairių uostų kitose Kanarų salose, situacijos, negalėtų būti atmestas sąlygų, kuriomis į bylą įstojusi šalis naudojasi Njeveso uosto infrastruktūra, kvalifikavimas kaip valstybės pagalbos.

129

Be to, šio sprendimo 127 punkte padarytos išvados nepaneigia Komisijos argumentas, kurį ji savo rašytinėse pastabose grindžia 2015 m. sausio 14 d. Sprendimu Eventech (C‑518/13, EU:C:2015:9) ir 2007 m. liepos 4 d. Sprendimu Bouygues ir Bouygues Télécom / Komisija (T‑475/04, EU:T:2007:196), o posėdyje – 2014 m. birželio 12 d. Sprendimu Sarc / Komisija (T‑488/11, nepaskelbtas Rink., EU:T:2014:497), kad nebūtina surengti konkursą tam, kad būtų atmestas pagalbos buvimas visais atvejais, kai valstybė narė administruoja valstybės išteklius.

130

Šiuo aspektu pakanka konstatuoti, kad šio sprendimo 112–128 punktuose išdėstyti motyvai nėra grindžiami prielaida, jog į bylą įstojusiai šaliai suteikto pranašumo, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, kvalifikavimą kaip valstybės pagalbos lemia vien tai, kad ši šalis galėjo viena komercinio transporto tikslais naudotis Njeveso uosto infrastruktūra, PCGD nesurengus konkurso. Tačiau, remiantis šio sprendimo 112–128 punktais, šioje byloje turi būti taikoma suformuota jurisprudencija, nurodyta šio sprendimo 86 punkte, pagal kurią sąvoka „valstybės pagalba“ vertinama atsižvelgiant tik į tai, ar valstybės priemonė valstybės ištekliais suteikia pranašumą vienai ar kelioms įmonėms.

131

Todėl reikia pažymėti, jog dar labiau dėl aplinkybės, kad išimtinė teisė komercinio transporto tikslais naudoti Njeveso uosto infrastruktūrą, į bylą įstojusios šalies turima nuo XX a. paskutinio dešimtmečio vidurio, buvo suteikta ne surengus atvirą ir nediskriminacinį konkursą, o pagal taisyklę prior in tempore, potior in jure, šiuo atveju Komisija turi atlikti konkretų vertinimą, apie kurį kalbama šio sprendimo 124 punkte. Iš tiesų iš šios aplinkybės matyti, kad iki PCGD surengiant konkursą 2014 m., pagal jokią varžymosi procedūrą nebuvo sudaryta galimybė įprastomis rinkos sąlygomis įvertinti laivybos bendrovės išimtinės teisės komercinio transporto tikslais naudoti Njeveso uosto infrastruktūrą ekonominę vertę, taigi finansinę kompensaciją, kurią už leidimą naudotis minėta infrastruktūra galėtų gauti tokiomis sąlygomis veikiantis ūkio subjektas.

132

Galiausiai ginčijamame sprendime Komisijos konstatuota aplinkybė, kad Ispanijos valdžios institucijos dėjo reikiamas pastangas siekdamos per protingą laikotarpį užtikrinti atvirą ir nediskriminacinę galimybę naudotis Njeveso uosto infrastruktūra nuo to momento, kai ieškovė išreiškė norą jame švartuoti greitąjį keltą (ketvirtas motyvas), taip pat negali paneigti šio sprendimo 127 punkte padarytos išvados.

133

Šiuo aspektu dar kartą reikia priminti, kad sąvoka „valstybės pagalba“ yra objektyvi sąvoka, vertinama atsižvelgiant, be kita ko, į tai, ar valstybės priemone suteikiamas pranašumas vienai ar kelioms įmonėms (žr. šio sprendimo 86 punkte nurodytą jurisprudenciją).

134

Vadinasi, naujausios Ispanijos valdžios institucijų pastangos, apie kurias kalba Komisija ir kurios užima esminę vietą ginčijamo sprendimo struktūroje, nepaneigė to, kad į bylą įstojusi šalis galėjo gauti valstybės pagalbą dėl objektyvių sąlygų, kuriomis jai vienai buvo leista daugelį metų komercinio transporto tikslais naudotis Njeveso uosto infrastruktūra, todėl dėl jų Komisija negalėjo nuspręsti, kad nebuvo didelių sunkumų nagrinėjant skundo pirmą ir trečią kaltinimus.

