8.8.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 185/62

1.1

Šiandien pasaulio klimato kaita yra vienas svarbiausių ne tik mokslinių ir politinių diskusijų bei veiksmų objektų, bet ir kasdieniniame gyvenime gvildenamų temų. Devintojo dešimtmečio pabaigoje ir dešimtojo dešimtmečio pradžioje tarptautiniu lygmeniu pradėjus vykdyti veiksmus, pirmiausia 1989 m. buvo sudaryta Tarpvyriausybinė klimato kaitos ekspertų grupė (TKKG), vėliau — 1990 m. pradėtos derybos JTO lygmeniu ir galiausiai 1992 m. priimta Jungtinių Tautų Bendroji klimato kaitos konvencija (JTBKKK), įsigaliojusi 1994 m. kovo 21 d.

1.2

Klimato pokyčiai vyko jau nuo seniausių laikų, bet dėl praėjusių laikotarpių kokybiškų meteorologinių duomenų trūkumo mūsų žinios apie ankstesnį planetos klimatą remiasi tik paleoklimatiniais matavimais ir stebėjimais arba geologiniais reiškiniais ir archeologiniais atradimais, t. y. netiesioginiais duomenimis. Nauja Šiaurės pusrutulio netiesioginių duomenų analizė rodo, kad per pastarąjį tūkstantmetį dar nebuvo tokio didelio bendro temperatūros žemės paviršiuje padidėjimo, koks užregistruotas XX a.

1.3

Didžiajai klimato pokyčiams jautresnių valstybių ir regionų daliai paprastai dar tenka susidurti ir su kitomis problemomis: greitu gyventojų skaičiaus augimu, gamtinių išteklių išeikvojimu ir skurdu. Kartu su besivystančiomis šalimis vystoma ir jų poreikius atitinkanti politika bei iš jos kylančios priemonės kartu gali skatinti darnų vystymąsi ir lygias galimybes ir sustiprinti įgyvendinamų priemonių poveikį. Tai sumažintų įtampą naudojant išteklius, pagerintų aplinkosaugos rizikų valdymą ir pagerintų labiausiai skurstančių visuomenės narių gyvenimo sąlygas. Šios iniciatyvos taip pat gali padėti sumažinti pažeidžiamumą, susijusį su klimato kaita. Todėl, teikiant pasiūlymus tarptautinių ir nacionalinių iniciatyvų vystymo ir jų įgyvendinimo srityje, reikėtų atsižvelgti į klimato kaitos keliamą riziką.

1.4

Tarpvyriausybinės klimato kaitos ekspertų grupės (TKKG) 2001 m. parengta trečioji vertinimo ataskaita (TRE) rodo, kad vidutinė planetos paviršiaus temperatūra ėmė kilti nuo 1861 metų. Pasaulinės meteorologijos organizacijos duomenimis, devyneri karščiausi metai per visą planetos istoriją buvo užregistruoti per pastarąjį dešimtmetį: 1998 metai buvo rekordiniai, po jų seka 2002, 2003, 2004 ir 2001 metai. XX a. vidutinė temperatūra didėjo nuo ±0,6 iki ±0,2 °C, ir prognozuojant tokią pat tendenciją ateityje galima numatyti, kad, nesiėmus reikiamų priemonių, temperatūra kils ir iki XXI a. pabaigos sudarys nuo 1,4 iki 5,8 °C.

1.5

Remiantis prielaida, kurią ypač Europoje tvirtai remia mokslo bendruomenė ir kuriai išskirtinę svarbą teikia politikai, klimato kaitos priežastys iš esmės yra siejamos su į žemės atmosferą išmetamo šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio didėjimu, kurį sukelia žmogaus veikla ir ypač iškastinio kuro naudojimas. Ši prielaida remiasi nustatyta tarpusavio priklausomybe tarp ilgalaikio šiltnamio efektą sukeliančių dujų, visų pirma anglies dvideginio, koncentracijos atmosferoje didėjimo, per XX a. pasauliniu mastu užregistruotų ilgalaikių temperatūros pokyčių ir klimato modelių, kuriais siekiama įvertinti klimato pokyčių mastą ir poveikį ateityje, remiantis scenarijais, susijusiais su šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimo ir jų koncentravimosi atmosferoje pokyčiais, išvadomis.

1.6

Taigi visiškai akivaizdu, kad žmogus daro poveikį pasaulio klimato kaitai, nepaisant tam tikrų abejonių, susijusių su aerozolių ir gamtinės kilmės veiksnių, pavyzdžiui, ugnikalnių ir spinduliavimo, poveikiu. Tačiau planetos klimatą taip pat veikia saulės aktyvumo ciklai ir geofiziniai veiksniai, todėl šiuo metu neįmanoma ir greičiausiai dar ilgą laiką nebus įmanoma nustatyti, kokį vaidmenį natūralaus pobūdžio klimato kaitoje vaidina žmogus. Abejonių taip pat kelia turimų duomenų reprezentatyvumas ir klimato modelių išvados, kuriose ne visuomet tiksliai aprašomos visos sąveikos, ir tai neleidžia labai tiksliai atkartoti klimato sistemą sudarančių elementų visumą.

1.7

Klimato modeliai, panaudoti šiltnamio efektą sukeliančių dujų ir aerozolių koncentracijos atmosferoje prognozėms ir tolesnėms klimato kaitos ateityje prognozėms parengti, paremti TKKG specialioje ataskaitoje dėl emisijos scenarijų išdėstytais emisijos scenarijais. Emisijos scenarijai apima daugybę hipotezių, susijusių su socialiniu ir ekonominiu, energetiniu ir demografiniu planetos vystymusi iki XXI a. pabaigos.

1.8

Mirtys, nuostoliai ir gyvenimo sąlygų blogėjimas dėl sausrų, potvynių, karščio bangų, sniego griūčių ir audrų parodė, kad socialinė ir ekologinė sistemos yra labai pažeidžiamos esant ekstremalioms klimato sąlygoms. Remiantis kaitos ateityje prognozėmis galima teigti, kad XXI a. dauguma ekstremalių klimato reiškinių kartosis vis dažniau, o jų neigiamų padarinių apimtys ir intensyvumas — dar labiau padidės.

