23.12.2015   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 337/35

(1)

pastaruoju metu padaryta didelė pažanga Sąjungoje integruojant mažmeninius mokėjimus, visų pirma kalbant apie Sąjungos aktus dėl mokėjimų, visų pirma Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2007/64/EB (4), Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 924/2009 (5), Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/110/EB (6) ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 260/2012 (7). Mokėjimo paslaugų teisinė sistema toliau papildyta Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/83/ES (8), joje nustačius konkrečią ribą, iki kurios mažmenininkai gali taikyti pridėtinius mokesčius savo klientams už tam tikrų mokėjimo priemonių naudojimą;

(2)

peržiūrėtą Sąjungos teisinę mokėjimo paslaugų sistemą papildo Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2015/751 (9). Tuo reglamentu nustatomos visų pirma taisyklės dėl tarpbankinių mokesčių taikymo kortele grindžiamoms operacijoms ir siekiama toliau spartinti veiksmingos integruotos kortele grindžiamų mokėjimų rinkos įgyvendinimą;

(3)

remiantis 2005 m. gruodžio mėn. Komisijos pasiūlymu, Direktyva 2007/64/EB buvo priimta 2007 m. gruodžio mėn. Nuo to laiko mažmeninių mokėjimų rinkoje įdiegta svarbių techninių inovacijų – greitai išaugo elektroniniu būdu bei mobiliuoju telefonu atliekamų mokėjimų skaičius ir rinkoje atsirado naujų rūšių mokėjimo paslaugų – kurios kelia iššūkius galiojančiai sistemai;

(4)

Sąjungos teisinės mokėjimo paslaugų sistemos peržiūra, o konkrečiai Direktyvos 2007/64/EB poveikio analizė ir konsultacijos dėl 2012 m. sausio 11 d. Komisijos žaliosios knygos „Integruotos Europos mokėjimų kortele, internetu ir mobiliuoju telefonu rinkos kūrimas“ parodė, kad dėl pokyčių atsirado svarbių su reglamentavimu susijusių uždavinių. Svarbios mokėjimų rinkos sritys, visų pirma mokėjimų kortele, internetu ir mobiliuoju telefonu, tebelieka susiskaidžiusios pagal valstybių sienas. Daugeliui novatoriškų mokėjimo produktų ar paslaugų Direktyva 2007/64/EB visiškai arba didele dalimi netaikoma. Be to, paaiškėjo, kad tam tikrais atvejais Direktyvos 2007/64/EB taikymo sritis ir visų pirma elementai, kuriems ji netaikoma, tokie kaip tam tikra su mokėjimu susijusi veikla, yra pernelyg dviprasmiški, pernelyg bendro pobūdžio arba tiesiog pasenę, atsižvelgiant į pokyčius rinkoje. Todėl susidarė teisinis netikrumas, mokėjimo grandinėje kyla galima saugumo rizika ir tam tikrose srityse neužtikrinama vartotojų apsauga. Paaiškėjo, kad mokėjimo paslaugų teikėjams sunku pradėti teikti novatoriškas, saugias ir paprastas naudoti skaitmenines mokėjimo paslaugas ir vartotojams ir mažmenininkams suteikti veiksmingus, patogius ir saugius mokėjimo metodus Sąjungoje. Tame kontekste esama didelio teigiamo potencialo, kuris turi būti nuosekliau išnagrinėtas;

(5)

kad būtų remiamas Sąjungos ekonomikos augimas ir vartotojams, prekybininkams ir bendrovėms užtikrinamas mokėjimo paslaugų pasirinkimas ir skaidrumas, kad jie galėtų pasinaudoti visais vidaus rinkos privalumais, labai svarbu toliau plėtoti integruotą bendrąją saugių elektroninių mokėjimų rinką;

(6)

siekiant panaikinti reglamentavimo spragas reikėtų nustatyti naujas taisykles, o kartu numatyti daugiau teisinio aiškumo ir užtikrinti nuoseklų teisės aktų sistemos taikymą visoje Sąjungoje. Esamiems ir naujiems rinkos dalyviams reikėtų garantuoti lygiavertes veiklos sąlygas ir taip sudaryti sąlygas naujoms mokėjimo priemonėms patekti į didesnę rinką ir užtikrinti aukšto lygio vartotojų apsaugą naudojantis tomis mokėjimo paslaugomis visoje Sąjungoje. Dėl to turėtų padidėti veiksmingumas visoje mokėjimo sistemoje ir išaugti mokėjimo paslaugų pasirinkimas ir skaidrumas, taip pat kartu padidėti vartotojų pasitikėjimas suderinta mokėjimų rinka;

(7)

pastaruoju metu išaugo su elektroniniais mokėjimais susijusi saugumo rizika. Taip atsitiko dėl augančio techninio elektroninių mokėjimų sudėtingumo, pasaulio mastu nuolat didėjančio elektroninių mokėjimų skaičiaus ir naujai atsiradusių mokėjimo paslaugų. Saugios mokėjimo paslaugos yra ypač svarbi tinkamai veikiančios mokėjimo paslaugų rinkos sąlyga. Todėl mokėjimo paslaugų vartotojai turėtų būti tinkamai apsaugoti nuo tokios rizikos. Mokėjimo paslaugos yra būtinos esminės ekonominės ir socialinės veiklos funkcionavimui;

(8)

siekiant išvengti valstybių narių požiūrių skirtumų, kurie būtų žalingi vartotojams, šios direktyvos skaidrumo nuostatos ir informavimo reikalavimai mokėjimo paslaugų teikėjams, taip pat su mokėjimo paslaugų teikimu ir naudojimusi jomis susijusių teisių ir pareigų nuostatos, kai įmanoma, turėtų būti taikomos ir operacijoms, kai vieno iš mokėjimo paslaugų teikėjų buvimo vieta yra ne Europos ekonominėje erdvėje (toliau – EEE). Kai tikslinga, tos nuostatos turėtų būti taikomos ir operacijoms visomis oficialiomis valiutomis, kurias tarpusavyje atlieka EEE esantys mokėjimo paslaugų teikėjai;

(9)

pinigų perlaida yra paprasta mokėjimo paslauga, paprastai grindžiama grynaisiais pinigais, kuriuos mokėtojas perduoda mokėjimo paslaugų teikėjui, kuris perveda atitinkamą sumą, pavyzdžiui, pasinaudodamas ryšių tinklu, gavėjui arba kitam mokėjimo paslaugų teikėjui, veikiančiam gavėjo vardu. Kai kuriose valstybėse narėse prekybos centrai, prekybininkai ir kiti mažmenininkai teikia visuomenei atitinkamą paslaugą sudarydami jai sąlygas sumokėti komunalinius mokesčius ir apmokėti kitas įprastas namų ūkio sąskaitas. Šios sąskaitų apmokėjimo paslaugos turėtų būti laikomos pinigų perlaida, išskyrus atvejus, kai kompetentingos institucijos mano, kad tokia veikla yra kita mokėjimo paslauga;

(10)

šia direktyva nustatoma neutrali mokėjimo operacijų aptarnavimo apibrėžtis, siekiant apimti ne tik tradicinius aptarnavimo modelius, suformuotus pagal mokėjimo kortelių naudojimą, bet ir įvairius verslo modelius, įskaitant tuos, kuriuose dalyvauja daugiau nei vienas aptarnaujantysis teikėjas. Tai turėtų užtikrinti, kad prekybininkams būtų teikiama tokia pati apsauga, neatsižvelgiant į naudotą mokėjimo priemonę, kai veikla yra tokia pati kaip ir kortelių operacijų aptarnavimas. Mokėjimo paslaugų teikėjams teikiamos tokios techninės paslaugos kaip vien tik duomenų apdorojimas, ir saugojimas arba terminalų eksploatavimas neturėtų būti laikomos aptarnavimu. Be to, taikant kai kuriuos aptarnavimo modelius aptarnaujantysis teikėjas faktiškai neperduoda lėšų gavėjui, nes šalys gali susitarti dėl kitų atsiskaitymo formų;

(11)

valstybėse narėse Direktyvos 2007/64/EB taikymo srities išimties taikymas mokėjimo operacijoms, kurios mokėtojo arba gavėjo vardu atliekamos per prekybos tarpininką labai skiriasi. Tam tikros valstybės narės leidžia išimtį taikyti elektroninės prekybos platformoms, kurios veikia kaip tarpininkai tiek atskirų pirkėjų, tiek pardavėjų vardu neturėdamos realių sąlygų derėtis arba sudaryti sutartį dėl prekių ar paslaugų pirkimo ar pardavimo. Toks išimties taikymas viršija toje direktyvoje numatytą taikymo sritį ir dėl to gali padidėti rizika vartotojams, nes tiems paslaugų teikėjams teisinės sistemos nustatyta apsauga toliau nėra taikoma. Skirtinga reikalavimų taikymo praktika taip pat iškraipo konkurenciją mokėjimų rinkoje. Siekiant išspręsti tas problemas, išimtis turėtų būti taikoma tuo atveju, kai tarpininkai veikia tik mokėtojo arba tik gavėjo vardu, neatsižvelgiant į tai, ar jie įgyja kliento lėšų. Kai tarpininkai veikia tiek mokėtojo, tiek gavėjo vardu (pvz. tam tikros elektroninės prekybos platformos būdu), jiems išimtis turėtų būti taikoma tik tuo atveju, jei jie niekada neįgyja ir nekontroliuoja kliento lėšų;

(12)

ši direktyva neturėtų būti taikoma grynųjų pinigų pervežimo bendrovėms (toliau – GPPB) ir pinigų valdymo bendrovėms (toliau – PVB), kai atitinkama veikla apsiriboja tik fiziniu banknotų ir monetų vežimu;

(13)

rinkos dalyvių atsiliepimai rodo, kad vykdant mokėjimo veiklą, kuriai taikoma riboto tinklo išimtis, dažnai atliekami didelės apimties bei vertės mokėjimai ir vartotojams siūloma šimtai ar tūkstančiai įvairių produktų ir paslaugų. Tai neatitinka Direktyvoje 2007/64/EB numatytos riboto tinklo išimties tikslo ir reiškia, kad mokėjimo paslaugų vartotojams, visų pirma vartotojams, didėja rizika ir neužtikrinama teisinė apsauga, o reglamentuojami rinkos dalyviai akivaizdžiai atsiduria nepalankioje padėtyje. Siekiant padėti sumažinti tą riziką, neturėtų būti įmanoma naudoti tą pačią priemonę mokėjimo operacijoms vykdyti siekiant įsigyti prekių ir paslaugų daugiau nei viename ribotame tinkle arba įsigyti neriboto asortimento prekių ir paslaugų. Turėtų būti laikoma, kad mokėjimo priemonė naudojama tokiame ribotame tinkle, jeigu ji gali būti naudojam tik šiomis aplinkybėmis: pirma, prekėms ir paslaugoms pas konkretų mažmeninį prekybininką arba konkrečiame mažmeninių prekybininkų tinkle įsigyti, kai dalyvaujantys subjektai yra tiesiogiai susieti komerciniu susitarimu, kuriame, pavyzdžiui, numatyta naudoti vieną mokėjimo priemonės prekės ženklą, ir tas mokėjimo priemonės prekės ženklas yra naudojamas pardavimo vietose ir, jei įmanoma, yra pavaizduotas ant mokėjimo priemonės, kuri gali būti naudojama tose vietose; antra, labai ribotam prekių arba paslaugų asortimentui įsigyti, pavyzdžiui, kai naudojimo sritis yra iš tikrųjų apribota baigtiniu funkcionaliai susijusių prekių ar paslaugų skaičiumi, neatsižvelgiant į pardavimo vietos geografinę vietą; ar trečia, kai mokėjimo priemonę reglamentuoja nacionalinė arba regioninė viešosios valdžios institucija konkrečiais socialiniais arba mokesčių tikslais konkrečioms prekėms arba paslaugoms įsigyti;

(14)

mokėjimo priemonės, kurioms taikoma riboto tinklo išimtis, galėtų apimti parduotuvių korteles, kuro korteles, narystės korteles, viešojo transporto korteles, automobilių stovėjimo aikštelių bilietus, maisto kuponus ar konkrečių paslaugų kuponus, kuriems kartais taikoma speciali teisinė mokesčių ar darbo srities sistema, skirta skatinti naudoti tokias priemones siekiant įgyvendinti socialiniuose teisės aktuose nustatytus tikslus. Kai tokia specialiam tikslui skirta priemonė tampa priemone, skirta bendram tikslui, šios direktyvos taikymo srities išimtis, nebeturėtų būti taikoma. Priemonėms, kurios gali būti naudojamos pirkiniams išvardytų prekybininkų parduotuvėse, neturėtų būti taikoma šios direktyvos taikymo srities išimtis, nes paprastai tokios priemonės yra skirtos naudoti paslaugų teikėjų tinkle, kuris nuolat plečiasi. Riboto tinklo išimtis turėtų būti taikoma kartu su galimų mokėjimo paslaugų teikėjų pareiga pranešti apie veiklą, kuriai taikoma jo apibrėžtis;

(15)

į Direktyvos 2007/64/EB taikymo sritį neįtrauktos tam tikros mokėjimo operacijos, atliekamos naudojant telekomunikacijų ar informacinių technologijų prietaisus, kai tinklo operatorius veikia ne tik kaip tarpininkas tiekiant skaitmenines prekes ir teikiant skaitmenines paslaugas tuo prietaisu, bet ir sukuria tų prekių ar paslaugų pridėtinę vertę. Visų pirma ta išimtis sudaro sąlygas perkamų prekių ar paslaugų (pradedant skambučio melodijomis ir didesnio tarifo SMS paslaugomis) kainą įtraukti į operatoriaus pateikiamą sąskaitą arba tiesiogiai į sąskaitą už telefoną – tai padeda kurti naujus verslo modelius, grindžiamus mažos vertės skaitmeninio turinio ir balsu grindžiamų paslaugų pardavimu. Tos paslaugos apima pramogas, tokias kaip pokalbius internetu, atsisiunčiamą vaizdo medžiagą, muziką bei žaidimus, informaciją, tokią kaip oro prognozę, naujienas, sporto naujienas, biržų naujienas ir informacijos teikimą telefonu, dalyvavimą TV ir radijo laidose, tokį kaip balsavimą, dalyvavimą konkurse ir atsiliepimų teikimą tiesioginės transliacijos metu. Iš rinkos dalyvių atsiliepimų nematyti, kad tokios mokėjimo operacijos, kuriomis vartotojai pasitiki kaip patogiomis mažos ribos neviršijantiems mokėjimams atlikti, būtų išsivysčiusios į bendro pobūdžio mokėjimų tarpininkavimo paslaugą. Tačiau dėl dviprasmiškos atitinkamos išimties formuluotės ši išimtis valstybėse narėse įgyvendinama skirtingai, ir dėl to operatoriams bei vartotojams neužtikrinamas teisinis tikrumas ir kai kuriais atvejais buvo reikalaujama, kad mokėjimo tarpininkavimo paslaugoms būtų neribotai taikoma Direktyvos 2007/64/EB taikymo srities išimtis. Todėl tikslinga patikslinti ir susiaurinti tos išimties taikymo tokiems paslaugų teikėjams sritį, nurodant mokėjimo operacijų, kurioms ji taikoma, rūšis;

(16)

išimtis, susijusi su tam tikromis mokėjimo operacijomis, atliekamomis naudojant telekomunikacijų ar informacinių technologijų prietaisus, turėtų būti konkrečiai orientuota į labai mažos vertės mokėjimus už skaitmeninį turinį ir balsu grindžiamas paslaugas. Turėtų būti nustatyta aiški nuoroda į elektroninių bilietų pirkimo mokėjimų operacijas siekiant atsižvelgti į mokėjimų raidą, kai visų pirma vartotojai, naudodamiesi mobiliaisiais telefonais arba kitais prietaisais, iš bet kurios vietos ir bet kuriuo metu gali užsisakyti elektroninius bilietus, už juos sumokėti, juos gauti ir patvirtinti. Elektroniniai bilietai leidžia ir sudaro palankesnes sąlygas suteikti paslaugas, kurias kitu atveju vartotojai galėtų nusipirkti popierinio bilieto forma ir kurios apima transporto, pramogų, automobilių stovėjimo aikštelių ir įėjimo į renginius paslaugas, bet neapima fizinių prekių. Jais taip sumažinamos gamybos ir platinimo sąnaudos, susijusios su tradicinių popierinių bilietų kanalais, ir padidinamas patogumas vartotojams suteikiant naujų ir paprastų būdų nusipirkti bilietus. Siekiant sumažinti aukas labdarai renkantiems subjektams tenkančią naštą, mokėjimo operacijoms, susijusioms su tokioms aukoms taip pat turėtų būti taikoma išimtis. Valstybės narės vadovaujantis nacionaline teise turėtų galėti laisvai nustatyti, kad išimtis būtų taikoma tik registruotoms labdaros organizacijoms surenkamų aukų atžvilgiu. Išimtis apskritai turėtų būti taikoma tik kai operacijų vertė nesiekia nustatytos ribos, siekiant aiškiai apibrėžti, kad ji taikoma tik mažos rizikos mokėjimams;

(17)

bendra mokėjimų eurais erdvė (SEPA) sudarė palankesnes sąlygas kurti visos Sąjungos centralizuotas mokėjimo ir lėšų gavimo infrastruktūras – tai leidžia centralizuoti tos pačios grupės mokėjimo operacijas. Tuo atžvilgiu į šios direktyvos taikymo sritį neturėtų būti įtraukiamos mokėjimo operacijos tarp patronuojančiosios įmonės ir jos patronuojamosios įmonės arba tarp tos pačios patronuojančiosios įmonės patronuojamųjų įmonių, atliekamos tai pačiai grupei priklausančio mokėjimo paslaugų tiekėjo. Šioje direktyvoje patronuojančiosios įmonės arba jos patronuojamosios įmonės grupės vardu vykdomas mokėjimo nurodymų rinkimas siekiant juos perduoti mokėjimo paslaugų teikėjui neturėtų būti laikomas mokėjimo paslauga;

(18)

į Direktyvos 2007/64/EB taikymo sritį neįtraukiamos mokėjimo paslaugos, kurias teikia nuo sąskaitą tvarkančių mokėjimo paslaugų teikėjų nepriklausomi bankomatų operatoriai. Ta išimtis paskatino nepriklausomų bankomatų paslaugų augimą daugelyje valstybių narių, ypač mažiau apgyvendintose vietovėse. Tačiau į šios direktyvos taikymo sritį neįtraukiant visos tos sparčiai augančios bankomatų rinkos dalies, kiltų painiava dėl išėmimo mokesčių. Tarpvalstybinėse situacijose už tą patį išėmimą galėtų būti taikomas dvigubas mokestis, kurį imtų sąskaitą tvarkantis mokėjimo paslaugų teikėjas ir bankomatų operatorius. Todėl siekiant palikti nuostatą dėl bankomatų paslaugų, kartu užtikrinant grynųjų pinigų išėmimo mokesčių aiškumą, tikslinga palikti išimtį, bet reikalauti, kad bankomatų operatoriai laikytųsi konkrečių šios direktyvos skaidrumo nuostatų. Be to, bankomatų operatorių taikomais mokesčiais neturėtų būti daromas poveikis Reglamentui (EB) Nr. 924/2009;

(19)

paslaugų teikėjai, norintys pasinaudoti Direktyvos 2007/64/EB taikymo srities išimtimi, dažnai nesikonsultuodavo su valdžios institucijomis, ar jų veiklai ta direktyva taikoma, ar netaikoma, bet remdavosi savo pačių vertinimais. Dėl to valstybėse narėse tam tikros išimtys taikomos skirtingai. Be to, atrodo, kad mokėjimo paslaugų teikėjai galėjo pasinaudoti kai kuriomis išimtimis tam, kad performuotų verslo modelius ir jų siūloma mokėjimo veikla nepatektų į tos direktyvos taikymo sritį. Dėl to gali padidėti rizika mokėjimo paslaugų vartotojams ir vidaus rinkoje gali susidaryti nevienodos sąlygos mokėjimo paslaugų teikėjams. Todėl paslaugų teikėjai turėtų būti įpareigoti kompetentingoms institucijoms pranešti apie atitinkamą veiklą, kad kompetentingos institucijos galėtų įvertinti, ar įvykdyti atitinkamose nuostatose išdėstyti reikalavimai, ir užtikrinti vienodą taisyklių aiškinimą visoje vidaus rinkoje. Visų pirma visų išimčių, grindžiamų ribinės vertės laikymusi, atžvilgiu turėtų būti nustatyta pranešimo tvarka, siekiant užtikrinti, kad būtų laikomasi konkrečių reikalavimų;

(20)

be to, svarbu įtraukti reikalavimą, kad galimi mokėjimo paslaugų teikėjai kompetentingoms institucijoms praneštų apie ribotame tinkle jų vykdomą veiklą, remiantis šioje direktyvoje išdėstytais kriterijais, jei mokėjimo operacijų vertė viršija tam tikrą ribinę vertę. Kompetentingos institucijos turėtų įvertinti, ar veikla, apie kurią taip pranešta, gali būti laikoma ribotame tinkle vykdoma veikla;

(21)

mokėjimo paslaugų apibrėžtis turėtų būti technologiškai neutrali ir sudaryti sąlygas plėtoti naujų rūšių mokėjimo paslaugas, kartu užtikrinant lygiavertes veiklos sąlygas tiek esamiems, tiek naujiems mokėjimo paslaugų teikėjams;

(22)

ši direktyva turėtų atitikti požiūrį, kurio laikytasi Direktyvoje 2007/64/EB, kuris apima visų rūšių elektronines mokėjimo paslaugas. Todėl nebūtų tikslinga naujas taisykles taikyti paslaugoms, kai mokėtojas perduoda lėšas arba jas transportuoja gavėjui tik banknotais ir monetomis arba kai tas perdavimas grindžiamas popieriniu čekiu, popieriniu vekseliu, skoliniu įsipareigojimu arba kitomis priemonėmis, popieriniais kuponais arba kortelėmis, skirtomis mokėjimo paslaugų teikėjui arba kitai šaliai, siekiant perduoti lėšas gavėjui;

(23)

