16.2.2008   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 44/27

1.1

Pateikęs nuomones dėl Žaliosios knygos dėl Bendrijos acquis  (1) ir dėl Komisijos komunikato dėl vartotojų apsaugos, susijusios su nuotolinės prekybos sutartimis, įgyvendinimo (2), EESRK remia Komisijos iniciatyvą persvarstyti 1994 m. spalio 26 d. Direktyvą 94/47/EB (3) siūloma forma ir atsižvelgiant į Komiteto pastabas bei rekomendacijas (4).

1.2

EESRK iš esmės palaiko Komisijos pasiūlymo ketinimus praplėsti direktyvos taikymo sritį, apibrėžti ir paaiškinti naujų produktų pobūdį, sugriežtinti ikisutartinės informacijos ir sutarties informacijos reikalavimus, standartizuoti atsisakymo laikotarpį iš šiuo laikotarpiu uždrausti visus mokėjimus dėl bet kokių priežasčių.

1.3

Komitetas vertina aptakų šio pasiūlymo pobūdį, kuris valstybėms narėms suteikia galimybę imtis tolesnių veiksmų vartotojams apsaugoti pagal Sutartyje nustatytus principus. Tačiau EESRK mano, kad pačios Komisijos požiūriu, kuris išdėstytas Žaliojoje knygoje dėl Bendrijos acquis persvarstymo, jei kuri nors sritis ir pateisina maksimalų suderinimą, tai būtent ši, nes aptariama teisė yra labai unikali ir nacionaliniu lygiu jos daugialypio teisinio statuso sandara ir ypatybės labai neatitinka, o jų poveikis įvairiose nacionalinėse teisinėse sistemose labai skiriasi, ypač kalbant apie trumpiausią ir ilgiausią sutarčių galiojimo laikotarpį, anuliavimą, paskelbimą negaliojančiomis, nutraukimą ar atšaukimą.

1.4

Todėl Komitetas apgailestauja, jog nepaisant to, kad Komisija pripažįsta, kad daugelis šiame sektoriuje kylančių problemų yra tarpvalstybinio pobūdžio ir todėl valstybės narės negali pačios jų tinkamai išspręsti dėl nacionalinių teisės aktų skirtumų, galiausiai ji tik atkreipia dėmesį į ribotą su šiomis teisėmis susijusių aspektų skaičių. Ir vėl daugelis klausimų paliekami spręsti valstybėms narėms, o tai beveik nepadeda susidoroti su pasiūlyme nurodytais sunkumais.

1.5

Be to, nors Komitetas sutinka, kad reikia nustatyti minimalaus suderinimo sistemą, jis kaip ir kitos Bendrijos institucijos (5) mano, kad priemonių vartotojų teisėms ginti lygis yra per žemas. Patirtis rodo, kad dauguma valstybių narių nepasinaudojo šia nuostata ir, priešingai, ją pritaikė pažodžiui (6). Dėl šios priežasties nebuvo užtikrintas tinkamas vartotojų apsaugos lygis, todėl EESRK ragina Komisiją, tinkamai atsižvelgiant į subsidiarumo principą, reglamentuoti kitus ne mažiau svarbius pasiūlymo aspektus, pradedant nuo didesnės vartotojų apsaugos.

1.6

Todėl Komitetas siūlo patobulinti keletą su teisine sistema susijusių nuostatų, taikomų aptariamoms teisėms, pagrindinės sutarties turiniui ir jos sąsajai su papildomomis sutartimis, ypač nesusijusiomis su kreditu, siekiant sustiprinti ir užtikrinti tinkamą vartotojų apsaugą.

1.7

Kaip ir ankstesnėse nuomonėse (7) EESRK taip pat nori pabrėžti susitariančiųjų šalių (ypač prasčiau informuotų vartotojų) tinkamo informavimo svarbą. Todėl EESRK mano, kad būtų naudinga nepanaikinti galimybės valstybėms narėms imtis proporcingų ir atgrasančių baudžiamųjų sankcijų už direktyvoje nustatytas teises rimtai pažeidžiančius veiksmus, kurių pagrindines ypatybes reikėtų tinkamai apibrėžti.

