18.7.2016   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 260/15

1.

Ar prieštarauja 2012 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2012/13/ES (1) 2 straipsniui ir 6 straipsnio 1 ir 3 dalims valstybės narės teisės norma, pagal kurią kaltinamasis baudžiamojoje byloje, neturintis gyvenamosios vietos šioje valstybėje narėje, turi nurodyti įgaliotinį, kuriam būtų įteikiamas kaltinamajam skirtas baudžiamasis įsakymas, net jei kaltinamasis dėl to negali pasinaudoti visu prieštaravimo dėl baudžiamojo įsakymo pateikimo terminu, tačiau kaltinamasis neturi ir adreso, kuriuo jam būtų galima siųsti baudžiamąjį įsakymą su gavimo patvirtinimu, ir, nurodžius įgaliotinio įteikiamiems dokumentams priimti pavardę ir adresą, kaltinamajam suteikiama galimybė bet kuriuo metu įgaliotiniui pranešti, kokiu adresu jam galima siųsti baudžiamąjį įsakymą su gavimo patvirtinimu?

2.

Ar prieštarauja 2012 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2012/13/ES 2 straipsnio 1 daliai ir 6 straipsnio 1 ir 3 dalims valstybės narės teisės norma, pagal kurią kaltinamasis baudžiamojoje byloje, neturintis gyvenamosios vietos šioje valstybėje narėje, turi nurodyti įgaliotinį, kuriam būtų įteikiamas kaltinamajam skirtas baudžiamasis įsakymas, ir prieštaravimo pateikimo terminas pradedamas skaičiuoti, neatsižvelgiant į kitas aplinkybes, jau nuo to momento, kai baudžiamasis įsakymas įteikiamas įgaliotiniui, kai kaltinamasis tokiu atveju, kai praleido taip skaičiuojamą terminą, gali reikalauti terminą atnaujinti ir tai gali pateisinti vien tuo, kad baudžiamasis įsakymas jam buvo persiųstas ir po persiuntimo jis pateikė prieštaravimą per nustatytą terminą, taigi kai dėl termino atnaujinimo kaltinamasis vėliau gali pasinaudoti nesutrumpėjusiu prieštaravimo pateikimo terminu, net jei teisės aktuose nurodyta, kad paprastai baudžiamasis įsakymas termino praleidimo atveju turi būti vykdomas?