6.3.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 67/27

1.1

Jau keletą tūkstančių metų alus yra mėgstamas daugelio europiečių gėrimas. Nors geriamo alaus rūšimis ir vartojimo įpročiais alaus kultūra visoje Europoje labai skiriasi, tačiau visose Europos Sąjungos šalyse alus atlieka svarbų vaidmenį ir yra neatsiejama kultūros, tradicijų ir mitybos dalis. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas pabrėžia nuolatinį šio sektoriaus tobulėjimą, gebėjimą prisitaikyti ir atsigauti netgi dabartinėmis sudėtingomis sąlygomis. Komitetas nurodo, kad sektorius atitinka strategijos „Europa 2020“ tikslus įvairiose prioritetinėse užimtumo, tvarumo, inovacijų, švietimo ir socialinės įtraukties srityse.

1.2

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas atkreipia Europos Komisijos, Europos Parlamento, Tarybos ir valstybių narių dėmesį į pagrindines politikos kryptis, kurias reikėtų rimtai apsvarstyti norint, kad Europos alaus sektorius išnaudotų visą savo augimo potencialą. Konkrečiai, EESRK ragina sprendimus priimančius asmenis:

1.3

Be to, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas ragina imtis veiksmų valstybių narių, regionų ir vietos lygmeniu siekiant:

1.4

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomone, alaus daryklos turėtų:

2.1

Europos Sąjunga yra viena stambiausių alaus gamintojų pasaulyje. 2011 m. maždaug 4 000 Europoje esančių alaus daryklų pagamino daugiau nei 380 mln. hektolitrų (1) alaus. Savo produkciją šie gamintojai parduoda visame pasaulyje. Pagal pagaminamą kiekį ES yra viena iš pagrindinių alaus gamintojų, pagaminančių daugiau kaip ketvirtadalį pasaulinės produkcijos. Tik visiškai neseniai pirmaujančią poziciją perėmė Kinija, tačiau šioje srityje ES vis dar lenkia Jungtines Amerikos Valstijas, Rusiją, Braziliją ir Meksiką (2).

2.2

Struktūros požiūriu Europos alaus pramonė yra labai įvairialypė. Ją daugiausia sudaro mažos ir vidutinės įmonės – nuo labai mažų alaus daryklų, vietos, regionų arba nacionaliniu lygmeniu veiklą vykdančių alaus daryklų iki keturių Europoje įsikūrusių stambių alaus gamintojų (3), kurie savo srityje yra pasauliniai lyderiai. Per pastarąjį dešimtmetį išaugęs naujų mažų ir labai mažų alaus daryklų skaičius – puikus šio sektoriaus inovacijų diegimo potencialo įrodymas ir žingsnis į priekį siekiant tvarumo tikslo.

2.3

Alaus sektoriaus tiekimo grandinė apima vietos veiklos vykdytojus, tačiau joje dalyvauja ir pasauliniai lyderiai, tarp kurių yra salyklą gaminančių įmonių, įrangos gamintojų ir techninių paslaugų teikėjų. Be to, Europos aludarystės institutai savo žinias skleidžia visame pasaulyje. Tokie šia tema organizuojami renginiai kaip Europos aludarių konvencijos kongresas arba pavienės alaus konferencijos sulaukia dalyvių iš viso pasaulio.

2.4

Alus yra pagrindinis perdirbtas žemės ūkio produktas, kurio eksportuojama už daugiau nei 2 mlrd. EUR (4). Be to, alus yra įtrauktas į ES žemės ūkio produktų kokybės politiką (5) jam taikant SKVN / SGN (6) schemas; daugiau nei 2,3 mlrd. EUR realizavimo vertės užtikrina 23 registruotos geografinės nuorodos (7). Tačiau minėtose schemose geografinė alaus rūšių įvairovė ribota, nes jų kilmės šalys sudaro mažiau nei trečdalį ES šalių.