ši direktyva neturėtų būti taikoma grynaisiais pinigais atliekamoms mokėjimo operacijoms, kadangi jau egzistuoja bendroji mokėjimų grynaisiais pinigais rinka. Ši direktyva taip pat neturėtų būti taikoma mokėjimo operacijoms popieriniais čekiais, kadangi popieriniai čekiai dėl savo pobūdžio negali būti tvarkomi taip veiksmingai kaip kiti mokėjimo būdai. Tačiau gera praktika toje srityje turėtų būti grindžiama šioje direktyvoje nustatytais principais;

(24)

būtina nurodyti tokių kategorijų mokėjimo paslaugų teikėjus, kurie gali teisėtai teikti mokėjimo paslaugas visoje Sąjungoje, t. y. kredito įstaigas, kurios iš vartotojų priima indėlius, kurie gali būti naudojami mokėjimo operacijoms finansuoti, ir kurioms toliau turėtų būti taikomi prudenciniai reikalavimai, nustatyti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2013/36/ES (10), elektroninių pinigų įstaigas, kurios leidžia elektroninius pinigus mokėjimo operacijoms finansuoti ir kurioms toliau turėtų būti taikomi prudenciniai reikalavimai, nustatyti Direktyvoje 2009/110/EB, mokėjimo įstaigas ir pašto žiro įstaigas, kurioms tokia teisė suteikta pagal nacionalinę teisę. Ta teisinė sistema turėtų būti taikoma tik paslaugų teikėjams, kuriems mokėjimo paslaugų teikimas yra nuolatinis užsiėmimas arba verslo veikla pagal šią direktyvą;

(25)

šioje direktyvoje nustatomos mokėjimo operacijų vykdymo taisyklės, kai lėšos yra elektroniniai pinigai, kaip apibrėžta Direktyvoje 2009/110/EB. Tačiau šia direktyva nėra reglamentuojamas elektroninių pinigų išleidimas, kaip numatyta Direktyvoje 2009/110/EB. Todėl mokėjimo įstaigoms neturėtų būti leidžiama išleisti elektroninių pinigų;

(26)

Direktyvoje 2007/64/EB nustatyta prudencinė tvarka ir įvesta bendra licencija, skirta visiems mokėjimo paslaugų teikėjams, nesusijusiems su indėlių priėmimu ar elektroninių pinigų išleidimu. Todėl Direktyva 2007/64/EB įvesta nauja mokėjimo paslaugų teikėjų kategorija – mokėjimo įstaigų kategorija, numatant juridiniams asmenims, kurie nepriklauso egzistuojančioms kategorijoms, išduoti, laikantis griežtų ir išsamių sąlygų, leidimus teikti mokėjimo paslaugas visoje Sąjungoje. Taigi, visoje Sąjungoje tokioms paslaugoms turėtų būti taikomos tos pačios sąlygos;

(27)

nuo Direktyvos 2007/64/EB priėmimo dienos atsirado naujų rūšių mokėjimo paslaugų, ypač mokėjimų internetu srityje. Visų pirma išplėtotos mokėjimo inicijavimo paslaugos e. prekybos srityje. Tos mokėjimo paslaugos atlieka savo vaidmenį vykdant e. prekybos mokėjimus: tarp prekybininko interneto svetainės ir mokėtojo sąskaitą tvarkantis mokėjimo paslaugų teikėjas internetinės bankininkystės platformos sukuriamas programinės įrangos tiltas, kad būtų inicijuoti mokėjimai internetu remiantis kredito pervedimu;

(28)

be to, dėl technologinės plėtros, pastaraisiais metais atsirado įvairių papildomų paslaugų, pvz., informavimo apie sąskaitas paslaugos. Teikiant tas paslaugas mokėjimo paslaugų vartotojui suteikiama apibendrinta informacija internetu apie vieno ar kelių kitų mokėjimo paslaugų teikėjų įstaigose turimas vieną ar kelias mokėjimo sąskaitas, kurios prieinamos per sąskaitą tvarkančio mokėjimo paslaugų teikėjo interneto sąsajas. Tokiu būdu mokėjimo paslaugų vartotojas nedelsiant konkrečiu metu gali susidaryti bendrą vaizdą apie savo finansinę padėtį. Toms paslaugoms ši direktyva taip pat turėtų būti taikoma, kad vartotojams būtų užtikrinta tinkama jų mokėjimo ir sąskaitos duomenų apsauga ir teisinis tikrumas dėl informavimo apie sąskaitas paslaugų teikėjų statuso;

(29)

mokėjimo iniciavimo paslaugos suteikia mokėjimo inicijavimo paslaugų teikėjui galimybę užtikrinti gavėjui, kad mokėjimas yra inicijuotas siekiant paskatinti gavėją išsiųsti prekes arba suteikti paslaugą nepagrįstai nedelsiant. Tokiomis paslaugomis prekybininkams ir vartotojams siūlomas nebrangus sprendimas, o vartotojams suteikiama galimybė apsipirkti internetu net jei jie neturi mokėjimo kortelių. Kadangi šiuo metu mokėjimo inicijavimo paslaugoms Direktyva 2007/64/EB netaikoma, jas nebūtinai prižiūri kompetentinga institucija ir jas teikiant neprivaloma laikytis Direktyvos 2007/64/EB reikalavimų. Dėl to kyla įvairių teisinių klausimų, pvz., dėl vartotojų apsaugos, saugumo ir atsakomybės, taip pat konkurencijos ir duomenų apsaugos, ypač dėl mokėjimo paslaugų vartotojo duomenų apsaugos pagal Sąjungos duomenų apsaugos taisykles. Todėl tie klausimai turėtų būti sprendžiami naujomis taisyklėmis;

(30)

personalizuotus saugumo požymius, kuriuos saugiam kliento autentiškumo patvirtinimui naudoja mokėjimo paslaugų vartotojas arba mokėjimo inicijavimo paslaugų teikėjas, paprastai išduoda sąskaitą tvarkantys mokėjimo paslaugų teikėjai. Mokėjimo inicijavimo paslaugų teikėjai nebūtinai užmezga sutartinius santykius su sąskaitą tvarkančiais mokėjimo paslaugų teikėjais ir, neatsižvelgiant į mokėjimo inicijavimo paslaugų teikėjų taikomą verslo modelį, sąskaitą tvarkantys mokėjimo paslaugų teikėjai turėtų sudaryti galimybę mokėjimo inicijavimo paslaugų teikėjams pasikliauti autentiškumo patvirtinimo procedūromis, kurias nustato sąskaitą tvarkantys mokėjimo paslaugų teikėjai, kad jie galėtų mokėtojo vardu inicijuoti konkretų mokėjimą;

(31)

teikdamas tik mokėjimo inicijavimo paslaugas, mokėjimo inicijavimo paslaugų teikėjas vartotojo lėšų neįgyja jokiame mokėjimo grandinės etape. Kai mokėjimo inicijavimo paslaugų teikėjas ketina teikti mokėjimo paslaugas, kurių atveju jis įsigyja vartotojo lėšas, jis turėtų gauti visapusišką leidimą teikti tas paslaugas;

(32)

mokėjimo inicijavimo paslaugos yra grindžiamos mokėjimo inicijavimo paslaugų teikėjo tiesiogine arba netiesiogine prieiga prie mokėtojų sąskaitų. Sąskaitą tvarkantis mokėjimo paslaugų teikėjas, kuris užtikrina netiesioginės prieigos mechanizmą, turėtų taip pat suteikti tiesioginę prieigą mokėjimo inicijavimo paslaugų teikėjams;

(33)

šia direktyva turėtų būti siekiama užtikrinti tęstinumą rinkoje, sudarant galimybes esamiems ir naujiems paslaugų teikėjams, neatsižvelgiant į jų taikomą verslo modelį, savo paslaugas siūlyti pagal aiškią ir suderintą reglamentavimo sistemą. Kol bus pradėtos taikyti tos taisyklės, nedarant poveikio būtinybei užtikrinti mokėjimo operacijų saugumą ir vartotojų apsaugą nuo akivaizdžios sukčiavimo rizikos, valstybės narės, Komisija, Europos Centrinis Bankas (ECB) ir Europos priežiūros institucija (Europos bankininkystės institucija), įsteigta Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 10009993/2010 (11) (EBI) turėtų užtikrinti sąžiningą konkurenciją toje rinkoje, išvengdami nepateisinamo esamų rinkos dalyvių diskriminavimo. Bet kuris mokėjimo paslaugų teikėjas, įskaitant mokėjimo paslaugų vartotojo sąskaitą tvarkantį mokėjimo paslaugų teikėją, turėtų galėti siūlyti mokėjimo inicijavimo paslaugas;

(34)

šia direktyva nėra iš esmės keičiamos mokėjimo įstaigų veiklos leidimų išdavimo ir išlaikymo sąlygos. Kaip ir Direktyvoje 2007/64/EB, sąlygos apima prudencinius reikalavimus, kurie būtų proporcingi tokių įstaigų veiklos metu patiriamai operacinei ir finansinei rizikai. Tuo atveju reikalinga patikima pradinio kapitalo, susieto su einamuoju kapitalu, tvarka, kuri, priklausomai nuo rinkos poreikių, atėjus tinkamam laikui galėtų būti dar labiau patobulinta. Atsižvelgiant į įvairovę mokėjimo paslaugų srityje, pagal šią direktyvą turėtų būti leidžiami įvairūs su tam tikra priežiūros laisve derinami būdai, skirti užtikrinti, kad vienoda rizika visų mokėjimo paslaugų teikėjų atveju būtų traktuojama vienodai. Mokėjimo įstaigoms taikomuose reikalavimuose turėtų būti atspindėtas faktas, kad mokėjimo įstaigos vykdo vis labiau specializuotą ir ribotą veiklą, tokiu būdu atsirandanti rizika yra ribotesnė ir ją lengviau stebėti bei kontroliuoti negu riziką, atsirandančią vykdant platesnio pobūdžio kredito įstaigų veiklą. Pirmiausia mokėjimo įstaigoms turėtų būti draudžiama priimti iš vartotojų indėlius ir turėtų būti leidžiama iš vartotojų gautas lėšas naudoti tik mokėjimo paslaugoms teikti. Reikalaujamos prudencinės taisyklės, įskaitant pradinį kapitalą, turėtų atitikti riziką, susijusią su atitinkama mokėjimo paslauga, kurią teikia mokėjimo įstaiga. Mokėjimo paslaugų teikėjai, kurie teikia tik mokėjimo inicijavimo paslaugas, pradinio kapitalo atžvilgiu turėtų būti laikomi vidutiniškai rizikingais;

(35)

mokėjimo inicijavimo paslaugų teikėjai ir informavimo apie sąskaitas paslaugų teikėjai, teikdami vien tas paslaugas, neįgyja kliento lėšų. Atitinkamai būtų neproporcinga šiems naujiems rinkos dalyviams taikyti nuosavų lėšų reikalavimus. Nepaisant to, svarbu, kad jie galėtų įvykdyti su savo veikla susijusius įsipareigojimus. Todėl turėtų būti reikalaujama, kad jie turėtų profesinės civilinės atsakomybės draudimą arba panašią garantiją. EBI turėtų parengti gaires pagal Reglamento (ES) Nr. 1093/2010 16 straipsnį dėl valstybėms narėms skirtų kriterijų, taikomų nustatant minimalią profesinės civilinės atsakomybės draudimo arba panašios garantijos piniginę sumą. EBI neturėtų daryti skirtumo tarp profesinės civilinės atsakomybės draudimo ir panašios garantijos, kadangi jie turėtų būti pakeičiami vienas kitu;

(36)

siekiant išvengti piktnaudžiavimo įsisteigimo teise, būtina reikalauti, kad mokėjimo įstaiga, prašanti išduoti leidimą valstybėje narėje, bent dalį savo mokėjimo paslaugų vykdytų toje valstybėje narėje;

(37)

turėtų būti numatyta, kad mokėjimo paslaugų vartotojų lėšos turi būti laikomos atskirai nuo mokėjimo įstaigos lėšų. Apsaugos reikalavimai yra būtini, kai mokėjimo įstaiga įgyja mokėjimo paslaugų vartotojo lėšas. Kai ta pati mokėjimo įstaiga atlieka mokėjimo operaciją tiek mokėtojo, tiek gavėjo vardu, o mokėtojui yra suteikta kredito linija, galėtų būti tikslinga apsaugoti gavėjui skirtas lėšas, kai gavėjo reikalavimas pateikiamas mokėjimo įstaigai. Mokėjimo įstaigoms taip pat turėtų būti taikomi galiojantys kovos su pinigų plovimu ir teroristų finansavimu reikalavimai;

(38)

šia direktyva nekeičiamos mokėjimo įstaigų finansinių ataskaitų teikimo pareigos ar jų pareigos atlikti jų metinių ir konsoliduotųjų finansinių ataskaitų auditą. Mokėjimo įstaigos turi parengti metines ir konsoliduotąsias finansines ataskaitas pagal Tarybos direktyvą 86/635/EEB (12) ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2013/34/ES (13). Turi būti atliekamas metinių finansinių ataskaitų ir konsoliduotųjų finansinių ataskaitų auditas, išskyrus atvejus, kai pagal tas direktyvas mokėjimo įstaigai ta pareiga netaikoma;

(39)

teikdami vieną ar daugiau mokėjimo paslaugų, kurioms taikoma ši direktyva, mokėjimo paslaugų teikėjai visuomet turėtų turėti mokėjimo sąskaitas, skirtas tik mokėjimo operacijoms. Kad mokėjimo paslaugų teikėjai galėtų teikti mokėjimo paslaugas, jiems būtina turėti galimybę atidaryti ir tvarkyti sąskaitas kredito įstaigose. Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad prieiga prie tokių sąskaitų būtų teikiama nediskriminuojant ir proporcingai teisėtam tikslui, kuriuo ji suteikta. NET jei prieiga būtų elementari, ji visada turėtų būti pakankamai plataus masto, kad mokėjimo įstaiga galėtų nevaržomai ir veiksmingai teikti savo paslaugas;

(40)

mokėjimo įstaigų teikiamas kreditas, būtent. kredito linijų suteikimas ir kredito kortelių išdavimas, pagal šią direktyvą turėtų būti reglamentuojamas tik tuo atveju, jeigu tai yra glaudžiai susiję su mokėjimo paslaugomis. Tik jeigu kreditas teikiamas siekiant sudaryti palankesnes sąlygas mokėjimo paslaugoms teikti ir toks kreditas yra trumpalaikio pobūdžio ir suteiktas ne ilgesniam nei 12 mėnesių laikotarpiui, įskaitant atsinaujinančius kreditus, tikslinga leisti mokėjimo įstaigoms tokį kreditą teikti vykdant tarpvalstybinę veiklą, jei laikomasi sąlygos, kad jis refinansuojamas daugiausia naudojant mokėjimo įstaigos nuosavas lėšas bei kitas lėšas, įgytas iš kapitalo rinkų, o ne lėšas, turimas klientų vardu ir skirtas mokėjimo paslaugoms teikti. Tokios taisyklės neturėtų daryti poveikio Europos Parlamento ir Tarybos direktyvai 2008/48/EB (14) arba kitai atitinkamai Sąjungos teisei ar nacionalinėms priemonėms, susijusioms su tomis kredito suteikimo vartotojams sąlygomis, kurios šia direktyva nėra derinamos;

(41)

apskritai paaiškėjo, kad nacionalinių kompetentingų institucijų, atsakingų už leidimų išdavimą mokėjimo įstaigoms, kontrolės vykdymą ir sprendimų dėl suteiktų leidimų panaikinimo priėmimą, bendradarbiavimas vyksta tinkamai. Tačiau kompetentingų institucijų bendradarbiavimą tiek keičiantis informacija, tiek nuosekliai taikant ir aiškinant šią direktyvą reikėtų sustiprinti, kai leidimą turinti mokėjimo įstaiga naudodamasi įsisteigimo teise arba paslaugų teikimo laisve norėtų mokėjimo paslaugas, be kita ko, ir internetu, teikti kitoje valstybėje narėje, kuri nėra jos buveinės valstybė narė (teisė veikti visoje ES gavus leidimą vienoje valstybėje narėje, angl. passporting). EBI turėtų padėti kompetentingoms institucijoms sprendžiant tarpusavio nesutarimus, kylančius dėl tarpvalstybinio bendradarbiavimo laikantis Reglamento (ES) Nr. 1093/2010. Be to, ji turėtų parengti techninių reguliavimo standartų projektus, skirtus bendradarbiavimui ir keitimuisi duomenimis;

(42)

siekiant didinti buveinės valstybės narės kompetentingų institucijų išduotą leidimą turinčių arba jų užregistruotų mokėjimo įstaigų, įskaitant jų tarpininkus, veiklos skaidrumą ir užtikrinti aukšto lygio vartotojų apsaugą Sąjungoje, būtina užtikrinti, kad visuomenė galėtų lengvai susipažinti su mokėjimo paslaugas teikiančių subjektų sąrašu. Todėl EBI turėtų sukurti ir valdyti centrinį registrą, kuriame ji skelbtų mokėjimo paslaugas teikiančių subjektų pavadinimų sąrašą. Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad jos teiktų naujausius duomenis. Tomis priemonėmis taip pat turėtų būti padedama stiprinti kompetentingų institucijų bendradarbiavimą;

(43)

siekiant geriau užtikrinti, kad būtų teikiama tiksli ir atnaujinta informacija, reikėtų nustatyti reikalavimą, kad mokėjimo įstaigos, įskaitant papildomus tarpininkus arba išorės subjektus, kuriems perduodamas veiklos vykdymas, savo buveinės valstybės narės kompetentingas institucijas nepagrįstai nedelsdamos informuotų apie visus pokyčius, turinčius įtakos prašant leidimo pateiktos informacijos ir faktų tikslumui. Kilus abejonėms, kompetentingos institucijos taip pat turėtų patikrinti, ar gauta informacija yra teisinga;

(44)

valstybės narės turėtų turėti galimybę reikalauti, kad jų teritorijoje veiklą vykdančios mokėjimo įstaigos, kurių pagrindinė buveinė yra kitoje valstybėje narėje, periodiškai teiktų ataskaitas apie savo jų teritorijose vykdomą veiklą informavimo ar statistikos tikslais. Kai tos mokėjimo įstaigos vykdo veiklą remdamosi įsisteigimo teise, šią informaciją taip pat turėtų būti galima naudoti vykdant stebėseną, kaip laikomasi šios direktyvos III ir IV antraštinių dalių, ir valstybės narės turėtų turėti galimybę pareikalauti, kad tos mokėjimo įstaigos paskirtų pagrindinį kontaktinį punktą jų teritorijoje, siekiant sudaryti palankesnes sąlygas kompetentingoms institucijoms vykdyti tarpininkų tinklų priežiūrą. EBI turėtų parengti reguliavimo standartų projektus, kuriuose nustatomi kriterijai, pagal kuriuos nusprendžiama, kada tikslinga paskirti pagrindinį kontaktinį punktą ir kokias funkcijas jis turėtų vykdyti. Reikalavimas paskirti pagrindinį kontaktinį punktą turėtų būti proporcingas siekiant tikslo užtikrinti tinkamą ryšių palaikymą ir informacijos teikimą apie tai, kaip laikomasi III ir IV antraštinių dalių priimančiojoje valstybėje narėje;

(45)

susidarius kritinei situacijai, kai siekiant pašalinti rimtą grėsmę mokėjimo paslaugų vartotojų kolektyviniams interesams priimančiojoje valstybėje narėje, pavyzdžiui, didelio masto sukčiavimą, būtina imtis veiksmų nedelsiant, priimančiosios valstybės narės kompetentingos institucijos turėtų galėti imtis prevencinių priemonių, vykstant tarpvalstybiniam priimančiosios ir buveinės valstybių narių kompetentingų institucijų bendradarbiavimui ir kol buveinės valstybės narės kompetentingos institucijos imsis priemonių. Tos priemonės turėtų būti tinkamos, proporcingos jų tikslui, nediskriminacinės ir laikino pobūdžio. Visos priemonės turėtų būti tinkamai pagrindžiamos. Atitinkamos mokėjimo įstaigos buveinės valstybės narės kompetentingos institucijos ir kitos susijusios institucijos, tokios kaip Komisija ir EBI, turėtų būti informuojamos iš anksto arba, jei tai neįmanoma dėl kritinės situacijos, nepagrįstai nedelsiant;

(46)

nors šioje direktyvoje nustatomi minimalūs įgaliojimai, kuriuos kompetentingos institucijos turėtų turėti, kad prižiūrėtų, ar mokėjimo įstaigos laikosi reikalavimų, naudojantis tais įgaliojimais, turi būti gerbiamos pagrindinės teisės, įskaitant teisę į privatų gyvenimą. Nedarant poveikio nepriklausomos institucijos (nacionalinės duomenų apsaugos institucijos) vykdomai kontrolei ir vadovaujantis Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija, valstybės narės turėtų įdiegti tinkamas ir veiksmingas apsaugos priemones, kai įmanoma, kad dėl naudojimosi šiais įgaliojimais galėtų būti piktnaudžiavimo arba savivaliavimo, esančių rimtais tokių teisių pažeidimais, pvz., kai tinka, gaunant išankstinį atitinkamos valstybės narės teisminės institucijos leidimą;

(47)

svarbu užtikrinti, kad visiems mokėjimo paslaugas teikiantiems asmenims būtų taikomi tam tikri būtiniausi teisiniai ir reguliavimo reikalavimai. Todėl pageidautina reikalauti registruoti visų asmenų, teikiančių mokėjimo paslaugas, įskaitant asmenis, kurie negali įvykdyti visų su leidimo vykdyti mokėjimo įstaigos veiklą išdavimu susijusių sąlygų, tapatybę ir buvimo vietą. Toks požiūris atitinka Finansinių veiksmų darbo grupės pinigų plovimo klausimais VI specialios rekomendacijos, kuria nustatomas mechanizmas, pagal kurį visų toje rekomendacijoje nustatytų sąlygų įvykdyti negalintys mokėjimo paslaugų teikėjai vis tiek galėtų būti laikomi mokėjimo įstaigomis, principus. Tais tikslais net jei asmenims netaikomos visos ar dalis leidimo suteikimo sąlygų, valstybės narės turėtų juos įrašyti į mokėjimo įstaigų registrą. Tačiau tam, kad būtų leidžiama taikyti išimtį, būtina nustatyti griežtus reikalavimus dėl mokėjimo operacijų vertės. Išimtimi besinaudojančios mokėjimo įstaigos neturėtų turėti įsisteigimo teisės ar laisvės teikti paslaugas ir taip pat jos neturėtų galėti netiesiogiai naudotis tokiomis teisėmis būdamos mokėjimo sistemos narėmis;

