21.1.2005

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 19/53

---

TARYBOS SPRENDIMAS

2004 m. gruodžio 7 d.

dėl Europos bendrijos ir Monako Kunigaikštystės susitarimo, numatančio priemones, lygiavertes nustatytoms Tarybos direktyvoje 2003/48/EB dėl palūkanų, gautų iš taupymo pajamų, apmokestinimo, pasirašymo bei dėl prie jo pridedamo Supratimo memorandumo patvirtinimo ir pasirašymo

(2005/35/EB)

EUROPOS SĄJUNGOS TARYBA,

atsižvelgdama į Europos bendrijos steigimo sutartį, ypač į jos 94 straipsnį kartu su 300 straipsnio 2 dalies pirmąja pastraipa,

atsižvelgdama į Komisijos pasiūlymą,

kadangi:

(1)	2001 m. spalio 16 d. Taryba įgaliojo Komisiją vesti derybas su Monako Kunigaikštyste dėl susitarimo, skirto užtikrinti, jog ši valstybė imtųsi Bendrijoje taikomų lygiaverčio poveikio priemonių, kad būtų užtikrinantas veiksmingas iš taupymo pajamų gautų palūkanų apmokestinimas.

(2)	Susitarimo tekstas, dėl kurio susitarta derybų metu, atitinka Tarybos priimtus derybų nurodymus. Prie šio teksto pridedamas Europos bendrijos ir Monako Kunigaikštystės supratimo memorandumas.

(3)	Atsižvelgiant į vėlesnį sprendimo dėl Susitarimo sudarymo priėmimą, abu 2004 m. liepos 1 d. parafuoti dokumentai turėtų būti pasirašyti ir Tarybos patvirtintas Supratimo memorandumas.

NUSPRENDĖ:

1 straipsnis

Atsižvelgiant į vėlesnį sprendimo dėl Europos bendrijos ir Monako Kunigaikštystės susitarimo, numatančio priemones, lygiavertes nustatytoms Tarybos direktyvoje 2003/48/EB dėl palūkanų, gautų iš taupymo pajamų, apmokestinimo, sudarymo priėmimą, Tarybos pirmininkas įgaliojamas paskirti asmenį (-is), įgaliotą (-us) Europos bendrijos vardu pasirašyti Susitarimą ir prie jo pridedamą Supratimo memorandumą bei laiškus, kuriais turi būti pasikeista pagal Susitarimo 21 straipsnio 2 dalį ir Supratimo memorandumą, įpareigojant Europos bendriją.

Taryba patvirtina Supratimo memorandumą.

Susitarimo ir Supratimo memorandumo tekstai pridedami prie šio sprendimo.

2 straipsnis

Šis sprendimas skelbiamas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje.

---

Europos bendrijos ir Monako Kunigaikštystės

SUSITARIMAS,

numatantis priemones, lygiavertes nustatytoms Tarybos direktyvoje 2003/48/EB dėl palūkanų, gautų iš taupymo pajamų, apmokestinimo

EUROPOS BENDRIJA

ir

MONAKO KUNIGAIKŠTYSTĖ,

toliau – „Susitariančioji Šalis“ arba „Susitariančiosios Šalys“ atitinkamai,

ketindamos nustatyti priemones, lygiavertes nustatytoms 2003 m. birželio 3 d. Tarybos direktyvoje 2003/48/EB dėl palūkanų, gautų iš taupymo pajamų, apmokestinimo (toliau – Direktyva),

SUSITARĖ DĖL ŠIŲ NUOSTATŲ:

1 straipsnis

Tikslas

1.   Kad būtų galima pajamas, kurias iš taupymo palūkanų Monako Kunigaikštystės teritorijoje gauna fiziniai asmenys, veikiantys kaip faktiškieji savininkai pagal 2 straipsnio nuostatas ir gyvenantys Europos bendrijos valstybėje narėje, teisingai apmokestinti pagal pastarosios valstybės narės įstatymus, Monako Kunigaikštystės teritorijoje įsisteigę mokėjimų tarpininkai ima išskaičiuojamąjį mokestį nuo minėtų palūkanų sumos pagal šio Susitarimo 7 ir 8 straipsniuose nustatytas sąlygas, vadovaujantis savanoriškam pranešimui numatytomis priemonėmis, minimomis šio Susitarimo 9 straipsnyje.

2.   Monako Kunigaikštystė imasi reikiamų priemonių užtikrinti, kad jos teritorijoje įsisteigę mokėjimų tarpininkai vykdytų šio Susitarimo įgyvendinimui reikalingas užduotis nepriklausomai nuo skolinių reikalavimų, dėl kurių atsiranda palūkanos, skolininko įsisteigimo vietoje.

2 straipsnis

Faktiškojo savininko apibrėžimas

1.   Šiame Susitarime „faktiškasis savininkas“ – bet koks fizinis asmuo, kuris gauna palūkanų mokėjimą, arba kuriam palūkanų mokėjimas yra garantuojamas, nebent jis pateikia įrodymus, kad mokėjimas nebuvo gautas ar garantuotas jo paties naudai, tai yra:

a)	jis veikia kaip mokėjimų tarpininkas, kaip apibrėžta 4 straipsnyje;

b)

jis veikia juridinio asmens, subjekto, kurio pelnas yra apmokestinamas pagal 1964 m. kovo 19 d. Ordonnance Souveraine Nr. 3152 nuostatas, kolektyvinio investavimo į perleidžiamuosius vertybinius popierius subjekto (KIPVPS), ar subjekto, lygiaverčio KIPVPS, įsisteigusio Monako Kunigaikštystės teritorijoje ir įgalioto vykdyti investavimus į taupymo pajamas, vardu;

c)	jis veikia vardu kito fizinio asmens, kuris yra faktiškasis savininkas, ir atskleidžia mokėjimų tarpininkui to faktiškojo savininko tapatybę pagal 3 straipsnio 2 dalį.

2.   Kai mokėjimų tarpininkas turi informacijos, iš kurios galima spręsti, kad fizinis asmuo, kuris gauna palūkanų mokėjimą arba kuriam palūkanų mokėjimas yra užtikrinamas, galbūt nėra faktiškasis savininkas, ir jei šiam fiziniam asmeniui netaikomas nei 1 dalies a punktas, nei 1 dalies b punktas, jis imasi pagrįstų veiksmų faktiškojo savininko tapatybei nustatyti pagal 3 straipsnio 2 dalį. Jei mokėjimų tarpininkas negali nustatyti faktiškojo savininko tapatybės, jis laikys fizinį asmenį, kuris gauna palūkanų mokėjimą arba kuriam palūkanų mokėjimas yra užtikrinamas, faktiškuoju savininku.