1.8

Komitetas ragina Komisiją nuodugniai išnagrinėti dėl konsultacinio dokumento (8) gautas pastabas, ypač susijusias su valstybėmis narėmis, su kuriomis buvo konsultuojamasi naudojant šį dokumentą, ir neįtrauktas į ataskaitą (9) dėl direktyvos taikymo, kuri apėmė tik 15 valstybių narių. Komisija taip pat turėtų išsamiai išnagrinėti 25 valstybes nares apimančią Lyginamąją analizę (10) ir dėmesį telkti į valstybių narių skirtumus.

1.9

Konkrečiai EESRK siūlo keletą pakeitimų (11) ir pateikia keletą rekomendacijų, skirtų pasiūlymo teisiniams aspektams tobulinti ir kitų direktyvų, ypač Nesąžiningos komercinės praktikos direktyvos (12), idėjoms, sąvokoms ir praktikai konsoliduoti bei suderinti. Į tai reikia atsižvelgti norint didinti vartotojų saugumą ir pasitikėjimą šia sutarčių rūšimi, kurią sudaryti taip dažnai paskatina aršios rinkodaros ir pardavimo kampanijos (13).

2.1

Komisija siūlo persvarstyti 1994 m. spalio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 94/47/EB dėl pirkėjų apsaugos, susijusios su teisės tam tikru laiku naudotis nekilnojamaisiais daiktais pirkimo sutarčių tam tikrais aspektais. Pasiūlymas parengtas pagal 2000 m. balandžio 13 d. Tarybos išvadas dėl direktyvos taikymo ataskaitos (14) ir 2002 m. liepos 4 d. rezoliucijoje (15) pateiktas Europos Parlamento rekomendacijas.

2.2

Šios direktyvos persvarstymas buvo planuojamas Komisijos komunikate dėl 2002-2006 m. vartotojų politikos strategijos (16) ir ji priklauso vadinamajam „vartotojų acquis communautaire“, išdėstytam su šį klausimą nagrinėjančioje Žaliojoje knygoje (17).

2.3

Nagrinėdama direktyvos taikymui trukdančias aplinkybes, Komisija mano, kad dėl sektoriaus rinkos pokyčių atsirado nemažai naujų produktų, kurie, įskaitant atostogoms skirtus būstus, nepriklauso direktyvos taikymo sričiai.

2.4

1999 m. Komisijos parengtoje ataskaitoje dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 94/47/EB (18) taikymo jau buvo nurodyta gausybė direktyvos perkėlimo trūkumų, o 2000 m. balandžio mėn. Taryba priėmė išvadas (19), nustatančias keletą veiksnių, į kuriuos reikia atsižvelgti persvarstant direktyvą.

2.5

2001 m. Europos Parlamento Aplinkos apsaugos, visuomenės sveikatos ir vartotojų politikos komiteto (20) nuomonėje taip pat pabrėžiamas direktyvoje nurodytas žemiausias priimtinas vartotojų apsaugos priemonių lygis.

2.6

2002 m. liepos 4 d. Europos Parlamentas savo rezoliucijoje taip pat rekomendavo Komisijai priimti priemonių aukštam vartotojų apsaugos lygiui užtikrinti.

2.7

Todėl Komisija mano, kad šios direktyvos persvarstymas yra skubus ar net prioritetinis klausimas dėl „vartotojų patiriamų problemų aktualumo, visų pirma dėl perpardavimo ir naujų produktų“, kurie „panašiai parduodami ir ekonomiškai labai panašūs į pakaitinį naudojimąsi bendra nuosavybe“, pavyzdžiui, „sumažintų tarifų atostogų klubai ir perpardavimo sutartys“.

2.8

Kaip vieną iš tai pagrindžiančių svarbiausių priežasčių Komisija nurodo būtinybę atnaujinti ikisutartinės ir sutarčių informacijos reikalavimus, standartizuoti draudimo, susijusio su užstatais arba išankstiniais mokėjimais atsisakymo laikotarpiu, sąlygas, suderinti atsisakymo laikotarpio trukmę ir apsvarstyti baudžiamųjų sankcijų galimybę.

2.9

Su pagrindinėmis suinteresuotosiomis šalimis buvo tariamasi per 2004-2006 m. vykusius susitikimus.

