1.

Tribunale ordinario di Roma (Romos teismas, Italija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą iš esmės pateiktas dėl Konvencijos dėl tam tikrų tarptautinio vežimo oru taisyklių suvienodinimo ( 2 ) (toliau – Monrealio konvencija) 33 straipsnio, nuostatos, kurioje nustatomas jurisdikciją turintis teismas, jeigu oro vežėjui pareiškiamas į šios konvencijos taikymo sritį patenkantis ieškinys dėl atsakomybės, išaiškinimo.

2.

Iš esmės prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia Teisingumo Teismo, koks minėtos konvencijos ryšys su Reglamentu (ES) Nr. 1215/2012 ( 3 ), kuriame reglamentuojama, be kita ko, teismų jurisdikcija jo taikymo srityje ( 4 ), jeigu skrydžio keleiviai pareiškia ieškinį dėl įvairių rūšių žalos atlyginimo.

3.

Šis prašymas buvo pateiktas nagrinėjant tarptautinį oro transporto bendrovės ir kelių keleivių ginčą dėl sumų, kurių jie reikalauja siekdami, kad būtų atlyginta Reglamente (EB) Nr. 261/2004 ( 5 ) numatyta standartinė žala ir individualizuota žala, patirta dėl skrydžio pirmyn atšaukimo ir skrydžio atgal atidėjimo, kuriuos abu vykdė ta pati bendrovė.

4.

Pirmiausia Teisingumo Teismo prašoma nuspręsti, ar tokiomis aplinkybėmis teritorinę jurisdikciją turintis teismas turi būti nustatomas pagal Monrealio konvencijos 33 straipsnį ir (arba) Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 1 punktą. Dėl toliau nurodytų priežasčių ir toliau nurodytomis sąlygomis pritarčiau tam, kad šie du teisės aktai turi būti taikomi atitinkamai pagal nagrinėjamų reikalavimų dalies dalyką.

5.

Antra, jeigu, kaip ketinu siūlyti, Monrealio konvencijos 33 straipsnis tokiu atveju būtų pripažintas taikytinu, Teisingumo Teismui reikėtų priimti sprendimą dėl to, ar ši nuostata turi būti aiškinama taip, kad joje reglamentuojamas teismų jurisdikcijos paskirstymas tik tarptautiniu lygmeniu tarp atitinkamų valstybių, o gal ir nacionaliniu lygmeniu, tarp atitinkamos valstybės narės teismų. Rinkčiausi pastarąjį aiškinimą.

6.

Trečia, jeigu būtų nuspręsta, kad Monrealio konvencijos 33 straipsnis nenurodo teismo, kuris turi teritorinę jurisdikciją ir nacionaliniu lygmeniu, Teisingumo Teismui reikės patikslinti, ar, siekiant nustatyti šį teismą, šią nuostatą reikia taikyti vieną, ar kartu su Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 1 punktu. Atsižvelgiant į atsakymus, kuriuos, mano nuomone, reikėtų pateikti į du pirmiau minėtus prejudicinius klausimus, manau, kad į trečiąjį klausimą, kuris pateiktas tik subsidiariai, atsakyti nereikia.

7.

Monrealio konvencija, kiek tai susiję su Europos Sąjunga, įsigaliojo 2004 m. birželio 28 d.

8.

Šios konvencijos trečioje konstatuojamojoje dalyje nustatyta, kad valstybės, šios konvencijos šalys, „pripaž[įsta] būtinybę užtikrinti tarptautinio vežimo oru vartotojų interesų apsaugą ir teisingos kompensacijos, paremtos restitucijos principu, būtinybę“. Be to, kaip nurodyta jos penktoje konstatuojamojoje dalyje, „įsitikinusios, kad bendri valstybių veiksmai, skirti tolesniam tam tikrų tarptautinį vežimą oru reglamentuojančių taisyklių derinimui ir sisteminimui, pasitelkiant naują Konvenciją, yra tinkamiausias būdas reikiamai [teisingai] interesų pusiausvyrai pasiekti“.

9.

Šios konvencijos III skyriuje „Vežėjo atsakomybė ir žalos atlyginimo dydis“ esančiame 19 straipsnyje „Vėlavimas“ numatyta, kad „[v]ežėjas atsako už žalą, atsiradusią dėl vėlavimo vežant oru keleivius, bagažą arba krovinius. Tačiau vežėjas neatsako už žalą, atsiradusią dėl vėlavimo, jeigu jis įrodo, kad jis ir jo darbuotojai ir atstovai ėmėsi visų prieinamų protingų priemonių žalai išvengti, arba tai, kad jam ar jiems buvo neįmanoma imtis šių priemonių“.

10.

Tame pat III skyriuje esančio 33 straipsnio „Teismingumas“ 1 ir 4 dalyse nurodyta:

„1.   Ieškinys dėl žalos atlyginimo ieškovo nuožiūra privalo būti pareiškiamas vienos iš valstybių, šios konvencijos šalių, teritorijoje arba vežėjo gyvenamosios vietos ar jo pagrindinės ūkinės-komercinės verslo vietos arba ūkinės-komercinės verslo vietos, kurioje buvo sudaryta sutartis, arba paskirties vietos teismui.

<…>

4.   Teismo proceso tvarka nustatoma pagal teismo, kuriam buvo pateiktas ieškinys, vietos teisę.“

11.

Reglamento Nr. 261/2004 1 straipsnio „Tikslas“ 1 dalies b ir c punktuose numatyta, kad šis reglamentas „jame nurodytomis sąlygomis nustato minimalias keleivių teises, kai [be kita ko] jų skrydis atšaukiamas [ir] jų skrydis atidedamas“.

12.

Minėto reglamento 5 straipsnio „Skrydžių atšaukimas“ 1 ir 2 dalyse nurodyta:

„1.   Atšaukus skrydį:

2.   Kai keleiviams pranešama apie skrydžio atšaukimą, jiems paaiškinama, kokiu kitu transportu jie galėtų keliauti.“

13.

