8.8.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 185/24

1.1

Prieš perimdama pirmininkavimą Europos Sąjungos Tarybai, Austrijos vyriausybė formaliai paprašė Pramonės permainų konsultacinės komisijos (CCMI) parengti tiriamąją nuomonę dėl „Pramonės permainų išsiplėtusioje Europoje: perspektyvos ir pasekmės pasienio regionuose“. Tiriamoji nuomonė bus pateikta per definitionem, iki atitinkama ES institucija pateiks pasiūlymą arba priims politinį sprendimą.

1.2

Perėjimas prie rinkos ekonomikos ir vidaus rinką bei konkurenciją reglamentuojančių ES teisės aktų įgyvendinimas suteikė daugeliui Vidurio ir Rytų Europos regionų naują pagreitį. Naujų valstybių narių priėmimas į ES suartino pasienio regionus ir daugeliu atvejų pagyvino anksčiau užmegztus prekybos ir verslo ryšius. Bet nauja dinamika lėmė visų pirma darbo rinkos politines problemas ir išryškino tarpusavyje bendradarbiaujančių pasienio regionų infrastruktūros trūkumus.

1.3

Siekiant konkrečiau apžvelgti išsiplėtusios ES pasienio regionų pramonės politikos permainas ir surinkti informaciją, reikalingą šiai nuomonei parengti, Pramonės permainų konsultacinė komisija (CCMI) ir Europos permainų stebėsenos centras (EPSC) 2005 m. spalio 17–18 d. Bratislavoje, pasienio regione „CENTROPE“ surengė seminarą, kuriame dalyvavo CCMI nariai, socialinių partnerių atstovai iš Austrijos, Slovakijos ir Vengrijos bei ekspertai.

2.1

Pasienio regionuose, kurie šiuo metu užima maždaug 40 proc. bendro Europos ploto, gyvena apie 33 proc. ES gyventojų (1).

2.2

Pasirašius Europos anglių ir plieno bendrijos (EAPB) steigimo sutartį, ES sienos nuolatos kito ir ilgainiui jos dar keisis. Atsižvelgdama į su tuo susijusius procesus, ES privalo atnaujinti pasienio regionų politiką.

2.2.1

Šalių kandidačių pasienio regionai pradeda bendradarbiauti su kaimyniniais ES regionais ruošdamiesi stojimui į ES ir derindami teisės aktus.

2.2.2

Ypatingas valstybės sienų atvejis buvo „geležinė uždanga“. Didžioji šios sienos dalis šiandien jau tapo 25 ES valstybių vidaus siena. Kai 1989 m., praėjus devyneriems metams nuo 1980 m. Solidarumo revoliucijos, griuvo Berlyno siena, Bendrijos ir buvusių Rytų bloko šalių pasienio regionuose, ypač vadinamojoje „niekieno žemėje“, praktiškai nebuvo jokios infrastruktūros. Nepaisant didelės pažangos šalinant politinių sprendimų, lėmusių tokią padėtį, pasekmes, ši problema toli gražu dar neišspręsta.

2.2.3

Kitas ypatingas ES sienos atvejis yra Viduržemio jūra. Nors ES ir Viduržemio jūros regiono šalys jau daugelį metų vykdo bendradarbiavimo politiką, pastaruoju metu, atsižvelgiant į tarptautinės padėties raidą, Europa neteikė jai svarbios reikšmės.

2.3

Dar prieš įstojant į ES naujoms valstybėms, jų pasienio regionai pasirašė kaimynystės sutartis ir užmezgė glaudžius tarpvalstybinius ryšius (pvz., vadinamieji euroregionai), tapusius nauja tarpvalstybinio bendradarbiavimo forma. Euroregionų funkcionavimui nereikėjo jokių tarpvyriausybinių susitarimų. Jie rėmėsi laisvo vietos valdžios institucijų bei kitų suinteresuotųjų šalių apsisprendimo principu. Euroregionų bendradarbiavimo tikslas buvo bendras, nuo politinių valstybių sienų nepriklausantis problemų sprendimas ir ekonominis bendradarbiavimas transporto ir aplinkos srityse.

