8.8.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 185/92

1.1

Šiuo pasiūlymu siekiama Finansinių veiksmų darbo grupės (FATF) VII specialią rekomendaciją (SR VII) perkelti į Bendrijos teisės aktus. Ši rekomendacija buvo paskelbta siekiant „ užkirsti kelią teroristams ir kitiems nusikaltėliams lengvai pasinaudoti elektroniniais pervedimais pervedant savo lėšas ir nustatyti tokius piktnaudžiavimus, jiems įvykus“ (1). Ji įtraukta į įstatymus ir kitus teisės aktus, kuriais siekiama įšaldyti teroristų turtą  (2) ir užkirsti kelią nusikalstamu būdu įgytoms pajamoms plauti  (3).

1.2

Iš esmės, Komisijos siūlomų priemonių forma yra paprasta, tačiau turinys ir praktinės pasekmės — svarbios. Pasiūlyme nustatytas reikalavimas mokėjimo paslaugų teikėjams (MPT) — iš esmės, finansų įstaigoms, kurios atlieka lėšų pervedimus, — užregistruoti informaciją apie mokėtoją; ši informacija turi būti pridedama pervedant lėšas iš mokėtojo MPT galutinio gavėjo (mokėjimo gavėjo) MPT. Ši nuostata taikoma lėšų pervedimams ES ir, taikant nemažai išimčių ir leidžiančių nukrypti nuostatų, pervedimams į trečiąsias šalis ir iš jų.

1.3

EESRK visiškai pritaria nuostatai, kad reglamentas, kuris teisiškai remiasi Sutarties 95 straipsniu, yra būtinas; be to, šiam sprendimui iš anksto pritarė valstybės narės ir MPT sektorius. Buvo bendrai sutarta, kad vertėtų patvirtinti tiesioginio įgyvendinimo priemonę, pavyzdžiui, reglamentą, o ne direktyvą, kuri, perkelta į nacionalinius teisės aktus, galėtų būti įvairiai įgyvendinta. Komisijos dokumente numatytos priemonės apskritai yra tinkamos ir praktiškos, tačiau EESRK sunerimęs dėl jų veiksmingo praktinio taikymo, bent jau artimiausiu metu.

1.4

Iš tikrųjų, EESRK mano, kad reglamente yra keletas trūkumų: jame numatytas MPT atliekamas vertinimas, kuris susijęs su pernelyg dideliu asmeniškumu, o nustatyta techninė tvarka pernelyg atvira ir ja gali pasinaudoti nusikaltėliai.

2.1

Kovos su nusikalstama veika (kaip Bendrijos kalba kartais vadinamas organizuotas nusikalstamumas, nors šis eufemizmas jau senokai turėjo būti panaikintas) klausimas pirmą kartą, bent jau teoriškai, sistemingai buvo svarstomas 1996 m. Dublino Europos Vadovų Taryboje, o 1997 m. Amsterdamo Europos Vadovų Taryba priėmė Veiksmų planą  (4). Jame buvo 30 išsamių, suderintų programų, kurios turėjo būti baigtos parengti ne vėliau kaip iki 1998 m. pabaigos; praėjus aštuoneriems metams, dauguma jų dar nėra įgyvendintos.

2.2

Organizuoto nusikalstamumo sąvoka vystėsi nuosekliais etapais. 1998 m. OLAF (5) (tuo metu UCLAF) atkreipė dėmesį į didelio masto mokesčių vengimą, darantį poveikį Bendrijos lėšoms, šį reiškinį priskirdama organizuotam nusikalstamumui. Po to, kai buvo užpulti Bokštai Dvyniai, ir po vėlesnių išpuolių, ši sąvoka buvo išplėsta, ypatingą dėmesį skiriant terorizmui.

