EUROPOS KOMISIJA

Briuselis,2017 11 22

COM(2017) 677 final

2017/0305(NLE)

Pasiūlymas

TARYBOS SPRENDIMAS

dėl valstybių narių užimtumo politikos gairių

AIŠKINAMASIS MEMORANDUMAS

Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo nustatyta, kad valstybės narės savo ekonominę politiką ir užimtumo skatinimą vertina kaip bendro intereso reikalą ir savo veiksmus koordinuoja Taryboje. Joje taip pat nustatyta, kad Taryba priima užimtumo gaires (148 straipsnis), ir nurodyta, kad jos turi atitikti bendras ekonominės politikos gaires (121 straipsnis).

Bendrų ekonominės politikos gairių galiojimo laikotarpis nenustatomas, o užimtumo gairės turi būti rengiamos kasmet. Šios gairės pirmą kartą bendrai („integruotas paketas“) priimtos 2010 m. pagal strategiją „Europa 2020“. Integruotos gairės iki 2014 m. nesikeitė. 2015 m. priimtos peržiūrėtos integruotos gairės. Šiomis gairėmis ne tik nustatoma valstybių narių politikos koordinavimo taikymo sritis ir kryptis, bet ir suteikiamas pagrindas konkrečioms šalims skirtoms rekomendacijoms atitinkamose srityse.

Šiuo integruotų gairių rinkiniu prisidedama prie strategijos „Europa 2020“ taikant ekonominės politikos formavimą, grindžiamą investavimu, struktūrinėmis reformomis ir fiskaline atsakomybe. Atsižvelgiant į tai integruotos gairės turi padėti siekti pažangaus, tvaraus ir integracinio augimo ir Europos ekonominės politikos koordinavimo semestro tikslų.

Valstybių narių užimtumo politikos gairės pateikiamos kaip Tarybos sprendimas dėl valstybių narių užimtumo politikos gairių – integruotų gairių II dalis. Peržiūrėtos valstybių narių užimtumo politikos gairės buvo iš dalies pakeistos, tekstą suderinant su Europos socialinių teisių ramsčiu, siekiant pagerinti Europos konkurencingumą ir sudaryti joje geresnes sąlygas investuoti, kurti darbo vietas ir stiprinti socialinę sanglaudą.

Peržiūrėtos šios užimtumo gairės:

5 gairė.    Darbo jėgos paklausos didinimas

6 gairė.    Darbo jėgos pasiūlos gerinimas: galimybės įsidarbinti, įgūdžiai ir kompetencija

7 gairė.    Darbo rinkų veikimo ir socialinio dialogo veiksmingumo gerinimas

8 gairė.    Lygių galimybių visiems skatinimas, socialinės įtraukties skatinimas ir kova su skurdu

2017/0305 (NLE)

Pasiūlymas

TARYBOS SPRENDIMAS

dėl valstybių narių užimtumo politikos gairių

EUROPOS SĄJUNGOS TARYBA,

atsižvelgdama į Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo, ypač į jos 148 straipsnio 2 dalį,

atsižvelgdama į Europos Komisijos pasiūlymą,

atsižvelgdama į Europos Parlamento nuomonę,

atsižvelgdama į Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonę,

atsižvelgdama į Regionų komiteto nuomonę,

atsižvelgdama į Užimtumo komiteto nuomonę,

kadangi:

(1)valstybės narės ir Sąjunga turi veikti siekdamos plėtoti suderintą užimtumo strategiją, visų pirma skatindamos kvalifikuotą, mokymuose dalyvavusią, gebančią prisitaikyti darbo jėgą ir darbo rinkas, prisitaikančias prie ekonomikos pokyčių, kad būtų pasiekti Europos Sąjungos sutarties 3 straipsnyje nustatyti visiško užimtumo ir socialinės pažangos tikslai. Valstybės narės, atsižvelgdamos į nacionalinę praktiką, susijusią su vadovybės ir darbuotojų pareigomis, užimtumo skatinimą turi laikyti bendro intereso reikalu ir savo veiksmus šiuo atžvilgiu derinti Taryboje;