135

Bet kuriuo atveju ieškovė teisingai teigia, jog ginčijamo sprendimo ketvirtame motyve, kuriuo grindžiama Komisijos išvada, kad dėl išimtinės teisės naudotis Njeveso uosto infrastruktūra nebuvo suteikta valstybės pagalba (žr. šio sprendimo 25 punktą), padarytos dvi vertinimo klaidos.

136

Pirma, kaip savo rašytinėse pastabose pripažįsta Komisija, ginčijamo sprendimo 49 punkte ji klaidingai konstatavo, kad iki tol, kol 2013 m. liepos 3 d. ieškovė pateikė prašymą, jokia bendrovė, kuri yra į bylą įstojusios šalies konkurentė, formaliai nebuvo išreiškusi suinteresuotumo vykdyti veiklą Njeveso uoste naudojant greituosius keltus.

137

Bylos medžiagos nagrinėjimas parodo, kad prašymas leisti švartuotis šiame uoste, kurį 2004 m. pateikė trečioji laivybos bendrovė Trasmediterránea, buvo susijęs su greituoju keltu, o ne, kaip nurodyta ginčijamo sprendimo 50 punkte, su įprastu keltu. Kaip teisingai pabrėžia ieškovė, laivo, kuriam Trasmediterránea prašė šio leidimo, techninės savybės, kiek tai susiję su bendru ilgiu ir greičiu, yra labai panašios į vieno iš greitųjų keltų, kuriuos į bylą įstojusi šalis naudoja Njeveso uoste, savybes.

138

Vadinasi, nuo to momento, kai 2004 m. Trasmediterránea pateikė prašymą, iki tada, kai 2014 m. liepos mėn. PCGD surengė konkursą, praėjo maždaug dešimt metų. Tokiomis aplinkybėmis, nepaneigiant šio sprendimo 128, 133 ir 134 punktuose padarytų išvadų, ginčijamo sprendimo 58 punkte Komisija iš esmės padarė klaidingą išvadą, kad PCGD per protingą laikotarpį ėmėsi reikiamų veiksmų siekdamas užtikrinti atvirą ir nediskriminacinę galimybę naudotis Njeveso uosto infrastruktūra.

139

Šios faktinių aplinkybių vertinimo klaidos niekaip nepaneigia triplike pateiktas Komisijos argumentas, kad ginčijamame sprendime esanti analizė susijusi tik su priemonėmis, kurių Ispanijos valdžios institucijos ėmėsi nuo tada, kai 2013 m. ieškovė pateikė prašymą dėl galimybės naudotis, todėl ji nesusijusi su tuo, ar 2004 m. pateikto prašymo atmetimas reiškia, kad tuo metu nebuvo užtikrinta atvira ir nediskriminacinė galimybė naudotis Njeveso uosto infrastruktūra. Šiuo aspektu pakanka konstatuoti, kad iš ginčijamo sprendimo 50 punkto nedviprasmiškai matyti, jog Komisijos atlikta situacijos iki 2013 m. liepos 3 d. analizė buvo grindžiama klaidinga prielaida, kad prašymas dėl galimybės naudotis, kurį 2004 m. pateikė Trasmediterránea, buvo susijęs tik su įprastu keltu.

140

Antra, konstatuotina, kad ginčijamame sprendime Komisijos pateiktame 2015 m. vasario 27 d. nutarties dėl sustabdymo pasekmių vertinime taip pat padaryta klaida.

141

Šiuo aspektu, pirma, reikia pažymėti, kad priimant ginčijamą sprendimą 2015 m. vasario 27 d. nutartis dėl sustabdymo PCGD užkirto kelią suteikti pirmą laiko tarpsnį į bylą įstojusiai šaliai, o antrą – ieškovei. Todėl dėl šio sustabdymo, nors ir laikino, buvo paliktos galioti sąlygos, kuriomis į bylą įstojusi šalis viena naudojosi Njeveso uosto infrastruktūra, todėl ieškovei negalėjo būti suteikta prašoma teisė naudotis šia infrastruktūra komercinio transporto tikslais. Taigi dėl šio sustabdymo buvo paliktos galioti šios infrastruktūros naudojimo sąlygos, kurias ieškovė nurodė skunde.