2.5

Pagrindinės alaus gamybai naudojamos medžiagos yra natūralios kilmės – tai vanduo, grūdai, apyniai ir mielės. Svarbiausia alaus pramonėje naudojama žaliava yra vanduo, kuris vidutiniškai sudaro 92 proc. alaus. Todėl požeminio vandens apsauga yra itin svarbus klausimas. Kadangi kaip pagrindinis krakmolo šaltinis alaus gamybai reikalingi grūdai (miežiai, kviečiai ar kiti), aludariams ir salyklo gamintojams nepaprastai svarbu bendradarbiauti su žemės ūkio bendruomene.

2.6

Be to, Europos Sąjunga yra pagrindinė pasaulinės apynių rinkos dalyvė. Apyniai auginami keturiolikoje ES valstybių narių (8), kuriose yra apie trečdalį pasaulyje esančių apynynų (9), o pagrindinis Europos apynių augintojų vartotojas yra alaus gamybos sektorius. Norint užkirsti kelią konkurencijos iškreipimui, galinčiam ilguoju laikotarpiu neigiamai paveikti alaus sektoriaus veiklą, reikėtų iš naujo peržiūrėti apynių augintojų konkurenciją ir diferencijuotą režimą, taikomą ES valstybėse narėse įgyvendinant žemės ūkio politiką.

2.7

Dėl alaus gamintojų priklausomybės nuo žaliavas tiekiančio žemės ūkio sektoriaus pastaraisiais metais alaus pramonei už alaus gamybai reikalingus žemės ūkio produktus teko mokėti brangiau, kadangi derliaus kokybė buvo nevienoda ir kainos svyravo. Tais atvejais, kai tai įmanoma ir reikalinga, žaliavų tiekėjų ir alaus gamintojų bendradarbiavimas turėtų būti orientuotas į tvarius ir ilgalaikius santykius.

2.8

2010 m. bendra alaus pardavimų apimtis siekė 106 mlrd. EUR, įskaitant PVM, ir tai sudaro 0,42 proc. ES BVP. Apskaičiuota, kad daugiau kaip 63 proc. Europos alaus produkcijos parduodama prekybos centruose ir kitose mažmeninės prekybos vietose („mažmeninė prekyba“). Likę 37 proc. alaus suvartojami viešbučių ir viešojo maitinimo sektoriuje (pavyzdžiui, baruose, aludėse, restoranuose; „didmeninė prekyba“).

3.1

Per pastaruosius 15 metų Europos alaus rinka patyrė įvairių pokyčių, susijusių su technine pažanga, investicijomis, bendrovių susijungimais, naujų įmonių steigimu ir vartotojų požiūriu. 2007 m. prasidėjęs staigus vartojimo mažėjimas turi tiesioginį poveikį alaus gamintojų veiklai. Po ilgų augimo metų 2011 m. Europos Sąjungoje alaus gamyba drastiškai sumažėjo nuo 420 mln. hektolitrų iki 377 mln. hektolitrų. Tačiau jei ekonominės ir reglamentavimo sąlygos taps palankesnės, ateinančiais metais tikimasi sektoriaus atsigavimo ir augimo potencialo.

3.2

Ekonomikos krizė ir vartojimo sumažėjimas lėmė sektoriaus restruktūrizavimą Europoje didesniems tarptautiniams ir nacionaliniams koncernams konsoliduojant veiklą žemyne ir investuojant už ES ribų. Tuo pačiu metu visose šalyse augo mažos apimties alaus gamintojų įmonių skaičius, kuris padidino pasiūlos vartotojams įvairovę ir parodė, kad aludarių požiūris į verslą atitinka „Verslumas 2020“ veiksmų plano (10) principus. Tai taip pat teigiamas pokytis tvarumo požiūriu, nes paprastai skatina naujų bendrovių, veikiančių regioninio turizmo srityje, kūrimąsi ir dažnai trumpesnes gamybos ir vartojimo grandines tokiu būdu labiau tausojant aplinką.

3.3

Be to, dėl ekonominių sąlygų daugiau alaus buvo suvartojama namie, o ne baruose ar restoranuose ir tai lėmė darbo vietų sumažėjimą, mažesnę pridėtinę vertę ir mažesnes vyriausybės pajamas, gaunamas iš kiekvieno ES išgerto litro alaus (11). Šiai tendencijai įtakos turėjo ir didesnis kainų spaudimas mažmeninės prekybos sektoriuje.