3 straipsnis

Faktiškųjų savininkų tapatybė ir gyvenamoji vieta

1.   Monako Kunigaikštystė nustato ir užtikrina, kad būtų laikomasi procedūrų, pagal kurias mokėjimų tarpininkas šio Susitarimo tikslams nustato faktiškojo savininko tapatybę ir jo gyvenamąją vietą.

2.   Šios procedūros apima tokius reikalavimus:

a)

jei sutartiniai santykiai prasidėjo iki 2004 m. sausio 1 d., mokėjimų tarpininkas nustato faktiškojo savininko tapatybę, kaip numatyta 2 straipsnyje, ir jo gyvenamąją vietą pagal turimą informaciją, remdamasis oficialiu tapatybės dokumentu arba bet kokiu kitu tapatybę patvirtinančiu dokumentu, kurį pateikia faktiškasis savininkas, tai yra oficialiu dokumentu, kuriame būtų faktiškojo savininko fotografija;

b)

jei sutartiniai santykiai prasidėjo arba sandoris įvykdytas be sutartinių santykių, 2004 m. sausio 1 d. ar vėliau, mokėjimų tarpininkas 2 straipsnyje numatytą faktiškojo savininko tapatybę ir jo gyvenamąją vietą nustato remdamasis pasu, oficialia asmens tapatybės kortele arba bet kokiu faktiškojo savininko pateiktu tapatybę patvirtinančiu dokumentu. Jei fizinis asmuo pateikia Europos bendrijos valstybėje narėje išduotą pasą ar oficialią asmens tapatybės kortelę ir pareiškia esąs ne valstybės narės ar Monako Kunigaikštystės rezidentas, gyvenamoji vieta nustatoma pagal gyvenamosios vietos mokesčių tikslais pažymą, išduotą šalies, kurioje asmuo teigia esąs rezidentas, kompetentingos institucijos. Jei tokia pažyma nepateikiama, Europos bendrijos valstybė narė, išdavusi pasą ar bet kokį kitą oficialų asmens tapatybės dokumentą, laikoma gyvenamosios vietos šalimi.

4 straipsnis

Mokėjimų tarpininko apibrėžimas

Šiame Susitarime „mokėjimų tarpininkas“ – bet koks Monako Kunigaikštystėje įsisteigęs bankas, fizinis ar juridinis asmuo, bendrovė ar užsienio bendrovės filialas, kuris vykdydamas savo ūkinę komercinę veiklą, priima, saugo, investuoja ar perveda tretiesiems asmenims priklausantį turtą, ir, nors ir laikinai, moka palūkanas arba užtikrina palūkanų mokėjimą tiesioginei faktiškojo savininko naudai.

5 straipsnis

Kompetentingos institucijos apibrėžimas

Šiame Susitarime Susitariančiųjų Šalių „kompetentingos institucijos“ – tai tos institucijos, kurios išvardytos 1 priede.

Trečiosioms šalims „kompetentinga institucija“ – tai kompetentinga institucija, kuri yra kompetentinga išduoti gyvenamosios vietos mokesčių tikslais pažymas.

6 straipsnis

Palūkanų mokėjimo apibrėžimas

1.   Šiame Susitarime „palūkanų mokėjimas“ – tai:

a)

sumokėtos palūkanos arba įskaitytos į sąskaitą palūkanos, susijusios su bet kokios rūšies skoliniais reikalavimais ar gautos iš klientų indėlių, nesvarbu ar jos užtikrintos įkeitimu ar ne, ir ar jos suteikia teisę dalyvauti skolininko pelne ar ne, ypač pajamos iš vyriausybės vertybinių popierių bei pajamos iš obligacijų ir skolinių įsipareigojimų, įskaitant priemokas ir premijas, susijusias su tokiais vertybiniais popieriais, obligacijomis ir skoliniais įsipareigojimais. Sankcijos už pavėluotus mokėjimus nelaikomos palūkanų mokėjimais. Ši sąvoką neapima palūkanų, gaunamų iš privačių fizinių asmenų, ne verslo reikalais veikiančių, suteiktų paskolų;

b)	palūkanos, sukauptos ar kapitalizuotos parduodant, padengiant arba išperkant a punkte nurodytus skolinius reikalavimus;

c)

pajamos, gaunamos iš palūkanų mokėjimų tiesiogiai, arba per Direktyvos 4 straipsnio 2 dalyje nurodytą Europos bendrijos valstybėje narėje įsikūrusį subjektą, kurias paskirsto: i) kolektyvinio investavimo subjektai, įsisteigę Europos bendrijos valstybėje narėje ar Monako Kunigaikštystėje; ii) Europos bendrijos valstybėje narėje įsisteigę subjektai, kurie naudojasi Direktyvos 4 straipsnio 3 dalyje minimu pasirinkimu ir praneša apie tai mokėjimų tarpininkui, ir iii) kolektyvinio investavimo subjektai, įsisteigę už 19 straipsnyje minimos teritorijos ribų;

d)

pajamos, gautos pardavus, padengus ar išpirkus akcijas ar investicinius vienetus tokiose subjektuose, jei jie tiesiogiai ar netiesiogiai, per kitus kolektyvinio investavimo subjektus ar toliau nurodytus subjektus, investuoja daugiau nei 40 % savo turto į skolinius reikalavimus kaip minima a punkte: i) kolektyvinio investavimo subjektai, įsisteigę Europos bendrijos valstybėje narėje ar Monako Kunigaikštystėje; ii) Europos bendrijos valstybėje narėje įsisteigę subjektai, kurie naudojasi Direktyvos 4 straipsnio 3 dalyje minimu pasirinkimu ir praneša apie tai mokėjimų tarpininkui, ir iii) kolektyvinio investavimo subjektai, įsisteigę už 19 straipsnyje minimos teritorijos ribų.

2.   Dėl 1 dalies c punkto, jei mokėjimų tarpininkas neturi informacijos apie santykinį pajamų, gautų iš palūkanų mokėjimų, dydį, palūkanų mokėjimu laikoma visa pajamų suma.

3.   Dėl 1 dalies d punkto, jei mokėjimų tarpininkas neturi informacijos apie procentinį turto, investuoto į skolinius reikalavimus arba į akcijas ar investicinius vienetus kaip apibrėžta toje dalyje, dydį, bus laikoma, kad tas procentinis dydis yra didesnis nei 40 %.

Jei mokėjimų tarpininkas negali nustatyti faktiškojo savininko gautų pajamų sumos, laikoma, kad pajamos atitinka akcijų arba investicinių vienetų pardavimo, padengimo ar išpirkimo įplaukas.