2.10

Gavusi duomenų apie skundus, susijusius su pakaitiniu naudojimusi bendra nuosavybe, visų pirma naujais produktais, pavyzdžiui, atostogų klubais, sumažintų tarifų turizmo sutartimis, perpardavimo ir keitimosi sutartimis, Komisija paskelbė konsultacinį dokumentą (21). Šiais klausimais taip pat buvo diskutuojama valstybių narių ekspertų nuolatinės darbo grupės acquis peržiūrai 2006 m. kovo mėn. posėdyje.

2.11

Siūlomas persvarstymas yra įtrauktas į Komisijos programą Bendrijos acquis  (22) modernizuoti ir supaprastinti.

2.12

Komisija mano, kad šio pasiūlymo teisiniu pagrindu turėtų likti Sutarties 95 straipsnis (vidaus rinkos sukūrimas) ir kad pagal subsidiarumo principą jame neturėtų būti pastabų apie pakaitinio naudojimosi bendra nuosavybe teisių teisinį statusą atsižvelgiant į skirtingas valstybių narių nuostatas šiuo klausimu.

2.13

Komisija pabrėžia šio klausimo tarpvalstybinius aspektus ir iš esmės mano, kad „dauguma vartotojų skundų yra tarpvalstybinio pobūdžio“. Tačiau ji nagrinėja tik tuos aspektus, kurie, jos nuomone, „kelia didžiausią susirūpinimą ir dėl kurių reikia imtis veiksmų Bendrijos mastu“, o visus kitus palieka nacionaliniams teisės aktams. Ji išbraukė visas nuostatas, susijusias su teise atšaukti arba nutraukti sutartį (kurios buvo įtrauktos į Direktyvą 94/47/EB), net jei jos yra susijusios su sutarties atsisakymo teise.

3.1.1

EESRK pritaria Komisijos iniciatyvai, bet atkreipia dėmesį į jos vėlavimą, nes su šiomis problemomis susidurta dar 1999 m., todėl jos galėjo būti jau seniai išspręstos.

3.1.2

EESRK taip pat nori pabrėžti, kad kai kurie šiame dokumente minimi klausimai jau nagrinėti 1993 m. vasario 24 d. nuomonėje (23), kai buvo rengiama ši direktyva.

3.1.3

Komitetas mano, kad teisinis pagrindas turėtų būti Sutarties 153 straipsnis, o ne 95 straipsnis, nes ši problema nėra susijusi vien tik su vidaus rinka, tai taip pat vartotojų apsaugos klausimas.

3.1.4

EESRK pritaria pasiūlymo taikymo srities praplėtimui apimant tam tikrą kilnojamąjį turtą siekiant veiksmingai atsižvelgti į nuolatinius naujus rinkos pokyčius.

3.1.5

Komitetas pritaria pasiūlymui iš dalies keisti esamas apibrėžtis (24), nes taip jos bus pritaikytos naujiems sektoriuje parduodamiems produktams.

3.1.6

EESRK pritaria ketinimui palikti draudimą atlikti bet kokius mokėjimus ar palikti užstatą, nes šis draudimas yra veiksmingas būdas, leidžiantis vartotojams pasinaudoti teise atsisakyti sutarties be jokio finansinio spaudimo. Jis taip pat mano, kad praplėtus nuostatų taikymą trečiosioms šalims bus tinkamai atsižvelgta į perpardavimo ir keitimosi sutartis.

3.1.7

Komitetas palankiai vertina persigalvojimo laikotarpio pratęsimą iki 14 dienų, taip standartizuojant šio proceso terminus, nors, kaip nurodyta ankstesnėse nuomonėse (25), jis norėtų, kad šis terminas būtų skaičiuojamas darbo, o ne kalendorinėmis dienomis. Verta paminėti, kad priėmusi Direktyvą 97/7/EB Taryba paskelbė pranešimą, raginantį Komisiją apsvarstyti galimybę suderinti vartotojų apsaugos direktyvose numatyto persigalvojimo laikotarpio apskaičiavimo būdus.