142

Kita vertus, kaip teisingai teigia ieškovė, dėl aplinkybės, kad šis sustabdymas pagal savo pobūdį yra laikinas, negalima atmesti to, kad PCGD surengto konkurso rezultatą nacionaliniai teismai galiausiai gali paskelbti negaliojančiu. Tokia galimybė yra dar mažiau hipotetinė atsižvelgiant į tai, kad, kaip patvirtina 2015 m. vasario 27 d. nutarties dėl sustabdymo motyvai, šis sustabdymas neabejotinai suponavo, kad nacionalinis teismas pripažintų ieškinio dėl esmės, kurį į bylą įstojusi šalis pareikštų dėl atitinkamo konkurso, fumus boni juris.

143

Tokiomis aplinkybėmis, netgi neatsižvelgiant į tai, kad atitinkamos priemonės gali būti kvalifikuotos kaip valstybės pagalba, Komisija negalėjo, kaip ji tai padarė ginčijamo sprendimo 61 punkte, pagrįstai remtis 2015 m. vasario 27 d. nutarčiai dėl sustabdymo „būdingu laikinumu“, siekdama iš esmės padaryti išvadą, kad iš to kylantis status quo, kiek tai susiję su sąlygomis, kuriomis į bylą įstojusi šalis naudojasi Njeveso uosto infrastruktūra, nepaneigia pastangų, kurias dėjo PCGD siekdamas užtikrinti atvirą ir nediskriminacinę galimybę naudotis minėta infrastruktūra. Atvirkščiai, ši aplinkybė yra papildomas požymis, kad buvo didelių sunkumų, kuriuos kėlė šių sąlygų nagrinėjimas, turint omenyje SESV 107 straipsnio 1 dalyje nustatytą draudimą.

144

Šios išvados nepaneigia Komisijos argumentas, kad ateityje ieškovė iš esmės gali pateikti naują skundą atsižvelgdama į ieškinio, į bylą įstojusios šalies pateikto Tribunal Superior de Justicia de Canarias, Sala de lo Contencioso-Administrativo, Sección Primera de Santa Cruz de Tenerife (Kanarų aukštesnysis teisingumo teismas, Administracinių ginčų skyrius, Tenerifės Santa Kruso pirmasis poskyris), rezultatą. Šiuo klausimu pakanka konstatuoti, jog šis rezultatas, kad ir koks būtų, neturėtų jokios įtakos šio sprendimo 141 punkte padarytai išvadai, kad priimant ginčijamą sprendimą 2015 m. vasario 27 d. nutartimi dėl sustabdymo buvo paliktos galioti sąlygos, kuriomis į bylą įstojusi šalis naudojosi Njeveso uosto infrastruktūra ir kurios buvo kritikuojamos skundo pirmu ir trečiu kaltinimais.

145

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, netgi nesant reikalo nuspręsti dėl kitų ieškovės argumentų, kuriais ginčijama tai, kaip Komisija nagrinėjo sąlygas, kuriomis į bylą įstojusi šalis vienintelė naudojosi Njeveso uosto infrastruktūra, reikia daryti išvadą, kad tai, jog Komisija konkrečiai neišnagrinėjo klausimo, ar uosto mokesčiai, kuriuos į bylą įstojusi šalis mokėjo už išimtinę teisę komercinio transporto tikslais naudotis Njeveso uosto infrastruktūra, atitiko kompensaciją, kurią galėtų gauti privatus investuotojas už tokį naudojimą įprastomis rinkos sąlygomis, taip pat labai ilga preliminaraus tyrimo procedūros trukmė ir kliūtis įgyvendinti 2014 m. PCGD surengto konkurso rezultatą, kurią lemia 2015 m. vasario 27 d. nutartis dėl sustabdymo, yra požymiai, kad išimtinės teisės naudotis Njeveso uosto infrastruktūra nagrinėjimas, turint omenyje SESV 107 straipsnio 1 dalyje nustatytą draudimą, kėlė didelių sunkumų.

