30.8.2008   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 224/1

1.1

Komitetas tvirtai remia iniciatyvas, kuriomis siekiama sukurti tvarios gamybos ir vartojimo Bendrijos politiką, visiškai integruotą į kitas Bendrijos politikos sritis. Komitetas pageidautų, kad būtų siekiama:

1.2

Komitetas rekomenduoja, remiantis aiškiais ekologiniais kriterijais, rodikliais ir normomis, paliekančiomis galimybių naujovėms ir tobulinimui, patvirtinti sąvokų „ekologiškas produktas ir paslauga“ ir „ekologiškas vartojimas“, atitinkančių tvaraus vystymosi ir tvaraus vartojimo principus, apibrėžtis, kurios būtų taikomos visoje ES ir pripažįstamos tarptautiniu mastu.

1.3

Komitetas ragina Europos pramonės, platinimo ir paslaugų sistemų atstovus aiškiai įsipareigoti vadovautis kompleksiškumo ir pritaikymo atskiriems sektoriams principais, taip pat pasitelkiant laipsnišką kontroliuojamų tikslų įgyvendinamą: laikantis šių principų taip pat reikėtų atsižvelgti ir į tris svarbiausius tvarumo veiksnius – ekologinį, ekonominį ir socialinį. Ekologinių reikalavimų reikėtų laikytis nuo pat to momento, kai produktas tik kuriamas, numatant jų laikytis ir visą produkto naudojimo ar gyvavimo ciklą, nuolat keliant kokybės, naujovių ir vartotojų pasitenkinimo kartelę.

1.4

Komitetas rekomenduoja įmonėms, valstybinėms ir privačioms įstaigoms dažniau drauge naudotis turimomis Bendrijos ir valstybių narių priemonėmis, kad būtų atliekama kuo daugiau ekologiškų technologijų ir produktų mokslinių tyrimų.

1.5

Komitetas pabrėžia, kad reikia stiprinti ir spartinti techninį ekologiškų produktų ir gamybos procesų standartizavimą.

1.6

Komitetas ragina visoje vidaus rinkoje tiksliau apibrėžti ekologiškų produktų ženklinimo sistemų kriterijus ir dar labiau suvienodinti minimalius reikalavimus. Tuo siekiama užtikrinti, kad vartotojai galėtų sąžiningomis sąlygomis priimti ekologiškus sprendimus, kad visoje ES būtų taikoma vienoda kontrolė ir kad būtų laikomasi laisvo tikrai ekologiškų produktų judėjimo principo. Reikėtų plačiau populiarinti Europos ekologinį ženklą („Gėlę“), kuris galėtų būti naudojamas drauge su nacionalinėmis ir atskirų sektorių ženklinimo sistemomis.

1.7

Komitetas mano, kad svarbu stiprinti aplinkos valdymo sistemų kaip produkto aspektą, kad jos būtų labiau populiarinamos tarp gamintojų ir platintojų ir geriau suderintos su vietos valdžios institucijų administravimo sistemomis, kad tos sistemos geriau sąveikautų su kitomis tvaraus vystymosi skatinimo priemonėmis.

1.8

Komiteto manymu, reikia remti EMAS (aplinkosaugos vadybos ir audito sistemos) sklaidą. Tai galima pasiekti finansinėmis ir mokestinėmis priemonėmis, administraciniu racionalizavimu, reklamos ir rinkodaros iniciatyvomis, pripažįstant EMAS kokybės standartu, taip pat ir tarptautiniu mastu, ir patvirtinant priemones, kuriomis mažosioms įmonėms būtų padedama šią sistemą laipsniškai įdiegti.

1.9

Svarbiausia, kad produktas būtų vertinamas žvelgiant į visumą, t. y. remiamasi ne vien ekologiniais kriterijais, bet ir kitais svarbiais aspektais: finansine nauda vartotojams ir gamintojams, sauga, funkcionalumu ir saugumu sveikatai, racionaliu išteklių ir medžiagų naudojimu, logistika, novatoriškomis savybėmis, rinkodara, produkto galimybėmis išplėsti vartotojo pasirinkimo spektrą, produkto gyvavimo ciklu ir socialiniais aspektais.