2.3

Tokios pačios nuostatos ir tendencijos laikėsi G8 sudaryta Finansinių veiksmų darbo grupė (FATF), kuri vis dar yra autoritetingiausias, vyriausybes vienijantis organas. FATF, sudarytos kovai su iš organizuoto nusikalstamumo gautų pinigų plovimu, kompetencija buvo išplėsta, kad apimtų visas su finansine veikla susijusio terorizmo formas: jos devynios specialios rekomendacijos (SR) yra itin svarbios ir dauguma jų buvo perkeltos į Bendrijos nuostatas dėl pinigų plovimo ir mokėjimo sistemų. Minėtas pasiūlymas įgyvendina SR VII dėl teroristų ir „kitų nusikaltėlių“ atliekamų „elektroninių pervedimų“.

2.4

Įrašius nuostatą, kad nusikalstama finansinė veikla , nepaisant to, ar ji susijusi su terorizmu ar organizuotu nusikalstamumu, ar ne, yra visuotinis reiškinys, kuris turi būti įveiktas bendromis jėgomis, pasiūlymo tekstas taptų paprastesnis; tai svarbu iš dalies dėl to, kad siekiama praktiškai kovoti su šiuo reiškiniu. Atsižvelgiant į padėtį Bendrijoje ir nacionaliniu mastu, dėmesys skiriamas arba vienam, arba kitam klausimui: daugelyje priimtų iniciatyvų kartais daromos nuorodos į „organizuotą nusikalstamumą, įskaitant terorizmą“, o kartais — į „terorizmą ir kitokią nusikalstamą veiką“. Tyrimo tarnyboms ir dar rečiau MPT ne visuomet būna lengva neteisėtą finansinę veiklą priskirti kokiam nors konkrečiam sektoriui, ypač atsižvelgiant į tai, kad terorizmas daugelyje sektorių yra užmezgęs glaudžius ryšius su organizuotu nusikalstamumu ir atvirkščiai: prekyba ginklais ir narkotikais, nelegali imigracija, banknotų klastojimas, dokumentų klastojimas ir kt.

2.5

Kovojant su neteisėta finansine veikla, organizuotas nusikalstamumas ir terorizmas yra dvi to paties reiškinio pusės. Apie tai, kad šis faktas nėra visada pripažįstamas, iš dalies byloja aiškinamasis memorandumas, kuriame nuolat minima „kova su pinigų plovimu ir teroristų finansavimu“. Nenorėdamas kol kas komentuoti siūlomų priemonių, EESRK mano, kad šis išsireiškimas klaidina dėl priežasčių, kurios bus geriau paaiškintos pastabose apie atskirus straipsnius. Turėtų būti aišku, kad omenyje turimas organizuotas nusikalstamumas ir terorizmas.

2.6

Be to, FATF pati iš pradžių atskyrė šias dvi sąvokas: 2.3 punkte minima SR tiesiog pavadinta Teroristų finansavimas; SR aiškinamoji pastaba pavadinta Specialios rekomendacijos dėl teroristų finansavimo, tačiau dokumente sakoma „užkirsti kelią teroristams ir kitiems nusikaltėliams lengvai pasinaudoti...“. Komisija pasinaudojo šiuo skirstymu perkeldama FATF rekomendaciją ir įrašydama reglamentą į kovos su terorizmu priemonių sąrašą. EESRK mano, kad reglamentas turėtų būti laikomas bendresnio pobūdžio priemonių, skirtų kovai su pinigų plovimu ir organizuotu nusikalstamumu, dalimi. Šis skirtumas svarbus ne teisės požiūriu, bet dėl praktinio įgyvendinimo, kaip bandoma parodyti toliau išdėstytose pastabose.

3.1

2 straipsnis. Taikymo sritis. Reglamentas taikomas pervedamoms lėšoms, kurias perveda arba gauna Bendrijoje įsisteigęs mokėjimo paslaugų teikėjas, ir pervedamoms lėšoms, kurios skirtos Bendrijoje įsisteigusiems gavėjams, arba jas perveda Bendrijoje įsisteigę mokėtojai; jis taip pat taikomas (7 straipsnis) pervedimams, atliekamiems iš Bendrijos, už jos ribų įsisteigusiems gavėjams ir pervedimams į Bendriją iš trečiųjų šalių (8 straipsnis), su tam tikrais pakoregavimais.