146

Taigi iš šio sprendimo 46 ir 47 punktuose primintos jurisprudencijos matyti, kad susidūrusi su sunkumais Komisija turėjo pradėti formalią tyrimo procedūrą, numatytą SESV 108 straipsnio 2 dalyje, kad išsiaiškintų, ar į bylą įstojusiai šaliai dėl šios išimtinės naudojimo teisės buvo suteikta valstybės pagalba.

147

Vadinasi, vienintelį ieškinio pagrindą reikia pripažinti pagrįstu, kiek jis pateiktas dėl ginčijamo sprendimo dalies, kurioje nepradėdama formalios tyrimo procedūros Komisija priėjo prie išvados, kad sąlygomis, kuriomis į bylą įstojusi šalis vienintelė komercinio transporto tikslais naudojosi Njeveso uosto infrastruktūra ir kurias ieškovė nurodė skundo pirmame ir trečiame kaltinimuose, į bylą įstojusiai šaliai nebuvo suteikta jokia valstybės pagalba. Todėl reikia panaikinti šią ginčijamo sprendimo dalį.

148

Ieškovė teigia, kad Komisija suklydo, kai nekonstatavo, jog į bylą įstojusi šalis daugiau kaip 20 metų gavo valstybės pagalbą, nes iš dalies buvo atleista nuo mokesčio T 9, o tai reiškia, kad sumažėjo valstybės ištekliai.

149

Ieškovė visų pirma tvirtina, kad, remiantis taikytinais teisės aktais, mokesčio T 9 apskaičiavimo bazė turėjo atitikti visą uosto teritoriją, kurią į bylą įstojusi šalis užėmė vienintelė, o ne tik sklypo plotą, kurį užėmė jos švartavimosi rampos. Į bylą įstojusi šalis, naudodamasi išimtine teise, užima visą valstybei priklausančią Njeveso uosto infrastruktūrą, o ši zona yra užtverta ir patekimą į ją kontroliuoja į bylą įstojusios šalies darbuotojai. Ieškovė šiuo aspektu pažymi, jog kadangi uostus reglamentuojantys teisės aktai yra panašūs visoje Ispanijos teritorijoje, Komisija atmesdama tai, kad buvo suteikta valstybės pagalba, negalėjo apsiriboti konstatavimu, jog mokestis T 9 buvo renkamas vienodai visuose Kanarų uostuose. Bet kuriuo atveju Njeveso uosto situacija yra specifinė, nes tai yra vienintelis Kanarų archipelago uostas, kuriuo išimtinėmis teisėmis naudojasi jūrų transporto bendrovė, nesudariusi koncesijos sutarties, todėl nemokanti mokesčio; be to, į bylą įstojusi šalis šiame archipelage yra vienintelis subjektas, įrengęs visą manevravimo zoną užimančias stacionarias rampas, skirtas tik savo laivams. Ši situacija labai skiriasi, pavyzdžiui, nuo Morro Jable (Ispanija) uosto, kuriame veikia ieškovė ir apie kurį šioje byloje kalba Komisija, situacijos.

150

Ieškovė subsidiariai ginčija paaiškinimus (juos per administracinę procedūrą pateikė Ispanijos valdžios institucijos ir su jais sutiko Komisija), kad stacionarių rampų užimamam plotui jau buvo taikomi mokesčiai T 2, T 3 ir T 4, todėl į jį neturi būti dar kartą atsižvelgiama apskaičiuojant mokestį T 9. Pirma, mokesčiu T 2 apmokestinamas išimtinai švartavimosi linijos plotas, kuris neapima manevravimo zonos ar kitų zonų, kuriose teikiamos paslaugos ir kuriose yra į bylą įstojusios šalies rampos. Antra, gali būti, kad į bylą įstojusios šalies rampos užima manevravimo zonos ar paslaugų zonos dalį, kuriai netaikomi mokesčiai T 3 ir T 4, kuriais savo ruožtu apmokestinamas uosto vandenų ir vandens talpyklų naudojimas, prieigos prie kranto, keliai, manipuliavimo zonos, vandenynų tyrimo stotys ir priežiūros paslaugos. Savo pastabose dėl įstojimo į bylą paaiškinimų ieškovė priduria, kad mokesčiai T 2, T 3 ir T 4 mokami tik nuo prisišvartavimo uoste iki to momento, kai asmenys ir prekės iš jo išvyksta, o mokesčiu T 9 apmokestinamas vietos uoste suteikimas atitinkamo ūkio subjekto pageidaujamam laikotarpiui.