1.10

EESRK rekomenduoja skatinti plėsti ekologiškus viešuosius pirkimus. Tai geriausia padaryti apibrėžiant technines ekologiškų produktų savybes pradedant nuo palankiausių aplinkai, produkto arba paslaugos gyvavimo ciklo sąnaudas įtraukiant į jo specifikacijas, internete sukuriant specialią duomenų bazę, atnaujinant EB viešųjų pirkimų direktyvas į jas įtraukiant nuorodas apie standartus, aplinkos valdymo sistemas, ekologinius ženklus ir ekologinį projektavimą, galiausiai paskelbiant nacionalinius veiksmų planus ekologiškiems pirkimams skatinti.

1.11

Komitetas norėtų priminti, kaip svarbu EB sutarties 153 straipsnį naudoti kaip teisinį pagrindą, kadangi jis geriausiai tinka užtikrinti aukšto lygio vartotojų apsaugą, taip pat vartotojų teisę laiku gauti išsamią, teisingą, tinkamą, visapusišką ir savalaikę informaciją.

1.12

Komitetas teigia, kad vienas galimų savireguliavimo būdų – sukurti elgesio kodeksą, kaip numatyta Direktyvoje 2005/29/EB, kad būtų išvengta netinkamo teiginių apie ekologiškumą naudojimo reklamoje ir kad visais atvejais būtų išvengta klaidinančios reklamos. Šį būdą reikėtų derinti su ekologiniais mokesčiais ir reguliavimu. EESRK rekomenduoja, kad apie ekologiškumą bylotų patikimas ir atpažįstamas ženklas.

1.13

Komitetas taip pat norėtų, kad kartu su visiems prieinamais teismo procesais būtų įvardytos ir neteisminės vartotojams skirtos kontrolės ir konfliktų sprendimo įstaigos, kurios būtų lanksčios, dirbtų veiksmingai, ekonomiškai ir patikimai, kad būtų užtikrinta, jog laikomasi produktų ekologiškumo normų ir kad į rinką pateikiami produktai atitinka ekologinio tvarumo reikalavimus.

1.14

Žinodamas teisinius vartotojams pateiktinai informacijai taikomų reikalavimų ir tvariems produktams taikomų reikalavimų skirtumus, Komitetas teigia, kad skubiai reikia pradėti kurti vieną bendrą gerai apibrėžtą sistemą, kurią galėtų įkūnyti Europos chartija dėl tvaraus vartojimo ir gamybos vidaus rinkoje.

2.1

Bendrijos ekologinio ženklinimo sistemos tikslas (1) – skatinti tik nedidelį poveikį aplinkai darančius produktus ir teikti vartotojams tikslią ir moksliškai pagrįstą informaciją. Šis ženklas nesuteikiamas maistui ir gėrimams, farmaciniams produktams, medicinos prietaisams (2), pavojingiems arba toksiškiems produktams ar medžiagoms (3).

2.1.1

Ekologiškų produktų projektavimas, gamyba, platinimas ir vartojimas – sudėtinė Šeštojoje aplinkosaugos veiksmų programoje išdėstytų Bendrijos aplinkosaugos politikos tikslų ir prioritetų, kuriuos reikia įgyvendinti iki 2010 m., dalis (4). Šioje programoje, apie kurią Komitetas jau keletą kartų pateikė savo nuomonę, išsamiai aprašyti priemonių planai, kuriais norima prisidėti prie tvaraus vystymosi strategijos kūrimo.

2.1.2

Iš svarbiausių Bendrijos iniciatyvų šioje srityje reikėtų išskirti integruotą produktų politiką (IPP) (5), apie kurią Komitetas jau paskelbė nuomonę (6); ši politika skirta visiems poveikį aplinkai turintiems produktams ir paslaugoms.

2.1.3

Kad integruota produktų politika būtų veiksminga, reikia skatinti gamintojus gaminti ekologiškesnius produktus, o vartotojus – juos pirkti. Šiam tikslui pasiekti galima panaudoti šias priemones:

2.1.4

Kitas žingsnis į priekį buvo padarytas energiją naudojantiems produktams pradėjus taikyti naują ekologinio projektavimo reikalavimų sistemą, reglamentuojamą 2005 m. pagrindų direktyva (8).

