11.4.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 88/76

1.1

Ši nuomonė savo iniciatyva dėl Bendrųjų ekonominės politikos gairių (2005 – 2008 m.), susijusių su Integruotomis gairėmis dėl augimo ir užimtumo skatinimo (2005 – 2008 m.), papildo nuomonę dėl Užimtumo politikos gairių — 2005–2008  (1). Komitetas dar kartą kritikuoja konsultavimosi procedūros būdus, nes jie, atsižvelgiant į esminį abiejų nuomonių suderinamumą, yra netinkami. Bendrai nagrinėjant bendrąsias ir užimtumo politikos gaires būtų geriau atspindimi daugialypiai abiejų sričių ryšiai.

1.1.1

Europos Vadovų Taryba, siekdama geresnio Lisabonos strategijos įgyvendinimo, pavasario susitikime nusprendė sujungti ekonominės politikos ir užimtumo politikos gaires ir įtraukti jas į Lisabonos procesą.

1.1.2

Dar savo nuomonėje dėl Bendrųjų ekonominės politikos gairių 2003 – 2005 m.  (2) Komitetas paragino „mišrią politiką“ (angl. Policy-Mix) stipriau nukreipti į augimą ir visišką užimtumą. Ši rekomendacija iki šiol neprarado aktualumo.

1.2

ECB, vykdydamas savo sutartinius įsipareigojimus turi ne tik užtikrinti kainų stabilumą, bet ir tinkamai įvertinti ekonominius augimo ir užimtumo poreikius. Koordinuojant makropolitikos sritis, kaip numatyta Kelno proceso metu, ECB turi būti įtrauktas į konstruktyvų dialogą su biudžeto ir darbo užmokesčio politikos klausimus sprendžiančiais subjektais.

1.3

Integruotos gairės vertinamos kaip rekomendacijos valstybių narių ekonominei politikai, kurią vis dėlto pagal subsidiarumo principą turi atsakingai įgyvendinti valstybės narės. „Pagal subsidiarumo principą Bendrija imasi veiksmų srityse, kurios nepriklauso jos išskirtinei kompetencijai, tik tada ir tokia apimtimi, kai siūlomo veiksmo tikslų valstybės narės negali deramai pasiekti, o Bendrija dėl siūlomo veiksmo masto arba poveikio gali juos pasiekti geriau“ (EB sutarties 5 straipsnis). Nepažeidžiant šio straipsnio nuostatų, ekonominė politika lieka bendro intereso reikalu (EB sutarties 99 straipsnio 1 dalis).

1.4

Šioje nuomonėje pateikiama visos Europos ekonomikos apžvalga nevertinant kiekvienos nacionalinės valstybių narių ekonomikos daugialypiškumo.

2.1

Ketverius metus ekonomikos augimas ES nepateisino lūkesčių, ir 2005 m. jis vėl siekė tik 1,5 proc. (25 valstybių narių ES) arba 1,3 (euro zonoje). Tačiau atskirų valstybių narių raida smarkiai skiriasi. Nors ekonomika augo, Europos ekonomika negalėjo visiškai pasinaudoti pasaulio ekonomikos pagyvėjimu. Atotrūkis nuo kitų Europai nepriklausančių pramoninių šalių ir regionų dar labiau padidėjo.

2.1.1

Ir dėl euro vertės sumažėjimo užsienio prekyba galiausiai turėjo didelį poveikį ekonomikos aktyvumui. Tačiau nuo 2003 m. Europos vartotojų pasitikėjimas pamažu didėjo, o 2005 m. ne vieną mėnesį netgi vėl buvo sumažėjęs, todėl vartojimo paklausa padidėjo labai nežymiai. Vis dar negalima kalbėti apie stabilią paklausą vidaus rinkoje, kuria remtųsi ekonomikos pakilimas. Vis dar juntamą Europos vartotojų netikrumą taip pat atspindi tarptautiniu mastu palyginti aukštas taupymo lygis.

2.1.2

Kapitalo investicijos, kurių vertė nuo 2001 m. nuosmukio pradžios beveik be perstojo mažėjo, pastaraisiais metais pagyvėjo. Dėl mažų palūkanų patrauklios finansavimo galimybės ir augantis įmonių pelnas užtikrina investicijoms (labiau itin pelningoms finansinėms investicijoms nei kapitalo investicijoms) palankias bendrąsias sąlygas. Komitetas taip pat yra susirūpinęs dėl kapitalo nutekėjimo į JAV, kas taip pat rodo investicijų sumažėjimą Europoje. Sąlygų gerinimas yra vienas svarbiausių aspektų siekiant tvaraus investicijų augimo. Pagrindinė žemo investicijų lygio priežastis yra šiuo metu silpna vartotojų paklausa. Tuo pat metu, nepaisant ilgai besilaikančių didelių energijos kainų, infliacijos lygis vis dar yra priimtinas. Tai ypač pasakytina apie bazinę infliaciją (nustatoma neskaičiuojant energijos ir neperdirbtų maisto produktų kainos), kuri yra vis dar gerokai žemesnė už vidutinę infliaciją. Tačiau geopolitinė grėsmė ir nepakankamos naftos gavybos apimtys yra potencialūs veiksniai, ateityje galintys didinti infliaciją. Apie iššūkius, susijusius su naftos kainų raida, dar bus kalbama toliau.

