2009 m. lapkričio 18 d.Royal Appliance International GmbH apeliacinis skundas dėl 2009 m. rugsėjo 15 d. Pirmosios instancijos teismo (pirmoji kolegija) priimto sprendimo byloje T-446/07 Royal Appliance International GmbH prieš Vidaus rinkos derinimo tarnybą (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui); dalyvaujant kitai proceso šaliai: BSH Bosch ir Siemens Hausgeräte GmbH

(Byla C-448/09)

2010/C 24/56

Proceso kalba: vokiečių

Šalys

Apeliantė: Royal Appliance International GmbH, atstovaujama advokatų K.-J. Michaeli ir M. Schork

Kitos proceso šalys: Vidaus rinkos derinimo tarnyba (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) ir BSH Bosch ir Siemens Hausgeräte GmbH

Apeliantės reikalavimai

Apeliacinio skundo pagrindai ir pagrindiniai argumentai

Apeliacinis skundas pateikiamas dėl Pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo patvirtintas 2007 m. spalio 3 d. Vidaus rinkos derinimo tarnybos apeliacinės tarybos sprendimas. Pirmosios instancijos teismas ir Apeliacinė taryba laikosi nuomonės, kad, kiek tai susiję su prekėmis „dulkių siurbliai “, yra pavojus supainioti Vokietijos prieštaraujantį prekių ženklą „sensixx“ su prašomu įregistruoti prekių ženklu „Centrixx“. Kitą dieną po Apeliacinės tarybos sprendimo ir prieš prasidedant teismo procesui prieštaraujančio prekių ženklą prekėms „dulkių siurbliai“ naudojimas buvo teisiškai uždraustas. Pirmosios instancijos teismas atmetė pirminį prašymą sustabdyti bylos nagrinėjimą, o prieštaraujančio prekių ženklo panaikinimą laikė teisiškai nereikšmingu, nes jis nedarė įtakos Apeliacinės tarybos nagrinėjamo ginčo dalyko faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis — todėl Pirmosios instancijos teismas į jį ir neatsižvelgė.

Apeliantė mano, kad teismas, neatsižvelgdamas į prieštaraujančio prekių ženklo panaikinimą, pažeidė teisines bylos nagrinėjimo sustabdymo pagal Procedūros reglamento 77 straipsnį sąlygas. Faktinių aplinkybių pasikeitimas, kuris yra lemiamas šioje byloje, yra susijęs su prieštaraujančio prekių ženklo, kuriam apeliantė neturi jokios įtakos, galiojimu. Šis pakeitimas panaikina prieštaravimo įregistruoti prekių ženklą pagrindą ir į jį turėjo būti atsižvelgta. Tai aišku ir iš apeliantės teisės į nuosavybę, kuri apima ir prekių ženklo registraciją. Kadangi, kiek tai susiję su prieštaraujančiu prekių ženklu, Pirmosios instancijos teismas atsisakė atsižvelgti į Oberlandesgerichts München sprendimą, jis vertino abiejų prekių ženklų, iš kurių vienas sprendimo priėmimo momentu buvo beveik visiškai panaikintas, apimamų prekių savybių panašumą. Tuo šis teismas pažeidė Bendrijos prekių ženklų reglamento 45 straipsnį, kadangi nebebuvo jokių trečiųjų asmenų teisių Pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo momentu, nes prieštaraujančio prekių ženklo panaikinimo procedūra buvo beveik baigta. Europos bendrijų teismai patys leido daryti išimtis iš draudimo atsižvelgti į naujai susidariusias faktines aplinkybes, nuspręsdami, kad į nacionalinių teismų sprendimus gali būti atsižvelgiama, jei apie juos pirmą kartą buvo pranešta procese. Taip yra ypač tuo atveju, kai apeliantė neturi jokios įtakos Apeliacinės tarybos sprendimo, kuris, kaip tai yra šiuo atveju, buvo priimtas prieš pat pasibaigiant laikotarpiui, po kurio nėra pareigos naudoti prekių ženklą, priėmimo momentu, nes Apeliacinė taryba pati savo nuožiūra sprendžia, kada priimti sprendimą. Toks savavališkas sprendimas dėl prekių ženklo registracijos prieštarauja Bendrijos prekių ženklų teisės tikslui.

Be to, apeliantė nurodo, kad buvo klaidingai taikomas Bendrijos prekių ženklų reglamento 8 straipsnio I dalies b punktas. Nei Pirmosios instancijos teismo vertinimas, nei motyvavimas nebuvo išsamus. Jis, visų pirma, atsižvelgė į reikšmingus faktus, susijusius su šioje byloje nagrinėjamomis prekėmis, ir jų poveikį vartotojui, ir todėl vertindamas vartotojų pastabumo laipsnį ir prekių panašumą taikė neteisingus kriterijus. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas prekių ženklų panašumą, nevienodai įvertino prekių ženklų bendrus požymius ir skirtumus, ir, konkrečiai kalbant, vertindamas jų vaizdinį panašumą rėmėsi nereikšmingais bendrais požymiais. Jis šioje byloje neatsižvelgė į prašomų įregistruoti prekių ženklų garsinius panašumus atitinkamoje Vokietijos visuomenės dalyje ir tik sustiprino garsinio ir koncepcinio panašumo vertinimo prieštaraujantį pobūdį, apie kurį buvo nurodyta skunde, labiau akcentuodamas „centrą“, tačiau atmesdamas sąsają su šia koncepcija. Jis neatsižvelgė į pagrindinius garsinio atpažinimo principus, laikydamas, kad žodžio pabaiga „xx“ tariasi itin raiškiai, ir iškreipė apeliantės skunde nurodytus faktus, teigdamas, jog apeliantė abiems prekių ženklams nesuteikė aiškios prasmės. Galiausiai, Pirmosios instancijos teismas neteisingai patikrino supainiojimo pavojaus konstatavimo sąlygas, nes jis neišnagrinėjo pirkėjų pastabumo dėmesio laipsnio ir padarė teisės klaidą, nuspręsdamas, kad tiek garsinis, tiek vaizdinis prekių ženklo suvokimas turi būti vertinamas vienodai.