4.   Pajamos, gautos iš įmonių ar subjektų, kurių investicija į 1 dalies a punkte minimus skolinius reikalavimus nėra didesnė nei 15 % jų turto, nelaikomos 1 dalyje c ir d punktuose minimu palūkanų mokėjimu.

5.   1 dalies d punkte ir 3 dalyje minimas procentinis dydis nuo 2010 m. gruodžio 31 d. bus 25 %.

6.   1 dalies d punkte ir 5 dalyje minimi procentiniai dydžiai nustatomi atsižvelgiant į investicinę politiką, nustatytą tų įmonių ar subjektų fondo taisyklėse arba steigimo dokumentuose, o jei tokių taisyklių nėra – pagal tų subjektų faktinę turto sudėtį.

7 straipsnis

Išskaičiuojamasis mokestis

1.   Jei faktiškasis savininkas yra Europos bendrijos valstybės narės rezidentas, Monako Kunigaikštystė taiko 15 % dydžio išskaičiuojamąjį mokestį pirmus trejus metus pradedant skaičiuoti nuo 17 straipsnyje numatytos datos, kaip numato 14 straipsnio 2 dalis, 20 % vėlesnius trejus metus ir 35 % vėliau.

2.   Mokėjimų tarpininkas ima išskaičiuojamąjį mokestį taip:

a)	palūkanų, mokamų kaip apibrėžta 6 straipsnio 1 dalies a punkte atveju: nuo sumokėtų ar įskaitytų į sąskaitą palūkanų sumos;

b)	palūkanų, mokamų kaip apibrėžta 6 straipsnio 1 dalies b arba d punktuose atveju: nuo palūkanų ar pajamų, minimų tuose punktuose, sumos arba skiriant lygiaverčio poveikio rinkliavą, kurią moka gavėjas nuo visos pardavimo, padengimo ar išpirkimo pajamų sumos;

c)	palūkanų, mokamų kaip apibrėžta 6 straipsnio 1 dalies c punkte, atveju: nuo tame punkte minimų pajamų sumos.

3.   2 dalies a, b ir c punktų tikslais išskaičiuojamasis mokestis imamas proporcingai laikotarpiui, per kurį faktiškasis savininkas turi skolinį reikalavimą, akcijas ar investicinius vienetus, iš kurių gauna pajamų. Jei mokėjimų tarpininkas negali nustatyti turėjimo laikotarpio remdamasis savo turima informacija, jis laiko, kad faktiškasis savininkas turėjo skolinį reikalavimą, akcijas ar investicinius vienetus visą jų egzistavimo laikotarpį, nebent jis pateikia įsigijimo datos įrodymus.

4.   Nuo tų pačių palūkanų imami kiti mokesčiai ir atskaitymai, išskyrus šiame Susitarime numatytą išskaičiuojamąjį mokestį, atskaitomi nuo išskaičiuojamojo mokesčio, apskaičiuoto pagal šį straipsnį, sumos.

5.   Tai, kad Monako Kunigaikštystėje įsisteigęs mokėjimų tarpininkas ima išskaičiuojamąjį mokestį, nekliudo faktiškojo savininko gyvenamosios vietos mokesčių tikslais Europos bendrijos valstybei narei apmokestinti pajamų pagal jos nacionalinę teisę. Jei mokesčių mokėtojas praneša Europos bendrijos valstybės narės, kurioje jis gyvena, mokesčių institucijoms, kad palūkanų pajamos sumokėtos Monako Kunigaikštystėje įsisteigusio mokėjimų tarpininko, šios pajamos apmokestinamos tuo pačiu tarifu ir tomis pačiomis bendrosiomis sąlygomis kaip ir valstybės narės viduje uždirbtos palūkanų pajamos.

8 straipsnis

Išskaičiuojamojo mokesčio pasidalijimas

1.   Monako Kunigaikštystė pasilieka sau 25 % pajamų, gautų išskaičiavus mokestį pagal 7 straipsnį, o 75 % pajamų perveda 3 straipsnio 2 dalies b punkte minimai Europos bendrijos valstybei narei, kurios rezidentu yra faktiškasis savininkas.

2.   Tokie pervedimai atliekami kiekvienais kalendoriniais metais vienu mokėjimu kiekvienai valstybei narei ne vėliau kaip per šešių mėnesių laikotarpį nuo Monako Kunigaikštystės mokestinių metų pabaigos.

3.   Monako Kunigaikštystė imasi reikiamų priemonių, kad užtikrintų tinkamą pajamų pasidalijimo sistemos veikimą.

Šiuo tikslu Monako Kunigaikštystė pajamas perveda atitinkamos valstybės narės kompetentingai institucijai, nurodytai šio Susitarimo 1 priede.

9 straipsnis

Savanoriškas pranešimas

1.   Monako Kunigaikštystė numato procedūrą, leidžiančią 2 straipsnyje apibrėžtam faktiškajam savininkui išvengti 7 straipsnyje numatyto mokesčio, aiškiai įgaliojant Monako Kunigaikštystėje įsisteigusį mokėjimų tarpininką pranešti apie palūkanų mokėjimą Monako Kunigaikštystės kompetentingai institucijai. Įgaliojimas apima visas palūkanas, kurias mokėjimų tarpininkas išmoka faktiškajam savininkui.

2.   Jei faktiškasis savininkas įgalioja mokėjimų tarpininką, minimaliame informacijos kiekyje, kurį pastarasis pateikia, turi būti:

a)	faktiškojo savininko tapatybė ir gyvenamoji vieta, nustatyta pagal šio Susitarimo 3 straipsnį;

b)	mokėjimų tarpininko pavadinimas ir adresas;

c)	faktiškojo savininko sąskaitos numeris arba skolinio reikalavimo, dėl kurio susidaro palūkanos, identifikacija;

d)	mokamų palūkanų suma, nustatyta pagal šio Susitarimo 6 straipsnį.

3.   Monako Kunigaikštystės kompetentinga institucija pateikia 2 dalyje nurodytą informaciją Europos bendrijos valstybės narės, kurioje gyvena faktiškasis savininkas, kompetentingai institucijai. Ši informacija apie visus atitinkamais metais atliktus palūkanų mokėjimus pateikiama ne rečiau kaip kartą per metus per šešis mėnesius nuo Monako Kunigaikštystės mokestinių metų pabaigos.

10 straipsnis

Dvigubo apmokestinimo panaikinimas ir (ar) išskaičiuojamojo mokesčio grąžinimas

1.   Faktiškojo savininko gyvenamosios vietos mokesčių tikslais valstybė narė užtikrina panaikinimą bet kokio dvigubo apmokestinimo, galinčio atsirasti dėl imamo išskaičiuojamojo mokesčio, minimo 7 straipsnyje, remiantis 2 ir 3 straipsnio dalių nuostatomis.