2.4

Nuo praėjusio amžiaus 10-ojo dešimtmečio iki šiol praktinis regionų bendradarbiavimas Europos Sąjungoje susijęs su įvairių INTERREG programų įgyvendinimu. EESRK analizavo kai kuriuos šio bendradarbiavimo aspektus ir parengė nuomones dėl regionų bendradarbiavimo, remdamasis Viduržemio jūros ir Baltijos jūros regionų patirtimi (2)  (3)  (4).

2.4.1

Remiantis šiomis EESRK nuomonėmis, buvo apibrėžti šie regioninų bendradarbiavimo Bendrijos skatinimo kriterijai:

2.4.2

Komitetas, rengdamas savo nuomones INTERREG tema, pastebėjo, kad 10-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje įvairių bendradarbiavimo lygių ryšiai buvo nepakankamai plėtojami. Pavyzdžiui, buvo bendradarbiaujama tik tam tikrais anksčiau išvardytais lygiais ir apsiribojama teritoriniu ir geografiniu principu.

2.4.3

Atsižvelgiant į Prancūzijos, Belgijos, Vokietijos ir Liuksemburgo pasienio regionus, kuriuose vyko intensyvios struktūrinės permainos, ES labai pagelbėjo metodų, pristabdančių gyventojų emigraciją iš šių regionų ir „poindustrinių plynių“ susidarymą šioje teritorijoje, taikymas. Lemiamą įtaką restruktūrizavimo eigai turėjo ištekliai ir veiksmai laikantis EAPB steigimo sutarties nuostatų.

2.5

Šiuo metu Europoje yra maždaug 180 tarpvalstybinių partnerysčių. Dauguma jų padeda mažinti pasienio regionui būdingas problemas. Naujųjų valstybių narių teritorijoje yra 32 euroregionai. Tai rodo didelį naujųjų valstybių narių aktyvumą skatinant tarpvalstybinį bendradarbiavimą.

2.6

Daugelyje šių 32 pasienio regionų, besiribojančių su ES senbuvėmis, iki šiol nebuvo imtasi pramonės politikai tiesioginę įtaką turinčių iniciatyvų, nors nemažai bendrų veiksmų netiesiogiai sietini su šia politika.

2.7

Naujos pramonės politikos iniciatyvos paprastai pasireiškia netoli metropolių regionų esančiuose pasienio regionuose (pvz., trikampyje: Viena — Budapeštas — Bratislava) arba ten, kur įsikūrę pramonės centrai ar yra daug prie metropolių regionų nepriskiriamų didmiesčių (Katovicų ir Ostravos regionai, besidriekiantys palei Čekijos ir Lenkijos sieną).

2.7.1

Įdomus naujas pramonės permainų pavyzdys yra Friulio-Venecijos-Džiulijos regionas, esantis prie Italijos ir Slovėnijos sienos, kuriame prieš pat ES plėtrą ir po jos sparčiai augo gamyba, ypač baldų pramonė.

3.1.1

Šioje nuomonėje pasienio regionų, kuriems būdinga išplėtota pramonės politika, ypatumai analizuojami daugiausia remiantis regionu „CENTROPE“ (5).

3.1.1.1

Regionas apima trijų naujų ir vienos iš penkiolikos senųjų valstybių narių teritorijas (Austrijoje - Vienos, Žemutinės Austrijos ir Burgenlando federalines žemes, Čekijoje - Pietų Moraviją, Slovakijoje - Bratislavą ir Trnavą, Vengrijoje - Györ-Mozon-Sopron ir Vas apygardas. Visam regionui būdingos sritys, pasižyminčios pakraščiams įprastomis problemomis, ir kaimynystėje esantys urbanizuoti centriniai regionai, kuriuose ekonomika vystosi dinamiškai.