1.9

Kad būtų galima geriau sekti klimato kaitą, sugebėti ją susieti ir gerai suprasti, reikia atlikti papildomus mokslinius tyrimus, kurie sumažintų abejones, susijusias su ateities klimato pokyčių prognozėmis. Pirmiausia yra būtini papildomi sistemingi ir nuolatiniai stebėjimai, modeliavimas ir klimato kaitos studijos.

1.10

Pasaulio klimato kaitos dėl žmonių veiklos hipoteze, pagal kurią klimato pokyčius sukelia didėjantis šiltnamio dujų kiekis atmosferoje, buvo paremti atitinkamų valstybių ir Europos Sąjungos politiniai sprendimai. Būtent šios hipotezės pagrindu laikomasi atsargumo principo ir formuojamos politikos bei strategijos, kuriomis siekiama apriboti klimato kaitą, mažinant šiltnamio efektą sukeliančių dujų, ypač naudojant iškastinį kurą išsiskiriančių anglies dvideginio dujų, išmetimą.

1.11

Prie šių politinių sprendimų praktinio įgyvendinimo pereita 1997 m. gruodžio mėn. priėmus Jungtinių Tautų Bendrosios klimato kaitos konvencijos (JTBKKK) Kioto protokolą, kuris įsigaliojo 2005 m. vasario 16 d.

1.12

Kioto protokolą pasirašiusios susitariančios šalys įsipareigoja 2008–2012 m. laikotarpiu sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisiją, palyginti su 1990 m. protokolo B priede nurodytais kiekiais. ES 15 senųjų valstybių narių turi sumažinti bendrą dujų išmetimą 8 proc. (išreiškus absoliučiaisiais skaičiais, tai sudarytų 336 milijonus tonų CO2 per metus). B priede nurodyti dujų išmetimo sumažinimo tikslai ir naujosioms valstybėms narėms. Dauguma jų taip pat įsipareigojo sumažinti dujų išmetimą 8 proc.; Vengrijai ir Lenkijai nustatyti 6 proc. Be to, B priede Vengrijai, Lenkijai ir Slovėnijai numatyti skirtingi ataskaitiniai metai. Protokole taip pat numatyta galimybė įgyvendinti lanksčias priemones (prekybą apyvartiniais taršos leidimais, kartu įgyvendinamus projektus išsivysčiusiose šalyse ir švarios plėtros mechanizmų projektus besivystančiose šalyse), kuriomis siekiama skatinti išsivysčiusias šalis įgyvendinti Kioto protokolu prisiimtus įsipareigojimus palankesnėmis ekonominėmis sąlygomis ir kartu padėti besivystančioms šalims pradėti diegti naujas technologijas.

1.13

Penkiolikai ES senųjų valstybių narių apytiksliai tenka 85 proc. visos dvidešimt penkių valstybių narių Sąjungos emisijos; naujosios valstybės narės išmeta likusius 15 proc. dujų. Neseniai atlikta emisijų inventorizacija rodo, kad iki 2003 m. penkiolikos valstybių narių ES, Kioto protokolą pasirašiusių šalių, pavyko sumažinti bendrą šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą tik 1,7 proc. Tai verčia rimtai suabejoti, ar pavyks iki 2008–2012 m. veiksmingai įgyvendinti Kioto protokolo tikslus. Nors nuo 1995 m. dujų išmetimas ES penkiolikoje senųjų valstybių narių išaugo 3,6 proc. ir net 4,3 proc. per pastaruosius penkerius metus, taikant papildomas, išmetamų teršalų kiekį mažinančias priemones ir Kioto mechanizmus, naujausiomis prognozėmis iki 2010 m. tikimasi 8,8 proc. sumažinti išmetamų teršalų kiekį. Toks sumažėjimas būtų didesnis už Kioto protokole penkiolikos valstybių narių Europos Sąjungai nustatytus tikslus. 1990–2003 m. laikotarpiu Europos Sąjungos naujosiose valstybėse narėse užfiksuotas bendras 22 proc. šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimo sumažėjimas, nors iš esmės šis sumažėjimas, ypač dešimtojo dešimtmečio pirmojoje pusėje, buvo susijęs su pereinamojo laikotarpio procesais. Po 1995 m. išmetimo lygis sumažėjo 6 proc., o per pastaruosius penkerius metus iš viso nekito.

1.14

Analizuojant Kioto protokolo įsipareigojimų įgyvendinimo penkiolikoje Europos Sąjungos senųjų valstybių narių perspektyvą pastebima, kad gali kilti problemų įgyvendinant iki 2012 m. užsibrėžtą dujų išmetimo sumažinimą. Tačiau pagal Tarybos (2005 m. kovo mėn.) parengtame dokumente pateikiamus duomenis, susijusius su vidutinio laikotarpio ir ilgalaikiais tikslais, keliamais ekonomiškai išsivysčiusioms valstybėms dujų išmetimo mažinimo srityje, palyginti su 1990 m. išmetimo lygiu, išmetamų dujų kiekis iki 2020 m. turėtų sumažėti 15–30 proc., o iki 2050 m. — 60–80 proc. Apibūdindama tokių priemonių padarinius, Tarpvyriausybinė klimato kaitos ekspertų grupė įvertino, kad 1990–2100 m. BVP augimas sulėtės 0,003–0,06 proc. per metus (1). Europos Komisijos vertinimu (norint pasiekti 550 ppm CO2 koncentracijos atmosferoje lygį), jei nuo 2012 m. pavyktų sumažinti CO2 koncentracijos lygį po 1,5 proc. per metus, 2025 m. dvidešimt penkių valstybių narių Europos Sąjungos BVP turėtų sumažėti 0,5 proc. Tokio sumažinimo galima tikėtis tik tuo atveju, jei visos šalys dalyvaus kovojant su klimato kaita ir apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemoje. Jei ES vienašališkai imsis šių veiksmų, pasekmės BVP gali būti du ar tris kartus didesnės, o aplinkosaugos srityje taip ir nebus pasiekta apčiuopiamų rezultatų (2).