To paties reglamento 7 straipsnio „Teisė į kompensaciją“ 1 dalies a punkte numatyta, kad šiame straipsnyje nurodytomis sąlygomis „keleiviai gauna tokio dydžio kompensaciją: <…> 250 eurų visų 1500 kilometrų ar mažesnio atstumo skrydžių atveju“.

14.

Minėto reglamento 9 straipsnio „Teisė į rūpinimąsi“ 1 ir 2 dalyse nustatyta:

„1.   Kai daroma nuoroda į šį straipsnį, keleiviams nemokamai pasiūloma:

2.   Be to, keleiviams pasiūloma du kartus nemokamai paskambinti telefonu, išsiųsti telekso ar fakso pranešimus arba elektroninius laiškus.“

15.

Reglamento Nr. 261/2004 12 straipsnio „Papildoma kompensacija“ 1 dalyje nurodyta, kad šis reglamentas „taikomas nepažeidžiant keleivių teisės gauti papildomą kompensaciją. Pagal šį reglamentą gautos kompensacijos suma gali būti atimama iš tokios kompensacijos sumos“.

16.

Reglamentas Nr. 1215/2012 pagal jo 66 straipsnio 1 dalį taikytinas pagrindinei bylai ratione temporis, nes ieškinys, kurį nagrinėja prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, buvo pareikštas po 2015 m. sausio 10 d. ( 6 ).

17.

Reglamento Nr. 1215/2012 II skyriaus „Jurisdikcija“ 2 skirsnyje „Specialioji jurisdikcija“ esančio 7 straipsnio 1 punkto a ir b papunkčiuose numatyta, kad „asmeniui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškinys kitoje valstybėje narėje gali būti pareikštas:

18.

To paties reglamento skyriaus 4 skirsnyje „Jurisdikcija dėl bylų, susijusių su vartojimo sutartimis“ esančio 17 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad šis skirsnis „netaikomas vežimo sutarčiai, išskyrus sutartis, kuriose už bendrą kainą numatyta kelionė ir nakvynė“.

19.

Minėto reglamento VII skyriaus „Santykis su kitais dokumentais“ esančiame 67 straipsnyje nurodyta, kad šis reglamentas „nedaro poveikio nuostatoms, reglamentuojančioms jurisdikciją ir specialiose srityse priimtų teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo nuostatoms, numatytoms Sąjungos dokumentuose arba nacionaliniuose įstatymuose, suderintuose pagal tokius dokumentus“.

20.

Tame pačiame minėto reglamento VII skyriuje esančio 71 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šis reglamentas „nedaro poveikio jokioms konvencijoms, kuriose dalyvauja valstybės narės ir kurios reglamentuoja jurisdikciją arba teismo sprendimų pripažinimą ir vykdymą“.

21.

Adriano Guaitoli, Alessandro Celano Tomassoni, Mario Giuli ir Concepción Casan Rodriguez, Antonia Cirilli, Lucia Cortini, Patrizia Padroni (toliau – A. Guaitoli ir kt.) nusipirko skrydžio bilietus iš Fjumičino (Italija) į Kerkyros salą (Graikija) ir atgal, skrydžius vykdė oro transporto bendrovė easyJet Airline Company Ltd (toliau – easyJet), įsteigta Lutone (Jungtinė Karalystė).

22.

A. Guaitoli ir kt. skrydis pirmyn, kuris turėjo įvykti 2015 m. rugpjūčio 4 d. 20 val. 20 min., buvo atidėtas ilgam laikui, paskui atšauktas ir perkeltas į kitos dienos 16 val. 45 min. Laukiant skrydžio A. Guaitoli ir kt. nebuvo pasiūlyta būti skraidinamiems kitos bendrovės, maisto ar kokios nors kitos pagalbos, taip pat jokios kompensacijos, nors šiuo klausimu easyJet buvo pateiktas oficialus prašymas.

23.

Skrydis atgal buvo numatytas 2015 m. rugpjūčio 14 d. 23 val. 25 min., bet ir jis buvo atidėtas ilgam laikui, tačiau jo atidėjimo trukmė nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nepatikslinta.

24.

2016 m. birželio 28 d. A. Guaitoli ir kt. pareiškė savo gyvenamosios vietos teisme Tribunale ordinario di Roma (Romos teismas) ieškinį, paremtą Reglamento Nr. 261/2004 5, 7, 9 ir 12 straipsniais, prašydami priteisti iš easyJet žalą, patirtą dėl skrydžio pirmyn atšaukimo ir skrydžio atgal atidėjimo, išmokėti jiems fiksuotą kompensaciją, grąžinti nepagrįstai patirtas išlaidas ir atlyginti papildomą turtinę bei neturtinę žalą ( 7 ).

25.

Gindamasi easyJet iš pradžių pateikė du jurisdikcijos nebuvimu grindžiamus prieštaravimus. Pirmąjį prieštaravimą, susijusį su ginčo verte, Tribunale ordinario di Roma (Romos teismas) atmetė. Dėl antrojo prieštaravimo, susijusio su teritorine jurisdikcija, minėtas teismas nusprendė, kad reikia nustatyti taikytinas taisykles, visų pirma atsižvelgiant į Monrealio konvencijos 33 straipsnio ir Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio (dabar – Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnis) santykį ir galimai paliktą vietą nacionalinėms jurisdikcijos taisyklėms, patikslinant, kad ieškovų pagrindinėje byloje gyvenamoji vieta yra jo paties jurisdikcijai priklausančioje teritorijoje, o Fjumičino oro uostas – Tribunale di Civitavecchia (Čivitavekijos teismas, Italija) jurisdikcijos teritorijoje.

26.

Šiomis aplinkybėmis 2018 m. vasario 26 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2018 m. kovo 26 d., Tribunale ordinario di Roma (Romos teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:

27.

Rašytines pastabas Teisingumo Teismui pateikė A. Guaitoli ir kt., easyJet, Italijos vyriausybė ir Europos Komisija. Teismo posėdis nebuvo rengiamas.

28.

Prieš nagrinėjant pirma išdėstytų trijų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimų esmę ( 8 ), manau, būtų naudinga pateikti samprotavimus, kylančius iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos, susijusius su visais šiais klausimais.

29.