3.1.1.2

Paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje jame vyko intensyvios struktūrinės permainos, lėmusios investicijų srautus į kai kurias šio regiono dalis. Tai nulėmė poslinkius darbo rinkose, kur nemaža dalis darbuotojų, ypač vyresnio amžiaus, pasitraukė iš darbinės veiklos, o vėliau, daugėjant investicijų, atsirado darbo jėgos poreikis, tik nebūtinai toje pačioje vietoje.

3.1.1.3

ES plėtra keturių valstybių - Austrijos, Čekijos, Slovakijos ir Vengrijos - sandūroje suartino įvairiapuses regionines darbo rinkas, kurių integracija tampa didžiuliu iššūkiu. Įmonių ir darbo jėgos perkėlimas miestų link, taip pat bloga (transporto) infrastruktūros būklė, kaip ir ankstesniais laikais, didžiulis darbo užmokesčio skirtumas Austrijoje ir kitose naujosiose ES valstybėse ir prognozuojamas kvalifikuotų specialistų trūkumas slegia darbo rinką.

3.1.1.4

Išryškėjo tarpvalstybinių gamybos tinklų formavimosi požymiai. Tą lėmė transporto infrastruktūros plėtra, kuriai buvo būtinos didelės investicijos. Tai paskatino užpildyti esamas spragas ir atkurti ankstesnius ryšius.

3.1.2

Pagrindiniai pramonės permainų impulsai šiuose regionuose anksčiau ir dabar sietini su užsienio ir vietinėmis investicijomis, tarp jų į mažas ir vidutines įmones. Daugiausia investicijų teko šalims, kuriose iki joms įstojant į ES buvo įkurtos vadinamosios „ypatingosios ekonominės zonos“ ar „pramoninės zonos“. Šios teritorijos retai sutapdavo su pasienio regionais (žr. EESRK nuomonę CCMI/025). Todėl tik nedaugeliui pasienio regionų būdinga nauja pramonės politika.

3.1.2.1

Svarbiausia varomoji jėga buvo investicijos į esamą infrastruktūrą („neplyno lauko investicijos“) ir į naujus statinius bei įmonių perkėlimą („plyno laiko investicijos“). Naujų rinkų įsisavinimas, įmonių apmokestinimo skirtumai, milžiniški darbo užmokesčio skirtumai ir valstybės subsidijos buvo šių investicijų varomoji jėga. Šie veiksniai lėmė struktūrines permainas ir prisidėjo prie ekonomikos augimo.

3.1.2.2

Jie padėjo pritraukti aukštos ir vidutinės kvalifikacijos specialistus ir mažinti darbo sąnaudas bei su personalu nesusijusias išlaidas. Ypač išaugo mašinas aptarnaujančio personalo, montuotojų, metalo apdirbimo specialistų, suvirintojų, mašinų gamybos inžinierių ir informatikos specialistų poreikis, beje, tai būdinga visoms ES gamybos sritims.

3.1.2.3

Šios priemonės lėmė geresnį valdymą ir tinkamesnę personalo politiką, padėjo gerinti darbdavių ir darbuotojų santykius. Jos taip pat padėjo rasti finansinių lėšų investicijoms ir atkurti ryšius su tiekimo rinkomis ir klientais.

3.1.2.4

Investicinėje veikloje dalyvavo ne tik didžiosios ES įmonės, bet ir mažos bei vidutinės įmonės, taip pat trečiųjų šalių firmos. Šios įmonės investicijas sutelkė vadinamosiose „verslo sankaupose“, išplėtojo multiplikacinį efektą ir užmezgė ryšius su vietinėmis verslo įmonėmis ir užsienio šalių dukterinėmis įmonėmis.

3.1.3

Struktūrinių pramonės permainų pasienio regionuose analizė rodo, kad ten dažniausiai taikomas vadinamasis „žingsnis po žingsnio“ metodas.