1.15

Pagrindinė Kioto protokolo problema yra ta, kad Jungtinės Amerikos Valstijos, kurios, be jokios abejonės, išmeta daugiausia šiltnamio efektą sukeliančių dujų (beveik 25 proc. visų pasaulyje išmetamų dujų), neprisijungė prie Kioto protokolo ir valstybėms, kuriose numatomas pats didžiausias šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos padidėjimas (Indija, Kinija ir kitos valstybės, kur nuo 1990 m. dujų išmetimas padidėjo daugiau kaip 20 proc.), minimu 2008–2012 m. laikotarpiu nenustatyti jokie emisijos sumažinimo tikslai. Nors 1990 m., pradėjus derybas, besivystančiose šalyse išmetamos dujos tesudarė apie 35 proc. visų pasaulyje išmetamų dujų, nuo 2000 m. ši dalis padidėjo iki 40 proc. ir, remiantis prognozėmis, iki 2010 m. ji sudarys 50 proc., o 2025 m. gali siekti net 75 proc. Tai kelia rimtą grėsmę šios iniciatyvos tikslų įgyvendinimui. Jei politinių derybų keliu vis dėlto nepavyks pasiekti bendro susitarimo dėl požiūrio į klimato kaitos problemų sprendimą, izoliuotos Europos valstybių (ES) pastangos neduos pageidaujamų teigiamų rezultatų. Priešingai — jos gali rimtai sutrikdyti ekonominės raidos pusiausvyrą.

1.16

Nepaisant visų galimų išlygų, susijusių su dabartiniu žinių apie vykstančios klimato kaitos priežastis lygiu ir su tuo, kaip yra formuojama, plėtojama ir įgyvendinama su klimato kaita susijusi politika, reikia konstatuoti, kad įvairios priemonės, kuriomis siekiama apriboti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą, gali duoti apčiuopiamų teigiamų rezultatų, t. y. sumažinti energijos naudojimo intensyvumą ir įmonėse, ir namų ūkiuose. Norint pasiekti tokius rezultatus, būtina ieškoti atitinkamų skatinamųjų priemonių, visų pirma investuojant į mokslo, mokslinių tyrimų, naujų technologijų ir esminių naujovių vystymą.

2.1

Siekdama įvykdyti savo įsipareigojimus, prisiimtus Kioto protokolu, t. y. iki 2008–2012 m. sumažinti bendrą šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisiją 8 proc., ir apskritai siekdama veiksmingai apriboti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą, Europos Sąjunga priėmė Europos klimato kaitos programą. Vėliau pagal šią programą buvo patvirtinta daug konkrečių įvairios svarbos reglamentuojančių priemonių, iš kurių svarbiausios yra šios:

2.1.1

Direktyva 2003/87/EB, nustatanti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos leidimų sistemą (3), kuri turėtų būti pagrindinė priemonė, siekiant įvykdyti įsipareigojimus, susijusius su šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos sumažinimu. 2004 m. šios direktyvos nuostatos buvo perkeltos į valstybių narių įstatymus tada, kai buvo pristatomi ir daugeliu atveju tvirtinami nacionaliniai planai, nustatant kiekvienam šaltiniui ir jo naudotojui šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos kvotas. Direktyva įsigaliojo 2005 m. sausio 1 d. ir ji turi sudaryti galimybę šiltnamio efektą sukeliančių dujų šaltinių naudotojams perkant ir (arba) parduodant kvotas sumažinti savo emisijas mažiausiomis sąnaudomis.

2.1.2

Jungiamoji direktyva, siejanti Kioto protokolo lanksčius mechanizmus ir prekybą šiltnamio dujų apyvartiniais taršos leidimais, turi sudaryti galimybę susieti lanksčius „bendro įgyvendinimo“ ir „švarios plėtros“ mechanizmus su Bendrijos šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos leidimų prekybos sistema. Tai leis pasiekti individualius valstybių narių ir įmonių tikslus, bendradarbiaujant su kitomis Kioto protokolą ratifikavusiomis valstybėmis.

2.1.3

Direktyva 2001/77/EB dėl elektros, pagamintos iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių, skatinimo (4) yra pagrindinė priemonė, kuria siekiama skatinti atsinaujinančių energijos šaltinių (vandens, vėjo, saulės, biomasės, geoterminės energijos) įgyvendinimą ir panaudojimą, siekiant kompensuoti pradiniame etape atsirandančias sąnaudas pradėjus praktiškai naudoti atsinaujinančiuosius energijos šaltinius.

2.1.4

Direktyva 2003/30/EB dėl skatinimo naudoti biokurą ir kitą atsinaujinantį kurą transporte (5) sudaro palankias sąlygas apriboti skystą iškastinį kurą, didinant sunaudojamo iš atsinaujinančių išteklių pagaminto kuro dalį.

2.1.5

Direktyva 2004/8/EB dėl termofikacijos skatinimo, remiantis naudingosios šilumos paklausa vidaus energetikos rinkoje (6), siekiama skatinti geresnį iškastinio kuro energijos panaudojimą, taikant termofikaciją.

2.1.6

Direktyva 2003/96/EB, pakeičiančia energetikos produktų ir elektros energijos mokesčių struktūrą (7) ES teritorijoje įvedamas vadinamasis anglies mokestis arba, kitais žodžiais tariant, kuriamas ekologinių mokesčių reformos ir visų išlaidų padengimo, įvertinus išorinės gamybos sąnaudas, pagrindas.

2.1.7

Europos Parlamento ir Tarybos pasiūlymas dėl reglamento (COM (2003) 492 final) dėl tam tikrų fluorintų šiltnamio efektą sukeliančių dujų (HFC, PFC ir SF6) (8) turėtų būti patvirtintas šiais metais.

2.1.8

Priemonėmis nustatomas pastatų šiluminių parametrų įvertinimas ir gerinimas bei kiti techninio reguliavimo būdai.

2.2

Nors reguliavimo sistema, kurią sukūrė direktyvos dėl atsinaujinančių energijos šaltinių, termofikacijos, energetikos produktų apmokestinimo ir biologinio kuro naudojimo skatinimo sudaro palankias rinkos sąlygas lengviau ir efektyviau mažinti iškastinio kuro naudojimą šiose srityse visiems verslininkams vienodomis sąlygomis šiose srityse, direktyvos dėl prekybos šiltnamio efektą sukeliančių dujų apyvartiniais taršos leidimais sistemos įgyvendinimas sukėlė daug prieštaringų reakcijų, ypač dėl nacionalinių paskirstymo planų įvairiems šaltiniams rengimo ir šių planų tvirtinimo. Iš tiesų, ši sistema negali sudaryti visiškai vienodų sąlygų prekybos sistemos dalyviams — nei kai kuriems apdirbamosios pramonės sektoriams nacionaliniu lygmeniu, nei valstybėms narėms tarptautiniu mastu.

