25.4.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 124/1

(1)

Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/92/ES (4) buvo suderinti projektų poveikio aplinkai vertinimo principai įvedant minimalius reikalavimus (susijusius su projektų, kurie turi būti vertinami, rūšimis, pagrindinėmis užsakovų pareigomis, vertinimo turiniu ir kompetentingų institucijų bei visuomenės dalyvavimu) ir ja taip pat padedama užtikrinti aukštą aplinkos ir žmonių sveikatos apsaugos lygis. Laikydamosi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) nuostatų valstybės narės gali nustatyti griežtesnes apsaugos priemones;

(2)

2007 m. balandžio 30 d. Komisijos komunikate „Tarpinė šeštosios Bendrijos aplinkosaugos veiksmų programos peržiūra“ ir 2009 m. liepos 23 d. Komisijos ataskaitoje dėl Tarybos direktyvos 85/337/EEB (5), kuri buvo taikoma prieš priimant Direktyvą 2011/92/ES, taikymo ir veiksmingumo buvo pabrėžtas poreikis tobulinti projektų poveikio aplinkai vertinimo principus ir pritaikyti Direktyvą 85/337/EEB prie labai pasikeitusių politinių, teisinių ir techninių aplinkybių;

(3)

siekiant pagerinti poveikio aplinkai vertinimo procedūros kokybę, suderinti tą procedūrą su pažangaus reglamentavimo principais ir padidinti suderinamumą bei sinergiją su kitais Sąjungos teisės aktais ir kitų sričių politika, taip pat su valstybių narių suformuotomis strategijomis ir politika nacionalinės kompetencijos srityse, būtina iš dalies pakeisti Direktyvą 2011/92/ES;

(4)

siekdamos koordinuoti ir palengvinti tarpvalstybinių projektų vertinimo procedūras ir visų pirma siekdamos rengti konsultacijas pagal 1991 m. vasario 25 d. Konvenciją dėl poveikio aplinkai vertinimo tarpvalstybiniame kontekste (Espoo konvencija), atitinkamos valstybės narės gali sukurti bendrą įstaigą, kurioje joms būtų vienodai atstovaujama;

(5)

mechanizmai, kurie nustatyti Europos Parlamento ir Tarybos reglamentuose (ES) Nr. 347/2013 (6), (ES) Nr. 1315/2013 (7) ir (ES) Nr. 1316/2013 (8), kurie yra svarbūs Sąjungos bendrai finansuojamiems infrastruktūros projektams, taip pat gali palengvinti Direktyvos 2011/92/ES reikalavimų įgyvendinimą;

(6)

Direktyva 2011/92/ES taip pat turėtų būti peržiūrėta, siekiant užtikrinti, kad Sąjungoje būtų gerinama aplinkos apsauga, didinamas išteklių naudojimo efektyvumas ir remiamas tvarus augimas. Šiuo tikslu būtina supaprastinti ir suderinti nustatytas procedūras;

(7)

per pastarąjį dešimtmetį padidėjo aplinkos klausimų, kaip antai išteklių naudojimo efektyvumas ir tvarumas, biologinės įvairovės apsauga, klimato kaita bei avarijų ir nelaimių rizika, svarba formuojant politiką. Todėl jie turėtų būti svarbūs vertinimo ir sprendimų priėmimo procesų elementai;

(8)

2011 m. rugsėjo 20 d. komunikate „Efektyvaus išteklių naudojimo Europos planas“ Komisija įsipareigojo peržiūrėdama Direktyvą 2011/92/ES įtraukti su išteklių naudojimo efektyvumu ir tvarumu susijusius platesnio pobūdžio elementus;

(9)