2.1.3

Komitetą stebina tai, kad nepaisant palankios finansinės padėties ir didelio pelno, augančios didžiųjų įmonių pajamos 2003 ir 2004 metais nelėmė investicijų į tyrimus ir gamybą, kurios leistų ES sušvelninti konkurenciją, su kuria ji susiduria. Vietoj to, likvidžios lėšos naudojamos akcininkų pelnui padidinti, parduotoms tos pačios įmonės akcijoms išpirkti, kad išaugtų jų kursas biržoje, arba susiliejimams ir pirkimams, kurie lemia restruktūrizavimą, vykdyti. Komiteto susirūpinimą ypač kelia orientavimas į trumpąjį laikotarpį, kuris kliudo ilgalaikėms verslo investicijoms.

2.1.4

Viena iš pagrindinių Europos ekonomikos problemų greta esamos silpnos paklausos ir tarptautiniu mastu palyginti lėto augimo yra didelis struktūrinis nedarbas. Pastaruoju metu ekonomikos pagyvėjimas turėjo nedidelės įtakos pagerėjimui darbo rinkoje. Nedarbo lygis, sudarantis apie 9 proc., ir toliau išlieka per aukštas, taigi kuriant pridėtinę vertę Europos ekonomikoje neišsemiamos visos galimybės. Reikia pridurti, kad šuo metu silpnos investicijos daro įtaką tolesnėms augimo galimybėms.

2.1.5

Nedarbo mažėjimo tendencija taip pat pastebima kitų palyginamų pramoninių valstybių ir regionų darbo rinkose. Tačiau padėtis šiose darbo rinkose dažnai yra gerokai palankesnė. Komisijos vertinimu (3) dėl augimo 2005 m. ir 2006 m. ES atsiras daugiau nei 3 milijonai naujų darbo vietų. Poveikis nedarbo lygiui vis dėlto bus silpnas, kadangi galima tikėtis, kad dėl geresnės ekonominės padėties į darbo rinką sugrįžus darbuotojams padidės dirbančiųjų skaičius.

2.1.6

Todėl nepanaudotos darbo jėgos užimtumo užtikrinimas lieka viena didžiausių problemų, kurias ES turi spręsti. Reikia įgyvendinti konkrečias programas, palengvinančias moterų ir jaunimo galimybes patekti į darbo rinką bei vyresnių darbuotojų reintegraciją.

2.2

Greta esamų ekonominių ir finansinių problemų, tokių kaip nepatenkinama padėtis darbo rinkoje, ypač nedarbas, ir augantis valstybių biudžetų deficitas, ES susidurs ir su kitais sunkumais, kurie šiandien nors ir yra žinomi, tačiau visiškai atsiskleis tik ateityje.

2.2.1

Visų pirma ES privalo atsilaikyti prieš sustiprėjusią ekonominę konkurenciją. Greitai augant Kinijos ir Indijos ekonomikai, atsirado naujų konkurentų, kurie prieš dešimt metų pasaulinės ekonomikos vertinimuose nevaidino jokio vaidmens. Pasaulinis darbo jėgos potencialas padvigubėjo, o santykis tarp kapitalo ir darbo globaliai vertinant pasikeitė. Daug gyventojų turinčios Kinija ir Indija palyginti su tradicinėmis išsivysčiusiomis šalimis dėl savo ekonomikos vystymosi turi gerokai mažiau vienam darbuotojui tenkančio kapitalo.

2.2.2

Reikia padaryti viską, kad ligšiolinės dėl globalizacijos ir sustiprėjusio tarptautinio darbo pasidalijimo atsiradusios pasekmės galėtų būti vertinamos kaip Europos ateities šansas. Nors, atsivėrus Kinijos ir kitų Pietryčių Azijos valstybių rinkoms, konkurencija dėl investicijų auga, vis dėlto Europos firmos gali patekti į milžiniškas realizavimo rinkas, kurios dėl jose augančios gerovės teikia daug galimybių. Ekonominė politika privalo atitinkamai atspindėti struktūrinę kaitą. Ji taip pat apima bendrųjų sąlygų kūrimą pasauliniu mastu atsižvelgiant į būtinųjų aplinkosaugos ir socialinių standartų ir nuosavybės teisių apsaugą.

2.2.3

ES taip pat privalo atsilaikyti prieš dramatišką naftos kainų kilimą, susijusį su globalizacija ir visame pasaulyje didėjančia naftos paklausa. Pradėjus taupiau vartoti ir intensyviau naudoti kitus energijos šaltinius, ES tapo gerokai mažiau priklausoma nuo naftos nei anksčiau. Būtent konkuruojančios pramoninės valstybės, tokios kaip Kinija, dėl to labiau nukenčia. ES taip pat galėtų turėti neproporcingai daugiau naudos iš naftą eksportuojančių šalių, naudojančių pajamas importo išlaidoms padengti.

2.2.4

Antras didelis iššūkis Europos ekonomikai bus demografinė raida ir dėl jos senėjanti visuomenė. Tačiau Bendrija, žinoma, gali daryti tik ribotą įtaką, kadangi, kaip kitame dokumente pagrįstai tvirtino Komisija, daugelis klausimų, susijusių su demografiniais pokyčiais, priklauso valstybių narių arba socialinių partnerių kompetencijai. Be to, demografinė kaita yra visuomeninis reiškinys, kurį ekonominės politikos priemonėmis galima tik ribotai veikti. Todėl dar svarbiau taip numatyti gaires, kad būtų galima laiku prisitaikyti prie susiklosčiusios padėties.