151

Komisija nesutinka su ieškovės argumentais. Pirma, ji teigia, kad į bylą įstojusi šalis mokėjo mokestį T 9 už visą jos vienos užimamą plotą, o mokesčius T 2, T 3 ir T 4 – už teritorijos ir kelių, esančių greta švartavimosi linijos, naudojimą. Antra, ji pažymi, kad pati ieškovė turėjo išimtinę teisę naudotis Morro Jable uostu daugiau kaip penkiolika metų, o mokestį T 9 mokėjo ne už visą uosto plotą, o tik už tam tikrų erdvių, kaip antai biurų, sandėlių ar kitų įrenginių, kuriems reikia ploto, naudojimą. Trečia, Komisija, kurią iš esmės palaiko į bylą įstojusi šalis, pabrėžia, jog ieškovė neginčija ginčijamame sprendime padarytos išvados, kad mokestis T 9 buvo tinkamai taikomas į bylą įstojusiai šaliai, neapmokestinant uosto ploto, skirto į bylą įstojusiai šaliai priklausančioms švartavimosi rampoms, naudojimo. Jei būtų prieita prie kitokios išvados, tai lemtų didelį šio mokesčio ir eilės kitų uosto mokesčių persidengimą, taigi būtų taikomas dvigubas apmokestinimas, o Ispanijos valdžios institucijos per administracinę procedūrą, beje, patvirtino, kad mokesčių T 2, T 3, T 4 ir T 9 apskaičiavimo metodas neapėmė valstybės išteklių atsisakymo. Į bylą įstojusi šalis šiuo klausimu priduria, kad pats T 9 mokesčio pavadinimas („Paslaugos, susijusios su sandėliavimu, vieta ir pastatais“) yra požymis, kad jos naudojamos rampos plotas juo neapmokestinamas, nes šį plotą apima sąvokos „švartavimosi darbai“, „uosto vandenys ir vandens talpyklos“ ir „uosto vandenys, talpyklos, krantinė ir išmetamieji vandenys, taip pat manipuliavimo zonos“, vartojamos mokesčiais T 2, T 3 ir T 4 apmokestinamų dalykų aprašyme, pateiktame Įstatyminiame dekrete Nr. 1/1994. Galiausiai Komisija primena ginčijamame sprendime padarytą išvadą, kad nebuvo ginčijama, jog mokestis T 9 buvo taikomas vienodai visuose PCGD kompetencijai priklausančiuose uostuose, įskaitant uostus, kuriuos naudoja tik vienas ūkio subjektas. Atsižvelgdama į visą turimą informaciją Komisija teigia iš šios išvados galėjusi pagrįstai spręsti, kad į bylą įstojusi šalis neturėjo jokio pranašumo, palyginti su kitomis jūrų transporto bendrovėmis, todėl manyti, kad šiuo klausimu nebuvo didelių sunkumų, dėl kurių reikėtų pradėti formalią tyrimo procedūrą.

152

Iš pradžių reikia pabrėžti, kad ieškovė neginčija ginčijamo sprendimo 63 punkte pateiktos išvados, kad bent jau nuo 2005 m. į bylą įstojusi šalis mokėjo visus PCGD jai nustatytus mokesčius už Njeveso uosto infrastruktūros naudojimą komerciniam jūrų transportui.

153

Be to, reikia priminti, kad skundo antras kaltinimas susijęs tiek su mokesčiu T 2, tiek su mokesčiu T 9 ir kad abu šie mokesčiai buvo išnagrinėti atskirame ginčijamo sprendimo skirsnyje, t. y. jo 63–70 punktuose (žr. šio sprendimo 32–34 punktus). Tačiau šiuo ieškiniu šią ginčijamo sprendimo dalį ieškovė ginčija tik tiek, kiek ji susijusi su mokesčiu T 9.

