1.

2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo 5 straipsnio 3 dalies k punktas turi būti aiškinamas taip, kad šioje nuostatoje esanti sąvoka „parodija“ yra autonomiška Sąjungos teisės sąvoka.

2.

Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 3 dalies k punktas turi būti aiškinamas taip, kad pagrindiniai parodijos požymiai yra, viena vertus, rėmimasis egzistuojančiu kūriniu, kartu esant suvokiamiems skirtumams, palyginti su juo, ir, kita vertus, humoro arba pajuokos išreiškimas. „Parodijos“, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą, sąvokai netaikomos sąlygos, pagal kurias parodija, be to, kad turėtų suvokiamų skirtumų, palyginti su parodijuojamu originaliu kūriniu, turėtų būti originaliai savita, ją turėtų būti galima pagrįstai priskirti kitam asmeniui nei pačiam originalaus kūrinio autoriui, ji turėtų būti susijusi su pačiu originaliu kūriniu arba joje turėtų būti nurodytas parodijuojamo kūrinio šaltinis.

Be to, konkrečiu atveju taikant parodijos išimtį pagal Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 3 dalies k punktą reikia išlaikyti deramą, viena vertus, šios direktyvos 2 ir 3 straipsniuose nurodytų asmenų interesų ir teisių ir, kita vertus, saugomo kūrinio naudotojo, kuris remiasi parodijos išimtimi pagal šio 5 straipsnio 3 dalies k punktą, saviraiškos laisvės pusiausvyrą.

Atsižvelgęs į visas pagrindinės bylos aplinkybes, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi įvertinti, ar taikant parodijos išimtį pagal Direktyvos 2001/29 5 straipsnio 3 dalies k punktą ir padarius prielaidą, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamas piešinys atitinka minėtus pagrindinius parodijos požymius, išlaikoma ši derama pusiausvyra.