2.2.5

Svarbiausia demografinės kaitos priežastis yra toliau ilgėjanti vidutinė gyvenimo trukmė, vyresnių nei 60 m. amžiaus asmenų grupės padidėjimas ir išliekantis mažas gimstamumas. Amžiaus struktūros kaita veikia visas ekonomikos rinkas: nuo 2020 m. darbo rinkai vis labiau trūks jaunų darbuotojų, produktų rinka privalės orientuotis į naują pirkėją, o kapitalo rinkoje pakis taupymo įpročiai ir kapitalo investicijų paklausa. Taip pat prognozuojama, kad dėl globalizacijos augantis bendras konkurencijos intensyvumas atsispindės darbo rinkoje ir pareikalaus kitokio darbo organizavimo, plėtojant socialinį dialogą. Visą gyvenimą trunkančio mokymosi koncepcija pasiteisina kaip tik tokiu atveju (4). Kovojant su demografinės kaitos iššūkiais taip pat reikės į pagalbą pasitelkti socialinį dialogą ir pilietinę visuomenę.

2.2.6

Kad būtų galima įgyvendinti tikslą sukurti konkurencingą, žiniomis paremtą ekonominę erdvę, įmonės privalo būti pasirengusios skatinti ir plėtoti technologinius ir organizacinius pokyčius, produktyvumą ir naujoves. Tai galima pasiekti tik nuolat derinant dirbančiųjų kvalifikaciją su kintančia paklausa ir įgyvendinant aktyvias įmonių strategijas. Todėl įmonės į savo strategijas turėtų įtraukti mokymą kaip vidutinės trukmės ir ilgalaikę investiciją, o ne kaip priemonę, iš kurios tikimasi greito ar net tiesioginio pelno. Profesinio mokymo, visą gyvenimą trunkančio mokymo ir kvalifikacijos kėlimo negalima vertinti izoliuotai. Jis turi sudaryti darbuotojų karjeros planavimo pagrindą. Mokymas turi užtikrinti motyvaciją bet kuriame amžiuje, suteikdamas didesnę vertę žinioms ir dinamikos profesiniam gyvenimui. Šiuo požiūriu vertinimo sistemos ir dalykinių žinių pripažinimas yra priemonės, kurias reikia plėtoti asmeninius profesinius planus derinant su įmonės tikslais (5).

2.3

Pasaulinės ekonomikos vystymasis per pastaruosius penkerius metus pagrindžia ambicingus Lisabonos strategijos tikslus ilgam sustiprinti konkurencingumą ir užtikrinti darbo vietas. Turėtų būti įsisąmoninti pagrindiniai Lisabonos darbotvarkės principai. Tik pasitikėdama savo jėgomis ir drąsiai siekdama pokyčių, ES gali tapti žiniomis paremta, pirmaujančia ekonomikos erdve pasaulyje su užtikrintomis ir geresnėmis darbo vietomis, kaip tai numatyta jos tiksluose. Tačiau šio Komiteto (6) ir aukšto rango ekspertų grupės (7) (W. Kok pranešimas) Europos Vadovų Tarybai skirti pranešimai dėl įgyvendinant Lisabonos strategiją pasiektų rezultatų įvertinimo parodo, kad užsibrėžtus tikslus bus galima pasiekti tik tolimoje ateityje. Ekonomikos augimas ES, kurį varžo pinigų politikos reikalavimai, neleidžiantys išlaidų sąskaita skatinti paklausos, pastaruoju metu pastebimai atsilieka nuo Jungtinių Amerikos Valstijų augimo.Vidutinis ES augimo tempas 2001–2004 metais sudarė vos 1,5 proc. Esant tokiam bendram ES vidaus produktui vienam gyventojui ir našumo augimui, atotrūkis nuo kitų atitinkamų pramoninių valstybių ir regionų nebuvo sumažintas.

2.3.1

Lisabonos darbotvarkė siūlo daugybę atspirties taškų, kad sustiprintų vidaus ekonomikos dinamiką ES ir jai priklausančiose valstybėse narėse (8).

2.3.2

Augimo potencialas daugelyje valstybių narių gali būti išnaudojamas keliant užimtumo lygį.

2.4

Kai kurios silpno augimo Europoje ir iki šiol nuviliančių pokyčių darbo rinkoje priežastys yra iki šiol neišspręstos struktūrinės problemos, su kuriomis turi kovoti visų pirma didžiosios euro zonos valstybės. Be to, visų valstybių narių vyriausybės sutaria, kad būtina ne tik vykdyti finansinę politiką valstybių biudžetams konsoliduoti, bet ir įveikti silpną augimą.

2.4.1

ES turi pati tapti augimo varomąja jėga, kad, palyginti su kitomis pirmaujančiomis ekonominėmis erdvėmis, neprarastų savo pozicijų ir pasiektų pagal Lisabonos strategiją užsibrėžtus aukštus tikslus.

2.4.2

Šiame kontekste socialiniams partneriams ir kitoms pilietinei visuomenei atstovaujančioms organizacijoms Komitetas teikia didelę reikšmę. Komitetas dar kartą atkreipia dėmesį į savo nuomonę dėl Lisabonos strategijos įgyvendinimo gerinimo (9), kuri šios nuomonės kontekste buvo atnaujinta.