3.1.1

Reglamentas netaikomas lėšų pervedimams atlikus komercinį sandorį kreditine ar debitine kortele, jeigu visuose to komercinio sandorio lėšų pervedimuose nurodomas unikalus identifikatorius, kurio pagalba galima atsekti sandorį iki mokėtojo. E.pinigais, t.y. išankstinio mokėjimo kortelėmis atlikti sandoriai nėra nei aiškiai išbraukti iš taikymo srities, nei aiškiai įtraukti į ją. Mokėjimo paslaugų teikėjai pateiks pastabas dėl techninių procedūrų; savo ruožtu, EESRK nurodo, kad sandorių atlikimo kortelėmis tvarka visiškai priešinga mokestinių pavedimų atlikimo tvarkai: mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjas (kuriam atsiunčiamas banko išrašas, kuriame nurodoma išsami informacija apie kortele atliktus sandorius) nežino gavėjo veiklos arba gavėjo ir mokėtojo tarpusavio santykių. Labai dažnai nebus įmanoma ne tik atskirti komercinius sandorius nuo nekomercinių sandorių, bet ir techniškai nustatyti mokėtoją.

3.2

5 straipsnis. Informacija, pateikiama pervedant lėšas. Mokėjimo paslaugų teikėjai mokestiniuose pavedimuose turi nurodyti išsamią informaciją apie mokėtojus po to, kai jie įsitikino ir patikrino, kad informacija yra išsami ir patikima. Tačiau, pervedant už Bendrijos ribų esantiems gavėjams lėšas, kurių suma neviršija 1 000 eurų, mokėjimo paslaugų teikėjai „gali“ nustatyti, koks bus tokio patikrinimo mastas. Nors toks lankstumas yra suprantamas ir realus, jis leidžia, kad nemaži finansiniai srautai, priklausantys „imigrantų perlaidų“ kategorijai, būtų siunčiami neva mokėtojo šeimai. Be to, patikrinimas, kuris atrodytų yra visai įprastas dalykas atliekant visus kitus pavedimus, yra problematiškas šios rūšies pervedimams, kurie dažnai būna grynųjų pinigų pervedimai ir kuriuos atlieka daug atskirų asmenų per įvairius mokėjimo paslaugų teikėjus ir šių asmenų tapatybės nustatymas yra nesvarbus.

3.2.1

Bet kuriuo atveju, jeigu pavedimams, kurių suma mažesnė nei 1 000 eurų, ketinama netaikyti stebėsenos tvarkos, mokėjimo paslaugų teikėjai turės nustatyti atskiras, brangias, nereikalingas procedūras; būtų geriau, jeigu šiame straipsnyje būtų nuorodos į kovos su pinigų plovimu nuostatas, kurios jau taikomos pavedimams, atliekamiems mokėtojų, kurie nėra einamosios sąskaitos turėtojai.

3.3

9 straipsnis. Lėšų pervedimai, kai trūksta informacijos apie mokėtoją. Pagal 6 straipsnį mokėjimo paslaugų teikėjas, kuris inicijuoja pervedimą, turi pateikti gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjui informaciją apie mokėtoją. Jeigu tokios informacijos nėra arba ji nėra išsami, gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjas turi prašyti mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjo pateikti šią informaciją; be to, jis gali atmesti mokėjimą, sustabdyti jį arba atlikti pervedimą savo atsakomybe, deramai atsižvelgdamas į kovos su pinigų plovimu nuostatas. Jeigu toks atvejis pasikartotų, gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjas turi atmesti visus tokio mokėjimo paslaugų teikėjo pavedimus arba nutraukti su juo visus verslo ryšius.„Valdžios institucijoms, atsakingoms už kovą su pinigų plovimu arba teroristų finansavimu“, turi būti pranešta apie tokį sprendimą.