2.   Jei mokėjimų tarpininkas Monako Kunigaikštystėje nuo faktiškojo savininko gautų palūkanų paėmė 7 straipsnyje minimą išskaičiuojamąjį mokestį, faktiškojo savininko gyvenamosios vietos mokesčių tikslais Europos bendrijos valstybė narė atskaito išskaičiuoto mokesčio sumą. Jei ši suma yra didesnė nei mokestis, kurį reikia sumokėti pagal nacionalinius įstatymus, nustatančius bendrą išskaičiuotų mokesčių palūkanų sumą, gyvenamosios vietos mokesčių tikslais Europos bendrijos valstybė narė grąžina viršijančią išskaičiuojamojo mokesčio sumą faktiškajam savininkui, nepriklausomai nuo to, ar apmokestinimo mechanizmas ir administracinė praktika joje yra skirtinga.

3.   Jei, be 7 straipsnyje nurodyto išskaičiuojamojo mokesčio, nuo faktiškojo savininko gautų palūkanų buvo išskaičiuotas bet kokios kitos rūšies išskaičiuojamasis mokestis ir gyvenamosios vietos Europos bendrijos valstybė narė mokesčių tikslais atskaito tokį išskaičiuojamąjį mokestį pagal savo nacionalinius įstatymus arba dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartis, toks kitos rūšies išskaičiuojamasis mokestis atskaitomas prieš taikant 2 straipsnio dalyje numatytą procedūrą.

4.   Faktiškojo savininko gyvenamosios vietos mokesčių tikslais Europos bendrijos valstybė narė gali pakeisti 2 ir 3 dalyse nurodomą mokesčio atskaitymo mechanizmą tiesioginiu 7 straipsnyje minimo viso išskaičiuojamojo mokesčio grąžinimu.

11 straipsnis

Apyvartiniai skolos vertybiniai popieriai

1.   Nuo 17 straipsnyje nurodytos datos vadovaujantis šio Susitarimo 14 straipsnio 2 dalimi tol, kol Monako Kunigaikštystė ims 7 straipsnyje minimą išskaičiuojamąjį mokestį ir kol bent viena Europos bendrijos valstybė narė taiko panašią nuostatą, ir ne vėliau kaip iki 2010 m. gruodžio 31 d. vidaus ir tarptautinės obligacijos bei kiti apyvartiniai skolos vertybiniai popieriai, kurie pirmą kartą buvo išleisti iki 2001 m. kovo 1 d. arba kuriems pirminiai emisijos prospektai buvo iki tos datos patvirtinti kompetentingų institucijų, nelaikomi skoliniais reikalavimais, apibrėžtais 6 straipsnio 1 dalies a punkte, su sąlyga, kad neatliekama tolesnė tokių apyvartinių skolos vertybinių popierių emisija 2002 m. kovo 1 d. ar vėliau.

Tačiau tol, kol bent viena Europos bendrijos valstybė narė taip pat taiko panašias nuostatas, šio straipsnio nuostatos po 2010 m. gruodžio 31 d. ir toliau galioja tokiems apyvartiniams skolos vertybiniams popieriams:

—	kuriuose yra bendros sumos ir išankstinio išpirkimo sąlygos ir

—	kai 4 straipsnyje apibrėžtas mokėjimų tarpininkas yra įsteigtas Monako Kunigaikštystėje, ir

—	kai mokėjimų tarpininkas moka palūkanas arba garantuoja palūkanų mokėjimą tiesioginei faktiškojo savininko, Europos bendrijos valstybės narės rezidento, naudai.

Jei ir kai visos Europos bendrijos valstybės narės nustos taikyti panašias nuostatas į šio Susitarimo 7 straipsnio nuostatas, šio Susitarimo nuostatos bus taikomos ir toliau tik tokiems apyvartiniams skolos vertybiniams popieriams:

—	kuriuose yra bendros sumos ir išankstinio išpirkimo sąlygos ir

—	kai emitento mokėjimų tarpininkas yra įsteigtas Monako Kunigaikštystėje, ir

—	kai šis mokėjimų tarpininkas moka palūkanas arba garantuoja palūkanų mokėjimą tiesioginei faktiškojo savininko, Europos bendrijos valstybės narės rezidento, naudai.

Jei 2002 m. kovo 1 d. arba vėliau atliekama tolesnė emisija pirmiau minėtų apyvartinių skolos vertybinių popierių, išleistų vyriausybės arba susijusio subjekto, veikiančio kaip valdžios institucija arba kurio vaidmenį pripažįsta tarptautinė sutartis kaip apibrėžta 2 priede, visa tokių vertybinių popierių emisija, sudaroma pirminės ir bet kokios vėlesnės emisijos, laikoma skoliniu reikalavimu, apibrėžtu 6 straipsnio 1 dalies a punkte.

Jei 2002 m. kovo 1 d. arba vėliau atliekama tolesnė emisija pirmiau minėtų apyvartinių skolos vertybinių popierių, išleistų bet kokio kito emitento, kuriam netaikoma prieš tai einanti dalis, tokia tolesnė emisija laikoma skoliniu reikalavimu, apibrėžtu 6 straipsnio 1 dalies a punkte.

2.   Nė viena šio straipsnio nuostata nekliudo Europos bendrijos valstybėms narėms apmokestinti pajamų, gautų iš 1 dalyje nurodytų apyvartinių skolos vertybinių popierių, pagal jų nacionalinius įstatymus.

12 straipsnis

Informacijos teikimas pagal prašymą

1.   Kompetentingos Monako Kunigaikštystės ir Europos bendrijos valstybių narių institucijos keičiasi informacija, susijusia su veiksmais, kurie pagal prašomosios valstybės narės vidaus įstatymus sudaro pažeidimą dėl sukčiavimo mokesčių srityje, kai apmokestinamos taupymo pajamos.

Kai Monako Kunigaikštystė yra prašančioji valstybė, teisiniais pažeidimais sukčiaujant mokesčių srityje dėl palūkanų, gautų iš taupymo pajamų, apmokestinimo, laikomi tokie veiksmai:

—

klaidingų, padirbtų ar netikslaus turinio dokumentų naudojimas siekiant išvengti visiško ar dalinio nuo palūkanų, gautų iš taupymo pajamų, imamo mokesčio, baudžiamas Monako Baudžiamojo Kodekso 26 straipsnio 4 dalyje numatyta bauda, kuri gali siekti keturis kartus didesnę sumą nei nuslėpto mokesčio suma, ir (arba) kalėjimu nuo aštuonių dienų iki dviejų metų,

—	apgaulės būdu visos ar dalinės imamų mokesčių nuo taupymo pajamų sumos susigrąžinimas, baudžiamas Monako Baudžiamojo Kodekso 26 straipsnio 4 dalyje numatyta bauda, kuri gali siekti keturis kartus didesnę sumą nei nuslėpto mokesčio suma, ir (arba) kalėjimu nuo aštuonių dienų iki dviejų metų,

—	imamų mokesčių nuo taupymo pajamų tyčinis nesurinkimas arba tyčinis nepakankamos sumos surinkimas, baudžiamas Monako Baudžiamojo Kodekso 26 straipsnio 4 dalyje numatyta bauda,

—	imamų mokesčių nuo taupymo pajamų tyčinis neteisėtas pasisavinimas savo arba trečiųjų asmenų naudai, baudžiamas Monako Baudžiamojo Kodekso 26 straipsnio 4 dalyje numatyta bauda.