2.5

Nesaugumas užimtumo srityje kai kuriose valstybėse narėse verčia vartotojus atsisakyti ketinimų įsigyti prekių arba atidėti juos ateičiai. Taip susiformuoja laukimo pozicija (angl. wait-and-see), kuri silpnina vidaus paklausą, ilgalaikiai sandoriai nukeliami, ir taip pakenkiama ekonomikos augimui. Susirūpinimą kelia tai, kad kai kuriose valstybėse narėse dėl konjunktūros nuosmukio (2001–2003 m.) nedidelės vartojimo išlaidos, pradėjus kilti ekonomikai, padidėjo visai nežymiai. Tas pats pasakytina ir apie įmonių sprendimus dėl investicijų. Kyla pavojus, kad savaime išsipildantys lūkesčiai sustiprės ir išliks ekonomikos nestabilumas. Šiam pavojui būtina užkirsti kelią, imantis tinkamų veiksmų.

2.5.1

Darbuotojų ir vartotojų pasitikėjimo krizė daugelyje Europos bendrijos šalių gilėja dėl vadovybės ir visų vadovaujančiųjų struktūrų į viešumą iškylančių rimtų klaidų ir netinkamo elgesio. Komiteto nuomone, svarbu, kad Europos bendrijos remiamos Europos valstybės, kovodamos su trūkumais, daugiau dėmesio skirtų vadovaujančiųjų asmenų kvalifikacijos ir sąžiningumo stokai ir aktyviau veiktų šioje srityje. Be to, būtina pagalvoti apie tai, kaip, didinant skaidrumą, o prireikus — ir sugriežtinant atsakomybę, atsakingi asmenys gali būti skatinami tiksliai vykdyti užduotis ir pratinami prie socialinės atsakomybės.

2.5.2

Vienas iš pagrindinių uždavinių — įveikti pasitikėjimo krizę didžiosiose euro zonos valstybėse. Tik finansinės ir socialinės politikos tvarumo strategija išsaugos ir sustiprins piliečių pasitikėjimą savo nacionalinių vyriausybių ir ES institucijų gebėjimu veikti (10).

2.5.3

Valstybės biudžeto naštos sumažinimas ir socialinės apsaugos sistemų stiprinimas yra įmanomi tik siekiant ilgalaikio darbo rinkos padėties pagerėjimo. Darbo rinkos reformos, kurios grindžiamos spartesniais ekonominiais pokyčiais ir tuo pačiu socialiniu saugumu, turi tapti kertiniais tvarios ekonominės politikos akmenimis. Pagal Lisabonos strategiją valstybė gali atlikti orientavimo funkcijas, siekdama paskatinti atitinkamas investicijas ir darbo vietų kūrimą naujose srityse kaip teigiamą atsaką į vykstančią globalizaciją.

2.5.4

Todėl derinant veiksmus prekybos, konkurencijos, pramonės, naujovių, švietimo ir mokymo bei užimtumo srityse yra ypač svarbu sutelkti dėmesį į šias naujas sritis ir jose glūdinčias galimybes. Pilietinė visuomenė čia turėtų prisiimti atsakomybę.

2.5.5

Būtina, kad pinigų ir mokesčių politika skatintų augimą ir užimtumą (11). Iš tikrųjų valstybėms narėms reikalingas ekonominės politikos koordinavimas. Tačiau tuo pačiu reikia kreipti dėmesį į tai, kad konjunktūros politikos priemonės paklausai pagyvinti nesumažintų pasitikėjimo stabilumu.

3.1

Nepakankamos paklausos sąlygomis struktūrinės reformos daro neigiamą poveikį užimtumui. Jau dabar būtina atsižvelgti į didėjančias ilgalaikes išlaidas, atsirandančias dėl visuomenės senėjimo. Esant šiai prielaidai mokesčių politika, atsižvelgdama į darnią makroekonominę politiką, taip pat galėtų padėti stiprinti veiksmingą paklausą (12).

3.1.1

Todėl valstybės narės privalo realiau ir skaidriau planuoti biudžetą. Kritiškas uždavinių vertinimas ir drausmingesnis išlaidų planavimas būtų valstybės išlaidų kokybės įrodymas ir įnašas į didesnį augimą. Tai taikoma visiems ES lygmenims. Būtina taikyti griežtesnius įgyvendinimo mechanizmus atskirose valstybėse, siekiant iš esmės užkirsti kelią deficito pavojaus prielaidoms. 2005 m. rudens Komisijos prognozė dėl valstybės biudžeto deficito dydžio pabrėžia konsolidavimo būtinumą. Nepaisydama ilgai trunkančio (nors ir vangaus) konjunktūros pagyvėjimo, Komisija mano, kad naujas 25 ES valstybių narių biudžeto deficitas 2005 ir 2006 m., siekiantis atitinkamai 2,7 proc., bus tik nedaug mažesnis už pamatinę 3 proc. vertę.

3.1.2

Finansų politikos drausmė yra svarbi prielaida siekiant, kad Europos centrinių bankų sistema galėtų nuolat užtikrinti kainų stabilumą esant santykinai mažoms palūkanoms. ECB turėtų ir toliau stebėti infliacijos didėjimo riziką, galinčią kelti pavojų kainų stabilumui, pvz., susijusią su pasauliniu likvidumo pertekliumi arba šalutiniais energijos kainų augimo padariniais. Todėl Komitetas sutinka su Komisijos tvirtinimu, kad kainų stabilumo užtikrinimas turėtų likti didžiausiu ECB tikslu.

