1.

Ar 2015 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2015/2302 dėl kelionės paslaugų paketų ir susijusių kelionės paslaugų rinkinių (toliau – direktyva) (1) 12 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad keliautojas gali nutraukti kelionės paslaugų paketo sutartį, remdamasis „neišvengiamomis ir nepaprastomis aplinkybėmis“, tik prieš pat kelionės pradžią, o gal konkrečiais atvejais šis nutraukimas gali būti vykdomas ir 3–4 mėnesius iki kelionės pradžios?

2.

Jei pranešti apie nutraukimą galima be jokių ribojimų laiko atžvilgiu, kyla tokie klausimai:

3.

Ar vertinant, ar kelionės tikslo vietoje arba visiškai greta egzistuoja neišvengiamos ir nepaprastos aplinkybės ir ar jos daro didelį poveikį paketo vykdymui,

4.

Ar teisė nutraukti sutartį nemokant nutraukimo mokesčio nesuteikiama, kai aplinkybės, kuriomis remiasi keliautojas, jau buvo susiklosčiusios ar bent jau numatomos užsakant kelionę, o gal dėl to galima taikyti griežtesnį kriterijų vertinant, ar neigiamas poveikis yra pagrįstas?

5.

Jei netenkinamos sąlygos, kurioms esant galima nutraukti sutartį nemokant nutraukimo mokesčio, kyla klausimas, ar sutartyje nustatyti „pagrįsti standartiniai sutarties nutraukimo mokesčiai“, kaip jie suprantami pagal direktyvos 12 straipsnio 1 dalį, gali būti tik pagal bendrą sektoriaus praktiką remiantis bendrąja patirtimi nustatyta procentinė dalis, o gal visada reikia konkrečiu atveju vertinti numatomą išlaidų sumažėjimą bei pajamas, kurias numatoma gauti iš alternatyvaus kelionės paslaugų panaudojimo, kelionių organizatoriui pateikus mokesčių sumos apskaičiavimo pagrindimą?

6.

Ar vertinant sutartyje nustatytų standartinių sutarties nutraukimo mokesčių pagrįstumą galima vadovautis nacionaline teise, jei pagal ją tuo atveju, kai tikėtina, jog procedūrinė našta bus neproporcinga, mokesčio dydį nustatyti paliekama teismo diskrecijai?

7.

Ar direktyvos 12 straipsnio 1 dalies paskutinis sakinys, pagal kurį keliautojo prašymu organizatorius pateikia sutarties nutraukimo mokesčių sumos pagrindimą, apima ir sutartyje nustatytą standartinio sutarties nutraukimo mokesčio procentinį dydį, ir kokių teisinių pasekmių kyla, jei kelionių organizatorius neįvykdo šios pareigos arba nepakankamai ją įvykdo?

8.

Ar kelionių organizatoriui tenka pareiga įrodyti, kad sutartyje nustatytas standartinio sutarties nutraukimo mokesčio procentinis dydis yra pagrįstas, o gal būtent keliautojas visada turi tvirtinti ir įrodyti, kokias sumas, atsižvelgiant į sutarties nutraukimo momentą, kelionių organizatorius paprastai sutaupo ir ką jis gali gauti iš alternatyvaus kelionės paslaugų pardavimo?