(2)Sąjunga turi kovoti su socialine atskirtimi ir diskriminacija bei skatinti socialinį teisingumą, socialinę apsaugą, moterų ir vyrų lygybę. Nustatydama ir įgyvendindama savo politikos kryptis ir veiksmus, Sąjunga turi atsižvelgti į reikalavimus, susijusius su didelio užimtumo skatinimu, tinkamos socialinės apsaugos užtikrinimu, kova su skurdu bei socialine atskirtimi ir su aukšto lygio švietimu bei mokymu;

(3)pagal Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) Sąjunga parengė ir įgyvendino fiskalinės, makroekonominės ir struktūrinės politikos derinimo priemones. Šios valstybių narių užimtumo politikos gairės kartu su Tarybos rekomendacijoje (ES) 2015/1184 nustatytomis bendromis valstybių narių ir Sąjungos ekonominės politikos gairėmis sudaro strategijos „Europa 2020“ įgyvendinimo integruotas gaires. Jos atspindi valstybių narių tarpusavio priklausomybę ir jomis turi būti vadovaujamasi įgyvendinant politiką valstybėse narėse ir Sąjungoje. Tokiu būdu suderinta Europos ir nacionalinė politika bei reformos turi sudaryti tinkamą bendrą ekonominę ir socialinę politiką, kuria turėtų būti pasiekta teigiamo poveikio;

(4)užimtumo politikos gairės atitinka Stabilumo ir augimo paktą, galiojančius Europos Sąjungos teisės aktus ir įvairias ES iniciatyvas, įskaitant Tarybos rekomendaciją dėl Jaunimo garantijų iniciatyvos nustatymo 1 , Tarybos rekomendaciją dėl ilgalaikių bedarbių integracijos į darbo rinką 2 , Tarybos rekomendaciją dėl įgūdžių tobulinimo krypčių 3 ir Tarybos rekomendacijos dėl kokybiškos ir veiksmingos pameistrystės europinės sistemos pasiūlymą 4 ;

(5)Europos semestras šias skirtingas priemones sujungia į visa apimančią sistemą, skirtą integruotai daugiašalei ekonomikos, biudžeto, užimtumo bei socialinės politikos priežiūrai, ir juo siekiama pasiekti strategijos „Europa 2020“ tikslus, įskaitant užimtumo, švietimo ir skurdo mažinimo srityse, kaip nustatyta Tarybos sprendime 2010/707/ES 5 . Nuo 2015 m. Europos semestras buvo nuolat stiprinamas ir tobulinamas, visų pirma siekiant sustiprinti užimtumo ir socialinį aspektus ir sudaryti palankias sąlygas dialogui su valstybėmis narėmis, socialiniais partneriais ir pilietinės visuomenės atstovais;

(6)Europos Sąjungos atsigavimas po ekonomikos krizės prisideda prie teigiamų tendencijų darbo rinkoje, tačiau tarp valstybių narių ir jų viduje vis dar yra daug ekonominių ir socialinių veiklos rezultatų skirtumų ir svarbių uždavinių. Per krizę paaiškėjo, kad tarp valstybių narių ekonomikos ir darbo rinkų egzistuoja glaudi tarpusavio priklausomybė. Pagrindinis uždavinys šiandien – paskatinti pažangų, tvarų ir integracinį augimą ir darbo vietų kūrimą Sąjungoje. Tam reikia imtis suderintų, plataus užmojo ir veiksmingų politikos veiksmų tiek Sąjungos, tiek nacionaliniu lygmenimis, vadovaujantis SESV ir Sąjungos nuostatomis dėl ekonomikos valdymo. Suderinus pasiūlos ir paklausos priemones nustatyti politikos veiksmai turėtų apimti postūmį investicijoms, atnaujintą įsipareigojimą vykdyti struktūrines reformas, kuriomis gerinamas našumas, augimo rezultatai, socialinė sanglauda, ekonominis atsparumas įvairiems sukrėtimams, ir fiskalinės atsakomybės prisiėmimą, kartu atsižvelgiant į jų poveikį užimtumui ir socialinei sričiai;

(7)reformos darbo rinkoje, įskaitant nacionalinius darbo užmokesčio nustatymo mechanizmus, turėtų atitikti nacionalinę socialinio dialogo praktiką ir palikti galimybę plačiai apsvarstyti socialinius ir ekonominius klausimus, be kita ko, konkurencingumo stiprinimo, darbo vietų kūrimo, mokymosi visą gyvenimą, mokymo politikos ir realiųjų pajamų klausimus;