3.2

Didelis spaudimas prisitaikyti, daromas socialinės apsaugos sistemoms, pirmiausia kyla ne dėl globalizacijos, o dėl aukšto struktūrinio nedarbo lygio bei esminių demografinių pokyčių, kuriuos lemia mažėjantis gimstamumas ir auganti vidutinė gyvenimo trukmė, dėl kurios gali pailgėti pensijos gavimo trukmė. Komitetas pritaria bet kokioms Komisijos pastangoms kurti naujas darbo vietas ir jos išreikštam raginimui tvariai atnaujinti socialinės apsaugos sistemas, kadangi yra būtinas aukšto lygio socialinis saugumas, kad būtų užtikrinta pusiausvyra tarp konkurencingumo, paklausos ir socialinės sanglaudos (13). Šiuo atveju svarbu išsaugoti socialinį saugumą, kuriuo daugelis žmonių pagrįstai pasitiki.

3.2.1

Socialinės apsaugos sistemų reformos taip pat turi būti glaudžiai siejamos su konkrečiais planais palengvinti moterų galimybes patekti į darbo rinką; tam taip pat reikia užtikrinti vaikų priežiūros paslaugų, mokyklų ir t.t. prieinamumą. Reikia remti priemones, užtikrinančias geresnį šeimos ir profesinės veiklos suderinamumą, pvz., intensyvesnę kūdikių priežiūrą visą dieną (14). Valstybėse, kuriose nėra pakankamos vaikų priežiūros paslaugų pasiūlos, moterų užimtumo lygis yra santykinai neaukštas. Ir atvirkščiai, valstybėse, kuriose moterų užimtumo lygis aukštas, yra sudarytos geros galimybės naudotis vaikų priežiūros įstaigomis. Tyrimai parodė, kad pastebimas didelis skirtumas tarp norimo (2,3) ir faktinio (1,5) vidutinio vaikų skaičiaus šeimoje ES. Jei vaikų skaičius siektų 2,1, to pakaktų, kad ateityje būtų sustabdytas Europos gyventojų skaičiaus mažėjimas. Pritaikytos infrastruktūros sukūrimas, darbo organizavimas, atsižvelgiant į darbuotojų garantijas, kai darbuotojams ir darbdaviams užtikrinamos patrauklios darbo ne visu etatu sąlygos ir supaprastinamas paskatų nesuteikiantis darbo veiklos nutraukimas, bei lankstus darbo laikas turėtų bent kai kuriose valstybėse narėse gerokai paskatinti paauginus vaikus grįžti į darbo rinką. Be to, vykdant ilgalaikę darbo rinkos reformą, kuri padidintų darbo jėgos paklausą, būtų stiprinamos darbuotojų pozicijos, kartu padidėtų ir darbdavių pasirengimas padėti geriau suderinti profesinę veiklą ir šeimą.

3.2.2

Vyriausybės ir socialiniai partneriai sudarant kolektyvines sutartis taip pat raginami remti naujas užimtumo galimybes ir pirmiausia naujovėms palankią pusiausvyrą tarp lankstumo ir apsaugos. Šiuo tikslu, ir atsižvelgiant į vyresnius darbuotojus, Komitetas pritarė Komisijos rekomendacijoms ir analizei, kuri komunikate (COM(2004) 146 final) teigia, kad socialiniai partneriai turėtų labiau ir intensyviau dirbti tiek nacionaliniu, tiek Europos Sąjungos lygiu, siekdami skleisti ir plėtoti naują senėjimo bei pokyčių valdymo kultūrą. Darbdaviai per dažnai pirmenybę teikia išėjimui į ankstyvą pensiją. Būtina didinti užimtumą. Šiuo klausimu EESRK mano, kad, didinant bendrą užimtumą ar asmenų nuo 55 iki 64 metų grupės užimtumą, reikia taip pat didinti potencialių darbuotojų, kurių atitinkamose grupėse yra nepakankamai, užimtumą. Atsižvelgiant į tai, reikia imtis plataus masto priemonių siekiant sutelkti visus ES darbo jėgos išteklius, visų pirma darbo nerandantį jaunimą, kadangi jų motyvaciją slopinantis nedarbas kelia grėsmę būsimiems užimtumo rodikliams, o taip pat moteris ir neįgaliuosius (15).

3.3

Komitetas pabrėžia Komisijos išreikštą būtinybę žymiai padidinti užimtumo lygį, ypač didžiosiose valstybėse, ir ilgainiui padidinti darbo jėgos pasiūlą. Siekiant užtikrinti ilgalaikį Europos ekonomikos pajėgumą, pirmenybė turi būti teikiama visų pirma kovai su masiniu nedarbu.

3.3.1

Dėl didelio struktūrinio nedarbo lygio ir pasaulinės prekybos plėtros atsiranda papildomų reikalavimų siekiant veiksmingai ir dinamiškai prisitaikyti prie darbo rinkų. Ypač eksporto rinkose, taip pat ir paslaugų sektoriuje greitai plečiantis pasaulinei prekybai atsiveria daug naujų galimybių. Taip darbo rinkų gebėjimui prisitaikyti keliami visiškai nauji reikalavimai, kurių įvykdymą taip pat lemia tvirtas pagrindas.

3.3.2

Europos darbo rinkoms turėtų būti sudarytos galimybės geriau ir greičiau reaguoti į tokias tendencijas kaip įmonių perkėlimas į užsienį ir užsakomųjų paslaugų teikimas. Nedarbo draudimo sistemos, socialinės apsaugos sistemos ir tarpininkavimas surandant darbą turi veikti taip, kad jos reguliuotų ne tik perėjimą iš nedarbo į užimtumą, tačiau ir palengvintų perėjimą tarp įvairių su darbo santykiais susijusių situacijų, tokių kaip darbas, mokymasis, pertraukos profesinėje veikloje arba savarankiškas darbas. Kadangi Bendrija šioje srityje turi tik ribotus įgaliojimus, valstybės narės pačios turi vadovauti savo institucijoms, kurios prižiūri darbo rinką.