154

Skunde pateiktu antru kaltinimu ieškovė, be kita ko, tvirtino, kad į bylą įstojusi šalis daugelį metų buvo iš dalies atleista nuo mokesčio T 9. Taigi ji iš esmės teigė, kad, remiantis Įstatyminio dekreto Nr. 1/1994 115a straipsniu, į bylą įstojusi šalis šiuo mokesčiu turėjo būti apmokestinta ne tik už plotą, kurį užėmė jos pačios rampos, bet ir apskritai už tai, kad ji išimtinėmis teisėmis naudojosi beveik visu Njeveso uosto plotu.

155

Skirtingai nei pirmo ir trečio kaltinimų, susijusių su SESV 107 straipsnio 1 dalies pažeidimu, atveju, ši skundo dalis nebuvo susijusi su tuo, kad į bylą įstojusi šalis turėjo pranašumą, kurį lėmė naudojimosi Njeveso uosto infrastruktūra ekonominė vertė, bet ja, be kita ko, buvo konkrečiai kvestionuojamas pranašumas, kurį įgijo į bylą įstojusi šalis dėl dalinio atleidimo nuo mokesčio T 9, kuriuo ji turėjo būti apmokestinta pagal taikytinus Ispanijos teisės aktus. Ginčijamo sprendimo 66 punkte Komisija, iš esmės priminusi, kad ji neturi vertinti, kaip ir už ką buvo taikomi uosto mokesčiai, atmetė šį argumentą motyvuodama tuo, kad iš Ispanijos valdžios institucijų pateiktų paaiškinimų matyti, jog mokestį T 9 PCGD rinko vienodai visuose jo kompetencijai priklausančiuose uostuose. Taigi preliminarus tyrimas neleido nustatyti jokio į bylą įstojusios šalies įgyto atrankinio pranašumo, kurį lemia tariamas dalinis atleidimas nuo šio mokesčio.

156

Šiuo aspektu reikia priminti, kad norint nacionalinę priemonę kvalifikuoti kaip „valstybės pagalbą“, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, reikia, kad būtų įvykdytos visos toliau nurodytos sąlygos. Pirma, tai turi būti valstybės arba iš valstybės išteklių suteikta priemonė. Antra, ši priemonė turi galėti paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą. Trečia, ji turi suteikti atrankinį pranašumą jos gavėjui. Ketvirta, ji turi iškraipyti konkurenciją arba kelti tokią grėsmę (žr. 2016 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Komisija / World Duty Free Group SA ir kt., C‑20/15 P ir C‑21/15 P, EU:C:2016:981, 53 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

157

Kalbant apie sąlygą, susijusią su atrankiniu pranašumu, kuri yra „valstybės pagalbos“ sąvokos, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, dalis, iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad vertinant šią sąlygą reikia nustatyti, ar pagal konkrečią teisinę sistemą atitinkama nacionaline priemone labiau palaikomos „tam tikros įmonės ar tam tikrų prekių gamyba“ nei kitos, kurių, atsižvelgiant į minėta sistema siekiamą tikslą, faktinė ir teisinė padėtis yra panaši ir kurios taip yra vertinamos skirtingai, o tai iš esmės gali būti laikoma diskriminaciniu vertinimu (žr. 2016 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Komisija / World Duty Free Group SA ir kt., C‑20/15 P ir C‑21/15 P, EU:C:2016:981, 54 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją; šiuo klausimu taip pat žr. 2015 m. sausio 14 d. Sprendimo Eventech, C‑518/13, EU:C:2015:9, 55 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

158

Konkrečiai kalbant apie nacionalines priemones, kuriomis suteikiama mokesčių lengvata, primintina, kad tokia priemone, nors ja ir neperduodami valstybės ištekliai, bet dėl jos subjektai, kurie ja naudojasi, atsiduria palankesnėje padėtyje nei kiti mokesčių mokėtojai, gali būti suteiktas atrankinis pranašumas subjektams, kurie ja naudojasi, todėl tai yra valstybės pagalba, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį. Kita vertus, bendra visiems ūkio subjektams taikoma priemone suteikiama mokestinė lengvata nėra tokia pagalba, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą (žr. 2016 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Komisija / World Duty Free Group SA ir kt., C‑20/15 P ir C‑21/15 P, EU:C:2016:981, 56 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

159

Šiuo atveju nagrinėjamą priemonę, anot ieškovės, sudaro į bylą įstojusiai šaliai taikomas dalinis ir individualus atleidimas nuo mokesčio T 9, nes nuo to momento, kai į bylą įstojusi šalis pradėjo naudotis Njeveso uosto infrastruktūra, PCGD mokesčio T 9 niekada jai neskaičiavo taip, kad į mokesčio bazę įtrauktų visą arba beveik visą šios infrastruktūros plotą.