Pirmiausia, kalbant apie Monrealio konvencijos aiškinimą, primenu, kad jos nuostatos yra Sąjungos teisinės sistemos sudedamoji dalis ( 9 ), todėl Teisingumo Teismas turi jurisdikciją priimti sprendimą dėl jos išaiškinimo, laikantis Sąjungai privalomų tarptautinės teisės normų, visų pirma Vienos konvencijos ( 10 ) 31 straipsnio, pagal kurį sutartis turi būti aiškinama laikantis geros valios principų, atsižvelgiant į joje vartojamų sąvokų įprastą reikšmę sutarties kontekste ir į sutarties objektą bei jos tikslą ( 11 ). Be to, atsižvelgiant į Monrealio konvencijos tikslą suvienodinti taisykles, susijusias su tarptautiniu oro transportu, Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad šioje konvencijoje esančios sąvokos, kurios joje neapibrėžtos, turi būti aiškinamos „vienodai ir savarankiškai, nesvarbu, kad valstybės šios konvencijos šalys savo nacionalinėje teisėje šią sąvoką aiškina įvairiai“ ( 12 ).

30.

Be to, pažymiu, kad nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas visoje nutartyje formaliai nurodo Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnį, ypač pirmajame ir trečiajame prejudiciniuose klausimuose, reikia remtis lygiaverčio turinio nuostatomis, esančiomis Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnyje ( 13 ), nes šis reglamentas taikomas šioje byloje nagrinėjamam atvejui ratione temporis ( 14 ). Šiuo klausimu pabrėžiu, kad pagal suformuotą jurisprudenciją, siekiant pateikti naudingą atsakymą nacionaliniams teismams, Teisingumo Teismui gali reikėti atsižvelgti į Sąjungos teisės normas, kurių šie teismai nenurodė savo prejudiciniuose klausimuose ( 15 ).

31.

Pateikus šias bendro pobūdžio pastabas, dabar reikia paeiliui išanalizuoti kiekvieną iš šioje byloje pateiktų klausimų.

32.

Iš esmės pirmuoju prejudiciniu klausimu Teisingumo Teismo prašoma nuspręsti, ar tuo atveju, jeigu keleivis, kurio tarptautinis skrydis buvo atidėtas arba atšauktas, teisme prašo ne tik Reglamento Nr. 261/2004 5, 7 ir 9 straipsniuose numatytos fiksuotos kompensacijos ir išlaidų grąžinimo, bet ir papildomos žalos atlyginimo, kaip tai suprantama pagal to paties reglamento 12 straipsnį ( 16 ), teismas, turintis jurisdikciją ratione loci, turi būti nustatytas pagal Monrealio konvencijos 33 straipsnį ir (arba) Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnį.

33.

Siūlydami į tris prejudicinius klausimus atsakyti bendrai, A. Guaitoli ir kt. teigia, kad ir Monrealio konvencijos 33 straipsnyje, ir Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnyje nustatyti tik sąsajos kriterijai, leidžiantys nustatyti valstybę narę, kurioje turi būti nagrinėjamas ginčas, o ne teritorinę jurisdikciją turintį teismą ( 17 ). Vis dėlto easyJet teigia, kad į šios konvencijos 33 straipsnį turi būti atsižvelgta kiekvieną kartą, kai keleivis prašo atlyginti žalą, patirtą dėl skrydžio atidėjimo, remdamasis šia konvencija. Italijos vyriausybės teigimu, teismo, kuriame iškelta byla, jurisdikcija turi būti vertinama pagal, pirma, Reglamentą Nr. 1215/2012, kiek tai susiję su prašymu atlyginti žalą, grindžiamu Reglamentu Nr. 261/2004, ir, antra, Monrealio konvenciją, kiek tai susiję su prašymu atlyginti žalą, kylančią dėl nagrinėjamos vežimo sutarties neįvykdymo. Be to, Komisija mano, kad teismų jurisdikciją turi reglamentuoti, pirma, Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio 1 punkto b papunktis, taikant jį tai ieškinio daliai, kuria prašoma atlyginti žalą pagal Reglamentą Nr. 261/2004, ir, antra, Monrealio konvencijos 33 straipsnis, taikant jį tai ieškinio daliai, kuria prašoma papildomo žalos atlyginimo dėl skrydžio atidėjimo, patenkančio į šios konvencijos taikymo sritį.

34.

Pritariu pastarajai nuomonei. Prieš nurodydamas, kaip, mano nuomone, tokioje byloje, kaip pagrindinė byla, reikėtų atitinkamai taikyti jurisdikcijos taisykles, atitinkamai numatytas Reglamente Nr. 1215/2012 ir Monrealio konvencijos 33 straipsnyje, manau, kad būtina išsiaiškinti, koks yra materialinės teisės normų, susijusių su oro vežėjų atsakomybe, atitinkamai išdėstytų Reglamente Nr. 261/2004 ir šioje konvencijoje, tarpusavio santykis. Mano nuomone, būtent dėl šiuose dviejuose teisės aktuose numatytų atsakomybės sistemų derinio kyla būtinybė lygiagrečiai taikyti ir Reglamente Nr. 1215/2012, ir minėtos konvencijos 33 straipsnyje nustatytas jurisdikcijos taisykles.

35.

Kaip nurodo dauguma pastabas šioje byloje pateikusių suinteresuotųjų asmenų, pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją egzistuoja dvi oro vežėjo atsakomybės keleiviams sistemos, pirmoji iš kurių grindžiama Reglamentu Nr. 261/2004, o antroji – Monrealio konvencija, ir abu šie teisės aktai gali būti taikomi pagrindinei bylai.

36.

Primenu, jog Teisingumo Teismas yra ne kartą nusprendęs, kad atitinkamomis Reglamento Nr. 261/2004 ir Monrealio konvencijos nuostatomis grindžiamos teisės yra skirtingo teisinio pobūdžio. Jis pažymėjo, kad Reglamentu Nr. 261/2004 nustatoma žalos, kurią sudaro dėl skrydžio atidėjimo ar atšaukimo patiriami nepatogumai, standartinio ir nedelsiamo atlyginimo tvarka ( 18 ), skirta ankstesniam etapui nei tas, kuriam skirta Monrealio konvencija, taigi ši tvarka yra autonomiška šioje konvencijoje numatytosios atžvilgiu ( 19 ).