3.3.3

Be to, darbuotojai vis dar susiduria su laikinomis kliūtimis, susijusiomis su tarpvalstybiniu judumu Europos Sąjungoje. Komitetas ragina valstybes nares nuodugniai apsvarstyti, ar nebūtų galima užbaigti pereinamųjų laikotarpių. Į šį procesą reikia įtraukti socialinius partnerius ir visais svarbiais lygiais su jais konsultuotis (16). Sprendimą toliau taikyti pereinamuosius laikotarpius būtina pagrįsti svariais ir objektyviais argumentais.

3.3.4

Kadangi asmenys, neturintys profesinio išsilavinimo arba turintys žemą profesinį išsilavinimą, sudaro neproporcingai didelę bedarbių dalį, mokymo ir kvalifikacijos kėlimo skatinimas yra viena iš pagrindinių darbo rinkos politikos priemonių. Švietimas ir mokymas yra investicijos į žmogiškąjį kapitalą. Tai padidina asmenų galimybes darbo rinkoje ir praplečia įmonių gamybos galimybes. Švietimo veiksnys yra svarbi sudedamoji našumo ir tarptautinio konkurencingumo vystymosi dalis. Socialiniai partneriai kolektyvinėse sutartyse ir visuose kituose jiems svarbiuose susitarimuose turėtų susitarti, kad darbuotojas ar darbininkas savo žmogiškąjį kapitalą įgis ir stiprins keldamas kvalifikaciją ir kopdamas karjeros laiptais.

3.3.5

Ypač jaunimo profesinis mokymas teisėtai laikomas būtina tolesnio užimtumo prielaida, nors jis nėra pakankama sąlyga, visiškai užtikrinanti darbo jėgos paklausą. Vyresnio amžiaus asmenys, kurių neproporcingai daug, kaip ir jaunimo bei jaunų žmonių atveju, neturi darbo, yra taip pat skatinami tobulintis ir keliant kvalifikaciją kaupti naujas žinias. Iš tiesų pagyvenusių darbuotojų produktyvumo potencialas mažėja ne dėl amžiaus, o dėl atgyvenusios kompetencijos, kurią galima atnaujinti mokantis. Atsižvelgiant į tai, būtina patikslinti, kad amžiaus kategorijoms nuo 40 iki 50 metų skirtos politikos nepakanka (17).

3.4

Komitetas mano, kad viena iš svarbiausių problemų yra didelių mokesčių ir socialinių įmokų našta užimtumui.

4.1

Komitetas pritaria Komisijos požiūriui, kad išplėsta ir stipresnė bendroji rinka turi būti svarbi užimtumo ir augimo siekiančios ekonominės politikos sudedamoji dalis. Tačiau Lisabonos strategijos įgyvendinimo problemos, Komiteto nuomone, kyla pirmiausiai ne dėl nepakankamai integruotos bendrosios rinkos.

4.1.1

Iki šiol nevisiškai įgyvendinta paslaugų rinkos integracija vargu ar gali būti įvardyta kaip priežastis, lemianti silpnas darbo rinkas ir lėtą ekonomikos vystymąsi. Didesnioji bedarbių dalis priklauso žemos kvalifikacijos darbuotojų grupei, ir jie turėtų tik nedidelės naudos iš integruotos bendrosios Europos paslaugų rinkos. Nors pašalintos kliūtys mokesčių srityje gali pagerinti aplinką investicijoms ir padėti įveikti kliūtis, trukdančias kai kurių darbdavių ir darbuotojų judumui, tačiau tai vargu ar pagerins iš esmės nacionalinių darbo rinkų padėtį. Tolesnė bendrosios rinkos plėtra siekiant sukurti tikrą ir darnią bendrąją paslaugų rinką taip pat gali būti reikšmingas įnašas.

4.1.2

Komiteto nuomone, būtų klaidinga visais atvejais sutapatinti didžiausią rinkų integravimo laipsnį su optimaliu integravimo laipsniu. Ypač tipiškų regionų arba vietos rinkų, kuriose dirba daugelis paslaugų teikėjų, atveju tarpvalstybinių paslaugų apimtis visada bus griežtai apibrėžta. Būtent čia ketinimas spartinti derinimą galėtų sudaryti įspūdį, kad ES politika nepakankamai atsižvelgia į regioninius ypatumus ir sustiprina esamus nuogąstavimus. Dėl šios priežasties turi būti bent jau aiškiai įvardytos šiuo metu esančios kliūtys ir įvertintos, atsižvelgiant į teisės aktus, kurie dėl valstybių narių ypatumų išliks ir ateityje ir prie kurių turi prisiderinti rinkos dalyviai. Pirmiausia turi būti nuodugniai įvertinama, atsižvelgiant į rinkas ir sektorius.

4.1.3

Komitetas taip pat remia Komisijos rekomendaciją mažinti konkurencijai kliudančią valstybės pagalbą arba daugiau šios pagalbos skirti su Lisabonos programa susijusioms mokslinių tyrimų, naujovių ir švietimo politikos sritims. Siekiant užsibrėžto tikslo padidinti konkurencingumą, taip pat būtų sumažinama našta valstybių biudžetams arba sustiprinamos perspektyvios valstybių investicijos.