(48)

atsižvelgiant į veiklos, vykdomos teikiant informavimo apie sąskaitas paslaugas, specifinį pobūdį ir susijusią riziką, tikslinga informavimo apie sąskaitas paslaugų teikėjams numatyti konkrečią prudencinę tvarką. Informavimo apie sąskaitas paslaugų teikėjai turėtų galėti teikti paslaugas tarpvalstybiniu mastu, laikydamiesi taisyklių, leidžiančių veikti visoje ES, gavus leidimą vienoje valstybėje narėje;

(49)

būtina, kad kiekvienas mokėjimo paslaugų teikėjas galėtų naudotis mokėjimo sistemų techninės infrastruktūros paslaugomis. Tačiau tokiam naudojimuisi turėtų būti taikomi atitinkami reikalavimai, kad būtų užtikrintas tų sistemų vientisumas ir stabilumas. Kiekvienas mokėjimo paslaugų teikėjas, prašantis dalyvauti mokėjimo sistemoje, turėtų prisiimti riziką dėl savo pasirinktos sistemos ir mokėjimo sistemai pateikti įrodymą, kad jo vidaus tvarka yra pakankamai tvirta, kad atlaikytų visų rūšių riziką. Paprastai tos mokėjimo sistemos apima keturių šalių kortelių sistemas bei pagrindines sistemas, kuriose apdorojami kredito pervedimai ir tiesioginio debeto pervedimai. Siekiant visoje Sąjungoje užtikrinti vienodo požiūrio principą į skirtingų kategorijų leidimą turinčius mokėjimo paslaugų teikėjus, atsižvelgiant į jų licencijoje nurodytas sąlygas, būtina aiškiai išdėstyti taisykles, susijusias su galimybe naudotis mokėjimo sistemomis;

(50)

turėtų būti numatyta nuostata dėl nediskriminavimo principo taikymo leidimą turinčioms mokėjimo įstaigoms ir kredito įstaigoms, kad visi vidaus rinkoje konkuruojantys mokėjimo paslaugų teikėjai galėtų tomis pačiomis sąlygomis naudotis tų mokėjimo sistemų techninės infrastruktūros paslaugomis. Tikslinga numatyti nuostatas dėl skirtingų sąlygų taikymo leidimą turintiems mokėjimo paslaugų teikėjams ir išimtimi pagal šią direktyvą bei pagal Direktyvos 2009/110/EB 3 straipsnį besinaudojantiems mokėjimo paslaugų teikėjams, atsižvelgiant į jų atitinkamų prudencinių sistemų skirtumus. Bet kuriuo atveju taikyti skirtingas kainų sąlygas turėtų būti leidžiama tik tuomet, kai tai pateisinama skirtingomis sąnaudomis, kurias patiria mokėjimo paslaugų teikėjai. Tai neturėtų daryti poveikio valstybių narių teisei apriboti prieigą prie sisteminės svarbos sistemų pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 98/26/EB (15) ir ECB ir Europos centrinių bankų sistemos kompetencijai, susijusiai su prieiga prie mokėjimo sistemų;

(51)

šia direktyva nedaromas poveikis Direktyvos 98/26/EB taikymo sričiai. Tačiau siekiant užtikrinti sąžiningą mokėjimo paslaugų teikėjų konkurenciją, kai nustatytos mokėjimo sistemos dalyvis pagal Direktyvoje 98/26/EB išdėstytas sąlygas teikia su tokia sistema susijusias paslaugas leidimą turinčiam arba registruotam mokėjimo paslaugų teikėjui, jis taip pat turėtų, gavęs prašymą tai padaryti, objektyviai, proporcingai ir nediskriminuodamas suteikti teisę naudotis tokiomis paslaugomis bet kuriam kitam leidimą turinčiam ar registruotam mokėjimo paslaugų teikėjui. Tačiau mokėjimo paslaugų teikėjai, kuriems leidžiama naudotis tomis paslaugomis, neturėtų būti laikomi dalyviais, kaip apibrėžta Direktyvoje 98/26/EB, ir todėl jiems neturėtų būti teikiama pagal tą direktyvą numatyta apsauga;

(52)

nuostatos, susijusios su naudojimusi mokėjimo sistemomis neturėtų būti taikomos sistemoms, kurias sukuria ir valdo vienas mokėjimo paslaugų teikėjas. Tokios mokėjimo sistemos gali veikti tiesiogiai konkuruodamos su mokėjimo sistemomis arba, kaip labiau įprasta, veikti toje rinkos nišoje, kurios mokėjimo sistemos tinkamai neapima. Tokios sistemos apima trijų šalių schemas, pavyzdžiui, trijų šalių kortelių schemas, jei jos niekada neveikia kaip de facto keturių šalių kortelių schemos, pavyzdžiui, pasikliaudamos licencijų turėtojais, tarpininkais ar kelių prekių ženklų naudojimo partneriais. Tokios sistemos paprastai taip pat apima telekomunikacijų paslaugų teikėjų teikiamas mokėjimo paslaugas, kai schemos operatorius yra mokėjimo paslaugų teikėjas tiek mokėtojui, tiek gavėjui, bei bankų grupių vidaus sistemas. Siekiant skatinti konkurenciją, kurią tokios uždaros mokėjimo sistemos gali sudaryti įsteigtoms pagrindinėms mokėjimo sistemoms, būtų netikslinga trečiosioms šalims suteikti prieigą prie tų uždarų privačių mokėjimo sistemų. Tačiau tokioms uždaroms sistemoms visada turėtų būti taikomos Sąjungos ir nacionalinės konkurencijos taisyklės, kuriomis būtų galima reikalauti, kad būtų suteikta prieiga prie schemų siekiant palaikyti veiksmingą konkurenciją mokėjimo rinkose;

(53)

kadangi vartotojų ir įmonių padėtis nėra vienoda, nereikia ir vienodo jų apsaugos lygio. Nors svarbu užtikrinti vartotojų teises nuostatomis, nuo kurių negalima nukrypti sudarant sutartį, įmonėms ir organizacijoms, kai jos neturi reikalų su vartotojais, tikslinga leisti susitarti kitaip. Tačiau valstybės narės turėtų turėti galimybę nustatyti, kad labai mažoms įmonėms, kaip apibrėžta Komisijos rekomendacijoje 2003/361/EB (16), būtų taikomos tos pačios sąlygos kaip ir vartotojams. Bet kuriuo atveju tam tikros pagrindinės šios direktyvos nuostatos turėtų būti taikomos visada, neatsižvelgiant į vartotojo statusą;

(54)

šioje direktyvoje turėtų būti nurodytos mokėjimo paslaugų teikėjų pareigos, susijusios su informacijos teikimu mokėjimo paslaugų vartotojams, kurie turėtų gauti tokią pačią aiškiai išdėstytą informaciją apie mokėjimo paslaugas, kad galėtų priimti sprendimus remdamiesi išsamia informacija ir laisvai rinktis Sąjungos teritorijoje. Siekiant skaidrumo, šioje direktyvoje turėtų būti nustatomi suderinti reikalavimai, reikalingi užtikrinti, kad mokėjimo paslaugų vartotojams būtų suteikta reikiama, pakankama ir suprantama informacija apie mokėjimo paslaugų sutartį ir mokėjimo operacijas. Siekiant skatinti sklandų bendrosios mokėjimo paslaugų rinkos veikimą, valstybės narės turėtų priimti tik šioje direktyvoje nustatytas su informavimu susijusias nuostatas;

(55)

vartotojai turėtų būti apsaugoti nuo nesąžiningos ir klaidinančios praktikos pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2005/29/EB (17), taip pat pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvas 2000/31/EB (18), 2002/65/EB (19), 2008/48/EB, 2011/83/ES (20) ir 2014/92/ES (21). Tų direktyvų nuostatos taikomos toliau. Tačiau visų pirma reikėtų aiškiau nustatyti šioje direktyvoje ir Direktyvoje 2002/65/EB nustatytų informavimo prieš pasirašant sutartį reikalavimų santykį;

(56)

kad padidėtų veiksmingumas, reikalaujama informacija turėtų būti proporcinga vartotojų poreikiams ir turėtų būti pateikiama standartiniu formatu. Tačiau informavimo apie vieno mokėjimo operaciją reikalavimai turėtų skirtis nuo reikalavimų, keliamų bendrajai sutarčiai, pagal kurią numatoma vykdyti mokėjimo operacijų sekas;

(57)

praktikoje bendrosios sutartys ir jose nustatytos mokėjimo operacijos yra daug labiau įprastos ir ekonominiu požiūriu svarbesnės už vieno mokėjimo operacijas. Bendroji sutartis yra būtina, jei yra mokėjimo sąskaita arba konkreti mokėjimo priemonė. Todėl išankstiniam informavimui apie bendrąsias sutartis keliami reikalavimai turėtų būti išsamūs, o informacija visuomet turėtų būti teikiama popieriuje arba naudojant kitą patvariąją laikmeną, pavyzdžiui, sąskaitų spausdintuvų spaudinius, vienkartinio įrašymo kompaktinius diskus, skaitmeninius universaliuosius diskus, asmeninių kompiuterių standžiuosius diskus, kuriuose galima laikyti elektroninį paštą, ir interneto svetaines, jeigu prie tokių svetainių bus galima prisijungti pakankamu laikotarpiu prieigos prie informacijos tikslu ir jei tose svetainėse laikomą informaciją galima atkurti nepakitusią. Tačiau dėl būdo, kurį naudojant vėliau suteikiama informacija apie įvykdytas mokėjimo operacijas, turėtų būti galima susitarti mokėjimo paslaugų teikėjo ir mokėjimo paslaugų vartotojo sudarytoje bendrojoje sutartyje, pavyzdžiui, kad interneto bankininkystės atveju visa informacija apie mokėjimo sąskaitą būtų pateikiama internetu;

(58)

vieno mokėjimo operacijų atveju mokėjimo paslaugų teikėjo iniciatyva visada turėtų būti pateikiama tik esminė informacija. Kadangi mokėtojas paprastai pateikia mokėjimo nurodymą asmeniškai, nebūtina reikalauti, kad informacija kiekvienu atveju būtų pateikiama popieriuje ar naudojant kitą patvariąją laikmeną. Mokėjimo paslaugų teikėjas informaciją turėtų galėti pateikti žodžiu prie langelio arba pateikti ją kitu lengvai prieinamu būdu, pavyzdžiui, patalpindamas sąlygas savo patalpose esančioje skelbimų lentoje. Taip pat turėtų būti suteikiama informacija, kur galima rasti kitą, išsamesnę informacija, pvz., interneto svetainėje. Tačiau vartotojui pareikalavus, esminė informacija taip pat turėtų būti pateikiama popieriuje arba naudojant kitą patvariąją laikmeną;

(59)

šioje direktyvoje turėtų būti numatyta vartotojų teisė nemokamai gauti atitinkamą informaciją prieš įsipareigojant mokėjimo paslaugų sutartimi. Vartotojai taip pat turėtų galėti prašyti nemokamai iš anksto pateikti informaciją ir bendrąją sutartį popieriuje bet kuriuo sutartinių santykių metu, kad jie galėtų palyginti mokėjimo paslaugų teikėjų siūlomas paslaugas ir jų sąlygas, o iškilus ginčui patikrinti savo sutartines teises ir pareigas – taip būtų palaikoma aukšto lygio vartotojų apsauga. Tos nuostatos turėtų atitikti Direktyvą 2002/65/EB. Konkrečios šios direktyvos nuostatos dėl nemokamo informavimo neturėtų reikšti, kad leidžiama imti mokestį už informacijos teikimą vartotojams pagal kitas taikomas direktyvas;

(60)

nustatant būdą, kuriuo mokėjimo paslaugų teikėjas teiktų reikalaujamą informaciją mokėjimo paslaugų vartotojui, reikėtų atsižvelgti į pastarojo poreikius ir į praktinius bei techninius aspektus ir ekonominį efektyvumą, atsižvelgiant į situaciją, susijusią su susitarimu pagal atitinkamą mokėjimo paslaugų sutartį. Todėl šioje direktyvoje turėtų būti skiriami du būdai, kuriais mokėjimo paslaugų teikėjas teiktų informaciją: mokėjimo paslaugų teikėjas savo iniciatyva turėtų aktyviai suteikti informaciją tinkamu laiku, kaip reikalaujama šioje direktyvoje, mokėjimo paslaugų vartotojui nesikreipiant arba mokėjimo paslaugų vartotojui turėtų būti sudaroma galimybė gauti informaciją remiantis jo prašymu dėl papildomos informacijos. Antroje situacijoje mokėjimo paslaugų vartotojas turėtų imtis aktyvių veiksmų, kad gautų informaciją, pvz., jos aiškiai paprašyti iš mokėjimo paslaugų teikėjo, registruotis į banko sąskaitos elektroninio pašto dėžutę arba įdėti banko kortelę į spausdintuvą, kad gautų sąskaitos išrašus. Tokiems tikslams mokėjimo paslaugų teikėjas turėtų užtikrinti, kad būtų įmanoma gauti informaciją ir kad mokėjimo paslaugų vartotojas galėtų su ja susipažinti;

(61)

vartotojas turėtų gauti pagrindinę informaciją apie įvykdytas mokėjimo operacijas be papildomo mokesčio. Vieno mokėjimo operacijos atveju mokėjimo paslaugų teikėjas neturėtų imti atskiro mokesčio už tą informaciją. Panašiai, vėliau kas mėnesį teikiama informacija apie mokėjimo operacijas pagal bendrąją sutartį taip pat turėtų būti nemokama. Tačiau, atsižvelgiant į skaidrumo svarbą nustatant kainas ir skirtingus vartotojų poreikius, šalys turėtų galėti susitarti dėl mokesčių, jei informacija teikiama dažniau ar papildomai. Siekiant atsižvelgti į skirtingą nacionalinę praktiką, valstybės narės turėtų galėti reikalauti, kad kas mėnesį mokėjimo sąskaitų ataskaitos būtų teikiamos visada nemokamai popieriuje ar naudojant kitą patvariąją laikmeną;

(62)

siekiant sudaryti palankesnes sąlygas klientų judumui, vartotojams turėtų būti suteikta galimybė be mokesčio nutraukti bendrąją sutartį. Tačiau sutarčių, kurias vartotojas nutraukia nepraėjus šešiems mėnesiams nuo jų įsigaliojimo, atveju mokėjimo paslaugų teikėjams turėtų būti leidžiama taikyti mokesčius, atitinkančius sąnaudas, patirtas dėl to, kad vartotojas nutraukė bendrąją sutartį. Vartotojams neturėtų būti nustatomas ilgesnis kaip vieno mėnesio, o mokėjimo paslaugų teikėjams – trumpesnis kaip dviejų mėnesių įspėjimo laikotarpis. Šia direktyva neturėtų būti daromas poveikis mokėjimo paslaugų teikėjo pareigai išskirtinėmis aplinkybėmis nutraukti mokėjimo paslaugų sutartį, kaip numatyta pagal kitą atitinkamą Sąjungos ar nacionalinę teisę, pvz., susijusią su pinigų plovimu ar teroristų finansavimu, veiksmais, kuriais siekiama įšaldyti lėšas, arba specialiomis priemonėmis, susijusiomis su nusikaltimų prevencija bei tyrimu;

(63)

siekiant užtikrinti aukšto lygio vartotojų apsaugą, valstybės narės turėtų galėti vartotojo interesais palikti galioti arba nustatyti apribojimus arba draudimus, susijusius su vienašaliais bendrosios sutarties sąlygų pakeitimais, pavyzdžiui, jei nėra pagrįstos priežasties tokiam pakeitimui atlikti;

(64)

sutartinių nuostatų objektas ar poveikis neturėtų būti teisėtai Sąjungoje gyvenančių vartotojų diskriminavimas dėl jų pilietybės arba gyvenamosios vietos. Pavyzdžiui, jei bendrojoje sutartyje numatoma teisė blokuoti mokėjimo priemonę dėl objektyviai pateisinamų priežasčių, mokėjimo paslaugų teikėjas neturėtų galėti ta teise pasinaudoti vien todėl, kad mokėjimo paslaugų vartotojas pakeitė savo gyvenamąją vietą Sąjungoje;

(65)

patirtis mokesčių srityje parodė, kad sistema yra veiksmingiausia, kai mokesčius mokėtojas ir gavėjas pasidalija, kadangi sudaromos palankesnės automatizuoto mokėjimų apdorojimo sąlygos. Todėl reikėtų numatyti, kad įprastu atveju mokesčius iš mokėtojo ir gavėjo tiesiogiai ima atitinkami jų mokėjimo paslaugų teikėjai. Imamų mokesčių suma gali būti lygi ir nuliui, kadangi šios direktyvos nuostatos neturėtų turėti poveikio praktikai, kai mokėjimo paslaugų teikėjas neima mokesčių iš vartotojų už sumų įskaitymą į jų sąskaitas. Atitinkamai, atsižvelgiant į sutarties sąlygas, mokėjimo paslaugų teikėjas už naudojimąsi mokėjimo paslauga gali imti mokestį tik iš gavėjo (prekybininko), o tai reiškia, kad iš mokėtojo mokesčiai neimami. Naudojimasis mokėjimo sistemomis gali būti apmokestinamas imant abonentinį mokestį. Nuostatos dėl pervedamos sumos ar imamų mokesčių neturi tiesioginio poveikio mokėjimo paslaugų teikėjų ar tarpininkų tarpusavio kainų nustatymui;

(66)

dėl skirtingos mokesčių už naudojimąsi tam tikra mokėjimo priemone taikymo nacionalinės praktikos (toliau – pridėtinių mokesčių taikymas) Sąjungos mokėjimų rinka tapo be galo heterogeninė ir kelia painiavą vartotojams, visų pirma e. prekybos ir tarpvalstybinėmis aplinkybėmis. Valstybėse narėse, kuriose leidžiama taikyti pridėtinius mokesčius, esantys prekybininkai produktus ir paslaugas siūlo valstybėse narėse, kuriose pridėtinių mokesčių taikymas draudžiamas ir vartotojai moka pridėtinį mokestį. Be to, galima pateikti daug pavyzdžių, kai prekybininkai ima iš vartotojų daug didesnį už prekybininko patiriamas išlaidas pridėtinį mokestį už naudojimąsi konkrečia mokėjimo priemone. Be to, tvirtas loginis pridėtinių mokesčių taikymo praktikos tikslinimo pagrindas grindžiamas tuo, kad Reglamentu (ES) 2015/751 nustatomos tarpbankinių mokesčių už kortele grindžiamus mokėjimus taisyklės. Tarpbankiniai mokesčiai yra pagrindinė prekybininkų mokesčių už korteles ir kortele grindžiamus mokėjimus sudedamoji dalis. Pridėtiniai mokesčiai yra nukreipianti praktika, kurią prekybininkai kartais taiko, kad padengtų papildomas kortele grindžiamų mokėjimų sąnaudas. Reglamentu (ES) 2015/751 nustatomos tarpbankinių mokesčių lygio ribos. Tos ribos taikomos prieš draudimą, numatytą šioje direktyvoje. Atitinkamai valstybės narės turėtų apsvarstyti galimybę neleisti gavėjams prašyti sumokėti mokesčių už naudojimąsi mokėjimo priemonėmis, kurių tarpbankiniai mokesčiai reglamentuojami Reglamento (ES) 2015/751 II skyriuje;

(67)

nors šia direktyva pripažįstama mokėjimo įstaigų svarba, kredito įstaigos tebėra pagrindinė vieta, kur vartotojai gali įsigyti mokėjimo priemonių. Mokėjimo paslaugų teikėjams – kredito įstaigai arba mokėjimo įstaigai, kuri nėra vartotojo sąskaitą tvarkanti įstaiga, išduodant kortele grindžiamas mokėjimo priemones padidėtų konkurencija rinkoje, todėl vartotojai turėtų didesnį pasirinkimą ir geresnę pasiūlą. Nors šiuo metu daugiausia mokėjimų pardavimo vietoje yra grindžiami kortele, dėl dabartinio inovacijų lygio mokėjimų srityje ateinančiais metais gali sparčiai susiformuoti naujų mokėjimo kanalų. Todėl tikslinga, kad Komisija, peržiūrėdama šią direktyvą, ypač daug dėmesio skirtų tiems pokyčiams ir tam, ar reikia peržiūrėti nuostatos dėl disponavimo lėšomis patvirtinimo taikymo sritį. Jei mokėjimo paslaugų teikėjas, kuris išduoda kortele grindžiamą mokėjimo priemonę, ypač debeto korteles, gautų sąskaitą tvarkančio mokėjimo paslaugų teikėjo patvirtinimą, kad vartotojo sąskaitoje yra lėšų, tai išdavėjui suteiktų galimybę geriau valdyti ir sumažinti savo kredito riziką. Tačiau tas patvirtinimas sąskaitą tvarkančiam mokėjimo paslaugų teikėjui neturėtų suteikti teisės užblokuoti lėšas mokėtojo mokėjimo sąskaitoje;

(68)