2.3

Apžvelgiant direktyvos dėl elektros, pagamintos iš atsinaujinančių energijos šaltinių, skatinimo įgyvendinimą, nurodoma, kad šios priemonės poveikis rinkai yra gerokai akivaizdesnis. Ji iš anksto nustato aiškias taisykles, kokiomis sąlygomis nacionaliniu lygiu bus perkama paskirstymo tinklams skirta energija. Peršasi prielaida, kad šios sąlygos skirtingose valstybėse narėse skirsis, todėl ir vėl gali atrodyti, kad bus sunku užtikrinti vienodas ekonominės konkurencijos sąlygas. Tačiau kiekviena valstybė narė turi teisę nustatyti savo prioritetus ir galimybes, todėl ji gali įsigyti elektros energijos, pagamintos iš bet kurio iš atsinaujinančių energijos šaltinių, palankiomis kainomis.

2.4

Greta reglamentavimo priemonių galima rasti ir paramos priemonių, visų pirma mokslinių tyrimų darbams pagal Šeštąją bendrąją programą (9), pagal kurią 2003–2006 m. su klimato kaita susijusiai mokslinei veiklai bus skirta 2 120 milijonų eurų. Šis finansinis paketas yra paskirstytas šioms sritims: „tvarios energetikos sistemos“, „patikimas sausumos transportas“ ir „pasaulio ir ekosistemų kaita“. Tarp pasiūlyme dėl Septintosios bendrosios programos (2007–2013 m.) (10) įvardijamų prioritetų „Energetikos“ skyriuje minimi šie klausimai: vandenilis ir kuro elementai, energijos gamyba iš atsinaujinančių energijos šaltinių ir skystas biokuras, taip pat anglies ir CO2 surinkimo ir saugojimo švarios technologijos, efektyvus energijos panaudojimas ir taupymas. Moksliniams tyrimams šiose srityse skiriama 2 931 milijonas eurų. Skyriuje „Aplinka (įskaitant klimato kaitą)“ minimos šios temos: klimato kaitos moksliniai tyrimai ir galimybės sumažinti pažeidžiamumą ir riziką. Iniciatyvoms šiose srityse skiriama 2 535 milijonų eurų.

2.5

Platesnis biomasės panaudojimas, geresnė miškų priežiūra ir jų atsodinimas bei nedirbamų žemės ūkio plotų atitinkamose zonose apželdinimas — tai tik kelios veiklos sritys, kurias plėtojant galima būtų nuosekliau mažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisiją. Šią emisiją taip pat galima sumažinti skatinant veiklą, kuri sudaro palankias sąlygas branduolinės energijos geologinei sekvestracijai ir saugojimui bei saugiam eksploatavimui.

2.6

Tuo metu, kai kurios šalys nusprendė nebegaminti branduolinės energijos arba jau nuo pat pradžių to atsisakė, kitų šalių energijos gamyboje branduolinė energija vis dar užima labai svarbią vietą. Šiuo metu vykdomi moksliniai tyrimai branduolių sintezės srityje, bet apskaičiuota, kad ekonominio jų rezultatų panaudojimo dar teks palaukti ne mažiau kaip 50 metų. Atsižvelgiant į tokią padėtį, tokie klausimai kaip branduolio saugesnio dalijimosi skatinimas, panaudoto branduolinio kuro perdirbimas ir galutinio saugojimo problemų sprendimas, lieka neišspręsti. Daug šalių mano, kad branduolinės energijos skatinimas ir tolesnis naudojimas gali sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų taršos kiekį. Kitos šalys šiek tiek atsargiau vertina tokį požiūrį dėl pavojaus, susijusio su branduoline energija.

2.7

Visos Europos ir atskirų valstybių narių pažeidžiamumo galimos klimato kaitos atveju mažinimo problemoms santykinai skiriama mažai dėmesio. Akivaizdu, kad šiai svarbiai sričiai turėtų būti skiriama daugiau dėmesio siekiant efektyvesnio jai skiriamų lėšų panaudojimo.

3.1

Kioto protokolo ir su juo susijusios politikos ir priemonių įgyvendinimo poveikis yra dvejopas: i) viena vertus, gamybos sektoriuose yra skatinami struktūriniai pokyčiai (įskaitant galimą kai kurių gamintojų ar net sektorių perkėlimą į kitą vietą) ir ii) kita vertus, didėja energijos panaudojimo efektyvumas, todėl vyksta vidiniai pokyčiai skirtingose pramonės šakose, ypač tose, kuriose energija naudojama labai intensyviai. Siekiant sėkmingo įgyvendinimo išvengiant bereikalingų energijos nuostolių, reikia pasirinkti priemones, kurios subalansuotų rinkos reguliavimą ir skatintų teigiamas iniciatyvas. Priešingu atveju kovos su klimato kaita politikos įgyvendinimas gali būti nesėkmingas.

3.2

Struktūrinius pokyčius gali sukelti tam tikrų priemonių taikymas, dėl kurio padidėja pirminių (iškastinių) energijos išteklių ir elektros energijos sąnaudos. Kainų augimas yra susijęs su kol kas tik daliniu energijos rinkos liberalizavimu, o nuo šiol — ir su didžiųjų energetikos grupių monopolistinio elgesio rizika. Šios grupės gali įtraukti į siūlomą energijos rinkos kainą patirtas papildomas sąnaudas, susijusias su kovos su klimato kaita priemonėmis (apyvartiniai taršos leidimai, iš atsinaujinančių energijos šaltinių pagamintos energijos pirkimo kaina). Be to, šiam kainų augimui lemiamos įtakos turi ir išorinis nustatytų kainų kėlimas, vykdomas dėl fiskalinių priežasčių. Galima teigti, kad šioje iš dalies liberalizuotoje rinkoje, tuose valstybių narių ūkiuose, kuriuose visiškai pasibaigė liberalizacijos procesas, ryški energijos kainų augimo tendencija, kurią bandoma pateisinti kova su klimato kaita, reaguojant, pavyzdžiui, į anglies kainos pasikeitimus. Iškyla grėsmė, kad labai padidės elektros energijos kainos ir keisis pramonės struktūros dėl toliau išdėstytų priemonių:

3.2.1

Iš atsinaujinančių energijos šaltinių pagamintos elektros energijos naudojimo skatinimas lemia daugybę padarinių ir skirtingus poveikius, atsižvelgiant į atskirą atsinaujinančios energijos rūšį. Vandens energija (tais atvejais, kai būtina gerai apsvarsčius ekonomiškai modifikuoti vandens srautus ir didelės vandens užtvankos gali kelti nemažai problemų), atrodo, kelia mažiausiai problemų. Daug sudėtingiau gali būti išspręsti su vėjo energija susijusias problemas, kylančias organizuojant ir valdant šios rūšies energijos gamybą. Norint naudoti biomasę, prireiks daugybės administracinių apribojimų ir nuostatų, siekiant, kad šios rūšies energijos panaudojimo pranašumai kompensuotų šio ypač įvairaus atsinaujinančiojo šaltinio eksploatavimo sąnaudas. Visų pirma, reikėtų paminėti pavojų, kurį gali kelti galingos jėgainės, masiškai supirkdamos biomasę, kurią jos naudoja kaip šiluminėms elektrinėms skirto kuro priedą. Dėl tokio supirkimo biomasės kaina išauga iki tokio lygio, kad jos nebeįstengia įsigyti vietinės katilinės ir su jomis susijusios perdirbimo įmonės. Tikrai švarūs energijos šaltiniai, pavyzdžiui, fotoelektrinės baterijos ir geoterminė energija, šiuo metu tebėra kuriami ir jų panaudojimas plačiu mastu dar nėra įtrauktas į darbotvarkę. Vienas iš padarinių — iš atsinaujinančiųjų energijos šaltinių pagamintos energijos nepagrįstai nustatytos pirkimo kainos augimas, didinantis elektros energijos kainą vartotojams. Apskritai reikėtų remti atsinaujinančių energijos šaltinių panaudojimą ir galvoti apie geresnį būdą juos rentabiliai eksploatuoti;

3.2.2

Atsižvelgiant į tai, kad pirminės energijos apmokestinimo sistema skiriasi valstybėse narėse kaip ir konkrečios nacionalinės sąlygos, ši priemonė gali sutrikdyti pusiausvyrą ir apsunkinti investicijas į pajėgumų vystymą ir naujas technologijas, diegiamas sektoriuose, kuriuose itin intensyviai naudojama energija, kartu stabdydama ekonomines permainas. Todėl ši priemonė turėtų būti naudojama tik kraštutiniu atveju; prireikus ji turi būti naudojama labai atsargiai, visų pirma žinant, kad pirminės energijos apmokestinimas Europos Sąjungoje sumažina šias mokestines priemones taikančių valstybių konkurencingumą;

3.2.3

Europos prekybos apyvartiniais taršos leidimais sistemos įvedimas yra siejamas su energijos kainų augimu (priklausomai nuo šaltinio ir vietovės — 8–40 proc.) ir su konkurencingumo sumažėjimu, kurį rodo 0,35–0,82 proc. sumažėjęs BVP. Iškyla rimta grėsmė, kad gali pablogėti eksporto iš Europos padėtis ir padidėti konkurencija su valstybėmis, kuriose energijos kaina yra mažesnė, nes jos nepriėmė nuostatų dėl klimato kaitos apribojimo. Šios sistemos įvedimas sukelia nemažai problemų ir apskritai apsunkina investicinę aplinką, sudarydamas gana palankias sąlygas tiek naudojamų priemonių, tiek valdymo sistemų požiūriu neefektyviai dirbantiems subjektams;

3.2.4

Be energijos kainų pakilimo, įvedus prekybos apyvartiniais taršos leidimais sistemą, tam tikrų pramonės sektorių (juodųjų ir spalvotųjų metalų bei statybos medžiagų gamybos, chemijos ir popieriaus pramonės ir kt.) reakcijos struktūros požiūriu sustiprėjo. Nuo dešimtojo dešimtmečio pradžios šiuose sektoriuose buvo daug investuojama siekiant juos modernizuoti ir sumažinti juose energijos naudojimo intensyvumą. Kai kuriems jų tai leido gerokai padidinti gamybos apimtis. Įvedus ES prekybos apyvartiniais taršos leidimais sistemą, iš esmės buvo sukurtas leidimų paskirstymo mechanizmas, pagal kurį modernizuotos įmonės turės nusipirkti šiuos leidimus, o įmonės, kurios nedėjo jokių pastangų ir nesiėmė jokių priemonių, gaus „įnašą“ į savo plėtrą, kurį galės parduoti apyvartinių taršos leidimų forma. 2008–2012 m., t.y. pagrindiniu prekybos leidimais laikotarpiu, šios įmonės rizikuoja atsidurti painioje ekonominėje padėtyje, nes dažnai technika ir technologijomis jų teršalų emisija buvo sumažinta iki minimumo ir pasiektas didžiausias energijos panaudojimo efektyvumo lygis, ir bet koks didesnis sumažinimas yra visiškai nebeįmanomas.

3.2.5

Kai kuriose pramonės šakose (ypač plieno) šiltnamio efektą sukeliančios dujos išsiskiria fizikinių ir cheminių procesų metu. Techniniu požiūriu daugeliu atveju dujų išmetimo lygis jau yra žemiausias. Fizikinių ir cheminių procesų metu vykstanti emisija, kurios neįmanoma daugiau sumažinti, neturėtų būti įraukta į prekybos apyvartiniais taršos leidimais sistemą, nors tokia priemonė atitinkamoms pramonės šakoms leistų nepaisyti savo įsipareigojimų, susijusių su emisijos mažinimu kituose sektoriuose (energijos gamybos). Kitas ribojantis veiksnys yra maksimali išmetimo kvotų bendra apimtis, nustatyta kiekvienai valstybei ir kiekvienam energijos šaltinių naudotojui. Kadangi sistema dar tik pradeda veikti, šiuo metu sukaupta dar nedaug praktinės patirties, susijusios su jos funkcionalumu ir konkrečiais padariniais. Požiūris į sistemos veiksmingumą varijuoja nuo visiškai skeptiško iki perdėtai optimistinio. Tačiau ir patys sistemos koncepcijos kūrėjai pranašumų suvestinėse, kuriose pateikiamos numatomos šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimo mažinimo priemonės, nenurodo jokios tikslios vertės, kuri parodytų šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos sumažėjimo lygį, įvedus prekybos apyvartiniais taršos leidimais sistemą. Vis dėlto ekonomikos subjektai teikia pranašumą veikiančiai ir nešališkai prekybos apyvartiniais taršos leidimais sistemai, o ne energijos apmokestinimui.