4.1.4

Siekiant paspartinti augimą ES, svarbi Europos kapitalo rinkų integracija. Per pastaruosius kelerius metus buvo labai stengiamasi sukurti teisinę bazę, reglamentuojančią integruotą kapitalo ir finansinių paslaugų rinką. Atsižvelgdamas į tai, Komitetas atkreipia dėmesį į nusiskundimus dėl per greito ir brangiai kainuojančio derinimo.

4.1.5

Prieš kuriant tolesnius derinimo ir reglamentavimo planus, būtina iš anksto kruopščiai įvertinti būtinumo ir skubos kriterijus. Artimoje perspektyvoje turėtų būti atidėti direktyvų projektai, kurie tikrai nėra būtini. Veikiau reikia daugiau dėmesio skirti į rinką orientuotam ir mažai sąnaudų reikalaujančiam iki šiol neužbaigtų pastarojo meto įstatymų priėmimo iniciatyvų įgyvendinimui ir stiprinimui. Komitetas taip pat remia poziciją šia tema, išdėstytą Komisijos finansinių paslaugų politikos (2005–2010 m.) baltojoje knygoje.

4.2

Komitetas remia Komisijos numatytą tikslą laisviau plėtoti prekybą. Negausi ir modernizuota administracija, atliekanti tik pagrindines funkcijas, gali sutaupyti lėšų, tačiau valstybės narės gali nesugebėti imtis veiksmų, nes krizių atveju nebeturės priemonių padėčiai keisti. Valstybės narės turėtų skirti daugiau dėmesio pagrindinėms valstybės funkcijoms, pvz., tokiose srityse kaip švietimas, viešoji infrastruktūra, vidaus ir užsienio politika, socialinė apsauga ir aukštas visuomenės sveikatos apsaugos lygis, kaip svarbiausioms gairėms. Šiuo požiūriu Komitetas nuolat remia Komisijos poziciją dėl geresnės teisėkūros svarbos ekonomikai. Sustiprintos konsultacijos tarp teisėkūros proceso dalyvių padeda užtikrinti skaidrų sprendimų priėmimą, kaip to pageidauja teisės aktų leidėjai ir rinkos dalyviai.

4.2.1

Padidėjusi konkurencija taip pat yra varomoji naujovių skatinimo jėga. Turi būti gerinamos bendrosios politinės sąlygos naujovėms ir moksliniams tyrimams plačiąja prasme. Šiuo klausimu Komitetas primena, kad daugelyje nuomonių jis pateikė pasiūlymų, kurie neprarado aktualumo ir kuriuos Komitetas gali tik patvirtinti (18).

4.2.2

EESRK atkreipia dėmesį, kad biurokratijos mažinimo temai Bendrosiose gairėse skiriama nepakankamai dėmesio. Todėl dar kartą pabrėžiama ES koncepcijos dėl geresnės teisėkūros svarba, tačiau Bendrosiose gairėse Komitetas pasigenda tvirto raginimo valstybėms narėms imtis priemonių mažinti biurokratiją, pvz., supaprastinti mokesčių ir rinkliavų sistemą. Tas pat taikoma teisėkūrai ES lygmeniu ir jų taikymui valstybėse narėse. Sąnaudas ir naštą valstybių biudžetams sumažintų ne tik paprastas sprendimų priėmimo mechanizmas, bet ir supaprastinti procedūriniai reikalavimai.

4.2.3

Rinkų reguliavimo, reguliavimo mažinimo ir liberalizavimo srityje būtina kruopščiai suderinti vartotojų apsaugos ir aplinkosaugos interesus bei socialinės politikos tikslus su bendrosios ekonomikos vystymosi galimybėmis. Tolesnė teisėkūros ir priežiūros veikla turėtų būti aktyviau nei iki šiol vertinama, atsižvelgiant į įstatymų poveikį (19).

4.2.4

Būtent MVĮ ir kitų savarankiškai dirbančių asmenų našumas neproporcingai ribojamas išsamiais teisės aktais, kadangi jiems būdingos horizontalios vadovavimo ir administravimo struktūros. Todėl Komitetas dar kartą reikalauja MVĮ suteikti specialų statusą (20).

4.2.5.

Komiteto nuomone, didelių galimybių taip pat teikia glaudesnis viešųjų institucijų ir įmonių sektoriaus bendradarbiavimas vykdant viešąsias užduotis (angl. Public-Private-Partnership). Ši naujausia ES valstybių narių ir Bendrijos bendradarbiavimo forma, vykdant viešąsias užduotis, turėtų privačiam ir valstybiniam sektoriui užtikrinti vienodas sąlygas, siekiant, kad valstybė gautų kuo daugiau naudos. Reikėtų apsvarstyti galimybę projektams (neatsižvelgiant į jų planavimą, struktūrą ir įgyvendinimo būdą) finansuoti skolintis lėšas iš privataus sektoriaus, jei taip būtų sutaupoma išlaidų.

4.3

Visą gyvenimą trunkančio mokymosi koncepcija — ypač taikant lanksčius mokymosi metodus — žinių visuomenėje atlieka svarbų vaidmenį. Siekiant įgyvendinti visą gyvenimą trunkančio mokymosi koncepciją, visuomenei būtina mokymosi kultūra ir ją remianti infrastruktūra. Socialiniai partneriai ir pilietinė visuomenė turi remti visą gyvenimą trunkančio mokymosi modelio kūrimą. Taip pat švietimo ir mokymosi srityje reikia galvoti dar ir apie intensyvesnę viešųjų ir privačių institucijų partnerystę. Infrastruktūrai finansuoti šiuo metu būtina valstybės parama, kuri iki šiol vis dėlto yra nepakankama. Bendrosios išlaidos švietimui ir mokymui 25 ES valstybėse pastaruoju metu (2002 m.) sudarė 5,2 proc. BVP ir siekė palyginamų ekonominių erdvių rodiklį. Tačiau tik 0,6 proc. BVP išlaidų sudarė privačios lėšos; šis rodiklis yra daug mažesnis už atitinkamą palyginamų regionų rodiklį ir galėtų išaugti, jei tai būtų naudinga visą projekto vykdymo laiką arba skolinimosi laikotarpį.