3.1.8

Kaip nurodyta ankstesnėse nuomonėse (26) ir nepažeisdamas pasiūlymo 1 straipsnio trečios dalies, EESRK mano, kad Komisija būtinai turi pateikti išsamesnes sutarties atsisakymo, nutraukimo ir atšaukimo teisių pobūdžio, apribojimų ir poveikio apibrėžtis. Kitokiu atveju siekiamas tikslas suderinti teisės aktus nebus pasiektas, nes visos valstybės narės priims savo teisės aktų, kurie neišvengiamai turės neigiamų pasekmių tarpvalstybinių santykių vystymui.

3.1.9

Kadangi šios direktyvos tikslas — suderinti nacionalinius teisės aktus, susijusius su tokio pobūdžio teise, EESRK mano, kad priešingai pasiūlymo 4 konstatuojamajai daliai ir nepaisant įvairiose šalyse esančių skirtumų, Komisija turėtų padaryti daugiau apibrėždama šių teisių teisinį statusą (27), kitaip tariant, nurodydama, ar jos yra daiktinės (in rem), ar su kreditu susijusios teisės. Kitokiu atveju šis pasiūlymas nepadės išspręsti nustatytų problemų. Todėl Komisija turėtų nustatyti pagrindinius su šia teise susijusius reikalavimus ir visų pirma, jeigu tai daiktinė teisė (in rem), būtinus registracijos reikalavimus.

3.1.9.1

EESRK ragina Komisiją apibrėžti teisės naudotis bendra nuosavybe teisinį statusą, nesvarbu, ar tai yra daiktinė teisė, ar teisė, susijusi su asmeniniu įsipareigojimu (teisė į paslaugą), su neišvengiamais padariniais pagal Briuselio reglamentą ir Romos I reglamentą taikomiems principams. Jei tai nebus padaryta, nebus pasiektas trokštamas tikslas suderinti teisės aktus ir nebus įgytas vartotojų bei prekybininkų pasitikėjimas. Iš esmės savo pirmiau nurodytoje nuomonėje (28) EESRK jau prisidėjo prie apibrėžties formulavimo teigdamas, kad pakaitinio naudojimosi bendra nuosavybe sutartis yra daiktinė (in rem) arba asmeninė teisė (in personam). Tai nėra nuomos teisė, nes nuomos teisės negalima perleisti. Perleista teisė taikoma nepadalytam daiktui (nepadalytam butui) ir yra (arba gali būti) daiktinės nuosavybės teisės pobūdžio.

3.1.10

Nepažeisdamas šios teisės teisinės formos, kuri galėtų būti sui generis, (ir būtent dėl šios priežasties) EESRK sutinka su kai kuriais pasiūlyme nustatytais svarbiausiais aspektais: nuostatų taikymo kilnojamam ir nekilnojamam turtui bei teisei naudotis būstu (kuri reiškia nakvynę) už atlygį mažiausiai vienerius metus.

3.1.11

Be 2 straipsnyje jau išvardytų produktų Komitetas ragina Komisiją nustatyti bendrąją sąlygą (su svarbiausių aspektų apibrėžtimis), kuri direktyvai įsigaliojus supaprastintų prisitaikymą prie ateityje rinkoje galinčių pasirodyti naujų produktų (29), kurie negali atitikti naujų produktų apibrėžtyse nustatytų reikalavimų.

3.1.12

EESRK mano, kad galimybė, jog vartotojas turės grąžinti ar sumokėti bet kokią sumą laiku pasinaudojęs atsisakymo teise aiškiai pažeidžia šią teisę, pagrįstą nuostata, kad vartotojas neturi pateikti atsisakymo priežasčių ar sumokėti bet kokią sumą. Todėl pasiūlymo 5 straipsnio 5 dalį ir 5 straipsnio 6 dalį reikėtų išbraukti.

3.1.13

Komitetas atkreipia Komisijos dėmesį į nuorodą į neseniai priimtą Nesąžiningos komercinės praktikos direktyvą (30), kuriai jis pritaria. Tačiau Komitetas nurodo, kad nei tos direktyvos 14 ir 15 straipsniuose, nei aptariamajame pasiūlyme neminima šiuo metu galiojanti direktyva.