Kai 13 straipsnio 3 dalyje minimos aplinkybės yra efektyviai nustatomos, šiame straipsnyje apibrėžti keitimosi informacija principai taikomi pažeidimams, kurie savo sunkumu prilygsta aukščiau apibrėžtam prašomosios valstybės įstatymuose numatytam sukčiavimo mokant mokesčius atvejui.

Atsakydama į tinkamai pagrįstą prašymą, kaip numato toliau pateikta 3 dalis, prašomoji valstybė pateikia informaciją, susijusią su veiksmais, dėl kurių prašančiojoje valstybėje pagal pirmiau išvardytus teisės aktus pradėtos administracinės, civilinės ar baudžiamosios procedūros ir kurie yra susiję tik su mokesčiais, minėtoje valstybėje imamais nuo pajamų, gautų iš palūkanų.

Teiktina informacija yra šio Susitarimo 9 straipsnio 2 dalyje minima informacija.

2.   Norėdama nustatyti, ar informacija pagal prašymą gali būti suteikta ar ne, prašomoji valstybė vadovaujasi ne savo įstatymuose nustatytais senaties terminais, bet valstybės, kuri prašo suteikti informaciją, įstatymuose nustatytaisiais. Bet kokiu atveju informacija, susijusi su iki 2005 m. liepos 1 d. įvykdytais pažeidimais nebus suteikta.

3.   Kad prašymas būtų tinkamas, prašančiosios Susitariančiosios Šalies kompetentinga institucija pateikia tokią, prašomosios valstybės oficialia kalba parašytą informaciją:

a)	prašymą pateikusios institucijos pavadinimas;

b)	fizinio asmens, su kuriuo susijęs prašymas teikti informaciją, tapatybės duomenys, įrodymai, kad jis yra prašančiosios valstybės rezidentas mokesčių tikslais, bei visi kiti dokumentai, minėto fizinio asmens parodymai ar kiti įrodymai, kuriais grindžiamas prašymas;

c)	motyvai, įrodantys, kad prašomoji Susitariančioji Šalis turi prašomą informaciją arba kad ja disponuoja ir ją kontroliuoja asmuo, esantis valstybės, į kurią kreipiamasi, jurisdikcijoje;

d)	pažyma, patvirtinanti, kad prašymas atitinka prašančiosios Susitariančiosios Šalies įstatymus ir ypač kad prašymas priimtinas laiko terminų atžvilgiu;

e)	informacija, įrodanti, kad prašančioji Susitariančioji Šalis išnaudojo visas jos teritorijoje įmanomas ir (ar) jos įstatymų bei kitų reglamentuojančių teisės aktų numatytas priemones, išskyrus tas, dėl kurių galėtų kilti sunkumų, siekdama surinkti informaciją;

f)	pažyma, nurodanti, kad faktai, apie kuriuos prašančioji Susitariančioji Šalis jau žino, sudaro esminį įtarimą dėl to, kad galėjo būti padarytas pažeidimas sukčiaujant mokesčių srityje arba 1 dalyje apibrėžtas lygiaverčio poveikio pažeidimas, kaip numato jos teisės nuostatos.

4.   Prašomoji Susitariančioji Šalis gali atsisakyti suteikti prašomą informaciją, jei prašymas neatitinka šio Susitarimo nuostatų.

Visa tokiu būdu gauta informacija yra konfidenciali ir gali būti atskleista tik Susitariančiosios Šalies kompetentingoms institucijoms ar asmenims, kurie yra atsakingi už 1 straipsnyje minimų taupymo pajamų apmokestinimą. Minėti asmenys ar institucijos šią informaciją gali atskleisti viešų posėdžių ar svarstymų, susijusių su tokiu apmokestinimu, metu tik prašančiojoje valstybėje.

Informacija gali būti perduota kitoms institucijoms ar asmenims tik tada, jei tos Susitariančiosios Šalies, kuri perdavė informaciją, kompetentinga institucija duoda raštišką ir išankstinį sutikimą.

13 straipsnis

Konsultacijos ir peržiūra

1.   Jei tarp Monako Kunigaikštystės kompetentingų institucijų ir vienos ar kelių Europos bendrijos valstybių narių kompetentingų institucijų, numatytų šio Susitarimo 5 straipsnyje, kyla nesutarimas dėl susitarimo taikymo ar aiškinimo, šios institucijos stengiasi ginčą išspręsti taikiai. Jos nedelsdamos informuoja Europos Komisiją ir kitų Europos bendrijos valstybių narių kompetentingas institucijas apie konsultacijų rezultatus.

Europos Komisija bet kurios kompetentingos institucijos prašymu gali dalyvauti šiose konsultacijose, kai sprendžiami Susitarimo aiškinimo klausimai.

2.   Nepaisant pirmiau minėtos 1 dalies nuostatų Susitariančiosios Šalys ne rečiau kaip kas treji metai arba vienos iš Susitariančiųjų Šalių prašymu konsultuojasi, siekdamos išnagrinėti ir, jei Susitariančiosios Šalys mano esant reikalinga, pagerinti techninį Susitarimo funkcionavimą.

Susitariančiosios Šalys pripažįsta tarptautinių pokyčių, kurie gali daryti įtaką sritims, kurioms taikomas šis Susitarimas, svarbą, ir, jeigu būtina, šioje dalyje numatytų konsultacijų metu konsultuojasi tarpusavyje, kad išsiaiškintų, ar reikia keisti Susitarimą atsižvelgiant į tarptautinius pasikeitimus.

3.   Atsižvelgdama į dvišalius valstybių narių ir trečiųjų šalių, kurios palūkanų apmokestinimo srityje yra prisiėmusios tokius pačius įsipareigojimus kaip ir Monako Kunigaikštystė, susitarimus Monako Kunigaikštystė tuo atveju, jei padaromas pažeidimas, prilygstantis 12 straipsnyje nustatytam pažeidimui dėl sukčiavimo mokesčių srityje, analizuoja 12 straipsnyje apibrėžtų principų taikymo sritį ir įgyvendinimo sąlygas. Šiuo tikslu Monako Kunigaikštystė pradeda konsultacijas su Europos Komisija.