3.3

Kitų priemonių sukeltus pokyčius galima laikyti gerokai svarbesniais. Nors žiniasklaida joms neskiria tiek dėmesio, kiek Europos Sąjungos prekybos apyvartiniais taršos leidimais sistemai, jos taip pat suteikia galimybę palaipsniui apčiuopiamai mažinti bendrą energijos sunaudojimą arba sumažinti iškastinio kuro panaudojimą energijos gamybai. Tokia yra itin pageidautina raida, kuri iš esmės remtųsi šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos mažinimo galimybių įgyvendinimu, net jei visiškai akivaizdu, kad tai yra susiję su tam tikra rizika.

3.3.1

Visų direktyvos dėl elektros, pagamintos iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių, skatinimo nuostatų taikymas taip, kaip numatyta, turėtų sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą ES penkiolikoje senųjų valstybių narių 100–125 mln. tonų CO2 ekvivalento. Toks sumažinimas būtų pats didžiausias įnašas mažinant šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą. Be tiesioginio poveikio mažinant teršalų išmetimą, ši direktyva turėtų prisidėti prie technologijų ir įrenginių kūrimo, naudojant ir fizikinius energijos gamybos procesus (vandens, vėjo, saulės energija), ir terminius procesus, kurių energijos šaltinis būtų biomasė. Naudojant biomasę gali sumažėti tam tikrų atsinaujinančių žaliavų (ypač medienos), naudojamų perdirbimo sektoriuje. Todėl reikėtų numatyti atitinkamą paramą užkertant kelią žaliavų šaltinių sumažėjimui. Vėjo energija yra nepastovus energijos šaltinis. Ją naudojant dideliu mastu gali būti sunku elektros tinklus patikimai aprūpinti elektra, todėl būtina turėti atsargų iš pastovių energijos šaltinių.

3.3.2

Įgyvendinus visas direktyvos, kuria skatinama naudoti biokurą, nuostatas, penkiolikoje ES senųjų valstybių narių šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimas turėtų sumažėti 35–40 mln. tonų CO2 ekvivalento. Tuo pat metu šios direktyvos nuostatų taikymas turės ir kitą teigiamą aspektą — žemės ūkiui ir perdirbimo pramonei atsivers naujos perspektyvos, susijusios su žaliavų tiekimu ir variklinėms transporto priemonėms skirto biokuro gamyba.

3.3.3

Direktyva dėl šilumos ir elektros energijos bendros gamybos skatinimo yra esminė šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą ribojančios sistemos dalis, nes ji sudarytų galimybę sumažinti penkiolikoje ES senųjų valstybių narių CO2 emisiją 15–65 milijonais tonų per metus. Be to, ja siekiama padidinti šilumos gamybos energetinį efektyvumą ten, kur ši sistema dar iki šiol nebuvo naudojama (ypač derinant su pagrindiniais šilumos šaltiniais, skirtais privačių asmenų būstų šildymui ir kt.). Daugelyje pramonės įmonių ši sistema naudojama jau seniai. Taikant šilumos ir elektros energijos bendros gamybos būdą, dažniausiai susiduriama su sunkumais dėl santykinai aukštų kuro kainų, palyginti su papildomai gaunama energija ir dėl to menka investicijų grąža, didelių investicijų būtinybe, nes įvedant sistemą būtina pertvarkyti pagrindinius įrenginius ir galiausiai problemų sukelia tai, kad šie šaltiniai paprastai nenaudojami nuolat ir dėl to sunkiau juos įtraukti į tinklą. Galimybės sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą yra bendrai įvertintos 250–285 mln. tonų CO2 ekvivalento energijos tiekimo srityje.

3.3.4

Mokestines priemones derėtų įvesti ypač atsargiai. Jos pirmiausiai turėtų būti skatinamojo poveikio, mažinant bendrą mokesčių naštą atitinkamiems subjektams, šiems sumažinus šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą. Šiuo požiūriu reikėtų kalbėti apie oro transporte naudojamo kuro apmokestinimą. Priešingai nei kitoms transporto priemonėms, oro transportui šiuo metu taikomos mokesčių lengvatos; iš tiesų šiai transporto priemonių rūšiai tenka tik 2 proc. visos šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos. Galimą aviacinio kuro apmokestinimą reikėtų derinti prie visos sistemos. Reikia pasiūlyti ir įgyvendinti priemones, atsižvelgiant į stiprią konkurenciją oro transporto srityje, be to, Europos Sąjunga negali nustatyti šių priemonių vienašališkai.

3.3.5

Manoma, kad vartojant energiją būtų galima sumažinti 215–260 mln. tonų CO2 ekvivalento. Iš jų 35–45 milijonų tonų sumažinimas yra susijęs su geresnėmis pastatų šiluminėmis savybėmis. Transporto srityje galimybė sumažinti išmetimą įvertinta 150–180 mln. tonų CO2 ekvivalento.

3.3.6

Reglamentas dėl tam tikrų fluorintų šiltnamio efektą sukeliančių dujų (HFCs, PFCs ir SF6) kaip politinė priemonė susijęs tik su nedaugeliu šiltnamio efektą sukeliančių dujų. Šiuo metu jame minimos dujos sudaro apie 2 proc. visos ES šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos; prognozuojama, kad po 2012 m. ši dalis turėtų padidėti iki 3 proc. Galimybės sumažinti šių dujų emisiją didžiąja dalimi yra susijusios su šių medžiagų panaudojimo apribojimu komerciniuose šaldymo įrenginiuose, HCF-23 gamyboje arba stacionariuose ir kilnojamuose oro kondicionavimo įrenginiuose. Naujausiais Tarpvyriausybinės klimato kaitos ekspertų grupės (TKKG) vertinimais, sąnaudos vienai tonai CO2 ekvivalento sumažinti gali siekti nuo 10 iki 300 JAV dolerių (dėl sektorių ir regioninių skirtumų). Emisijos sumažinimo galimybė yra įvertinta 18–21 mln. tonų CO2 ekvivalento.