2.1.5

Kalbant apie įgyvendinimą, pagrindų direktyvoje numatyta, kad pirmosios taisyklės įsigalioja 2008 m. 20 produktų grupių (įskaitant apšvietimą, kompiuterių sistemas ir skalbimo mašinas) apimančios priemonės šiuo metu nagrinėjamos, o 14 iš jų (įskaitant susijusias su gatvių ir biurų apšvietimu) turėtų būti parengtos iki 2008 m. pabaigos. Kitas priemones, pavyzdžiui, susijusias su namų apšvietimo sistemomis, ketinama parengti 2009 m.

2.1.6

Šeštojoje aplinkosaugos veiksmų programoje (9) išdėstytos penkios prioritetinės strateginių veiksmų sritys: geriau įgyvendinti galiojančius teisės aktus, vykdant kitų sričių politiką atsižvelgti į aplinkosaugą, veikti drauge su rinka, suteikti žmonėms galimybių padedant jiems keisti savo elgesį ir palankiai vertinant jų poreikius, atsižvelgti į aplinką priimant sprendimus dėl regioninio žemėnaudos planavimo ir valdymo.

2.1.7

Apskritai 2006 m. Europos Vadovų Tarybos pakeistoje Europos tvaraus vystymosi strategijoje tvari gamyba ir vystymasis apibrėžiami kaip vieni svarbiausių iššūkių, kuriuos reikia įveikti, ekonominį ir socialinį vystymąsi orientuojant taip, kad jis būtų suderinamas su ekosistema.. Strategijoje taip pat siūlomas naujas šios srities veiksmų planas.

2.1.8

2007 m. strategijos vykdymo ataskaitoje (10) matyti, kad tvarų vartojimą ir gamybą apskritai sunku patikimai įvertinti. Nors į rinką pateikiamų tvarių produktų ir paslaugų skaičius sparčiai auga, prognozuojama, kad išlaidos energijai per metus sumažės maždaug 60 mlrd. EUR, tačiau ekologiniu ženklu pažymėtų produktų dar gana mažai, mažai ir EMAS sistemoje užregistruotų įmonių. Tik 10 valstybių narių patvirtino nacionalinius ekologiškų viešųjų pirkimų planus ir tik 21 iš jų užbaigė aplinkosaugos technologijų veiksmų plano (ETVP) įgyvendinimo gaires (11).

2.2

Vis dėlto techninio standartizavimo srityje jau prieš kurį laiką rengiant techninius standartus pradėta atsižvelgti į aplinkosaugos aspektus, sukuriant Europos standartizacijos komiteto (CEN) aplinkosaugos sistemą, kuria šio komiteto techniniai organai remsis rengdami ekologines specifikacijas. Kai standartas nustatomas pagal naująjį principą, tai reiškia, kad reikalaujama ir atitikties svarbiausiems atitinkamų Europos direktyvų reikalavimams. Dar toliau šioje srityje pasistūmėta patvirtinus ISO 14001 ekologinio sertifikavimo sistemą.

2.3

2007 m. spalio 10 d. Europos aplinkos agentūra paskelbė ketvirtąją Europos aplinkos ataskaitą (12), kurioje visas skyrius skiriamas tvariam vartojimui ir gamybai.

2.4

Be to, Komisijos 2007 m. metinėje ataskaitoje dėl pažangos įgyvendinant Lisabonos ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo strategiją pabrėžiama klimato kaitos, ekologinių naujovių, energijos vartojimo efektyvumo, atsinaujinančių energijos šaltinių ir energijos rinkų svarba.

2.5

Galiausiai Briuselio Europos Vadovų Taryba 2007 m. kovo 8–9 d. ypač daug dėmesio skyrė aplinkos ir klimato kaitos klausimams. 2007 m. vasario mėn. Aplinkos Ministrų Taryba pabrėžė, kad ES tvaraus vystymosi strategija ir Lisabonos ekonomikos augimo ir darbo vietų kūrimo strategija viena kitą papildo ir kad Lisabonos strategija labai prisideda prie prioritetinio Tvaraus vystymosi strategijos tikslo įgyvendinimo, ir kartu priminė, kad visų sričių politikoje būtina atsižvelgti į aplinkosaugą. Šią bendrą kryptį tvirtai pabrėžė ir 2007 m. gruodžio mėn. Europos Vadovų Taryba (13).