Dažnai, panaudojus kortelę arba kortele grindžiamą mokėjimo priemonę mokėjimui atlikti, sukuriamas pranešimas, kuriuo patvirtinama, kad lėšų yra, ir atitinkamai atliekamos dvi mokėjimo operacijos. Pirmoji operacija – tarp išdavėjo ir prekybininko sąskaitą tvarkančio mokėjimo paslaugų teikėjo, o antroji (paprastai tiesioginio debeto operacija) – tarp mokėtojo sąskaitą tvarkančio mokėjimo paslaugų teikėjo ir išdavėjo. Abiem operacijoms turėtų būti taikomos tokios pačios sąlygos kaip ir bet kurioms kitoms lygiavertėms operacijoms. Kortele grindžiamas mokėjimo priemones išduodantys mokėjimo paslaugų teikėjai turėtų turėti tas pačias teises ir tas pačias pareigas pagal šią direktyvą, neatsižvelgiant į tai, ar jie yra, ar nėra mokėtojo sąskaitą tvarkantys mokėjimo paslaugų teikėjai, visų pirma pagal atsakomybę (pvz., už autentiškumo patvirtinimą) ir įsipareigojimą įvairiems mokėjimo grandinės dalyviams. Kadangi mokėjimo paslaugų teikėjo prašymas ir patvirtinimas, kad lėšų yra, gali būti pateikiami naudojantis esamais saugiais ryšių kanalais, techninėmis procedūromis ir infrastruktūra ryšiams tarp mokėjimo inicijavimo paslaugų teikėjų arba informavimo apie sąskaitas paslaugų teikėjų ir sąskaitą tvarkančių mokėjimo paslaugų teikėjų palaikyti, kartu taikant būtinas saugumo priemones, mokėjimo paslaugų teikėjams arba kortelės turėtojams papildomų sąnaudų neturėtų susidaryti. Taip pat nepaisant to, ar mokėjimo operacija atliekama interneto aplinkoje (prekybininko interneto svetainėje), ar mažmeninio pardavimo patalpose, sąskaitą tvarkantis mokėjimo paslaugų teikėjas turėtų būti įpareigotas pateikti išdavėjo prašomą patvirtinimą tik tuo atveju, kai sąskaitą tvarkančių mokėjimo paslaugų teikėjų turimos sąskaitos yra tam patvirtinimui perduoti prieinamos elektroniniu būdu, bent jau internetu. Atsižvelgiant į ypatingą elektroninių pinigų pobūdį, to mechanizmo neturėtų būti galima taikyti mokėjimo operacijoms, inicijuotoms naudojantis kortele grindžiamomis mokėjimo priemonėmis, kuriuose laikomi elektroniniais pinigai, kaip apibrėžta Direktyvoje 2009/110/EB;

(69)

pareiga saugoti personalizuotus saugumo požymius yra itin svarbi siekiant apsaugoti mokėjimo paslaugų vartotojo lėšas ir sumažinti su sukčiavimu ir neautorizuota prieiga prie mokėjimo sąskaitos susijusią riziką. Tačiau mokėjimo paslaugų teikėjų mokėjimo paslaugų vartotojams nustatytos personalizuotų saugumo požymių saugojimo sąlygos ar kitos pareigos neturėtų būti parengtos taip, kad mokėjimo paslaugų vartotojai negalėtų pasinaudoti kitų mokėjimo paslaugų teikėjų siūlomomis paslaugomis, įskaitant mokėjimo inicijavimo paslaugas ir informavimo apie sąskaitas paslaugas. Be to, tokiose sąlygose neturėtų būti nuostatų, kurios kaip nors apsunkintų naudojimąsi kitų mokėjimo paslaugų teikėjų, kurie turi leidimą arba yra registruoti pagal šią direktyvą, paslaugomis;

(70)

siekiant sumažinti riziką, susijusią su neautorizuotomis arba netinkamai atliktomis mokėjimo operacijomis, ir jų pasekmes, mokėjimo paslaugų vartotojas turėtų kuo greičiau informuoti mokėjimo paslaugų teikėją apie visus ginčus, susijusius su tariamai neautorizuotomis arba netinkamai atliktomis mokėjimo operacijomis, jeigu mokėjimo paslaugų teikėjas įvykdė savo informavimo pareigas pagal šią direktyvą. Jeigu mokėjimo paslaugų vartotojas laikosi šio pranešimo termino, jis turėtų turėti galimybę pateikti tuos reikalavimus per nacionalinėje teisėje nustatytą senaties terminą. Ši direktyva neturėtų turėti įtakos kitiems mokėjimo paslaugų vartotojų ir mokėjimo paslaugų teikėjų tarpusavio reikalavimams;

(71)

neautorizuotos mokėjimo operacijos atveju mokėjimo paslaugų teikėjas turėtų nedelsdamas grąžinti mokėtojui tos operacijos sumą. Tačiau kai yra stiprus įtarimas, kad dėl mokėjimo paslaugų vartotojo nesąžiningo elgesio yra atlikta neautorizuota operacija, ir kai tas įtarimas grindžiamas objektyviomis priežastimis, apie kurias pranešama atitinkamai nacionalinei institucijai, mokėjimo paslaugų teikėjas prieš grąžindamas lėšas mokėtojui turėtų turėti galimybę per pagrįstą laikotarpį atlikti tyrimą. Kad mokėtojas būtų apsaugotas nuo bet kokių nepatogumų, grąžintos sumos įskaitymo į sąskaitą data turėtų būti ne vėlesnė nei data, kada suma nurašyta nuo sąskaitos. Siekiant paskatinti mokėjimo paslaugų vartotoją nepagrįstai nedelsiant pranešti mokėjimo paslaugų teikėjui apie mokėjimo priemonės vagystę arba praradimą ir taip sumažinti neautorizuotų mokėjimo operacijų riziką, vartotojas turėtų būti atsakingas tik už labai ribotą sumą, išskyrus mokėjimo paslaugų vartotojo sukčiavimo ar didelio neatsargumo atvejus. Šiuo atveju tinkama suma siekiant užtikrinti suderintą ir aukšto lygio vartotojų apsaugą Sąjungoje yra 50 EUR. Atsakomybės neturėtų būti, kai mokėtojas nežino apie mokėjimo priemonės praradimą, vagystę ar neteisėtą pasisavinimą. Be to, kai vartotojai praneša mokėjimo paslaugų teikėjui, kad jų mokėjimo priemonei galėjo kilti pavojus, nebeturėtų būti reikalaujama, kad mokėjimo paslaugų vartotojai padengtų vėliau atsiradusius nuostolius, susijusius su neautorizuotu tos priemonės panaudojimu. Šia direktyva neturėtų būti daromas poveikis mokėjimo paslaugų teikėjų atsakomybei už techninį jų produktų saugumą;

(72)

siekiant įvertinti galimą mokėjimo paslaugų vartotojo aplaidumą ar didelį aplaidumą, reikėtų atsižvelgti į visas aplinkybes. Įtariamo aplaidumo įrodymai ir laipsnis paprastai turėtų būti vertinami pagal nacionalinę teisę. Tačiau nors aplaidumo sąvoka reiškia, kad pažeidžiamas įsipareigojimas elgtis rūpestingai, didelis aplaidumas turėtų reikšti daugiau nei vien aplaidumą ir apimti labai nerūpestingą elgesį; pavyzdžiui, tai būtų mokėjimo operacijos autorizavimui naudojamų saugumo požymių laikymas prie mokėjimo priemonės atviru ir trečiosioms šalims lengvai atskleidžiamu formatu. Sutartinės sąlygos, susijusios su mokėjimo priemonės suteikimu ir naudojimu, kurių poveikis padidintų įrodinėjimo pareigą vartotojui ar sumažintų įrodinėjimo pareigą išdavėjui, turėtų būti laikomos negaliojančiomis. Be to, konkrečiose situacijose ir visų pirma tuomet, kai mokėjimo priemonė nenaudojama prekybos vietoje, pvz., taip yra mokėjimus atliekant internetu, tikslinga, kad iš mokėjimo paslaugų teikėjo būtų reikalaujama pateikti tariamo aplaidumo įrodymų, nes mokėtojo galimybės tai padaryti tokiais atvejais yra labai ribotos;

(73)

turėtų būti numatytos nuostatos dėl nuostolių paskirstymo neautorizuotų mokėjimo operacijų atveju. Mokėjimo paslaugų vartotojams, kurie nėra vartotojai, gali būti taikomos kitokios nuostatos, nes tokie vartotojai paprastai gali geriau įvertinti sukčiavimo riziką ir imtis atitinkamų apsaugos priemonių. Siekiant užtikrinti aukšto lygio vartotojų apsaugą, mokėtojai visada turėtų turėti teisę pateikti reikalavimą dėl lėšų grąžinimo jų sąskaitą tvarkančiam mokėjimo paslaugų teikėjui, net ir tais atvejais, kai mokėjimo operacijoje dalyvauja mokėjimo inicijavimo paslaugų teikėjas. Tai neturi poveikio mokėjimo paslaugų teikėjų atsakomybės paskirstymui;

(74)

mokėjimo inicijavimo paslaugų atveju mokėjimo paslaugų vartotojų ir susijusių mokėjimo paslaugų teikėjų teisės ir pareigos turėtų atitikti teikiamas paslaugas. Konkrečiai, atsakomybės paskirstymas mokėjimo paslaugų teikėjui, tvarkančiam sąskaitą, ir mokėjimo inicijavimo paslaugų teikėjui, dalyvaujančiam operacijoje, turėtų priversti juos prisiimti atsakomybę už atitinkamas operacijos dalis, kurias jie kontroliuoja;

(75)

šia direktyva siekiama didinti vartotojų apsaugą kortele grindžiamų mokėjimo operacijų atveju, kai mokėtojui duodant sutikimą vykdyti mokėjimo operaciją tiksli operacijos suma yra nežinoma, pavyzdžiui, automatinėse degalinėse, automobilių nuomos sutarčių ar viešbučių rezervacijos atvejais. Mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjas turėtų galėti užblokuoti lėšas mokėtojo mokėjimo sąskaitoje, tik jei mokėtojas yra davęs sutikimą užblokuoti tikslią lėšų sumą, ir tos lėšos turėtų būti atblokuojamos nepagrįstai nedelsiant gavus informaciją apie tikslią mokėjimo operacijos sumą ir vėliausiai iš karto gavus mokėjimo nurodymą;

(76)

SEPA projektu siekiama toliau plėtoti bendras Sąjungos masto mokėjimo paslaugas, kurios pakeistų esamas nacionalines mokėjimo eurais paslaugas. Siekiant užtikrinti visišką perėjimą prie Sąjungos masto kredito pervedimų ir tiesioginio debeto, Reglamentu (ES) Nr. 260/2012 nustatomi kredito pervedimų ir tiesioginio debeto operacijų eurais techniniai ir komerciniai reikalavimai. Kalbant apie tiesioginį debetą, tame reglamente numatoma, kad mokėtojas duotų sutikimą tiek gavėjui, tiek mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjui (tiesiogiai arba netiesiogiai per gavėją), ir, kad sutikimus ir informaciją apie vėlesnius jų pakeitimus arba panaikinimą saugotų gavėjas arba trečioji šalis gavėjo vardu. Europos mokėjimų tarybos parengta galiojanti ir iki šiol vienintelė visos Europos tiesioginė debeto schema vartotojų mokėjimams eurais vykdyti grindžiama principu, kad sutikimą vykdyti tiesioginį debetą duoda mokėtojas gavėjui, ir jį kartu su informacija apie vėlesnius pakeitimus arba panaikinimą saugo gavėjas. Sutikimą gavėjo vardu taip pat gali saugoti trečioji šalis. Siekiant užtikrinti, kad visuomenė plačiai palaikytų SEPA, ir užtikrinti aukšto lygio vartotojų apsaugą SEPA, galiojančioje visos Europos tiesioginio debeto schemoje numatyta besąlyginė teisė į autorizuotų mokėjimų grąžinimą. Atsižvelgiant į tuos faktus, šia direktyva siekiama nustatyti besąlyginę teisę į grąžinimą, kaip bendrąjį reikalavimą, taikomą visoms Sąjungoje eurais atliekamoms tiesioginio debeto operacijoms.

Tačiau, be SEPA, tebeveikia senosios tiesioginio debeto operacijų ne eurais schemos valstybėse narėse, kurių valiuta nėra euro. Tos schemos yra veiksmingos ir jomis mokėtojui užtikrinama tokia pati aukšto lygio apsauga kitomis apsaugos priemonėmis, ne visada grindžiamomis besąlygine teise į grąžinimą. Tokiu atveju mokėtojo apsauga turėtų būti užtikrinama bendrąja taisykle dėl grąžinimo, kai įvykdyta mokėjimo operacija viršija sumą, kurios galėtų būti pagrįstai tikimasi. Be to, valstybės narės turėtų galėti nustatyti mokėtojui palankesnes taisykles dėl teisės į grąžinimą. Bendroje mokėjimų eurais erdvėje tikrai yra konkrečių tiesioginio debeto operacijų eurais produktų poreikis, kurį rodo nuolat teikiamos tam tikros senosios mokėjimo eurais paslaugos kai kuriose valstybėse narėse. Būtų proporcinga leisti mokėtojui ir mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjui bendrojoje sutartyje numatyti, kad mokėtojas neturi teisės į grąžinimą, kai mokėtojas yra apsaugotas, nes mokėtojas davė sutikimą įvykdyti mokėjimo operaciją tiesiogiai savo mokėjimo paslaugų teikėjui, įskaitant atvejus, kai mokėjimo paslaugų teikėjas veikia gavėjo vardu, arba, kai taikytina, mokėjimo paslaugų teikėjas arba gavėjas mokėtojui sutartu būdu pateikė informaciją apie būsimą mokėjimo operaciją ar sudarė sąlygas su ja susipažinti ne mažiau kaip prieš keturias savaites iki nustatytos dienos. Bet kuriuo atveju mokėtojo apsauga turėtų būti visada užtikrinama bendrąja taisykle dėl grąžinimo neautorizuotų ar netinkamai įvykdytų mokėjimo operacijų atveju;

(77)

kad finansai būtų planuojami ir mokėjimo pareigos būtų įvykdomos laiku, vartotojai ir įmonės turėtų būti tikri dėl mokėjimo nurodymo įvykdymo trukmės. Todėl šioje direktyvoje turėtų būti nurodoma, kada įsigalioja teisės ir pareigos, visų pirma, kai mokėjimo paslaugų teikėjas gauna mokėjimo nurodymą, įskaitant atvejus, kai mokėjimo paslaugų teikėjas turėjo galimybę jį gauti ryšio priemonėmis, dėl kurių buvo susitarta mokėjimo paslaugų sutartyje, nepaisant galimo ankstesnio dalyvavimo procese, kurio rezultatas yra sukurtas ir perduotas mokėjimo nurodymas, pavyzdžiui, tikrinant saugumą ir lėšų buvimą, informaciją apie asmeninio identifikavimo numerio naudojimą ar mokėjimo pasižadėjimo išdavimą. Be to, mokėjimo nurodymo gavimo momentas turėtų būti momentas, kai mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjas gauna mokėjimo nurodymą nurašyti lėšas iš mokėtojo sąskaitos. Šiuo atžvilgiu neturėtų turėti reikšmės tai, kurią dieną ar kuriuo momentu gavėjas mokėjimo paslaugų teikėjui perduoda mokėjimo nurodymus gauti lėšas, pavyzdžiui, mokėjimo kortele ar tiesioginiu debetu, arba kada gavėjui mokėjimo paslaugų teikėjas suteikia išankstinį susijusių sumų finansavimą, sąskaitoje suteikdamas atitinkamą kreditą. Vartotojai turėtų būti įsitikinę, kad pilnas ir galiojantis mokėjimo nurodymas bus tinkamai įvykdytas, jei mokėjimo paslaugų teikėjas neturi sutartinio ar įstatymų numatyto pagrindo atsisakyti jį vykdyti. Jei mokėjimo paslaugų teikėjas atsisako vykdyti mokėjimo nurodymą, mokėjimo paslaugų vartotojui turėtų būti kuo anksčiau pranešama apie atsisakymą ir jo priežastį laikantis Sąjungos ir nacionalinėje teisėje nustatytų reikalavimų. Kai bendrojoje sutartyje numatyta, kad mokėjimo paslaugų teikėjas gali imti mokestį už atsisakymą vykdyti, toks mokestis turėtų būti objektyviai pagrįstas ir nustatomas kuo mažesnis;

(78)

atsižvelgiant į mokėjimo operacijų apdorojimo šiuolaikinėmis visiškai automatizuotomis mokėjimo sistemomis greitį, o tai reiškia, kad po tam tikro laiko mokėjimo nurodymų negalima atšaukti be didelių žmogaus įsikišimo sąnaudų, būtina nustatyti tikslų mokėjimo atšaukimo terminą. Tačiau atsižvelgiant į mokėjimo paslaugos ir mokėjimo nurodymo rūšį šalys savo susitarimu turėtų galėti nustatyti skirtingus mokėjimo atšaukimo terminus. Tuo atveju nuostata dėl mokėjimo atšaukimo turėtų būti taikoma tik mokėjimo paslaugų vartotojo ir mokėjimo paslaugų teikėjo santykiams, todėl ja nedaromas poveikis nuostatoms dėl mokėjimo operacijų mokėjimo sistemose neatšaukiamumo ir baigtumo;

(79)

toks neatšaukiamumas neturėtų daryti poveikio mokėjimo paslaugų teikėjo teisėms ar prievolėms pagal kai kurių valstybių narių teisės aktus, remiantis mokėtojo bendrąja sutartimi arba nacionaline teise, įstatymais ir kitais teisės aktais ar gairėmis, grąžinti mokėtojui įvykdytos mokėjimo operacijos sumą mokėtojo ir gavėjo ginčo atveju. Toks grąžinimas turėtų būti laikomas nauju mokėjimo nurodymu. Išskyrus šiuos atvejus, teisiniai ginčai, kylantys dėl santykių, susijusių su mokėjimo nurodymu, turėtų būti sprendžiami tik tarp mokėtojo ir gavėjo;

(80)

siekiant visiškai integruoto automatizuoto mokėjimų apdorojimo ir teisinio tikrumo, mokėjimo paslaugų vartotojams vykdant visas pareigas, susijusias su operacija, būtina, kad visa mokėtojo pervesta suma būtų įskaityta į gavėjo sąskaitą. Atitinkamai, mokėjimo operacijų vykdyme dalyvaujantys tarpininkai neturėtų turėti galimybės daryti atskaitymų iš pervestos sumos. Tačiau gavėjams turėtų būti galima su savo mokėjimo paslaugų teikėju sudaryti susitarimą, kuriuo pastarajam leidžiama atskaityti savo mokesčius. Neatsižvelgiant į tai ir siekiant suteikti gavėjui galimybę patikrinti, ar mokėtina suma tinkamai sumokėta, vėliau teikiamoje informacijoje apie mokėjimo operaciją reikėtų nurodyti ne tik visą pervestų lėšų sumą, bet ir mokesčių, kurie buvo nuskaityti, sumą;

(81)

mažos vertės mokėjimo priemonės, kurioms neturėtų būti keliami pernelyg dideli reikalavimai, turėtų būti nebrangi ir patogi alternatyvi galimybė perkant pigias prekes ir paslaugas. Todėl nustatant atitinkamus informavimo reikalavimus ir jų vykdymo taisykles reikėtų apsiriboti pagrindine informacija, taip pat atsižvelgiant į pagrįstus priemonių, skirtų mažos vertės mokėjimams, techninius pajėgumus. Nepaisant ne tokios griežtos tvarkos, mokėjimo paslaugų vartotojams turėtų būti užtikrinta atitinkama apsauga atsižvelgiant į tų mokėjimo priemonių, visų pirma išankstinio mokėjimo priemonių, keliamą ribotą riziką;

(82)

siekiant padidinti mokėjimų veiksmingumą visoje Sąjungoje, visiems mokėtojo inicijuotiems mokėjimo nurodymams eurais ar kita valstybės narės, kurios valiuta nėra euro, valiuta, įskaitant kredito pervedimus ir pinigų perlaidas, turėtų būti taikomas maksimalus vienos dienos įvykdymo laikotarpis. Visiems kitiems mokėjimams, pavyzdžiui, gavėjo arba per jį inicijuotiems mokėjimams, įskaitant tiesioginio debeto mokėjimus ir mokėjimus kortele, jei mokėjimo paslaugų teikėjas ir mokėtojas nėra sudarę aiškaus susitarimo, numatančio ilgesnį įvykdymo laikotarpį, turėtų būti taikomas toks pats vienos dienos įvykdymo laikotarpis. Turėtų būti įmanoma šiuos laikotarpius pratęsti dar viena darbo diena, jei mokėjimo nurodymas pateikiamas popieriuje, sudarant sąlygas nepertraukiamai teikti mokėjimo paslaugas vartotojams, kurie yra įpratę naudoti tik popierinius dokumentus. Kai naudojama tiesioginio debeto schema, gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjas turėtų perduoti nurodymą gauti lėšas per laikotarpį, dėl kurio susitarė gavėjas ir mokėjimo paslaugų teikėjas, sudarydamas sąlygas atsiskaitymą atlikti nustatytą dieną. Atsižvelgiant į tai, kad mokėjimo infrastruktūros dažnai yra labai veiksmingos, ir siekiant užkirsti kelią dabartinio paslaugų lygio pablogėjimui, valstybėms narėms turėtų būti leidžiama atitinkamais atvejais palikti arba nustatyti taisykles, kuriose nustatomas trumpesnis nei vienos darbo dienos įvykdymo laikotarpis;

(83)

nuostatos dėl visos sumos mokėjimo ir įvykdymo laikotarpio turėtų būti geros praktikos pavyzdys, kai vieno iš mokėjimo paslaugų teikėjų buvimo vieta nėra Sąjungoje;

(84)

siekiant sustiprinti vartotojų pasitikėjimą suderinta mokėjimų rinka, mokėjimo paslaugų vartotojams svarbu žinoti tikrąsias mokėjimo paslaugų sąnaudas ir mokesčius, kad galėtų pasirinkti. Taigi turėtų būti draudžiama taikyti neskaidrių kainų nustatymo metodų, nes įprasta manyti, kad dėl tokių metodų vartotojams yra itin sudėtinga nustatyti realią mokėjimo paslaugos kainą. Ypač neturėtų būti leidžiamas mokėjimo įskaitymo datos keitimas vartotojo nenaudai;