3.1.3.1

Pirmajame etape gamintojai pradeda daug darbo sąnaudų reikalaujančią gamybą, į darbą priimdami gan žemos kvalifikacijos darbuotojus. Kitame etape jie įdarbina labiau kvalifikuotus darbuotojus ir teikia kompleksiškesnes paslaugas. Pavykus pirmajam žingsniui, gamyba iš dalies perkeliama į kitas to regiono pakraštyje esančias įmones, siekiant sumažinti darbo išlaidas.

3.1.3.2

Esminę reikšmę struktūriniams klausimams, susijusiems su pramonės permainomis, turėjo struktūriniai junginiai dviem kryptim: aukštyn (užsienio bendrovės regione ir už jo ribų) ir žemyn (vietos lygiu). Jais siekiama padidinti tinklo ar regiono konkurencingumą.

3.1.3.3

Buvo įgyvendinamos ir su didesne rizika susijusios koncepcijos („sniego gniūžtės“ principas), kurios, kaip paaiškėjo, nulėmė glaudesnius ryšius. Šiame procese besiplečiančios firmos „atžalas“ galima lengvai perkelti į kitas naujas įmones.

3.1.3.4

Pastebima, kad pasienio regionuose, tarp jų ir naujose ES valstybėse, naujas dukterines įmones arba filialus steigia veiklūs investuotojai, kurie regione pereina prie antrojo raidos etapo. Taip pat pastebima, kad pramonės politiką šiuose regionuose remia įmonių, kurios dažnai būna tarptautinės, tinklai, pvz., sąveikaujančios tarpvalstybinės personalo vadybos srityje.

3.2.1

Pramonės politikoje naudojamos tiesioginio skatinimo ir asimetrijos taikymo tarp įmonių priemonės. Taikyti asimetriją yra sunkiau toms bendrovėms, kurios įtraukia į tinklą mažas ir vidutines įmones.

3.2.1.1

Kaip nurodė R.Pedersini savo pranešime (žr. 4 išnašą), netrukus gali pasirodyti efektyvu sutrumpinti įmonės veiklą iki vidutinės trukmės laikotarpio. Tai, be abejo, sukels socialinių pasekmių ir turėtų vykti taikant tinkamas, dialogo su socialiniais ir verslo partneriais metu aptartas priemones.

3.2.2

Labai didelis iššūkis visos ES raidai ir Bendrijos pramonės politikos ateičiai, ypač pasienio regionams, yra įmonių apmokestinimo skirtumai, susiję visų pirma su juridinių asmenų pelno mokesčiu (6).

3.2.2.1

Nepaprastai svarbu nuspręsti, ar reikia suderinti juridinių asmenų pelno mokestį ir kaip nustatyti bendrą apmokestinimo pagrindą: ar atsižvelgiant į šalyje, kurioje įregistruota pagrindinė įmonės buveinė, taikomus mokesčius (Home State Taxation - HST), ar bus sukurta bendra konsoliduota pelno mokesčio bazė (Common Corporate Consolidated Tax Base - CCCTB).

3.2.2.2

Apmokestinant remiantis HST principu, ES pasienio regionuose nebereikės taikyti skirtingų, bendrą konsoliduotą mokesčio bazę reglamentuojančių teisės aktų, tačiau tai susiję su didesne rizika (7).

3.2.2.3

Taikant CCCTB, visoms tarpvalstybinėms įmonėms, neatsižvelgiant į tai, kokioje šalyje įsikūrusi jų pagrindinė buveinė, taikomi vienodi pajamų apmokestinimo principai (8). Be to, taikant CCCTB, nereikia keisti galiojančių nacionalinių teisės aktų; tereikia susitarti dėl naujų, papildomų teisės aktų, taikomų keliose šalyse veikiančioms įmonėms, priėmimo.