4.   Konsultacijos pradedamos per mėnesį nuo prašymo pateikimo arba, esant skubiam atvejui, kaip įmanoma greičiau.

5.   Aukščiau minėtų konsultacijų tikslams Susitariančiosios Šalys informuoja viena kitą apie pokyčius, kurie galėtų turėti įtakos tinkamam šio Susitarimo veikimui. Tai taip pat taikoma bet kuriam atitinkamam susitarimui tarp Susitariančiųjų Šalių ir trečiosios šalies.

14 straipsnis

Taikymas ir taikymo sustabdymas

1.   Šio Susitarimo taikymas priklauso nuo to, ar valstybių narių priklausomos ar asocijuotos teritorijos, nurodytos Tarybos ataskaitoje (Ekonominiai ir mokesčių reikalai) 2000 m. birželio 19 d. ir 20 d. Santa Maria de Feira Europos Vadovų Tarybai, ir atitinkamai Jungtinės Amerikos Valstijos, Andora, Lichtenšteinas, Šveicarija ir San Marinas priima ir įgyvendina priemones, kurios yra tokios pačios ar lygiavertės numatytoms 2003 m. birželio 3 d. Tarybos direktyvoje Nr. 2003/48/EB dėl palūkanų, gautų iš taupymo pajamų, apmokestinimo, ar šiame Susitarime, ir numatant tuos pačius taikymo terminus.

2.   Susitariančiosios Šalys ne vėliau kaip prieš šešis mėnesius iki 17 straipsnyje nurodytos datos bendru susitarimu nusprendžia, ar įvykdyta 1 dalyje nustatyta sąlyga, atsižvelgdamos į atitinkamų priemonių įsigaliojimo datas Europos bendrijos valstybėse narėse, trečiosiose šalyse ir minimose priklausomose arba asocijuotose teritorijose. Jei Susitariančiosios Šalys nenusprendžia, kad sąlyga yra įvykdyta, jos bendru susitarimu patvirtina naują datą dėl 17 straipsnio taikymo. Šiam tikslui Europos bendrija praneša Monako Kunigaikštystei apie tokių pačių ar lygiaverčių poveikio priemonių įgyvendinimą Europos bendrijos valstybėse narėse, priklausomose ar asocijuotose teritorijose ir susijusiose trečiosiose šalyse.

3.   Nepažeisdama institucinių nuostatų ir vadovaudamasi aukščiau išdėstytomis nuostatomis Monako Kunigaikštystė šį Susitarimą pradeda įgyvendinti nuo 17 straipsnyje nustatytos datos ir praneša apie tai Europos bendrijai.

4.   Bet kuri Susitariančioji Šalis gali sustabdyti šio Susitarimo ar jo dalių taikymą, apie tai pranešdama kitai Šaliai, jei 2003 m. birželio 3 d. Tarybos direktyvą 2003/48/EB dėl palūkanų, gautų iš taupymo pajamų, apmokestinimo ar atitinkamą jos dalį laikinai ar visam laikui būtų nustota taikyti pagal Europos bendrijos teisę arba jei Europos bendrijos valstybė narė sustabdo jos įgyvendinimo teisės aktų taikymą.

5.   Kiekviena Susitariančioji Šalis, nusiųsdama pranešimą kitoms Susitariančiosioms Šalims, šio Susitarimo taikymą taip pat gali sustabdyti, jei viena iš penkių minimų trečiųjų šalių (Jungtinės Amerikos Valstijos, Andora, Lichtenšteinas, Šveicarija ir San Marinas) arba viena iš Europos Sąjungos valstybių narių priklausomų ar asocijuotų teritorijų, minimų 2 dalyje, nustotų taikyti priemones, kurios yra tokios pačios ar lygiavertės nustatytoms Tarybos direktyvoje 2003/48/EB dėl palūkanų, gautų iš taupymo pajamų, apmokestinimo. Taikymas sustabdomas ne anksčiau kaip praėjus dviems mėnesiams po pranešimo. Susitarimas taikomas toliau, kai priemonės vėl pradedamos taikyti.

15 straipsnis

Kiti centrai / Azijos centrai

Europos bendrija 2003 m. birželio 3 d. Tarybos direktyvoje 2003/48/EB dėl palūkanų, gautų iš taupymo pajamų, apmokestinimo numatyto pereinamojo laikotarpio metu pradeda konsultacijas su kitais stambiais finansiniais centrais, kad susijusiose jurisdikcijose būtų priimtos ir taikomos priemonės, lygiavertės Bendrijoje taikomoms priemonėms.

16 straipsnis

Pasirašymas, įsigaliojimas ir denonsavimas

1.   Šį Susitarimą, laikydamosi vidaus procedūrų, ratifikuoja ir patvirtina Susitariančiosios Šalys. Susitariančiosios Šalys praneša viena kitai apie šių procedūrų užbaigimą. Šis Susitarimas įsigalioja antrojo mėnesio pirmąją dieną po paskutinio pranešimo.

2.   Šis Susitarimas galioja, kol Susitariančioji Šalis jo nenutraukia.

3.   Bet kuri Susitariančioji Šalis gali nutraukti šį Susitarimą, pranešdama apie tai kitai Susitariančiajai Šaliai. Tokiu atveju Susitarimas nustoja galioti po dvylikos mėnesių nuo pranešimo įteikimo.

17 straipsnis

Įgyvendinimo taisyklės

Nepažeisdamos 14 straipsnio nuostatų, Susitariančiosios Šalys įgyvendina įstatymus ir kitus teisės aktus, reikalingus, kad šis Susitarimas būtų taikomas nuo 2005 m. liepos 1 d.

18 straipsnis

Reikalavimai ir baigiamosios nuostatos

1.   Šio Susitarimo nutraukimas arba visiškas ar dalinis jo taikymo sustabdymas nedaro įtakos trečiųjų asmenų pagal 10 straipsnį pateiktiems reikalavimams.

2.   Tokiu atveju Monako Kunigaikštystė prieš baigiant taikyti šį Susitarimą paruošia galutinę sąskaitą ir kiekvienai Europos bendrijos valstybei narei atlieka galutinį mokėjimą.

19 straipsnis

Teritorinis taikymas

Šis Susitarimas taikomas teritorijoms, kurioms taikoma Europos bendrijos steigimo sutartis, toje Sutartyje išdėstytomis sąlygomis, ir Monako Kunigaikštystės teritorijai.