2006 m. rugsėjo 22 d. Komisijos komunikate „Dirvožemio apsaugos teminėje strategijoje“ ir „Efektyvaus išteklių naudojimo Europos plane“ pabrėžiama tvaraus dirvožemio naudojimo svarba ir poreikis spręsti problemas, susijusias su tuo, kad laikui bėgant netvariai didėja gyvenviečių plotas (užimama žemė). Be to, 2012 m. birželio 20–22 d. Rio de Žaneire vykusios Jungtinių Tautų konferencijos tvaraus vystymosi klausimais baigiamajame dokumente pripažinta ekonominė ir socialinė gero žemės, įskaitant dirvožemį, valdymo svarba ir poreikis skubiai sustabdyti žemės blogėjimą. Todėl valstybės ir privačiuose projektuose būtina apsvarstyti ir riboti jų poveikį žemei, ypač tą, kuris susijęs su žemės užėmimu, ir dirvožemiui, įskaitant susijusį poveikį organinėms medžiagoms, erozijai, tankinimui ir sandarinimui; tinkami žemėnaudos planai ir politika nacionaliniu, regioniniu ir vietos lygmenimis taip pat svarbūs šiuo atžvilgiu;

(10)

Jungtinių Tautų biologinės įvairovės konvencijoje (toliau – Konvencija), kurios šalimi Sąjunga yra pagal Tarybos sprendimą 93/626/EEB (9), reikalaujama įvertinti, kiek įmanoma ir tikslinga, projektų reikšmingą neigiamą poveikį biologinei įvairovei, kaip apibrėžta Konvencijos 2 straipsnyje, kad to poveikio būtų galima išvengti ar jį sumažinti iki minimumo. Toks išankstinis tų poveikių vertinimas turėtų padėti pasiekti 2010 m. iškeltą Sąjungos pagrindinį tikslą, kuris buvo patvirtintas 2010 m. kovo 25–26 d. Europos Vadovų Tarybos išvadose: ne vėliau kaip 2020 m. sustabdyti biologinės įvairovės nykimą ir ekosistemos funkcijų blogėjimą ir jas kuo labiau atkurti;

(11)

priemonės, kurių imamasi siekiant išvengti reikšmingo neigiamo poveikio aplinkai, ypač rūšims ir buveinėms, saugomoms pagal Tarybos direktyvą 92/43/EEB (10) ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2009/147/EB (11), užkirsti jam kelią, jį sušvelninti ir, jei galima, jį kompensuoti, turėtų padėti išvengti aplinkos kokybės blogėjimo ir grynųjų biologinės įvairovės nuostolių, laikantis Sąjungos įsipareigojimų pagal Konvenciją ir ES biologinės įvairovės strategijoje iki 2020 m. numatytų tikslų bei veiksmų, nustatytų 2011 m. gegužės 3 d. Komisijos komunikate „Biologinė įvairovė – mūsų gyvybės draudimas ir gamtinis turtas. ES biologinės įvairovės strategija iki 2020 m.“;

(12)

siekiant užtikrinti aukštą jūros aplinkos, ypač rūšių ir buveinių, apsaugos lygį, atliekant jūros aplinkos projektų poveikio aplinkai vertinimo ir atrankos procedūras, reikėtų atsižvelgti į tų projektų charakteristikas, ypatingą dėmesį skiriant naudotoms technologijoms (pvz., seisminiai tyrimai naudojant aktyviuosius sonarus). Šiuo tikslu Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/30/ES (12) reikalavimai taip pat galėtų palengvinti šios direktyvos reikalavimų įgyvendinimą;

(13)

klimato kaita ir toliau darys žalą aplinkai ir kels pavojų ekonomikos plėtrai. Šiuo atžvilgiu tikslinga įvertinti projektų poveikį klimatui (pvz., išmetamą šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį) ir jų pažeidžiamumą dėl klimato kaitos;

(14)

atsižvelgdama į 2009 m. vasario 23 d. Komisijos komunikatą „Bendrijos stichinių ir žmogaus sukeltų nelaimių prevencija“, Taryba savo 2009 m. lapkričio 30 d. išvadose paragino Komisiją užtikrinti, kad atliekant Sąjungos iniciatyvų įgyvendinimo peržiūrą ir tolesnę plėtrą būtų atsižvelgiama į nelaimių rizikos prevencijos ir valdymo klausimus ir į 2005 m. sausio 22 d. priimtą Jungtinių Tautų Hyogo veiksmų programą (2005–2015 m.), kurioje pabrėžiamas poreikis nustatyti didelių infrastruktūros projektų nelaimių rizikos pasekmių vertinimo procedūras;