3.2.2.4

Bendros konsoliduotos juridinių asmenų pelno mokesčio trūkumas yra susijęs su rizika, kad dvi toje pačioje šalyje įsikūrusios įmonės, turinčios panašius gamybinius pajėgumus bei užimančios panašią vidaus rinkos dalį, apskaičiuos apmokestinamas pajamas pagal skirtingus kriterijus.

3.2.3

Vienas svarbiausių pramonės politikos raidą šiuose regionuose lemiančių veiksnių yra regiono transporto infrastruktūros išsivystymo ir į jį vedančių koridorių lygis bei plėtros tempai. Dėl to reikia ne tik aktyviai investuoti į regionų transporto tinklo kūrimą ir modernizavimą, bet ir inicijuoti bendrus transporto projektus, kurie turi būti valdomi ir įgyvendinami šiuolaikiškai, diegiant naujoves ir mokslo pažangą.

4.1

Pasienio regionų, taikančių naująją pramonės politiką, koncepcija tiek bendrąja prasme, tiek ir atsižvelgiant į konkrečius atvejus ir gamybos vietas, yra labai sudėtinga. Todėl Komitetas mano, kad, naujai valstybei perėmus pirmininkavimą Tarybai, reikia labai tiksliai apibrėžti „regiono“ sąvoką atsižvelgiant į tarpvalstybinius ir pramonės aspektus. Turi būti atskiriami su ES nepriklausančiomis šalimis besiribojantys regionai, taip pat atsižvelgiama į tai, ar kaimyninė valstybė yra ar nėra kandidatė į ES.

4.1.1

Šiuose ir naujųjų valstybių narių, ir su senosiomis ES valstybėmis besiribojančiuose regionuose turi būti atsakyta į klausimą, kur yra riba, skirianti 10-ajame dešimtmetyje šiuose regionuose įvykusių permainų pasekmes nuo permainų, sietinų su stojimu į ES ir plėtra, pasekmių. Be to, būtina įvertinti šiuose regionuose panaudotų Bendrijos metodų veiksmingumą, šalims rengiantis stoti ir įstojus į ES.

4.1.2

Naujai valstybei perėmus pirmininkavimą Tarybai ir bendradarbiaujant su EESRK, reikia atsakyti į šiuos klausimus:

4.2

Atsižvelgdamas į išsiplėtusios ES pasienio regionų ypatumus

EESRK mano, kad pirmiausia būtina užtikrinti socialinę sanglaudą ir siekti išvengti visų pirma tokios konkurencijos, kuri nulemtų su darbo teise susijusių standartų ir socialinių normų mažinimą. Todėl yra būtina, kad šių procesų metu ES būtų pasitelkiamos darbdavių ir darbuotojų santykiams įtakos turinčios šiuolaikinės konsoliduotos priemonės, ypač socialinis arba suinteresuotų subjektų dialogas.

4.2.1

Atsižvelgdamas į pasienio regionams būdingas darbo rinkos problemas, kurias lėmė tradiciškai nepakankamas dėmesys šiems klausimams, struktūrinės permainos bei dinamiški, su specifinės pramonės politikos šiuose regionuose įgyvendinimu susiję pokyčiai, EESRK siūlo skatinti darbo vietų kūrimą bei kvalifikacijos kėlimą ir laikinai taikyti jau anksčiau ES dažnai naudotas rėmimo priemones, t.y. teikti paramą įmonėms, kuriančioms nuolatines darbo vietas.

4.2.2

Įgyvendinant šią koncepciją, būtina taikyti tinkamas apsaugos priemones, užkertančias kelią piktnaudžiavimui viešosiomis lėšomis ir užtikrinančiomis, kad bus kuriamos iš tiesų naujos ir nuolatinės darbo vietos. Techniniai tokių saugos priemonių aspektai analizuojami keičiant atitinkamas viešųjų pirkimų direktyvas.