37.

Skirtingai nei Reglamento Nr. 261/2004 nuostatos, Monrealio konvencijos 19 ir paskesni straipsniai reglamentuoja sąlygas, kuriomis, kai skrydis atidedamas, keleiviai gali pareikšti individualius ieškinius dėl žalos atlyginimo, o tam reikia kiekvienu konkrečiu atveju vertinti padarytos žalos dydį, taigi žala gali būti atlyginta tik a posteriori ir individualizuotai ( 20 ).

38.

Reglamento Nr. 261/2004 1 straipsnyje pažymima, kad šis reglamentas nustato minimalias skrydžių keleivių teises. Be to, jo 12 straipsnyje numatyta, pirma, kad šis reglamentas taikomas nepažeidžiant keleivių teisės gauti papildomą kompensaciją pagal kitus dokumentus ( 21 ), ir, antra, kad pagal šį reglamentą gautos kompensacijos suma gali būti atimama iš tokios kompensacijos sumos ( 22 ). Taigi nacionalinis teismas turi teisę įpareigoti oro vežėją atlyginti keleiviams visą žalą, kurią jie patyrė dėl jo sutartinių įsipareigojimų neįvykdymo, remiantis kitu teisiniu pagrindu nei Reglamentas Nr. 261/2004, be kita ko, pagal Monrealio konvenciją arba nacionalinės teisės normas ( 23 ). Teisingumo Teismas yra pažymėjęs, kad, kaip ir pagal minėtos konvencijos III skyriaus nuostatas, žala, kuri gali būti atlyginta „papildomai“ pagal minėto reglamento 12 straipsnį, gali būti ir turtinė, ir neturtinė ( 24 ).

39.

Kalbant konkrečiau, šioje byloje neginčijama, kad keleivio teisė į fiksuotą ir suvienodintą kompensaciją dėl skrydžio atšaukimo ar atidėjimo ilgam laikui, kylanti iš Reglamento Nr. 261/2004 5–7 straipsnių ( 25 ), yra teisė, nepriklausanti nuo žalos, patirtos dėl skrydžio atidėjimo, individualizuoto atlyginimo, kurio galima prašyti pagal Monrealio konvencijos 19 straipsnį ( 26 ).

40.

Be to, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad jeigu oro vežėjas neįvykdo įpareigojimų padengti išlaidas, tenkančių jam pagal Reglamento Nr. 261/2004 5 straipsnio 1 dalies b punktą ir 9 straipsnį, keleivis gali reikalauti kompensacijos pagal šias nuostatas, o tokio reikalavimo paisyti minėtų įpareigojimų negalima laikyti siekiu gauti tokį žalos atlyginimą, kuriuo, išmokant individualizuoto dydžio kompensaciją, pagal Monrealio konvencijoje nustatytas sąlygas būtų kompensuojama dėl atitinkamo skrydžio atšaukimo patirta žala. Iš tiesų skrydžių keleivių pretenzijos, grindžiamos teisėmis, kurios jiems yra suteikiamos pagal minėtą reglamentą, negali būti priskiriamos „papildomai kompensacijai“, kaip tai suprantama pagal jo 12 straipsnį ( 27 ).

41.

Po šios būtinos pagrindinių jurisprudencijos aspektų, susijusių su materialinės teisės normų, atitinkamai esančių Reglamente Nr. 261/2004 ir Monrealio konvencijoje, tarpusavio santykiu apžvalgos dabar reikia išnagrinėti, kokios nuostatos turi būti taikomos siekiant nustatyti teismą, turintį jurisdikciją nagrinėti skirtingus pagrindinėje byloje pateiktus reikalavimus, kurių ypatumas tas, kad jiems kartu taikomas ir Reglamentas Nr. 261/2004, ir Monrealio konvencija.

42.

Dėl toliau nurodytų motyvų manau, kad jeigu yra pareiškiamas mišrus ieškinys dėl žalos atlyginimo, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje, jurisdikciją turintis teismas turi būti nustatytas, pirma, pagal reikšmingas Reglamento Nr. 1215/2012 nuostatas, kiek tai susiję su reikalavimais, kuriems taikomas Reglamentas Nr. 261/2004, ir, antra, pagal Monrealio konvencijos 33 straipsnį, kiek tai susiję su reikalavimais, kuriuos reglamentuoja ši konvencija. Taip pat nagrinėsiu praktines šio siūlomo aiškinimo pasekmes.

43.

Teisingumo Teismas jau yra konstatavęs: „kadangi atitinkamomis Reglamento Nr. 261/2004 ir Monrealio konvencijos nuostatomis grindžiamos teisės įtvirtintos skirtinguose teisės aktuose, šioje konvencijoje numatytos tarptautinės jurisdikcijos taisyklės netaikomos remiantis vien Reglamentu Nr. 261/2004 paduotiems prašymams, nagrinėtiniems atsižvelgiant į Reglamentą Nr. 44/2001“ ( 28 ). Mano nurodyta formulė, kaip pažymi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, galėtų leisti manyti, kad ši analizė galėtų būti taikoma tik ieškiniams, grindžiamiems vien Reglamento Nr. 261/2004 nuostatomis.

44.

Vis dėlto, mano nuomone, šioje jurisprudencijoje nurodyti motyvai yra reikšmingi mutatis mutandis tokiam ginčui, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje, kurioje ieškovų pretenzijos kartu yra grindžiamos ir iš dalies Reglamento Nr. 261/2004 nuostatomis, ir iš dalies kitomis teisės normomis. Iš tiesų tai, kad yra skirtingi teisės aktai, šiuo atveju taip pat reiškia, kad teisėms, atitinkamai kylančioms iš Reglamento Nr. 261/2004 ir Monrealio konvencijos, bus taikomos skirtingos tarptautinės jurisdikcijos taisyklės ( 29 ).

45.