2.6

Vienas iš svarbiausių Komisijos 2008 m. darbo programos (14) tikslų neabejotinai yra siekis, kad piliečiai taptų Europos projekto objektu, pirmiausia įvertinant padėtį visuomenėje ir kartu peržiūrint vidaus rinkos sistemą, nuolat prisimenant, kad Europos visuomenė turi gauti kuo daugiau naudos iš bendrosios rinkos.

2.7

Komitetas dažnai ragino teisiniu pagrindu (15) naudoti EB sutarties 153 straipsnį, kadangi juo siekiama užtikrinti aukšto lygio vartotojų apsaugą ir įtvirtinti jų teisę laiku gauti išsamią (16), teisingą, tinkamą, visapusišką ir savalaikę informaciją.

2.7.1

Antrinės teisės atveju vartotojų teisės gauti informaciją reglamentuojamos Direktyva 2005/29/EB (17) dėl nesąžiningos komercinės veiklos, galinčios pakenkti vartotojų ekonominiams interesams. Šios direktyvos priede išvardyta komercinė veikla, galinti būti laikoma nesąžininga nevertinant kiekvieno atskiro atvejo, pvz., „patikimumo ženklo, kokybės ženklo ar lygiaverčio ženklo nurodymas, negavus reikalingo leidimo“.

2.8

Vis dėlto Komitetas yra įsitikinęs, kad pagrindinius vartotojams pateiktinai informacijai ir tvariems produktams taikomus reikalavimus reglamentuojantys Bendrijos teisės aktai gana nenuoseklūs, ir mano, kad svarbu parengti Europos chartiją dėl tvaraus vartojimo ir gamybos vidaus rinkoje.

2.8.1

Jeigu šios chartijos įgyvendinimo rezultatai ir Direktyvoje 2005/29/EB numatyti savireguliavimo kodeksai pasirodytų esą nepakankami, Komitetas mano, kad reikėtų ištirti kitas galimybes, pvz., taikyti išsamesnį derinimą arba sukurti specialią veikiančią Bendrijos sistemą.

3.1

Komitetas teigia, kad iš pradžių būtina aiškiai ir tiksliai apibrėžti sąvokas „tvarus produktas“, „tvarus projektavimas, gamyba ir platinimas“ ir „tvarus vartojimas“, kad būtų galima stebėti, kaip visoje ES ir Europos ekonominėje erdvėje laikomasi Bendrijos teisinių, administracinių ar savanoriškų sistemų nuostatų, kuriose reglamentuojant įvairias nacionalinio ir regioninio lygmens sritis naudojamos šios apibrėžtys.

3.2

Šios visuotinai tarptautiniu lygmeniu priimtos apibrėžtys nėra nekintamos. Jos nuolat tobulinamos. Vis dėlto, Komiteto nuomone, jas reikia sukonkretinti panaudojant:

3.2.1

Komitetas teigia, kad pirmiau nurodytos siūlomos apibrėžtys, papildytos deramais rodikliais ir standartais, yra būtinos, norint užtikrinti veiksmingą Bendrijos politiką, kurią taikant informuotų vartotojų sprendimai ir elgesys pasižymėtų tvarumu, o gamybos procesų metu būtų rūpinamasi aplinka.

3.3

Kaip pabrėžė pati Komisija, „Europos pramonė jau turi galimybę pasinaudoti savo tvirta padėtimi aplinkos technologijomis grindžiamų naujų produktų, paslaugų ir procesų rinkose. Be to, Europos bendrovėms vis svarbesnis tampa aplinkosaugos veiksmingumas, kurį jos įtraukia į savo įmonių socialinės atsakomybės modelius“ (21).

3.3.1

Komitetas pritaria trims šios politikos vystymo sritims: anglies dvideginio kiekį mažinančių ir energijos vartojimo požiūriu efektyvių technologijų, produktų ir paslaugų kūrimo ir komercializavimo skatinimui; dinamiškos vidaus rinkos sukūrimui; pasaulinių anglies dvideginio kiekį mažinančių ir energijos vartojimo požiūriu efektyvių technologijų, produktų ir paslaugų rinkų kūrimui.