3.4

Dėl augančio alaus gamintojų skaičiaus ir su produktais susijusių inovacijų atsirado naujų produktų, naudingų vartotojams, visuomenei ir aplinkai. Naujos galimybės įvairaus dydžio alaus gamintojams atsivėrė, kai pradėjus įvairinti veiklą silpno ir nealkoholinio alaus srityje padidėjo pardavimai, kartu nuolat didėjant natūralaus alaus pasiūlai.

3.5

Fiskaliniu požiūriu alaus pramonė yra labai naudinga nacionalinėms vyriausybėms. Alaus gamyba ir pardavimas vyriausybėms neša dideles pajamas, kurias sudaro akcizai, PVM, su pajamomis susiję mokesčiai ir socialinio draudimo įmokos, mokamos alaus pramonės sektoriaus darbuotojų ir jų darbdavių, o taip pat ir kitų, su alaus sektoriaus veikla netiesiogiai susijusių sektorių darbuotojų ir darbdavių. 2010 m. šios pajamos sudarė apie 50,6 mlrd. EUR (12).

3.6

Alaus sektoriaus pajėgumą išsilaikyti dabartinėmis sudėtingomis ekonominėmis sąlygomis susilpnino didėjantys mokesčiai, daugiausia akcizo mokestis, tačiau ir PVM mokesčiai, ypač viešbučių ir viešojo maitinimo sektoriuje. Ši padidėjusi mokesčių našta apsunkino ir taip jau nelengvą ekonominę alaus gamintojų padėtį, ypač Vengrijoje, Suomijoje, Prancūzijoje, Olandijoje ir Jungtinėje Karalystėje (13). ES alaus gamybos ir pardavimo sukuriama pridėtinė vertė 2008–2010 m. sumažėjo 10 proc. (14), o bendra ES alaus pramonės sektoriuje surinktų mokesčių suma sumažėjo 3,4 mlrd. EUR.

3.7

ES ir nacionaliniu lygmeniu taikomose akcizų sistemose reikėtų pripažinti unikalias alaus savybes, įskaitant paprastai žemą alkoholio kiekį, alaus darymo procesą ir alaus gamybos sektoriaus vietos lygmens indėlį į visuomenę, darbo vietų kūrimą ir apskritai ekonomiką. Šiuo tikslu alui, kaip fermentuotam gėrimui, reikėtų sudaryti vienodas sąlygas, todėl minimalus nulinis tarifas, taikomas vynui ir kitiems fermentuotiems gėrimams, turėtų būti įtvirtintas ir alui taikomuose ES akcizo teisės aktuose (15).

3.8

Subalansuota akcizų mokesčio politika nacionaliniu lygmeniu ir geresnis esamų bendradarbiavimo mechanizmų naudojimas mokesčių administravimo srityje galėtų tapti priemone, leidžiančia išvengti į mokesčius orientuotos prekybos ir su tuo susijusios žalingos praktikos, kartu padedant išsaugoti alaus sektoriaus konkurencingumą, ypač pasienio zonose.

3.9

Atsižvelgiant į didmeninės prekybos segmento svarbą alaus pardavimui (16), mokesčių politika taip pat gali atlikti svarbų vaidmenį didinant didmeninės prekybos ir alaus sektoriaus, kurie turi teigiamą poveikį užimtumui vietos lygmeniu, augimą.

3.10

Europos alaus pramonė net nepalankiomis sąlygomis išlieka atspari ir konkurencinga. Vietinės alaus daryklos iki šiol išsilaiko rinkose už nacionalinių ir ES sienų. Nepaisant to, kad didžiausia Europos alaus produkcijos dalis parduodama ES bendrojoje rinkoje, eksportas į įvairias pasaulio šalis nuo 2000 m. nuolat augo, o nuo 2007 m. padidėjo 30 proc. Svarbiausios eksporto šalys yra Jungtinės Amerikos Valstijos, Kanada, Angola, Kinija, Šveicarija, Taivanas, Rusija ir Australija (17). Be to, Europos alaus gamintojai daug investuoja visuose žemynuose ir dalyvauja įvairiose bendradarbiavimo su vietos aludariais ir platintojais iniciatyvose.