Mano nuomone, iš to darytina išvada, kad tarptautinė valstybės narės teismo jurisdikcija priimti sprendimą dėl pirmosios šių pretenzijų dalies priklauso nuo atitinkamų Reglamento Nr. 44/2001 nuostatų arba šiuo atveju labiau nuo Reglamento Nr. 1215/2012, kuris taikytinas ratione temporis, o ne nuo šios konvencijos 33 straipsnio. Kitaip tariant, laikausi nuomonės, kad, kalbant apie reikalavimus išmokėti fiksuotą kompensaciją ir grąžinti išlaidas, kurių teisinis pagrindas yra Reglamentas Nr. 261/2004, teismas, kuriame iškelta byla, turi įvertinti savo paties jurisdikciją atsižvelgdamas į Reglamentą Nr. 1215/2012, o konkrečiau – pagrindinėje byloje – atsižvelgdamas į jo 4 ir 7 straipsnius ( 30 ).

46.

Primenu, kad pagal Reglamento Nr. 1215/2012 4 straipsnio 1 dalį bylos valstybėje narėje nuolat gyvenančiam atsakovui turi būti keliamos šios valstybės narės teismuose. Vis dėlto šio reglamento 7 straipsnio 1 punkte nustatyta specialiosios jurisdikcijos taisyklė bylose dėl sutarčių, leidžianti ieškovui pasirinkti kitą siejamąjį veiksnį, t. y. prievolės, kuria grindžiamas prašymas, įvykdymo vietą, kuri, kaip nurodyta minėto 1 punkto b papunktyje, laikoma ta vieta, kurioje paslauga buvo arba turėjo būti suteikta. Kaip savo pirmajame prejudiciniame klausime nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, Teisingumo Teismas nusprendė, kad šioje normoje nustatomas tarptautiniu ir vidaus lygmeniu jurisdikciją turintis teismas ( 31 ). Konkrečiai kalbėdamas apie tarptautinio oro transporto paslaugas, jis aiškino šią nuostatą taip, kad ieškovas turi teisę pasirinkti, ar kreiptis į orlaivio išvykimo vietos, ar į orlaivio atvykimo vietos teismą, kurio teritorinei jurisdikcijai priklauso ši vieta, pagal tai, kokios vietos yra nurodytos atitinkamoje sutartyje ( 32 ).

47.

Kaip ir easyJet, Italijos vyriausybė ir Komisija, manau, kad, kalbant apie ieškinius, grindžiamus Monrealio konvencija arba tiksliau, šiuo atveju – reikalavimus, patenkančius į šios konvencijos taikymo sritį, taikytinos jurisdikcijos taisyklės nustatytos jos 33 straipsnyje ( 33 ).

48.

Iš tiesų Monrealio konvencijos 33 straipsnis gali būti taikomas atsižvelgiant į Reglamento Nr. 1215/2012 nuostatas, reglamentuojančiomis santykį su kitais dokumentais, kuriais reglamentuojama teismų jurisdikcija Sąjungos teritorijoje, t. y. šio reglamento 67 straipsnį ir 71 straipsnio 1 dalį. Pagal šias nuostatas gali būti taikomos teismų jurisdikcijos taisyklės, susijusios su konkrečiomis bylomis, tarp kurių neabejotinai yra oro transportas, atitinkamai nustatytos Sąjungos aktuose arba konvencijose, kurių šalys yra valstybės narės. Vis dėlto Monrealio konvencija nuo šiol yra sudedamoji Sąjungos teisinės sistemos dalis ( 34 ) ir srityse, patenkančiose į jos taikymo sritį, ji yra viršesnė už Sąjungos antrinės teisės aktus, pavyzdžiui, Reglamentą Nr. 261/2004 ( 35 ).

49.

Taigi manau, kad jeigu ieškiniui iš dalies taikomos Monrealio konvencijos nuostatos, konkrečiau – jos 19 straipsnio nuostatos, susijusios su žalos atlyginimu dėl skrydžio atidėjimo ( 36 ), teismas, kuriame iškelta byla, turi nustatyti savo jurisdikciją priimti sprendimą dėl šios ieškinio dalies atsižvelgdamas į minėtos konvencijos 33 straipsnį, kuris leidžia ieškovui pasirinkti, ar pareikšti ieškinį atitinkamam oro vežėjui vienos iš susitariančiųjų valstybių teritorijoje, t. y. teisme, kurio veiklos teritorijoje yra šio oro vežėjo buveinė arba kitas jam prilygintas siejamasis veiksnys ( 37 ), t. y. teisme, kurio veiklos teritorijoje yra atitinkamo skrydžio paskirties vieta.

50.

Iš to, kas nurodyta pirma, darytina išvada, kad, nagrinėdamas tokį ieškinį dėl oro vežėjo atsakomybės kaip pagrindinėje byloje, teismas, kuriame iškelta byla, mano nuomone, turi įvertinti savo paties jurisdikciją, atitinkamai taikydamas, pirma, Reglamento Nr. 1215/2012 4 straipsnio 1 dalį, aiškinamą kartu su jo 7 straipsnio 1 punktu, kiek tai susiję su reikalavimais, grindžiamais Reglamento Nr. 261/2004 nuostatomis, ir, antra, Monrealio konvencijos 33 straipsnį, kiek tai susiję su reikalavimais, kuriems taikomas jos 19 straipsnis.

51.

Pažymiu, kad jeigu Teisingumo Teismas pritartų mano siūlomam aiškinimui, mano supratimu, rizika, kad jurisdikcija priimti sprendimą dėl tokio mišraus pobūdžio ieškinio pasklis po skirtingų valstybių teismus, praktiškai yra gana nedidelė. Iš tiesų galima konstatuoti, kad yra du Reglamentui Nr. 1215/2012 ir Monrealio konvencijai bendri teismų jurisdikcijos kriterijai, t. y. ne tik atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta (buveinė), bet ir skrydžio paskirties vieta ( 38 ), ir keleiviai, pareikšdami ieškinį oro vežėjui, gali laisvai pasirinkti vieną iš šių kriterijų ( 39 ), tam, kad visi jų reikalavimai būtų nagrinėjami tame pačiame teisme. Be to, taikant Reglamento Nr. 1215/2012 30 straipsnyje numatytas sąsajos taisykles galima būtų išvengti kelių ar net vienu metu lygiagrečiai vykstančių teismo procesų.