(85)

kad mokėjimo sistema veiktų sklandžiai ir veiksmingai, vartotojas turi galėti pasitikėti mokėjimo paslaugų teikėju, kuris tinkamai ir per sutartą laiką įvykdo mokėjimo operaciją. Paprastai mokėjimo paslaugų teikėjas gali įvertinti su mokėjimo operacija susijusią riziką. Ne kas kitas, o mokėjimo paslaugų teikėjas pasirūpina mokėjimo sistema, imasi priemonių atšaukti neteisingai nukreiptas arba paskirstytas lėšas ir dažniausiai priima sprendimą dėl mokėjimo operacijos vykdyme dalyvaujančių tarpininkų. Atsižvelgiant į visa tai, tikslinga, išskyrus esant neįprastoms arba nenumatytoms aplinkybėms, nustatyti, kad mokėjimo paslaugų teikėjas būtų atsakingas už mokėjimo operacijos, kurią jis priėmė iš vartotojo, įvykdymą, išskyrus už gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjo, už kurio pasirinkimą yra atsakingas tik gavėjas, veiksmus ir neveikimą. Tačiau siekiant, kad mokėtojas neliktų be apsaugos mažai tikėtinomis aplinkybėmis, kai neaišku, ar mokėjimo sumą gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjas tinkamai gavo, atitinkama įrodinėjimo pareiga turėtų tekti mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjui. Paprastai galima tikėtis, kad įstaiga tarpininkė, kuri dažnai yra neutrali įstaiga, pavyzdžiui, centrinis bankas arba tarpuskaitos namai, pervedanti mokėjimo sumą iš siunčiančiojo gaunančiajam mokėjimo paslaugų teikėjui, saugos sąskaitos duomenis ir bet kada prireikus galės juos pateikti vėliau. Kai mokėjimo suma yra įskaityta į gaunančiojo mokėjimo paslaugų teikėjo sąskaitą, gavėjas nedelsiant turėtų galėti pateikti reikalavimą mokėjimo paslaugų teikėjui dėl įskaitymo į sąskaitą;

(86)

mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjas, kaip sąskaitą tvarkantis mokėjimo paslaugų teikėjas arba, atitinkamais atvejais, kaip mokėjimo inicijavimo paslaugų teikėjas, turėtų prisiimti atsakomybę už tinkamą mokėjimo įvykdymą, įskaitant visų pirma atsakomybę už visą mokėjimo operacijos sumą ir įvykdymo laikotarpį, bei visą atsakomybę už tai, kad kitos šalys mokėjimų grandinėje iki gavėjo sąskaitos neįvykdė savo pareigų. Prisiimdamas šią atsakomybę, mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjas tuo atveju, kai visa suma neįskaitoma arba tik pavėluotai įskaitoma į gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjo sąskaitą, turėtų pataisyti mokėjimo operaciją arba nepagrįstai nedelsdamas grąžinti mokėtojui atitinkamą tos operacijos sumą, nedarant poveikio kitiems reikalavimams, kurie gali būti pateikti pagal nacionalinę teisę. Atsižvelgiant į tai, kad mokėjimo paslaugų teikėjas prisiima atsakomybę, su netinkamu mokėjimu susijusios sąnaudos neturėtų tekti mokėtojui arba gavėjui. Mokėjimo operacijų neįvykdymo, netinkamo arba pavėluoto įvykdymo atveju valstybės narės turėtų užtikrinti, kad mokėjimo paslaugų teikėjų taisomųjų mokėjimų įskaitymo data visuomet būtų ta pati kaip įskaitymo data tinkamo įvykdymo atveju;

(87)

ši direktyva turėtų būti susijusi tik su mokėjimo paslaugų vartotojo ir mokėjimo paslaugų teikėjo sutartinėmis pareigomis ir prievolėmis. Tačiau tam, kad kredito pervedimai ir kitos mokėjimo paslaugos tinkamai veiktų, reikia, kad mokėjimo paslaugų teikėjai ir jų tarpininkai, pavyzdžiui, apdorojimo paslaugą teikiantys subjektai, turėtų sutartis, kuriose būtų nustatytos jų tarpusavio teisės ir pareigos. Su atsakomybe susiję klausimai yra esminė šių vienarūšių sutarčių dalis. Siekiant užtikrinti mokėjimo operacijoje dalyvaujančių mokėjimo paslaugų teikėjų ir tarpininkų patikimumą, būtinas teisinis tikrumas, kad mokėjimo paslaugų teikėjui, kuris nėra atsakingas, būtų kompensuojami jo patirti nuostoliai ar sumos, sumokėtos pagal atsakomybę reglamentuojančias šios direktyvos nuostatas. Papildomas teises ir turinį, susijusius su atgręžtinio reikalavimo teise, bei tai, kaip reikėtų tvarkyti su netinkamai įvykdyta mokėjimo operacija susijusius reikalavimus mokėjimo paslaugų teikėjui arba tarpininkui, turėtų būti galima nustatyti sutartimi;

(88)

mokėjimo paslaugų teikėjas turėtų galėti tiksliai nurodyti informaciją, kurią reikalaujama pateikti mokėjimo nurodymui tinkamai įvykdyti. Tačiau, kita vertus, siekiant išvengti suskaidymo ir pavojaus integruotų mokėjimo sistemų Sąjungoje sukūrimui, valstybėms narėms neturėtų būti leidžiama reikalauti, kad mokėjimo operacijoms vykdyti būtų naudojamas atskiras identifikatorius. Tačiau tai neturėtų valstybėms narėms atimti galimybės reikalauti, kad mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjas veiktų apdairiai ir patikrintų, kai techniškai įmanoma ir kai tai galima padaryti automatiškai, unikalaus identifikatoriaus sutaptį, ir jei nustatoma, kad unikalus identifikatorius nesutampa, atsisakytų atlikti mokėjimo nurodymą ir apie tai praneštų mokėtojui. Mokėjimo paslaugų teikėjo atsakomybė turėtų apsiriboti tinkamu mokėjimo operacijos įvykdymu pagal mokėjimo paslaugų vartotojo mokėjimo nurodymą. Jei mokėjimo operacijos lėšos pasiekia ne tą gavėją dėl mokėtojo pateikto neteisingo unikalaus identifikatoriaus, mokėtojo ir gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjai neturėtų būti atsakingi, bet turėtų būti įpareigoti bendradarbiauti dėdami pagrįstas pastangas atgauti lėšas įskaitant, be kita ko, perduodant susijusią informaciją;

(89)

mokėjimo paslaugų teikėjams teikiant mokėjimo paslaugas gali tekti tvarkyti asmens duomenis. Asmens duomenų tvarkymui šios direktyvos tikslais taikoma Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 95/46/EB (22), nacionalinės taisyklės, kuriomis Direktyva 95/46/EB perkeliama į nacionalinę teisę, ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 45/2001 (23). Visų pirma, kai šios direktyvos tikslais tvarkomi asmens duomenys, turėtų būti nurodytas aiškus tikslas, atitinkamas teisinis pagrindas, vykdomi atitinkami Direktyva 95/46/EB nustatyti saugumo reikalavimai, ir laikomasi būtinumo, proporcingumo, tikslo ribojimo ir proporcingo duomenų saugojimo laikotarpio principų. Be to, visose įgyvendinant šią direktyvą sukurtose ir naudojamose duomenų tvarkymo sistemose turėtų būti įdiegta pritaikytoji duomenų apsauga ir standartizuotoji duomenų apsauga;

(90)

šia direktyva gerbiamos pagrindinės teisės ir laikomasi principų, kurie pripažįstami Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje, įskaitant teisę į privatų ir šeimos gyvenimą, teisę į asmens duomenų apsaugą, laisvę užsiimti verslu, teisę į veiksmingą teisinę gynybą ir teisę nebūti du kartus teisiamam ar baudžiamam už tą pačią nusikalstamą veiką. Ši direktyva turi būti įgyvendinta remiantis tomis teisėmis ir principais;

(91)

mokėjimo paslaugų teikėjai yra atsakingi už saugumo priemones. Tos priemonės turi būti proporcingos atitinkamai saugumo rizikai. Mokėjimo paslaugų teikėjai turėtų įdiegti rizikos mažinimo sistemą ir naudoti veiksmingas incidentų valdymo procedūras. Reikėtų nustatyti reguliaraus pranešimų teikimo mechanizmą siekiant užtikrinti, kad mokėjimo paslaugų teikėjai kompetentingoms institucijoms reguliariai teiktų atnaujintą savo saugumo rizikos vertinimą ir informaciją apie priemones, kurių imtasi reaguojant į tą riziką. Be to, siekiant užtikrinti, kad žala vartotojams, kitiems mokėjimo paslaugų teikėjams ar mokėjimo sistemoms, pvz., didelis mokėjimo sistemos sutrikimas, būtų minimali, labai svarbu, kad mokėjimo paslaugų teikėjų būtų reikalaujama nepagrįstai nedelsiant pranešti apie didelius saugumo incidentus kompetentingoms institucijoms. EBI turėtų būti nustatytas koordinuojamasis vaidmuo;

(92)

pareigomis pranešti apie saugumo incidentus neturėtų būti daromas poveikis kitoms pareigoms pranešti apie incidentus, nustatytoms kituose Sąjungos teisės aktuose, ir visi šioje direktyvoje nustatyti reikalavimai turėtų būti suderinti su pareigomis pranešti, nustatytomis kita Sąjungos teise, ir joms proporcingi;

(93)

būtina sukurti aiškią teisinę sistemą, kurioje būtų nustatytos sąlygos, pagal kurias mokėjimo inicijavimo paslaugų teikėjai ir informavimo apie sąskaitas paslaugų teikėjai galėtų teikti paslaugas sutikus sąskaitos turėtojui, sąskaitą tvarkančiam mokėjimo paslaugų teikėjui nereikalaujant naudoti konkretaus verslo modelio (grindžiamo tiesiogine arba netiesiogine prieiga) tų rūšių paslaugoms teikti. Viena vertus, mokėjimo inicijavimo paslaugų teikėjai ir informavimo apie sąskaitas paslaugų teikėjai ir, kita vertus, sąskaitą tvarkantis mokėjimo paslaugų teikėjas turėtų laikytis būtinų duomenų apsaugos ir saugumo reikalavimų, nustatytų arba nurodytų šioje direktyvoje, arba įtrauktų į techninius reguliavimo standartus. Tie techniniai reguliavimo standartai turėtų būti suderinami su įvairiais turimais technologiniais sprendimais. Siekiant užtikrinti saugius atitinkamų dalyvių ryšius teikiant tas paslaugas, EBI turėtų taip pat tiksliai nurodyti bendrų ir atvirų ryšių standartų, kuriuos turi įgyvendinti visi sąskaitą tvarkantys mokėjimo paslaugų teikėjai, kurie numato teikti paslaugas internetu, reikalavimus. Tai reiškia, kad tais atvirais standartais turėtų būti užtikrintas įvairių technologinių ryšių sprendimų sąveikumas. Tais bendrais ir atvirais standartais taip pat turėtų būti užtikrinta, kad sąskaitą tvarkančiam mokėjimo paslaugų teikėjui būtų žinoma, kad į jį kreipiasi mokėjimo inicijavimo paslaugų teikėjas arba informavimo apie sąskaitas paslaugų teikėjas, o ne pats klientas. Standartais taip pat turėtų būti užtikrinta, kad mokėjimo inicijavimo paslaugų teikėjai ir informavimo apie sąskaitas paslaugų teikėjai saugiai palaikytų ryšius su sąskaitą tvarkančiu mokėjimo paslaugų teikėju ir su susijusiais vartotojais. Rengdama tuos reikalavimus EBI turėtų ypač daug dėmesio skirti tam, kad pagal taikytinus standartus turi būti galima naudoti visų įprastų rūšių prietaisus (pavyzdžiui, kompiuterius, planšetinius kompiuterius ir mobiliuosius telefonus) įvairioms mokėjimo paslaugoms suteikti;

(94)

rengdama techninius autentiškumo patvirtinimo ir ryšių reguliavimo standartus, EBI turėtų sistemiškai įvertinti privatumo aspektą ir į jį atsižvelgti, kad būtų nustatyta rizika, susijusi su kiekviena iš turimų techninių galimybių, ir taisomosios priemonės, kurios galėtų būti įgyvendinamos siekiant kuo labiau sumažinti grėsmes duomenų apsaugai;

(95)

elektroninių mokėjimų saugumas yra esminis aspektas siekiant užtikrinti vartotojų apsaugą ir patikimos aplinkos elektroninei prekybai plėtojimą. Visos elektroniniu būdu siūlomos mokėjimo paslaugos turėtų būti teikiamos saugiai, įdiegiant technologijas, kuriomis galima užtikrinti saugų vartotojo autentiškumo patvirtinimą ir kuo labiau sumažinti sukčiavimo riziką. Atrodo, kad nėra būtina užtikrinti tokį patį mokėjimo operacijų, kurios inicijuojamos ir vykdomos kitomis nei elektroninės platformos arba prietaisai priemonėmis, pavyzdžiui, popieriniais dokumentais grindžiamų mokėjimo operacijų, nurodymų paštu arba telefonu, apsaugos lygį. Sparčiai didėjant internetu ir mobiliuoju telefonu atliekamų mokėjimų daliai, turėtų būti vykdomas bendras saugumo priemonių stiprinimas. Mokėjimo paslaugos, siūlomos internetu ar kitais nuotoliniais kanalais, kurių veikimas nepriklauso nuo to, kur fiziškai yra mokėjimo operacijai inicijuoti naudojamas prietaisas ar naudojama mokėjimo priemonė, todėl turėtų apimti operacijų autentiškumo patvirtinimą naudojant dinaminius kodus, kad vartotojui visada būtų žinoma suma, o gavėjui visada būtų žinoma operacija, kurią vartotojas autorizuoja;

(96)

saugumo priemonės turėtų atitikti su mokėjimo paslauga susijusios rizikos lygį. Siekiant sudaryti sąlygas vystytis patogioms naudoti ir prieinamoms mokėjimo priemonėms, naudojamoms mažos rizikos mokėjimams atlikti, pvz., mažos vertės bekontakčiams mokėjimams pardavimo vietoje, nepriklausomai nuo to, ar jie grindžiami mobiliaisiais telefonais, techniniuose reguliavimo standartuose reikėtų nurodyti saugumo reikalavimo taikymo išimtis. Siekiant mažinti su duomenų vagystėmis ir kita nesąžininga veikla susijusią riziką, personalizuotus saugumo požymius reikia naudoti saugiai. Tuo atžvilgiu vartotojas turėtų galėti pasitikėti priimamomis priemonėmis, kuriomis apsaugomas personalizuotų saugumo požymių konfidencialumas ir vientisumas. Tos priemonės paprastai apima šifravimo sistemas, kurios grindžiamos asmeniniais mokėtojo prietaisais, įskaitant kortelių skaitytuvus arba mobiliuosius telefonus, arba kurias mokėtojui jo sąskaitą tvarkantis mokėjimo paslaugų teikėjas suteikia kitu kanalu, pvz., trumposiomis žinutėmis arba el. paštu. Šios priemonės, įskaitant, kaip įprasta, šifravimo sistemas, kuriomis galima sukurti tokius atpažinties kodus kaip vienkartiniai slaptažodžiai, gali padidinti mokėjimo operacijų saugumą. Turėtų būti laikoma, kad mokėjimo paslaugų vartotojų naudojimasis tokiais atpažinties kodais yra suderinamas su jų pareigomis, susijusiomis su mokėjimo priemonėmis ir personalizuotais saugumo požymiais, taip pat tais atvejais, kai dalyvauja mokėjimo inicijavimo paslaugų teikėjai arba informavimo apie sąskaitas paslaugų teikėjai;

(97)

valstybės narės turėtų nustatyti, ar teikti leidimus mokėjimo įstaigoms paskirtos kompetentingos institucijos taip pat galėtų būti kompetentingos institucijos taikant alternatyvaus ginčų sprendimo (toliau – AGS) procedūras;

(98)

nepažeidžiant vartotojų teisės iškelti bylą teisme, valstybės narės turėtų užtikrinti mokėjimo paslaugų teikėjų ir mokėjimo paslaugų vartotojų AGS procedūrą dėl šioje direktyvoje nustatytų teisių ir pareigų, kuri būtų lengvai prieinama, adekvati, nepriklausoma, nešališka, skaidri ir veiksminga. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 593/2008 (24) numatyta, kad valstybės, kurioje yra vartotojų įprastinė gyvenamoji vieta, įstatymuose nustatytomis privalomomis taisyklėmis vartotojams suteiktai apsaugai negali būti pakenkta sutartinėmis sąlygomis dėl sutarčiai taikytinos teisės. Kiek tai susiję su efektyvios ir veiksmingos ginčų sprendimo procedūros nustatymu, valstybės narės turėtų užtikrinti, kad mokėjimo paslaugų teikėjai nustatytų veiksmingą skundų sprendimo procedūrą, kurios jų mokėjimo paslaugų vartotojai gali imtis, prieš ginčą pateikiant spręsti pagal AGS procedūra arba teisme. Skundų nagrinėjimo procedūroje turėtų būti numatyti trumpi ir aiškiai apibrėžti laikotarpiai, per kuriuos mokėjimo paslaugų teikėjas turėtų atsakyti į skundą. Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad AGS subjektai turėtų pakankamai pajėgumų tinkamai ir veiksmingai dalyvauti tarpvalstybiniame bendradarbiavime sprendžiant ginčus dėl teisių ir pareigų pagal šią direktyvą;

(99)

būtina užtikrinti veiksmingą pagal šią direktyvą priimtų nacionalinės teisės nuostatų vykdymą. Todėl turėtų būti nustatytos tinkamos procedūros, pagal kurias bus galima teikti skundus dėl to, kad mokėjimo paslaugų teikėjai nesilaiko tų nuostatų, ir užtikrinti, kad prireikus bus skiriamos atitinkamos, veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios sankcijos. Siekiant užtikrinti, kad būtų veiksmingai laikomasi šios direktyvos, valstybės narės turėtų paskirti kompetentingas institucijas, atitinkančias Reglamente (ES) Nr. 1093/2010 nustatytas sąlygas ir veikiančias nepriklausomai nuo mokėjimo paslaugų teikėjų. Skaidrumo tikslais valstybės narės turėtų pranešti Komisijai, kokios institucijos paskirtos, aiškiai apibrėždamos jų pareigas pagal šią direktyvą;

(100)

nedarant poveikio teisei iškelti bylą teisme siekiant užtikrinti, kad būtų laikomasi šios direktyvos, valstybės narės taip pat turėtų užtikrinti, kad ir kompetentingoms institucijoms būtų suteikti reikiami įgaliojimai, įskaitant įgaliojimus skirti sankcijas, kai mokėjimo paslaugų teikėjas nesilaiko šioje direktyvoje nustatytų teisių ir pareigų, ypač jeigu yra pakartotinio pažeidimo rizika arba kitų problemų, susijusių su kolektyviniais vartotojų interesais;

(101)

svarbu, kad vartotojai būtų aiškiai ir suprantamai informuojami apie jų teises ir pareigas pagal šią direktyvą. Todėl Komisija turėtų parengti informacinį lapelį apie tas teises ir pareigas;

(102)

šia direktyva nedaromas poveikis nacionalinės teisės aktų nuostatoms, susijusioms su pasekmėmis, atsiradusiomis dėl atsakomybės už pranešimo netikslią formuluotę arba perdavimą;

(103)

šia direktyva neturėtų būti daromas poveikis nuostatoms, susijusioms su Tarybos direktyvoje 2006/112/EB (25) nustatytu mokėjimo paslaugų apmokestinimu PVM;

(104)

kai šioje direktyvoje daroma nuoroda į sumas eurais, šios sumos turi būti laikomos nuoroda į lygiavertę sumą nacionaline valiuta, kaip nusprendė kiekviena ne euro zonos valstybė narė;

(105)

siekiant teisinio tikrumo, tikslinga numatyti pereinamojo laikotarpio nuostatas, kuriomis leidžiama asmenims, jau pradėjusiems mokėjimo įstaigų veiklą pagal iki šios direktyvos įsigaliojimo galiojusius nacionalinės teisės aktus, kuriais į nacionalinę teisę perkeliama Direktyva 2007/64/EB, nustatytu laikotarpiu tęsti tą veiklą atitinkamoje valstybėje narėje;

(106)

pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 290 straipsnį Komisijai turėtų būti deleguoti įgaliojimai priimti aktus, kuriais pritaikoma nuoroda į Rekomendaciją 2003/361/EB, kai ta rekomendacija bus iš dalies pakeista, ir atnaujinamas mokėjimo paslaugų teikėjo įvykdytų mokėjimo operacijų sumos vidurkis, kuris naudojamas kaip ribinė vertė valstybėse narėse, kurios naudojasi galimybe mažesnėms mokėjimo įstaigoms netaikyti (dalies) leidimo išdavimo reikalavimų, siekiant atsižvelgti į infliaciją. Ypač svarbu, kad atlikdama parengiamąjį darbą Komisija tinkamai konsultuotųsi, taip pat ir su ekspertais. Atlikdama su deleguotaisiais aktais susijusį parengiamąjį darbą ir rengdama jų tekstus Komisija turėtų užtikrinti, kad atitinkami dokumentai būtų vienu metu, laiku ir tinkamai perduodami Europos Parlamentui ir Tarybai;

(107)

kad būtų užtikrintas nuoseklus šios direktyvos taikymas, Komisija turėtų turėti galimybę pasikliauti EBI ekspertinėmis žiniomis ir parama, o šiai institucijai turėtų būti pavesta užduotis parengti gaires ir techninių reguliavimo standartų projektus, visų pirma susijusius su griežtu kliento autentiškumo patvirtinimu, ir valstybių narių bendradarbiavimu, kai paslaugos teikiamos ir leidimus turinčios mokėjimo įstaigos steigiamos kitose valstybėse narėse. Komisijai turėtų būti suteikti įgaliojimai patvirtinti tuos techninių reguliavimo standartų projektus. Tos specialios užduotys visiškai atitinka EBI vaidmenį ir atsakomybę, kaip nustatyta Reglamente (ES) Nr. 1093/2010;

(108)

rengdama gaires, techninių reguliavimo standartų projektus ir techninių įgyvendinimo standartų projektus pagal šią direktyvą ir pagal Reglamentą (ES) Nr. 1093/2010, EBI turėtų užtikrinti, kad ji konsultuosis su visais atitinkamais suinteresuotaisiais subjektais, be kita ko, mokėjimo paslaugų rinkoje, atstovaujančiais visiems susijusiems interesams. Jei tai būtina siekiant tinkamos nuomonių pusiausvyros, EBI turėtų dėti itin daug pastangų, kad jai savo nuomonę pateiktų atitinkami rinkos dalyviai, kurie nėra bankai;