3.3.2

Komitetas primena neseniai paskelbtoje nuomonėje išdėstytą savo poziciją, jog „aukščiausi mokslo ir technikos laimėjimai ir jų pavertimas įmonėse konkurencinga ekonomikos jėga yra lemiamos sąlygos, galinčios užtikrinti mūsų ateitį, ypač susijusią su energetika ir klimato problemomis, išlaikyti ir gerinti dabartinę mūsų padėtį pasaulyje, kad plėtotume Europos socialinį modelį, o nepažeistume jo“ (22).

3.3.3

Komiteto nuomone, reikia vadovautis didesnio kompleksiškumo principu, kad būtų galima įveikti sunkumus ir kliūtis bendram ir koordinuotam visų galimų finansinių priemonių (23) panaudojimui Europos, valstybių narių, regioninio, vietos lygmeniu ir atskirų subjektų lygiu, siekiant kurti švarias ir ekonomiškas technologijas novatoriškus taikymo būdus ir taip vystyti dideliu tvarumu pasižyminčius procesus, produktus ir paslaugas.

3.3.4

Komitetas mano, kad reikalinga koordinavimo ir techninės pagalbos Bendrijos iniciatyva, kurią vykdytų keletas generalinių direktoratų. Įgyvendinant šią iniciatyvą būtų stengiamasi gerinti bendrą turimų Bendrijos, Europos ir valstybių narių priemonių naudojimą, kad Europos mokslinių tyrimų ir inovacijų erdvės srityje tiek įmonės, tiek valstybinės ir privačios įstaigos aktyviau vykdytų aplinkosaugai skirtus mokslinius tyrimus ir inovacijų veiklą.

3.3.5

Kaip jau ne kartą teigė Komitetas (24), Komisija, Taryba ir Europos Parlamentas, būtina sumažinti įmonių (ypač MVĮ) veiklą stabdantį biurokratizmą ir taip atskleisti ekonomines ir socialines jų galimybes, kad šiomis galimybėmis pasinaudojant būtų tvariai modernizuojamos gamybos ir organizacinės sistemos bei struktūros.

3.4

Siekdama išplėsti ekologišką gamybą 1997 m. ES pradėjo taikyti ekologinio produktų ženklinimo sistemą. Ją imta taikyti ir paslaugoms. Ji taip pat apima produktų ir paslaugų grupių ženklinimą pagal daugelį kriterijų sudarytais valstybiniais ženklais (25).

3.4.1

Komitetas teigia, kad dėl šios padėties gamintojams, o dar labiau Europos vartotojams, gali kilti painiava. Atsakas į tai – racionalizuota minimalių bendrų Europos lygmeniu nustatytų kriterijų sistema, kurioje būtų reikalaujama, kad nepriklausoma sertifikavimo įstaiga registruotų ir tikrintų ženklus.

3.4.2

Ženklinimas Europos lygmeniu neturėtų konkuruoti su dažnai vartotojui geriau už europinius pažįstamais nacionaliniais ir sektorių ženklais, tačiau turėtų juos papildyti. Be to, tarptautiniu lygiu turėtų būti koordinuojami sėkmingai naudojami ženklai, pvz., „Energy Star“.

3.4.3

Būtina, kad ženklais būtų pasitikima, kad jie įkvėptų pasitikėjimą vartotojui. Dėl šios priežasties, tokių ženklų nustatymo standartai ir rinkos stebėsena turėtų būti patikėti visiems suinteresuotiems subjektams, kad taip tie ženklai įgytų daugiau patikimumo.

3.4.4

Galbūt reikėtų apsvarstyti galimybę ženklinti produktus ar paslaugas taip, kad būtų matyti jų paliekamas anglies pėdsakas.

3.5

Savanoriškoje EMAS sistemoje norintys pademonstruoti savo pasiryžimą padidinti savo veiklos ekologiškumą gali rinktis Bendrijos ekologinio valdymo ir ekologinio audito sistemą, tuo parodydami norą laikytis ekologinių standartų ir pasiryžimą įdiegti ekologinio valdymo sistemą. Komiteto nuomone, patvirtinus ISO standartą 14001 bus galima sustiprinti ekologinio valdymo schemų kaip produktų aspektą, kad jos taptų populiaresnės tarp gamintojų ir platintojų, būtų pritaikytos vietos valdžios institucijose administruojamiems procesams ir taptų atviresnės sąveikai su tvaraus vystymosi skatinimo priemonėmis.