52.

Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, manau, kad į pirmąjį pateiktą klausimą reikia atsakyti taip, kad jeigu skrydžio keleivių pareikštu ieškiniu reikalaujama, pirma, kad būtų laikomasi teisės į fiksuotą ir vienodą kompensaciją, kylančios iš Reglamento Nr. 261/2004 5, 7, 9 ir 12 straipsnių, ir, antra, papildomos žalos atlyginimo, patenkančio į Monrealio konvencijos taikymo sritį, valstybės narės teismas, kuriame iškelta byla, turi įvertinti savo jurisdikciją dėl pirmosios šių pretenzijų dalies, atsižvelgdamas į reikšmingas Reglamento Nr. 1215/2012 nuostatas, o dėl antrosios šių reikalavimų dalies – atsižvelgdamas į reikšmingas šios konvencijos 33 straipsnio nuostatas.

53.

Antrasis prejudicinis klausimas pateikiamas Teisingumo Teismui tuo atveju, jeigu jis į pirmąjį prejudicinį klausimą atsakytų taip, kad, kaip siūliau, Monrealio konvencijos 33 straipsnis taikytinas nustatant teismo jurisdikciją tokiomis aplinkybėmis, kaip ginčo pagrindinėje byloje, kalbant apie reikalavimus, kuriais prašoma atlyginti individualizuotą žalą, kuriai taikoma ši konvencija, o ne Reglamentas Nr. 261/2004.

54.

Iš esmės Teisingumo Teismo pirmą kartą klausiama, ar tokiu atveju minėto 33 straipsnio, konkrečiau – jo 1 dalies ( 40 ), tikslas yra, jeigu kilęs tarptautinis ginčas, paskirstyti jurisdikciją ratione loci tik tarptautiniu lygmeniu, t. y. tarp valstybių, šios konvencijos šalių, o gal ir vidaus lygmeniu, t. y. tarp kiekvienos iš šių valstybių teismų.

55.

Tribunale ordinario di Roma (Romos teismas) abejoja Monrealio konvencijos 33 straipsnio aiškinimu, kurį pateikė Corte suprema di cassazione (Kasacinis Teismas, Italija) ( 41 ) ir pagal kurį šioje nuostatoje tik nurodoma valstybė, šios konvencijos šalis, kurios teisinė sistema tarptautinių ginčų atveju turi jurisdikciją, nedarant poveikio šioje valstybėje galiojančių nacionalinių taisyklių taikymui, kiek jos susijusios su šios valstybės viduje jurisdikciją turinčio teismo nustatymu.

56.

Minėtas teismas nurodo, kad jeigu toks aiškinimas yra teisingas, taikant Italijos proceso teisės normas, jis pats turėtų pripažinti turįs jurisdikciją nagrinėti ginčą pagrindinėje byloje ( 42 ). Vis dėlto, jeigu minėtas 33 straipsnis būtų aiškinamas taip, kad juo tiesiogiai nustatomas kiekvienoje valstybėje, šios konvencijos šalyje, jurisdikciją turintis teismas, nedarant poveikio nacionalinės proceso teisės taikymui likusiems klausimams, jurisdikcija būtų suteikta Tribunale di Civitavecchia (Čivitavekijos teismas), kurio veiklos teritorijoje yra skrydžio į priekį ir atgal oro uostas.

57.

Dviejų minėtų požiūrių priešprieša kitų valstybių, Monrealio konvencijos šalių, teismų praktikoje ( 43 ) taip pat matyti iš šioje byloje pateiktų pastabų. Iš tiesų A. Guaitoli ir kt. ir Italijos vyriausybė teigia, kad Monrealio konvencijos 33 straipsnyje reglamentuojamas tik teismų jurisdikcijos paskirstymas tarp ją pasirašiusių valstybių ( 44 ), o EasyJet ir Komisija mano, kad šioje nuostatoje apibrėžti kriterijai taip pat skirti nustatyti teritorinei jurisdikcijai kiekvienos valstybės viduje. Dėl toliau nurodytų priežasčių, kurios yra paremtos minėtomis aiškinimo taisyklėmis, taip pat laikausi šios nuomonės ( 45 ).

58.

Dėl Monrealio konvencijos 33 straipsnio formuluotės pažymiu, kad tik šešios šios konvencijos kalbinės versijos buvo pripažintos „autentiškomis“, tarp jų – trys versijos tomis kalbomis, kurios laikomos oficialiosiomis Sąjungos kalbomis, t. y. anglų, ispanų ir prancūzų ( 46 ). Vadinasi, šioje byloje pateikti argumentai konkrečiai dėl minėto 33 straipsnio vertimo į italų kalbą nėra lemiami.

59.

Be to, primenu, kad Monrealio konvencijoje esančios sąvokos turi būti aiškinamos vienodai ir savarankiškai, taigi Teisingumo Teismas, aiškindamas šias sąvokas prejudiciniame sprendime, turi atsižvelgti ne į įvairias reikšmes, kurios galėjo būti suteiktos šioms sąvokoms Sąjungos valstybių narių vidaus teisėje, bet į bendrosios tarptautinės teisės aiškinimo taisykles, kurios yra privalomos Sąjungai ( 47 ).

60.

Nagrinėjamu atveju man atrodo, kad, priešingai, nei teigia Italijos vyriausybė, ir, atrodo, kaip konstatavo Corte suprema di cassazione (Kasacinis Teismas) ( 48 ), Monrealio konvencijos 33 straipsnio pavadinimas, bent jo versija anglų, ispanų ir prancūzų kalbomis ( 49 ) nerodo, kad šios nuostatos rengėjai norėjo susiaurinti jame esančių taisyklių taikymo sritį iki teismų jurisdikcijos paskirstymo tik valstybių, šios konvencijos šalių, lygmeniu. Manau, kaip tik yra priešingai, kad visų pirma sąvoka „Juridiction compétente“ versijoje prancūzų kalba labiau nurodo jurisdikcijos suteikimą ne valstybei, o „teismui“ (pranc. „juridiction“), nes ši sąvoka paprastai vartojama prancūzų k. bendrai nurodant visų rūšių organus, įgyvendinančius teismų valdžią.