(109)

kadangi šios direktyvos tikslo, t. y. užtikrinti tolesnę mokėjimo paslaugų vidaus rinkos integraciją, valstybės narės negali deramai pasiekti, nes tam reikia suderinti daug skirtingų taisyklių, kurios šiuo metu egzistuoja įvairių valstybių narių teisinėse sistemose, o to tikslo dėl jo masto ir poveikio būtų geriau siekti Sąjungos lygmeniu, laikydamasi Europos Sąjungos sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Sąjunga gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šia direktyva neviršijama to, kas būtina nurodytam tikslui pasiekti;

(110)

pagal 2011 m. rugsėjo 28 d. bendrą valstybių narių ir Komisijos politinį pareiškimą dėl aiškinamųjų dokumentų (26) valstybės narės įsipareigojo pagrįstais atvejais prie pranešimų apie perkėlimo į nacionalinę teisę priemones pridėti vieną ar daugiau dokumentų, kuriuose paaiškinamos direktyvos sudėtinių dalių ir nacionalinių perkėlimo priemonių atitinkamų dalių sąsajos. Šios direktyvos atveju teisės aktų leidėjas laikosi nuomonės, kad tokių dokumentų perdavimas yra pagrįstas;

(111)

buvo konsultuotasi su Europos duomenų apsaugos priežiūros pareigūnu pagal Reglamento (EB) Nr. 45/2001 28 straipsnio 2 dalį, ir 2013 m. gruodžio 5 d. (27) jis priėmė nuomonę;

(112)

todėl reikėtų atitinkamai iš dalies pakeisti direktyvas 2002/65/EB, 2009/110/EB ir 2013/36/ES bei Reglamentą (ES) Nr. 1093/2010;

(113)

turint omenyje pakeitimų, kuriuos reikia padaryti Direktyvoje 2007/64/EB, skaičių, tikslinga ją panaikinti ir pakeisti,

a)

kredito įstaigos, kaip apibrėžta Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 575/2013 (28) 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte, įskaitant jų filialus, kaip apibrėžta to reglamento 4 straipsnio 1 dalies 17 punkte, esančius Sąjungoje, neatsižvelgiant į tai, ar tų filialų pagrindinės buveinės yra Sąjungoje, ar, remiantis Direktyvos 2013/36/ES 47 straipsniu ir nacionaline teise, už Sąjungos ribų;

b)

elektroninių pinigų įstaigos, kaip apibrėžta Direktyvos 2009/110/EB 2 straipsnio 1 punkte, įskaitant pagal tos direktyvos 8 straipsnį ir nacionalinę teisę tų įstaigų filialus, kai tokie filialai yra Sąjungoje, o jų pagrindinės buveinės yra už Sąjungos ribų, kiek tų filialų teikiamos mokėjimo paslaugos yra susijusios su elektroninių pinigų išleidimu;

c)

pašto žiro įstaigos, pagal nacionalinę teisę turinčios teisę teikti mokėjimo paslaugas;

d)

mokėjimo įstaigos;

e)

ECB ir nacionaliniai centriniai bankai, kai jie veikia ne kaip pinigų institucija ar kitos viešosios valdžios institucijos;

f)

valstybės narės ar jų regionų arba vietos valdžios institucijos, kai jos veikia ne kaip viešosios valdžios institucijos.

a)

mokėjimo paslaugų sąlygų ir informavimo apie šias paslaugas reikalavimų skaidrumo; bei

b)

atitinkamų mokėjimo paslaugų vartotojų ir mokėjimo paslaugų teikėjų teisių ir pareigų, susijusių su mokėjimo paslaugų teikimu kaip reguliariu užsiėmimu arba verslo veikla.

a)

mokėjimo operacijoms, kurios vykdomos tik grynaisiais pinigais iš mokėtojo tiesiogiai gavėjui be tarpininkų įsikišimo;

b)

mokėjimo operacijoms, kurios vykdomos iš mokėtojo gavėjui per prekybos tarpininką, kuris susitarimu yra įgaliotas tik mokėtojo arba tik gavėjo vardu derėtis arba įvykdyti prekių ar paslaugų pardavimą arba pirkimą;

c)

banknotų ir monetų profesionaliam fiziniam transportavimui, įskaitant jų surinkimą, tvarkymą ir pristatymą;

d)

mokėjimo operacijoms, kurias sudaro neprofesionalus grynųjų pinigų rinkimas ir pristatymas, vykdant veiklą, kuria nesiekiama pelno, arba labdarą;

e)

paslaugoms, kai gavėjas mokėtojui suteikia grynųjų pinigų, kaip mokėjimo operacijos dalį, gavus aiškų mokėjimo paslaugų vartotojo prašymą prieš pat mokėjimo operacijos įvykdymą, mokant už perkamas prekes ar paslaugas;

f)

grynųjų pinigų valiutos keitimo operacijoms, kai lėšos nelaikomos mokėjimo sąskaitoje;

g)

mokėjimo operacijoms, vykdomoms pagal bet kurį iš šių mokėjimo paslaugų teikėją įpareigojančių dokumentų siekiant perduoti lėšas gavėjui:

h)

mokėjimo operacijoms, vykdomoms mokėjimo arba vertybinių popierių atsiskaitymo sistemoje tarp atsiskaitymų tarpininkų, pagrindinių sandorio šalių, tarpuskaitos namų ir (arba) centrinių bankų bei kitų sistemos dalyvių ir mokėjimo paslaugų teikėjų, nedarant poveikio 35 straipsniui;

i)

mokėjimo operacijoms, susijusioms su vertybinių popierių tvarkymu, įskaitant dividendų, pajamų ar kitus paskirstymus, arba išpirkimu ar pardavimu, kurį atlieka h punkte nurodyti asmenys arba investicinės įmonės, kredito įstaigos, kolektyvinio investavimo subjektai ar turto valdymo bendrovės, teikiantys investicines paslaugas, ir kiti subjektai, kuriems leidžiama saugoti finansines priemones;

j)

paslaugoms, kurias teikia techninių paslaugų teikėjai, užtikrinantys mokėjimo paslaugų teikimą, bet niekada neįgyjantys pervedamų lėšų, įskaitant duomenų tvarkymą ir saugojimą, patikėjimo ir privatumo apsaugos paslaugas, duomenų ir subjekto autentiškumo patvirtinimą, informacinių technologijų (IT) ir ryšių tinklo suteikimą, mokėjimo paslaugoms teikti naudojamų terminalų ir prietaisų suteikimą bei priežiūrą, išskyrus mokėjimo inicijavimo paslaugas ir informavimo apie sąskaitas paslaugas;

k)

paslaugoms, grindžiamoms konkrečiomis mokėjimo priemonėmis, kurias galima naudoti tik ribotai ir kurios atitinka vieną iš šių sąlygų:

l)

mokėjimo operacijoms, kurias tinklo arba paslaugų abonentui teikdamas elektroninių ryšių paslaugas papildomai vykdo elektroninių ryšių tinklų ar paslaugų teikėjas:

jeigu i ir ii papunkčiuose nurodytos bet kurios vieno mokėjimo operacijos vertė neviršija 50 EUR ir:

m)

mokėjimo operacijoms, vykdomoms tarp mokėjimo paslaugų teikėjų, jų tarpininkų ar filialų jų sąskaita;

n)

mokėjimo operacijoms ir susijusioms paslaugoms, vykdomoms tarp patronuojančiosios įmonės ir jos patronuojamosios įmonės arba tarp tos pačios patronuojančiosios įmonės patronuojamųjų įmonių, netarpininkaujant mokėjimo paslaugų teikėjui, kuris nėra tai pačiai grupei priklausanti įmonė;

o)

grynųjų pinigų išėmimo iš bankomatų paslaugoms, kurias teikia paslaugų teikėjai, veikiantys vieno ar kelių kortelių išleidėjų vardu ir neesantys bendrosios sutarties su vartotoju, pasiimančiu pinigus iš mokėjimo sąskaitos, šalimi, su sąlyga, kad tie paslaugų teikėjai neteikia kitų I priede nurodytų mokėjimo paslaugų. Nepaisant to, prieš grynųjų pinigų pasiėmimą ir kvite po pasiėmimo operacijos ant gavimo kvito vartotojui pateikiama 45, 48, 49 ir 59 straipsniuose nurodyta informacija apie visus grynųjų pinigų pasiėmimo mokesčius.

1.

buveinės valstybė narė – viena iš toliau nurodytų:

2.

priimančioji valstybė narė – valstybė narė, kuri nėra buveinės valstybė narė ir kurioje mokėjimo paslaugų teikėjas turi tarpininką arba filialą arba teikia mokėjimo paslaugas;

3.

mokėjimo paslauga – viena ar daugiau I priede nurodytų rūšių verslo veikla;

4.

mokėjimo įstaiga – juridinis asmuo, kuriam pagal 11 straipsnį buvo išduotas leidimas teikti ir vykdyti mokėjimo paslaugas visoje Sąjungoje;

5.

mokėjimo operacija – mokėtojo ar jo vardu arba gavėjo inicijuotas lėšų įmokėjimo, pervedimo arba išėmimo veiksmas, nesvarbu, kokie yra mokėtojo ir gavėjo vienas kitam prisiimti įsipareigojimai, susiję su operacija;

6.

nuotolinė mokėjimo operacija – mokėjimo operacija, inicijuota internetu arba prietaisu, kurį galima naudoti nuotoliniam ryšiui palaikyti;

7.

mokėjimo sistema – lėšų pervedimo sistema, turinti formalią standartizuotą mokėjimo operacijų apdorojimo, tarpuskaitos ir (arba) atsiskaitymų tvarką bei bendras taisykles;

8.

mokėtojas – fizinis arba juridinis asmuo, kuris turi mokėjimo sąskaitą ir leidžia vykdyti mokėjimo nurodymą iš tos mokėjimo sąskaitos arba, nesant mokėjimo sąskaitos, fizinis arba juridinis asmuo, kuris pateikia mokėjimo nurodymą;

9.

gavėjas – fizinis arba juridinis asmuo, kuris yra numatytas lėšų, kurios buvo mokėjimo operacijos dalykas, gavėjas;

10.

mokėjimo paslaugų vartotojas – fizinis arba juridinis asmuo, kuris naudojasi mokėjimo paslauga kaip mokėtojas ir (arba) kaip gavėjas;

11.

mokėjimo paslaugų teikėjas – 1 straipsnio 1 dalyje nurodyta įstaiga arba pagal 32 ar 33 straipsnį išimtimi besinaudojantis fizinis ar juridinis asmuo;

12.

mokėjimo sąskaita – vieno ar kelių mokėjimo paslaugų vartotojų vardu atidaryta sąskaita, naudojama mokėjimo operacijoms vykdyti;

13.

mokėjimo nurodymas – mokėtojo arba gavėjo nurodymas savo mokėjimo paslaugų teikėjui įvykdyti mokėjimo operaciją;

14.

mokėjimo priemonė – personalizuota (-os) priemonė (-ės) ir (arba) procedūros, dėl kurių susitaria mokėjimo paslaugų vartotojas ir mokėjimo paslaugų teikėjas ir kurios naudojamos mokėjimo nurodymui inicijuoti;

15.

mokėjimo inicijavimo paslauga – mokėjimo nurodymo, susijusio su kito mokėjimo paslaugų tiekėjo įstaigoje turima mokėjimo sąskaita, inicijavimo mokėjimo paslaugų vartotojo prašymu paslauga;

16.

informavimo apie sąskaitas paslauga – internetinė konsoliduotos informacijos apie vieną ar kelias mokėjimo paslaugų vartotojo turimas mokėjimo sąskaitas kito mokėjimo paslaugų teikėjo ar kelių mokėjimo paslaugų teikėjų įstaigose teikimo paslauga;

17.

sąskaitą tvarkantis mokėjimo paslaugų teikėjas – mokėjimo paslaugų teikėjas, mokėtojui teikiantis ir prižiūrintis mokėjimo sąskaitas;

18.

mokėjimo inicijavimo paslaugų teikėjas – mokėjimo paslaugų teikėjas, vykdantis verslo veiklą, kaip nurodyta I priedo 7 punkte;

19.

informavimo apie sąskaitas paslaugų teikėjas – mokėjimo paslaugų teikėjas, vykdantis verslo veiklą, kaip nurodyta I priedo 8 punkte;

20.

vartotojas – fizinis asmuo, kuris pagal mokėjimo paslaugų sutartis, kurioms taikoma ši direktyva, veikia siekdamas su prekyba, verslu ar profesija nesusijusių tikslų;

21.

bendroji sutartis – mokėjimo paslaugų sutartis, kuria reglamentuojamas būsimas atskirų ir paskesnių mokėjimo operacijų vykdymas ir kurioje gali būti nustatyta pareiga atidaryti mokėjimo sąskaitą bei jos atidarymo sąlygos;

22.

pinigų perlaida – mokėjimo paslauga, kai lėšos gaunamos iš mokėtojo neatidarant mokėjimo sąskaitų mokėtojo arba gavėjo vardu vien tam, kad atitinkama suma būtų pervesta gavėjui ar kitam gavėjo vardu veikiančiam mokėjimo paslaugų teikėjui, ir (arba) kai tokios lėšos gaunamos gavėjo vardu ir jam pateikiamos;

23.

tiesioginis debetas – mokėjimo paslauga, kurią teikiant lėšos nurašomos iš mokėtojo mokėjimo sąskaitos, kai mokėjimo operaciją inicijuoja gavėjas, remdamasis gavėjui, gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjui arba mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjui duotu sutikimu;

24.

kredito pervedimas – mokėjimo paslauga, kai mokėjimo paslaugų teikėjas, kurio įstaigoje yra mokėtojo mokėjimo sąskaita, vadovaudamasis mokėtojo nurodymu, mokėjimo operacijos ar kelių mokėjimo operacijų lėšas iš mokėtojo mokėjimo sąskaitos perveda į gavėjo mokėjimo sąskaitą;

25.

lėšos – banknotai ir monetos, pinigai sąskaitoje arba elektroniniai pinigai, kaip apibrėžta Direktyvos 2009/110/EB 2 straipsnio 2 punkte;

26.

įskaitymo data – nurodytas laiko momentas, kuriuo remiasi mokėjimo paslaugų teikėjas apskaičiuodamas palūkanas už lėšas, nurašomas iš mokėjimo sąskaitos arba į ją įskaitomas;

27.

pagrindinis valiutos keitimo kursas – valiutos keitimo kursas, kuriuo remiantis apskaičiuojama valiutos keitimo suma ir kurį pateikia mokėjimo paslaugų teikėjas arba nurodo viešai prieinamas šaltinis;

28.

pagrindinė palūkanų norma – palūkanų norma, kuria remiantis apskaičiuojamos visos taikytinos palūkanos ir kurią nurodo viešai prieinamas šaltinis, kurį gali patikrinti abi mokėjimo paslaugų sutarties šalys;

29.

autentiškumo patvirtinimas – procedūra, kurią taikydamas mokėjimo paslaugų teikėjas gali patikrinti mokėjimo paslaugų vartotojo tapatybę arba konkrečios mokėjimo priemonės naudojimo teisėtumą, įskaitant vartotojo personalizuotų saugumo požymių naudojimą;

30.

griežtas kliento autentiškumo patvirtinimas – autentiškumo patvirtinimas, grindžiamas dviejų ar daugiau elementų, kurie skirstomi į žinojimo (tai, ką žino tik vartotojas), turėjimo (tai, ką turi tik vartotojas) ir būdingumo (tai, kas būdinga vartotojui) kategorijas, ir yra nepriklausomi, nes vieną iš jų pažeidus nesumažėja kitų patikimumas, ir jo struktūra yra tokia, kad būtų užtikrintas autentiškumo patvirtinimo duomenų konfidencialumas;

31.

personalizuoti saugumo požymiai – personalizuotos ypatybės, kurias mokėjimo paslaugų vartotojui autentiškumo patvirtinimo tikslais suteikia mokėjimo paslaugų teikėjas;

32.

neskelbtini mokėjimo duomenys –duomenys, įskaitant personalizuotus saugumo požymius, kuriuos panaudojus galima sukčiauti ir kurie apima personalizuotus saugumo požymius. Mokėjimo inicijavimo paslaugų teikėjų ir informavimo apie sąskaitas paslaugų teikėjų veiklos tikslais sąskaitos savininko vardas, pavardė (pavadinimas) ir sąskaitos numeris nėra neskelbtini mokėjimo duomenys;

33.

unikalus identifikatorius – raidžių, skaičių ar simbolių derinys, kurį mokėjimo paslaugų teikėjas nurodo mokėjimo paslaugų vartotojui ir kurį mokėjimo paslaugų vartotojas turi pateikti, kad būtų vienareikšmiškai identifikuotas kitas mokėjimo operacijoje dalyvaujantis mokėjimo paslaugų vartotojas ir (arba) mokėjimo operacijoje naudojama kito mokėjimo paslaugų vartotojo mokėjimo sąskaita;

34.

nuotolinio ryšio priemonė – metodas, kurį galima naudoti mokėjimo paslaugų sutarčiai sudaryti, mokėjimo paslaugų teikėjui ir mokėjimo paslaugų vartotojui tuo pat metu fiziškai nedalyvaujant;

35.

patvarioji laikmena – priemonė, kuri suteikia galimybę mokėjimo paslaugų vartotojui saugoti jam asmeniškai skirtą informaciją taip, kad su informacija būtų galima susipažinti ateityje informacijos paskirtį atitinkančiu laikotarpiu, ir kuri leidžia atgaminti saugomą informaciją jos nepakeičiant;

36.

labai maža įmonė – įmonė, kuri mokėjimo paslaugų sutarties sudarymo metu yra Rekomendacijos 2003/361/EB priedo 1 straipsnyje ir 2 straipsnio 1 ir 3 dalyse apibrėžta įmonė;

37.

darbo diena – diena, kurią atitinkamas mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjas arba gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjas, dalyvaujantis vykdant mokėjimo operaciją, dirba vykdydamas mokėjimo operacijai atlikti būtiną veiklą;

38.

tarpininkas – fizinis arba juridinis asmuo, kuris teikdamas mokėjimo paslaugas veikia mokėjimo įstaigos vardu;

39.

filialas – veiklos vieta, kuri nėra pagrindinė buveinė ir kuri yra mokėjimo įstaigos dalis, neturinti juridinio asmens statuso ir tiesiogiai atliekanti kai kurias arba visas mokėjimo įstaigos veiklai būdingas operacijas; visos veiklos vietos, kurias toje pačioje valstybėje narėje įsteigė mokėjimo įstaiga, kurios pagrindinė buveinė yra kitoje valstybėje narėje, laikomos vienu filialu;

40.

grupė – grupė įmonių, kurios viena su kita yra susijusios santykiais, nurodytais Direktyvos 2013/34/ES 22 straipsnio 1, 2 arba 7 dalyje, arba įmonių, kaip apibrėžta Komisijos deleguotojo reglamento (ES) Nr. 241/2014 (29) 4, 5, 6 ir 7 straipsniuose, kurios viena su kita yra susijusios santykiais, nurodytais Reglamento (ES) Nr. 575/2013 10 straipsnio 1 dalyje ar 113 straipsnio 6 dalyje arba 7 dalyje;

41.

elektroninių ryšių tinklas – tinklas, kaip apibrėžta Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/21/EB (30) 2 straipsnio a punkte;

42.

elektroninių ryšių paslauga – paslauga, kaip apibrėžta Direktyvos 2002/21/EB 2 straipsnio c punkte;

43.

skaitmeninis turinys – prekės ar paslaugos, kuriamos ir pateikiamos skaitmenine forma, kuriomis naudotis arba kurias vartoti galima tik techniniame prietaise ir kurios jokiu būdu neapima naudojimosi fizinėmis prekėmis ar paslaugomis arba jų vartojimo;

44.

mokėjimo operacijų aptarnavimas ‒ mokėjimo paslauga, kurią teikia mokėjimo paslaugų teikėjas, įsipareigojantis gavėjui priimti ir apdoroti mokėjimo operacijas, ir kurią įvykdžius lėšos pervedamos gavėjui;

45.

mokėjimo priemonių išleidimas – mokėjimo paslauga, kurią teikia mokėjimo paslaugų teikėjas, įsipareigojantis suteikti mokėtojui mokėjimo priemonę mokėtojo mokėjimo operacijoms inicijuoti ir apdoroti;

46.

nuosavos lėšos – lėšos, kaip apibrėžta Reglamento (ES) Nr. 575/2013 4 straipsnio 1 dalies 118 punkte, kai ne mažiau kaip 75 % 1 lygio kapitalo yra bendras 1 lygio nuosavas kapitalas, kaip nurodyta to reglamento 50 straipsnyje, o 2 lygio kapitalas yra lygus vienam trečdaliui 1 lygio kapitalo arba mažesnis;

47.

mokėjimo priemonės prekės ženklas – fizinis ar skaitmeninis pavadinimas, terminas, ženklas, simbolis ar jų derinys, pagal kurį galima nustatyti mokėjimo kortelių schemą, pagal kurią vykdomos kortele grindžiamos mokėjimo operacijos;

48.

kelių mokėjimo priemonių prekių ženklų naudojimas – dviejų ar daugiau mokėjimo priemonių prekių ženklų arba to paties mokėjimo priemonės prekės ženklo mokėjimo programėlių naudojimas toje pačioje mokėjimo priemonėje.

a)

veiklos programą, kurioje visų pirma nurodoma numatomų mokėjimo paslaugų rūšis;

b)

verslo planą, įskaitant numatomą pirmųjų trejų finansinių metų biudžeto sąmatą, įrodančią, kad pareiškėjas gali patikimai veikti naudodamas tinkamas ir proporcingas sistemas, išteklius ir procedūras;

c)

įrodymą, kad mokėjimo įstaiga turi pradinį kapitalą, kaip numatyta 7 straipsnyje;

d)