3.11

Tačiau Europos alaus pramonės galimybėms išlaikyti ir plėsti savo veiklą trečiosiose šalyse gali kilti pavojus dėl vietinių teisės aktų, kurie kliudo prekybai ir stabdo alaus eksportą bei investicijas. Šios kliūtys yra ne tik tarifai – tai gali būti ir su teisės aktais susijusios priemonės, pavyzdžiui, produkto apibrėžtis (pavyzdžiui, Rusijoje) arba mokesčių administravimo procedūros (pavyzdžiui, Albanijoje, Turkijoje). Europos Komisijai ir valstybėms narėms tenka pagrindinis vaidmuo bendradarbiaujant su alaus sektoriumi spręsti šias ir kitas užsienio rinkose vis iškylančias problemas.

3.12

Europos Sąjunga pagal atitinkamus prekybos susitarimus taiko nulinį muitų tarifą alaus importui, o kai kurios šalys muitus toliau naudoja kaip atgrasymo priemonę, kad nebūtų importuojami konkuruojantys produktai iš ES valstybių narių. Tebevykstančiose derybose dėl laisvosios prekybos susitarimų svarstomas ir šis aspektas, be to, naujausiuose susitarimuose (pavyzdžiui, su Pietų Korėja) numatoma laipsniškai sumažinti muitus; ši sistema turėtų būti taikoma plačiau.

3.13

Europos alaus rūšių patekimo į užsienio rinkas galimybę stiprina ir informaciniai renginiai, pavyzdžiui, parodos ir mugės, taip pat Europos Komisijos trečiosiose šalyse organizuojamos konsultacinės programos. Iki šiol alaus gamintojai vangiai dalyvaudavo tokiuose vietoje organizuojamuose renginiuose, nes mažai žinota apie galimą naudą ir nebuvo pakankamai reklamos.

4.1

Alaus sektorius neapsiriboja vien alaus gamyba. Jis apima keletą veiklos rūšių, nuo žemės ūkio žaliavų, kurios yra alaus gamybos proceso pagrindas, iki viešbučių ir viešojo maitinimo sektoriaus ir mažmeninės prekybos sektoriaus. Alaus daryklos Europos Sąjungoje tiesiogiai sukuria daugiau kaip 128 800 darbo vietų. Be to, su alaus gamybos ir pardavimo veikla netiesiogiai gali būti siejami dar du milijonai darbo vietų ir tai sudaro apie 1 proc. visų darbo vietų vien tik ES (18), įvairiomis įdarbinimo sąlygomis.

4.2

Strategijoje „Europa 2020“ nustatyti ES tikslai, kuriais siekiama pažangios, tvarios ir integracinės ekonomikos, atitinka alaus sektoriaus ypatumus. Alaus daryklos veikia visose Europos šalyse ir, atsižvelgiant į dideles išlaidas prekėms ir paslaugoms bei didelę viešbučių ir viešojo maitinimo, taip pat mažmeninės prekybos sektorių sukuriamą apyvartą, išlaiko daugiau nei du milijonus darbo vietų. Daugiau nei 73 proc. su alumi susijusių darbo vietų sukuriama viešbučių ir viešojo maitinimo sektoriuje.

4.3

Kadangi viešbučių ir viešojo maitinimo sektoriui taip pat tenka svarbus vaidmuo užtikrinant darbo vietų kūrimą ir ekonomikos augimą ne tik tiesiogiai susijusiose įmonėse, bet ir netiesiogiai – stambiuose Europos ekonomikos sektoriuose, būtina imtis priemonių, kurios skatintų jo vystymąsi, kad būtų išsaugotos darbo vietos, visų pirma jaunų ir nekvalifikuotų darbuotojų, išvengiant nestabilių darbo vietų ir mažo atlyginimo.

4.4

Šioje unikalioje įvairovėje dera tradicijos, kultūra ir naujovės ir taip sukuriamos įvairios galimybės panaudoti profesinius įgūdžius alaus daryklose ir už jų ribų. Reikia ne tik darbuotis tiekimo ir realizavimo grandinėje, bet ir toliau vystyti su kulinarine patirtimi ir turizmu susijusį potencialą siekiant sukurti daugiau darbo vietų pačioms alaus daryklos plėtojant veiklą, o taip pat naudojant ES ir nacionalines finansavimo programas.

