2009 m. lapkričio 20 d. Italijos Respublikos pateiktas apeliacinis skundas dėl 2009 m. rugsėjo 4 d. Pirmosios instancijos teismo (trečioji kolegija) priimto sprendimo byloje T-211/05 Italijos Respublika prieš Europos Bendrijų Komisiją

(Byla C-458/09 P)

2010/C 24/63

Proceso kalba: italų

Šalys

Apeliantė: Italijos Respublika, atstovaujama G. Palmieri

Kita proceso šalis: Europos Bendrijų Komisija

Apeliantės reikalavimai

Apeliacinio skundo pagrindai ir pagrindiniai argumentai

. Reglamento Nr. 659/99 (1) („valstybės pagalbos procedūra“) 10 ir 13 straipsnių, EB 88 straipsnio 2 dalies bei rungimosi principo pažeidimas. Akivaizdi dokumentų vertinimo klaida.

Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad 2003 m. spalio ir gruodžio mėn. Komisijos Italijai išsiųstais laiškais iš tiesų buvo pradėtos preliminarios diskusijos dėl Įstatyminiu dekretu 326/2003 nustatytų priemonių. Pirmosios instancijos teismas nemanė, kad šiuose laiškuose buvo pateikti tik bendrieji reikalavimai ir neigiamo pobūdžio pastaba, jog „negalima pašalinti galimybės“, kad priemonės apima su bendrąja rinka nesuderinamą valstybės pagalbą.

. Rungimosi principo pažeidimas.

Sprendime pradėti formalią tyrimo procedūrą Komisija nurodė, jog priemonės yra selektyvaus pobūdžio dėl to, kad numatytos mokesčio lengvatos netaikomos Italijoje neįsteigtoms įmonėms. Tačiau galutiniame sprendime ji pripažino, kad priemonės yra selektyvios, nes mokesčio lengvatomis daugiausia naudojasi Italijoje įsteigtos įmonės, kadangi jos apmokestinamos atsižvelgiant į pasauliniu mastu gautą pelną, o Bendrijos įmonės Italijoje apmokestinamos atsižvelgiant tik į šioje valstybėje narėje gautą pelną. Komisija niekada neperspėjo Italijos vyriausybės apie šį pozicijos pakeitimą ir jai nesuteikė galimybių šiuo klausimu pateikti pastabų. Pirmosios instancijos teismas padarė klaidą nusprendęs, kad Komisijos veiksmai buvo teisėti.

. EB 87 straipsnio 1 dalies pažeidimas.

Bet kuriuo atveju tokia, kokia nagrinėjama, mokesčio lengvata, taikoma tiek Italijos, tiek Bendrijos įmonėms, kurios atitinka reikalavimus, kad būtų kotiruojamos Europos Sąjungos reguliuojamoje rinkoje, negali būti laikoma selektyvia. Italijos įmonėms didesnė nauda tenka dėl mokesčių sistemos, pagal kurią apmokestinama atsižvelgiant į buveinės kriterijų. Tačiau vien tai, kad vienos įmonės gali labiau pasinaudoti šia lengvata nei kitos, nereiškia, kad priemonė yra selektyvaus pobūdžio. Pirmosios instancijos teismas padarė klaidą manydamas, kad selektyvus pobūdis gali būti susijęs ir su šiuo skirtumu.

. EB 87 straipsnio 1 dalies pažeidimas. Motyvavimo stoka.

Pirmosios instancijos teismas padarė klaidą manydamas, kad priemonė selektyvi, nes taikoma ne visoms įmonėms. Iš tiesų ji taikoma visoms įmonėms, kurios atitinka reikalavimus, kad būtų kotiruojamos reguliuojamoje rinkoje. Be to, priėmus sprendimą kotiruoti biržoje patiriamos labai didelės struktūrinės išlaidos, kurių nepatiria nekotiruojamos įmonės. Kotiruojamos įmonės pasirenkamos remiantis šiais objektyviais pagrindais, lengvata yra suderinama ir susijusi su skirtinga situacija, atsižvelgiant į struktūrines išlaidas, kurioje atsiduria abiejų kategorijų įmonės. Todėl priemonė taikoma visuotinai ir nėra selektyvi. Bet kuriuo atveju Pirmosios instancijos teismas nenurodė pakankamos motyvacijos dėl šiuo klausimu Italijos pateiktų įrodymų.

. EB 87 straipsnio 1 dalies pažeidimas.

Pirmosios instancijos teismas klaidingai nusprendė, kad bet kuriuo atveju priemonės yra selektyvios dėl trumpo jų taikymo laikotarpio dėl to, kad jomis negali pasinaudoti įmonės vėliau nusprendusios kotiruotis biržoje. Iš tiesų lengvatos laikinumas paaiškinamas biudžeto pusiausvyra ir eksperimentiniu priemonių pobūdžiu, bet jis neturi įtakos jų struktūrai, kuri yra vienintelis kriterijus, pagal kurį vertinama, ar priemonės yra selektyvios, ar ne.

. EB 87 straipsnio 3 dalies c punkto pažeidimas. Motyvavimo stoka.

Nors šios priemonės laikomos valstybės pagalba, jos yra suderinamos su bendrąja rinka 87 straipsnio 3 dalies c punkto prasme kaip pagalba investicijoms specifinei veiklai vykdyti. Pirmosios instancijos teismas padarė klaidą jas laikydamas pagalba veiklai, neatsižvelgdamas į nuolatines pasekmes, kurias kotiravimas sukelia įmonės struktūrai ir veiksmingumui ir nemanydamas, kad kotiruojamų įmonių padaugėjimas reguliuojamose rinkose yra veikla, kurią reikia skatinti taip pat Bendrijos lygiu. Taigi Pirmosios instancijos teismas turėjo nubausti Komisiją dėl to, kad ši vykdė savo diskreciją šioje srityje teisingai nenustačiusi faktinių aplinkybių.

(1)  OL L 83, p. 1.