(15)

siekiant užtikrinti aukšto lygio aplinkos apsaugą, tam tikrų projektų atvejais reikia imtis atsargumo veiksmų, kai tikėtina, kad tie projektai dėl savo pažeidžiamumo didelių avarijų ir (arba) gaivalinių nelaimių (kaip antai potvynių, jūros lygio kilimo ar žemės drebėjimų) atžvilgiu turės reikšmingą neigiamą poveikį aplinkai. Tokių projektų atvejais svarbu atsižvelgti į jų pažeidžiamumą (riziką ir atsparumą) didelių avarijų ir (arba) nelaimių atžvilgiu, tų avarijų ir (arba) nelaimių įvykimo riziką ir išvadas, kad tikėtinas reikšmingas neigiamas poveikis aplinkai. Siekiant išvengti dubliavimosi, turėtų būti galima naudotis atitinkama informacija, prieinama ir gauta atlikus rizikos vertinimą pagal Sąjungos teisės aktus, kaip antai Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2012/18/ES (13) ir Tarybos direktyva 2009/71/Euratomas (14), arba atlikus atitinkamus vertinimus pagal nacionalinės teisės aktus su sąlyga, kad įvykdomi šios direktyvos reikalavimai;

(16)

Siekiant apsaugoti ir skatinti kultūros paveldą, kurį sudaro istorinės miestų vietos ir kraštovaizdis, kurie yra neatsiejama kultūros įvairovės, kurią pagal SESV 167 straipsnio 4 dalį Sąjunga yra įsipareigojusi gerbti ir skatinti, dalis, gali būti naudingos apibrėžtys ir principai, nustatyti atitinkamose Europos Tarybos konvencijose, visų pirma 1969 m. gegužės 6 d. Europos archeologijos paveldo apsaugos konvencijoje, 1985 m. spalio 3 d. Europos architektūros paveldo apsaugos konvencijoje, 2000 m. spalio 20 d. Europos kraštovaizdžio konvencijoje ir 2005 m. spalio 27 d. Kultūros vertės visuomenei pagrindų konvencijoje. Siekiant geriau išsaugoti istorinį ir kultūros paveldą bei kraštovaizdį, atliekant projektų poveikio aplinkai vertinimą svarbu atsižvelgti į jų vizualinį poveikį, t. y. suformuoto arba gamtinio kraštovaizdžio ir miesto vietovių arba jų vaizdo pokyčius;

(17)

taikant Direktyvą 2011/92/ES būtina užtikrinti pažangų, tvarų ir integracinį augimą, laikantis 2010 m. kovo 3 d. Komisijos komunikate „2020 m. Europa. Pažangaus, tvaraus ir integracinio augimo strategija“ nustatytų tikslų;

(18)

siekiant sustiprinti visuomenės teisę gauti informaciją ir padidinti skaidrumą, laiku pateikiama su šios direktyvos įgyvendinimu susijusi informacija apie aplinką turėtų būti prieinama ir elektroniniu būdu. Todėl valstybės narės turėtų sukurti bent centrinį portalą arba prieigos taškus tinkamu administraciniu lygmeniu, kad būtų sudarytos galimybės visuomenei laisvai ir veiksmingai susipažinti su ta informacija;

(19)

patirtis parodė, kad tais atvejais, kai projektai ar jų dalys skirti gynybos tikslams, įskaitant projektus, susijusius su sąjungininkų veiksmais pagal tarptautinius įsipareigojimus valstybių narių teritorijoje, taikant Direktyvą 2011/92/ES galėtų būti atskleista svarbi slapta informacija ir taip pakenkta gynybos tikslams. Todėl turėtų būti numatyta galimybė suteikti leidimą valstybėms narėms atitinkamais atvejais netaikyti tos direktyvos;

(20)

patirtis parodė, kad dėl projektų, kurių vienintelis tikslas civilinės avarijos atveju yra reaguoti, laikantis Direktyvos 2011/92/ES būtų galima sulaukti neigiamų pasekmių, be kita ko, aplinkai, todėl valstybėms narėms reikėtų leisti tokiais atvejais netaikyti tos direktyvos;