4.3.1

Ankstesnėje nuomonėje EESRK jau išsakė savo nuomonę dėl sąryšio tarp kultūrinių mainų ir jaunimo vykdant veiksmų programą visą gyvenimo trunkančio mokymosi srityje (21). Šiame kontekste dar kartą būtina pabrėžti tokio sąryšio svarbą žinių visuomenės kūrimui. Kultūrinių mainų skatinimas (visų pirma tarp jaunimo) sužadina domėjimąsi kitomis kultūromis ir teigiamai veikia keitimąsi žiniomis.

4.3.2

Komitetas pritaria, kad priėmus sprendimą dėl diplomų pripažinimo direktyvos buvo pašalintos esminės kliūtys, trukdžiusios darbuotojų ir savarankiškai dirbančių asmenų judumui. Jis ragina valstybes nares užtikrinti greitą jos įgyvendinimą. Todėl reguliariai atliekant universitetų ir mokyklų pažangumo palyginimus ir įvertinimą taip, kaip, pavyzdžiui, Pizos tyrimų ir Bolonijos proceso metu, daroma teigiama įtaka dalyvių ambicijoms ir veiklumui (22).

4.3.3

Be to, Europos aukštojo mokslo sistema yra nepakankamai nukreipta į tikslą tapti pasauliniu mastu pirmaujančia aukščiausio lygio mokslinių tyrimų erdve. Kompetencijos centrų ir kompetencijos grupių koncepcijai nacionaliniu ir Europos lygmeniu turėtų būti skiriama daugiau dėmesio ten, kur šio tikslo siekiama nepakankamai. Taip būtų galima sustabdyti aukščiausios kvalifikacijos Europos mokslininkų išvykimą į užsienį.

4.4

Prognozuojamas Europos gyventojų skaičiaus mažėjimas ir jų senėjimas reikalauja vis daugiau naujovių, kad ateityje būtų užtikrinta Europos visuomenės gerovė. Tačiau Komisija konstatavo ir pagrįstai priminė, kad ligšiolinių pastangų ES didinti naujovių diegimą nepakanka (23).

4.4.1

Siekdamas skatinti naujovių diegimą ES lygmeniu, Komitetas mano, kad būtina pašalinti kliūtis, trukdančias jų sklaidai tarpvalstybiniu lygiu. Vis dar atsiliekantis naujovių diegimas, kaip ir nepatenkinama padėtis darbo rinkoje, yra esminiai veiksniai, lėtinantys našumo augimą euro erdvėje, tačiau norint pasiekti geresnių naujovių diegimo rezultatų turi būti pašalintos rinkos susiskaidymo priežastys, šiuo metu trukdančios naujų technologijų sklaidai.

4.4.2

Komitetas pritaria Komisijos nuomonei, kad ir toliau būtina gerinti bendrąsias sąlygas ir paskatų mechanizmus, skirtus produktyviai ir naujovėms palankiai aplinkai kurti.

4.4.3

Valstybės parama naujovėms turėtų būti taikoma veiksmingiau ir tikslingiau, siekiant išvengti neteisingų paskatų privatiems investuotojams, o tuo pačiu ir neteisingo viešųjų išteklių skyrimo. Dažniau turėtų būti vykdomi projektai glaudžiai konsultuojantis universitetams ir įmonėms — neatmetant būtinybės vykdyti fundamentaliuosius tyrimus, kad būtų veiksmingiau susieti moksliniai tyrimai ir privatusis sektorius.

4.4.4

Valstybės paramos teikimo taisyklės turėtų tapti skaidresnės, siekiant palengvinti galimybes naudotis viešaisiais ištekliais, skirtais moksliniams tyrimams finansuoti. Komitetas taip pat pageidautų glaudesnio bendradarbiavimo tarp Komisijos tarnybų. Komitetas pabrėžia savo daug kartų pareikštą raginimą sukurti prieinamas ir palankias bendrąsias sąlygas MVĮ ir mažiausioms įmonėms remti.

4.4.5

Visoje ES taikomas Bendrijos patentas taip pat skatintų naujoves. Su tuo susijusios kliūtys (pvz. „kalbų problema“) turėtų būti įveikiamos. Komitetas dar kartą primygtinai ragina kuo skubiau pradėti taikyti Bendrijos patentą.

4.5

Kaip Komitetas pabrėžė savo ankstesnėje nuomonėje, ypatinga svarba turi būti teikiama verslo iniciatyvoms (24). Ypač MVĮ turi ypatingą potencialą diegti pažangias naujoves. Kad galėtų kompensuoti didesnes sąnaudas palyginti su įsitvirtinusioms didesnėms įmonėms, jos turi išsilaikyti gamindamos naujoviškus produktus ir teikdamos paslaugas. Todėl EESRK pritaria Komisijos raginimui panaikinti Europoje kliūtis naudotis finansiniais ištekliais, o naujoms įmonėms — rizikos kapitalo rinkomis (25).