160

Vis dėlto joks ieškovės argumentas negali paneigti ginčijamame sprendime Komisijos padarytos išvados, kad ieškovė iš esmės neįrodė, jog į bylą įstojusiai šaliai taikyto mokesčio T 9 apskaičiavimo metodas pastarajai suteikė kokį nors atrankinį pranašumą, kaip jis suprantamas pagal šio sprendimo 157 punkte primintą jurisprudenciją.

161

Visų pirma ieškovė teigia, jog kadangi su uostais susiję teisės aktai yra panašūs visoje Ispanijoje, normalus teritorinis mastas, kuris turėjo būti naudojamas atliekant palyginimus, yra šios šalies, o ne tik Kanarų salų teritorija. Šiuo aspektu pakanka konstatuoti, kad pateikdama šį argumentą ieškovė nenurodo jokių konkrečių įrodymų, jog į bylą įstojusiai šaliai taikyto mokesčio T 9 apskaičiavimo metodas pastarajai suteikė pranašumą, palyginti su kitomis šiuo mokesčiu apmokestinamomis laivybos bendrovėmis, kurių faktinė ir teisinė padėtis yra panaši į įstojusios į bylą šalies padėtį, kiek tai susiję su tuo mokesčiu.

162

Toliau negalima sutikti su argumentu, kad į bylą įstojusi šalis yra vienintelė Kanarų salų laivybos bendrovė, kurios prieigos rampos yra įtvirtintos į žemę ir užima visą manevravimo zoną ir kuri turi išimtines teises vykdyti veiklą uoste šiuo atžvilgiu nesudariusi koncesijos sutarties, ir kad atleidimą nuo mokesčio T 9 galima pateisinti tik tuo atveju, kai laivybos bendrovė, su kuria sudaryta koncesijos sutartis, moka teritorijos naudojimo mokestį.

163

Konstatuotina, kad šis argumentas ne tik nepagrįstas jokiais įrodymais, bet ir grindžiamas į bylą įstojusios šalies situacijos Njeveso uoste ir laivybos bendrovių, kurių faktinė ir teisinė padėtis panaši į jos padėtį, situacijos palyginimu, kiek tai susiję su mokesčiu T 9. Taigi, remiantis šio sprendimo 157 punkte priminta jurisprudencija, šis argumentas taip pat negali įrodyti, kad dėl į bylą įstojusiai šaliai taikyto mokesčio T 9 apskaičiavimo metodo jai buvo suteiktas atrankinis pranašumas, palyginti su kitomis bendrovėmis, kurių faktinė ir teisinė situacija yra panaši, kiek tai susiję su tuo mokesčiu.

164

Galiausiai dėl to paties motyvo taip pat reikia atmesti, pirma, ieškovės argumentą, siejamą su tuo, kad laivybos bendrovių, veikiančių kituose Kanarų salų uostuose ir priklausančių PCGD kompetencijai, situacija nepanaši į įstojusios į bylą šalies, kuri naudojasi Njeveso uosto infrastruktūra, situaciją, nes šios bendrovės savo veiklą vykdo konkuruodamos, taigi su kitomis bendrovėmis kartu naudojasi valstybine infrastruktūra, kaip antai kilnojamosiomis rampomis, ir, antra, šio sprendimo 150 punkte primintą subsidiarų argumentą, kuriuo ieškovė ginčija tai, kad stacionarių rampų užimamam plotui jau buvo taikomi mokesčiai T 2, T 3 ir T 4, todėl į jį neturėjo būti dar kartą atsižvelgiama apskaičiuojant mokestį T 9.