(21)

valstybės narės turi keletą Direktyvos 2011/92/ES įgyvendinimo galimybių, susijusių su poveikio aplinkai vertinimo įtraukimu į nacionalines procedūras. Atitinkamai tų nacionalinių procedūrų elementai gali skirtis. Todėl pagrįsta išvada, kuria kompetentinga institucija užbaigia projekto poveikio aplinkai nagrinėjimą, gali būti integruota sutikimo dėl planuojamos veiklos procedūros dalis arba gali būti įtraukta į kitą privalomą vykdyti sprendimą, reikalingą siekiant vykdyti šios direktyvos tikslus;

(22)

siekiant užtikrinti aukštą aplinkos ir žmonių sveikatos lygį, vykdant tikrinimo procedūras ir poveikio aplinkai vertinimus, turėtų būti atsižvelgta į viso aptariamo projekto poveikį, įskaitant, kai tinkama, jo požeminį sluoksnį ir žemės gelmes, statybos, eksploatavimo ir prireikus griovimo etapais;

(23)

siekdama visiškai įvertinti tiesioginį ir netiesioginį projekto poveikį aplinkai, kompetentinga institucija turėtų atlikti analizę, išnagrinėjusi užsakovo pateiktą ir konsultacijų būdu gautą informaciją, ir prireikus atsižvelgti į papildomą informaciją;

(24)

jei projektai priimti konkrečiais nacionaliniais teisės aktais, valstybės narės turėtų užtikrinti, kad šios direktyvos tikslai, susiję su viešomis konsultacijomis, būtų įgyvendinami per įstatymų leidybos procesą;

(25)

turėtų būti užtikrintas kompetentingos institucijos objektyvumas. Interesų konfliktų galima būtų išvengti, inter alia, atskiriant kompetentingos institucijos funkcijas nuo užsakovo funkcijų. Tais atvejais, kai kompetentinga institucija yra ir užsakovas, valstybės narės turėtų savo administracinių kompetencijų sąrangoje tinkamai atskirti bent tų institucijų, kurios vykdo pareigas, kylančias iš Direktyvos 2011/92/ES, funkcijas, tarp kurių esama konflikto;

(26)

kad kompetentinga institucija galėtų nuspręsti, ar Direktyvos 2011/92/ES II priede išvardytiems projektams, jų pakeitimams arba pratęsimams turi būti taikomas poveikio aplinkai vertinimas (atrankos procedūra), informacija, kurią užsakovas privalo pateikti, turi būti nurodyta ir joje didžiausias dėmesys turėtų būti skirtas svarbiausiems aspektams, kurie leistų kompetentingai institucijai priimti savo išvadą. Ta išvada turėtų būti skelbiama viešai;

(27)

atrankos procedūra turėtų užtikrinti, kad poveikio aplinkai vertinimo būtų reikalaujama tik projektams, kurie, tikėtina, darys reikšmingą poveikį aplinkai;

(28)

reikėtų pritaikyti ir patikslinti Direktyvos 2011/92/ES III priede nustatytus atrankos kriterijus, į kuriuos valstybės narės turi atsižvelgti siekdamos nustatyti, kokiems projektams reikia taikyti poveikio aplinkai vertinimą pagal jų reikšmingą poveikį aplinkai. Pavyzdžiui, patirtis parodė, kad dažnai tikėtina, jog projektai, kuriuos įgyvendinant naudojami vertingi ištekliai arba jiems daromas poveikis, taip pat projektai, kuriuos siūloma vykdyti aplinkos aspektu pažeidžiamose vietose, arba projektai, kurių poveikis gali būti žalingas arba negrįžtamas, darys reikšmingą poveikį aplinkai;

(29)

kad atrankos procedūra būtų taikoma veiksmingai ir skaidriai, kompetentingos institucijos turėtų nustatyti svarbiausius kriterijus, į kuriuos reikia atsižvelgti sprendžiant, ar tikėtina, kad projektas darys reikšmingą poveikį aplinkai, ir turėtų atsižvelgti į informaciją, kuri galėjo būti gauta atliekant kitus pagal Sąjungos teisės aktus reikalaujamus vertinimus. Šiuo atžvilgiu tikslinga nustatyti atrankos išvados turinį, ypač tais atvejais, kai poveikio aplinkai vertinimo nereikalaujama. Be to, gera administracinė praktika yra atsižvelgti į savanoriškas pastabas, kurios gali būti gaunamos iš kitų šaltinių, kaip antai iš visuomenės narių arba viešosios valdžios institucijų, nors atrankos etapu nereikalaujama oficialių konsultacijų;