61.

Mano įsitikinimą patvirtina minėto 33 straipsnio 1 dalies formuluotė ( 50 ), bent jos versijos anglų, ispanų ir prancūzų kalbomis. Iš tiesų, kaip ir prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, easyJet ir Komisija, konstatuoju, kad šioje nuostatoje jurisdikcija konkrečiam teismui suteikiama skirtingais etapais. Pirmiausia šio straipsnio 1 dalyje nurodoma „vienos iš valstybių, šios Konvencijos Šalių, teritorija“ ( 51 ), o tada patikslinama, kuris teismas iš jos teritorijoje esančių teismų gali pripažinti turįs jurisdikciją ratione loci, du kartus nurodant „juridiction“ ( 52 ) vienaskaita, o ne daugiskaita ( 53 ), siekiant nustatyti skirtingus siejamuosius veiksnius, kuriais ieškovas gali grįsti savo ieškinį dėl atsakomybės, be to, kiekvienas iš šių kriterijų nurodo tikslią vietą ( 54 ).

62.

Vis dėlto tokios terminologijos vartojimas nėra bereikšmis, kaip buvo pabrėžta panašiomis aplinkybėmis, susijusiomis su Briuselio konvencija ( 55 ), kurioje taip pat nustatytos teismų jurisdikcijos taisyklės, taikytinos ieškiniams dėl civilinės atsakomybės. Šio pobūdžio formuluotė leidžia ieškovui kreiptis tiesiogiai į vieną iš taip nustatytų teismų, neprivalant atsižvelgti į atitinkamoje valstybėje galiojančias vidaus taisykles, susijusias su geografine jurisdikcija, taip pat ir tais atvejais, kai pagal šias taisykles jurisdikcija nebūtų suteikiama šiam teismui ( 56 ).

63.

Be to, Teisingumo Teismas yra išaiškinęs Sąjungos teisės nuostatas, reglamentuojančias teismų jurisdikciją ir suformuluotas analogiškai šiame prejudiciniame klausime nurodytai nuostatai, t. y. nuostatas, nustatančias siejamąjį veiksnį su teismu, vartojant šį žodį vienaskaita, t. y. kad jomis „nustatoma ir tarptautinė jurisdikcija, ir teritorinė jurisdikcija“ ir „siekiama suvienodinti kolizines jurisdikcijos taisykles ir tiesiogiai nurodyti jurisdikciją turintį teismą, nenukreipiant į valstybių narių vidaus normas“ ( 57 ). Manau, tai taikoma ir nagrinėjamu atveju ( 58 ).

64.

Galiausiai, kaip ir prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, easyJet ir Komisija, manau, kad jeigu Monrealio konvencijos 33 straipsnio 1 dalimi iš tikrųjų būtų siekta nustatyti tik valstybės, šios konvencijos šalies, teismų jurisdikciją bendrai, paliekant nurodytai valstybei laisvę nustatyti pagal jos vidaus taisykles teritorinę jurisdikciją turintį teismą, kaip teigia A. Guaitoli ir kt. ir Italijos vyriausybė, šios nuostatos rengėjai neabejotinai būtų pasirinkę kitokias, šiuo tikslu tinkamesnes formuluotes.

65.

Atsižvelgdamas į deklaruojamus Monrealio konvencijos tikslus ir tikslus, kurie matyti iš jos 33 straipsnio 1 dalies, manau, kad mano siūlomas šios nuostatos aiškinimas geriau padėtų įgyvendinti šiuos tikslus nei priešingas aiškinimas.

66.

Iš tiesų Teisingumo Teismas nuosekliai konstatuoja, kad iš Monrealio konvencijos preambulės matyti ( 59 ), kad valstybių, jos šalių, pagrindiniai tikslai buvo ne tik „užtikrinti tarptautinio vežimo oru vartotojų interesų apsaugą“, bet ir „[toliau derinti ir sisteminti tam tikras šį vežimą reglamentuojančias taisykles] reikiamai interesų pusiausvyrai pasiekti“, kai iškyla, be kita ko, oro vežėjų ir keleivių interesai ( 60 ).

67.

Nagrinėjamu atveju, jeigu minėtos konvencijos 33 straipsnio 1 dalis būtų aiškinama taip, kad pagal joje esančias taisykles jurisdikcija suteikiama tik vienos iš valstybių, šios konvencijos šalių, teismams, o ne tiesiogiai konkrečiam teismui, manau, tai neatitiktų šio dokumento autorių išreikšto didesnio vienodinimo siekio ( 61 ), kai siekiama kuo labiau išvengti nukreipimo į skirtingus nacionalinės teisės aktus. Be to, manau, kad toks aiškinimas neleistų pakankamai apsaugoti vartotojų interesų, užtikrinant teisingą jų ir oro vežėjų interesų pusiausvyrą.

68.

Šiuo klausimu pažymėtina, kad priimant taisykles, kuriose tiesiogiai nurodomas teritorinę jurisdikciją turintis teismas, paprastai siekiama, pirma, kad šias taisykles būtų lengviau įgyvendinti tiek valstybių valdžios institucijoms, tiek atitinkamiems teisės subjektams, ir, antra, užtikrinti pakankamą šio teismo ir nagrinėtino ginčo dalyko artumą ( 62 ). Be to, manau, kad šio pobūdžio taisyklėmis ieškovų ir atsakovų interesais užtikrinamas didesnis nuspėjamumas ir geresnis teisinis saugumas nei tuo atveju, kai jurisdikciją gali turėti visi valstybės teismai ir tada ieškovai turėtų analizuoti vidaus normas, kad būtų nustatyta, kuris iš šių teismų turi teritorinę jurisdikciją ( 63 ). Vis dėlto man atrodo pagrįsta manyti, kad tokie ir buvo minėtos 33 straipsnio 1 dalies rengėjų ketinimai, kai jie rinkosi tokią formuluotę. Todėl manau, kad šios nuostatos veiksmingumas gali būti pakeistas, jeigu ji būtų aiškinama priešingai, nei siūlau.

69.