3.5.1

Anot Komiteto, verta remti EMAS sklaidą finansinėmis, mokestinėmis, racionalizavimo ir administravimo priemonėmis, reklamos ir rinkodaros iniciatyvomis ir pripažįstant EMAS kokybės standartu, taip pat ir tarptautiniu lygmeniu, pasiūlant MVĮ galimybę laipsniškai jį įdiegti, taip pat ir įvairių pramonės sektorių branduolių lygmenyje.

3.6

Komitetas mano, kad gyvybiškai būtina sukurti ekologišką rinką produktams ir paslaugoms, panaudojant įvairias pasiūlai skirtas paskatas ir priemones, kuriomis būtų skatinamos inovacijos, o paklausos atžvilgiu teikiant vartotojams reikiamą informaciją arba skatinant juos pirkti ekologiškesnius produktus.

3.6.1

Siekiant, kad vidaus rinka taptų konkurencinga, produktai turėtų būti vertinami ne vien pagal ekologinius kriterijus, bet ir remiantis kitais svarbiais aspektais: ekonomine nauda vartotojams ir gamintojams, sauga, funkcionalumu, išteklių panaudojimu, logistika, rinkodara, produkto savybėmis sveikatos ir inovacijų požiūriu, produkto galimybėmis išplėsti vartotojų pasirinkimo spektrą, produkto gyvavimo ciklu ir jo šalinimu ir galiausiai socialiniais aspektais.

3.6.2

Tiesiog būtina iš tikrųjų pasiryžti remti mokslinius tyrimus ir vystymąsi bei inovacijas ekologiškos gamybos ir ekologiškų paslaugų sektoriuje.

3.7

Komiteto nuomone, Europos standartizacijos komitetas (CEN), Elektrotechnikos standartizacijos komitetas (CENELEC) ir Europos telekomunikacijų standartų institutas (ETSI) turėtų atlikti pagrindinį vaidmenį produktų ekologinio tvarumo linkme plėtojant techninio standartizavimo procesą (26).

3.7.1

Komitetas jau yra pabrėžęs, kad „techninių aplinkosauginių standartų naudojimą reikia skatinti ne sprendimais iš viršaus žemyn, bet verčiau priimant daugiau ekologiškų gaminių, orientuojant kaip galima geriau piliečių ir vartotojų poreikius“ (27).

3.8

Valstybės sudaromų sutarčių srityje svarbu išskirti Direktyvą 2004/18/EB dėl viešojo darbų, prekių ir paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo (28) ir Komisijos aiškinamąjį komunikatą dėl viešiesiems pirkimams taikomų Bendrijos teisės aktų ir galimybių integruoti aplinkos apsaugos aspektus į viešuosius pirkimus (29).

3.8.1

Komitetas teigia, kad viešųjų pirkimų sektorius, kuriam tenka maždaug 16 proc. Bendrijos BVP, yra labai svarbus skatinant ekologiškesnių produktų platinimą. Komitetas taip pat ragina imtis priemonių skatinti perkančiąsias institucijas pasinaudoti ekologiškų viešųjų pirkimų srityje turimomis galimybėmis.

3.8.2

2006 m. galutinėje ataskaitoje dėl ekologiškų viešųjų pirkimų Europoje (30) išvardijamos pagrindinės kliūtys šiems pirkimams paplisti: didelė ekologiškų produktų kaina, ypač nesant rodiklių apie gyvavimo ciklo sąnaudas, ekologinių žinių trūkumas, pakankamos ir lengvai prieinamos elektroninės duomenų bazės nebuvimas, nepakankamai aiškūs pirkimų kriterijai ir specifikacijos, neaiški ekologiško produkto apibrėžtis ir tokiems produktams taikytini standartai, nepakankama valdymo ir politinio lygmens parama, informavimo ir mokymo priemonių trūkumas.