(30)

siekiant pagerinti poveikio aplinkai vertinimo kokybę, supaprastinti procedūras ir racionalizuoti sprendimų priėmimo procesą kompetentinga institucija turėtų užsakovo prašymu pateikti nuomonę dėl aplinkos informacijos, kurią būtina pateikti poveikio aplinkai vertinimo ataskaitos forma, apimties ir išsamumo (toliau – apimties nustatymas);

(31)

poveikio aplinkai įvertinimo ataskaita, kurią turi pateikti projekto užsakovas, turėtų apimti su tuo projektu susijusių užsakovo svarstytų pagrįstų alternatyvų, įskaitant, jei reikia, tikėtinos dabartinės aplinkos būklės raidos neįgyvendinus projekto (bazinis scenarijus) scenarijų, aprašymą – dėl to pagerinant poveikio aplinkai vertinimo proceso kokybę ir leidžiant integruoti aplinkos klausimus ankstyvuoju projekto rengimo etapu;

(32)

pagal Direktyvos 2011/92/ES IV priedą poveikio aplinkai vertinimo ataskaitoje užsakovo pateikiami duomenys ir informacija turėtų būti išsamūs ir pakankamai aukštos kokybės. Siekiant išvengti dvigubo vertinimo, jei tinkama, reikėtų atsižvelgti į kitų vertinimų, atliktų pagal Sąjungos teisės aktus, kaip antai pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2001/42/EB (15) ar Direktyvą 2009/71/Euratomas, arba nacionalinės teisės aktus, rezultatus, jei jų esama;

(33)

ekspertai, atsakingi už poveikio aplinkai vertinimo ataskaitų rengimą, turėtų būti kvalifikuoti ir kompetentingi. Kad galėtų atlikti atitinkamo projekto ekspertizę, kompetentingos institucijos privalo turėti pakankamai srities, tiesiogiai susijusios su šiuo projektu, ekspertinių žinių, siekiant užtikrinti aukštą užsakovo teikiamos informacijos išsamumo ir aukštos kokybės lygį;

(34)

siekiant užtikrinti skaidrumą ir atskaitomybę, turėtų būti reikalaujama, kad kompetentinga institucija pagrįstų savo sprendimą duoti sutikimą dėl projekte planuojamos veiklos ir nurodytų, kad ji atsižvelgė į surengtų konsultacijų rezultatus ir atitinkamą surinktą informaciją;

(35)

valstybės narės turėtų užtikrinti, kad būtų įgyvendintos poveikio mažinimo ir kompensavimo priemonės bei kad būtų nustatytos tinkamos reikšmingo neigiamo poveikio aplinkai, kurį sukelia projektai statybos ir eksploatavimo etapais, stebėsenos procedūros, inter alia, siekiant nustatyti nenumatytą reikšmingą neigiamą poveikį, kad būtų galima imtis tinkamų taisomųjų veiksmų. Tokia stebėsena neturėtų dubliuotis su kitais nei ši direktyva Sąjungos teisės aktais ir nacionalinės teisės aktais reikalaujama stebėsena arba jos papildyti;

(36)

Siekiant paskatinti veiksmingiau priimti sprendimus ir padidinti teisinį tikrumą, valstybės narės, atsižvelgdamos į projekto pobūdį, sudėtingumą, vietą ir dydį, turėtų užtikrinti, kad projektų poveikio aplinkai vertinimo įvairūs etapai būtų įvykdyti per pagrįstą laikotarpį. Tokie terminai jokiomis aplinkybėmis neturėtų daryti neigiamos įtakos griežtų aplinkos apsaugos standartų pasiekimui, visų pirma nustatytiesiems pagal kitus nei ši direktyva Sąjungos aplinkos teisės aktus, taip pat visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus veiksmingumui ir galimybei kreiptis į teismą;