10 straipsnio 1 dalyje nurodytų mokėjimo įstaigų atveju – priemonių, kurių pagal 10 straipsnį imtasi siekiant apsaugoti mokėjimo paslaugų vartotojų lėšas, aprašymą;

e)

pareiškėjo taikomos valdymo tvarkos ir vidaus kontrolės mechanizmų, įskaitant administracines, rizikos valdymo ir apskaitos procedūras, aprašymą, įrodantį, kad ta valdymo tvarka, tie kontrolės mechanizmai ir tos procedūros yra proporcingos, tinkamos, patikimos ir adekvačios;

f)

nustatytos procedūros, pagal kurią stebimi saugumo incidentai ir su saugumu susiję klientų skundai, į juos reaguojama ir imamasi tolesnių veiksmų, įskaitant pranešimo apie incidentus mechanizmą, kuriuo atsižvelgiama į 96 straipsnyje nustatytas mokėjimo įstaigos pareigas pranešti, aprašymą;

g)

nustatyto proceso, kurio metu registruojama, stebima, fiksuojama ir ribojama prieiga prie neskelbtinų mokėjimo duomenų, aprašymą;

h)

veiklos tęstinumo tvarkos aprašymą, jame aiškiai nurodant ypatingos svarbos operacijas, veiksmingus nenumatytų atvejų planus ir reguliaraus tokių planų adekvatumo ir efektyvumo testavimo ir peržiūros procedūrą;

i)

principų ir apibrėžčių, taikomų renkant veiklos rezultatų, operacijų ir sukčiavimo statistinius duomenis, aprašymą;

j)

saugumo politikos dokumentą, įskaitant išsamų su savo mokėjimo paslaugomis susijusios rizikos vertinimą ir saugumo kontrolės bei rizikos mažinimo priemonių, kurių imtasi siekiant tinkamai apsaugoti mokėjimo paslaugų vartotojus nuo nustatytos rizikos, įskaitant sukčiavimą ir neteisėtą neskelbtinų ir asmens duomenų naudojimą, aprašymą;

k)

mokėjimo įstaigų, kurios turi vykdyti pareigas, susijusias su pinigų plovimu ir teroristų finansavimu pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą (ES) 2015/849 (31) ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) 2015/847 (32), atveju – vidaus kontrolės mechanizmų, kuriuos pareiškėjas yra įdiegęs siekdamas įvykdyti tas pareigas, aprašymą;

l)

pareiškėjo organizacinės struktūros aprašymą, įskaitant, jei taikoma, numatomo tarpininkų bei filialų naudojimo aprašymą ir jų patikrinimų ne vietoje ir vietoje, kuriuos pareiškėjas įsipareigoja atlikti bent kasmet, aprašymą, taip pat veiklos perdavimo išorės subjektams tvarkos aprašymą bei savo dalyvavimo nacionalinėje arba tarptautinėje mokėjimo sistemoje aprašymą;

m)

tapatybės duomenis asmenų, tiesiogiai ar netiesiogiai turinčių pareiškėjo kvalifikuotąją akcijų paketo dalį, kaip apibrėžta Reglamento (ES) Nr. 575/2013 4 straipsnio 1 dalies 36 punkte, jų turimo kapitalo dydžius ir jų tinkamumo įrodymą atsižvelgiant į būtinybę užtikrinti mokėjimo įstaigos patikimą ir prudencinį valdymą;

n)

direktorių ir asmenų, atsakingų už mokėjimo įstaigos valdymą, ir prireikus asmenų, atsakingų už mokėjimo įstaigos mokėjimo paslaugų teikimo veiklos valdymą, tapatybės duomenis bei įrodymus, kad jie yra geros reputacijos ir turi tinkamų žinių bei patirties mokėjimo paslaugoms vykdyti, kaip apibrėžė mokėjimo įstaigos buveinės valstybė narė;

o)

kai taikytina, teisės aktų nustatytą auditą atliekančių auditorių ir audito įmonių, kaip apibrėžta Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2006/43/EB (33), tapatybės duomenis;

p)

pareiškėjo teisinį statusą ir įstatus;

q)

pareiškėjo pagrindinės buveinės adresą.

a)

įmonės rizikos pobūdį;

b)

ar įmonė teikia kitas mokėjimo paslaugas, kaip nurodyta I priede, arba ar ji vykdo kitą veiklą;

c)

veiklos apimtį:

d)

konkrečias panašių garantijų ypatybes ir jų įgyvendinimo kriterijus.

a)

jeigu mokėjimo įstaiga teikia tik I priedo 6 punkte nurodytą mokėjimo paslaugą, jos kapitalas niekada negali būti mažesnis kaip 20 000 EUR;

b)

jeigu mokėjimo įstaiga teikia I priedo 7 punkte nurodytą mokėjimo paslaugą, jos kapitalas niekada negali būti mažesnis kaip 50 000 EUR;

c)

jeigu mokėjimo įstaiga teikia bet kurią I priedo 1–5 punktuose nurodytą mokėjimo paslaugą, jos kapitalas niekada negali būti mažesnis kaip 125 000 EUR.

A metodas

Mokėjimo įstaigos nuosavos lėšos turi būti ne mažesnės nei 10 % jos praėjusių metų fiksuotų pridėtinių išlaidų. Kompetentingos institucijos gali šį reikalavimą patikslinti tuo atveju, jeigu nuo praėjusių metų mokėjimo įstaigos veikloje įvyksta esminių pokyčių. Jeigu apskaičiavimo dieną mokėjimo įstaiga dar nėra baigusi visų vienerių metų veiklos, reikalaujama, kad jos nuosavos lėšos sudarytų bent 10 % atitinkamų fiksuotų pridėtinių išlaidų, kurios numatytos jos verslo plane, išskyrus atvejus, kai kompetentingos institucijos reikalauja patikslinti šį planą.

B metodas

Mokėjimo įstaigos nuosavos lėšos turi būti ne mažesnės nei toliau nurodytų dydžių, padaugintų iš 2 dalyje apibrėžto padidinimo daugiklio k, suma, kai mokėjimo apimtis (MA) sudaro vieną dvyliktąją bendros mokėjimo operacijų, kurias mokėjimo įstaiga atliko praėjusias metais, sumos:

C metodas

Mokėjimo įstaigos nuosavos lėšos turi būti ne mažesnės nei atitinkamas rodiklis, apibrėžtas a punkte, padaugintas iš b punkte nustatyto padauginimo daugiklio ir vėl padaugintas iš 2 dalyje apibrėžto padidinimo daugiklio k.

a)

0,5, jeigu mokėjimo įstaiga teikia tik mokėjimo paslaugą, kaip nurodyta I priedo 6 punkte;

b)

1, jeigu mokėjimo įstaiga teikia bet kurią iš mokėjimo paslaugų, kaip nurodyta I priedo 1–5 punktuose.

a)

lėšos niekada negali būti laikomos kartu su kitų fizinių arba juridinių asmenų, ne mokėjimo paslaugų vartotojų, kurių vardu tos lėšos laikomos, lėšomis ir, jei po lėšų gavimo dienos einančios darbo dienos pabaigoje jas vis dar turi mokėjimo įstaiga ir jos dar nėra pristatytos gavėjui ar nėra pervestos kitam mokėjimo paslaugų teikėjui, jos deponuojamos atskiroje kredito įstaigos sąskaitoje arba investuojamos į saugų, likvidų mažos rizikos turtą, kaip apibrėžta buveinės valstybės narės kompetentingų institucijų; ir jos pagal nacionalinę teisę yra apsaugotos mokėjimo paslaugų vartotojų naudai nuo mokėjimo įstaigos kreditorių reikalavimų, visų pirma nemokumo atveju;

b)

lėšos apdraudžiamos pagal draudimo liudijimą ar joms taikoma kita panaši garantija, išduota draudimo bendrovės ar kredito įstaigos, nepriklausančios tai pačiai kaip ir mokėjimo įstaiga grupei, tokiai sumai, kuri neapdraudus pagal draudimo liudijimą ar neturint kitos panašios garantijos būtų buvusi atskirta, ir kuri išmokama tuo atveju, kai mokėjimo įstaiga negali įvykdyti savo finansinių įsipareigojimų.

a)

per 12 mėnesių nepasinaudoja leidimu, aiškiai atsisako leidimo arba ilgiau kaip šešis mėnesius nevykdo veiklos, jeigu atitinkama valstybė narė nėra numačiusi, kad tokiais atvejais šis leidimas netenka galios;

b)

gavo leidimą pateikusi klaidingą informaciją ar pasinaudojusi kitomis neteisėtomis priemonėmis;

c)

nebeatitinka leidimo išdavimo sąlygų arba neinformuoja kompetentingos institucijos apie šiuo atžvilgiu svarbius pokyčius;

d)

toliau vykdydama mokėjimo paslaugų teikimo veiklą galėtų kelti grėsmę mokėjimo sistemos stabilumui arba pasitikėjimui ja; arba

e)

atitinka vieną ar daugiau kitų aplinkybių, dėl kurių nacionalinėje teisėje numatoma panaikinti leidimą.

a)

leidimus turinčias mokėjimo įstaigas ir jų tarpininkus;

b)

fizinius ir juridinius asmenis, kuriems taikoma išimtis pagal 32 ar 33 straipsnį, ir jų tarpininkus ir

c)

2 straipsnio 5 dalyje nurodytas įstaigas, kurios turi teisę teikti mokėjimo paslaugas pagal nacionalinę teisę.

a)

teikti operacijų ir glaudžiai susijusias papildomas paslaugas, pavyzdžiui, užtikrinti mokėjimo operacijų vykdymą, teikti užsienio valiutų keitimo paslaugas, vykdyti saugojimo veiklą ir saugoti ir tvarkyti duomenis;

b)

valdyti mokėjimo sistemas, nedarant poveikio 35 straipsniui;

c)

vykdyti verslo veiklą, kuri nėra mokėjimo paslaugų teikimo veikla, atsižvelgiant į taikomus Sąjungos ir nacionalinės teisės aktus.

a)

kreditas yra papildoma priemonė ir suteiktas tik mokėjimo operacijai įvykdyti;

b)

nepaisant nacionalinių taisyklių dėl kredito suteikimo kredito kortelėmis, dėl mokėjimo suteiktas ir pagal 11 straipsnio 9 dalį ir 28 straipsnį įvykdytas kreditas grąžinamas per trumpą laikotarpį, kuris jokiu būdu negali būti ilgesnis nei 12 mėnesių;

c)

toks kreditas nėra suteikiamas iš mokėjimo operacijai vykdyti gautų ar laikomų lėšų;

d)

mokėjimo įstaigos nuosavos lėšos, priežiūros institucijų nuomone, bet kuriuo metu yra pakankamos atsižvelgiant į bendrą suteikto kredito sumą.

a)

tarpininko pavadinimą ir adresą;

b)

vidaus kontrolės mechanizmų, kuriuos tarpininkas naudos, kad įvykdytų pareigas, susijusias su pinigų plovimu ir teroristų finansavimu pagal Direktyvą (ES) 2015/849, aprašymą, kuris turi būti nedelsiant atnaujinamas, jei iš esmės pasikeičia pirminiame pranešime pateikti duomenys;

c)

direktorių ir asmenų, atsakingų už mokėjimo paslaugoms teikti pasitelkto tarpininko valdymą, tapatybės duomenis, o tarpininkų, kurie nėra mokėjimo paslaugų teikėjai, atveju – įrodymą, kad jie yra kompetentingi ir tinkami asmenys;

d)

mokėjimo įstaigos mokėjimo paslaugas, kurias teikti įgaliojamas tarpininkas; ir

e)

jei taikytina, tarpininko unikalų identifikavimo kodą arba numerį.

a)

išorės subjektui perdavus veiklos funkcijas, vyresnioji vadovybė negali perduoti savo atsakomybės;

b)

negali keistis mokėjimo įstaigos santykiai su jos mokėjimo paslaugų vartotojais ir pareigos jų atžvilgiu pagal šią direktyvą;

c)

negali būti sušvelnintos sąlygos, kurių mokėjimo įstaiga turi laikytis, kad jai būtų suteiktas leidimas ir kad ji išsaugotų tą leidimą pagal šią antraštinę dalį;

d)

negali būti pašalintos arba pakeistos kitos sąlygos, kuriomis remiantis mokėjimo įstaigai buvo išduotas leidimas.

a)

reikalauti, kad mokėjimo įstaiga pateiktų visą informaciją, kurios reikia stebėti, ar laikomasi nuostatų, jei taikoma nurodydamos prašymo tikslą ir informacijos pateikimo terminą;

b)

atlikti patikrinimus vietoje – mokėjimo įstaigoje, tarpininko ar filialo, mokėjimo įstaigos atsakomybe teikiančio mokėjimo paslaugas, ar bet kurio išorės subjekto, kuriam perduodamas veiklos vykdymas, būstinėje;

c)

teikti rekomendacijas, gaires ir, kai taikytina, nustatyti privalomas administracines nuostatas;

d)

sustabdyti leidimo galiojimą arba jį panaikinti pagal 13 straipsnį.

a)

kitų valstybių narių kompetentingomis institucijomis, atsakingomis už leidimų išdavimą mokėjimo įstaigoms ir jų priežiūrą;

b)

ECB ir valstybių narių nacionaliniais centriniais bankais, kaip pinigų ir priežiūros institucijomis, bei atitinkamais atvejais su kitomis viešosios valdžios institucijomis, atsakingomis už mokėjimo ir atsiskaitymo sistemų priežiūrą;

c)

kitomis atitinkamomis institucijomis, paskirtomis pagal šią direktyvą, Direktyvą (ES) 2015/849 ir mokėjimo paslaugų teikėjams taikomą kitą Sąjungos teisę, pavyzdžiui, teisę, taikytiną pinigų plovimui ir teroristų finansavimui;

d)

EBI, kaip institucija, prisidedančia prie nuoseklaus ir darnaus priežiūros mechanizmų veikimo, kaip nurodyta Reglamento (ES) Nr. 1093/2010 1 straipsnio 5 dalies a punkte.

a)

mokėjimo įstaigos pavadinimą, adresą ir, jei taikoma, leidimo numerį;

b)

valstybę (-es) narę (-es), kurioje (-iose) ji ketina vykdyti veiklą;

c)

mokėjimo paslaugą (-as), kuri (-ios) bus teikiama (-os);

d)

kai mokėjimo įstaiga ketina pasitelkti tarpininką – 19 straipsnio 1 dalyje nurodytą informaciją;

e)

kai mokėjimo įstaiga ketina pasitelkti filialą – 5 straipsnio 1 dalies b ir e punktuose nurodytą informaciją apie mokėjimo paslaugų veiklą priimančioje valstybėje narėje, filialo organizacinės struktūros aprašymą ir už filialo valdymą atsakingų asmenų tapatybės duomenis.

a)

bendrą mokėjimo įstaigų priimančiosiose valstybėse narėse atliktų operacijų apimtį ir vertę;

b)

suteiktų mokėjimo paslaugų rūšį; ir

c)

bendrą priimančiojoje valstybėje narėje įsisteigusių tarpininkų skaičių.

a)

atitinkamo asmens, įskaitant tarpininkus, už kuriuos jis prisiima visą atsakomybę, per pastaruosius 12 mėnesių įvykdytų mokėjimo operacijų visos vertės mėnesinis vidurkis neviršija valstybės narės nustatytos ribos, tačiau bet kuriuo atveju yra ne didesnis kaip 3 mln. EUR. Tas reikalavimas įvertinamas atsižvelgiant į jo verslo plane numatytą mokėjimo operacijų bendrą sumą, išskyrus atvejus, kai kompetentingos institucijos reikalauja patikslinti šį planą, ir

b)

nei vienas iš fizinių asmenų, atsakingų už veiklos valdymą ar vykdymą, nebuvo pripažintas kaltu padaręs teisės pažeidimų, susijusių su pinigų plovimu ar teroristų finansavimu, arba kitus finansinius nusikaltimus.

a)

veiksmingą dalyvavimą kitose mokėjimo sistemose ribojančių taisyklių;

b)

leidimą turinčius mokėjimo paslaugų teikėjus arba registruotus mokėjimo paslaugų teikėjus diskriminuojančių taisyklių, susijusių su dalyvių teisėmis, pareigomis ir teisėmis į turtą;

c)

apribojimų institucinio statuso pagrindu.

a)

pagal Direktyvą 98/26/EB nustatytoms mokėjimo sistemoms;

b)

mokėjimo sistemoms, kuriose dalyvauja tik mokėjimo paslaugų teikėjai, priklausantys grupei.

a)

nukrypstant nuo 51, 52 ir 56 straipsnių, mokėjimo paslaugų teikėjas pateikia mokėtojui tik informaciją apie mokėjimo paslaugos pagrindines savybes, įskaitant būdą, kaip galima naudotis mokėjimo priemone, atsakomybę, taikomus mokesčius ir kitą svarbią informaciją, reikalingą pagrįstam sprendimui priimti, taip pat nurodo, kur lengvai prieinamu būdu galima susipažinti su visa kita 52 straipsnyje nurodyta informacija ir sąlygomis;

b)

gali būti susitarta, kad nukrypstant nuo 54 straipsnio, iš mokėjimo paslaugų teikėjo nereikalaujama pasiūlyti bendrosios sutarties sąlygų pakeitimų tokiu pačiu būdu, kaip numatyta 51 straipsnio 1 dalyje;

c)

gali būti susitarta, kad, nukrypstant nuo 57 ir 58 straipsnių, atlikus mokėjimo operaciją:

a)

konkrečią informaciją arba unikalų identifikatorių, kuriuos turi nurodyti mokėjimo paslaugų vartotojas, kad mokėjimo nurodymas būtų tinkamai inicijuotas arba įvykdytas;

b)

maksimalią mokėjimo paslaugos, kuri bus teikiama, vykdymo trukmę;

c)

visus mokėjimo paslaugų vartotojo mokėjimo paslaugų teikėjui mokamus mokesčius ir, kai taikytina, tų mokesčių išskaidymą;

d)

kai taikytina, faktinį arba pagrindinį valiutos keitimo kursą, kuris turi būti taikomas mokėjimo operacijai.

a)

mokėjimo inicijavimo paslaugų teikėjo pavadinimą, jo pagrindinės buveinės geografinį adresą ir, kai taikytina, jo tarpininko ar filialo, įsisteigusio valstybėje narėje, kurioje siūloma mokėjimo paslauga, geografinį adresą, taip pat kitą kontaktinę informaciją, įskaitant elektroninio pašto adresą, svarbią ryšiams su mokėjimo inicijavimo paslaugų teikėju palaikyti; ir

b)

kompetentingos institucijos kontaktinius duomenis.

a)

patvirtinimą, kad mokėjimo nurodymas sėkmingai inicijuotas mokėtojo sąskaitą tvarkančio mokėjimo paslaugų teikėjo įstaigoje;

b)

nuorodą, pagal kurią mokėtojas ir gavėjas gali nustatyti mokėjimo operaciją ir, kai taikytina, gavėjas – nustatyti mokėtoją, taip pat visą informaciją, perduotą atliekant mokėjimo operaciją;

c)

mokėjimo operacijos sumą;

d)

kai taikytina, visų mokėjimo inicijavimo paslaugų teikėjui mokėtinų mokesčių už operaciją sumą, ir, kai taikytina tų mokesčių sumų išskaidymą.

a)

nuorodą, pagal kurią mokėtojas gali nustatyti mokėjimo operaciją ir, kai taikytina, su gavėju susijusią informaciją;

b)

mokėjimo operacijos sumą mokėjimo nurodyme naudota valiuta;

c)

visų už mokėjimo operaciją mokėtojo mokamų mokesčių sumą ir, kai taikytina, tokių mokesčių sumų išskaidymą;

d)

kai taikytina, mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjo mokėjimo operacijai taikytą valiutos keitimo kursą arba nuorodą į jį, kai šis kursas skiriasi nuo nurodyto pagal 45 straipsnio 1 dalies d punktą, ir mokėjimo operacijos sumą po valiutos perskaičiavimo;

e)

mokėjimo nurodymo gavimo datą.

a)

nuorodą, pagal kurią gavėjas gali nustatyti mokėjimo operaciją, o, kai taikytina, ir mokėtoją, bei visą informaciją, perduotą atliekant mokėjimo operaciją;

b)

mokėjimo operacijos sumą ta valiuta, kuria lėšos suteikiamos gavėjui;

c)

visų už mokėjimo operaciją gavėjo mokamų mokesčių sumą ir, kai taikytina, tokių mokesčių sumų išskaidymą;

d)

kai taikytina, gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjo mokėjimo operacijai taikytą valiutos keitimo kursą ir mokėjimo operacijos sumą iki to valiutos perskaičiavimo;

e)

įskaitymo į sąskaitą datą.