3.8.3

Todėl Komitetas rekomenduoja apibrėžti tvirtus ekologiškų produktų kriterijus, patikslinant visas reikiamas ekologines specifikacijas, įtraukti į specifikacijas produkto arba paslaugos gyvavimo ciklo išlaidas, sukurti „Europos ekologiškų viešųjų pirkimų duomenų bazę“ (31), į EB direktyvas dėl viešųjų pirkimų įtraukti ISO standarto 14004 reikalavimus, aplinkos valdymo sistemas — EMS, nuorodas į ekologinį ženklą ir ekologinį projektavimą, visuomenę informuoti apie nacionalinius ekologiškų viešųjų pirkimų veiksmų planus, daugiausia dėmesio skirti didžiausią poveikį aplinkai turintiems produktams.

3.9

Visoje Europoje populiari ir „sąžiningos prekybos“ sąvoka. EESRK jau kurį laiką labai domisi sąžininga prekyba ir etiška prekyba. Apie tai išsamiai kalbėta nuomonėje REX/196 (32). Komiteto nuomone, ši prekyba — būtina tvaraus vartojimo sąlyga.

3.10

Svarbiausias tvaraus vartojimo aspektas – švietimas ir EESRK primygtinai reikalauja, kad jis būtų pradėtas dar mokykloje. Vartotojams turi būti sudaryta galimybė nedelsiant gauti informaciją apie pasirinktus produktus, paslaugas ir galimą jų poveikį aplinkai. Taip pat svarbu, kad ši informacija būtų teikiama taip, kad vartotojams ji būtų įdomi ir todėl lengvai įsimenama ir suvokiama.

3.11

EESRK mano, kad tvarią gamybą ir vartojimą reglamentuojantys Bendrijos teisės aktai turėtų būti suderinti ir supaprastinti, kad ir vartotojams, ir gamintojams jie būtų lengviau suvokiami ir prieinami. „Principas“ mažiau, bet geresnių teisės aktų „kartu mažinant teisės aktų skaičių turi būti įgyvendintas priimant bendrus suderintus aplinkos apsaugos teisės aktus, kurie užtikrintų teisinį tikrumą ir skaidrumą prisitaikant prie pramonės permainų ir kuriuose dėmesys būtų sutelktas į geresnę išteklių bei aplinkos apsaugą ir aplinką tausojančių, konkurencingų technologinių naujovių taikymą pasaulio rinkose.“ (33).

3.12

Ekologiškų produktų srityje verta aktyviau taikyti Bendrijos priemones, kuriomis siekiama uždrausti klaidinančią reklamą ir nesąžiningą komercinę veiklą  (34): sąvokos „eko“ ir „bio“ dažnai paprasčiausiai naudojamos kaip rinkodaros priemonės, siekiant parduoti daugiau produktų ir paslaugų, kurios iš tiesų nesiskiria nuo kitų ir neturi jokios papildomos vertės.

3.12.1

Šiuo požiūriu Komitetas mano, kad savireguliavimui būtų naudinga parengti Direktyvoje 2005/29/EB nurodytus elgesio kodeksus, siekiant užkirsti kelią nesąžiningam ekologiškumo sąvokos naudojimui reklamoje. Šiuo atveju būtų galima taikyti tokius kriterijus:

3.12.2

Komiteto nuomone, turėtų būti skatinamos lanksčiai, veiksmingai ir ekonomiškai veikiančios neteisminės vartotojų reikalų priežiūros ir arbitražo įstaigos, galinčios patikimai užtikrinti, kad produktai atitinka ekologines normas ir kad rinkoje esantys tvarūs produktai atitinka vartotojų pasirinkimą lemiančius ekologinio tvarumo reikalavimus. Tai neturėtų pakeisti visiems prieinamų teisminių procedūrų.

3.13

Komitetas mano, kad ypač svarbu, jog Europos chartijoje dėl tvaraus vartojimo ir gamybos vidaus rinkoje būtų ginamos vartotojų teisės vartoti ekologiškus produktus. Tokioje chartijoje reikėtų nurodyti, kad:

3.13.1

Turint omenyje šio klausimo svarbą, EESRK siūlo organizuoti konferenciją, skirtą Europos chartija dėl tvaraus vartojimo ir gamybos vidaus rinkoje, dalyvaujant Europos Parlamentui ir Europos Komisijai.