(8)valstybės narės ir Sąjunga taip pat turėtų taisyti ekonomikos ir finansų krizės socialinius padarinius ir siekti sukurti įtraukią visuomenę, kurioje žmonėms būtų suteikta galių numatyti ir valdyti pokyčius, kad jie galėtų aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime ir ekonomikoje, kaip nurodyta ir Komisijos rekomendacijoje dėl iš darbo rinkos išstumtų asmenų aktyvios įtraukties 6 . Turėtų būti kovojama su nelygybe, turėtų būti užtikrinta prieiga ir galimybės visiems ir sumažintas skurdas bei socialinė atskirtis (įskaitant vaikų), visų pirma užtikrinant veiksmingą darbo rinkų ir socialinės apsaugos sistemų veikimą ir pašalinant kliūtis šviestis, mokytis ir dalyvauti darbo rinkoje. Kadangi ES atsiranda naujų ekonominių ir verslo modelių, darbo santykiai irgi keičiasi. Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad nauji darbo santykiai išlaikytų ir stiprintų Europos socialinį modelį;

(9)po išsamių ir plataus masto viešų konsultacijų Europos Parlamentas, Taryba ir Komisija 2017 m. lapkričio 17 d. pasirašė tarpinstitucinę deklaraciją dėl Europos socialinių teisių ramsčio 7 . Dokumente nustatyta dvidešimt pagrindinių principų ir teisių, kuriais siekiama remti gerai veikiančias ir sąžiningas darbo rinkas bei socialinės gerovės sistemas. Jie suskirstyti į tris kategorijas: lygių galimybių ir galimybių įsidarbinti, sąžiningų darbo sąlygų, socialinės apsaugos ir įtraukties. Ramstis yra atskaitos sistema, kuria taikant stebimi valstybių narių užimtumo ir socialinės veiklos rezultatai, remiamos nacionalinio lygmens reformos ir tinkama linkme nukreipiamas atnaujintas Europos vidaus konvergencijos procesas. Atsižvelgiant į šių principų svarbą struktūrinės politikos koordinavimui, užimtumo gairės suderintos su Europos socialinių teisių ramsčio principais;

(10)prie Europos socialinių teisių ramsčio pridedama rezultatų suvestinė, kurioje bus stebimas ramsčio principų įgyvendinimas ir pažanga, nustatant ES šalių tendencijas ir rezultatus ir vertinant pažangą, siekiant didesnės socialinės ir ekonominės konvergencijos. Į šią suvestinę bus atsižvelgiama ir rengiant Europos ekonominės politikos koordinavimo semestrą;

(11)integruotos gairės turėtų būti konkrečioms šalims skirtų rekomendacijų, kurias Taryba gali pateikti valstybėms narėms, pagrindas. Valstybės narės turėtų visokeriopai pasinaudoti Europos socialinio fondo ir kitų Sąjungos fondų parama, kad skatintų užimtumą, socialinę įtrauktį, sustiprintų mokymąsi visą gyvenimą ir švietimą bei pagerintų viešąjį administravimą. Nors integruotos gairės yra skirtos valstybėms narėms ir Sąjungai, jos turėtų būti įgyvendinamos bendradarbiaujant su visomis nacionalinėmis, regioninėmis ir vietos valdžios institucijomis, glaudžiai įtraukiant parlamentus, socialinius partnerius ir pilietinės visuomenės atstovus;

(12)Užimtumo komitetas ir Socialinės apsaugos komitetas, vadovaudamiesi atitinkamais Sutartyje nustatytais savo įgaliojimais, turėtų stebėti, kaip atsižvelgiant į užimtumo politikos gaires įgyvendinamos atitinkamos politikos kryptys. Šie komitetai ir kitos Tarybos parengiamosios įstaigos, susijusios su ekonominės ir socialinės politikos koordinavimu, turėtų glaudžiai bendradarbiauti,

PRIĖMĖ ŠĮ SPRENDIMĄ:

1 straipsnis

Priimamos priede pateiktos valstybių narių užimtumo politikos gairės. Šios gairės yra „Europa 2020“ integruotų gairių dalis.