20 straipsnis

Priedai

1.   Du priedai yra neatsiejama šio Susitarimo dalis.

2.   Kompetentingų institucijų sąrašas, pateikiamas 1 priede, gali būti iš dalies pakeistas Monako Kunigaikštystei pranešant apie tai kitai Susitariančiai Šaliai dėl kompetentingos institucijos nurodytos minėto priedo a punkte ir Europos bendrijai – dėl kitų kompetentingų institucijų.

Susijusių subjektų sąrašas, pateikiamas 2 priede, gali būti keičiamas bendru susitarimu.

21 straipsnis

Kalbos

1.   Šis susitarimas sudarytas dviem egzemplioriais anglų, čekų, danų, estų, graikų, ispanų, italų, latvių, lenkų, lietuvių, olandų, portugalų, prancūzų, slovakų, slovėnų, suomių, švedų, vengrų ir vokiečių kalbomis; visi tekstai yra autentiški.

2.   Teksto maltiečių kalba autentiškumą Susitariančiosios Šalys patvirtina pasikeisdamos laiškais. Jis yra autentiškas kaip ir tekstai 1 dalyje nurodytomis kalbomis.

I PRIEDAS

SUSITARIANČIŲJŲ ŠALIŲ KOMPETENTINGŲ INSTITUCIJŲ SĄRAŠAS

Šiame Susitarime Susitariančiųjų Šalių kompetentingos institucijos yra šios:

a)	Monako Kunigaikštystei: le Conseiller de Gouvernement pour les Finances et l'Economie arba įgaliotas atstovas;

b)	Belgijos Karalystei: De Minister van Financiën/Le Ministre des Finances arba įgaliotas atstovas;

c)	Čekijos Respublikai: Ministr financí arba įgaliotas atstovas;

d)	Danijos Karalystei: Skatteministeren arba įgaliotas atstovas;

e)	Vokietijos Federacinei Respublikai: Der Bundesminister der Finanzen arba įgaliotas atstovas;

f)	Estijos Respublikai: Rahandusminister arba įgaliotas atstovas;

g)	Graikijos Respublikai: Ο Υπουργός Οικονομίας και Οικονομικών arba įgaliotas atstovas;

h)	Ispanijos Karalystei: El Ministro de Economía y Hacienda arba įgaliotas atstovas;

i)	Prancūzijos Respublikai: Le Ministre chargé du budget arba įgaliotas atstovas;

j)	Airijai: The Revenue Commissioners arba jų įgaliotas atstovas;

k)	Italijos Respublikai: Il Capo del Dipartimento per le Politiche Fiscali arba įgaliotas atstovas;

l)	Kipro Respublikai: Υπουργός Οικονομικών arba įgaliotas atstovas;

m)	Latvijos Respublikai: Finanšu ministrs arba įgaliotas atstovas;

n)	Lietuvos Respublikai: Finansų ministras arba įgaliotas atstovas;

o)	Didžiajai Liuksemburgo Hercogystei: Le Ministre des Finances arba įgaliotas atstovas; tačiau taikant 12 straipsnį kompetentinga institucija yra le Procureur Général d’Etat luxembourgeois;

p)	Vengrijos Respublikai: A pénzügyminiszter arba įgaliotas atstovas;

q)	Maltos Respublikai: Il-Ministru responsabbli għall-Finanzi arba įgaliotas atstovas;

r)	Nyderlandų Karalystei: De Minister van Financiën arba įgaliotas atstovas;

s)	Austrijos Respublikai: Der Bundesminister für Finanzen arba įgaliotas atstovas;

t)	Lenkijos Respublikai: Minister Finansów arba įgaliotas atstovas;

u)	Portugalijos Respublikai: O Ministro das Finanças arba įgaliotas atstovas;

v)	Slovėnijos Respublikai: Minister za financií arba įgaliotas atstovas;

w)	Slovakijos Respublikai: Minister financií arba įgaliotas atstovas;

x)	Suomijos Respublikai: Valtiovarainministeriö/Finansministeriet arba įgaliotas atstovas;

y)	Švedijos Respublikai: Chefen för Finansdepartementet arba įgaliotas atstovas;

z)

Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystėje ir Europos teritorijose, už kurių išorės santykius yra atsakinga Jungtinė Karalystė: the Commissioners of Inland Revenue arba jų įgaliotas atstovas ir kompetentinga Gibraltaro institucija, kurią Jungtinė Karalystė paskirs pagal sutartas nuostatas, susijusias su Gibraltaro valdžios institucijomis, atsižvelgiant į Europos Sąjungos ir Europos bendrijos dokumentus ir susijusias Sutartis, apie kuriuos valstybėms narėms ir Europos Sąjungos institucijoms buvo pranešta 2000 m. balandžio 19 d., jų nuorašą Europos Sąjungos Tarybos generalinis sekretoriatas perduoda Monako Kunigaikštystei, o jos taikomos šiam Susitarimui.

II PRIEDAS

SUSIJUSIŲ SUBJEKTŲ SĄRAŠAS

Šio Susitarimo 11 straipsnio tikslais šie subjektai yra laikomi „susijusiu subjektu, veikiančiu kaip valdžios institucija arba kurio vaidmuo yra pripažintas tarptautine sutartimi“:

SUBJEKTAI EUROPOS SĄJUNGOJE:   Belgija — Région flamande (Vlaams Gewest) — Région wallonne — Région de Bruxelles-Capitale (Brussels Hoofstedelijk Gewest) — Communauté française — Communauté flamande (Vlaamse Gemeenschap) — Communauté germanophone (Deutschsprachige Gemeinschaft)   Ispanija — Xunta de Galicia — Junta de Andalucía — Junta de Extremadura — Junta de Castilla-La Mancha — Junta de Castilla-León — Gobierno Foral de Navarra — Govern de les Illes Balears — Generalitat de Catalunya — Generalitat de Valencia — Diputación General de Aragón — Gobierno de las Islas Canarias — Gobierno de Murcia — Gobierno de Madrid — Gobierno de la Comunidad Autónoma del País Vasco/Euzkadi — Diputación Foral de Guipúzcoa — Diputación Foral de Vizcaya/Bizkaia — Diputación Foral de Alava — Ayuntamiento de Madrid — Ayuntamiento de Barcelona — Cabildo Insular de Gran Canaria — Cabildo Insular de Tenerife — Instituto de Crédito Oficial — Instituto Catalán de Finanzas — Instituto Valenciano de Finanzas   Graikija — Îργανισμός Òηλεπικοινωνιών Ελλάδος (Nacionalinė telekomunikacijų organizacija) — Îργανισμός Σιδηροδρόμων Ελλάδος (Nacionalinė geležinkelių organizacija) — Δημόσια Επιχείρηση Ηλεκτρισμού (Valstybinė elektros energijos įmonė)   Prancūzija — La Caisse d'amortissement de la dette sociale (CADES) — L'Agence française de développement (AFD) — Réseau Ferré de France (RFF) — Caisse Nationale des Autoroutes (CNA) — Assistance publique Hôpitaux de Paris (APHP) — Charbonnages de France (CDF) — Entreprise minière et chimique (EMC)   Italija — Regionai — Provincijos — Savivaldybės — Cassa Depositi e Prestiti (Indėlių ir paskolų fondas)   Latvija — Pašvaldības (vietos valdžios institucijos)   Lenkija — gminy (komunos) — powiaty (rajonai) — województwa (provincijos) — związki gmin (komunų asociacijos) — związki powiatów (rajonų asociacijos) — związki województw (provincijų asociacijos) — miasto stołeczne Warszawa (sostinė Varšuva) — Agencja Restrukturyzacji i Modernizacji Rolnictwa (Žemės ūkio restruktūrizavimo ir modernizavimo agentūra) — Agencja Nieruchomości Rolnych (Žemės ūkio turto agentūra)   Portugalija — Região Autónoma da Madeira (Maderos autonominis regionas) — Região Autónoma dos Açores (Azorų autonominis regionas) — Communes   Slovakija — mestá a obce (savivaldybės) — Železnice Slovenskej republiky (Slovakijos geležinkelių bendrovė) — Štátny fond cestného hospodárstva (Valstybinis kelių priežiūros fondas) — Slovenské elektrárne (Slovakijos elektrinės) — Vodohospodárska výstavba (Vandens ūkio bendrovė)