1.

dėl mokėjimo paslaugų teikėjo:

2.

dėl naudojimosi mokėjimo paslaugomis:

3.

dėl mokesčių, palūkanų ir valiutos keitimo kursų:

4.

dėl ryšių palaikymo:

5.

dėl apsaugos ir taisomųjų priemonių:

6.

dėl bendrosios sutarties pakeitimų ir nutraukimo:

7.

dėl teisių gynimo:

a)

maksimalų vykdymo laiką;

b)

mokesčius, kuriuos turi sumokėti mokėtojas;

c)

atitinkamais atvejais visų mokesčių sumų išskaidymą.

a)

nuorodą, pagal kurią mokėtojas gali nustatyti kiekvieną mokėjimo operaciją ir atitinkamais atvejais su gavėju susijusią informaciją;

b)

mokėjimo operacijos sumą valiuta, kuria suma nurašoma iš mokėtojo mokėjimo sąskaitos, arba mokėjimo nurodyme naudota valiuta;

c)

visų mokesčių už mokėjimo operaciją sumą ir, kai taikytina, tokių mokesčių sumų išskaidymą arba mokėtojo mokamas palūkanas;

d)

kai taikytina, mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjo mokėjimo operacijai taikytą valiutos keitimo kursą ir mokėjimo operacijos sumą po to valiutos perskaičiavimo;

e)

nurašymo iš sąskaitos datą arba mokėjimo nurodymo gavimo datą.

a)

nuorodą, pagal kurią gavėjas gali nustatyti mokėjimo operaciją ir mokėtoją, taip pat visą informaciją, perduotą atliekant mokėjimo operaciją;

b)

mokėjimo operacijos sumą valiuta, kuria suma įskaitoma į gavėjo mokėjimo sąskaitą;

c)

visų mokesčių už mokėjimo operaciją sumą ir, kai taikytina, tokių mokesčių sumų išskaidymą, arba gavėjo mokamas palūkanas;

d)

kai taikytina, gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjo mokėjimo operacijai taikytą valiutos keitimo kursą ir mokėjimo operacijos sumą iki to valiutos perskaičiavimo;

e)

įskaitymo į sąskaitą datą.

a)

69 straipsnio 1 dalies b punktas, 70 straipsnio 1 dalies c bei d punktai ir 74 straipsnio 3 dalis netaikomi, jei negalima mokėjimo priemonės blokuoti arba užkirsti kelią ją toliau naudoti;

b)

72 ir 73 straipsniai ir 74 straipsnio 1 bei 3 dalys netaikomi, jei mokėjimo priemonė yra naudojama anonimiškai arba jei mokėjimo paslaugų teikėjas dėl kitų priežasčių, susijusių su mokėjimo priemone, negali įrodyti, kad mokėjimo operacija buvo autorizuota;

c)

nukrypstant nuo 79 straipsnio 1 dalies, nereikalaujama, kad mokėjimo paslaugų teikėjas praneštų mokėjimo paslaugų vartotojui apie atsisakymą vykdyti mokėjimo nurodymą, jei iš aplinkybių akivaizdu, kad mokėjimo nurodymas nebus įvykdytas;

d)

nukrypstant nuo 80 straipsnio, mokėtojas negali atšaukti mokėjimo nurodymo po to, kai mokėjimo nurodymas perduotas arba gavėjui duotas sutikimas įvykdyti mokėjimo operaciją;

e)

nukrypstant nuo 83 ir 84 straipsnių, taikomi kiti vykdymo laikotarpiai.

a)

prašymo pateikimo metu prie mokėtojo mokėjimo sąskaita yra pasiekiama internetu;

b)

mokėtojas davė aiškų sutikimą, kad sąskaitą tvarkantis mokėjimo paslaugų teikėjas atsakytų į atitinkamų mokėjimo paslaugų teikėjų prašymus patvirtinti, kad mokėtojo mokėjimo sąskaitoje yra, atitinkama tam tikros kortele grindžiamos mokėjimo operacijos suma;

c)

b punkte nurodytas sutikimas turi būti duotas prieš pirmo prašymo dėl patvirtinimo pateikimą.

a)

mokėtojas yra davęs aiškų sutikimą, kad mokėjimo paslaugų teikėjas gali prašyti 1 dalyje nurodyto patvirtinimo;

b)

mokėtojas inicijavo kortele grindžiamą atitinkamos sumos mokėjimo operaciją naudodamas mokėjimo paslaugų teikėjo išduotą kortele grindžiamą mokėjimo priemonę;

c)

mokėjimo paslaugų teikėjas prieš kiekvieną prašymą dėl patvirtinimo patvirtina savo tapatybę sąskaitą tvarkančiam mokėjimo paslaugų teikėjui ir saugiai susisiekia su sąskaitą tvarkančiu mokėjimo paslaugų teikėju pagal 98 straipsnio 1 dalies d punktą.

a)

jokiu momentu nelaiko mokėtojo lėšų teikiant mokėjimo inicijavimo paslaugą;

b)

užtikrina, kad mokėjimo paslaugų vartotojo personalizuoti saugumo požymiai nebūtų prieinami kitoms šalims, išskyrus vartotoją ir personalizuotų saugumo požymių išdavėją, ir kad juos mokėjimo inicijavimo paslaugų teikėjas perduotų saugiais ir veiksmingais kanalais;

c)

užtikrina, kad bet kokia kita informacija apie mokėjimo paslaugų vartotoją, gauta teikiant mokėjimo inicijavimo paslaugas, būtų suteikta tik gavėjui ir tik gavus aiškų mokėjimo paslaugų vartotojo sutikimą;

d)

kaskart inicijavus mokėjimą patvirtina savo tapatybę mokėtojo sąskaitą tvarkančiam mokėjimo paslaugų teikėjui ir saugiai susisiekia su sąskaitą tvarkančiu mokėjimo paslaugų teikėju, mokėtoju ir gavėju pagal 98 straipsnio 1 dalies d punktą;

e)

nelaiko neskelbtinų mokėjimo paslaugų vartotojo mokėjimo duomenų;

f)

mokėjimo paslaugų vartotojo neprašo kitų duomenų, išskyrus tuos, kurių reikia mokėjimo inicijavimo paslaugai suteikti;

g)

nenaudoja duomenų kitais tikslais nei siekiant suteikti mokėjimo inicijavimo paslaugą, kurios aiškiai prašo mokėtojas, neturi prieigos prie jų ir jų nesaugo kitais nei minėti tikslais;

h)

nekeičia sumos, gavėjo ar kitų operacijos savybių.

a)

saugiai susisiekia su mokėjimo inicijavimo paslaugų teikėjais pagal 98 straipsnio 1 dalies d punktą;

b)

iš mokėjimo inicijavimo paslaugų teikėjo gavęs mokėjimo nurodymą iš karto mokėjimo inicijavimo paslaugų teikėjui pateikia visą informaciją apie mokėjimo operacijos inicijavimą arba leidžia su ja susipažinti ir pateikia visą informaciją, kuri yra prieinama sąskaitą tvarkančiam mokėjimo paslaugų teikėjui, apie mokėjimo operacijos įvykdymą ar leidžia su ja susipažinti;

c)

mokėjimo nurodymus, perduotus naudojantis mokėjimo inicijavimo paslaugų teikėjo paslaugas, jei nėra objektyvių priežasčių elgtis kitaip, vykdo nediskriminuodamas, visų pirma įvykdymo laiko, prioriteto ar mokesčių atžvilgiu, palyginti su mokėtojo tiesiogiai perduotais mokėjimo nurodymais.

a)

teikia paslaugas tik gavus mokėjimo paslaugų vartotojo aiškų sutikimą;

b)

užtikrina, kad mokėjimo paslaugų vartotojo personalizuoti saugumo požymiai nebūtų prieinami kitoms šalims, išskyrus vartotoją ir personalizuotų saugumo požymių išdavėją, ir kad informavimo apie sąskaitas paslaugų teikėjui juos perduodant tai būtų daroma saugiais ir veiksmingais kanalais;

c)

kaskart pradėjus ryšių seansą nurodo savo tapatybę mokėjimo paslaugų vartotojo sąskaitą tvarkančiam (-iems) mokėjimo paslaugų teikėjui (-ams) ir saugiai susisiekia su sąskaitą tvarkančiu (-iais) mokėjimo paslaugų teikėju (-ais) ir mokėjimo paslaugų vartotoju pagal 98 straipsnio 1 dalies d punktą;

d)

turi prieigą tik prie informacijos apie nurodytas mokėjimo sąskaitas ir susijusias mokėjimo operacijas;

e)

neprašo su mokėjimo sąskaitomis susijusių neskelbtinų mokėjimo duomenų;

f)

laikantis duomenų apsaugos taisyklių nenaudoja duomenų kitais tikslais nei siekiant suteikti informavimo apie sąskaitas paslaugą, kurios aiškiai prašo mokėjimo paslaugų vartotojas, neturi prieigos prie jų ar nesaugo jų kitais tikslais.

a)

saugiai susisiekia su informavimo apie sąskaitas paslaugų teikėjais pagal 98 straipsnio 1 dalies d punktą; ir

b)

naudojantis informavimo apie sąskaitas paslaugų teikėjo paslaugomis perduotus prašymus gauti duomenis vykdo nediskriminuodamas, jeigu nėra objektyvių priežasčių elgtis kitaip.

a)

naudojasi mokėjimo priemone, laikydamasis mokėjimo priemonės išleidimą ir naudojimą reglamentuojančių sąlygų, kurios turi būti objektyvios, nediskriminacinės ir proporcingos;

b)

sužinojęs apie mokėjimo priemonės praradimą, vagystę, neteisėtą pasisavinimą ar neautorizuotą naudojimą, nepagrįstai nedelsdamas praneša apie tai mokėjimo paslaugų teikėjui arba pastarojo nurodytam subjektui.

a)

užtikrina, kad personalizuoti saugumo požymiai nebūtų prieinami kitoms šalims, o tik mokėjimo paslaugų vartotojui, turinčiam teisę naudoti mokėjimo priemonę, nedarant poveikio 69 straipsnyje numatytoms mokėjimo paslaugų vartotojo pareigoms;

b)

nesiunčia neužsakytos mokėjimo priemonės, išskyrus atvejus, kai mokėjimo paslaugų vartotojui jau išduota mokėjimo priemonė turi būti pakeista;

c)

užtikrina, kad visada būtų prieinamos tinkamos priemonės, kuriomis naudodamasis mokėjimo paslaugų vartotojas galėtų pateikti pranešimą pagal 69 straipsnio 1 dalies b punktą ar pareikalauti, kad mokėjimo priemonės blokavimas būtų panaikintas pagal 68 straipsnio 4 dalį; mokėjimo paslaugų vartotojui paprašius, mokėjimo paslaugų teikėjas suteikia jam priemones, kuriomis 18 mėnesių nuo pranešimo pateikimo mokėjimo paslaugų vartotojas gali įrodyti, kad mokėjimo paslaugų vartotojas pateikė tokį pranešimą;

d)

mokėjimo paslaugos vartotojui suteikia galimybę nemokamai pateikti pranešimą pagal 69 straipsnio 1 dalies b punktą ir, jei prašo sumokėti, gali prašyti padengti tik pakeitimo išlaidas, tiesiogiai priskiriamas mokėjimo priemonei;

e)

visiškai užkerta kelią mokėjimo priemonės naudojimui, kai yra pateiktas pranešimas pagal 69 straipsnio 1 dalies b punktą.

a)

mokėtojas negalėjo pastebėti mokėjimo priemonės praradimo, vagystės arba neteisėto pasisavinimo iki mokėjimo įvykdymo, išskyrus atvejus, kai mokėtojas veikė nesąžiningai; arba

b)

nuostolis patirtas dėl mokėjimo paslaugų teikėjo ar išorės subjektų, kuriems perduodamas veiklos vykdymas, darbuotojo, tarpininko, filialo veiksmų ar neveikimo.

a)

autorizuojant nebuvo nurodyta tiksli mokėjimo operacijos suma;

b)

mokėjimo operacijos suma buvo didesnė už sumą, kurios pagrįstai galėjo tikėtis mokėtojas atsižvelgdamas į ankstesnių išlaidų struktūrą, bendrosios sutarties sąlygas ir atitinkamas to atvejo aplinkybes.

a)

mokėtojas davė sutikimą įvykdyti mokėjimo operaciją tiesiogiai mokėjimo paslaugų teikėjui; ir

b)

kai taikytina, mokėjimo paslaugų teikėjas arba gavėjas mokėtojui sutartu būdu pateikė informaciją apie būsimą mokėjimo operaciją ar sudarė sąlygas su ja susipažinti ne mažiau kaip prieš keturias savaites iki nustatytos dienos.

a)

mokėjimo operacijoms eurais;

b)

nacionalinėms mokėjimo operacijoms euro zonai nepriklausančios valstybės narės valiuta;

c)

mokėjimo operacijoms, kurių metu atliekamas tik vienas euro ir euro zonai nepriklausančios valstybės narės valiutos perskaičiavimas, laikantis sąlygos, kad reikiamas valiutos perskaičiavimas atliekamas atitinkamoje euro zonai nepriklausančioje valstybėje narėje ir, tarptautinių mokėjimo operacijų atveju, tarptautinis pervedimas atliekamas eurais.

a)

valiuta neperskaičiuojama; arba

b)

perskaičiuojama euro ir valstybės narės valiuta arba dviejų valstybių narių valiutos.

a)

mokėjimo paslaugų teikėjams – dėl 1 dalyje nurodytų didelių incidentų klasifikavimo ir dėl pranešimo apie tokius incidentus turinio, formato, įskaitant standartinius pranešimo šablonus, ir procedūrų;

b)

kompetentingoms institucijoms – dėl incidento svarbos įvertinimo kriterijų ir informacijos, pateikiamos pranešimuose apie incidentus, kurie bus teikiami kitoms vietos institucijoms.

a)

internetu prisijungia prie savo mokėjimo sąskaitos;

b)

inicijuoja elektroninę mokėjimo operaciją;

c)

nuotolinio ryšio priemone vykdo bet kokį veiksmą, kuris gali būti susijęs su sukčiavimo atliekant mokėjimą ar kitokio piktnaudžiavimo rizika.

a)

griežto kliento autentiškumo patvirtinimo, nurodyto 97 straipsnio 1 ir 2 dalyse, reikalavimai;

b)

97 straipsnio 1, 2 ir 3 dalių taikymo išimtys, grindžiamos kriterijais, nustatytais šio straipsnio 3 dalyje;

c)

reikalavimai, kuriuos turi tenkinti saugumo priemonės pagal 97 straipsnio 3 dalį, siekiant apsaugoti mokėjimo paslaugų vartotojų personalizuotų saugumo požymių konfidencialumą ir vientisumą; ir

d)

sąskaitą tvarkančių mokėjimo paslaugų teikėjų, mokėjimo inicijavimo paslaugų teikėjų, informavimo apie sąskaitas paslaugų teikėjų, mokėtojų, gavėjų ir kitų mokėjimo paslaugų teikėjų bendrų ir saugių atvirųjų ryšių standartų reikalavimai, skirti identifikavimui, autentiškumo patvirtinimui, pranešimui ir informavimui, taip pat saugumo priemonių įgyvendinimui.

a)

priėmus veiksmingus ir rizika grindžiamus reikalavimus mokėjimo paslaugų vartotojams ir mokėjimo paslaugų teikėjams užtikrinti tinkamą saugumo lygį;

b)

užtikrinti mokėjimo paslaugų vartotojų lėšų ir asmens duomenų saugumą;

c)

užtikrinti ir išlaikyti sąžiningą visų mokėjimo paslaugų teikėjų konkurenciją;

d)

užtikrinti technologinį ir verslo modelio neutralumą;

e)

sudaryti sąlygas plėtoti patogias naudoti, prieinamas ir novatoriškas mokėjimo priemones.

a)

suteiktos paslaugos rizikos lygiu;

b)

operacijos suma arba pasikartojimo dažnumu arba abiem;

c)

operacijos vykdymui naudotu mokėjimo kanalu.

a)

kompetentingos institucijos, kaip apibrėžta Reglamento (ES) Nr. 1093/2010 4 straipsnio 2 punkte; arba

b)

įstaigos, kurios yra pripažintos pagal nacionalinę teisę arba nacionalinės teisės aktais šiam tikslui aiškiai įgaliotų valdžios institucijų.

a)

tiesiogiai pačios arba prižiūrimos teisminių institucijų, arba

b)

kreipdamosi į teismus, kompetentingus priimti būtiną sprendimą, be kita ko, atitinkamais atvejais pateikdamos apeliacinį skundą, jei prašymas priimti būtiną sprendimą nėra patenkinamas.

a)

pritaikoma šios direktyvos 4 straipsnio 36 punkte pateikiama nuoroda į Rekomendaciją 2003/361/EB, kai ta rekomendacija iš dalies pakeičiama;

b)

atnaujinamos 32 straipsnio 1 dalyje ir 74 straipsnio 1 dalyje nurodytos sumos siekiant atsižvelgti į infliaciją.

a)

62 straipsnio 3, 4 ir 5 dalyse nustatytų mokesčių taisyklių tinkamumo ir poveikio;

b)

2 straipsnio 3 ir 4 dalių taikymo, įskaitant įvertinimą, ar III ir IV antraštinės dalys gali būti kaip visuma taikomos tose dalyse nurodytoms mokėjimo operacijoms, kai tai techniškai įmanoma;

c)

prieigos prie mokėjimo sistemų, visų pirma atsižvelgiant į konkurencijos lygį;

d)

3 straipsnio l punkte nurodytų mokėjimo operacijų limitų tinkamumo ir poveikio;

e)

32 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytos išimties limito tinkamumo ir poveikio;

f)

to, ar atsižvelgiant į pokyčius būtų pageidautina papildant 75 straipsnio nuostatas dėl mokėjimo operacijų, kai suma iš anksto nežinoma ir lėšos yra blokuojamos, nustatyti didžiausias sumų, kurias leidžiama blokuoti mokėtojo mokėjimo sąskaitoje esant tokioms situacijoms, ribas.

1.

3 straipsnis iš dalies keičiamas taip:

2.

18 straipsnis papildomas šia dalimi:

„4.   Valstybės narės leidžia elektroninių pinigų įstaigoms, kurios anksčiau nei 2018 m. sausio 13 d. pradėjo veiklą pagal šią direktyvą ir Direktyvą 2007/64/EB valstybėje narėje, kurioje yra jų pagrindinė buveinė, tęsti tą veiklą toje valstybėje narėje arba kitoje valstybėje narėje iki 2018 m. liepos 13 d. nereikalaujant prašyti suteikti leidimą pagal šios direktyvos 3 straipsnį ar nereikalaujant laikytis kitų šios direktyvos II antraštinėje dalyje nustatytų ar minimų reikalavimų.

Valstybės narės reikalauja, kad pirmoje pastraipoje nurodytos elektroninių pinigų įstaigos pateiktų kompetentingoms institucijoms visą reikalingą informaciją, kad šios galėtų ne vėliau kaip 2018 m. liepos 13 d. įvertinti, ar tos elektroninių pinigų įstaigos laikosi šios direktyvos II antraštinėje dalyje nustatytų reikalavimų, ir jeigu ne, kokių priemonių turi būti imtasi siekiant užtikrinti jų laikymąsi arba ar yra tikslinga panaikinti leidimą.

Pirmoje pastraipoje nurodytoms elektroninių pinigų įstaigoms, kurios laikosi II antraštinėje dalyje nustatytų reikalavimų (kompetentingoms institucijoms tai patikrinus), suteikiamas leidimas ir jie įtraukiami į registrą. Jei tos elektroninių pinigų įstaigos ne vėliau kaip 2018 m. liepos 13 d. nepradeda laikytis II antraštinėje dalyje nustatytų reikalavimų, jiems draudžiama leisti elektroninius pinigus.“

1.

1 straipsnio 2 dalis pakeičiama taip:

„2.   Institucija veikia šiuo reglamentu suteiktų įgaliojimų srityje ir Direktyvos 2002/87/EB, Direktyvos 2009/110/EB, Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 575/2013 (38), Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/36/ES (39), Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/49/ES (40), Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2015/847 (41), Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2015/2366 (42) taikymo srityje ir, kai tie teisės aktai taikomi kredito ir finansų įstaigoms bei jas prižiūrinčioms kompetentingoms institucijoms, Direktyvos 2002/65/EB bei Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2015/849 (43) atitinkamų dalių, įskaitant visas tais teisės aktais grindžiamas direktyvas, reglamentus ir sprendimus, taip pat bet kokio tolesnio teisiškai privalomo Sąjungos akto, kuriuo Institucijai pavedamos užduotys, taikymo srityje. Institucija taip pat veikia vadovaudamasi Tarybos reglamentu (ES) Nr. 1024/2013 (44).

(38)  2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 575/2013 dėl prudencinių reikalavimų kredito įstaigoms ir investicinėms įmonėms ir kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (ES) Nr. 648/2012 (OL L 176, 2013 6 27, p. 1)."

(39)  2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2013/36/ES dėl galimybės verstis kredito įstaigų veikla ir dėl riziką ribojančios kredito įstaigų ir investicinių įmonių priežiūros, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2002/87/EB ir panaikinamos direktyvos 2006/48/EB bei 2006/49/EB (OL L 176, 2013 6 27, p. 338)."

(40)  2014 m. balandžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2014/49/ES dėl indėlių garantijų sistemų (OL L 173, 2014 6 12, p. 149)."

(41)  2015 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2015/847 dėl informacijos, teikiamos pervedant lėšas, ir kuriuo panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1781/2006 (OL L 141, 2015 6 5, p. 1)."

(42)  2015 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2015/2366 dėl mokėjimo paslaugų vidaus rinkoje, kuria iš dalies keičiamos direktyvos 2002/65/EB, 2009/110/EB, 2013/36/ES ir Reglamentas (ES) Nr. 1093/2010 ir panaikinama Direktyva 2007/64/EB (OL L 337, 2015 12 23, p. 35)."

(43)  2015 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2015/849 dėl finansų sistemos naudojimo pinigų plovimui ar teroristų finansavimui prevencijos, kuria iš dalies keičiamas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 648/2012 ir panaikinama Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/60/EB bei Komisijos direktyva 2006/70/EB (OL L 141, 2015 6 5, p. 73)."

(44)  2013 m. spalio 15 d. Tarybos reglamentas (ES) Nr. 1024/2013, kuriuo Europos Centriniam Bankui pavedami specialūs uždaviniai, susiję su rizikos ribojimu pagrįstos kredito įstaigų priežiūros politika (OL L 287, 2013 10 29, p. 63).“;"

2.

4 straipsnio 1 punktas pakeičiamas taip:

„1.   finansų įstaigos – kredito įstaigos, kaip apibrėžta Reglamento (ES) Nr. 575/2013 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte, investicinės įmonės, kaip apibrėžta Reglamento (ES) Nr. 575/2013 4 straipsnio 1 dalies 2 punkte, finansiniai konglomeratai, kaip apibrėžta Direktyvos 2002/87/EB 2 straipsnio 14 punkte, mokėjimo paslaugų teikėjai, kaip apibrėžta Direktyvos (ES) 2015/2366 4 straipsnio 11 punkte ir elektroninių pinigų įstaigos, kaip apibrėžta Direktyvos 2009/110/EB 2 straipsnio 1 punkte, tačiau taikant Direktyvą (ES) 2015/849 finansų įstaigos – kredito įstaigos ir finansų įstaigos, kaip apibrėžta Direktyvos (ES) 2015/849 3 straipsnio 1 ir 2 punktuose;“.

„4.

Mokėjimo paslaugos, kaip apibrėžta Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2015/2366 (45) 4 straipsnio 3 punkte.