4.5

Dėl pasaulio ekonomikos padėties alaus gamybos pramonė 2008–2010 m. neteko 9 proc. tiesioginių darbo vietų, nes sumažėjo produkto vartojimas. Nepaisant dėl įtemptos Europos ekonomikos padėties sumažėjusio vartojimo, bendras alaus daryklų (įskaitant labai mažas alaus daryklas) skaičius Europoje 2010 m. buvo didesnis (3 638) nei 2008 m. (3 071). Šis skaičius nuolat auga, o tai reiškia tolesnį darbo vietų kūrimo potencialą. Būtina užtikrinti, kad šiam potencialui nekiltų pavojaus dėl pardavimus ribojančių arba žalą darančių finansinių priemonių, todėl jį reikėtų stiprinti įgyvendinant profesinio rengimo ir mokymo programas arba net ir aukštesnės pakopos mokymo programas, kad šiame sektoriuje būtų sukurta kokybiškesnių darbo vietų.

5.1

Įgyvendindama savo tvarumo įsipareigojimus Europos alaus pramonė turi siekti įvairių tikslų, susijusių su energijos vartojimo efektyvumu, išmetamo CO2 kiekio mažinimu ir išteklių vartojimu. Pastarųjų metų investicijos sudarė sąlygas sumažinti gamtos išteklių suvartojimą, gaminti mažiau atliekų ir nuolat pakartotinai panaudoti antrines alaus gamybos proceso žaliavas.

5.2

Alaus gamintojų įsipareigojimai aplinkos apsaugos srityje tai konkretūs žingsniai ir investicijos, kurios lėmė mažesnį energijos sunaudojimą ir išmetamo CO2 kiekio sumažinimą, mažesnį nuotekų kiekį ir permainas pakuočių srityje. Be to, alaus gamybos sektorius parengė „Geriausių turimų technologijų“ gaires, kuriose daug dėmesio skiriama tvariam valdymui ir kurios gali būti įsipareigojimų aplinkos apsaugos tikslų srityje pavyzdžiu. Reikėtų skatinti alaus gamybos sektoriuje kaip savianalizės priemonę kuo plačiau taikyti gyvavimo ciklo vertinimus, savo ruožtu atsižvelgiant į dėl nepakankamų pajėgumų ribotas mažų šeimyninių alaus daryklų galimybes.

5.3

2008–2010 m., nepaisant blogėjančių sąlygų, alaus sektorius ir toliau dėjo pastangas. Rezultatai rodo, kad vienam hektolitrui alaus pagaminti suvartota 4,5 proc. mažiau vandens ir 3,8 proc. mažiau energijos. Apskaičiuota, kad išmetamo CO2 kiekis sumažėjo 7,1 proc. (19).

5.4

Svarbūs alaus gamybos proceso veiksniai yra vandens kokybė ir jo sunaudojimas. Todėl vandens tiekėjai ir alaus gamintojai privalo pasirūpinti tinkamu vandens valdymu, kad būtų užtikrintas alaus gamybos tvarumas. Šiomis aplinkybėmis reikia imtis tinkamų atsargos priemonių, kad žvalgant skalūnų dujas nebūtų užterštas vartotojams, įskaitant ir pramoninius vartotojus, tiekiamas gruntinis vanduo. Konkrečiai alaus pramonės atveju EESRK pastebi, kad Olandijos ir Vokietijos aludariai šio sektoriaus naujienas jau seka su didžiuliu susirūpinimu.

5.5

Alaus gamybos proceso metu raugiant žaliavas gaunami ir kiti vertingi produktai (vadinami antriniais produktais). Jie labai vertinami kaip žaliava kitiems pramonės procesams arba medžiagos konkrečiam galutiniam naudojimui, pavyzdžiui, vaistams, sveikam maistui, atsinaujinantiems energijos šaltiniams, pramonės prietaikoms, gyvūnų maistui ir žemės ūkio produktams (20), kosmetikai ar sveikatinimo produktams. Šios medžiagos atitinka griežtus kokybės standartus ir maisto bei pašarų saugos ir kitus teisės aktus. Dėl šių antrinių medžiagų svarbos ir vertės alaus gamintojams pavyko sudaryti ilgalaikius tiekimo susitarimus su prekybininkais ir galutiniais vartotojais.