3.3.1

Dėl reikalavimo vienai kredito įstaigai sustabdyti santykius su kita kredito įstaigai nurodytais atvejais akivaizdžiai kyla su proporcingumu susijęs klausimas: tarptautinių kredito įstaigų tarpusavio santykiai tikrai neapsiriboja vien pinigų pervedimais, kurie sudaro tik labai nedidelę visų operacijų, tarp kurių yra kredito linijos, sandoriai vertybiniais popieriais, kt. dalį, už kur kas didesnes pinigų sumas nei tos, kurios yra neteisėtai pervedamos arba įtariama, kad yra neteisėtai pervedamos. Nedelsiamas santykių sustabdymas, kaip siūlo Komisija, padarytų didelę nepateisinamą žalą mokėjimo ir paslaugų teikėjams, ir jų klientams.

3.3.2

Sąvokos „atsakingos valdžios institucijos“ vartojimas kelia pagrindinį klausimą, apibūdintą nuomonės įžangoje. Nereikėtų pamiršti, kad bendrosios kovos su pinigų plovimu taisyklės mokėjimo paslaugų teikėjams ir jų darbuotojams nustato nemažą atsakomybę, įskaitant baudžiamąją. Ne visada lengva pasakyti, kada sandoris yra laikomas „įtartinu“ ir ar jis priskirtinas „bendro pobūdžio“ nusikalstamai veikai ar teroristinei veiklai. Kiekviena šalis turi įvairių skirtingų rūšių tyrimo ir teisėsaugos institucijas: kriminalinę policiją (kartais padalytą į du atskirus organus), finansų policiją, muitinę, slaptąsias tarnybas. Jeigu tiksli informacija nepateikta, mokėjimo paslaugų teikėjas turės nustatyti, kuriai valdžios institucijai reikės pranešti. Dėl to reglamente reikalaujama, kad mokėjimo paslaugų teikėjai nustatytų, kurie klausimai nepriklauso jų profesinei kompetencijai.

3.3.3

Todėl yra būtina nuostata, reikalaujanti, kad valstybės narės įsteigtų atskirą informacijos tarnybą, kuri būtų atsakinga už ataskaitų priėmimą ir jų perdavimą kompetentingiems tyrimo organams (6). Be to, ši priemonė jau buvo numatyta Tarybos 1997 m. veiksmų plane.

3.4

10 straipsnis. Rizika pagrįstas vertinimas. Šiame straipsnyje teigiama, kad gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjas neišsamią informaciją apie mokėtoją laiko kriterijumi vertinant sandorio įtartinumą ir nusprendžiant, ar apie jį būtina pranešti atsakingoms valdžios institucijoms. Nuostata suteikia mokėjimo paslaugų teikėjui teisę kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar buvo padaryta klaida, įvyko aplaidumas ir ar tai yra „iš tikrųjų“ įtartinas atvejis; tokia užduotis gali pasirodyti sunki, nes kiekvienas mokėjimo paslaugų teikėjas kasdien turi atlikti daug sandorių. Be to, kalbant apie įtartinų atvejų pranešimą, taikomos 3.3.2 ir 3.3.3 punktuose pateiktos pastabos.

3.5

13 straipsnis. Techniniai apribojimai. Šio straipsnio nuostatos susijusios su pervedimais iš trečiųjų šalių: gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjas informaciją apie mokėtoją turi saugoti ne mažiau kaip penkerius metus, nepaisant to, ar informacija yra išsami, ar ne. Jeigu yra tarpinis mokėjimo paslaugų teikėjas, įsisteigęs Bendrijoje, reikalaujama galutiniam mokėjimo paslaugų teikėjui pranešti apie tai, kad trūksta išsamios informacijos. Šiuo atveju Komitetas norėtų tik atkreipti dėmesį, kad informacijos saugojimas tokį ilgą laiką būtų nemaža našta ir susikauptų labai daug informacijos; ši nuostata gali būti pateisinta tik tuo atveju, jeigu iš tikrųjų manoma, kad ji pravers. Gal vertėtų pamąstyti šiuo klausimu ir reikalauti saugoti tik tą informaciją, kurioje nurodytos sumos viršija konkretų dydį.