3.3.7

Anglies sekvestracija augaluose gali gerokai sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį. Jei būtų sukurta reikiama sistema, šių dujų sumažėtų 60–100 milijonų tonų CO2 ekvivalento.

3.4

Norint surinkti CO2 dujas ir jas saugoti atitinkamuose geologiniuose sluoksniuose arba po dirvožemio sluoksniu esančiose naudojamose erdvėse (geologinė sekvestracija), reikia jas atskirti nuo antropogeninių šaltinių, nugabenti į saugojimo vietą ir ilgam laikui izoliuoti nuo atmosferos. Šio emisijos sumažinimo būdo veiksmingumas priklausys nuo surinkto CO2 kiekio, bendro elektrinių ir pramoninių kompleksų efektyvumo sumažinimo, atsižvelgiant į energijos naudojimo intensyvumą rinkimo, gabenimo ir saugojimo procesų metu ir galiausiai — nuo saugomo CO2 proporcijos. Naudojant šiuolaikines technologijas, galima išlaikyti apie 90 proc. saugomo CO2 kiekio. Šių priemonių įgyvendinimas pareikalaus 15–30 proc. papildomos energijos (daugiausiai rinkimui), t.y. bendras emisijos mažinimo efektyvumas sudarytų apie 85 proc.

4.1

Klimato kaita yra tokia unikali problema, su kuria žmonijai dar neteko susidurti per visą šių laikų istoriją. Tai visuotinė ilgalaikė (ne vieno šimtmečio) problema, kuriai būdingas visas kompleksas sąveikų, susijusių su klimato, aplinkos, ekonominiais, politiniais, instituciniais socialiniais ir technologiniais procesais. Sprendžiant šią problemą ir turint omenyje išaugusius visuomenės tikslus (lygybę ir darnų vystymą), svarbu, kad į tai įsitrauktų visos valstybės ir visos kartos. Rengiantis reaguoti į klimato kaitą, tenka nuolat priimti labai neužtikrintus sprendimus ir taip rizikuojama sukelti nelinijinius, net negrįžtamus, pokyčius.

4.2

Neigiami pasaulio klimato kaitos aspektai yra susiję su didėjančiu skaičiumi ekstremalių meteorologinių reiškinių, pavyzdžiui, upių išsiliejimais, potvyniais, nuošliaužomis, sausromis, uraganais ir kt., kurių aukų skaičius ir materialiniai padariniai be paliovos didėja. Veiksmų, kuriais siekiama sušvelninti šių reiškinių padarinius, sąnaudų ir naudingumo skaičiavimas skiriasi priklausomai nuo gerovės matavimo būdo, zonos dydžio, analizės metodikos ir analizei naudojamų pradinių hipotezių. Todėl sąnaudų ir naudingumo įvertinimas negali atspindėti veiksmų, kuriais siekiama sušvelninti klimato kaitą, tikrųjų sąnaudų ir naudingumo.

4.3

Kadangi rengiant naujas politikos kryptis, kuriomis siekiama sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisiją, nėra galimybės atsižvelgti į ekonominių parametrų visumą, Kioto protokolą ratifikavusioms šalims gali tekti dalį gamybos perkelti į išsivysčiusias šalis, kurios dar abejoja, ar pasirašyti protokolą, ar ne, arba į besivystančias šalis, kurios nėra saistomos jokių kiekybinių įsipareigojimų, susijusių su minėto protokolo nuostatomis. Tokia padėtis gali lemti ekonominius nuostolius ir konkurencingumo sumažėjimą, taip ir nepasiekus pageidaujamo emisijos sumažėjimo pasauliniu mastu.

4.4

Siekiant sėkmingai įgyvendinti klimato kaitos sušvelninimo priemones, reikės įveikti daugybę techninių, ekonominių, politinių, kultūrinių, socialinių, institucinių ir su žmonių elgesiu susijusių kliūčių, kurios trukdo panaudoti visas klimato kaitos sušvelninimo veiksmų technines, ekonomines ir socialines galimybes. Sušvelninimo galimybių potencialas ir kliūčių tipai skiriasi, priklausomai nuo regionų, sektorių ir laiko.

4.5

Priemonių, kuriomis siekiama sušvelninti klimato kaitą, įgyvendinimo veiksmingumas gali padidėti, jei su klimato kaita susijusios politikos kryptys apims ir kitus su klimatu nesusijusius nacionalinių ir sektorių politinius tikslus, jei jie taps plataus masto pereinamojo laikotarpio strategijomis, nukreiptomis į ilgalaikius socialinius ir technologinius pokyčius, kurie būtini įgyvendinant ir darnaus vystymosi, ir klimato kaitos sušvelninimo koncepcijas.

4.6

Koordinuoti valstybių ir sektorių veiksmai gali prisidėti prie klimato kaitos sušvelninimo sąnaudų sumažinimo, su konkurencingumu susijusių klausimų sprendimo, konfliktų, galinčių kilti esant neatitikimams su tarptautinėmis prekybos taisyklėmis sprendimo ir kovos su anglies emisija. Kuri nors grupė valstybių, norinčių bendrai apriboti savo šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas, turėtų susitarti tarpusavyje, siekiant įgyvendinti gerai apgalvotas ir veiksmingas tarptautines priemones.

4.7

Klimato kaita yra globalus reiškinys, todėl į jį derėtų žvelgti globaliai. Siekiant suvienyti visų, išmetančių daugiausiai šiltnamio dujų, pastangas sumažinti bendrą šiltnamio efektą sukeliančių dujų koncentraciją atmosferoje, būtina pasinaudoti visomis įmanomomis priemonėmis ir politinėmis derybomis. Norint nustatyti šiuos didžiuosius teršėjus, reikėtų atsižvelgti į šiltnamio efektą sukeliančių dujų bendrų emisijų į atmosferą po 2012 m. lygio prognozes. Realią pažangą bus galima pasiekti tik taikant atitinkamas politines ir ekonomines priemones.