(37)

kai vertinimas turi būti atliekamas ir pagal šią direktyvą, ir pagal Direktyvą 92/43/EEB ir (arba) Direktyvą 2009/147/EB, valstybės narės, siekdamos padidinti poveikio aplinkai vertinimo veiksmingumą, sumažinti administravimo sudėtingumą ir padidinti ekonominį efektyvumą, turėtų užtikrinti, kad prireikus ir atsižvelgiant į valstybių narių specifines organizacines charakteristikas būtų numatytos koordinuotos ir (arba) bendros procedūros, atitinkančias tų direktyvų reikalavimus. Jeigu poveikio aplinkai vertinimas turi būti atliekamas ir pagal šią direktyvą, ir pagal kitus Sąjungos teisės aktus, kaip antai pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2000/60/EB (16), Direktyvą 2001/42/EB, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2008/98/EB (17), Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2010/75/ES (18) ir Direktyvą 2012/18/ES, valstybės narės turėtų galėti numatyti koordinuotas ir (arba) bendras procedūras, atitinkančias atitinkamų Sąjungos teisės aktų reikalavimus. Nustačiusios koordinuotas ar bendras procedūras valstybės narės turėtų paskirti instituciją, atsakingą už atitinkamų pareigų vykdymą. Atsižvelgdamos į institucines struktūras ir jei mano, kad reikia, valstybės narės turėtų galėti paskirti daugiau nei vieną instituciją;

(38)

valstybės narės turėtų nustatyti sankcijų, taikomų pažeidus pagal šią direktyvą priimtas nacionalines nuostatas, taisykles. Valstybės narės turėtų galėti laisvai nuspręsti dėl tų sankcijų rūšies arba pobūdžio. Sankcijos turėtų būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios;

(39)

laikantis teisinio tikrumo ir proporcingumo principų ir siekiant užtikrinti, kad perėjimas nuo Direktyva 2011/92/ES nustatytos tvarkos prie naujos tvarkos, nustatytos šios direktyvos pakeitimais, būtų kuo sklandesnis, reikėtų nustatyti pereinamojo laikotarpio priemones. Tomis priemonėmis turėtų būti užtikrinama, kad su poveikio aplinkai vertinimu susijusi reglamentavimo tvarka nebūtų pakeista konkretaus užsakovo atžvilgiu, kai pagal esamą tvarką jau pradėti vykdyti kokie nors procedūriniai etapai ir dėl projekto dar nesuteikta leidimo jį vykdyti arba nėra priimto kito privalomo vykdyti sprendimo, kurie būtini siekiant vykdyti šios direktyvos tikslus. Atitinkamai susijusios Direktyvos 2011/92/ES, kol ji dar iš dalies nepakeista šia direktyva, nuostatos turėtų būti taikomos projektams, kurių atžvilgiu atrankos procedūra pradėta, apimties nustatymo procedūra (kai nustatyti apimtį paprašė užsakovas arba to reikalauja kompetentinga institucija) pradėta arba poveikio aplinkai vertinimo ataskaita pateikta iki perkėlimo į nacionalinę teisę termino;

(40)

pagal 2011 m. rugsėjo 28 d. bendrą valstybių narių ir Komisijos politinį pareiškimą dėl aiškinamųjų dokumentų (19) valstybės narės pagrįstais atvejais įsipareigojo prie pranešimų apie perkėlimo priemones pridėti vieną ar daugiau dokumentų, kuriuose paaiškinamos direktyvos sudėtinių dalių ir nacionalinių perkėlimo priemonių atitinkamų dalių sąsajos. Šios direktyvos atveju teisės aktų leidėjas laikosi nuomonės, kad tokių dokumentų perdavimas yra pagrįstas;

(41)

kadangi šios direktyvos tikslo, t. y. užtikrinti aukšto lygio aplinkos ir žmonių sveikatos apsaugą nustatant minimalius projektų poveikio aplinkai vertinimo reikalavimus, valstybės narės negali deramai pasiekti, o dėl ja spręstinų aplinkos klausimų masto, sudėtingumo ir tarpvalstybinio pobūdžio tų tikslų būtų geriau siekti Sąjungos lygiu, laikydamasi Europos Sąjungos sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Sąjunga gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šia direktyva neviršijama to, kas būtina nurodytam tikslui pasiekti;

(42)

todėl Direktyva 2011/92/ES turėtų būti atitinkamai iš dalies pakeista,

1)