3.6

14 straipsnis. Pareiga bendradarbiauti. Reikalaujama, kad mokėjimo paslaugų teikėjai bendradarbiautų su valdžios institucijomis, atsakingomis už kovą su pinigų plovimu ar finansiniu terorizmu, neatidėliotinai teikdami joms turimus duomenis ir informaciją. Valdžios institucijos gali naudoti tokią informaciją „tik pinigų plovimo arba teroristų finansavimo prevencijos, tyrimo, nustatymo ir patraukimo baudžiamojon atsakomybėn tikslams“.

3.6.1

EESRK visiškai pritaria šioms nuostatoms. Jis norėtų pateikti dar vieną pastabą, atsakydamas į tam tikrų instancijų, kurios pareiškė abejones dėl galimo privatų gyvenimą saugančių nuostatų susilpninimo, reikalavimus. Viršesni bendruomenės, kovojančios su itin didele visuomenine grėsme, interesai reikalauja kai kuriais atvejais nukrypti nuo svarbiausių principų, kad būtų užtikrinta visuomenės apsauga. Valdžios institucijoms nustatyta pareiga informaciją naudoti tik nurodytais tikslais jau yra priemonė, apsauganti nuo piktnaudžiavimo. Turėtų būti laikomasi bendros nuostatos, kad žmonėms, pervedantiems lėšas organizacijoms, „iš tikrųjų“ siekiančioms socialinių ar visuomenei naudingų tikslų, nėra ko baimintis: tokiu pervedimu nesiekiama mokesčių vengimo, nepažeidžiamas įstatymas arba neatliekamas smerktinas veiksmas.

3.6.2

Antra vertus, vertėtų paklausti, ar šios priemonės bus iš tikrųjų veiksmingos. Mokėjimo paslaugų teikėjams turėtų būti taikoma bendra taisyklė „pažink savo klientą“, kurią taikant mokėjimo paslaugų teikėjai būtų atleisti nuo atsakomybės tikrinti ir pranešti apie klientus, kurių patikimumas žinomas ir įrodytas. Vis tik, nors šią taisyklę pakankamai lengva taikyti gavėjams, daug sunkiau ir sudėtingiau patikrinti mokėtojus, ypač jeigu pervedimai atliekami pirmiau 3.3.1 punkte nustatyta tvarka.

3.7

19 straipsnis. Lėšų pervedimai labdaros organizacijoms valstybėje narėje. Valstybės narės gali atleisti mokėjimo paslaugų teikėjus nuo 5 straipsnyje nurodyto reikalavimo laikytis nuostatų dėl informacijos apie mokėtojo tapatybę pateikimo tais atvejais, kai lėšos pervedamos organizacijoms, užsiimančioms labdara, religine, kultūrine, švietimo, socialine arba su asociacijomis susijusia veikla arba veikla, susijusia su aplinkosaugos tikslais ar skatinančią tvarų vystymąsi, su sąlyga, kad:

3.7.1

Valstybėms narėms, kurios taikys numatytą išimtį, neabejotinai bus sunku registruoti jas šias organizacijas registruoti jas ir stebėti, kaip jos laikosi taisyklių. Be to, mokėjimo paslaugų teikėjas kiekvienu konkrečiu atveju turi tikrinti, ar mokėtojas yra įrašytas į nuolat atnaujinamą „baltąjį“ sąrašą, o tai didelio administracinio darbo reikalaujantis reikalavimas.

3.7.2

Pasiūlyme numatyta išimtis remiasi prielaida, kad šių organizacijų įgyvendinami socialiniai tikslai savaime užtikrina, kad lėšos nebus netinkamai panaudotos. Tokia nuostata taikytina daugeliui šių institucijų, gerai žinomoms organizacijoms ir aukų rinkimo akcijoms įvykus valstybinio masto nelaimėms, tačiau turima duomenų, kad teroristai nedideles, mažiau žinomas organizacijas, tariamai siekiančias socialinių ar visuomeninių tikslų, naudoja kaip priedangą. Kalbant apie 3.7 punkto paskutinėje dalyje minimą veiklą, reglamente negali būti diskriminuojančios nuostatos dėl tikėjimo; tačiau gerai žinoma, kad NPO kartais atrodo nekalta „priedanga“ finansuoti terorizmą, kurio grėsmingas pobūdis paaiškėja vėliau.