2 straipsnis

Į priede pateiktas gaires valstybės narės atsižvelgia savo užimtumo politikoje ir reformų programose, apie kurias pranešama pagal SESV 148 straipsnio 3 dalį.

3 straipsnis

Šis sprendimas skirtas valstybėms narėms.

Priimta Briuselyje

(1)    OL C 120, 2013 4 26, p. 1–6. 

(2)    OL C 67, 2016 2 20, p. 1–5.

(3)    OL C 484, 2016 12 24, p. 1–6.

(4)    COM/2017/0563 final – 2017/0244 (NLE).

(5)    OL L 308, 2010 11 24, p. 46–5.

(6)    COM/2008/0639 final.

(7)    xxx

EUROPOS KOMISIJA

Briuselis,2017 11 22

COM(2017) 677 final

PRIEDAS

prie

Pasiūlymo dėl

TARYBOS SPRENDIMO

dėl valstybių narių užimtumo politikos gairių

PRIEDAS

5 gairė. Darbo jėgos paklausos didinimas

Valstybės narės turėtų sudaryti palankesnes sąlygas kokybiškų darbo vietų kūrimui, mažinti kliūtis įmonėms įdarbinti žmones, skatinti verslumą ir savarankišką darbą ir, visų pirma, remti labai mažų ir mažųjų įmonių kūrimą ir augimą. Valstybės narės turėtų aktyviai skatinti socialinę ekonomiką ir socialines inovacijas.

Valstybės narės turėtų remti naujoviškas darbo formas, kuriomis atsakingai sukuriama darbo vietų visiems galimybių.

Mokesčių našta nuo darbo jėgos turėtų būti perkelta kitiems apmokestinimo šaltiniams, kad būtų mažiau varžomas darbo vietų kūrimas ir ekonomikos augimas, atsižvelgiant į mokesčių sistemos perskirstomąjį poveikį, kartu apsaugant pajamas, reikalingas tinkamai socialinei apsaugai ir ekonomikos augimą skatinančioms išlaidoms.

Valstybės narės, atsižvelgdamos į nacionalinę praktiką ir gerbdamos socialinių partnerių savarankiškumą, turėtų skatinti skaidrius ir numatomus darbo užmokesčio nustatymo mechanizmus, kad darbo užmokestis galėtų priklausyti nuo našumo pokyčių, kartu užtikrinant sąžiningą darbo užmokestį, kuriuo užtikrinamas deramas gyvenimo lygis. Šiais mechanizmais reikėtų atsižvelgti į skirtingus įgūdžių lygius ir ekonominės veiklos rezultatų skirtumus tarp regionų, sektorių ir bendrovių. Valstybės narės ir socialiniai partneriai, laikydamiesi nacionalinės praktikos, turėtų užtikrinti tinkamo lygmens minimalaus darbo užmokesčio dydį, atsižvelgdami į jo poveikį konkurencingumui, darbo vietų kūrimui ir dirbančiųjų skurdui.

6 gairė. Darbo jėgos pasiūlos gerinimas: galimybės įsidarbinti, įgūdžiai ir kompetencija

Atsižvelgiant į technologijų, aplinkos ir demografinius pokyčius, valstybės narės, bendradarbiaudamos su socialiniais partneriais, turėtų skatinti našumą ir įsidarbinimo galimybes, užtikrindamos, kad būtų pakankama tinkamų žinių, įgūdžių ir kompetencijos per visą profesinį gyvenimą pasiūla, atsižvelgiant į esamus ir būsimus darbo rinkos poreikius. Valstybės narės turėtų daryti būtinas investicijas tiek į pirminį, tiek tęstinį švietimą ir mokymą. Jos turėtų dirbti išvien su socialiniais partneriais, švietimo ir mokymo paslaugų teikėjais ir kitais suinteresuotaisiais subjektais, siekdamos spręsti struktūrines švietimo ir mokymo sistemų problemas, kad būtų teikiamas kokybiškas ir įtraukus švietimas, mokymas ir mokymasis visą gyvenimą. Jos turėtų užtikrinti mokymų teisių perkėlimą keičiant profesinę veiklą. Tai turėtų visiems suteikti galimybę geriau pasirengti pokyčiams, prisitaikyti prie darbo rinkos poreikių ir sėkmingai keisti profesinę veiklą, tokiu būdu didinant bendrą ekonomikos atsparumą sukrėtimams.

