11.9.2010   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 246/18

1.

Ar Europos Sąjungos teisės nuostatos autorių teisių ir gretutinių teisių srityje, konkrečiai kalbant, Nuomos ir panaudos teisių direktyvos (1) 2 straipsnio 2, 5 ir 6 dalys, Palydovinio transliavimo ir kabelinio perdavimo direktyvos (2) 1 straipsnio 5 dalis ir Autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugos terminų direktyvos (3) 2 straipsnio 1 dalis, siejant jas su Nuomos ir panaudos teisių direktyvos 4 straipsniu, Palydovinio transliavimo ir kabelinio perdavimo direktyvos 2 straipsniu ir Informacinės visuomenės direktyvos (4) 2 ir 3 straipsniais bei jos 5 straipsnio 2 dalies b punktu, aiškintini ta prasme, kad tokios panaudojimo teisės, kaip antai atgaminimas, palydovinis transliavimas ir bet koks kitas viešas paskelbimas padarant kūrinį viešai prieinamu, teisiškai tiesiogiai (pirmine teise) priklauso kinematografinio arba audiovizualinio kūrinio pagrindiniam režisieriui arba kitiems valstybių narių įstatymų leidėjo nustatytiems filmo autoriams, o ne tiesiogiai (pirmine teise) ir išimtinai filmo prodiuseriui? Ar valstybių narių įstatymai, kuriais panaudojimo teisės įstatymu tiesiogiai (pirmine teise) priskiriamos tik filmo prodiuseriui, prieštarauja Europos Sąjungos teisei?

2a.

Ar pagal Europos Sąjungos teisę valstybių narių įstatymų leidėjams taip pat ir kitų teisių nei nuomos ir panaudos teisės atžvilgiu palikta teisė, kiek tai susiję su kinematografinio arba audiovizualinio kūrinio pagrindiniam režisieriui arba kitiems valstybių narių įstatymų leidėjo nustatytiems kinematografinio kūrinio autoriams priklausančiomis panaudojimo teisėmis 1 punkto prasme, numatyti tokių teisių perdavimo filmo prodiuseriui įstatyminę prezumpciją, ir, jei taip, ar reikia laikytis Nuomos ir panaudos teisių direktyvos 2 straipsnio 5 ir 6 dalyse, siejant jas su šios direktyvos 4 straipsniu, nustatytų sąlygų?

2b.

Ar pirminės nuosavybės teisė, kuri priklauso kinematografinio arba audiovizualinio kūrinio pagrindiniam režisieriui arba kitiems valstybių narių įstatymų leidėjo nustatytiems kinematografinio kūrinio autoriams, taikytina ir tokioms valstybių narių įstatymų leidėjų nustatytoms teisėms į tinkamą atlyginimą, kaip antai „tuščios laikmenos kompensacija“ pagal Austrijos autorių teisių įstatymo (Urheberrechtsgesetz) 42b straipsnį, ir teisėms į teisingą atlyginimą pagal Informacinės visuomenės direktyvos 5 straipsnio 2 dalies b punktą?

3.

Ar pagal Europos Sąjungos teisę valstybių narių įstatymų leidėjams paliekama teisė, kiek tai susiję su kinematografinio arba audiovizualinio kūrinio pagrindiniam režisieriui arba kitiems valstybių narių įstatymų leidėjo nustatytiems kinematografinio kūrinio autoriams priklausančiomis teisėmis 2 punkto prasme, numatyti tokių teisių į atlyginimą perdavimo filmo prodiuseriui įstatyminę prezumpciją, ir, jei taip, ar reikia laikytis Nuomos ir panaudos teisių direktyvos 2 straipsnio 5 ir 6 dalyse, siejant jas su šios direktyvos 4 straipsniu, nustatytų sąlygų?

4.

Ar valstybės narės teisės aktai, pagal kuriuos kinematografinio arba audiovizualinio kūrinio pagrindiniam režisieriui arba kitiems valstybių narių įstatymų leidėjo nustatytiems kinematografinio kūrinio autoriams pripažįstama teisė į pusę įstatymais nustatytų teisių į atlyginimą, tačiau šią teisę galima pakeisti susitarus, taigi ir jos atsisakyti, atitinka pirma minėtas Europos Sąjungos teisės nuostatas autorių teisių ir gretutinių teisių srityje?