3.7.3

Pasiūlyme neatkreiptas dėmesys ir į galimybę, kad NPO galėtų būti nusikalstamų organizacijų, kurios nebūtinai būna teroristinės organizacijos, priedanga. Pelnas, gautas iš nedidelių sandorių, susijusių su narkotikais, prostitucija ir reketu, lengvai gali būti dovanojamas NPO, nurodant patrauklių pavadinimų organizacijas, kurių atstovai, bent jau mokėjimo paslaugų teikėjų žiniomis, yra visiškai neįtartini. Iš tikrųjų, egzistuoja netiesioginės stebėsenos sistemos, kurios gali atskleisti kai kuriuos įtartinus atvejus: pavyzdžiui, tokios veiklos ypatumas yra dažnai tų pačių asmenų atliekami mokėjimai grynaisiais pinigais. Visi šie metodai yra gerai žinomi nusikaltėliams, kurie imasi tinkamų atsargumo priemonių: suskaido mokėjimus, kiekvieną kartą kreipiasi į skirtingą mokėjimo paslaugų teikėją, kt. Todėl dažni mokėjimai, kuriuos visada atlieka tie patys mokėtojai, gali kelti įtarimą pirmiausia gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjui. Be to, esant dabartinėms elektroninio saugojimo sistemoms, tokia stebėsena galėtų būti atliekama tik taikant specialias, pagal specialius reikalavimus parengtas programas, o jas įgyvendinti sunku.

3.7.4

Dėl to EESRK nurodo, kad, remiantis reglamentu, išimtis, kurią taikyti ar netaikyti savo iniciatyva nusprendžia mokėjimo paslaugų teikėjai, remdamiesi turima informacija apie paskirtį, stebėseną, atstovų patikimumą, kt., yra sistemos trūkumas. Mokėjimo paslaugų teikėjai gali noriai bendradarbiauti, tačiau niekada negalės pakankamai sustabdyti pinigų plovimo ir nusikalstamos veikos finansavimo: pirmiausia pačios valdžios institucijos turi veikti aktyviai ir pranešti įtariamųjų pavardes. Todėl vis tik centrinės informacijos tarnybos idėja, kaip buvo aptarta anksčiau, turi tapti tikrove.

3.7.5

EESRK norėtų atkreipti atitinkamų institucijų dėmesį į dar vieną klausimą. Išskyrus atvejus, kai mokėjimo paslaugų teikėjai tiesiogiai praneša, informacija yra saugoma penkerius metus, dažniausiai dėl to, kad valdžios institucijos galėtų ja pasinaudoti, pateikdamos jau įvykdytų nusikaltimų įrodymus. Todėl dažniausiai tokia informacija naudojama įrodymui pateikti, o ne dėl prevencinių ar kontrolės priemonių. Vertėtų paklausti, kaip praktiškai būtų galima atrinkti atskirus atvejus iš šimtų milijonų sandorių, kurie buvo užregistruoti per daugelį metų.

3.7.6

Galiausiai, reikėtų nurodyti, kad prie reglamento pridėtame aiškinamajame rašte nesistengiama palyginti sistemos sąnaudų su jos galima nauda. Ne visi mokėjimo paslaugų teikėjai turi tinkamas galimybes laikytis nuostatų, o ir tiems, kurie jas turi, padidės administracinio darbo krūvis ir organizaciniai suvaržymai, kuriuos reikės įveikti. Visos šios sąnaudos neišvengiamai bus perkeltos visiems mokėjimo sistemų naudotojams; toks pasiaukojimas priimtinas tik tuo atveju, jeigu bus įrodyta, jog naujasis reglamentas atneš konkrečią ir apčiuopiamą naudą.