165

Taigi tokiomis aplinkybėmis ieškovė, kuriai tenka įrodyti, kad kilo didelių sunkumų (žr. šio sprendimo 51 punktą), nepateikė įrodymų, galinčių patvirtinti, jog skunde pateikto antro kaltinimo nagrinėjimas dėl SESV 107 straipsnio 1 dalies pažeidimo kėlė tokių sunkumų, dėl kurių Komisija turėjo pradėti formalią tyrimo procedūrą.

166

Todėl ieškinį reikia atmesti kaip nepagrįstą, kiek juo prašoma panaikinti ginčijamo sprendimo dalį, kurią galima atskirti nuo šio sprendimo 80–147 punktuose išnagrinėtos dalies ir kurioje Komisija nepradėdama formalios tyrimo procedūros iš esmės padarė išvadą, kad dėl metodo, kurį PCGD taikė į bylą įstojusiai šaliai apskaičiuodamas mokestį T 9, šiai šaliai nebuvo suteikta valstybės pagalba, ir dėl šios priežasties atmetė ieškovės pateikto skundo antrą kaltinimą.

167

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, ieškinį reikia pripažinti pagrįstu, kiek juo prašoma panaikinti ginčijamo sprendimo dalį, kurioje nepradėdama formalios tyrimo procedūros, numatytos SESV 108 straipsnio 2 dalyje, Komisija priėjo prie išvados, kad sąlygomis, kuriomis į bylą įstojusi šalis vienintelė komercinio transporto tikslais naudojosi Njeveso uosto infrastruktūra ir kurias ieškovė nurodė skundo pirmame ir trečiame kaltinimuose, į bylą įstojusiai šaliai nebuvo suteikta jokia valstybės pagalba. Likusią ieškinio dalį reikia atmesti.

168

Pagal Procedūros reglamento 134 straipsnio 3 dalį, jeigu kiekvienos šalies dalis reikalavimų patenkinama, o dalis atmetama, Bendrasis Teismas gali paskirstyti bylinėjimosi išlaidas šalims arba nuspręsti, kad kiekviena padengia savo bylinėjimosi išlaidas. Kadangi ieškinys iš dalies patenkintas, atsižvelgiant į bylos aplinkybes būtų teisinga nuspręsti, kad ieškovė turi padengti ketvirtadalį savo bylinėjimosi išlaidų, o likusią jos išlaidų dalį reikia priteisti iš Komisijos; be to, ši institucija ir į bylą įstojusi šalis turi padengti savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (devintoji kolegija)

nusprendžia:

Ginčo aplinkybės

Komercinis jūrų transportas iš Njeveso (Gran Kanarija) uosto

Administracinė procedūra ir nagrinėjamos situacijos kitimas vykstant šiai procedūrai

Ginčijamas sprendimas

Procesas ir šalių reikalavimai

Dėl teisės

Pirminės pastabos

Dėl argumentų, susijusių su preliminaraus tyrimo procedūra

Dėl su ginčijamo sprendimo turiniu susijusių argumentų

Pirminės pastabos

Dėl į bylą įstojusios šalies išimtinės teisės naudotis Njeveso uosto infrastruktūra sąlygų nagrinėjimo (skunde pateikti pirmas ir trečias kaltinimai)

– Dėl kaltinimų, pateiktų dėl pirmo motyvo, susijusio su 2000 m. gruodžio 12 d. Sprendimu „Aéroports de Paris / Komisija“ (T‑128/98)

– Dėl kaltinimų, pateiktų dėl antro motyvo, susijusio su tuo, kad Njeveso uosto infrastruktūra nebuvo planuojama ar vystoma siekiant suteikti naudos būtent į bylą įstojusiai šaliai ar kuriai nors kitai laivybos bendrovei

– Dėl kaltinimų, pateiktų dėl trečio ir ketvirto motyvų, susijusių su skunde esančių ieškovės argumentų apimtimi ir valstybės lėšomis finansuojamos uosto infrastruktūros naudotojui suteiktos valstybės pagalbos identifikavimo kriterijais

Dėl Komisijos atlikto mokesčio T 9, į bylą įstojusiai šaliai nustatyto už naudojimąsi Njeveso uosto infrastruktūra, nagrinėjimo (skunde pateiktas antras kaltinimas)

Išvados dėl viso ieškinio

Dėl bylinėjimosi išlaidų