3.1.14

Nors EESRK pritaria minimalaus suderinimo principui, jis mano, kad siūloma direktyva yra griežtesnė nei šiuo metu galiojančioji, nes valstybėms narėms suteikiama galimybė priimti priemonių didesnei vartotojų teisių apsaugai, bet tik susijusių su atsisakymo teise (teisės atsisakyti sutarties laikotarpio pradžia ir įgyvendinimo būdai). Tačiau galiojančios direktyvos 11 straipsniu (31) leidžiama šia galimybe pasinaudoti plačiau. EESRK ragina Komisiją įtraukti panašią nuostatą.

3.1.15

Komitetas mano, kad Komisija turėtų nustatyti veiksmingą sankcijų sistemą, ne tik siekiant atgrasyti nuo direktyvoje nustatytus įsipareigojimus pažeidžiančios veiklos, bet ir teisinio aiškumo bei saugumo sumetimais (32). Komitetas remia galimybę, kad pagal anksčiau Komisijos apibrėžtą sistemą (33) valstybės narės, o ne Komisija, galėtų taikyti baudžiamąsias sankcijas, kurios būtų proporcingos, bet pakankamai griežtos, kad atgrasytų nuo ypač didelio piktnaudžiavimo.

3.1.16

EESRK sutinka, jog reikia įtraukti reguliaraus persvarstymo nuostatą, kurios nėra galiojančioje direktyvoje, kad dokumentas pernelyg greitai nepasentų.

3.1.17

Nors kai kurioms valstybėms narėms (34) buvo iškeltos bylos už neteisingą kai kurių direktyvos nuostatų perkėlimą, EESRK stebisi, kad Komisija nesiėmė priemonių, visų pirma dėl direktyvos perkėlimo termino (1997 m. balandžio 30 d.) nesilaikymo. Tik dvi valstybės narės (35) laikėsi šio termino. Todėl kalbant apie naują direktyvą Komitetas ragina Komisiją griežčiau reaguoti į tokius rimtus Bendrijos teisės pažeidimus.

3.2.1

EESRK mano, kad 2 straipsnio 1 dalies g punkte pateikta apibrėžtis, susijusi su 7 straipsnio nuostatomis, yra per griežta, nes papildomas sutartis apibūdina jų tarpusavio papildomumas. Todėl reikėtų atsižvelgti ne į prijungiamumą, o į papildomumą, nes daugelis visų pirma su kreditu susijusių sutarčių sudaro išorinius sutarčių derinius, nors jos dėl savo teisinio statuso yra teisiškai atskiros ir netelpa į šiuo metu siūlomą apibrėžtį.

3.2.2

Komitetas nepritaria 3 straipsnio 2 dalies formuluotei ypač dėl raštiškos informacijos, kuri būtų teikiama tik jos prašančiam vartotojui arba jei reikia. Kadangi šis straipsnis yra susijęs su ikisutartine informacija, kuria remdamasis vartotojas priims sprendimą, ar pasirašyti sutartį, EESSRK mano, kad tokia rašytinė informacija turėtų būti privaloma, ir ragina Komisiją įtraukti šią sąlygą.

3.2.3

Komitetas ragina Komisiją pakeisti 3 straipsnio 4 dalį, 4 straipsnio 1 dalį, I priedo 1 dalį, III priedo f punktą ir IV priedo d dalį į nuostatas, panašias į šiuo metu galiojančios direktyvos 4 straipsnyje (36) nustatytas nuostatas, užtikrinančias didesnę vartotojų apsaugą. Todėl ne tik informacijos pateikimas vartotojo valstybės narės kalba tampa privalomas, bet ir reikalaujama patvirtinto vertimo į tos valstybės narės kalbą, kurioje yra turtas, ypač su registracijos reikalavimais susijusiais klausimais.

3.2.3.1

Iš esmės EESRK gali numatyti, kad prekybininkai pradės plačiai taikyti standartines sutartis, pagal kurias vartotojai turės patvirtinti parinktą kalbą be jokios galimybės patiems pasirinkti ar derėtis, o tai gali rimtai pažeisti jų ekonominius interesus.