TARPTAUTINIAI SUBJEKTAI: — Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas — Europos investicijų bankas — Azijos plėtros bankas — Afrikos plėtros bankas — Pasaulio bankas/TRPB/TVF — Tarptautinė finansų korporacija — Amerikos plėtros bankas — Europos Tarybos socialinės plėtros fondas — Euratomas — Europos bendrija — Andų plėtros korporacija (APK) — Eurofima 11 straipsnio nuostatos nepažeidžia jokių tarptautinių įsipareigojimų, kuriuos Susitariančiosios Šalys galėjo prisiimti dėl pirmiau išvardytų tarptautinių subjektų.

SUBJEKTAI TREČIOSIOSE ŠALYSE:   Šie subjektai turi atitikti tokius kriterijus: 1) subjektas laikomas valdžios subjektu pagal nacionalinius kriterijus; 2) toks valdžios subjektas yra ne rinkos gamintojas, administruojantis ir finansuojantis veiklų grupę, pirmiausia teikiantis ne rinkos prekes ir paslaugas, skirtas bendruomenės labui, ir veiksmingai kontroliuojamas valdžios sektoriaus; 3) toks valdžios subjektas yra stambus ir reguliarus skolos vertybinių popierių emitentas; 4) suinteresuota valstybė gali garantuoti, kad toks valdžios subjektas nevykdys išankstinio išpirkimo bendros sumos straipsnių atveju.

---

Europos bendrijos ir Monako Kunigaikštystės

SUPRATIMO MEMORANDUMAS

Kai Susitarimas, numatantis priemones, lygiavertes nustatytoms 2003 m. birželio 3 d. Tarybos direktyvoje 2003/48/EB dėl palūkanų, gautų iš taupymo pajamų, apmokestinimo (toliau – Direktyva) buvo sudarytas, Europos bendrija ir Monako Kunigaikštystė pasirašė šį Susitarimą, papildantį Supratimo memorandumą.

Jei viena iš Susitariančiųjų Šalių nustato, kad keičiantis informacija egzistuoja svarbūs skirtumai, dėl kurių Susitarimas negali būti taikomas neabejotinai teisingai, Susitariančiosios Šalys nedelsdamos pradeda konsultacijas, kad nustatytų sąlygas, reikalingas vienodam taikymui. Europos Komisija nedelsdama pateikia ataskaitą Tarybai apie vykstančias konsultacijas ir pasiūlo reikiamas priemones, kad būtų vienodai taikomos tos pačios sąlygos. Šiuo laikotarpiu visi nauji prašymai dėl pasikeitimo informacija, pateikti pagal šio Susitarimo 12 straipsnį, kurie yra tos pačios rūšies kaip ir prašymai, dėl kurių taikoma ši dalis, analizuojami konsultacijų metu.

Jei nustatomas svarbus skirtumas tarp priimtos 2003 m. birželio 3 d. Tarybos direktyvos 2003/48/EB ir Susitarimo taikymo sričių, ypač Susitarimo 4 ir 6 straipsnių atžvilgiu, Susitariančiosios Šalys nedelsdamos pradeda konsultacijas pagal Susitarimo 13 straipsnio 1 dalį, kad būtų užtikrintas Susitarime numatytas lygiavertis priemonių pobūdis.

Šį Supratimo memorandumą pasirašančios Šalys skelbia, kad, jų nuomone, pirmojoje pastraipoje nurodytame Susitarime ir šiame Supratimo memorandume numatoma priimtina ir darni tvarka, gali apsaugoti Šalių interesus. Todėl jos sąžiningai įgyvendins susitartas priemones ir vienašališkai nesiims veiksmų, kurie be deramos priežasties pažeistų šią tvarką.

Europos bendrija ir Monako Vyriausybė, kai tik nustatoma, kad Monake prudencinės taisyklės ir kontrolės priemonės, taikomos atitinkamiems Monako subjektams, tinkamai saugo gerą vidaus rinkos veikimą finansų ir draudimo paslaugų teikimo srityje, analizuoja sąlygas, kurios leistų sustiprinti bendradarbiavimą minėtuose sektoriuose. Tokiu būdu laikantis Bendrijos išorės politikos, kurią ši vykdė praeityje pateikus panašius prašymus, Susitarimą turėtų būti planuojama sudaryti atsižvelgiant į Monako Kunigaikštystės veiksmus dėl šiuo metu egzistuojančio ir ateityje papildyto su minėtais sektoriais susijusio Bendrijos acquis perkėlimo ir įgyvendinimo. Taip pat turėtų būti numatyta sąlyga, kad Monako Kunigaikštystė turi įgyvendinti kitas jau esančias ar ateityje įsigaliosiančias taisykles, reikalingas geram vidaus rinkos veikimui minėtuose sektoriuose, pavyzdžiui, konkurencingumo ir mokesčių klausimais, užtikrinti.

Šį Supratimo memorandumą pasirašančios Šalys pažymi, kad pažeidimo dėl sukčiavimo mokesčių srityje sąvoka apima tik su taupymo pajamų apmokestinimu susijusią sritį pagal Europos bendrijos ir Monako Kunigaikštystės susitarimą, numatantį priemones, lygiavertes nustatytoms Direktyvoje.

---