1 straipsnis iš dalies keičiamas taip:

2)

2 straipsnis iš dalies keičiamas taip:

3)

3 straipsnis pakeičiamas taip:

„3 straipsnis

1.   Vertinant poveikį aplinkai kiekvienu konkrečiu atveju yra tinkamu būdu nustatomas, apibūdinamas ir įvertinamas tiesioginis ir netiesioginis reikšmingas projekto poveikis šiems veiksniams:

2.   Poveikis 1 dalyje nustatytiems veiksniams apima tikėtiną poveikį, kurį lemia projekto pažeidžiamumas didelių avarijų ir (arba) nelaimių, kurios svarbios atitinkamam projektui, rizikos atžvilgiu.“;

4)

4 straipsnis iš dalies keičiamas taip:

5)

5 straipsnio 1–3 dalys pakeičiamos taip:

„1.   Kai reikalaujama atlikti poveikio aplinkai vertinimą, užsakovas parengia ir pateikia poveikio aplinkai vertinimo ataskaitą. Informacija, kurią turi pateikti užsakovas, apima bent:

Kai nuomonė pateikiama pagal 2 dalį, poveikio aplinkai vertinimo ataskaita rengiama remiantis ta nuomone ir joje pateikiama informacija, kurios gali būti pagrįstai reikalaujama, kad būtų galima padaryti pagrįstas išvadas apie projekto reikšmingą poveikį aplinkai, atsižvelgiant į naujausias žinias ir vertinimo metodus. Siekdamas išvengti dvigubo vertinimo užsakovas, rengdamas poveikio aplinkai vertinimo ataskaitą, gali atsižvelgti į jam prieinamų kitų svarbių vertinimų, atliktų pagal Sąjungos ar nacionalinės teisės aktus, rezultatus.

2.   Užsakovo prašymu kompetentinga institucija, atsižvelgdama į užsakovo pateiktą informaciją, visų pirma apie projekto specifines charakteristikas, įskaitant jo vietą ir techninį pajėgumą, ir tikėtiną jo poveikį aplinkai, pateikia nuomonę dėl informacijos, kurią užsakovas turi įtraukti į poveikio aplinkai vertinimo ataskaitą pagal šio straipsnio 1 dalį, apimties ir išsamumo. Prieš pateikdama savo nuomonę kompetentinga institucija konsultuojasi su institucijomis, nurodytomis 6 straipsnio 1 dalyje.

Valstybės narės taip pat gali reikalauti, kad kompetentinga institucija pareikštų savo nuomonę, kaip nurodyta pirmoje pastraipoje, neatsižvelgiant į tai, ar užsakovas to pageidauja.

3.   Siekiant užtikrinti, kad poveikio aplinkai vertinimo ataskaitos būtų išsamios ir kokybiškos:

6)

6 straipsnis iš dalies keičiamas taip:

7)

7 straipsnis iš dalies keičiamas taip:

8)

8 straipsnis pakeičiamas taip:

„8 straipsnis

Priimant sprendimą dėl planuojamos veiklos, turi būti tinkamai atsižvelgta į konsultacijų rezultatus bei į informaciją, surinktą pagal 5–7 straipsnius.“;

9)

Įterpiamas šis straipsnis:

„8a straipsnis

1.   Sprendime duoti sutikimą dėl planuojamos veiklos pateikiama bent tokia informacija:

2.   Sprendime atsisakyti išduoti sutikimą dėl planuojamos veiklos pateikiamos pagrindinės šio atsisakymo priežastys.

3.   Kai valstybės narės naudoja procedūras, nurodytas 2 straipsnio 2 dalyje, kurios nėra sutikimo dėl planuojamos veiklos procedūros, laikoma, kai taikoma, kad šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyti reikalavimai įvykdyti, kai vykdant tas procedūras priimtame sprendime pateikiama informacija, nurodyta tose dalyse, ir yra nustatyti mechanizmai, sudarantys galimybę įvykdyti šio straipsnio 6 dalyje nustatytus reikalavimus.