Valstybės narės turėtų skatinti lygias galimybes švietimo srityje ir didinti bendrą švietimo lygį, ypač žemiausios kvalifikacijos asmenų. Jos turėtų užtikrinti kokybiškus mokymosi rezultatus, stiprinti pagrindinius įgūdžius, mažinti mokyklos nebaigiančių asmenų skaičių, didinti aukštojo išsilavinimo atitiktį darbo rinkos poreikiams, gerinti įgūdžių stebėseną ir prognozavimą ir padidinti suaugusiųjų dalyvavimą tęstinio švietimo ir mokymo sistemoje. Valstybės narės turėtų stiprinti mokymąsi darbo vietoje profesinio rengimo ir mokymo sistemose, be kita ko, pasitelkiant kokybiškas ir veiksmingas pameistrystės programas, didinti įgūdžių matomumą ir palyginamumą ir didinti galimybes pripažinti ir oficialiai patvirtinti ne formaliojo švietimo ir mokymo sistemoje įgytus įgūdžius ir kompetenciją. Jos turėtų modernizuoti ir plėsti lankstaus tęstinio profesinio mokymo pasiūlą ir paklausą. Valstybės narės taip pat turėtų remti menkų įgūdžių turinčius suaugusiuosius, kad išlaikytų arba padidintų jų ilgalaikio įsidarbinimo galimybes, gerindamos galimybes ir susidomėjimą naudotis kokybiško mokymosi pasiūla, nustatydamos tobulinimosi kryptis, įskaitant įgūdžių vertinimą, tinkamą švietimo ir mokymo pasiūlą ir įgytų įgūdžių patvirtinimą ir pripažinimą.

Turėtų būti kovojama su dideliu nedarbu ir neveiklumu, be kita ko, laiku teikiant konkrečiai pritaikytą pagalbą, pagrįstą parama darbo paieškai, mokymui ir perkvalifikavimui. Siekiant reikšmingai sumažinti struktūrinį nedarbą ir užkirsti jam kelią, turėtų būti taikomos visapusiškos strategijos, kurios apimtų išsamų konkrečios padėties įvertinimą vėliausiai po 18 mėnesių nedarbo. Jaunimo nedarbo ir didelio nesimokančių, nedirbančių ir mokymuose nedalyvaujančių jaunuolių (NEET) lygmens problemos turėtų būti ir toliau sprendžiamos gerinant perėjimo iš švietimo sistemos į darbo rinką struktūrą, be kita ko, visiškai įgyvendinant Jaunimo garantijų iniciatyvą 1 .

Mokesčių reformų, kuriomis mokesčiai būtų perkeliami nuo darbo jėgos į kitur, tikslas turėtų būti šalinti kliūtis dalyvauti darbo rinkoje ir paskatas joje nedalyvauti, visų pirma kalbant apie labiausiai nuo darbo rinkos nutolusius asmenis. Valstybės narės turėtų remti neįgaliesiems pritaikytą darbo aplinką, įskaitant tikslinę finansinę paramą ir paslaugas, leidžiančias jiems dalyvauti darbo rinkoje ir visuomenės gyvenime.

Turėtų būti pašalintos kliūtys dirbti ir siekti karjeros, kad būtų užtikrinta lyčių lygybė ir didesnis moterų dalyvavimas darbo rinkoje, be kita ko, užtikrinant vienodą darbo užmokestį už vienodą darbą. Turėtų būti skatinamas darbo ir šeimos gyvenimo suderinimas, visų pirma suteikiant galimybę naudotis ilgalaikės priežiūros paslaugomis ir prieinamomis kokybiškomis ankstyvojo vaikų ugdymo ir priežiūros paslaugomis. Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad priežiūros pareigų turintys tėvai ir kiti asmenys turėtų galimybę pasinaudoti tinkamomis šeimos atostogomis ir susitarimais dėl lanksčių darbo sąlygų, kad galėtų suderinti darbą ir asmeninį gyvenimą, ir skatinti, kad moterys ir vyrai tolygiai pasinaudotų šiomis teisėmis.