6.1

Daugelį metų alaus gamybos bendrovės ir asociacijos visose Europos šalyse įgyvendino iniciatyvas, skirtas informacijai apie atsakingą vartojimą skleisti, plėsti vartotojų žinias, užtikrinti atsakingą reklamą ir rinkodarą, platinti prevencinio pobūdžio informaciją ir sulaikyti vartotojus nuo neatsakingo elgesio. Daugelis iš šių vietos iniciatyvų buvo įgyvendintos su partneriais ir nacionalinių valdžios institucijų pripažintos svarbiu indėliu į visuomenę ir pratęstos Europos lygmeniu plėtojant Europos alkoholio ir sveikatos forumo (21) veiklą.

6.2

Remdamiesi tokia veikla, vyriausybė, alaus gamintojai, kiti ekonominės veiklos vykdytojai ir pilietinės visuomenės grupės galėtų bendradarbiauti įgyvendinami iniciatyvas, skirtas skatinti atsakingą ir visiškai suderinamą su sveiku suaugusio žmogaus gyvenimo būdu alaus vartojimą ir užkirsti kelią piktnaudžiavimui alkoholiu.

6.3

Alus yra su konkrečia vieta siejamas produktas, todėl Europos alaus gamintojai yra gerai įsitvirtinę savo vietos bendruomenėse ir remia įvairaus pobūdžio veiklą. Europos Sąjungos alaus sektorius kasmet išleidžia daugiau kaip 900 mln. EUR bendruomenėms paremti (22) prisidėdamas prie įvairiausios veiklos vietos ir regionų lygmeniu.

6.4

Pramonininkai ir platesnis suinteresuotųjų subjektų ratas yra tvirtai pasiryžę remti įmonių ir institucijų atsakomybės iniciatyvų įgyvendinimą siekiant kovoti su neigiamais žalingo vartojimo padariniais. Šis įsipareigojimas turėtų būti įtvirtintas suderintoje programoje dėl alaus gamintojų vykdomos rinkodaros ir komercinių pranešimų (23).

6.5

Atsižvelgiant į svarbų alaus vaidmenį kultūros, tradicijų ir vartojimo srityse reikėtų apsvarstyti ES iniciatyvą, skirtą finansuoti visų pakopų švietimo įstaigų mokytojų ir auklėtojų specialius mokymus, kuriuose būtų nagrinėjami fermentuotų gėrimų vartojimo sveikatos, socialinis ir kultūrinis aspektai.

7.1

Švietimui ir moksliniams tyrimams tenka nepaprastai svarbus vaidmuo užtikrinant tolesnį sektoriaus įsipareigojimų vykdymą. Šiuo tikslu palaikomi ryšiai su universitetais, aludarių mokyklomis, maisto technologijos institutais ir kitais tinklais. Reikėtų ir toliau organizuoti keitimosi žiniomis forumus, kad Europa išliktų svarbiu alaus gamintojų, jų partnerių, mokslininkų ir susidomėjusių piliečių atliekamų tyrimų centru.

7.2

Reikia skatinti mokslinių tyrimų pajėgumą ir potencialą, nes alaus gamintojai yra svarbūs pramoniniai partneriai įvairiose srityse, susijusiose su maistu ir alaus gamybos technologijomis, sveikatos aspektais arba aplinkosauginiu veiksmingumu. Esamą potencialą padidintų aktyvesnis dalyvavimas Europos mokslinių tyrimų erdvėje, programoje „Horizontas 2020“ ir kitų technologinių platformų veikloje (24).

7.3

Alaus sektoriaus pastangų siekti kuo geresnių rezultatų, vadovaujantis aukščiausiais mokslinių tyrimų standartais, nustatytais alaus ypatumams ir jo poveikiui sveikatai ir elgesiui, palaikymas taip pat gali pagerinti informavimą ir švietimą šioje svarbioje srityje. Visos aktyvios šalys turėtų apsvarstyti galimybę plačiau dalyvauti ES finansavimo ir bendradarbiavimo programose.