4.8

Be to, atsižvelgiant į Lisabonos strategiją ir dabartinius rezultatus, gautus įgyvendinant priimtas priemones, reikėtų realiai įvertinti ES valstybių narių norą siekti gerokai platesnio užmojo po 2012 m. nustatyto emisijos apribojimo tikslų. Šiuo požiūriu pritariame pasiūlymui, išdėstytam Komisijos komunikate Kaip užkirsti kelią pasaulio klimato kaitai ir su juo susijusiuose dokumentuose.

4.9

Artimiausioje ateityje ES turėtų parengti konkrečius argumentus tarptautinėms deryboms dėl klimato kaitos. Šių derybų metu turės būti priimtas sprendimas, kuris leistų vykdyti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos mažinimo po 2012 m. procesą. Jame, be pagrindinių šių dujų gamintojų kylančiose ir apskritai besivystančiose šalyse, dalyvautų visos ekonominiu požiūriu išsivysčiusios valstybės. Jei toks sprendimas nebus priimtas, reikės rimtai apsvarstyti faktą, kad Kioto protokolas, toks, koks jis yra dabar, apims tik ketvirtadalį 2012 m. bendros pasaulinės šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos, todėl, jeigu nebus pakeistas, ateityje negalės tapti veiksminga su pasaulio klimato kaita susijusių problemų sprendimo priemonė. Taigi bus būtina atrasti tinkamus sprendimus, kurie užtikrintų proceso tęstinumą. Šios priemonės galėtų apimti ir šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos mažinimo priemonių, įskaitant ir Bendrijos prekybos apyvartiniais taršos leidimais sistemą, pakartotinį įvertinimą: koks jų bendras poveikis visai šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos apimčiai, koks sąnaudų ir veiksmingumo santykis ir administravimo našta. Norint laiku priimti atitinkamus sprendimus, reikėtų kuo skubiau pradėti skirtingų valstybių grupių pasiūlymų ir projektų, susijusių su ilgalaikiu šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos mažinimu, lyginamąją analizę.

4.10

Pasitelkus politines priemones būtina suvienyti tarptautinės bendruomenės pastangas, sprendžiant šias pasaulinio lygio problemas. Tačiau reikia atvirai pripažinti, kad tarptautinė bendruomenė nebūtinai atitinka visų didžiųjų teršėjų interesus ir dėl jų padėties bei geografinio dydžio jiems naudingesnis vienašališkas požiūris (Jungtinės Valstijos, Kinija). Politinės nesėkmės atveju, išlaikant vadovaujantį ES vaidmenį klimato kaitos srityje, gali susilpnėti gebėjimas prisitaikyti ir klimato kaitai nebus daromas pastebimas poveikis.

4.11

Siekiant išspręsti šias problemas, būtina gerokai pagilinti žinias, susijusias su šiais reiškiniais ir su galimybėmis apriboti atitinkamą žmonių daromą įtaką. Neturint tinkamų mokslinių priemonių ir neatliekant atitinkamų mokslinių tyrimų bei sistemingai nevykdant kontrolės ir stebėjimo, neįmanoma užtikrinti būtinos spartesnės mokslinių žinių apie realias klimato kaitos priežastis raidos.

4.12

Nėra jokios abejonės, kad daugeliu požiūriu gamybos, ir ypač energijos panaudojimo racionalizavimas yra pagrindinis veiksnys, lemiantis ne tik ekonominius pasiekimus, bet ir laipsnišką šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos mažinimą. Komiteto manymu, energijos gamybos iš atsinaujinančių šaltinių, parinktų atsižvelgiant į kiekvienos valstybės narės ypatumus, didinimas, įskaitant ir biokuro transporte naudojimą, racionalus termofikacijos galimybių panaudojimas arba elektros ir šiluminės energijos gamybos bendro efektyvumo didinimas gali būti tinkamos ir efektyvios priemonės, taikomos gamyboje. Vis dėlto nereikia pamiršti, kad šių priemonių veikimo mastas yra ribotas. Kalbant apie santykinai veiksmingas priemones, leidžiančias sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisiją, reikia paminėti ir šiluminės saulės energijos panaudojimą šildymui ir karšto negeriamo vandens gamybai bei šiluminius siurblius, kurie jau tampa visiškai rentabilūs, panaudojant juos nedideliu galingumu, pavyzdžiui, gyvenamuose namuose.

4.13

Komiteto manymu, kitas veiksmingas būdas yra elektros ir šiluminės energijos gamybos dekarbonizacija, visų pirma remiant branduolinės energijos gamybą, fotovoltinę elektros energiją ir vandenilio technologijas, ypač atliekant mokslinius tyrimus ir siekiant padidinti gamybos ir naudojimo sistemų saugą. Energijos išsaugojimo požiūriu reikėtų pasirūpinti, kad greta klasikinio energijos sunaudojimo mažinimo pramonėje, būtų kokybiškai gerinamos šiluminės pastatų savybės ir apčiuopiamai daugėtų efektyvaus viešojo transporto. Jei ES iš tiesų nori užimti lyderio poziciją kovojant su klimato kaita, įgyvendinant šias priemones taip pat teks skirti nemažai lėšų mokslui ir moksliniams tyrimams bei įdėti daug pastangų.

4.14

Prieš patvirtinant visas šias priemones, būtina atlikti išsamią visapusišką analizę, kad netinkamos priemonės nesukeltų grėsmės konkurencingumui ir apskritai Europos Sąjungos ir kiekvienos atskiros ES valstybės narės gebėjimo veikti. Pavyzdžiui, teikiant paramą energijos gamybai iš biomasės, tam tikriems sektoriams neturi kilti grėsmė prarasti potencialių žaliavų šaltinių. Energijos kainų augimas dėl šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos ribojimo taip pat neturėtų šių kainų padaryti neprieinamų ir sukelti rimtų socialinių padarinių.

4.15

Siekiant apsaugoti gyventojus, būtina parengti planus, kaip apriboti pažeidžiamumą, susijusį su klimato kaita, visapusiškai atsižvelgiant į regionų ypatumus ir skatinti perspėjimo ir stebėjimo sistemų vystymą, derinant su sistemingais sekimo ir stebėjimo veiksmais. Kad būtų galima imtis veiksmingų priemonių šioje srityje Europos Sąjungos, valstybių narių ir regionų lygmeniu, būtina atlikti išsamią strateginę ir ekonominę analizę, parengti konkrečius projektus ir skirti pakankamai finansinių išteklių.