7 gairė. Darbo rinkų veikimo ir socialinio dialogo veiksmingumo gerinimas

Valstybės narės, siekdamos kuo geriau pasinaudoti dinamiška ir našia darbo jėga ir naujais darbo modeliais, turėtų bendradarbiauti su socialiniais partneriais, kad įgyvendintų lankstumo ir užimtumo garantijų pusiausvyros principus. Jos turėtų mažinti darbo rinkų segmentaciją bei užkirsti jai kelią, kovoti su nedeklaruojamu darbu ir skatinti perėjimą prie neterminuotų įdarbinimo formų. Darbo vietų apsaugos taisyklės, darbo teisė ir institucijos turėtų užtikrinti palankią įdarbinimo aplinką. Turėtų būti užtikrintas darbdaviams reikalingas lankstumas, leidžiantis greitai prisitaikyti prie pasikeitusių ekonominių aplinkybių, tačiau kartu turėtų būti užtikrinta tinkama darbuotojų apsauga ir sveika, saugi ir gerai pritaikyta darbo aplinka. Turėtų būti užkirstas kelias tokiems darbo santykiams, kai sudaromos mažų garantijų darbo sąlygos, be kita ko, nustatant draudimą piktnaudžiauti netipinėmis sutartimis. Atleidimo iš darbo atveju turėtų būti užtikrinta galimybė pasinaudoti veiksmingu ir nešališku ginčų sprendimu ir teise į teisių gynimą, įskaitant tinkamą kompensaciją.

Politika turėtų būti siekiama gerinti ir remti darbo rinkos poreikių atitiktį ir pereinamuosius procesus. Valstybės narės turėtų veiksmingai aktyvinti ir suteikti galimybių tiems, kurie gali dalyvauti darbo rinkoje. Jos turėtų stiprinti aktyvių darbo rinkos politikos priemonių veiksmingumą, plėsdamos jų tikslinę auditoriją, informavimo veiklą, aprėptį ir geriau jas susiedamos su pajamų parama, grindžiama nedirbančių žmonių teise ir atsakomybe aktyviai ieškoti darbo. Valstybės narės turėtų siekti, kad viešosios užimtumo tarnybos dirbtų veiksmingiau, laiku teikdamos konkrečiai pritaikytą pagalbą darbo ieškantiems asmenims, remdamos darbo rinkos paklausą ir įgyvendindamos veiklos rezultatais grindžiamo valdymo principą.

Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad bedarbiams pagrįstą laikotarpį būtų mokamos tinkamo dydžio bedarbio pašalpos, atitinkančios jų įnašą ir nacionalines tinkamumo taisykles. Tokios pašalpos turėtų neskatinti jų gavėjų nesiekti kuo greičiau vėl įsidarbinti.

Turėtų būti skatinamas besimokančių asmenų ir darbuotojų judumas, siekiant didinti galimybes įsidarbinti ir visapusiškai pasinaudoti Europos darbo rinkos potencialu. Turėtų būti pašalintos judumo kliūtys švietimo ir mokymo, profesinių ir asmeninių pensijų ir kvalifikacijų pripažinimo srityse. Valstybės narės turėtų imtis veiksmų, kad užtikrintų, jog administracinėmis procedūromis nesudaromos kliūtys ar neapsunkinamos kitų valstybių narių darbuotojų galimybės įsidarbinti. Valstybės narės taip pat turėtų užtikrinti, kad nebūtų piktnaudžiaujama esamomis taisyklėmis, ir spręsti galimo protų nutekėjimo iš tam tikrų regionų problemą.

Atsižvelgiant į nacionalinę praktiką ir siekiant veiksmingesnio socialinio dialogo, geresnių socialinių ir ekonominių rezultatų, valstybės narės turėtų užtikrinti, kad socialiniai partneriai laiku ir prasmingai būtų įtraukti į ekonomikos, užimtumo ir socialinės politikos reformų rengimą ir įgyvendinimą, be kita ko, remdamos didesnius socialinių partnerių gebėjimus. Socialiniai partneriai turėtų būti skatinami jiems svarbiais klausimais derėtis ir sudaryti kolektyvinius susitarimus, tačiau turi būti visapusiškai laikomasi jų autonomiškumo principo ir teisės imtis kolektyvinių veiksmų.

