1.5.2010   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 113/30

1.

Ar Įstatymo Nr. 136/1995 (1) 40’ straipsnis ir Comisia de Supraveghere a Asigurărilor (Draudimų priežiūros komisija) dekreto Nr. 3111/2004 (2) 1–6 straipsniai, o visų pirma 3 ir 6 straipsniai kartu su Įstatymo Nr. 136/1995 10 straipsnio 3 dalimi prieštarauja SESV 169 straipsniui (buvęs EB 153 straipsnis)?

2.

Kai valstybės narės nacionalinėje teisėje numatyta, kad nukentėjęs asmuo neturi teisės į žalos atlyginimą pagal transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sutartį tokiais atvejais: įvykis sukeltas tyčia, įvykis sukeltas atliekant veiksmus, už kuriuos, kaip tyčinius nusikaltimus, numatyta baudžiamoji atsakomybė pagal eismą valstybiniuose keliuose reglamentuojančius įstatymus, įvykis sukeltas nuo policijos bandžiusio pabėgti asmens, už padarytą žalą atsakingas asmuo vairavo transporto priemonę be draudėjo sutikimo, ar tokiu atveju šios nuostatos yra per daug ribojančios siekiant tikslo (socialinės apsaugos, t. y. užtikrinti, kad nukentėjusiajam asmeniui bus atlyginta žala už sunaikintą jo nuosavybei priklausantį turtą) ir viršija tai, kas būtina šiam tikslui pasiekti?

3.

Jei į antrąjį klausimą būtų atsakyta neigiamai, ar dėl nustatyto apribojimo nukentėjęs asmuo yra diskriminuojamas, palyginti su kitų ES valstybių narių piliečiais, kuriems nereikia atlyginti žalos tik 1983 m. gruodžio 30 d. Tarybos direktyvos 84/5/EEB (3), t. y. antroji direktyva dėl valstybių narių teisės aktų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo, 2 straipsnio 1 dalies pirmoje–trečioje įtraukose numatytais atvejais?

4.

Ar draudimo apsaugos netaikymas, numatytas nacionalinės teisės aktuose tokioje situacijoje, riboja įsisteigimo laisvę ir laisvę teikti paslaugas, įtvirtintas atitinkamai SESV 49 straipsnyje (buvęs EB 43 straipsnis) ir SESV 56 straipsnyje (buvęs EB 49 straipsnis) kartu su 1992 m. birželio 18 d. Tarybos direktyva 92/49/EEB (4) dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su tiesioginiu draudimu, išskyrus gyvybės draudimą, derinimo (trečioji ne gyvybės draudimo direktyva)?

5.

Kai ES valstybės narės nacionalinėje teisėje numatyta, kad eismo įvykyje nukentėjęs asmuo gali reikalauti iš jį sukėlusio asmens atlyginti išlaidas, susijusias su transporto priemonės remontu ar prireikus transporto priemonės pakeitimu, taip pat kitas galimai patirtas išlaidas, ar draudiko atleidimas nuo pareigos nedelsiant atlyginti žalą nukentėjusiajam asmeniui įvykus eismo įvykiui (iš karto po eismo įvykio), šitaip draudikui, vadovaujantis ginčų nagrinėjimo ir žalos sukėlėjo nustatymo tvarka, turint teisę pareikšti atgręžtinį reikalavimą, kad greitai ir veiksmingai būtų išnagrinėti prašymai atlyginti žalą ir, jei įmanoma, siekiant išvengti brangių teismo procesų, dėl kurių šalys negalėtų remtis savo teisėmis, net ir tada, kai galima taikyti Direktyvą 2003/8/EB (5) ir rekomendacijas R(81) 7 ir (93) 1, gali būti laikomas netiesėtas ir nesuderinamas su visų direktyvų dėl transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo konstatuojamosiomis dalimis?

6.

Jeigu į penktąjį klausimą būtų atsakyta neigiamai, ar tai prieštarauja 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2005/14/EB (6), susijusios su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, 21 konstatuojamajai daliai?

7.

Ar šioje byloje ieškovei nepripažinus teisės į žalos atlyginimą remiantis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sutartimi, ji būtų diskriminuojama, palyginti su kitais asmenimis, kuriems žala galėtų būti atlyginta, net ir tada, kai nežinomas žalą padarę asmuo arba jis neapdraustas, atsižvelgiant į tai, kad ieškovė sudarė tiek privalomąjį, tiek savanoriškąjį transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sutartį, sumokėjusi gana didelę sumą, o jos turtas vis tiek nėra saugomas?

8.

Ar tik nacionalinis teismas yra kompetentingas nustatyti, ar tokia įstaiga, kaip draudimo bendrovė nagrinėjamoje byloje, atitinka kriterijus, pagal kuriuos galima remtis tiesioginio veikimo direktyvos nuostatomis, ir, jeigu atsakymas teigiamas, kokie yra taikytini kriterijai tokiu atveju?

9.

Ar tai, kad Europos Sąjungos valstybė narė į nacionalinės teisės sistemą neperkėlė Direktyvos 2005/14/EB (nors jos perkėlimo terminas baigėsi dar 2007 m. birželio 11 d.), o visų pirma — jos 20–22 konstatuojamųjų dalių, gali ieškovei daryti žalą, pažeidžiant jos pagrindinę teisę, t. y. teisę netrukdomai naudotis savo nuosavybe, net jeigu šiuo metu Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/103/EB (7) panaikino pirmą–penktą direktyvas dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo (72/166/EEB, 84/5/EEB, 90/232/EEB, 2000/26/EB ir 2005/14/EB), atsižvelgiant į tai, kad visos nurodytos nuostatos perkeltos į naująją EB direktyvą, kuria labiau nei panaikintomis nuostatomis saugomos eismo įvykyje nukentėjusio asmens teisės?

10.

Ar nacionalinis teismas gali savo iniciatyva remtis Bendrijos teisės nuostatos pažeidimu ir niekine pripažinti sąlygą dėl draudimo apsaugos netaikymo tuo atveju, kai nukentėjęs asmuo, t. y. vartotojas, nebuvo informuotas apie tokį netaikymą (nedraudiminiai įvykiai, pažeidžiant Direktyvos 2005/14/EB nuostatas), ir tada, kai draudimo bendrovė nustatė daugiau, nei numatyta Įstatyme Nr. 136/1995 dėl draudimo, draudimo netaikymo atvejų, net jei teisme teisės turėtojas nereikalavo pripažinti šios sąlygos niekine ir nors į nacionalinę teisę Direktyvos 93/13/EB (8) nuostatos perkeltos Įstatymu Nr. 193/2000 (9) — Monitorul Oficial al României (Rumunijos oficialusis leidinys) [Nr. 560, 2000 m. lapkričio 10 d.], I dalis (papildyta Įstatymu Nr. 363/2006 dėl nesąžiningų sąlygų pardavėjų ar paslaugų teikėjų ir vartotojų sudarytose sutartyse — Monitorul Oficial, Nr. 899, 2007 m. gruodžio 28 d.)?