4.2.3

Įmonė neturi teisės gauti valstybės paramos arba struktūrinių fondų dotacijų tuo atveju, jei gavusi ankstesnę paramą ji perkėlė darbo vietas arba perkėlusi gamybą sumažino darbo vietų skaičių savo pirminėje įmonėje, nepaisydama nacionalinių ir tarptautinių teisės normų.

4.3

Komiteto nuomone, vystant ir įgyvendinant pramonės politiką išsiplėtusios ES pasienio regionuose svarbus ir netgi lemiamas veiksnys buvo ir yra galimybė panaudoti šiuose regionuose ES struktūrinių fondų lėšas. Būtina didinti šių struktūrinių lėšų dalį minėtuose regionuose ir sušvelninti intensyvių pereinamųjų procesų eigą bei prisitaikyti prie įgyvendinamos politikos dinamikos.

4.3.1

Dėl to Komitetas, atsižvelgdamas į savo nuomonę (9) dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento dėl Europos tarpvalstybinio bendradarbiavimo grupės (ETBG) sukūrimo, ypač pabrėžia būtinybę išplėsti reglamento nuostatas dėl ETBG tikslų bei sudėties ir į tekstą įterpti: „suinteresuoti ekonominiai ir socialiniai subjektai bei kitos susijusios pilietinės visuomenės organizacijos…“

4.3.1.1

ETBG ir kitų struktūrinių fondų pagrindu įsteigtos bendrovės galėtų koordinuoti įvairius finansinius srautus ir šių fondų lėšomis parengti bei įgyvendinti projektus, skatinančius pramonės politikos rėmimą regione. Lėšos turėtų būti prieinamos visiems regiono suinteresuotų šalių atstovams. Tokių juridinio asmens teises turinčių bendrovių steigimas galėtų paskatinti tarpvalstybinį bendradarbiavimą, padidinti regionų aktyvumą ir paspartinti teisės aktų derinimą.

4.3.2

Plėtodami ir vėliau įgyvendindami šių struktūrinių fondų lėšomis finansuojamus projektus, privatūs investuotojai turėtų pasinaudoti mišraus finansavimo galimybe ir naudoti viešąsias lėšas, kurių dalis negali būti laikoma neleistina parama. Reikia siekti, kad tai būtų naudinga ne pavieniui ūkio subjektui, bet visam regionui - kurti darbo vietas, plėtoti infrastruktūrą ir didinti ekonomikos našumą.

4.4

Komitetas laikosi nuomonės, kad darbo rinkų vystymasis tokiuose regionuose yra svarbus pramonės permainų veiksnys. Šiuo metu, kaip ir anksčiau, vis dar esama laikinų judumo kliūčių darbuotojams, kurie norėtų laisvai pasirinkti darbo vietą ES teritorijoje. Komitetas ragina valstybes nares rimtai apsvarstyti, ar nevertėtų anksčiau panaikinti pereinamuosius laikotarpius. Šiam tikslui reikia pasitelkti socialinius partnerius ir su jais konsultuotis visuose susijusiuose lygmenyse.

4.4.1

Gerinant darbuotojų judumą pasienio regionuose, negalima neatsižvelgti į galimą įtampą tarp skirtingų tautybių arba etninių bendrijų. Regionų, kuriuose nuo seno gyvena įvairių kultūrų ir etninių grupių atstovai, ypatumai ir patirtis turėtų padėti veiksmingiau nei bet kur kitur sušvelninti ir išspręsti šį sudėtingą klausimą. Socialiniam dialogui ir pilietinės visuomenės dalyvavimui tenka ypatingas vaidmuo, sprendžiant tarp įvairių tautybių ir etninių grupių bei jų kultūrų kylančias problemas (10).

4.5

Vis naujoms valstybėms perimant pirmininkavimą ES, ekspertai privalo reguliariai įvertinti ir moksliškai išanalizuoti su dinamiškomis struktūrinėmis permainomis pasienio regionuose susijusias priemones, nes spontaniškos iniciatyvos yra neveiksmingos ir netgi gali veikti destabilizuojančiai.