8 gairė. Lygių galimybių visiems skatinimas, socialinės įtraukties skatinimas ir kova su skurdu

Valstybės narės turėtų skatinti įtraukias ir atviras visiems darbo rinkas, įgyvendindamos veiksmingas priemones, skirtas nepakankamai atstovaujamų grupių lygioms galimybėms darbo rinkoje skatinti. Jos turėtų užtikrinti vienodą požiūrį užimtumo, socialinės apsaugos, švietimo ir galimybės gauti prekių bei paslaugų srityje, nepaisant lyties, rasinės ar etninės kilmės, religijos ar tikėjimo, negalios, amžiaus arba seksualinės orientacijos.

Valstybės narės turėtų modernizuoti socialinės apsaugos sistemas, kad jos teiktų veiksmingą, efektyvią ir tinkamą socialinę apsaugą visais asmens gyvenimo etapais, skatindamos socialinę įtrauktį ir aukštesnės socialinės padėties siekimą, skatindamos dalyvavimą darbo rinkoje ir kovodamos su nelygybe, be kita ko, pasitelkdamos mokesčių ir išmokų sistemas. Socialinės apsaugos sistemų modernizavimas turėtų užtikrinti geresnį prieinamumą, tvarumą, tinkamumą ir kokybę.

Valstybės narės turėtų parengti ir įgyvendinti prevencijos ir integruotas strategijas, suderindamos tris aktyvios įtraukties aspektus: tinkamą pajamų rėmimą, įtraukiąsias darbo rinkas ir galimybes naudotis kokybiškomis paslaugomis. Socialinės apsaugos sistemos turėtų užtikrinti visų, neturinčių pakankamai išteklių, teisę gauti tinkamo dydžio minimalias išmokas ir palaikyti socialinę įtrauktį, skatinant žmones aktyviai dalyvauti darbo rinkoje ir visuomenės gyvenime.

Nebrangios, prieinamos ir kokybiškos paslaugos, pavyzdžiui, vaikų priežiūra, nemokyklinė priežiūra, švietimas, mokymas, būstas, sveikatos paslaugos ir ilgalaikė priežiūra, yra itin svarbios lygioms galimybėms, įskaitant vaikų ir jaunuolių, užtikrinti. Ypač daug dėmesio turėtų būti skiriama kovai su skurdu, socialine atskirtimi, be kita ko, dirbančiųjų skurdo mažinimui. Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad visi galėtų gauti pagrindines paslaugas, įskaitant vandens tiekimo, sanitarijos, energetikos, transporto, finansines paslaugas ir skaitmeninį ryšį. Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad asmenys, kuriems to reikia, ir pažeidžiami asmenys turėtų galimybę gauti tinkamą pagalbą socialinio būsto srityje, taip pat teisę į tinkamą pagalbą ir apsaugą nuo priverstinio iškeldinimo. Atskirai turėtų būti sprendžiama benamystės problema. Turėtų būti atsižvelgiama į konkrečias žmonių su negalia reikmes.

Valstybės narės turėtų užtikrinti teisę laiku gauti prieinamų ir kokybiškų sveikatos priežiūros ir ilgalaikės priežiūros paslaugų ir užtikrinti tvarumą ilguoju laikotarpiu.

Valstybės narės, atsižvelgdamos į ilgėjančią vidutinę gyvenimo trukmę ir demografinius pokyčius, turėtų užtikrinti moterų ir vyrų pensijų sistemų tvarumą ir tinkamumą, suteikti lygias galimybes abiejų lyčių darbuotojams ir savarankiškai dirbantiems asmenims įgyti teises į pensiją, be kita ko, pasitelkiant papildomas pensijų sistemas, kad būtų užtikrintas orus gyvenimas. Pensijų reformos turėtų būti pagrįstos priemonėmis, kuriomis ilginamas darbinis amžius ir didinamas faktinis pensinis amžius, pavyzdžiui, apribojant ankstyvą pasitraukimą iš darbo rinkos ir didinant teisės aktais nustatytą pensinį amžių, tokiu būdu atsižvelgiant į gyvenimo trukmės ilgėjimą. Valstybės narės turėtų užmegzti konstruktyvų dialogą su susijusiais suinteresuotaisiais subjektais ir nustatyti tinkamą reformų laipsniškumą.

(1)    OL C 120, 2013 4 26, p. 1–6.