2009 m. liepos 13 d. Activision Blizzard Germany GmbH (anksčiau CD-Contact Data GmbH) pareikštas apeliacinis skundas dėl 2009 m. balandžio 30 d. Pirmosios instancijos teismo (aštuntoji kolegija) sprendimo byloje T-18/03 CD-Contact Data GmbH prieš Europos Bendrijų Komisiją

(Byla C-260/09 P)

2009/C 220/49

Proceso kalba: anglų

Šalys

Apeliantė: Activision Blizzard Germany GmbH (anksčiau CD-Contact Data GmbH), atstovaujama advokatų J. K. de Pree ir E.N.M. Raedts

Kita proceso šalis: Europos Bendrijų Komisija

Apeliantės reikalavimai

Apeliantė Teisingumo Teismo prašo:

Apeliacinio skundo pagrindai ir pagrindiniai argumentai

Apeliantė teigia, kad Pirmosios instancijos teismas neteisingai teisiškai įvertino faktines aplinkybes, nusprendęs, kad Nintendo of Europe GmbH (toliau — Nintendo) ir Contact Data buvo sudarę neteisėtą susitarimą EB 81 straipsnio 1 dalies prasme, tačiau prieš tai neišnagrinėjęs, ar tokio susitarimo tikslas buvo riboti aktyviąją lygiagrečią prekybą ar pasyviąją lygiagrečią prekybą.

Platinimo sutartimi, kuri buvo visiškai teisėta, buvo draudžiama aktyvioji lygiagreti prekyba, bet leidžiama pasyvioji lygiagreti prekyba. Nepaisant to, Pirmosios instancijos teismas, remdamasis keliomis Contact Data išsiųstomis faksogramomis, nusprendė, kad ji dalyvavo Nintendo keitimosi informacija sistemoje, ir todėl pripažino, kad vykdant lygiagretų importą buvo pažeista EB 81 straipsnio 1 dalis. Tokia išvada laikytina neteisingu faktinių aplinkybių įvertinimu ar bent jau pareigos motyvuoti pažeidimu, nes Pirmosios instancijos teismas nenurodė, ar veikla buvo susijusi su pasyviu ar su aktyviu lygiagrečiu importu.

Pirmosios instancijos teismas iškraipė įrodymus, nusprendęs, kad skundžiamo sprendimo 56-68 punktuose aptariamais dokumentais buvo siekiama neteisėto tikslo. Šiuose dokumentuose Contact Data skundėsi dėl eksporto į Belgiją pažeidžiant jos išskirtines teises, ji rėmėsi informacija apie importo kainas kaip derybiniu instrumentu, kad iš Nintendo gautų geresnę kainą, ir minėjo apie lygiagretų importą. Išvada, kad jie buvo susiję su kuo nors kitu, nei aktyvaus pardavimo išskirtinai Contact Data teritorijoje draudimu, ar būdu, kaip Contact Data daro spaudimą savo tiekėjui, kad sumažintų jai pačiai taikomą pirkimo kainą, prieštarautų šių dokumentų turiniui.

Pirmosios instancijos teismas padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, nusprendęs, kad aptariami dokumentai buvo pakankamas EB 81 straipsnio 1 dalyje numatyto susitarimo egzistavimo įrodymas. Nesant tiesioginių dokumentinių susitarimo įrodymų, Pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti, kad egzistuoja bendras siekis riboti lygiagrečią prekybą, dėl kurio reikėjo, kad Nintendo vienašališkai nustatytų politiką antikonkurenciniam tikslui pasiekti, ir kuris buvo išreikštas numanomu arba akivaizdžiu Contact Data skirtu pasiūlymu šio tikslo siekti kartu ir bent jau numanomu Contact Data pritarimu. Pirmosios instancijos teismas tinkamai neparodė, kad šie kriterijai buvo tenkinami.

Be to, Pirmosios instancijos teismas tinkamai nenustatė, kad Contact Data pritarė Nintendo vienašališkai nustatytai politikai. Konkrečiau kalbant, Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė nagrinėti faktinio Contact Data prekių eksporto svarbą, remdamasis teismo praktika dėl horizontalių susitarimų, nors toks faktinis eksportas pagal nusistovėjusią teismo praktiką vertikalių susitarimų atveju gali kelti abejonių dėl platintojo pritarimo neteisėtai politikai, kuria siekiama sudaryti kliūtis lygiagrečiai prekybai.