3.2.4

Komitetas ragina Komisiją iš dalies pakeisti 4 straipsnio 2 dalį išbraukiant frazę „jei šalys aiškiai nesusitaria kitaip“, nes tai svarbi informacija, kuri negali būti palikta atitinkamų šalių nuožiūrai. Patirtis rodo, kad dėl šios frazės prekybininkai vienpusiškai siūlys standartines sutartis, o vartotojai neturės kito pasirinkimo kaip tik joms pritarti.

3.2.4.1

Teisinio aiškumo ir saugumo sumetimais EESRK taip pat mano, kad Komisija turėtų paaiškinti (standartizuoti), kas yra „nuo prekiautojo valios nepriklausančios aplinkybės“, kurios bus neatsiejama sutarties dalis pagal 4 straipsnio 2 dalį.

3.2.4.2

Dėl šio straipsnio Komitetas taip pat ragina Komisiją nustatyti šios informacijos, kuri būtų teikiama tinkamu, objektyviu ir aiškiu būdu (37) ir turėtų būti atspausdinta tokio dydžio šriftu, kad tekstą būtų lengva skaityti (38), perdavimo metodą.

3.2.5

Komitetas siūlo Komisijai paaiškinti 4 straipsnio 3 dalies frazę „prekiautojas atkreipia vartotojo dėmesį į jo teisę atsisakyti sutarties“, nes jos konkreti teisinė prasmė nėra aiški.

3.2.6

Jeigu 5 straipsnio 1 dalį reikėtų suprasti kaip nustatančią du pasinaudojimo sutarties atsisakymo teise laikotarpius, tai EESRK ragina Komisiją nustatyti tik vieną nuostatą, suteikiančią vartotojui galimybę atsisakyti sutarties per 14 dienų nuo tos dienos, kai buvo pasirašyta galutinė sutartis, jei anksčiau buvo pasirašyta įpareigojanti sutartis ir jei tuo metu nebuvo naudojamasi turtu.

3.2.7

Kaip ir ankstesne nuomonėse Komitetas ragina Komisiją nustatyti pranešimo apie sutarties atsisakymą pobūdį, siekiant užtikrinti, kad abi šalys turėtų įrodymų, jog informacija buvo perduota. Iš esmės galiojančioje direktyvoje naudojama formuluotė yra tinkamesnė (39).

3.2.8

EESRK mano, kad 8 straipsnio antraštinę dalį reikėtų pakeisti į „privalomasis teisių pobūdis“, nes šio straipsnio tikslas yra ne nustatyti direktyvos privalomumą, o užtikrinti, kad tos teisės nebūtų išimtinės ar ribotos.

3.2.9

Teisminio ir administracinio pažeistų teisių gynimo klausimu Komitetas mano, kad Nesąžiningos komercinės praktikos direktyvos (40) 11 ir 12 straipsnių nuostatos būtų tinkamesnės, nes jos platesnės ir suprantamesnės. Todėl Komitetas ragina Komisiją pasiūlymo 9 straipsnį pakeisti į panašias taisykles.

3.2.10

EESRK norėtų atkreipti Komisijos dėmesį į šio pasiūlymo vertimus į skirtingas kalbas, nes kai kuriuos aspektus reikėtų išversti tiksliau (41).

4.1

EESRK mano, kad be pirmiau minėtų neįtrauktų problemų pasiūlyme neatsižvelgiama į kitus klausimus, kuriuos būtų tikslinga apsvarstyti peržiūrint direktyvą.

Šie klausimai yra:

—

[…] sutartis ir 3 straipsnio 1 dalyje minimas dokumentas pirkėjo nuožiūra būtų sudarytas valstybės narės, kurioje pirkėjas gyvena, arba valstybės narės, kurios pilietybę turi pirkėjas, valstybine kalba arba viena iš keleto valstybinių kalbų. Tačiau valstybė narė, kurioje pirkėjas gyvena, gali pareikalauti, kad sutartys visada būtų sudarytos bent jau viena ar keliomis jos valstybinėmis kalbomis […]

—

ir pardavėjas pateikia pirkėjui patvirtintą sutarties vertimą į valstybės narės, kurioje yra aptariamasis nekilnojamasis daiktas, valstybinę kalbą arba vieną iš jos valstybinių kalbų, jei tik ji yra ir Bendrijos oficiali kalba.“