4.   Laikydamosi 1 dalies b punkte nurodytų reikalavimų, valstybės narės užtikrina, kad užsakovas įgyvendintų projekto charakteristikas ir (arba) numatytas priemones, kuriomis siekiama išvengti reikšmingo neigiamo poveikio aplinkai, užkirsti jam kelią arba jį sumažinti ir, jei galima, jį kompensuoti, taip pat nustato reikšmingo neigiamo poveikio aplinkai stebėsenos procedūras.

Parametrų, kuriuos reikia stebėti, rūšis ir stebėjimo trukmė turi būti proporcinga, atsižvelgiant į projekto pobūdį, vietą ir dydį, taip pat į jo poveikio aplinkai reikšmingumą.

Jei tinkama, gali būti naudojamos esančios pagal kitus nei ši direktyva Sąjungos teisės aktus ir nacionalinės teisės aktus nustatytos stebėsenos priemonės, siekiant išvengti dvigubos stebėsenos.

5.   Valstybės narės užtikrina, kad kompetentinga institucija priimtų visus sprendimus, nurodytus 1–3 dalyse, per pagrįstą laikotarpį.

6.   Kompetentinga institucija patikrina, ar pagrįstoje išvadoje, nurodytoje 1 straipsnio 2 dalies g punkto iv papunktyje, arba bet kuriame sprendime, nurodytame šio straipsnio 3 dalyje, vis dar pateikiama naujausia informacija, institucijai priimant sprendimą išduoti sutikimą dėl planuojamos veiklos. Tuo tikslu valstybės narės gali nustatyti pagrįstos išvados, nurodytos 1 straipsnio 2 dalies g punkto iv papunktyje, arba visų sprendimų, nurodytų šio straipsnio 3 dalyje, galiojimo terminus.“;

10)

9 straipsnio 1 dalis pakeičiama taip:

„1.   Priėmusi sprendimą duoti sutikimą dėl planuojamos veiklos ar atsisakyti jį išduoti, kompetentinga institucija ar institucijos, laikydamosi nacionalinės procedūros, nedelsiant informuoja apie jį visuomenę ir 6 straipsnio 1 dalyje nurodytas institucijas ir užtikrina, kad visuomenei ir 6 straipsnio 1 dalyje nurodytoms institucijoms būtų prieinama ši informacija, kai tinkama, atsižvelgiant į atvejus, išvardytus 8a straipsnio 3 dalyje:

11)

įterpiamas šis straipsnis:

„9a straipsnis

Valstybės narės užtikrina, kad kompetentinga valdžios institucija ar institucijos vykdytų iš šios direktyvos kylančias pareigas objektyviai ir nepatektų į padėtį, dėl kurios kiltų interesų konfliktai.

Kai kompetentinga institucija yra ir užsakovas, valstybės narės savo administracinių kompetencijų sąrangoje vykdant pareigas, kylančias iš šios Direktyvos, tinkamai atskiria bent funkcijas, tarp kurių kyla konfliktas.“;

12)

10 straipsnio pirma pastraipa pakeičiama taip:

„Nedarant poveikio Direktyvai 2003/4/EB, šios direktyvos nuostatos neturi daryti įtakos kompetentingų institucijų pareigai laikytis nacionalinių įstatymų ir kitų teisės aktų bei priimtos teisinės praktikos, susijusios su komercinių ir gamybinių paslapčių saugojimu, įskaitant intelektinę nuosavybę, bei su visuomenės interesų apsauga, apribojimų.“;

13)

įterpiamas šis straipsnis:

„10a straipsnis

Valstybės narės nustato sankcijų, taikomų pažeidus pagal šią direktyvą priimtas nacionalines nuostatas, taisykles. Numatytos sankcijos turi būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios.“;

14)

12 straipsnio 2 dalis pakeičiama taip:

„2.   Visų pirma kas šešerius metus nuo 2017 m. gegužės 16 d. valstybės narės pateikia Komisijai tokią informaciją, kai ją turi:

15)

Direktyvos 2011/92/ES priedai iš dalies keičiami pagal šios direktyvos priedą.

a)

pradėta nuomonės, nurodytos Direktyvos 2011/92/ES 5 straipsnio 2 dalyje, procedūra arba

b)

buvo pateikta informacija, nurodyta Direktyvos 2011/92/ES 5 straipsnio 1 dalyje.