Manau, kad mano siūlomas Monrealio konvencijos 33 straipsnio 1 dalies aiškinimo būdas niekaip neprieštarauja šios nuostatos kontekstui.

70.

Šiuo klausimu pažymiu, kad Italijos vyriausybė remiasi minėta Corte suprema di cassazione (Kasacinis Teismas) jurisprudencija ( 64 ), pagal kurią minėto 33 straipsnio 1 dalis turėtų reglamentuoti tik jurisdikcijos paskirstymą tarp valstybių, Monrealio konvencijos šalių, be kita ko, dėl to paties straipsnio 4 dalies, pagal kurią „teismo proceso tvarka nustatoma pagal teismo, kuriam buvo pateiktas ieškinys, vietos teisę“, turinio ( 65 ). Minėta vyriausybė iš pastarosios nuostatos sprendžia, kad valstybėms, šios konvencijos šalims, pagal jų procesinę autonomiją palikta reglamentuoti visus proceso klausimus, kurie nėra aiškiai reglamentuoti šioje konvencijoje, ir kad todėl turi būti taikomos vidaus proceso normos, skirtos nustatyti, kuris nacionalinis teismas turi teritorinę jurisdikciją.

71.

Kartu A. Guaitoli ir kt. iš esmės teigia, kad jeigu Monrealio konvencijos 33 straipsnio rengėjai būtų ketinę reglamentuoti kiekvienos valstybės, šios konvencijos šalies, vidaus teritorinę jurisdikciją, jie taip pat būtų privalėję suformuluoti nuostatas, reglamentuojančias jurisdikciją, susijusią su ginčo verte, tačiau jie to nepadarė.

72.

Vis dėlto manau, kad šiuos argumentus reikia atmesti. Iš tiesų, kaip ir prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas bei easyJet, laikausi nuomonės, kad minėto 33 straipsnio 1 dalis, aiškinama kartu su šio straipsnio 4 dalimi, turi būti aiškinama taip, kad pirmąja nuostata aiškiai siekiama reglamentuoti jurisdikciją ratione loci ne tik valstybių, šios konvencijos šalių lygmeniu, bet ir jų teismų lygmeniu, nedarant poveikio valstybėje, kur yra įsikūręs teismas, kuriame iškelta byla, galiojančių teisės normų taikymui, kiek tai susiję su likusiais procesinio pobūdžio klausimais.

73.

Kitaip tariant, laikausi nuomonės, kad Monrealio konvencijos 33 straipsnio 4 dalyje esanti nuoroda į nacionalinę teisę turi būti suprantama kaip liekamoji, kiek ji susijusi su procesinio pobūdžio normomis, kurios skiriasi nuo šioje 1 dalyje nustatytų suvienodintų siejamųjų veiksnių, reglamentuojančių jurisdikciją ratione loci. Mano nuomonę man patvirtina kitų nuorodų į teismo, kuriame iškelta byla, teisę šios konvencijos 35 ir 45 straipsniuose dalykas ( 66 ).

74.

Atsižvelgdamas į valstybėms, šios konvencijos šalims paliktą autonomiją proceso srityje, manau, kad jos išlaiko laisvę apibrėžti jų teritorijoje esančių teismų geografinės ir dalykinės jurisdikcijos aprėptį ( 67 ). Vis dėlto pažymiu, kad, šią autonomiją turi riboti reikalavimas nepažeisti šios konvencijos tikslų ir nepanaikinti jos nuostatų veiksmingumo dėl normų, kylančių iš lex fori ( 68 ).

75.

Taigi manau, kad į antrąjį prejudicinį klausimą reikia atsakyti, jog Monrealio konvencijos 33 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad, kalbant apie ieškinius dėl žalos atlyginimo, patenkančius į šios konvencijos taikymo sritį ( 69 ), ja reglamentuojamas ne tik teismų jurisdikcijos paskirstymas tarp valstybių, jos šalių, bet ir teritorinės jurisdikcijos paskirstymas tarp kiekvienos iš šių valstybių teismų.

76.

Trečiasis prejudicinis klausimas užduodamas tuo atveju, jeigu Teisingumo Teismas, priešingai mano ką tik pateiktam siūlymui, nuspręstų, kad Monrealio konvencijos 33 straipsnis, taikytinas, jeigu pareikštam ieškiniui taikomos jos nuostatos, reglamentuoja tik teismų jurisdikcijos paskirstymą tarp valstybių, šios konvencijos šalių.

77.

Tribunale ordinario di Roma (Romos teismas) iš esmės klausia, ar tokiu atveju reikėtų taikyti išimtinai minėtos konvencijos 33 straipsnį, todėl nebūtų galima taikyti Reglamento Nr. 1215/2012 7 straipsnio, ar šias abi nuostatas reikėtų taikyti kartu, siekiant tiesiogiai nustatyti ir konkrečios valstybės jurisdikciją, ir vieno iš jos teismų teritorinę jurisdikciją.

78.

Minėtas teismas pažymi, kad jeigu būtų taikoma išimtinai Monrealio konvencija ir vidaus teritorinė jurisdikcija būtų nustatoma pagal nacionalinės teisės aktus, kaip yra išaiškinęs Corte suprema di cassazione (Kasacinis Teismas) ( 70 ), jis turėtų jurisdikciją nagrinėti ginčą pagrindinėje byloje. Vis dėlto, jeigu jurisdikcijos paskirstymui tarp valstybių būtų kartu taikoma ir ši konvencija, ir papildomai minėtas reglamentas vidaus jurisdikcijai nustatyti, jurisdikciją turėtų Tribunale di Civitavecchia (Čivitavekijos teismas).

79.

Vis dėlto, atsižvelgdamas į mano pateiktus atsakymus į du pirmuosius klausimus dėl to, kaip turi būti suprantamas Monrealio konvencijos ir Reglamento Nr. 1215/2012 tarpusavio santykis, manau, kad į trečiąjį klausimą atsakyti nebūtina, nes jis neteko dalyko ir dėl jo nereikia pateikti išsamesnių pastabų.

80.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Tribunale ordinario di Roma (Romos teismas, Italija) pateiktus prejudicinius klausimus: